– Kokiomis spalvomis jūsų gyvenimą papildė nauja – knygos autoriaus – patirtis?

– Sunku atsakyti, nes žiūriu kritiškai ir laukiu blogų atsiliepimų. Kai sužinojo, kad išleisiu knygą, draugai sakė, kad gerai – liks anūkams, proanūkiams. Gal ir taip. Mano knyga sudėliota iš kaladėlių – panaudojau savaitraščiui „Lietuvos sveikata“ rašytus tekstus. Tuos senus, užmirštus dalykus skaitydamas nepaliauju stebėtis, kaip gerai parašyta. Reiškia, yra toje knygoje kažkas tokio. Tačiau jei kas leistų dar metus padirbėti, galima būtų padaryti ir geriau. Ne kiekvienas įžiūrės, bet siūlau įžiūrėti, kiek atsinešta iš televizijos, ypač iš „Panoramos“. Tai trumpumas. Televizijos reportažui 3 min. yra limitas. Taip buvo mano laikais, dabar tik 1 min. 20 sek. Visi gabaliukai, kurie sudėti į knygą, buvo mano dar sutrumpinti. Jei dar kartą peržiūrėčiau, rasčiau ir dar ką išmesti.

– Su sveikatos temomis, dirbdamas televizijos žurnalistu, lyg ir neturėjote nieko bendra. Kas paskatino susidomėjimą?

– Kai paskambinau į „Lietuvos sveikatą“ ir pasisiūliau rašyti, redaktorė Jolanta Babiliūtė pasakė: „Pakilk virš medicinos, pasižiūrėk į ją iš viršaus.“ Vėliau supratau, kad medicina yra viskas. Ir tai, kad mes čia šiandien sėdime ir kalbame, irgi yra medicina. Ką galima, ko negalima. Visai nesenai kalbėjomės su draugais apie dirbtinį intelektą (DI). Vienas turėjo lietuvišką programėlę telefone, kitas – amerikietišką. Sėdime, kavą geriame. Sakau, įveskite abu į savo programėles Henrikas Vaitiekūnas ir žalingi jo įpročiai. Per 3 min. buvo sugeneruota. Lietuviška programėlė parašė taip: žalingų įpročių jis turi, bet dėl asmens duomenų apsaugos mes negalime jų skelbti. Maždaug, eikite jūs po velnių. Amerikietiška programėlė sugeneravo tokį atsakymą: nors daug kartų jam buvo aiškinta apie rūkymo žalą, jis nusispjovė ir rūko toliau. Prašau, kokie skirtumai, net DI turi savo mentalitetą.

– Su medikais jums teko susidurti ir sprendžiant asmenines sveikatos problemas. Ar tai turėjo įtakos?

– Knygai – ne, bet turėjo įtakos tam, kad dabar esu Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) savanoris. Iš visos Lietuvos mūsų apie 60, kuriems ką tik susirgę ir jų artimieji gali skambinti, jei reikia informacijos ir palaikymo. Vienas mano straipsnių vadinasi „Dešimt tūkstančių Lietuvoje serga vėžiu ir tai yra gerai“. Kodėl gerai? Gerai, nes jie nemirė. Ir gerai, kad gydytojai apie jų ligą žino ir gali pagelbėti. Gal banalu, bet turėjau progą įsitikinti, kokia gera Lietuvos medicina. Vieni ją keikia, kiti skundžiasi, o man pasisekė pakliūti į tokių gerų gydytojų rankas. Daug susitikimų su jais turėjau – ir širdies operacija, ir onkologija. Net susidraugavome per tas mano ligas. Ypač žaviuosi pilvo chirurgu Vitalijumi Sokolovu – auksarankis ir visiems padeda, nemoka atsisakyti.

Leidyklos nuotr.

– Kai užpuola sunkios ligos, labai daug sužinome apie save.

