Verslas – lyg liga

"Darbo negalima tapatinti su gyvenimu, ypač kai esi vyresnio amžiaus. Tai visiškai skirtingi dalykai. Žinoma, žmogus kažkur turi save realizuoti. Ir man buvo labai sunku padėti tašką, nes turėjau didžiulį sąrašą darbų, kuriuos galėjau daryti. Bet aš juos palengva išbraukiau. Iš tiesų dabar turbūt yra tas pats gražiausias gyvenimo metas, kai dar nesi nukvakęs, koks beviltiškas senbizda. Aš visiškai nesuku galvos dėl savo amžiaus ir, manau, turiu dar kokius 15 metų gražaus laiko", – šypteli pašnekovė.

Supratimas ateina tuomet, kai stabteli. Pamatai, kaip tu gyvenai, kad visas tas verslas yra nesibaigiantis vargas.

Kaip pripažįsta Eugenija, būti versle – savotiška liga, sportinis interesas.

"Bet už tai tenka mokėti didžiulę kainą. Ir tas supratimas ateina tuomet, kai stabteli. Pamatai, kaip tu gyvenai, kad visas tas verslas yra nesibaigiantis vargas. 20 metų rengusi šventes šiandien pati nebenoriu būti jokioje. Be tų pižoniškų pabuvimų, pasidemonstravimų gyvenime yra daug daugiau prasmingų dalykų", – sako pašnekovė.

Kadaise kaip aktyvi uostamiesčio verslininkė, visuomenininkė bei politikė reiškusis moteris prisipažino, kad šiandien iš visų šių veiklų jos gyvenime neliko nieko. Ar beveik nieko.

"Manęs nebėra nei versle, nei politikoje. Visiškai. Prieš devynerius metus tiesiog užbraukiau brūkšnį ir išėjau. Liko tik Rotary klubas – tai vienintelė ir pramoga, ir atgaiva", – kalba E.Odebrecht.

Pašnekovės žodžiais, tuo metu emociškai atrodė, kad tai reikia padaryti, bet protas sakė: o ką toliau veiksi?

"Tą momentą reikia kažkaip įveikti, suprasti, kad gali veikti kažką kita, kas irgi yra įdomu. Galbūt net atrandi kažkokį savo pašaukimą. Štai man visada buvo aktualu ekonomika, amžinas sociumo, žmonių gyvenimo rūpestis, tad kažkada po pirmo kurso mečiau Kauno politechnikos institutą ir išvažiavau į Vilnių studijuoti ekonomikos. Visą gyvenimą man atrodė, kad tai buvo pats teisingiausias sprendimas. O šiandien aš su tokiu kaifu statau ir svarstau, ar tikrai teisingas anuomet buvo tas mano pasirinkimas", – sako pašnekovė.

Kam – statybos, kam – golfas

Veikiau, malonumas – ne tiek statyti, kiek kurti, patikslina Eugenija.

"Projektuoti interjerą. Sudėlioti viską iki galo, kad būtų ir estetiška, ir funkcionalu. Tai begalinis malonumas. Vieną namą Ispanijoje jau pardaviau, nes jis buvo išbaigtas ir man pasidarė nebeįdomu. Reikėjo kažkokių pokyčių, naujovių", – pasakoja pastaruosius metus tarp Lietuvos ir Ispanijos gyvenanti moteris.

Nauju lietuvės pirkiniu tapo antrą šimtmetį skaičiuojantis miesto namas.

Pasak pašnekovės, prieš įsigydamas namus Ispanijoje turi labai aiškiai sau atsakyti, kam tau jų reikia: ar nuolat gyventi, ar vasarai, ar žiemai.

"Nes žiemą gyventi prie jūros nemalonu – pasibaigus sezonui, aplinkui nebelieka žmonių, nebėra jaukumo, o ir gana vėsu, tad visai kitos šildymo sąnaudos, nes elektra čia labai brangi. Mūsų planas buvo Ispanijoje gyventi žiemą, o miestelyje tu gali džiaugtis ir bendruomene, išeiti į kavines, restoranus, – pasakojo Eugenija. – Šiuo metu namą baigiu įrengti. Esu užsukusi visus darbus, ir man niekas neturi trukdyti – vyrą palikau pjauti žolės, žaisti golfo, o pati išvažiavau. Nes man reikia patirti tą malonumą, satisfakciją, kurios negaliu patirti kasdien, įprastiniame gyvenime."

