1987–1992 m. ji čia dirbo tuomečio direktoriaus Algimanto Norvilo pavaduotoja. KMN minint 50-metį, H.Šumilaitė prisiminė organizuotus įdomiausius renginius, čia besilankiusius bohemos atstovus ir ypač laisvą bei šventišką atmosferą.

– 1987–1992 m. KMN dirbote direktoriaus pavaduotoja. Tuo metu laikas buvo jau laisvesnis, švietėsi Lietuvos nepriklausomybės aušra. Ar menininkai jautė didesnę laisvę? Galbūt ir saugumiečių akis jau buvo mažiau budri, nebereikėjo derinti parodų ar renginių?

– Iš tikrųjų paskutinis Sovietų Sąjungos dešimtmetis jau buvo daug laisvesnis. Su cenzoriais derindavome tik didelius, miesto mastu vykusius renginius. Niekas į mūsų veiklą pernelyg nesikišo. Tiesa, mums buvo priskirtas toks saugumietis Vytautas, aš jį pažinojau. Kai jis ateidavo, garsiai visiems pranešdavau: dėmesio, atėjo patikra. Jis dėl to labai pykdavo, sakydavo, kad ateina kaip draugas, tikrai nesiruošia nieko skųsti. Tačiau, iš kur man žinoti? Vytautas atrodė padorus žmogus, tačiau jo pasisaugodavome. Tad šimtaprocentinės kontrolės tikrai nebuvo – statėme norimus spektaklius, rodėme eksperimentinius filmus.

Aišku, kiekvienas jautė tam tikras ribas, kurių geriau neperžengti. Vis dėlto, kartais jas peržengdavome – jei niekas nepaskųsdavo, viskas ramiai ir praeidavo. Žinoma, didelę įtaką bendrai atmosferai padarė susikūręs Sąjūdis. Nemažai jo susirinkimų vykdavo būtent KMN, tai mums visiems leido pajusti ypatingą dvasią, pakilimą. Mūsų veikloje netrūko naujųjų laikų bruožų, sovietinių laikų parodijos, kuri prieš porą dešimtmečių nebūtų buvusi galima. Pavyzdžiui, pas mus buvo filmuojamas grupės "Gulago univermagas" muzikinis klipas su amžinatilsį džiazo muzikantu Kęstučiu Lušu ir kitais garsiais atlikėjais. Jame aš vaidinau Anką kulkosvaidininkę. To padaryti 1970-aisiais nebūtume galėję. O kalbant apskritai, KMN visada pasižymėjo laisve. Menininkai yra tokie žmonės, kurie pakankamai laisvi savo viduje.

Tradicijos: linksmos Kauno menininkų gyvenimo akimirkos piknike ir garsiajame balkone. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– KMN visais laikais buvo kupini nuotykių. Kokių šmaikščių, linksmų įvykių jūs prisimenate iš tų laikų, kai ten dirbote?

– Reikėtų paminėti mūsų kavinę, į kurią būdavo galima patekti su leidimais. Ten lankydavosi menininkai, kurie, žinoma, galėjo atsivesti savo draugų. Kavinė buvo labai populiari, todėl už durų rinkdavosi pankuojantis jaunimėlis, J.Gruodžio konservatorijos ir kitų meno mokyklų auklėtiniai, kurie visais būdais stengdavosi ten patekti. Kavinukė buvo nedidelė, tad jaunuolius įleisdavo ne visada. Tačiau stengėmės būti demokratiški ir leisti apsilankyti kavinėje. Žinoma, joje vykdavo įdomiausi renginiai. Prisimenu patį pirmąjį, kurį organizavau įsidarbinusi KMN. Žinojau, kad tapytojas Jūratis Zalensas ir architektas Virginijus Juozaitis neseniai grįžo iš Japonijos, tad sumanėme juos pakviesti papasakoti apie kelionę ir suorganizuoti japonišką vakarą. Skambėjo japoniška muzika, po salę vaikščiojo kimono pasidabinusios merginos iš Liaudies teatro, kuriam vadovavau. Į specialius dubenėlius pilstėme lietuvišką degtinę, į kurią pridėjome įvairių prieskonių. Ji turėjo atstoti sakę, kurios anuomet, žinoma, nebuvo lengva gauti.

Už durų rinkdavosi pankuojantis jaunimėlis, J.Gruodžio konservatorijos ir kitų meno mokyklų auklėtiniai, kurie visais būdais stengdavosi ten patekti.

Pirmaisiais mano darbo metais organizavome ir smetoninio stiliaus retro balių, į kurį visi susirinko apsirengę kostiumais. Linksminomės, klausėmės muzikos, džiazavome. Atvažiavę vilniečiai žiūrėjo išsižioję. Sako: na, jūs ir duodat, pas mus tokie dalykai neįmanomi. Jie stebėjosi, kaip draugiškai mes visi sugyvename. Vilniuje, galbūt dėl to, kad ten daugiau menininkų, jie skirstėsi pagal amžių, kastas, visi kartu nebendravo. 1989 m. pristatėme naujovę – rodėme kino filmus, nes jau buvo atsiradę pirmieji vaizdo magnetofonai. Tad drauge sustatydavome tris keturis televizorius ir žiūrėdavome mums iki tol nematytus klasikos šedevrus bei eksperimentinį kiną. Salė būdavo sausakimša, o už durų susigrūdę stovėdavo dar tiek pat žmonių, kurių tiesiog fiziškai buvo neįmanoma įleisti. Nenorėdami užkliūti cenzūrai, maskuodavome, kad tai – paskaita apie kiną. Tad iš pradžių papasakodavau apie režisierių, aktorius, kino žanrą.

– Tais laikais KMN lankęsi žmonės pasakoja apie neišpasakytą bendrumo jausmą. Ar išlaikėte čia užmegztas draugystes?

– Taip, buvome kaip kumštis. Gaila, kad dalies tų žmonių jau nebėra. Kai atėjau dirbti į KMN, aktyviai reikštis pradėjo ir Architektų namai. Tad tarp mūsų buvo šiokia tokia konkurencija, tačiau kartu ir draugystė. Architektai ateidavo pas mus, o mes – pas juos. Kartu džiaugdavomės vieni kitų renginiais ir netikėtais sprendimais.

Tradicijos: linksmos Kauno menininkų gyvenimo akimirkos piknike ir garsiajame balkone. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kokius žmones iš tų laikų prisimenate? Juk KMN lankėsi garsiausi to meto kūrėjai, netikėčiausių idėjų kupini menininkai.

– Turėtume kalbėti apie amžinatilsį Kamputį – tapytoją Rimvidą Jankauską. Jį visi vadino Kampu. Jis buvo tikras bohemos atstovas, gyveno senoje sinagogoje Senamiestyje, o žiemą iš kartono pasistatydavo tokį namelį, kad nebūtų šalta. Ten buvo jo dirbtuvės, o jis pats – tikras bohemiško gyvenimo simbolis. Kadangi mėgdavo išgerti, pardavęs paveikslą ir gavęs honorarą, jį atnešdavo man. Aš viską padėdavau į seifą ir kiekvieną dieną jam duodavau mažą honoraro dalį maistui ir kasdienėms reikmėms. Buvome taip sutarę, nes jis turėjo savybę viską išleisti vienu kartu, visus vaišinti, o paskui mėnesį kone badauti. Be abejo, būdavo žmonių, kurie tuo naudodavosi ir, pavyzdžiui, nupirkdavo jo genialų paveikslą už butelį. Aš, beje, esu sukaupusi labai daug paveikslų, tačiau neturiu nė vieno Kampučio darbo. Už butelį jį nusipirkti man nekilo ranka, o pats Rimvidas taip ir neprisiruošė man padovanoti.

Dabar žiūriu į paveikslus, pakabintus ant mano sienos, ir prisimenu tuos žmones: amžinatilsį dailininkai Alfonsas Vilpišauskas, Vytautas Eigirdas, Vytautas Tamoliūnas, tapytojas Jūratis Zalensas – tai tie genialus menininkai, kurie mus jau paliko. KMN rūsyje buvo džiazo studija, kuriai vadovavo taip pat amžinatilsį Kęstutis Lušas. Į ją suplaukdavo praktiškai visi Kauno muzikantai, kurie anuomet ką nors reiškė. Apskritai KMN buvo centras, į kurį sueidavo visi. Mano kabinete kaip tik buvo didžiulis balkonas, kuriame vykdavo poezijos skaitymai, muzikavimai. Išėmę mano rašomojo stalo stalčių, naudodavome jį kaip būgną.

Nuotaika: H.Šumilaitė su garsiais menininkais – retro vakarėlyje su A.Obcarsku, džiazo muzikantais Romualdu Grabštu, Aleksandru Diniu, Arvydu Joffe. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Žinote, kaip būna tokioje kompanijoje – vieną dieną kažkas pardavė paveikslą, kitą – kažkas išleido knygą, trečią – kažkas gavo honorarą. Žodžiu, amžina šventė. Aš vienu metu net išsigandau, galvoju, reikia mažiau bendrauti, nes praktiškai kiekvieną dieną gali ošti, jei tik yra noro. Atmosfera buvo labai laisva, šventiška ir bohemiška. Svarbiausia – tai buvo tikri namai mums visiems. Nepriklausomybės metais tokiems gudručiams, kuriems renginiams reikėjo patalpų, kilo idėja juos iš mūsų atimti. Planas pajudėjo, prasidėjo skambučiai iš savivaldybės, Kultūros ministerijos. Tada visi sukilome, rašėme raštus, vykdėme protesto akcijas, sakėme, kad jei prireiks, gulsimės po tankais. Laimė, pavyko išsaugoti mūsų namus.

– Kokie renginiai vykdavo KMN? Kas jums labiausiai įsiminė? Tikriausiai šie renginiai išsiskyrė bendrame Lietuvos kontekste, jei net vilniečiai jais stebėjosi?

