Apie tai buvo kalbama gegužės 11 d. Vienybės aikštėje Kaune vykusioje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuotoje diskusijoje „Iš skirtingų perspektyvų apie tikėjimą ir LGBTQ+“ su aktore, visuomenininke Elžbieta Latėnaite ir kunigu Evaldu Daruliu.

Laisvės ribotumo paieškos

Visi trokštame laisvės, nepriklausomybės. Kuomet žmogus turi pamatinę laisvę, ateina kiti poreikiai: noras būti savimi, save pažinti bei išreikšti, siekti svarbių tikslų. „Būti savimi – viso gyvenimo kelionė. Laisvė man yra turėti pasirinkimą, – kalbėjo E. Latėnaitė. – Kol aš niekam nekenkiu – tol aš turiu teisę.“

Diskusijos metu abu pašnekovai sutiko dėl laisvės svarbos bei būtinybės už ją kovoti.

Kunigo E. Darulio teigimu, Dievas negali priešintis žmogaus laisvei. Ji yra tarsi savaime suprantamas reikalas. Tiesa, ji negali varžyti kito asmens gerovės. „Laisvė negali peržengti moralinių normų bei pažaboti kitų“, – pasakojo vyras.

Diskusijoje ne kartą buvo minimos iliuzijos, kaip svarbu jas suprasti bei stengtis gyventi tikrove, o ne mitais.

E. Darulis teigė tikįs, jog reikia turėti kuo mažiau iliuzijų ir kuo daugiau svajonių, kadangi iliuzijos nėra tikrovė, o svajonės dažnai išsipildo. Kita vertus, kalbėjo E. Latėnaitė, iliuzija yra tarsi proceso dalis – ypač individuali ir subjektyvi. Kuomet pasiekiamas rezultatas, iliuzija tarsi išsisklaido.

Ne vienalytė masė

Neapykanta mūsų šalyje nestebina. Su tuo sutiko ir diskusijos dalyviai. Tiesa, reikia norėti suprasti kitus, o ne juos iš karto teisti. Visi juk – savaip skirtingi.

„Nemaža dalis žmonių LGBTQ+ bendruomenės narius laiko visus vienodais, priklausančiais vienalypei masei. Jie mus mato kaip kokią organizaciją, kuri sėdi ir planuoja, ką toliau darys, ką užims. Atrodo toks nužmogintas vaizdas“, – pasakojo visuomeninkė E. Latėnaitė.

Jos nuomone, daug žmonių tiki, jog mūsų šalyje visuomet išliks tas pats neapykantos, nepriėmimo, diskriminacijos, didžiulės baimės bei demonizacijos lygis. Tačiau tai – tik iliuzija, sako E. Latėnaitė.

Elžbieta Latėnaitė. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Anot diskusijos dalyvių, jau dabar pasaulis pasikeitė ir nuolat progresuoja.

„Žmonės negali būti kaip viena masė. Visi mes esame skirtingi. Tikiu, kad viskas juda link geresnio pasaulio“, – savo pamąstymais dalijosi kunigas.

Homofobija žudo

Sprendimo būdų esti įvairių. Vienas jų – psichologinė pagalba. Pašnekovai sutiko, kad svarbiausia – žmogus bei jo gera savijauta.

„Padaryčiau, kad kiekvienas planetos žmogus turėtų prieigą prie emocinės pagalbos. Tokiu būdu mes galimai išvengtume visokių putinų, kitų agresyvių smurtautojų, diktatorių. Būtų daug mažiau problemų“, – kalbėjo E. Latėnaitė.

Kunigo teigimu, dėl vertybių verta kovoti. „Žmogus kaip asmuo yra vienodai svarbus, kad ir koks jis bebūtų“, – teigė E. Darulis.

Kuo teisiniu lygiu šalyje prastesnė LGBTQ+ žmonių situacija, tuo daugiau vyrauja emocinių problemų. Tad homofobija žudo, kalbėjo E. Latėnaitė, tiesioginiu būdu.

„Neapykanta yra labai stiprus dalykas. Ji gali būti nuodinga. Būna tokia neapykanta, kuri yra įvilkta į priėmimo rūbą. Tau sako, kad tave palaiko, bet turėtum elgtis ramiau, ne taip agresyviai“, – atviravo aktorė.

Moters teigimu, neapykanta mažina drąsą, pasitikėjimą savimi bei kitais, silpnina. E. Latėnaitė sakė, kad homofobija yra labai žiauri.

Atskirtis yra taip pat viena iš priežasčių, kodėl kai kuriems taip sunku suvokti bendrystės svarbą.

Kunigas akcentavo, kad yra ypač svarbu susivokti, jog pirmoje vietoje reikia statyti asmenį, o paskui kalbėti apie taisykles ir įstatymus.

Evaldas Darulis. / LNK arch. nuotr.

„Dievui svarbu, ar tu buvai su juo ir ar tu mylėjai. O kiti dalykai – antroje vietoje. Tarpusavio meilė, žmogiškieji santykiai yra viena svarbiausių net ir maldos išraiškos formų. Reikia pradėti nuo pokalbio su žmogumi, o ne klijuoti etiketę dėl jo orientacijos“, – kalbėjo E. Darulis.

Susiskaldymas mažėja

Vienas svarbus aspektas – apie tai kalbėti viešai. Pavyzdžiui, E. Darulio parapijoje jau kuris laikas veikia LGBTQ+ grupelė. Vyro teigimu, ji gimė iš poreikio kalbėtis, diskutuoti tarpusavyje.

Jeigu daugiau žmonių atsiskleistų, būtų griaunamas mitas, jog tokių žmonių arba nėra, arba yra labai mažai. Dabar ant atsiskleidusiųjų tenka didelė našta, didelis dėmesys bei homofobija, galvoja aktorė.

„Baisiausia iki atsiskleidimo, paskui jau niekas nebaisu. Kadangi tu pats stoji į savo pusę. Kai atsiskleidi, tu tarsi sakai, kad nebesigėdini savęs. Neutralizuoji neapykantą, vidinę homofobiją“, – kalbėjo E. Latėnaitė.

Nors susiskaldymas Lietuvoje vis dar aiškiai pastebimas, pašnekovų teigimu, jis matomai mažėja. Svarbu organizuoti diskusijas, kuriose teisę pasisakyti turėtų patys žmonės, priklausantys tam tikroms marginalizuojamoms grupėms.