– Žmonės sako, kad ištinka šokas, apninka mirties baimė. Man nieko tokio nebuvo. Gulint ligoninėje su kažkokiais skrandžio reikalais, atėjo gydytojai ir sako: mes turime jums naujienų – viena gera, kita bloga, nuo kurios pradėti? Sakau, nuo geros. Gera ta, kad didelių skrandžio problemų nėra. O bloga? Bloga ta, kad jums vėžys. Sakau, pjaunam. Labai nustebau dėl tokios savo reakcijos.

– Į ligas žvelgiate su humoru. Tai padeda sveikti?

– Seniai žinoma, kad jei panelei į vyrus kandidatų trys ar penki, vis tiek išsirinks tą, kuris turi geriausią humoro jausmą, o ne tą, kuris gražiausias. Gyvenimas yra toks, kad be humoro neišgyvensi. Balys Sruoga savo „Dievu mišku“ tai įrodė. Kiek jį puolė ir sakė, argi galima apie tokius baisius dalykus rašyti su humoru? Pasirodo, galima.

– Vieni žmonės nuo vaikystės svajoja išleisti knygą, o kitiems „nutinka“ tapti autoriumi. Kuris jūs?

– Iki 30-ies labai norėjau parašyti knygą. Ketinau stoti į Maksimo Gorkio literatūros institutą. Mokykloje atrodė, kad tai oho – gausi diplomą, kur bus pažymėta „rašytojas“. Mano jaunystėje tai reiškė kažką labai didelio, nes rašytojų buvo vos keli. Dabar Gedimino prospektu perėję kokius du rašytojus tikrai sutiksime. Sąvoka tapo devalvuota ir šiek tiek juokingai skambėtų vadintis rašytoju. Man kur kas paslaptingesnis žodis yra „kompozitorius“. Kiek ten natų turi jo galvoje skambėti ir kaip jos susipina. Nors kai pagalvoji, rašytojo galvoje vietoje natų pinasi žodžiai. Čia jau kaip Dievas davė. Manau, kad 10 proc. visų rašytojų tikrai yra tie, kuriems Dievas davė. Stebėdamas savo kolegas žurnalistus matau, kad vienam nereikia jokių mokslų, nes jis turi talentą, o kitas tą patį pasiekia, bet per darbą.

– Jūsų rašymo stilius išskirtinis. Ar teko vargti jį šlifuojant?

– Turėjau pradmenis. Pamenu, ėmiau interviu iš Mokslų akademijos prezidento Juozo Matulio. Keista, kad jauną žmogų prileido prie tokio garbingo piliečio. Jis, aišku, paprašė perskaityti, kas buvo parašyta ir pasakė man komplimentą: „O, su stiliumi parašyta.“ Tada nesupratau ir neturėjau ką jam atsakyti. O dabar suprantu, ką tai reiškia. Neseniai vienas visuomenei gana žinomas žmogus, sužinojęs apie mano knygą, sako: „O gal tu galėtumei už mane knygą parašyti?“ Pasiūliau jam kreiptis į žmones, kurie tuo amatu užsiima. Ne, sako, aš noriu, kad tavo stiliumi būtų parašyta. Maniau, kad pajuokavo, bet po poros dienų pakartojo pasiūlymą. Atsakiau, kad tikrai ne.

– 40 metų dirbote televizijoje. Kas arčiau širdies – kamera ar plunksna?

– Kartais sau pasakau, 40 metų praleidau niekams. O jei kitiems tai pasakau, jie netiki. Turiu draugų, kurie irgi buvo televizininkai, jie stebisi: kaip tu nenori į televiziją? 90 proc. stojančių į žurnalistiką galvoja apie televiziją. Yra žmonių, kuriems svarbu, kad juos rodytų, aš to nesureikšminu. Man nereikėjo dirbti televizijoje, reikėjo rašyti. Tačiau nežinau, ar tai yra tiesa.

– Esate dirbęs 17 televizijos laidų, dauguma – autorinės. Kuri buvo arčiausiai širdies?

– Be abejo, „Laisvės alėja“. Tada pirmą kartą po sovietmečio įsitvirtino žodis „laisvė“ ir mes tikrai darėme viską, ką norėjome, niekas netrukdė.