– Renginių išties būta daug, viskas vyko labai intensyviai. Tuo metu KMN vadovavo režisierius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas. Juokaudavome, kad abu politikoje dalyvauti negalime. Todėl jis rūpinosi Sąjūdžio reikalais, o aš organizavau meninius renginius. Parodos pas mus keisdavosi kas tris savaites. Vykdavo teatrų festivalis, į kurį suvažiuodavo trupės iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, organizuodavome knygų pristatymus, poezijos vakarus. Vykdavo ir kamerinės muzikos festivalis, pradedančiųjų muzikantų rečitaliai. Būtent KMN scenoje Kaune pirmą kartą pasirodė Neda Malūnavičiūtė su grupe. Kaip minėjau, filmavome ir avangardistinį "Gulago univermago" klipą. Tai buvo visiškai naujas reiškinys, tad vėliau grupė važinėjo po visą Lietuvą ir rinko pilnas sales.

Nuotaika: H.Šumilaitė su garsiu menininku – tapytoju Vytautu Tamoliūnu. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Parodos pas mus keisdavosi kas tris savaites. Vykdavo teatrų festivalis, į kurį suvažiuodavo trupės iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, organizuodavome knygų pristatymus.

Prisimenu savo organizuotą Naujųjų metų šventę. Pasakiau: kaip norite, taip darykite, tačiau visi turite ateiti su kostiumais, kaukėmis. Vėliau man paskambino iš Dramos teatro ir klausia: klausyk, ką tu ten organizuoji? Visi puolė į sandėlius ir baigia išnešti visus kostiumus. Amžinatilsį puikus fotografas Gintautas Staugaitis į balių atėjo be kaukės. Tad užsispyriau, kad jo neįleisiu. O jis iš kišenės išsitraukė tokias raudonas vaikiškas pėdkelnes ir užsimovė ant galvos. Pats toks solidus, žilstelėjęs, su inteligentiškais akiniais – ir tos ryškios pėdkelnės ant viršugalvio. Atrodė labai juokingai. Dailininkas, neoavangardistas Česlovas Lukenskas atėjo su paukščių narveliu ant galvos. Atsidaro narvelio dureles – išgeria, pavalgo ir vėl užsidaro. Žodžiu, visi labai išradingai atšventėme Naujuosius metus.

O kur dar sezono uždarymo kelionės su papuoštu garlaiviu ir iškyla gamtoje...

– KMN palikote 1992 m. Panašu, kad tuo laikotarpiu ši įstaiga išgyveno tam tikrą lūžį. Užsidarė legendinė kavinė. Kaip minėjote, buvo bandymų atimti KMN iš menininkų.

– Kavinė užsidarė apie 1994 m. Papūtė nauji vėjai, tad jos vietoje įkurta interneto kavinė. Ir iškart atkrito visa senoji menininkų gvardija, atėjo jaunoji karta. Tai normalu. Architektų namai tuo metu irgi stipriai pakeitė savo specifiką. Laikai pasikeitė, dabar menininkai mažiau bohemiški, daugiau dirba, visi išsislapstę po savo dirbtuves. Kartais sueiname po parodų atidarymų, bet dažniausiai jau tik dirbtuvėse. Apie bohemiškuosius KMN liko išties daug šiltų prisiminimų, kuriais drauge pasidalijame. Gaila, kad nemažos dalies žymių to laikotarpio Kauno menininkų jau nebėra.

– Kaip bėga dienos karantine?

– Gal nuskambės keistai, bet tam tikra prasme džiaugiuosi – man, kaip ir daugeliui, tai stabtelėjimas, gyvenimo tempo sumažinimas. Galima perskaityti pjeses, kurios buvo atidėtos, nes nebuvo laiko, verčiu vaikišką pasaką, pagal kurią statysiu spektaklį, guli kelios geros knygos, prie kurių vis nebuvo laiko prisėsti.

– Jūsų namai visada garsėjo svetingumu ir vaišingumu. Kaip ištveriate gyvo bendravimo abstinenciją?

– Visada mokėjau, kai to reikėjo mano vidiniam "aš", izoliuotis. Žmogus privalo retsykiais pabūti vienas su savim, taigi viskas gerai! Be to, dabar pas mane gyvena studentas kartvelas, mano kartveliškas sūnus, mano draugas, neseniai grįžęs iš Anglijos. O kur dar feisbukas ir telefonai, jei ko pasiilgsti...

– Ką apie koronavirusą ir jo sukeltą chaosą pasakytų jūsų personažas Teta Ku-kū?

– Turbūt pakartotų garsiąją Karlsono frazę: "Ramybės, tiktai ramybės, viskas bus gerai!"

– Garsioji kitos jūsų herojės – Kauno poniutės – frazė "Žinote, ponia...", tariama ypatingu akcentu, simbolizuoja miesčioniškumą, tuštybę, aroganciją. Ar nemanote, kad tokių ponių ir ponų (nebūtinai Kaune), esant šiandieninei koronaviruso situacijai, irgi netrūksta?

– Neseniai feisbuke perskaičiau frazę, kuri man labai patiko: "Kvailių pasaulyje nėra daug, bet jie taip gudriai išdėstyti, kad sutinki juos ant kiekvieno kampo." Šiaip jau manau, kad, esant kritiškoms situacijoms, žmogus išsigrynina – matyti, kiek jame yra žmogaus.

– Kaip bus su jūsų Naujaisiais Vasiukais Voškonyse? Jei neklystu, čia gimęs ir taip iš pradžių vadintas tarptautinis festivalis šiemet turėjo būti jubiliejinis – dešimtasis?

– Dabar jis jau vadinasi "Maskaradas", nes valdžiai vis užkliūdavo pavadinimas "Naujieji Vasiukai". Viliuosi, kad iki lapkričio viskas stos į savo vėžes. Blogiau turbūt su vaikų teatrų festivaliu "Geriausias vitaminas – teatras", kurį planavau, kaip visada, gegužę. Vitaminų gali nepakakti...

Patarčiau pažiūrėti nors po vieną komediją per dieną. Ir – kovoti su baime, nes tai, mano galva, blogiausias virusas, ir ne tik medicinine prasme.

– Jus sieja nuoširdi bičiulystė su kartvelais, esate netgi gavusi apdovanojimą "Sakartvelo teatro draugas". O draugai palaiko vienas kitą bėdoje. Kaip?

– Prieš mėnesį pas mane drauge su savo mylimąja viešėjo mano draugas režisierius iš Sakartvelo. Įsivaizduojate, per tą viešnagę susuko visokius iškritusius varžtus, pritvirtino atšokusias rankeneles ir šiaip visokius vyriškus darbus atliko. Be to, iš sendaikčių turgaus nupirkęs detalių pagamino septynis nuostabius meniškus šviestuvus!

Dabar, kai pas juos irgi karantinas, susiskambiname per feisbuką kiekvieną dieną, kuriame bendrus planus rudeniui. Turėjom su mano teatru "Siena" dalyvauti Sakartvelo nepriklausomybės dienos šventėje ir tarptautiniame festivalyje gegužės pabaigoje. Maža vilties, kad gegužę tai pavyks, bet pamažu ruošiamės, repetuojame, bent jau tekstą nuotoliniu būdu – dėkui šiuolaikinėms technologijoms.

– Vienos moterys karantino metu puolė kepti pyragus, kitos – tvarkyti stalčius, spintas... Kokie buities darbai jums teikia atgaivą ir atitraukia nuo liūdnų minčių?

– Kad tų liūdnų minčių kaip ir nėra, dienos bėga greit, per visą savaitę tik savo didžiulę spintą sutvarkiau. Šiaip kas dieną gaminu pietus – jei jau namie sėdime, tai bent skaniai pavalgome. O gaminti aš mėgstu, man tai savotiška meditacija.

– Esate įkūrusi vaikų teatrą "Vitaminas T", žmonėms dovanojate vitaminų J – juoką, G – gerą nuotaiką ir daugybę kitų, labai reikalingų mūsų sielos imunitetui. Kai jį stiprinti dabar, kai žmonės gūžiasi nuo blogų žinių, o ilzoliaciją namuose daugelis turi ištverti po vieną?

– Tiems, kurie naudojasi kompiuteriu, patarčiau paskaityti žydų humorą. Ši tauta, bet kokiai situacijai esant, randa, iš ko pasijuokti. Pavyzdžiui: "Moiša, o tu nebijai užsikrėsti koronavirusu? Klausyk, Chaimai, man  hipertonija, cukrinis diabetas, psoriazė, navikas ir dar dešimt ligų. Tegul tas virusas stoja į eilę."

Patarčiau pažiūrėti nors po vieną komediją per dieną. Ir – kovoti su baime, nes tai, mano galva, blogiausias virusas, ir ne tik medicinine prasme.

O tų tikrai vienišų, ligotų nėra taip daug... Juk vis tiek bent jau su kaimynais bendrauja? O jei nebendrauja, tai gal ir patys kalti, kad yra vieniši? Esu girdėjusi kelias istorijas iš savo draugės, teikiančios pagalbą vienišiems, kad dažnai, pasirodo, jie turi ir vaikų ir giminių, bet dėl savo aštraus charakterio lieka vieni.

– Koronavirusas tapo išbandymų ne tik mūsų sveikatai, materialinei gerovei, bet ir žmogiškumui. Vieni taškosi pykčiu, kiti puola padėti stokojančiam, negalinčiam. Ko mumyse išlįs daugiau šiuo išbandymų laiku?

– Visada sakiau ir sakysiu, kad savo gyvenime sutikau daugiau puikių, gerų žmonių. Tikiu, kad tikrų žmonių ir gražių poelgių bus vis daugiau: kažkas duoda kraujo, kažkas pasisiūlo nueiti į parduotuvę. Net aš sulaukiau pasiūlymo apipirkti (deja, pagal amžių jau priklausau rizikos grupei). Taigi, tikiuosi, žmogiškasis pradas nugalės.