„Mane labai veikia lyčių stereotipai. Kai stereotipizuojama išvaizda, kūnas, plaukų ilgiai, kelnės, sijonai. Čia jau man nepatinka. Nes, man atrodo, kad šie dalykai neturi lyties: nei drabužiai, nei plaukų ilgis“, – savo mintis reiškė visuomenininkė.

Diskusijos dalyviai paliko stebėtojus pamąstymuose apie bendrystę, panašumus bei viso ko natūralumą.

„Lytiškumo žmogus nepasirenka, jis ateina iš Dievo. Tad būti LGBTQ+ nėra nuodėmė“, – kalbėjo kunigas. Jam antrino ir E. Latėnaitė: „Tai yra gyvenimo dalis, jausmas, kurio negali valdyti. Jį gali užspausti, neigti, bet tai yra labai normali gyvenimo dalis.“

Šešiolikos metų netekęs tėvo, Evaldas ėmė maištauti. Metęs mylimą tautinių šokių būrelį, pasivadino Zombiu ir ėmė groti pankroko grupėje su kadaise žinomu atlikėju Tomu Krivicku-Psichu. Dainų žodžiai buvo tokie, kurių kunigas šiandien nedrįsta net prisiminti.

„Dainuodavom angliškai net nesuprasdami, jog viena daina buvo antikrikščioniška“, – LNK laidoje „Bus visko“, rodomoje antradienį 20 val., prisipažins brolis E. Darulis.

Tačiau Evaldas visada buvo labai pamaldus. Visi žinojo, kad per adventą Zombis net nerepetuos. Prieš koncertus pasistatydavo skiauterę su cukrumi ir alumi, o atėjus sekmadieniui, gražiai suguldydavo plaukus ir – į mišias.

„Per adventą ir gavėnią negrodavau, todėl, kad buvo rimties laikotarpis“, – prisimins kunigas.

Kunigą Evaldą drąsiai būtų galima pavadinti šiuolaikišku ir tikrai nestandartiniu bažnyčios atstovu. Jis ne tik palaiko LGBT bendruomenę, bet ir, kaip pats sako, kad stogas nenuvažiuotų, turi daug pomėgių. Mėgsta žvejoti, fotografuoja, bėgioja ultramaratonus ir nardo.

Kunigas prisipažįsta, kad sunkiausia jam buvo išsižadėti šeimos, vaikų ir turto. Kaip ir kiekvienas žmogus, svajojo vieną dieną susilaukti vaikų. Sunkiausia krikštijant mažylius arba stebint gausias brolių ir sesės šeimas.

„Svajojau turėti kažkokį namelį, turėti mylimą moterį, vaikų“, – atviraus kunigas Evaldas.

Jau ketvirtus metus iš eilės į kalėdines pamaldas bei kartu susėsti prie šventinio stalo pakviečiami stokojantys vilniečiai, dažnai neturintys nei artimųjų, nei namų.

„Šventės - galimybė pabūti visiems kartu ir aplankyti savo artimuosius, tačiau yra žmonių, kurie šių akimirkų patirti negali. Jie neturi ar nepalaiko ryšio su šeima, giminaičiais, kurie galėtų pakviesti prie šventinio stalo. Džiaugiuosi parapijiečių iniciatyva nepamiršti stokojančių bei suteikti ir sudėtingai gyvenantiems galimybę pajusti šv. Kalėdų dvasią“, - sakė Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios klebonas br. kun. Evaldas Darulis OFM.

Anot pranešimo, šventinių pietų stokojantiems idėjos iniciatorius yra parapijietis italas Gian Luca Demarco, žymus virtuvės šefas. Jo gimtojoje Italijoje parapijiečių tradicija per šventes pamaitinti stokojančius gyvuoja jau labai seniai, todėl jis energingai ėmėsi šią iniciatyvą įgyvendinti ir Lietuvoje. Italas šventiniam stalui kartu su parapijiečiais ruošė kelių rūšių šaltus ir karštus patiekalus bei desertus. Šiemet ant stokojantiems skirto pietų stalo nugulė ir pačių parapijiečių kepti pyragai.

Į šventės organizavimą kasmet įsitraukia keliasdešimt parapijiečių, jų draugų ir artimųjų. Savanoriai renkasi nuo ryto ir padeda gaminti maistą, paruošti ir papuošti stalus. Susirinkus svečiams, parapijiečiai jiems suruošia ir neša maistą, patarnauja prie stalo, sakoma pranešime.

Išrišimas – ne visiems

Prieš metus į Klaipėdą atsikrausčiusi 37-erių Raimonda M. yra praktikuojanti katalikė.

Anksčiau ji lankydavosi kaimelio, kuriame dirbo siuvėja, bažnyčioje, bet persikėlusi į didmiestį pakeitė ir maldos namus.

Jaunystėje gyvenimas jos nelepino. Sulaukusi devyniolikos pastojo ir ištekėjo už vyro, kurio, kaip sakė, nemylėjo.

Kadangi yra stipriai tikinti, vedybų ceremonija įvyko bažnyčioje, santuoką įtvirtino katalikų kunigas.

Jaunavedžiams gyvenimas kartu nesisekė, maža to, vyras buvo neištikimas.

Vieną dieną neapsikentusi Raimonda pareiškė norinti skyrybų, ir civilinė santuoka buvo nutraukta.

Šiuo metu ji gyvena su kitu vyru.

Dėl gyvenimo susidėjus Raimonda niekad per daug nesikrimto ir ramia širdimi patikėdavo nuodėmes dvasininkams.

Dar prieš Kalėdas į vieną uostamiesčio bažnyčią užsukusi moteris tikėjosi pasimelsti ir išlieti "visus negerumus". Tačiau scenarijus susiklostė ne taip, kaip tikėjosi.

Dėmesingai jos klausęs kunigas staiga pareiškė, kad negali suteikti išrišimo.

Mat neanuliavusi sakramentinės santuokos ji gyvena su kitu partneriu, o tai, bažnyčios terminais tariant, reiškia nuolatinį buvimą sunkioje nuodėmėje.

Tėvas Stanislovas atleido

Paradoksalu: į aprašytą situaciją patekęs tikintysis išpažinti savo nuodėmes gali, tačiau gauti išrišimą – ne.