Kaip pati apibūdino, naujasis E.Odebrecht būstas įrengtas Ibizos moderno stiliumi.

"Nenoriu to tipiško margo ispaniško vaizdo, tų visų terakotinių dalykų. Tiesi, švari linija, pilkos, juodos ir baltos spalvų paletė. Vietomis vos vos raštelio", – pasirinktus sprendimus vardija namų šeimininkė.

Lietuvoje prabūname nuo Velykų iki rudens – kai čia prasideda lietūs ir pasidaro nebemiela, mes pabėgame.

Be sumaišties ir lėkimo

Anot pašnekovės, Ispanijoje imtis statybų ar būsto įrengimo – ne tik sudėtingas, bet ir labai brangus procesas.

"Visi namai čia statomi elementariu būdu, atpiginant statybas kiek įmanoma. Tu gauni visiškai standartišką dalyką pagal labai subalansuotą projektą. O jei tau tai nepatinka, statyk pats. Didžioji pridėtinė vertė – vieta, ką tu matai pro savo langus: jūrą ar kalnus. Kuo arčiau jūros, tuo brangiau. Bet man žiūrėti į kalnus žymiai smagiau nei į jūrą", – šypteli klaipėdietė.

Pastaraisiais metais gimtinėje ir Ispanijoje E.Odebrecht su sutuoktiniu Gerdu praleidžia maždaug po pusmetį.

"Lietuvoje prabūname nuo Velykų iki rudens – kai čia prasideda lietūs ir pasidaro nebemiela, mes pabėgame. Žiemą gyvename ispaniškame Kosta Blankos miestelyje, kuriame tik 20 proc. gyventojų yra ne ispanai. Ir gyvename čia įvairiai – gaminame maistą, kviečiamės svečius, draugus. Dukra su šeima taip pat yra netoli mūsų, tame pačiame miestelyje. Vaikštome į kalnus, nuvažiuojame prie jūros. Tokie paprasti, elementarūs dalykai. Tiksliau, tai, kas iš tikrųjų ir vadinasi gyvenimu. Jokio lėkimo, bėgimo. Mes turime laiko ir galime mėgautis gardžiu maistu, gražiais vaizdais, bendravimu su maloniais žmonėmis", – pasakoja pašnekovė.

Paklausta, ar kaskart, kad ir ne po itin ilgos pertraukos sugrįžus į namus Lietuvoje, netenka iš naujo adaptuotis, Eugenija atvira – bemat norisi lėkti atgal į Ispaniją.

"Žinoma, labai gaila ir tų namų Lietuvoje – ten tiek daug sielos, mūsų istorijos ir veiklos. Bet man mieliau gyventi Ispanijoje. Nes išeini į Klaipėdą – tokia ji nyki, liūdna. Ir be galo jaučiasi provincialumas", – negražbyliauja pašnekovė.

Iš kur jie tai žino?

Jie labai draugiški, bet įkyriai nelenda, išlaiko atstumą.

Regis, į savo šalies aktualijas šiandien klaipėdietė turėtų žvelgti kiek labiau iš šalies.

Tačiau, kaip pripažįsta pati Eugenija, kažkada gyvenus labai aktyvų gyvenimą, juo labiau – buvus taip arti politikos, neįmanoma visiškai nuo visko atsiriboti, niekuo nebesidomėti ir į nieką nereaguoti.

"Turėdamas kažkiek metų patirties, supranti visas tas povandenines sroves, atpažįsti, kodėl kažkas daroma ir ko siekiama. Bet žvelgiant, kas vyksta prie šitos valdžios, mane apima begalinis liūdesys. Tokio cinizmo savo šalyje niekada nesitikėjau. Demagogai, besivadovaujantys principu "tikslas pateisina priemones" ir dėl valdžios pasiruošę padaryti bet ką", – emocingai kalba buvusi Klaipėdos miesto tarybos narė.