– Jei dabar tektų atsistoti prieš milžinišką salę žiūrovų, susirinkusių į H.Šumilaitės humoro vakarą, kokia tai būtų programa ir kokį anekdotą papasakotumėte?

– Kažkada mačiau tokią karikatūrą. Žmogus susitinka su ateiviu, o tas ir sako: "Homo tai homo, bet kas jums pasakė, kad jūs sapiens?" Mes naikiname žemę – štai ji mums ėmė keršyti. Taigi tas humoro vakaras nebūtų labai linksmas, o gal ir būtų, gal... Kai viskas praeis, juokausime ir apie savo baimes, ir apie virusą. Kinai jau juokauja, mačiau feisbuke.

Šiaip jau visiems linkiu filosofiškai pažvelgti į tai, ko negali pakeisti. Kasdien tūkstančiai žmonių miršta nuo vėžio, infarktų, insultų, avarijų, pasirodo, ir nuo gripo miršta tūkstančiai, tik mums apie tai nekalbėjo kas dieną. Vilties, drąsos ir sveikatos!

– Kiek laiko tęsiasi draugystė su teatru ir nuo ko ji prasidėjo?

– Nuo šešerių metų. Mano mama buvo lenkė. Anuomet Kaune veikė lenkų klubas. Jame buvo visko: ir estrada, ir dramos, ir šokėjų kolektyvų, ir choras. Pirmąsias pamokas man davė smetoninė mokytoja Helena Urniež. Ji mus mokė ne tik teatro abėcėlės, bet ir gerų manierų, bendravimo, kviesdama į svečius K.Būgos gatvėje arbatėlės. Būtent H.Urniež įskiepijo meilę teatrui.

– Ar prisimenate savo pirmąjį vaidmenį?

– Buvau Grytutė spektaklyje "Jonukas ir Grytutė". Jame dalyvavo per 30 vaikų, buvo realistinės dekoracijos. Tebeturiu net tų laikų nuotraukas. Tiesą pasakius, "Jonukas ir Grytutė" buvo ne pirmasis, o didžiausias ir labiausiai įsimintinas. Prisimenu ir kitą – "Skėtis ir skėtė". Šiame spektaklyje buvo labai linksmas etiudas, žiūrovai ilgai plodavo. Reikėtų pasižvalgyti albume, nes šie atsiminimai – beveik 60 metų senumo.

Patikėkite, esu tikrai pavyzdinė aktorė, labai klausiau režisierių. Tačiau mano toks charakteris, kad man nelabai patinka, kai kas nors vadovauja.

– Ar Hanai Šumilaitei priimtini antraeiliai vaidmenys?

– Tikrai taip. Paskutiniuose meniniuose filmuose, kuriuose filmavausi, – "Pliusas" , "Nepatyręs" ir kituose – aš atlieku antraeilius vaidmenis. Man viskas tinka. Turiu prisipažinti: nesu gera aktorė, ir savęs nevertinu kaip geros aktorės. Man tai – gražus nuotykis. Kaip aktorė esu vienaplanė. Gal dėl to, kad neturėjau skirtingų vaidmenų. Mane kviečia energingom, šiek tiek bukom, o gal atvirkščiai – gudrioms moterims, kaip aš vadinu – bufetininkėms – įkūnyti. Save aš laikau režisiere.

– Kada jūsų gyvenime atsirado posūkis į režisūrą?

– Turbūt būdama šeštoje klasėje nusprendžiau, kad savo gyvenimą tikrai surišiu su teatru. Ir žinojau, kad būsiu režisierė. Patikėkite, esu tikrai pavyzdinė aktorė, labai klausiau režisierių. Tačiau mano toks charakteris, kad man nelabai patinka, kai kas nors vadovauja. Be to, dar būdama visai mažutė sakydavau, kad rinksiuosi tokią profesiją, kuri leidžia keltis vėlai. Esu baisiai ne vyturys. Vakare ir naktį man ir rašosi, ir galvojasi, ir dirbasi daug geriau.

– Ponia Hana, teta Ku-kū. Kokie dar yra jūsų amplua?

– Kaip teta Ku-kū iki šiol vis dar važinėju su programomis kartu su nuostabiu iliuzionistu Vytautu Diržininku. Jis – burtininkas Dyvas – rodo fokusus, o aš – teta Ku-kū – esu iškritusi iš laikrodžio, ir mano galvoje viskas yra susimaišę. Vaikai kartais padeda man viską atpainioti, rasti atsakymus, kartu dūkstant vyksta edukacija – teatro pradžiamokslis. Aišku, viskas vyksta labai supaprastintai, pavyzdžiui, žaidžiame, kad esame pomidorai. Artėja Kalėdų metas – suaugusiesiems aš būnu Snieguole. Kai kviečia į vakarėlius, dažnai būnu valytoja, kuri įsibrauna į šventinį renginį. Iš pradžių neretai manęs neatpažįsta, pagalvoja, kad iš tikrųjų atėjo valytoja. Kai jau atpažįsta, buriu kortomis. Ir visai nejuokinga – tos kortos iš tikrųjų sako tiesą. Dažnai po kelių mėnesių man skambina ir klausia, iš kur aš visa tai žinau. O juk žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti. Būtinai parašykite, kad aš nemoku burti kortomis. Man dažnai skambina, sako: nebijokite, aš esu, pavyzdžiui, Zakarausko draugė, arba: jūs man aną kartą tokią tiesą pasakėte. Ir ilgai tenka aiškinti, kad aš nemoku burti. Ir niekas netiki, galvoja, kad aš išsidirbinėju. Tikriausiai turiu gerą intuiciją, mes, moterys, visos esame ir ne truputį raganos. Moterims tik atrodo, kad jos neišsiduoda, kas joms rūpi. Kabinti makaronus labai paprasta. Jei aš kada gyvenime neturėsiu iš ko gyventi, gal irgi tapsiu būrėja. Nors man tai atrodo nepadoru. Kita vertus tikiu, kad istorijoje buvo nuostabūs pranašai: Mesingas, Vanga, bet tikrai nėra taip, kad šiandien viename kvadratiniame kilometre jų yra dešimt. Tačiau visada sakau, kad geriau eiti pas lietuvišką būrėją, nei pas amerikoną psichoterapeutą, kuris nulupa gerokai brangiau, o naudos iš psichoterapijos gauni gerokai mažiau. Patikėkit, ant mano peties yra verkusios kokios šešios psichologės. Atkreipkite dėmesį, stomatologės neretai būna kreivais dantimis, psichoterapeutai – kamuojami psichologinių problemų. Profesijas renkamės stengdamiesi išspręsti savo problemas.

– Ar pati naudojatės būrėjos paslaugomis?

– Ne, esu tik vedusi pas būrėją sunkioje gyvenimo situacijoje atsidūrusią draugę. Tai ta būrėjai tiek tepadėjo, kad pabaigoje draugė kvatojosi iš tų primityvių ir paikų pranašysčių, ir jai išties palengvėjo. Galop būrėja mums ant peties išsiverkė, atskleisdama savo problemas. Net pagalvojau, už ką jai sumokėjau 50 eurų?

Tokiame kaime užgimė tarptautinis festivalis, tai jau didžiulis pliusas.

– Nesenai baigėsi IX-asis tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis. Kuo dabar užsiimate?

– Po "Maskarado" išlydėjau jo dalyvius, teatro "Salūnas" artistus iš Čiaturos miesto (Sakartvelas). Ir iš karto, nemiegojusi visą naktį, kaip teta Ku-kū išvažiavau į pasirodymą. Kitą dieną su vaikų teatru jau repetavome premjerinį spektaklį "Bitė Maja". Gruodį prasideda įmonių šventiniai vakarėliai. Tačiau aš jau esu apmąsčiusi, koks bus kitas festivalis, kokius teatrus kviesiu.

– Kas jus labiausiai džiugina?

– Kai su Giulija atvažiavau į Voškonis, pirma mintis buvo: reikės čia daryti naujuosius Vasiukus. Todėl ir festivalis taip vadinosi. Ir iš esmės mes padarėme naujuosius Vasiukus. Tokiame kaime užgimė tarptautinis festivalis, tai jau didžiulis pliusas. Džiaugiuosi, kad išaugęs iš savo pirminio pavadinimo ir iš savo pirminės salės Voškoniuose, mėgėjų teatrų festivalis persikėlė į didesnes, naujas patalpas – Domeikavos laisvalaikio salę. Džiugina ir tai, kad draugystė su "Salūno" teatru išaugo iki bendradarbiavimo sutarties pasirašymo su Sakartvelo Čiaturo miesto Švietimo ir kultūros centru. 2020 m. gegužės mėn. Ramučių kultūros centras jau yra pakviestas pasirodyti Sakartvelo žmonėms. Didžiuojuosi, kad esu specialiai įkurto Sakartvelo teatro draugijos "Sakartvelo teatro draugas" apdovanojimo savininkė. Šioje šalyje stačiau spektaklius, organizavau gastroles, taip užsimezgė ir Kauno lėlių, ir Kauno dramos teatrų draugystė su Sakartvelo teatrais.

Senjorai – vieni ištikimiausių bibliotekos lankytojų. Čia jie užsuka ne tik grąžinti ir pasiimti knygų, tačiau prisėda pavartyti spaudą, pabendrauti tarpusavyje. Senjorai nuolat kviečiami į įvairius renginius ir užsiėmimus Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, tačiau būtent spalis – Senjorų mėnuo – puiki proga parodyti vyresnio amžiaus žmonėms dar daugiau dėmesio, skirti daugiau renginių ir edukacijų būtent jiems.

Senjorų mėnesio pradžia bibliotekoje bus nuotaikinga. Spalio 3 d. 18 val. Girstupio padalinyje vyks Šventinis humoro vakaras su ponia Hana. Renginyje triūba gros Raimundas Černevičius. Šioje bibliotekoje senjorų lauks ir daugiau šventinių veiklų – spalio 10 d. 17.30 val. čia vyks Kauno moterų ansamblio „Guboja“ (vadovė A. D. Žiedelienė) koncertas „Kol daina širdy – esame gyvi“.