"Kunigas aiškino, kad nepaisant mano nuodėmingo gyvenimo, galiu eiti išpažinties, tik privalau aiškiai pasisakyti, kad gyvenu be sakramento ir į išrišimą nepretenduoju. Pasijaučiau tarsi atstumta ir išvaryta iš bažnyčios. Neva gyvenimas be sakramentinės santuokos yra didelė nuodėmė, kurios turiu išsižadėti, kad kliudau sau susitaikyti su Dievu. Tuomet kokia prasmė išsakyti nuodėmes, jei man vis tiek nebus atleista?" – retoriškai klausė Raimonda.

Moteris nesuprato, kodėl jos gyvenimas staiga tapo nepriimtinas bažnyčiai.

"Netgi Tėvas Stanislovas, dar būdamas gyvas, man atleido ir davė išrišimą", – akcentavo ir netrukus pradėjo domėtis, kaip sugrįžti į įprastų tikinčiųjų gretas.

Kuo daugiau gilinosi, tuo sudėtingiau viskas atrodė.

Apklausa – su liudytojais

"Vietinis kunigas man pasiūlė kreiptis į vyskupijos, kurioje buvo sudaroma santuoka, kuriją ir galiausiai – į bažnytinį teismą. Tai – vienintelis būdas paskelbti sakramentinę santuoką negaliojančia. Dar įspėjo, kad tai padaryti pavyksta toli gražu ne visiems", – prisiminė Raimonda.

Šiaulių vyskupijos tribunolo notaras už tam tikrą atlygį padėjo moteriai paruošti procedūrai reikalingas dokumentus.

Svarbiausia dalis – išdėstyti svarias priežastis, dėl kurių santuoka turėtų būti pripažinta negaliojančia.

"Notaras man padėjo suformuoti argumentus, vienas jų – kad tuokiausi be meilės, kad nuslėpiau nuo savo tėvų apie buvusio vyro ankstesnę santuoką, kad nežinau, ar jis krikštytas. Nors tai nėra pagrindiniai motyvai, dėl kurių santuoka subyrėjo, bažnyčiai tai atrodė svarbu", – pasakojo pašnekovė.

Kai prašymas buvo suformuotas, moteris pakviesta atvykti į apklausą.

Nemalonioje procedūroje privalėjo dalyvauti ne tik buvęs sutuoktinis, bet ir abiejų šalių liudytojai, galintys patvirtinti, kad Raimonda sako tiesą.

"Varginantis ir orumą žeminantis procesas. Ne kiekvienas tam ryžtųsi", – liejo apmaudą Raimonda.

Nagrinėjo teisėjų kolegija

Po apklausos beliko laukti sprendimo. Buvo užvesta byla, kurią nagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

Apie nutartį Raimondai turėjo būti pranešta asmeniškai.

Vien Šiaulių vyskupijos tribunolo pritarimo neužteko, byla patikėta ir antrosios instancijos bažnytinio teismo teisėjų kolegijos Kaune žinion.

Tik po pusmečio moterį pasiekė dekretas. Santuoka paskelbta neįvykusi.

"Laimei, atsakymas buvo teigiamas. Gavau krūvą dokumentų, kuriuose rašoma, kad santuoka yra negaliojanti dėl aplinkybių, lėmusių jos sudarymą. Man pasisekė, nes pažįstu žmogų, kuriam teismas nebuvo palankus", – užsiminė pašnekovė.

Dabar, jei būtų jaunesnė, į bažnyčią nepultų ir dėl krikščioniškos santuokos gerai pagalvotų.

"Nes paskui teks eiti kryžiaus kelius. Net žudikui paprasčiau gauti išrišimą. Antrą kartą to tikrai nedaryčiau", – nedvejojo ji.

Išlaisvina tik mirtis

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas kunigas Vilius Viktoravičius patvirtino, kad dvasininkas negali suteikti išrišimo žmogui, gyvenančiam nesantuokoje.

Tai yra normali bažnyčios praktika.

"Pasielgta teisingai, kadangi išlieka išorinė nuodėmė, o po išpažinties reikia atsilyginti ir taisytis. Šiuo konkrečiu atveju išrišimo niekas negali duoti. Jis suteikiamas tik tuomet, jei žmogus ruošiasi santuokai, bet ne tada, kai tai – nuolatinė gyvenamoji būsena", – komentavo V.Viktoravičius.

Belieka tik kreiptis į bažnytinį teismą ir tikėtis teigiamos nutarties.

"Skyrybos įmanomos tik tuo atveju, jeigu santuoka bus pripažinta negaliojančia. Turime daug aktyvių parapijiečių, kurie gyvena antroje santuokoje ir negali nieko padaryti", – aiškino klebonas ir pripažino, kad anuliavimas – sudėtinga procedūra.

"Nėra taip, kad nuėjau į 'Maximą" ir parsinešiau duonos. Minėtas kelias irgi nėra garantuotas. Prieš tai reikėtų pasikalbėti su parapijos klebonu ir pasitarti, ar iš tikrųjų yra kabliukų, kurie išspręstų šį reikalą", – dėstė jis.

Priežastys gali būti įvairios. Neištikimybė, anot jo, į šį sąrašą nepatenka.

"Yra dvylika priežasčių, ardančių santuoką. Bent viena jų turėtų būti santuokos sudarymo metu, o ne po to. Suvokimo nebuvimas, vyro impotencija, kunigo jurisdikcijos nebuvimas, baimė, prievarta. Tiek fizinė, tiek moralinė", – vardijo dvasininkas.

Esti viena galimybė nusimesti nuodėmės naštą ir nesikreipiant į teismą. Tai – sutuoktinio mirtis.

"Akropolio" sindromas

Paklaustas, ar išrišimas nėra subjektyvus reikalas, juk Tėvas Stanislovas Raimondai nuodėmes atleido, kunigas atsakė tiesmukiškai.

"Oi, nepradėkime analizuoti tokių žvaigždžių, kurie kitą kartą, būkime "biedni", bet teisingi, elgiasi ar elgdavosi neteisingai", – samprotavo V.Viktoravičius.

Jo žodžiais tariant, scenarijų būna įvairių. Kartais žmonės neįdeda jokių pastangų, kad gautų išrišimą, kiti, priešingai – aktyviai ima jautį už ragų.