Anot pašnekovės, anaiptol ir Ispanijoje ne viskas idealu, tačiau bent jau kasdienybėje supantys žmonės kuria komfortišką, gyvenimo pilnatvės kupiną aplinką.

Čia visai kitas žmonių sampratos, paprastumo, tikrumo lygmuo, sako klaipėdietė. Čia niekam neįdomu, kuo tu rengiesi, kokios tavo pajamos – kur kas įdomiau, kas tu esi, koks tavo požiūris, kokių turi žinių. Ir, anot Eugenijos, toks santykis išties išlaisvina.

"Labai smagūs žmonės, be krislo pižoniškumo ar kažkokių užpakalinių minčių. Paslaugūs ir pasiruošę padėti. Gatvėje su tavimi visada pasisveikins, nesvarbu, pažįstamas ar ne. Parduotuvėje visada užkalbins, paklaus, kaip tau sekasi, kaip tavo naujas namas. Ir iš kur jie žino, kad aš turiu naują namą? – šypteli pašnekovė. – Arba kita istorija. Mano vyras pas kepėją užsisako juodos duonos, nes čia tokią nelabai kas valgo. Ir vieną šeštadienį užmiršo ją pasiimti, o popiet čia viskas užsidaro. Skambutis į duris – sako, užmiršote savo duoną. Jis vos neišgriuvo iš kojų – iš kur jie žino, kur aš gyvenu? Jie viską žino, tik tu nežinai, kad jie žino. Bet tas dėmesys neperdėtas, jis žmogiškas, šiltas, malonus. Jie labai draugiški, bet įkyriai nelenda, išlaiko atstumą."

"Rytoj" – nebūtinai "rytoj"

Ispanų išdidumas – atskira tema.

"Pavyzdžiui, atėjęs į parduotuvę, tu turi demonstruoti, kad kažko prašai, kažko nori, o ne tau tai reikia įbrukti. Priėmęs sprendimą turi būti korektiškas, neskubinti. Ir tas garsusis "manjana" nėra apie tai, kad šiandien neturiu laiko. "Manjana" yra išdidumo ir laisvės metafora – tu gali rinktis, ar tau tas žmogus dar kalbant, bendraujant patiks, ar tu išvis norėsi dėl jo pasistengti. "Rytoj" yra nebūtinai "rytoj". "Rytoj" galbūt yra "niekada". "Manjana" yra žodis, kuris neturi konkretaus laiko apibrėžtumo – arba kada nors, arba niekada. Taip jie tiesiog tikrina tavo sąmoningumą, supratimą apie Ispaniją, apie ispanus. Nes niekas tau nieko neprivalo daryti. Ir "Manjana" tiesiog gali reikšti "tu man nepatinki", – įžvalgomis dalijasi klaipėdietė.

Moteris su šypsena prisimena, kaip pirmaisiais įsikūrimo Ispanijoje metais porą kėdžių jai yra tekę pirkti net dvi valandas.

"Tuo metu dar neturėjau kantrybės, man visko reikėjo greičiau. Ir man tai buvo didžiausia pamoka, kad čia negali įvesti savų tvarkų, kad čia yra daug archajiškų dalykų, ir tu čia nieko nepakeisi. Po kažkiek laiko atsirado ir tos kantrybės, ir supratimo, kad į viską turi žiūrėti daug paprasčiau. Net jei tau kažkas nepriimtina gyvenant svetimame krašte, negali pradėti kitų auklėti ir moralizuoti. Nes tu čia nieko nekūrei, tu esi atvykęs naudotis kito sukurtu geru", – sako pašnekovė.

Ryški moteris, sėkminga verslininkė, žinoma politikė, visuomenininkė – dar visai neseniai viešasis uostamiesčio vyksmas buvo sunkiai įsivaizduojamas be Eugenijos Odebrecht.

Tačiau daugiau nei prieš dvejus metus verslą pardavusios klaipėdietės gyvenimas apsivertė jei ir ne aukštyn kojomis, tačiau pasikeitė iš esmės.