Koncertų bibliotekoje spalio mėnesį vyks ir daugiau: Parko padalinyje, P. Lukšio g. 60, spalio 18 d. 16 val. koncertuos Kaunėnų moterų ansamblis ir Kauno sporto veteranų klubo vokalinis instrumentinis ansamblis „Ąžuolynas“. Spalio 7 d. 17 val. Palemono padalinyje, Marių g. 37, vyks koncertas „Su daina širdy“, kuriame koncertuos Palemono ansamblis „Marių banga“.

Tirkiliškių padalinyje, Tirkiliškių g. 51, spalio 24 d. 17 val. vyks literatūrinė-muzikinė popietė „Tautos vienytojas Antanas Smetona, tarpukario Lietuvą kūręs tautiškumo pagrindu…“. Kompozicijos kūrėja ir monospektaklio atlikėja – Kalbos premijos laureatė Violeta Bakutienė.

Vyresnio amžiaus žmonės kviečiami nepamiršti ir sveikatos – bibliotekoje bus surengtos net kelios paskaitos aktualiomis temomis. Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje, A. Mapu g. 18, spalio 8 d. 16 val. vyks Birutės Sinkutės paskaita „Pėdų sveikata ir grožis“. Šilainių padalinyje, Baltų pr. 81, spalio 10 d. 16 val. savo patirtimi apie sveiką gyvenimo būdą su senjorais dalinsis jaunimas. „Berželio“ padalinyje, Taikos pr. 113B, Spalio 24 d. 16 val. Kauno kolegijos Medicinos fakulteto genetikos dėstytoja lektorė Halina Pečiulienė skaitys paskaitą „Ilgaamžiškumo genas“.

Senjorų bibliotekoje lauks ir susitikimais su rašytojais, knygų autoriais. „Berželio“ padalinyje, Taikos pr. 113B, spalio 8 d. 17 val. vyks Aldonos Ruseckaitės knygos „Padai pilni vinių“ pristatymas. Neries padalinyje, A. Stulginskio g. 61, spalio 8 d. 17.30 val. vyks susitikimas su knygos „Tremties vaikai“ autoriumi Stanislovu Abromavičiumi.

Tikimasi, kad senjorai susidomės ir galimybe pažinti išmaniąsias technologijas. Šilainių padalinyje, Baltų pr. 81, spalio 9, 16, 23, 30 d. 16 val. laukia pažintis su virtualios realybės akiniais: virtualus pasivaikščiojimas po kalnus, slėnius, planetų tyrinėjimas, Venecijos kiemelio aplankymas ir kita nepamirštama patirtis. Kiekvieną antradienį ir trečiadienį Z. Kuzmickio padalinyje, Raseinių g. 26, vyksta individualios naudojimosi išmaniaisiais įrenginiais konsultacijos.

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos skyriuose ir padaliniuose vyks ir daugiau senjorams skirtų renginių. Visą jų sąrašą galima rasti čia: https://www.kaunas.mvb.lt/kvieciame-i-senjoru-menesiui-skirtus-renginius.

Lietuvės, režisieriaus Tamazo Imanadzės ir Khulo miesto teatro vadovo Roino Surmanidzės kurta dviejų dalių komedija "Tylos! Vyksta repeticija", pastatyta pagal britų dramaturgo Michaelio Frayno veikalą "Triukšmas už sienos". Spektaklis atskleidžia žiūrovams nematomą teatro pusę: užkulisiuose verdančias diskusijas tarp režisierių ir aktorių, ginčus, nesusipratimus ir netikėtumus, vykstančius repeticijų metu.

Spektaklis bus įdomus ne tik eiliniams žiūrovams, bet ir teatro lauko žmonėms, kurie galės pažvelgti į žaismingai perteiktą savo darbo kasdienybę iš šalies", – įsitikinusi H.Šumilaitė. Įdomu ir tai, kad keturi komedijos aktoriai ir vienas režisierių vaidino kino filme "Nana", kuris šiais metais pristatytas JAV Kino meno ir mokslo akademijai gauti "Oskarą" užsienio filmų kategorijoje.

Apie 900 m virš jūros lygio esančio Khulo miesto teatras unikalus tuo, kad jis – aukščiausiai kalnuose esantis profesionalus teatras. Tai vienas populiariausių Adžarijos regiono teatrų, kurio repertuare – tiek pasauliniai, tiek kartvelų klasikos kūriniai. Nuostabą kelia faktas, kad apsilankymas šiame teatre vietos gyventojams – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems yra visiškai nemokamas. Kadangi gyvenimo sąlygos kalnuose yra atšiaurios, o žiemą pasnigus ne visada įmanoma išvykti iš apylinkių, valstybė finansuoja tiek spektaklių kūrimą, tiek bilietus žiūrovams.

H.Šumilaitė kurti spektaklio į Khulo miestą buvo nuvykusi rugpjūtį. Komedijoje ji vaidina režisierę, taigi, pačią save. Nors Lietuvos ir Sakartvelo teatro tradicijos skiriasi kaip diena ir naktis, jos teigimu, kartu dirbant nesusikalbėjimų pavyko išvengti. "Paprastai kartvelus įsivaizduojame kaip vientisą tipažą, tačiau šios šalies regionai itin skirtingi – gali visiškai skirtis jų kalbos, papročiai. Teko dirbti su Tbilisio, Kutaisio miestų teatrais, megrelų aktoriais – visi jie itin skirtingi ir saviti. Vis dėlto šio spektaklio aktoriai yra kalniečiai – gana santūrūs, nelinkę diskutuoti, ginčytis su režisieriais, tačiau gebantys improvizuoti ir reikiamu momentu atskleisti savo temperamentą, – pasakojo ji. – Teatre visi kalbame ta pačia teatro kalba, tad prireikus vieni kitus galime suprasti ir be žodžių."

Sakartvelas garsėja savo teatro tradicijomis ir kuriamais spektakliais, tačiau šįkart žiūrovai išvys britų dramaturgo įkvėptą kūrinį. "Nusprendėme šiek tiek nutolti nuo kartvelų nacionalinių tradicijų ir pasiūlyti šį tą linksmesnio, – sumanymą atskleidė H.Šumilaitė. – Nors Sakartvelo kūrėjų spektakliai yra itin vertinami, jie yra gan sudėtingi ir niūrūs. Nesinorėjo pristatyti per daug rimto kūrinio, kadangi spektaklis rodomas su subtitrais, jaučiamas šioks toks kalbos barjeras. Tačiau jeigu mūsų kultūrinė draugystė tęsis ir toliau, manau, kad žiūrovai turės ne vieną progą įvertinti gilias kartvelų tradicijas."

Kas? Spektaklis "Tylos! Vyksta repeticija".

Kur? Kauno kultūros centre.

Kada? Lapkričio 19 d. 19 val.

Spektaklio kalba: rusų k., lietuviški subtitrai.

Jautri jaukumui

H.Šumilaitė sukasi kaip vijurkas: vadovauja net trims mėgėjų teatrams – Vilijampolės bendruomenės teatrui MMT, Kauno r. Ramučių kultūros centro Voškonių laisvalaikio salės suaugusiųjų teatrui "Siena" ir vaikų teatrui "Vitaminas T", daug gastroliuoja po Lietuvą ir užsienį, organizuoja festivalius ir priima į juos atvykusius svečius, veda įvairius renginius, kuria, mėgsta skaityti, randa laiko iš gausaus sodo derliaus priruošti žiemos gėrybių ne tik sau, bet ir Anglijoje gyvenantiems vaikams, apdovanoja meile liūdnų akių augintinį mišrūną Lobį ir savo namus. Jie jaukūs. Juose visko daug: paveikslų, knygų, suvenyrų... prisiminimų, įkvėpimo, įspūdžių, šilumos.

"Esu energinga moteriškė, tad spėju viską, – juokiasi Hana, kurios kūrybinė siela labai jautri namų jaukumui. – Gerbiu dizainerius, kuriančius gražius, stilingus, naujoviškus namus, tačiau dažniausiai tokie namai man primena viešbutį: jie šalti, nuasmeninti – neatspindi šeimininkų gyvenimo, jų požiūrio į gyvenimą, pomėgių. Tokiuose gyventi negalėčiau, reikėtų prisijaukinti: papildyti mielomis detalėmis, daiktais, įvesti savo tvarką. Jaukūs namai – kai norisi juose būti ilgiau nei valandėlę, kai užsimiršti ir laisvai mėgaujiesi bendravimu. Jei nebūčiau režisierė, tikrai būčiau interjero dailininkė – žinau, kas gražu, kas dera, jaučiu vidumi. Bet kiekvienas gyvena pagal savo išgales."

Švaros simbolis

Pagrindinėje namų erdvėje vyrauja balta ir mėlyna spalvos. Šeimininkė pasakoja, kad gyvendama sename bute labai nemėgo tamsių sovietinių laikų baldų, nuo kurių du kartus per dieną galėdavo valyti dulkes. Persikėlusi gyventi į namą tokios klaidos nepakartojo: pasirinko baltus baldus ir sodrios mėlynos spalvos akcentus – išdažė dvi sienas, pakabino portjeras, prie jų priderino pagalves, papuošė stiklo elementais.

"Balta spalva man – dvasinės ir fizinės švaros simbolis, be to, ant tokių baldų dulkių nematyti, gali porą savaičių nevalyti, – juokiasi humoristė. – O pagal senovės kinų mokslą fengšui mėlyna – filosofijos, gilumo, amžinumo spalva. Šis spalvų duetas taikliai apibūdina mane: balta – mano aktorinė, humoristinė pusė, mėlyna – gilesnė, filosofinė."