"Kai kurie nori, kad viskas jiems būtų padedama ant lėkštutės. Vadinu tai "Akropolio“ sindromu", – vaizdžiai išsireiškė klebonas.

Jam antrino kitas, viešumo pabijojęs, kunigas.

"Būkime realistai, žmonės dažnai meluoja, galbūt moteris nepasakė visko iki galo, atlikdavo šventvagišką išpažintį, todėl ir gaudavo išrišimą. Tiesą sakant, tokie klausimai yra sprendžiami visiškoje paslaptyje ir nedalyvaujant tretiems asmenims. Iš kiekvieno paklausto kunigo jūs išgirsite oficialų bažnyčios mokymą. Kanonai – visiems tie patys", – tvirtino jis.

Vis dėlto atsirado ir manančiųjų kitaip.

Anksčiau Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios kunigas, o šiuo metu – Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas Evaldas Darulis į situaciją pažvelgė nuosaikiau.

"Labai priklauso nuo atvejo. Jeigu žmogus atlieka išpažintį laikydamas savyje labai sunkią nuodėmę, kuri jį slegia, kunigas turėtų duoti išrišimą. Nes negalėtų palikti žmogaus kaltės jausme. Dažniausiai kunigai atsižvelgia tik į kanonų teisę, bet ne į platesnę ir daugiau apimančią moralinę teologiją. Pastarosios didžioji dalis tiesiog nėra studijavę", – kalbėjo pranciškonas.

Jo paties praktikoje būta visko.

"Jeigu jau ateina, dažniausiai duodu išrišimą. Svarbu, kad žmogus patikėtų Dievo gailestingumu. Jeigu esi kaltas, atsakysi prieš Dievą", – tarstelėjo klebonas.

Skaičių nefiksuoja

Oficialios statistikos, kiek per metus Klaipėdoje anuliuojama bažnytinių santuokų, Klaipėdos savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius neturi.

"Reikėtų rankiniu būdu versti kiekvieną akto įrašą ir žiūrėti: tai civilinė ar bažnytinė santuoka. Būtų per daug sudėtinga", – teigė Klaipėdos savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Gražina Misevičienė.

"Kad tokių turime, tai tikrai. Tačiau bažnytinių santuokų, palyginti su civilinėmis, yra kur kas mažiau. Vienas, du procentai", – komentavo G.Misevičienė.

Iš viso pernai Klaipėdoje įregistruota 1 261 santuoka. Iš jų bažnyčios tvarka – 225. 2015 m. atitinkamai: 1 288 ir 224.

2016 m. nutrauktos 599 santuokos, 2015 m. – 635.

Kiek iš jų anuliavo pati bažnyčia, nėra žinoma.

"Mums nereikia tokios statistikos, nes bažnytinės santuokos nutraukimas civiline tvarka neatliekamas", – tarstelėjo vedėja.

Planuojama, kad į šventę susirinks apie 100 žmonių.

„Visi mes per šventes stengiamės prisiminti ne tik artimuosius, bet ir sunkiau besiverčiančius žmones. Dažniausiai jie neturi ar nepalaiko ryšio su artimaisiais, kurie galėtų pakviesti susėsti prie šventinio stalo, todėl labai palaikau šią gražią parapijiečių iniciatyvą. Tikiuosi, kad šiemet turėsime daugiau svečių nei pernai ar užpernai“, – sakė Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios klebonas br. kun. Evaldas Darulis OFM.

Šventinių pietų stokojantiems idėjos iniciatorius yra parapijietis italas Gianas Luca Demarco, žymus virtuvės šefas. Jo gimtojoje Italijoje parapijiečių tradicija per šventes pamaitinti stokojančius gyvuoja jau labai seniai, todėl jis energingai ėmėsi šią iniciatyvą įgyvendinti ir Lietuvoje. Italas šventiniam stalui kartu su komanda paruošia kelių rūšių šaltus ir karštus patiekalus bei desertus.

Į šventės organizavimą kasmet įsitraukia keliasdešimt parapijiečių, jų draugų ir artimųjų. Savanoriai renkasi nuo ryto ir padeda gaminti maistą, paruošti ir papuošti stalus. Susirinkus svečiams, parapijiečiai jiems suruošia ir neša maistą, patarnauja prie stalo.

Šventiniai pietūs prasidės gruodžio 25 d., sekmadienį, 13val. Šv. Mišiomis svečių intencijomis ir 15 val. visi sės prie iškilmingo pietų stalo bažnyčios koridoriuje.

Apie Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapiją

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijoje tarnauja broliai pranciškonai. Šv. Pranciškus Asyžietis (1181–1226) – vienas žinomiausių šventųjų, kuris įkūrė net tris ordinus – Mažesniųjų brolių (pranciškonų), Šv. Klaros neturtėlių seserų ir Pasauliečių pranciškonų ordiną. Vilniuje broliai pranciškonai (bernardinai) prie Vilnelės įsikūrė 1469 m. čia pakviesti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija įkurta 1814 m. vyskupo Jeronimo Stroinovskio. Pirmiausia ji apėmė Užupio priemiestį. Po 1863 m. sukilimo vienuolynas carinės valdžios buvo uždarytas, vienuoliai išvaryti, o parapija perduota dieceziniams kunigams. Sovietinė valdžia 1949 m. bažnyčią visai uždarė, parapiją perkėlė į Šv. Onos bažnyčią. Po sovietinės okupacijos 1994 m. į Bernardinų bažnyčios griuvėsius vėl sugrįžo broliai pranciškonai, o 2001 m. oficialiai buvo atkurtas Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolynas ir istorinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija. Populiarus pavadinimas „bernardinai“ kilęs iš XV a. gyvenusio ir pranciškonų ordiną reformavusio Šv. Bernardino Sieniečio vardo.

Šiuo metu Bernardinų parapija vykdo daug veiklų, kuriose aktyviai dalyvauja Užupio, Senamiesčio gyventojai ir kiti vilniečiai.