– Teko dėl tos laisvės persikelti iš Vilniaus į Kauną?

– Nepersikėliau, bet namo grįždavau tik savaitgaliais. Dvejus metus buvau Kauno programų direkcijos direktoriaus pavaduotoju, paskui dvejus direktoriumi. Tačiau tokie darbai ne man. Kartą net barti gavau, kad garaže su vairuotojais „baliavoju“. Nežinau, gal ir yra tokia taisyklė, kad direktoriui taip daryti negalima, bet su jais smagu, daug visko apie gyvenimą sužinai.

– Jūsų knyga – publicistikos tęsinys, o taip pat – proto mankšta, kurią dažnai minite kaip svarbų dalyką.

– Vienas pagrindinių dalykų gyvenime, o taip pat ir knygos potekstėje – nebijoti pripažinti, kad nežinai. O žmonės kažkodėl bijo. Kalbiesi su aukštas pareigas užimančiu žmogumi – jis įsitikinęs, kad privalo žinoti. Tačiau neprivalo. Radęs kontekste nepažįstamą žodį, aš jo neprašoku, toliau neskaitau. Nors visai nereikia žinoti, pavyzdžiui, kas ta ekvinokcija. Pasiguglinu ir ieškau, kas tai yra. Todėl raginu – sužinokime tai, ko nežinome.

Vienas pagrindinių dalykų gyvenime – o taip pat ir knygos potekstėje – nebijoti pripažinti, kad nežinai. O žmonės kažkodėl bijo.

– Mėgstate užduoti skaitytojams suktų klausimų. Ar smagu būtų, kad skaitytojai jums atsakytų?

– Nereikia. Užtenka pasiųsti signalą iš Žemės, kad mes esame čia ir laukti, atsakys kas nors ar ne. Jau kelis šimtus metų niekas neatsako. Tačiau keli šimtai metų yra visiški niekai, reikia keliolikos tūkstančių metų.

– Socialinėje medijoje atsako turbūt sulaukiate?

– Ten skaitytojai mielai diskutuoja. Populiariausias temas perskaito 6–7 tūkst. Mano skaitytojas – tam tikro amžiaus, labai kultūringas. Tačiau aš kartais šokiruoju – parašau didžiulį straipsnį apie bezdėjimą. Reakcijos nėra. Na, kaip čia taip... Mūsų Vaitiekūnas ir taip parašė... Nors gal ir visai nieko, bet parodysiu, kad neskaičiau.

– Ar svarstytumėte parašyti grožinės literatūros kūrinį?

– Seniai apie tai galvoju. Nežinau, kas taip sako, politikai ar ekonomistai, bet rezervų yra. Tik dabar nebereikia, nes jau per vėlu. O jei dar už tai būtų atlyginta kaip reikia... Jei man būtų 50 – kitas reikalas, o dabar tas pats, kas 70-metei gimdyti vaiką.

– Bent jau pasakykite, ko neteksime, jeigu tikrai nepersigalvosite ir nerašysite kitos knygos?

– Tai būtų romanas, pagrįstas autobiografiniais faktais, kurie yra nuslėpti nuo visuomenės. Tik gal aš nemokėčiau parašyti? Kaip vienas draugas taksistas sako: prisiklausau tiek visokių istorijų, bet gaila, kad rašyti nemoku. Esu šventai įsitikinęs, kad vieną knygą gali parašyti net tas, kuris nemoka rašyti. O antrą – jau pažiūrėsime.