Jaukūs namai – kai norisi juose būti ilgiau nei valandėlę, kai užsimiršti ir laisvai mėgaujiesi bendravimu. Jei nebūčiau režisierė, tikrai būčiau interjero dailininkė.

Sakartvelo ženklai

Svetainės sekcijos lentynos nukrautos įvairiais suvenyrais. Viena lentynų skirta Sakartvelui – Hana bent tris kartus buvo šioje šalyje, daug keliavo, ne tik užmezgė bendradarbiavimo ryšius tarp teatrų, bet ir įgijo draugų, kurie visada ją pradžiugina gražia simboliška dovana.

Kitoje lentynoje – gal daugiau nei 50 įvairiausių formų miniatiūrinių arbatinukų: katė, krosnis, telefono būdelė, komoda su veidrodžiu, Williamo Shakespeare'o teatras, klounas, bobutė, stalas... Dalis kolekcijos įkurdinta ten, kur tam tinkamiausia vieta – virtuvėje, kai kurie jų naudojami.

"Pirmą arbatinuką – komodą su veidrodžiu ir įvairiais moteriškais daikčiukais – lauktuvių iš Anglijos man atvežė tapytoja Elenutė Balsiukaitė ir duodama tarė: "Gal bus kolekcijos pradžia..." Antrą arbatinį pati įsigijau sendaikčių turguje Kaune, o paskui gimė tradicija – kai tik važiuoju į Londoną ar į kokią kitą kelionę, vis parsivežu kokį eksponatą. Tiesa, kolekciją auginti padeda ir draugai, – tikina H.Šumilaitė ir nusijuokia: – Turiu dar dvi: kolekcionuoju klounus, nes esu aktorė, ir karves, nes mano Zodiako ženklas – Jautis."

Ypatingas paveikslas

Vertingiausiais daiktais savo namuose ji laiko paveikslus. Jų tiek daug – visus gražiai sukabinti trūksta sienų, tad keli rymo ant žemės. Paveikslai režisierei vertingi savo kūrybine galia, šiluma, draugyste, artuma su juos tapiusiais žmonėmis, kurių dalis, deja, jau paskubėjo išeiti. Vienas labiausiai jaudinančių jos sielą darbų – Alfonso Vilpišausko "Malda".

"Žmogus jautė, kad greitai teks atsisveikinti, tad likus dviem trims mėnesiams iki mirties pasikvietė mane ir kelis draugus, kad kiekvienas išsirinktume patinkantį paveikslą. Aš išsirinkau "Maldą", – sako pašnekovė. – Kartais, ypač kai sunku, žiūrėdama į paveikslą pasikalbu su jo autoriumi. A.Vilpišauskas buvo nuostabus žmogus: su juo galėjai diskutuoti apie kertinius gyvenimo dalykus, filosofuoti, kartu mokėjo nerūpestingai linksmintis. Buvo ir protingas, ir išmintingas. Protingų žmonių yra daug, bet, kad būtų dar ir išmintingi – ne, tokių sunku rasti."

Šimtametė relikvija

Daugiausia sentimentų, jaudulio H.Šumilaitės širdį užlieja kalbant apie senovišką vis dar puikiai veikiantį, savo tikslėjimu ir švelniai dūžiais harmoningai įsiliejantį į namų gyvenimo ritmą tamsaus medžio sieninį senelio laikrodį. Garsaus vokiečių laikrodininko Gustavo Bekerio pagamintam laikrodžiui – jau daugiau kaip 100 metų.

Menininkė pasakoja, kad seneliu ji vadino tėvo dėdę, kuris vaikų neturėjo ir juos su broliu labai mylėjo. Senelis perėjo du pasaulinius karus, Pirmojo pasaulinio karo metais Vengrijoje buvo paimtas į nelaisvę.

Jis buvo nuostabus pasakotojas: apsikabinęs Haną ir jos brolį, iki vėlyvos nakties pasakodavo keisčiausias istorijas, kuriose meniškai supindavo tikrovę, savo išgyvenimus su prasimanymais, pasakomis. Jis mokėjo sukurti šventę iš labai paprastų, kasdieniškų dalykų: pavasarį pamiškėje renkant žemuoges ar žiemą, kai vietoje rogių į geldą įsodintą Haną paleisdavo nuo kalno.

"Brrr, kaip dabar pažiūriu, nė už ką nuo tokio kalno geldoje nesileisčiau, – juokiasi Hana ir prisimena dar vieną linksmą nutikimą. – Abu su broliu labai nemėgome kiaušinių ir ilgai jų nevalgėme. Kartą senelis pasiėmė katiliuką ir mus nusivedė į pamiškę, kur užkūrė laužą ir išvirė kiekvienam po du kiaušinius. Oi, kokie skanūs jie buvo!.. Grįžę namo mamai paaiškinome, kad kiaušinių nevalgėme todėl, kad ji nemoka jų išvirti."

Žiūrėdama į tyliai tiksintį laikrodį humoristė susimąsto, mintimis ji toli toli – vaikystės vasaroje: tyla, senelis po pietų snaudžia, įsmeigusi nieko nematantį žvilgsnį pro langą ji sėdi ant suolo, garsiai zyzia musės ir tiksi tas pats laikrodis. "Tik tak, tik tak... – kaip širdies dūžiai. "Ak, užplūdo tokia geruma, tokia ramybė", – atsidūsta namų šeimininkė.

Fondo bendruomenė jau antrą dešimtmetį remia mažuosius ligoniukus ir jų šeimas.

Fondo nariai į Klinikas atvežė šv.Kalėdų ir Naujųjų metų simbolį – eglutes. Puošdami eglutes vaikai su tėveliais, medicinos personalu galės nors trumpam pabėgti nuo savo bėdų ir anksčiau pajusti šventinę nuotaiką. Ligoniukams buvo įteiktos saldžios dovanėlės, tėveliams ir personalui – naujausia G.Labanausko poezijos knyga "Virpesių šviesmečių vėjuose".

"Tokias labdaros ir paramos akcijas sergantiems vaikams rengiame jau antrą dešimtmetį ir labiausiai džiaugiamės, kai vaikai už mūsų moralinę ar materialinę paramą atsidėkoja pasveikdami", – sako fondo renginių koordinatorė Edita Vaitkūnienė.

Visada linksma ir žaisminga Teta Ku-Kū visus vaikus apdovanojo smagiomis raudonomis strazdanėlėmis. Pasak H.Šumilaitės, persikūnijusios į Tetą Ku-Kū, ji džiaugiasi turėdama galimybę nors tokiu būdu pradžiuginti sergančius vaikus. "Kiekvienas pasaulį turi pradėti keisti nuo savęs, o tos kelios gerumo minutės juk nieko nekainuoja," – sakė ji.

"Suprantu, kad skausmas, neviltis ir liūdesys yra daugelio ligoniukų ir juos palaikančių tėvelių nuolatinis palydovas, – kalbėjo G.Labanauskas, – todėl ir stengiamės nors kažkiek praskaidrinti jų kasdienybę, suteikti vilties ir palaikymo." Pasak jo, fondo nariai ne formaliai deklaruoja savo veiklą, bet iš visos širdies teikia bet kokią, nebūtinai materialią, pagalbą ar gerą žodį tiems, kuriems labiausiai to reikia.

Aktorė, režisierė šiuo metu vadovauja dviem suaugusiesiems skirtiems mėgėjų teatrams – Kauno rajono Voškonių teatrui "Siena", greitai švęsiančiam jau dešimtmetį, ir prieš trejus metus įsikūrusiam Kauno miesto Vilijampolės bendruomenės teatrui MMT ("Mes mylim teatrą"). Dar viena jos veiklos kryptis – kasmetis respublikinis mėgėjiškų teatrų festivalis "Naujieji Vasiukai", šįmet (tai bus šeštasis festivalis) pakviesiantį ir trupių iš užsienio.

– Stebint ir lyginant kai kuriuos suaugusiųjų mėgėjiško teatro ir kai kuriuos profesionalaus teatro spektaklius, regis, kad kartais aiški riba tarp mėgėjiško ir profesionalaus teatro pradeda tirpti. Ar mėgėjiškas teatras turi siekti panašios meninės kokybės kaip ir profesionalusis? O gal šių dviejų teatro krypčių apskritai nereikėtų lyginti?

– Kažkada manėme, kad ne. Ir man pačiai visada kitaip atrodė profesionalus aktorius ir režisierius, bet daug kas pasikeitė. O kaip kitaip gali būti, kai dabar aktorius kepa kas netingi? Pirmiausia reikia išmokti amato, kurio turi išmokyti metras, ar aktorystės, ar režisūros. Šiandien viską valdo pinigai. Kažkada turėjau pasiūlymų statyti profesionaliuose teatruose, bet pamaniau, kad kokie ten yra metrai, tai dabar aš nebenoriu, kad man ir pasiūlytų, nes pasikeitė karta, dabar ateina į teatrą žmonės tarnauti. Tikiu stebuklais, kurie vyksta repeticijų metu, bet jų kol kas spektakliuose nematau. Tad dabar ta riba yra labai plona. Visada su pagarba žiūrėjau į Rubinovą, kada jie buvo saviveikla, visi eidavome žiūrėti, pati dar tada buvau dramos sekcijos tarybos pirmininkė. Aš juos gyniau, nes tai buvo didžiulis reiškinys. Bet kai jie iš mėgėjų patapo atseit profesionalais, aš iš jų taip ir negavau to stebuklo.

Pas mus nėra aktorių, baigusių teatro studijas, todėl mėgėjiškas teatras yra dažnai nurašomas. Dabar viską valdo pinigai. Baisu žiūrėti, kai matai, kad puikus aktorius vaidina kažkokį "š", kaip dabar yra madingi gastroliniai komedijos žanro variantai. Žmonės pas mane ateina be pinigų, iš entuziazmo, o profesionalams – tai duona, jų profesija – ir kažkokia tuštuma. Dingo ta tarnystė teatrui. Anksčiau kokios būdavo premjeros... Nekalbu apie balių ir bohemą, bet buvo bendrumo jausmas, kad padarėme kažkokį labai gerą darbą bent sau, sielai, ir dabar švenčiame. Dabar to nėra. Visi eina ne kaip į tarnystę, bet tarnybą. Ir tas labai jaučiasi.