Kunigą Evaldą Darulį iki amžinųjų įžadų davimo vedė ilgas ir spalvingas kelias. Paauglystėje Zombiu savo draugų pramintas jaunuolis mokėsi elektrotechnikos, grojo gitara jaunuolių pankroko grupėje "Vilkmergės bepročiai purviname kvartale", užsiiminėjo ekstremaliu sportu – yra nardymo su akvalangu meistras, bėgikas. Šiuo metu pranciškonas dirba Šv. Pranciškaus onkologijos centro dvasiniu konsultantu ir klaipėdiečiams yra gerai žinomas tiesiog kaip brolis Evaldas. Jaunystėje turėtą "skiauterę" pankroko gerbėjas sakė prieš eidamas į bažnyčią "nuleisdavęs".

Nuo elektriko iki mokytojo

– Kokioje aplinkoje užaugote?

– Augau religingoje šeimoje. Nors lankiau mokyklą Ukmergėje, tačiau labai daug laiko praleidau pas senelius kaime. Turiu du brolius ir seserį. Ji yra mokytoja, gyvena tarp Palangos ir Kretingos, kur šiuo metu augina vaikelį. Vaikystėje daugiausia bendravau su metais jaunesniu broliu. Jis liko gyventi gimtojoje Ukmergėje, yra dailininkas. Dabar, ko gero, labiausiai mus sieja muzika – abu domimės įvairiais instrumentais.

– Ką veikėte iki amžinųjų vienuolio įžadų davimo?

– Baigiau elektromechanikos aukštesniąją mokyklą Ukmergėje, dirbau linų bandomajame fabrike elektriku ir apie kunigystę negalvojau. Maniau, kad jau būsiu atradęs save, bet aplinkybės keitėsi, pradėjau dirbti netoli Utenos esančioje Užpalių mokykloje. Ji globojo ir kitas artimiausiuose kaimuose esančias ugdymo įstaigas. Į vieną kaimą kartą per savaitę tekdavo pėsčiomis nukakti devynis kilometrus. Lietuva buvo tik ką tapusi nepriklausoma, todėl mokyklose atsirado religijos pamokos. Vaikus mokiau tikybos, kartais pavaduodavau pradinių klasių mokytojus.

– Darbas su vaikais nebuvo sunkus?

– Kadangi pats buvau dar labai jaunas, pabandžiau tapti tų jaunų žmonių draugu. Manau, išgelbėjo įvairios užklasinės veiklos. Užpaliuose įkūriau ateitininko Kazio Pakšto kuopą, todėl mums atsivėrė įvairios galimybės – rengdavome stovyklas, keliaudavome į miškus, muziejus, jodinėdavome, plaukiodavome baidarėmis. Pavyko suburti stiprią jaunimo bendruomenę. Kai kurie net pradėjo giedoti Užpaliuose esančioje bažnyčioje, kur klebonavo mano dėdė.

– Galbūt dėdės pavyzdys įkvėpė ir jus?

– Turbūt turėčiau pradėti nuo mamos, tėvelio ir, žinoma, dėdės, kuris sykiu yra mano krikšto tėvas. Kartais mintimis įsivaizduodavau save sakantį pamokslą. Dvejojau, ar sugebėčiau. Ankstų rytą išplaukdavau valtele žvejoti ir daug melsdavausi. Man tiesiog būdavo gera, aplink tvyrodavo ramybė. Šiandien, žvelgiant iš šalies, ši patirtis atrodo neįprastai. Retai kuriam paaugliui maldos praktika yra tokia artima. Per įvairias veiklas supratau, kad vis dėlto esu ruošiamas tarnystei.

Asmeninis iššūkis – pamokslas

– Kokie buvo pirmieji žingsniai kunigystės link?

– Iki amžinųjų įžadų davimo turėjau septynerių metų bandomąjį laikotarpį. 1994-aisiais nusprendęs tapti pranciškonu išvažiavau į pirmąjį po sovietmečio atsikūrusį vienuolyną Lietuvoje – Kretingos Apreiškimo vienuolyną. Iš pradžių neketinau tapti klebonu. Mane stabdė pamokslų sakymas. Maniau, baigsiu teologijos studijas ir būsiu broliu, to pakaks. Bet po metų Kretingoje, paskatintas vyresniojo brolio Benedikto, išvykau studijuoti į Italiją. Kai prisiliečiau prie mokslų, visa baimė išgaravo. Paaiškėjo, kad bijojau ne kunigystės, o kitų dalykų. Galbūt auditorijos, viešo kalbėjimo. Besimokydamas Italijos universitetuose supratau, kad man patinka bendrauti, dalytis su žmonėmis, o vienas didžiausių argumentų – išpažintis. Tai yra žmonėms kalbėti apie Dievo gailestingumą ir jo meilę.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte Italijoje?

– Iš pradžių gyvenau Pizos mieste, kur užsiėmėme socialine veikla. Dirbome su neįgaliaisiais, čigonais, pabėgėliais. Taip pat žemės darbus. Tiesiog gyvenome vienuolyne, bet nedėvėjome abito. Kai apsisprendžiau, kad tai yra mano kelias, buvau pervestas į noviciatą, pradėjau vilkėti abitą, o kasdienybėje atsirado daugiau reglamentų – nebuvo galima niekur išeiti be magistro, tai yra mokytojo, daug tylos, maldos, studijos ir darbas. Taip praleidau postulantatą – bandomąjį laikotarpį La Vernos pranciškonų vienuolyne, įsikūrusiame ant kalno, kilometro ir 200 metrų aukštyje. Gyvenome mažuose kelių kvadratinių metrų kambarėliuose su dviejų sprindžių ilgio langeliu. Pamenu, užsilipus ant kėdės, pro jį matėsi vadinamojo laumių miško medžių viršūnės.

– Kaip 23-ejų jaunuoliui sekėsi gyventi tokį suvaržytą gyvenimą?

– Susigalvodavau įvairių veiklų. Nuo 9 iki 12 val. vienuolyne buvo studijų metas, o mokytojas galėdavo neperspėjęs užeiti į celę ir patikrinti, ar neužsiimame pašaline veikla. Keliskart užklupo palinkusį prie stalo, nusėto detalėmis. Tvarkiau vieno brolio magnetofoną. Vėliau kelerius metus studijavau filosofiją italų kalba, reikėjo išmokti hebrajų, graikų ir lotynų kalbas. Tai buvo savotiškas tiltas į kitas studijas Florencijos universitete. Po jų visi su manimi buvę broliai grįžo į Lietuvą, o aš paprašiau, kad leistų pasilikti. Iš viso Italijoje praleidau aštuonerius metus.