Iš knygos „Felčerio užrašai“

1967-ųjų degtukai

Normalūs žmonės mėgsta apybaises istorijas ir mielai jas perpasakoja vieni kitiems prieš miegą. Apie tai yra kalbėjęs ir populiarus Anglijos rašytojas Nylas Geimenas (Neil Gaiman): „Nėra nieko puikesnio mūsų psichologinei pusiausvyrai ir smegenų mankštai kaip nedidelė dozė baimės. Ir tai gerokai sveikiau, ne kokia nors tonizuojančio gėrimo skardinė...“

Pamėginsiu ir aš pagąsdinti. Taigi, vieną 1959-ųjų metų dieną Anglijos gyventoja ponia Meibelė Čineri (Mabel Chinnery) su savo vyru susiruošė apsilankyti kapuose. Moteris nufotografavo prie automobilio vairo sėdintį sutuoktinį ir ėmėsi tvarkyti savo motinos amžino poilsio vietą. Kai fotojuostelė buvo išryškinta, o nuotraukos atspaustos, jose buvo aiškiai matyti ant užpakalinės automobilio sėdynės sėdintis dar vienas žmogus. Sutuoktiniai negalėjo patikėti savo akimis – tai buvo prieš savaitę mirusi Meibelės mama! Nuotrauka apskriejo spaudą, ekspertai tikino, kad tai negalėjo būti nei atspindys, nei dvigubos ekspozicijos efektas. Iki šiolei vaiduoklis automobilyje yra vienas žinomiausių pasaulyje, ir vis dar bandoma atspėti nuotraukos paslaptį.

Jei jūsų tai neišgąsdino, prašome skaityti toliau. Dėl panašių „stebuklinių“ fotografijų (ne viena jų yra apkeliavusi populiariausius pasaulio leidinius, o geltonoji spauda be jų nė neišgyventų) kyla įvairiausių minčių. Didžioji dalis tokių fotografijų – falsifikatai. Kartais – dėl techninių problemų atsiradę „netyčiukai“. O kai kada nebūna jokios mistikos – tik fizika! Pats esu tai patyręs, kai Sacharos dykumoje bandžiau pasivyti „karavaną“. Žinoma, nepavyko! Tačiau taip pat nepavyko įrodyti kolegoms, kad vaizdajuostėje užfiksuotas tik miražas. Ir todėl – iki pat šios dienos – tik aš žinau, kaip tai panašu į ponios Meibelės mamos nuotrauką automobilyje prie kapinaičių!

Lietuviškosios mistikos mėgėjų medžioklės plotai irgi nemenki. Pirmiausia, žinoma, Palanga. Vila „Anapilis“. Grafienė Sofija Tiškevičienė bendraudavo su vėlėmis. Kad šios nepabėgtų, buvo įrengusi veidrodžių kambarį. Taip ir liko tos vėlės ten. Tad ir dabar, kai pirmomis lapkričio dienomis „Anapilį“ ima košti rudeniniai vėjai, pro jų muziką vis pasigirsta ištrūkti iš vilos vis dar negalinčių vėlių dejonės.

Ukmergės rajone, Siesikų pilyje, kadais gyvenusio kunigaikščio Daumanto žmona pamilo svečią – vokiečių riterį Astiką. Intymias detales sužinosite nuvykę į vietą iš dabartinio pilies savininko, o aš papasakosiu finalą: svečias-svetimautojas buvo gyvas užmūrytas pilies sienoje. Pasirodo retai. Bet per Vėlines – visuomet.

Vaiduoklių istorijos pasakojamos apie Radviliškio rajone esantį Radvilonių dvarą, Beržėnų dvarą netoli Kelmės, Belvederio dvarą Jurbarko rajone ir Šūklių dvarą prie Vilkaviškio. Tik – į Šūklių dvarą prašome važiuoti be vaikų; ten šeimininkauja ir garsiai kalba vaikų vėlės...

Aišku, viena yra legendos apie pilių ir dvarų vaiduoklius (jos – tik komercinė gudrybė), bet kaip paaiškinti, kai savaime ima varstytis virtuvinės spintelės durys, miegamajame pakvimpa siera ar – baisiausia! – sekundei skambteli jūsų mobilusis, ir matote, kad skambino... prieš savaitę palaidotas pusbrolis. (Mintis, kad telefonas kartu su pusbroliu nebuvo palaidotas, ateina vėliau.)