Mano dėstytoja kadaise sakydavo, kad nevaikščiodavo į teatrą, aš galvodavau, kaip galima nevaikščioti į teatrą pačiam būnant režisieriui, o dabar pati tą suprantu. Pastarąjį kartą, kai išėjau pakylėtos nuotaikos, buvo "Pamela" Nacionaliniame Kauno dramos teatre, bet kartais galvoju: "Jie turi algas, profesionalių aktorių, režisierių, erdvę, apšvietėjų – turi viską, o spektaklis būna vertas nulio."

– Žmonės, ateinantys į jūsų teatrą – kokie jie? Kaip jie jus randa ir ko tikėdamiesi ateina?

– Pavyzdžiui, Anykščių ar Rokiškio teatrai, kuriuose 99 proc. aktorių yra baigę fakultetus, jie turi etatus, eina vaidinti jų kurso bičiuliai, kolegos, juos galima traktuoti kaip jau ne visai mėgėjiškus. Pas mane žmogus ateina iš gatvės, darbas su juo būna visiškai kitoks. Kita vertus, tie žmonės nustebina, nes nors ir nėra baigę studijų, susijusių su teatru, turi daug entuziazmo ir potencialo. Jie ateina savo noru, niekieno neverčiami. Profesionalus režisierius randa sau patinkančią pjesę ir prie jos derina aktorius, nes turi iš ko pasirinkti. Aš per vasarą perskaitau ne mažiau kaip 80 pjesių tam, kad man maždaug atitiktų tipažai ir kad visiems galėčiau skirti po vaidmenį. O paskui, kai jie suvaidina ir jiems tai patinka, jie jaučiasi dideliais artistais. Turiu galvoti apie tai, kad mano aktoriai pakeltų tą medžiagą, negaliu imti Williamo Shakespeare'o. Beje, kai kurie ima W.Shakespeare'ą ir mėgėjiškam teatre, bet man tai juokinga. Yra visokių punktų. Antra vertus, yra problema – aktorių turiu dešimt (septyni scenoje ir trys – dubleriai). Manau, kad jų daugės, nes jeigu matau, kad žmogus nori vaidinti, nemoku pasakyti "ne".

Tarybiniais laikais kiekvieni kultūros namai turėjo arba dramos ratelį, arba teatrą ir jų Kaune buvo daug. Dabar yra trys teatrai, neskaičiuojant studentiškų ir pan. Tai yra klaikiai nedaug. Tie žmonės ieško ir atranda. Nėra nieko atsitiktinio gyvenime, tad jeigu žmogui reikia mokytojo, jis jį ir sutiks. Manau, kad yra daug žmonių, kurie dar nepajuto, kad norėtų vaidinti. Viename festivalyje sykį priėjo prie manęs moteriškė, vaidinanti kitame mėgėjiškame Kauno teatre ir sako: "Hana, aš labai norėčiau ateiti pas jus vaidinti, bet jūs turbūt turite tų moterų?" Atsakiau, kad neturiu ir ji atėjo. Nesakau, kad kiti teatrai prastesni, tiesiog ten kiek mažiau galimybių dažniau rodyti spektaklius, nes mažai kur gastroliuoja. Ten dažniausiai aktorius pavaidina kelis kartus ir vėl imamasi naujos pjesės. Tad nėra to pasitenkinimo, o ta energija ir plojimai ir yra ta mūsų valiuta, kurį mums reikalinga. Mes galime pasigirti, kad gastroliuojame ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Londone.

Kartais visai net neįtari, kad žmogus turi aktorinių gebėjimų. Atrodo, daug metų pažįstami žmones, o jie ateina ir nustebina – vaidina neblogai, ieško savo personažo. Man labai svarbu, kad žmogus būtų pareigingas. Jeigu negali kažkada ateiti, aš niekada ant jo nepykstu. Bet labai vertinu tai, kad žmogus praneštų apie tai, nes yra buvę atvejų, kad kai viską sutarėme, o vaidinimo dieną žmogus dingo ir net nekėlė ragelio, kai jam skambinau.

– Galbūt mėgėjiškas teatras veikia lydimas terapinės funkcijos – padeda spręsti kai kurias čia atėjusiųjų problemas?

– Dar gūdžiais tarybiniais laikais, kai "Inkaro" liaudies teatre buvo signataras Rolandas Paulauskas, buvęs signataras Audrius Butkevičius, jų žmonos, dailininkai, mes visą laiką sakėme, kad čia yra mūsų sala, mus jungė tas pats prasmių laukas. Tai dabar šis teatras dešimt kartų yra ta sala ir tas laukas. Nes kai viską aplink pradėjo valdyti pinigai, labai dažnai dingsta draugystės, žmonės pasidarė labai plėšrūs. Tad jautresni žmonės nori burtis, o teatras yra tam tinkama forma. Yra čia tokių žmonių, kad jeigu ne šis teatras, neaišku, kaip būtų toliau susiklostęs jų likimas. Ateina ir šviesių, jaunų žmonių, bet ir turinčių sunkų charakterį, tad vaidyba tampa vienu iš būdų jam keistis.

Kol dar turiu jėgų, dirbu. Manau, kad dar tikrai ilgai nenutrūks ši veikla. Sumanymų dar turiu daug. Yra tokių pjesių, kurias laikau kaip saldainiukus, bet kol kas neturiu su kuo statyti, nes tie vaidmenys reikalauja daugiau patirties. Mane visą laiką traukdavo socialinė tematika. Pavyzdžiui, kad ir mūsų spektaklis "Avis" – pasaka suaugusiesiems, kurioje daug grotesko. Dabar statau Aleksandro Kočetkovo pjesę "Pamoka našlėms", kuri šiek tiek primena Antono Čechovo "Mešką", nugalėjusią pernykščiame festivalyje (Kauno įgulos karininkų ramovės mėgėjų teatras). Čia vaizduojama senovės Graikija, kur jauna moteris, ištekėjusi už senyvo vyro, eina į rūsį kartu su juo numirti. Šalia eina ir auklė, jai primenanti: "Tu gi gyvenime meilės taip ir nepažinai." Tad po vyro mirties vėliau atsiranda jaunas sargybinis, simpatizuojantis jaunajai damai.

– Kasmet organizuojate mėgėjiškų teatrų festivalį "Naujieji Vasiukai", kuriam parama yra gana minimali, tad atiduodate savo laiką, energiją, net ir asmeninius pinigus, prašote pagelbėti draugų ir pažįstamų. Kodėl nepavyksta pritraukti daugiau rėmėjų? Kaip su projektų rašymu?

– Mano giliu įsitikinimu, ši projektų sistema yra ydinga, nes liko tų taurių tikslų pelenai ir dominuoja makaronų kabinimas. Mane dažnai pasiekia pasiūlymas bendradarbiauti įgyvendinant tam tikrus projektus. Vienas tokių buvo ir skirtas mokykloje esančių patyčių klausimui spręsti. Ir pamačiau, kad 90 proc. pinigų nusėda kišenėse tų, kurie organizuoja renginį ir sulaukia į kokią nors keistą idėją, tarkim, 20 minučių televizijos laidą apie tai. Prirašyta velniai žino ko, o tam tikram darbui lieka šnipštas. Manau, kad jeigu tu paimtum tuos 10 tūkst. ir kiekvienoje mokykloje įdarbintum po psichologą, būtų kur kas didesnė nauda.

Geriausias pavyzdys buvo, kai prieš keletą metų vienas mažesnis šalies miestas gavo 0,5 mln. madai skirtam projektui. Vaikų darželiai siuvo modelius iš laikraščių ir tualetinio popieriaus. Mokyklos irgi kažką darė, visi kažką darė kažkurį laiką, – padėjo kryžiuką ir panaudojo pinigus. Didžioji dalis pinigų irgi turbūt nusėdo ten, kur dažniausiai. Ir kas iš to?! Už tą sumą jie galėjo nupirkti naujų instrumentų muzikos mokyklai, tautinių šokių kolektyvui pasiūti naujus drabužius ir dar padaryti daugybę kitų dalykų.

Tie projektai dažniausiai laimi taip: arba tu esi gudrus rašyti, o tas kuris iš tikrųjų dirba, neturi nei laiko, nei noro rašyti; arba tuo atveju, jeigu komisijoje turi pažįstamąjį. Per visus savo metus (beveik 20), tik vienintelį kartą laimėjau konkursą. Dabar reikia rašyti, kad vyks mokymai, seminarai ir pan. Aš irgi galiu tai prirašyti, bet tai bus melas. Todėl, kad kolektyvai, kurie atvažiuoja, dažniausiai net pabaigtuvių šventei ne visada pasilieka – būna pavargę fiziškai, nes ne visada turi galimybę pernakvoti ir gauti transportą atvažiuoti. Tad kokie dar seminarai ir mokymai?! Esu blogo auklėjimo – negaliu meluoti. Ir negerai jausiuosi, jeigu gausiu tuos pinigus melu, todėl ir neberašau.

Arba dar toks nemalonus momentas. Anksčiau yra tekę organizuoti festivalį su gruzinais, bet į jį daug kas iš valdžios žmonių neatėjo ir net neįspėjo, kad negalės ateiti. Man yra nesuprantami tokie dalykai. Gruzinai buvo atvežę jiems dovanas, o jų nebuvo kam atsiimti. Tai mūsų pagarbos ženklas, bet niekam tai neįdomu. O kai dabar bus rinkimai tai jie lakstys su šakočiais ir kitomis vaišėmis, norėdami pasirodyti.

– Gal pastebėjote tendencijas, kuo mėgėjiškas teatras Kaune yra kitoks, palyginti su kitais miestais?