– Ne visada jus matome su abitu. Turbūt kai kurie nustemba sužinoję, kad esate vienuolis?

– Neskubu žmonėms atskleisti, kas esu. Noriu, kad mane priimtų tiesiog kaip vieną iš savų, kad neatsirastų kompleksų ar barjerų. Stengiuosi nemoralizuoti, galiu bendrauti apie viską. Klaipėdoje daug laiko praleidžiu su vaikais, tai dabar iškilo toks linksmas epizodas: bėgant vienas jaunuolis sako – "Treneri, o kada sekmadienį mišios?"

Vietoje pogulio – į kalnus

– Neretai jus galima išvysti bėgiojantį Girulių miške. Kada pradėjote?

– Tai senas pomėgis. Pamenu, dar jaunuoliai ruošėmės važiuoti į elektromechanikos mokyklą, draugams įdaviau kuprinę su knygomis ir pasakiau: "Žiūrėsime, kas bus pirmas". Jie važiavo autobusu, o aš bėgau. Florencijoje stengdavausi per pietus daug neprisivalgyti ir, kol visi eidavo italų vadinamojo "pisolino", tai yra poguliuko, aš bėgdavau. Tai būdavo išbandymas, kadangi ten karšta ir kalnuota. Dabar mėgstu bėgti rytais arba popiet vidutiniškai apie 8–10 kilometrų. Kartais tiesiog išeinu pasivaikščioti, fotografuoju, sezono metu renku grybus, žoleles. Apskritai Klaipėdoje yra vietų, kuriose būdamas nesijaučiu lyg didmiestyje. Man tai yra didelis privalumas.

– Niekada nekilo dvejonių dėl įžadų?

– Matyt, neįmanoma, kad žmogus eitų savo keliu visiškai be dvejonių ir išgyvenimų. Jei taip tvirtinčiau, virš galvos man tektų nupiešti aureolę. Nesuklumpančių nėra. Kartais norisi kelias dienas pabūti vienam, kur nors gamtoje. Tuomet užsimetu ant pečių kuprinę ir išeinu į mišką. Pačia gražiausia medžiokle aš vadinu fotografiją. Stebiu gėlę, gyvūną ir akimis fokusuoju.

– Iš kur ta meilė gamtai? Ir ar tiesa, kad mėgstate nardyti?

– Meilė kūrinijai atėjo iš tėvelio. Mus dar visai pyplius su broliu jis vesdavosi į miškus su krepšiais rinkti grybų ar uogų. O nardymą dar vaikystėje labai magėjo išbandyti. Kol tėvai buvo darbe, pasiėmiau maršką, iš lauko parsinešiau dervos, ją ant viryklės pakaitinau ir ištepiau tą maršką. Aptempiau vulkanizuota lėktuvo padangos kamerą, kurią man pusbrolis iš Panevėžio buvo atvežęs. Bandžiau pagaminti plaustą su žarnele, kad atsigulęs po vandeniu galėčiau kvėpuoti. Vėliau reikėjo ilgai vėdinti kambarį nuo dervos tvaiko. Net mano piešiniuose visuomet atsispindėjo vanduo, bangelės. Nevalgęs visą dieną galėdavau išbūti įsivaizduojamoje žvejyboje be jokio jauko. Esu nardęs ir 54 metrų gylyje. Norėjosi adrenalino, save išbandyti. Dabar keliaudamas stengiuosi nebeviršyti 30 metrų, Klaipėdos nardymo centras "Oktopusas", kuriam priklausau, įpareigoja laikytis nardymo taisyklių.

J.Hendrixo gerbėjas

– Kokia muzika jums imponuoja?

– Turbūt nėra stiliaus, kuris man visiškai nepatiktų. Jei tai gerai atliekama, galiu klausytis įvairios muzikos. Tarkime, šiandien rytą klausiausi pianino muzikos, praėjusią savaitę – Jimi Hendrixo. Pats groju bosine ir klasikine gitara, moku pūsti didžeridū – tai natūralaus medžio trimitas. Bet dar nesu iki galo įvaldęs visos kvėpavimo technikos. Aborigenai sugeba pūsdami ir įkvėpdami tuo pačiu metu išgroti net valandą. Man dar yra kur tobulėti.

– Tai brazdindavote gitarą kurio nors draugo garaže?

– Šonuose turėjau trumpus, o viršuje ilgus plaukus, kad reikiamu laiku galėčiau pasidaryti "skiauterę". Rinkdavomės pas mane arba į draugo rūsį. Buvome įsirengę mini studiją. Grojome keturiese – klasikinė, bosinė gitaros, būgnai, vokalas. Buvome "Vilkmergės bepročiai purviname kvartale", bet trumpiau – VBPK. Nebuvome profesionalai, veikiau pankroko mėgėjai. Susitikdavome pakoncertuoti ir tuo pat metu "padurniuoti" ant scenos. Tuomet labai žavėjomės Viktoru Cojumi, DDT Rusijos roko grupe, kurios visas dainas mokėjome mintinai.

– Ir tikėjimas visus tuos metus buvo šalia?

– Taip. Kiekvienas savaip "durnas". Vienas vegetaras, kitas – krišnaitas, trečias – ateistas ir dar vienas krikščionis. Draugai žinojo, kad einu į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, aišku, "skiauterę" tekdavo "nuleisti". Į pasilinksminimus, kuriuose būdavo visiškai nusigeriama, manęs nekviesdavo, nes žinojo, kad neisiu. Pažinojau keletą savo bendraamžių, kurie vartojo narkotikus. Kartą į mane kreipėsi žmogus, norėdamas pasikalbėti kaip su tikinčiuoju. Pamenu, stovi priešais mane ką tik sužinojęs, kad serga baisia liga, ir sako: "Padėk man, nes galiu nusižudyti, aš nekenčiu Dievo". Pokalbis, matyt, jam nepadėjo pasikeisti, po metų jis perdozavo. Žmonės rado prie mokyklos gulintį negyvą. Tokie momentai priverčia susimąstyti.

– Esate dvasinis konsultantas tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Šiandien dažnai į jus kreipiasi?