Pasaulis nesugriuvo

"Niekur neemigravau, nedingau", – šyptelėdama apie save sklandančius gandus paneigė pati Eugenija.

Į susitikimą kavinukėje Teatro aikštėje atskubėjusi pašnekovė prisipažino nesisielojanti, jog šiandien neatpažįstamai pasikeitė ne tik šios vietos interjeras, bet ir pavadinimas.

"Negaliu nuo visko nutolti, nes pardaviau tik verslą, ne pastatą. Tačiau dabar "Anikėje" nėra nei blogiau, nei geriau, tiesiog kitaip. O pokyčiai – tik į naudą", – kalbėjo E.Odebrecht, patikinusi, jog niekada negyveno įsikabinusi į praeitį.

Pašnekovė prisipažino, jog prieš porą metų priimtas sprendimas nukirsti bambagyslę su ilgai puoselėtu restoranų verslu daug kam atrodė sunkiai įtikimas.

"Suaugi ir atrodo, kad nėra šansų pasitraukti. Atrodo, kad esi toks svarbus, kad be tavęs viskas ims ir sugrius. Bet, pasirodo, niekas nesugriūva. Visada galvojau – o kaip aš gyvensiu be "Anikės"? Taigi "Anikė" esu aš. Susitapatinau ne tik aš pati, mane su "Anike" sutapatino ir kiti", – pripažino verslininkė.

Laikina vos netapo amžina

Eugenijos žodžiais, iki šio sprendimo jos gyvenimas buvo ekstremalus ir be galo dinamiškas. Kartais iki 600 žmonių rengiami išvažiuojamieji banketai, furšetai, kurie galėdavo garantuoti stabilias ir geresnes pajamas, viena vertus, teikdavo didelį emocinį pasitenkinimą, tačiau ir sudegindavo nemažai nervų.

Moteris atvira – buvimas viešumoje, žinomumas buvo naudingas kaip reklama verslui, tačiau juk tam tikra prasme tai taip pat buvo darbas, kuris ilgainiui ėmė vis labiau alinti.

"Mano šeima tokio aktyvaus gyvenimo būdo tiesiog ėmė nebetoleruoti, vyras jau seniai priešinosi mano užimtumui, – prisiminė pašnekovė. – Šis verslas turėjo būti projektas kuriam laikui, bet vyras pamatė, kad aš iš jo niekaip nepasitraukiu, priešingai – vis labiau klimpstu, vis aktyvinu savo gyvenimą. Asociacijos, politika, dar kažkokie velniai."

Šiandien apie tai Eugenija kalba su šypsena, tačiau tuosyk nemažai trūko, kad jos santuoka būtų subyrėjusi į šipulius.

Pasikeitė tolerancijos ribos

"Buvau tokia išsiderinusi, jog jaučiau, kad reikės poros metų susitvarkyti ir su savo galva, ir su sveikata, ir visa kita, – atviravo pašnekovė. – Per pastaruosius dvejus metus gerokai pasikeitė ir mano tolerancijos ribos, pakantumas aplinkai. Nebesu tokia įdirgusi, galiu geriau suprasti kitą žmogų, galiu jį išklausyti. Tiesiog atsirado daugiau laiko, niekas nebeveja. Visai kitaip matai pasaulį, kai nesi susipančiojęs. Mano vyras buvo teisus, sakydamas, jog kai aš atsitrauksiu, sau pasakysiu – ir ką aš tiek metų veikiau?"

Anot Eugenijos, žmonės paprastai nevertina to, kas buvo lengva, tad veikiausiai ir jai pačiai taip sunku buvo imtis radikalių savo gyvenimo pokyčių.

"Tai buvo įprotis gyventi strese. Mes žymiai lengviau pasirenkame blogus dalykus nei gerus. Mes renkamės tai, ką žinome. Nežinomybė, nors ir tariamai gera, kelia mums nerimą, mes bijome nežinios", – filosofavo verslininkė.

Emigracija – nevilties būsena

Savo nuostabai moteris prisipažino atradusi visai kitokį pasaulį ir pajutusi naują gyvenimo skonį.