– Skiriasi nuo kitų miestų savo repertuaru ir kokybe. Mus dažnai kviečia vaidinti visoje Lietuvoje, esame gana populiarūs. Pavyzdžiui, Jurbarko rajone yra populiarus klojimo teatras, bet man jis niekada nebuvo įdomus. Lietuvių literatūroje yra daug įdomių pjesių, bet tas kaimiškasis teatras manęs netraukia. Mes statome truputėlį intelektualesnes pjeses. Būna, kad kai nuvažiuoji į atokesnį miestą ar miestelį sako: "O, profesionalai atvažiavo, mes galime nuvažiuoti tik į Kauną ar Vilnių pažiūrėti tokių spektaklių." Ten yra kitokia kultūros situacija.

Iš esmės viskas priklauso nuo režisieriaus: kaip jis užveda žmones, ko nori iš savo artistų ir ar apskritai gali suburti žmones tokiam teatrui. Bendraudama su kitais teatrais pastebiu, kad kuo toliau nuo tų centrų, tuo teatro režisierius yra labiau vertinamas, jis yra šalia kunigo, mero, tai ne čia, Kaune, kur esi kažkoks trečiaeilis. Ten juntama didelė pagarba. Tų perliukų tikrai yra, tik tiek, kad jei per televiziją tavęs nerodo, vadinasi, tavęs nėra. Toks supratimas.

Apskritai spektaklių per televiziją neberodo, aš jau nekalbu apie mėgėjišką teatrą, ir profesionalų neberodo. O ir tą intelektualųjį kiną rodo naktimis. Tad kas jį gali žiūrėti? Mūsų valstybės politika tokia, kad kuo daugiau būtų glušių. Tarybiniais laikais išmokau skaityti tarp eilučių ir ieškoti informacijos. Mes buvome alkani. Dabar, kai viskas lūžta nuo informacijos, niekam tai neįdomu. Bibliotekos nykėja, rajonuose daugiausia gauna meilės romanus. Per aštuonerius metus esu ten pasiėmusi tik kelias knygas. Įsivaizduoju, kad su vaikiškomis knygomis darosi tas pats. O juk egzistuoja ir ta klasika, be kurios negali užaugti normaliu žmogumi! Pokemonus tu gali žiūrėti per televizorių, bet nei širdžiai, nei protui tai nieko neduoda, geriausiu atveju suteikia gudrumo. Nenoriu burbėti kaip senstanti moteris, bet egzistuoja klasikinis išsilavinimas.

Tarybiniais laikais visiškai švariam nebuvo galimybės išlikti, bet tu galėjai nestoti į partiją, galėjai neparduoti kažko, o dabar dar baisiau, nes anksčiau buvo aiškus priešas, o dabar visi priešai tarpusavyje. Dabar, jei tu kažką pasakai, tai iš karto sako, kad esi vatnikas. Sutinku ir gražaus šviesaus jaunimo, bet ar jie išliks čia, ar neišvažiuos būti šviesūs kur nors Londone ar Niujorke – čia jau kitas klausimas.

O kiek teko pabuvoti užsienyje, tai mūsų šalies mėgėjiškas teatras yra aukštesnio lygio nei ten. Žinoma, išimčių visuomet yra. Bet ten kitokie ir tokio teatro veiklos principai. Pavyzdžiui, Suomijoje, bendruomenė samdosi režisierių ir jis dirba su žmonėmis. Pas mus tai neįmanoma, nes rajonuose vos bambaliui sukrapšto, tai kokie dar pinigai teatrui, kuris jiems nereikalingas. Reikia gyventi kaip suomiui, kad tai būtų realu. Jeigu bus nario mokestis, niekas nebeateis. Mes griebiame modelius iš Vakarų, bet jie ne visai mums tinka, nes mes tiek neuždirbame.

– Minėjote, kad negaunate jokio finansinio atlygio nei jūs (MMT trupėje), nei juolab žmonės, kurie vaidina, bet metai iš metų einate, režisuojate, vaidinate, kiek tenka sutikti, visada trykštate vidine šiluma ir entuziazmu. Kas ta varomoji jėga?

– Atvirai kalbant, būna visokių minčių. Dabar žmonės yra atbukę, trūksta subtilumo. Tą pastebiu ir dirbdama su vaikais – prieš 20 metų aš niekada gyvenime nekėliau tono, bendravau ir aiškinausi, o dabar tenka rėkti, nes jeigu su jais kalbi normaliai, jie tavęs nebegirdi, nes įprato, kad ant jų rėkia tėvai, rėkia mokykloje. Kai tik išeisiu į pensiją, iš karto atsisakysiu vaikų. Tai yra baisu, žvelgiant iš tos pozicijos, kad turėtum nešti šviesą, bet aš jau nebeturiu jėgų. Organizuoju ir vaikų teatro festivalį, į kurį įdedu nemažai savų pinigų, nes niekas jų mums neduoda, o kai pagalvoju – ar man nors kiek grįžta tos gerumo emocijos, atsakymas yra neigiamas. Jie viską priima taip, kad tu jiems turi duoti, kad iš kažkur kažkas turi viską padaryti. Vietiniai (Kauno rajone) nelabai eina pažiūrėti spektaklių, jiems neįdomu. Kartais apima toks jausmas, kad kiaulėms perlus mėtai ir kam viso to iš viso reikia.

Naujausias spektaklis, kurį pastatėme ("Linksmi pinigai") yra komedijos žanro. Festivaliai, į kuriuos esame kviečiami, prašo, kad spektaklis būtų komedija ir neilgas. Kai kurie žmonės nenori scenoje matyti rimtų dalykų, nes yra pervargę, tad tiesiog nori atsipalaiduoti ir linksmai praleisti laiką. Nors man pačiai artimesni rimtesni kūriniai. Bet manau, kad problema yra ne tai. Jeigu mene nėra tos švieselės į viršų, vadinasi, tai ne menas. Dabar daug tamsos šiuolaikiniame mene, ne vien teatro scenoje. Supranti, kad tai žaidimas, kažkoks savęs ieškojimas, bet sukrečia tikri dalykai. Kai žiūri tikrai gerą spektaklį ar filmą, tau nereikia, kad tave šokiruotų fiziškai ir pan. Kartais galvoju, kad geriau pati nueičiau ir suvaidinčiau dešimt kartų geriau, negu žiūrėčiau į jų marazmus, ką jie ten daro scenoje. Tačiau visą laiką sakau, kad geri darbai yra tam tikras dvasinis egoizmas, nes tu jauti didžiulį pasitenkinimą. Tai turbūt ir yra tas variklis.

Aktorė, renginių vedėja Hana Šumilaitė peržiūri visas naujo sezono televizijų laidas. Beveik visada jai tenka nusivilti ir antrą kartą tų laidų ji jau nežiūri.

– Pastaruoju metu daugėja žmonių, kurie pervargsta nuo televizijos propaguojamų tuštybių, banalių ir bukų laidų ir net atsisako namie televizoriaus. Koks jūsų santykis su televizija?

– Po vieną kartą sąžiningai pažiūriu visas naujojo ir senojo sezono laidas – galbūt kažkas pasikeitė. Be to, tai mano kolegų darbas. Po to pasidedu kryžiuką, kokios laidos nežiūrėti. Ir paaiškėja, kad tokių laidų labai labai daug.

Todėl neretai žiūriu Lenkijos, Rusijos televizijas ir nors nemėgstu interneto, per jį žiūriu gerus, neholivudinius filmus. Juk mūsų kino teatruose dominuoja Holivudas, o geri festivalių filmai demonstruojami itin retai, trumpai. Dirbančiam žmogui sunku per vieną savaitę pažiūrėti visus filmus ir visą dieną praleisti kino teatre.

– Ką dažniausiai žiūrite per televizorių?

– Kartais pažiūriu Rūtos Mikelkevičiūtės, Violetos Baublienės moteriškas laidas. Žiūriu kanalą "Kultūra", bet užsiutau ir garsiai keikiausi – Juozo Erlicko kūrybinis vakaras prasidėjo 23.30 val. Vadovauju vaikų teatrams, rekomenduoju jiems žiūrėti įdomias laidas, bet koks studentas ar vaikas, kuriam formuojame pasaulėžiūrą, gali žiūrėti gerą laidą ar "Snobo kiną", prasidedantį prieš pusiaunaktį? Rusų humoristas Michailas Žvaneckis taikliai pasakė: "Anksčiau porno rodydavo naktį, o intelektualias laidas vakare, žiūrimiausiu metu. Dabar – viskas atvirkščiai." Visą šlamštą rodo geriausiu laiku, o norint pamatyti ką nors geresnio turi aukoti nakties miegą.

– Televizijos darbuotojai pasakys, kad viską lemia reitingai, komercija.

– Aš pažįstu labai daug žmonių, bet nepažįstu nė vieno, kuris būtų apklaustas dėl televizijos laidų. Kas jums aiškino, kad pagrindinis žiūrovas – tik paaugliai, vaikai ir sukriošę seniai? Netikiu. O po to žmonės ir nežiūri laidų, kurios orientuotos būtent į tokią auditoriją. Užburtas ratas. Beje, Vokietijoje atliko socialinį eksperimentą ir paskelbė išgalvotus reitingus, kuriuose pirmas vietas užima geros, kultūrinės laidos. Ir ką? Žmonės pradėjo žiūrėti tas laidas! O reitingai, patys žinote, kaip juos galima sudaryti. Nepažįstu nė vieno žmogaus, į kurio televizorių būtų integruotas tas specialus imtuvas, rodantis, kokias laidas jis žiūri. Ar jūs per savo gyvenime sutikote nors vieną tokį žmogų?

– Tačiau kokie turi būti žmonės, jei žiūri laidas tik dėl reitingų?

– Jei karvę ilgai šersi mėšlu, ji įpras. Kaip ir žmogui, valgančiam prastą maistą vien su "e", nepatiks kokybiškas, natūralus maistas.