– Didžioji dalis – onkologinėmis ligomis sergantys žmonės arba įklimpusieji į narkotikus, alkoholį, lošimus. Tiesa, pastebėjau, kad atsirado nauja banga. Ateina jauni žmonės, supratę, kad turi lažinimosi priklausomybę. Tačiau buvimas šalia ir pokalbis jiems jau yra pagalba.

Vizitinė kortelė

Gimė 1971 m. lapkričio 17 d. Ukmergėje.

1988 m. baigė Ukmergės 5-ąją vidurinę mokyklą.

1991 m. baigė Ukmergės aukštesniąją mokyklą. Įgyta techniko-elektriko kvalifikacija.

1994 m. postulatas Kretingos Apreiškimo vienuolyne.

1994–1995 m. studijos Šv. Antano kolegijoje.

1995 m. pranciškoniška vienuolinė formacija Pizoje (Italija).

1997 m. noviciatas La Vernos šventovės Bazilikos pranciškonų vienuolyne Italijoje.

1999 m. filosofijos studijos "S.Guglielmo di Malavale" filosofijos ir teologijos institute Groseto mieste Italijoje.

2001–2002 m. filosofijos ir teologijos studijos Centrinės Italijos teologijos fakultete Florencijoje. Įgytas teologijos mokslų bakalauro laipsnis.

2001–2002 m. studijos Urbaniano universitete Romoje Italijoje. Įgytas praktinės teologijos ir kanonų teisės bakalauro diplomas.

2002 m. kunigystės šventinimai (De La Verna šventovės Bazilika, Areco, Italija).

Uostamiestyje veikiančio Pranciškonų vienuolių ordino broliai ruošiasi dalyvauti pirmąkart Lietuvoje rengiamoje Vienuolių palapinių šventėje. Jos metu vienoje vietoje bus galima pamatyti beveik visų Lietuvoje gyvuojančių religinių bendruomenių atstovus, pabendrauti, susipažinti su jų vykdoma veikla.

2015-uosius popiežius Pranciškus paskelbė Pašvęstųjų gyvenimą pasirinkusių asmenų, tai yra vienuolių, metais. Tuo esą norima atkreipti dėmesį į vienuolystės misiją ir svarbą dabartiniame gyvenime.

Vienuolių palapinių šventė Vilniuje rengiama paskutinį vasaros šeštadienį, rugpjūčio 29 d. Lietuvos žmonės kviečiami atvykti ir susipažinti su vienuoliais ir vienuolėmis iš arčiau.

Planuojama, jog jų į renginį susirinks apie tūkstantis. Siekiama, kad žmonės pamatytų, kad yra ir tokių žmonių, kurie pasirinko pašvęstųjų gyvenimą. Daug kas esą net nežino, kad egzistuoja tokia galimybė.

"Manau, kad kai kurių ordinų atstovų vis dėlto nebus šioje šventėje, nes jų vienuolijos yra labai uždaros, tai – benediktinai, klarisės, kiti. Pagal jų taisykles, jie negali išeiti iš savo teritorijos", – dėstė pranciškonas Evaldas Darulis.

Lietuvoje veikia 9 vyrų ir 32 moterų vienuolijos. Broliai ir seserys įsikūrę 75 vienuolynuose. Nors visos vienuolijos – krikščioniškos, bet skirtumai tarp jų esą yra labai dideli.

Kiekviena vienuolija turi savo vidinę tvarką, regulą, tai yra gyvenimo taisykles. Pavyzdžiui, jėzuitai užsiima švietėjiška veikla, saleziečiai dirba su vaikais, dominikonai – pamokslininkai. Renginyje pasauliečiams bus suteikta proga su visais jais susipažinti iš arčiau.

Prieš Vienuolių palapinių šventę pranciškonai ketina rinktis į savo Palapinių kapitulą. Šio susiėjimo istorija siekia labai senus laikus, kai ordino įkūrėjas Pranciškus sušaukė visus brolius į vieną vietą netoli Asyžiaus.

"Ir nuo tada kasmet visame pasaulyje kiekviena provincija rengia tokias palapinių kapitulas. Šiemet turėtų susirinkti apie 40 mūsų brolių. Tai tik mūsų vienuolijos susiėjimas. Mes kalbamės, kas vyksta mūsų provincijoje, kas pasikeitė, kokie sunkumai kamuoja, kokie dalykai džiugina. Palapinių kapitula truks savaitę, o dar po savaitės keliausime į Vienuolių palapinių šventę Vilniuje", – sakė brolis E.Darulis.

Dienraštis "Klaipėda" ir vienas didžiausių kulinarinių studijų tinklų Baltijos šalyse "Čiop Čiop" tęsia nuotaikingą ir teigiamų emocijų kupiną projektą, kurio metu gaminami šeštadienio pietūs. Šį kartą virtuvėje  susijungė itin gausios pajėgos – čia sukiojosi Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno brolis Evaldas Darulis, Metų klaipėdiete neseniai tapusi Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė bei būrys senjorių.

Įtraukė pagyvenusius žmones

Kulinarinė studija "Čiop Čiop" kartu su Socialinių inovacijų studija, vykdydama socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektą, siekė, kad vyresnio amžiaus žmonės, nepriklausomai nuo jų ligos ar negalios, galėtų maloniai praleisti laiką bei pasisemti naujų patirčių.

"Norėjome, kad Motinos dienos proga drauge su energingomis ir aktyviomis močiutėmis bendrus pietus pagamintų vienuolis E.Darulis ir Metų klaipėdietė A.Kerpytė. Mūsų siekis – brandaus amžiaus žmonėms suteikti galimybę turiningai praleisti laiką", – teigė "Čiop Čiop" atstovai.

Brolis E.Darulis prisipažino, kad pasiūlymas pagaminti šeštadienio pietus jį maloniai nustebino.

"Ne vienerius metus praleidau Italijoje, todėl šį kartą nusprendžiau, kad reikėtų paruošti klasikinį šios šalies patiekalą – makaronus su ragu padažu. Jį pasirinkau todėl, kad į gaminimo procesą norėjau įtraukti visus dalyvius", – kalbėjo E.Darulis.

Vienuolis taip pat pasiūlė tradicinę itališką užkandėlę – brusketą. Jai būtini tik keli produktai – itališka ar kita balta duona, kuri turėtų būti paskrudinta orkaitėje, bei virtos paukštienos kepenėlės. Jas reikia sutrinti, įdėti prieskonių, o vėliau tepti ant paskrudintos duonos. Dalyviai neapsiėjo ir be deserto. Jis buvo gaminamas iš kubeliais supjaustytų bei medumi ir baltu vynu apšlakstytų vaisių – kriaušių, melionų, abrikosų, ananasų.