Pastaruosius dvejus metus sutuoktiniai daug keliavo – iš esmės tik vasaras leisdavo Lietuvoje.

Praėjusiais metais du mėnesius Eugenija ir Gerdas Odebrechtai praleido Čilėje, kurią išmaišė skersai išilgai, užpraėjusią žiemą – Šri Lankoje, ištisus mėnesius buriuodavo jachta.

Visai neseniai sutuoktiniai grįžo iš Vokietijos vežini gausybe kalėdinių dovanų.

Nors šioje šalyje moteris jaučiasi sava, kaip prisipažino, gyventi joje nenorėtų. "Mano atskaitos taškas – Lietuva, čia mano šalis, mano vaikai, anūkai. Nesiruošiu būti nei ekonominė, nei politinė, nei meilės emigrantė. Manau, kad, kaip ir nueiti į sektą, taip ir emigruoti yra nevilties būsena", – kalbėjo pašnekovė.

Konservatorių partijai priklausanti klaipėdietė prisipažino iš politikos nepasitraukusi, tačiau joje aktyviai dalyvauti nebenori – žinoma, seka šalies aktualijas, bendrauja su savo partiečiais.

Politika – neįgaliųjų verslas

Su jai būdingu tiesumu politiką neįgaliųjų verslu vadinanti E.Odebrecht patyrė, jog į šią sritį eina tie, kurie kitaip nesugeba užsidirbti pinigų.

"Nori uždirbti pinigų – eik į verslą. Bet, žinoma, verslas ne visada yra garantija, kad turėsi pinigų. Tačiau garantija, kad tikrai turėsi rizikos, – šyptelėjo pašnekovė. – Dirbant miesto taryboje teko geriau pažinti Klaipėdos situaciją, kas joje dedasi, ir man buvo labai liūdna. Politika – tai turgus, mainai – sprendimas už sprendimą, kito kelio nėra. Todėl aš nenoriu visame tame dalyvauti ir savęs be reikalo deginti."

Anot Eugenijos, šiandien ji nori ir gali sau leisti daryti tai, kas teikia malonumo. Su užsidegimu moteris kalba apie savo naują veiklą, kuri galbūt galėtų tapti jos naujo verslo niša.

Artimiems žmonėms E.Odebrecht neseniai padėjo įsirengti naują namą – pradedant spalvų ir baigiant apdailos medžiagų, baldų, šviestuvų, santechnikos bei kitų interjero detalių parinkimu.

Vizitinė kortelė – savi namai

"Man tai – ne nauja sritis, labai seniai tuo domiuosi, kūriau sau, padėdavau draugams. Pajaučiau, kad dvejus metus pailsėjusi turiu kažką veikti. Gal tai ir būsimas verslas, kur kaip noriu, taip ir darau, kiek noriu, tiek ir darau", – planais dalijosi pašnekovė.

E.Odebrecht prisipažino nesukanti galvos, kokių replikų ar komentarų dėl savo kompetencijos gali sulaukti iš šios srities profesionalų.

"Iš žmonių, kuriems apie tai papasakojau, sulaukiau tik vieno pasakymo – tau seniai to reikėjo imtis. Kartais gyvenime daugiau gali padaryti neprofesionalas nei profesionalas. Nes profesionalas labai nuprofesionalėja, nebėra pragmatikas ir praktikas. Neretai dar ir pats gyvena dviejų kambarių butelyje, nieko pats sau nesusikūręs. O švaistytis svetimais pinigais lengviausia", – kalbėjo moteris, mananti, jog puikiausia gebėjimų vizitine kortelė galėtų tapti jos pačios namai.

Eugenija prisipažino, jog tiesiog pasiūliusi draugišką pagalbą artimiems žmonėms neatsidžiaugia, su kokiu malonumu gali save realizuoti.

"Galima žiūrėti į astrologines pranašystes rimtai ar nerimtai, bet man buvo pasakyta, kad turėjau būti susijusi su menu, galėjau būti labai gera medikė arba politikė. Politike buvau, daktare jau nebetapsiu, tad lieka menai", – šmaikštavo pašnekovė.