– Kokios jums "neskaniausios" televizijos laidos?

– O Jėzau, tokių daug. Viena iš jų... Kaip ten vadinasi.... Na, kur girti mušasi, rėkauja, policija laksto... "Farai" arba "24 valandos"? Šlykštu! Kam rodyti žmogų, kuris virtęs gyvuliu? Kam to reikia? Gyvenimas, sakysite? Bet jį matome, apie jį žinome, ar reikia tai rodyti?

– Bet jums oponuos: sovietmečiu matėme tik šviesų, gražų gyvenimą, sėkmingai vykdomus socialistinio lenktyniavimo planus, o sekso sovietmečiu nebuvo.

– Bet vaikai gimdavo, nors nebuvo pornografinių kanalų. Nebuvo sekso, bet buvo meilė! O dabar 40-ies metų – jau krūvos impotentų. Tad dėl tų dalykų galime ginčytis.

– Kaip vertinate įvairius projektus, kur kviečiami neaišku ką gyvenime nuveikę ir veikiantys personažai – nuo interneto sensacijų, prostitučių iki transeksualų, miklias rankas turinčių "modelių"?

– Nežiūriu šou laidų, nežiūriu šokių projektų. Žiūrėjau pirmaisiais metais. Bet mūsų prodiuseriai pavogtų idėjų nesugeba kokybiškai realizuoti. Turime "Žuvėdrą", kurią mums geriausiu atveju rodydavo per Kalėdas. O žiūrėti, kaip staiposi jūsų minėti personažai, pseudoteisininkė ar kokia pliuškė? Kodėl turėčiau žiūrėti į tuos, kurie nesugeba, ir negaliu žiūrėti savo srities profesionalų pasirodymų, baleto spektaklių? Kodėl negalime padaryti įspūdingo šou, kur dalyvauja savo srities profesionalai? Nuolat sakiau: galiu mokėti televizijos mokestį, bet noriu žinoti, ką matysiu ir kad tai būtų kokybiškos laidos.

Kodėl turiu žiūrėti 82 kartus demonstruotą filmą, kodėl meluoja teigdami, kad tai filmo premjera, nors filmas buvo rodytas ne per vieną kanalą? Kodėl kiekvienais metais per Kalėdas reikia žiūrėti seniai nuvalkiotą filmą "Vienas namuose"? Suprantu, kad anūkai aplanko, tačiau ir jiems jau nusibodo šis filmas.

– Vieni sako, kad televizija bukina, kiti – jei nepatinka, nežiūrėk, nes turi pasirinkimą.

– Todėl daugumą žmonių iš mano rato beveik nieko ir nežiūri.

– Tačiau treti pasakys, kad dar baisiau abejingumas ir reikia kovoti su tuo bukinimu, tuščiomis laidomis.

– Nebūkime naivūs, televizija nėra intelektualų kalvė. Tik turtingose šalyse mes galime pasirinkti ir daug kokybiškų kanalų.

– Vis dėlto ar yra laida, kurios labai laukiate?

– Hm... Bandau prisiminti laidą, be kurios negalėčiau gyventi. Per LRT labai patinka kultūros žurnalas "Durys atsidaro".

Per Rusijos televiziją šeštadieniais žiūriu laidą "Kvartyrnyj vopros" (Buto klausimas) – apie žmonėms įrengiamus butus. Man įdomu. Žiūriu "Večernyj Urgant" – dievinu laidų vedėją, aktorių Ivaną Urgantą.

– Ar neskamba jūsų žodžiai antilietuviškai?

– O ką daryti? Kažkas važiuoja žiūrėti operos į "La Scalą", nes pas mus nėra. O kodėl žmonės žiūri Holivudo filmus, nors kepame lietuviškus? Tai taip pat – antilietuviška.

– Ar Lietuvos televizijoje yra laidos vedėjas, kuris jūsų neerzina?

– Visada labai mėgau Andrių Rožicką. Bet jo laida... Kaip ten ta... "Mėnulis"...?

– "Mėnulio fazė". Jau nėra.

– O! Pažiūrėjau dvi laidas ir pasakiau sau "ne" – briedas. Tačiau kaip laidų vedėjas Andrius puikus. Turi labai gerą, subtilų humoro jausmą, patiko jo vestas muzikinis projektas. Ai, dar dievinu Giedrių Savicką. Puikus duetas su Arūnu Sakalausku! Abu – aktoriai, profesionalai. Puikus erlickiškas humoras.

– Televizijos laida pagal Haną Šumilaitę: kokią laidą pasirinktumėte ir vestumėte?

– Gal primityviai skamba, bet vaikams vedžiau paskaitas – dešimt dalykų, kuriuos jie turi žinoti. Tai būtų kultūros laida. Dešimt režisierių, aktorių, filosofų, kultūros veikėjų, apie kuriuos turėtų žinoti ir jaunimas. Galbūt šiek tiek žaismingesne forma kalbėtume apie kultūros šviesulius. Jei pakalbi su Vytauto Didžiojo universiteto studentu, o jis nežino, kas yra Rūta Staliliūnaitė arba Juozas Jurašas... Atsiprašau.

– Kas turėtų įvykti, kad jūs atsisakytumėte televizijos?

– Ai, kaip čia kai kurios ponios, vaidinančios demokratiją, sako užblokuosiančios Rusijos kanalus. Jei užblokuos, tuomet galbūt taip ir padarysiu – televizijos atsisakysiu visai.
Žinau, kad po tokio pareiškimo išgirsiu apie save ko negirdėjusi. Ką padarysi, sovietiniais laikais mane persekiojo saugumas, o dabar – vėl netinku.
Nedievinu Rusijos, bet jų kultūros laidos tokio lygio, kad mums reikia tik slėptis. Be to, mąstau savo galva, ir tai, kas dabar vyksta, man nepatinka.

Aktorei ir režisierei Hanai Šumilaitei gyvenime baisiausios dvi situacijos: laukimas, kol nudžius lakuoti nagai ir deginimasis saulėje. Pastarąją dažnai moteriai malonumą suteikiančią pramogą aktorė sulygina su vaiko patupdymu į kampą ir laukimu, kada tai baigsis. „Saulė yra reikalinga mano odai, todėl reguliariai pasimaudyti saulės voniose tenka dėl sveikatos, tačiau su kiekviena sekunde laukiu, kada prabėgs pirmasis pusvalandis ar valanda, man tai sunkus darbas “, – kalbėjo H. Šumilaitė.

„Anksčiau pasilepinti vasara prie jūros vykdavau į Kaukazą arba Krymą. Ten saulė „karštesnė“, todėl ir gulėti netekdavo ilgai. Dabar dažniausiai vykstu į Palangą, čia visada renkuosi moterų pliažą – vietą, kur niekas nekreipia dėmesio, kaip atrodai, todėl moterims tai tarsi karalystė“, – šypsojosi H. Šumilaitė.

Pasak jos, moterų pliaže neretai pasitaiko juokingų situacijų, kuomet pusplikė eini paprašyti netoliese gulinčios kaimynės, kad pasaugotų tavo daiktus ar išgirsti klykiančias ant vyrų moteris. Jos atsigula 0,5 metro atstumu nuo ženklo, kuris įspėja, kad prasideda moterų pliažas ir pyksta, kai šios ribos nepastebėję vyrai, dažniausiai užsieniečiai, peržengia jų teritoriją. „Tokiose situacijose man būna klaikiai juokinga“, – pridūrė Hana.

Nesenai 59-ąjį gimtadienį atšventusi aktorė prisipažino niekada nenaudojanti kremo nuo saulės. „Nesitepu jokiais apsaugančiais nuo saulės spindulių kremais. Deginimasis man ir taip yra sudėtingas procesas, noriu greičiau įdegti, o išsitepus kremu tektų išgulėti dar ilgiau“, – kalbėjo H. Šumilaitė. Ji pasakojo, jog per atostogas nemėgsta pasyviai ilsėtis, todėl dažniausiai laksto po muziejus, istorines vietas bei mėgaujasi gaiviu pajūrio oru.

Nuo šiol aktorę bus galima išvysti humoristiniame vaizdo klipe. Vasaros pradžioje Hana nusifilmavo prekybos ir laisvalaikio centro „Mega“ vasaros išpardavimo kampanijos reklamoje. Joje aktorė suvaidino Palangos paplūdimio pardavėją, kuri vietoj tikros išpardavimo nuolaidos poilsiautojams siūlė su nuolaida įsigyti smėlio. Ši reklama yra šių metų pradžioje pristatytos „Megos“ žieminės išpardavimo reklamos, kurioje Hana pasirodė kartu su krepšininko Dariaus Songailos sužadėtine Gintare Sabeckaite, tęsinys.

Šįkart Hana kartu su filmavimo grupe persikėlė į Palangos paplūdimį. Jame vietoj įprastų užkandžių pardavėjų šūksnių „karšti čeburekai, kepta duona, šaltas alus“, poilsiautojai išgirdo aktorės kvietimą įsigyti baltutėlio smėlio. „Ši reklama turi lašelį beprotybės, todėl ji „užkabina“ ir sudomina žiūrovą, o prisiminus, kaip linksmai vyko filmavimas, net dabar lūpų kampučiai kyla į viršų“, – prisiminimais dalijosi H. Šumilaitė.

Režisierė pripažįsta dar nesiruošianti kitąmet artėjančiam jubiliejui. „Grandiozinio gimtadienio šou nenoriu, tačiau puoselėju svajonę suburti visus draugus ir kolegas į bendrą „krūvą“, norėtųsi bent trumpam susitikti su lietuviško humoro TV laidos „Bentski šou“, kuri buvo itin populiari prieš beveik dvidešimt metų, serialo „Kaimynai“ ir kitų projektų komandomis“, – sakė Hana. Ji dabar dirba mėgėjų teatre Kauno rajone ir vadovauja suaugusiųjų bei vaikų teatrams.