"Nuostabu, kai daug žmonių gali dalyvauti maisto gaminimo procese. Tada turime progą ne tik pabendrauti, bet ir išmokyti naujų dalykų. Manau, kad projekte dalyvavusios senjoros – puikus pavyzdys jaunimui, kaip galima mėgautis gyvenimu ir net brandžiame amžiuje išlikti smalsiam, aktyviam", – pabrėžė E.Darulis.

Pašnekovas pripažino, kad jam pačiam savo rankomis pagamintas maistas yra gardžiausias.

"Visada noriu žinoti, ką valgau. Man tai svarbu. Todėl ruošti maistą mėgstu pats, o ypač sriubas. Kiti net sako, kad galiu nudžiuginti vienu ypatingu patiekalu, kurį bičiuliai jau pakrikštijo Evaldo sriuba. Ji – vegetariška, skysta. Dedu daržovių, kruopų ir įvairių retai lietuvių renkamų grybų. Virtuvėje mėgstu improvizacijas ir eksperimentus", – pasakojo E.Darulis.

Anot jo, apskritai maisto gaminimas jam reiškia daug: tai ir buvimas kartu, ir savotiška bendravimo forma.

Sužavėjo kompanija

Į šeštadienio pietų gaminimą įsitraukusi A.Kerpytė neslėpė, kad kulinarinės studijos "Čiop Čiop" kvietimas buvo netikėtas. Maisto ruošimas tokioje nuostabioje kompanijoje jai tapo pačia geriausia pavasario dovana.

"Mane sužavėjo kartu patiekalą gaminusių moterų draugija. Tokių veiklių, energingų ir gyvenimu besimėgaujančių damų jau seniai nemačiau. Likau pakerėta jų akių švytėjimo. Jų veiduose pamačiau tikrąją europinę laisvę. Net ir brandžiame amžiuje jos viskuo domisi, kuria, mėgaujasi gyvenimu", – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

A.Kerpytė pripažįsta negalinti savęs pavadinti nei pavyzdinga maisto gamintoja, nei jo vartotoja. Aktyvi, daugybę veiklos gyvenime turinti moteris neslėpė, kad maisto ruošimui laiko lieka nedaug.

"O ir poreikiai nėra dideli. Gyvenu viena, todėl dažnai sukiotis virtuvėje netenka. Vis dėlto gaminti mėgstu dar nuo vaikystės. Domiuosi sveika mityba, renkuosi kokybiškesnius produktus, ieškau naujų skonių", – atskleidė A.Kerpytė.

Pašnekovė pabrėžė virtuvėje nesanti ir ta moteris, kuri tiksliai vadovaujasi receptais ar skrupulingai matuoja produktų gramus.

"Su skaičiais man nėra lengva, – šypsojosi Metų klaipėdietė. – Kaip ir daugeliui moterų, aktualesni su figūra susiję gramai. Kai esu virtuvėje, save galiu priskirti prie eksperimentuojančiųjų grupės. Mėgstu išbandyti naujus dalykus, atrasti kažką netikėta."

Svarbiausia – procesas

A.Kerpytė negalėjo išskirti vieno patiekalo, kuris būtų jos pasididžiavimas. Vis dėlto pašnekovė, kaip ir E.Darulis, akcentavo, kad labiausiai mėgsta gaminti sriubas.

"Virdama sriubą, galiu pasitelkti fantaziją. Tam tinka daugybė produktų, todėl galiu nebijoti ieškoti naujų skonių ir kvapų", – kalbėjo moteris.

A.Kerpytė pabrėžė, kad didžiausią džiaugsmą jai teikia maisto gaminimas drauge su kažkuo. Anot jos, niekas negali atstoti jausmo, kai virtuvėje darbuojamasi su draugais, giminaičiais, kolegomis ar tiesiog bendraminčiais.

"Kai gamini drauge, užplūsta teigiamos emocijos. Komandinis darbas leidžia pasimėgauti pokalbiu, pajausti žmogišką šilumą. Pats svarbiausias ir brangiausias prieskonis gaminant maistą – bendravimas ir galimybė būti drauge. Neretai kartu su Šv. Pranciškaus onkologijos centro savanoriais taip pat gaminame kartu – ir gamtoje, ir kelionėse. Maistas gali būti labai paprastas. Svarbiausia – procesas", – pabrėžė A.Kerpytė.

Klasikiniai makaronai su ragu padažu

Patiekalui reikės:

makaronų (patariama rinktis plokščius arba peteliškės formos)
faršo (galima naudoti jautienos, kiaulienos, vištienos ar juos sumaišyti)
pomidorų
druskos, pipirų
česnako
alyvuogių aliejaus
bulvės
raudonėlių arba bazilikų

E.Darulis virtuvėje gamina nesivadovaudamas tiksliais skaičiais – matuoja "iš akies". Pirmiausia jis pataria pasiruošti faršą, pagardinti jį druska ir pipirais. Faršui pakepinti į keptuvę reikėtų įpilti šlakelį aliejaus. Galima naudoti ir sviestą arba šliūkštelėti baltojo vyno.

Prieš ruošiant ragu padažą, rekomenduojama aliejuje pakepinti supjaustytą česnaką, kurį vėliau galima išimti. Tai padeda aliejui įgauti gardaus česnakinio kvapo ir skonio. Kitas žingsnis – paruošti pomidorus. Juos būtina nuplikyti verdančiu vandeniu, nulupti, išimti sėklas ir sutrinti. Pakepus faršą sutrintus pomidorus, pagardintus druska ir pipirais, reikia suversti į keptuvę. Verdant padažą nepamaišys į keptuvę įmesti žalią bulvę, kuri padeda sušvelninti rūgštoką pomidorų skonį. Bulvė iš keptuvės išimama, kai išverda.

Jau nukeltas nuo viryklės padažas paskaninamas raudonėliais ar bazilikais. Ruošiant padažą, reikėtų išvirti ir makaronus – jie turėtų būti neištižę. Ant makaronų užpilame pagamintą padažą ir galime mėgautis puikiu patiekalu.