Privalau iš anksto padėkoti: jei iki čia paskaitėte (nors ir su kreiva šypsenėle), tai viliuosi, kad įveiksite ir „moksliškąją“ rašinio dalį (dėl viso pikto parašiau kabutėse...). Atliekant vaiduoklių tyrimus pasitelkiama moderni aparatūra: Geigerio skaitiklis, elektromagnetinio lauko matuokliai, jonizuojančios spinduliuotės detektoriai, infraraudonųjų spindulių kameros ir pan. Tačiau – kad ir kaip keista būtų – niekas dar nesukūrė tikslaus apibrėžimo, kas gi yra tas vaiduoklis. Dalis lietuvaičių sako, kad tai – vėlė, niekaip negalinti išvykti į Anapusybę. Kiti teigia, kad anomalių geopatogeninių zonų pasireiškimai. Bet dažniausiai girdimi paaiškinimai yra tokie: vaiduoklį mačiusio žmogaus nervinis pervargimas, proto sumaištis ir t. t. Tik nemanykite, kad vien paprasti mirtingieji problemą bando spręsti: pavyzdžiui, net reliatyvumo teorijos kūrėjas Albertas Einšteinas šiai temai skyrė ne vieną puslapį. Trumpa jo svarstymų santrauka yra tokia: jei energijos neįmanoma nei sukurti, nei sunaikinti, jei ji tik keičia formą, tai kas gi su ja – ta mūsų kūno energija atsitinka, kai mirštame? Ji išsisklaido aplinkoje. Taigi, galite būti ramūs: su mirtimi jūs nesusitiksite. Kaip sakė senasis graikų filosofas Epikūras, kol jūs esate, tol mirties nėra, o kai mirtis ateis, jūsų jau nebebus.

Ir vis dėlto iš kur į mūsų smegenis atkeliauja tie keistieji vaizdiniai įvairiais žmonių pavidalais? Yra tokia teorija, kad sąmonė slepiasi ypatinguose smegenų dariniuose, kurie po mirties grįžta į kvantinę realybę ir kažkur – visai kita forma – vėl įsikūnija. Jei taip, tai ji įsikūnija kartu su buvusio smegenų šeimininko atmintimi, ir „naujagimis“ ima regėti „senagimio“ vaizdinius. Jei per daug sudėtinga, supaprastinkime: jūs žinote, kad itin žemų garsų mūsų ausis nepagauna. Bet jei jūsų ventiliatorius ims skleisti 20 hercų ar žemesnius, tai yra, negirdimus garsus, reakcija bus keista: vaizdiniai gims akyse. Haliucinacija? Taip! Amerikiečių ir kanadiečių neuropsichologas Maiklas Persingeris (Michael Persinger) teigė, kad analogiškai smegenys reaguoja į elektromagnetinių laukų poveikį. Savanorių grupei jis uždėjo elektromagnetinius šalmus – keliems tiriamiesiems ėmė rodytis, kad kambarys net prisigrūdęs žmonių. Kitas įdomus atradimas – pelėsių poveikis (štai kodėl vaidenasi senose pilyse!). Pasirodo, kad kai kurių pelėsių sporos sukelia baimę ir temdo protą. Beje, haliucinacijos nebūtinai rodo psichikos ligas: kartais jas regi ir sveikieji. Pavyzdžiui, dėl nuovargio ar sutrikusios medžiagų apykaitos. Arba dėl miego paralyžiaus greitojo miego metu, kai žmogui pabudus smegenys vis dar sapnuoja. Būna net masinės haliucinacijos. 2013-aisiais Tailande, kai leisdamasis „Airbus A330“ nuriedėjo nuo tako, lėktuve prasidėjo panika. Keleivius nuramino nacionalinių avialinijų spalvomis apsirengusi stiuardesė. O paskui paaiškėjo, kad stiuardesės su tokia apranga lėktuve nebuvo: visos vilkėjo žydros spalvos kostiumėlius.

Ir dar – kad jums būtų smagiau skaityti – istorija iš Henriko Vaitiekūno jaunystės. Maždaug apie 1967-uosius, Vėlinių dieną su draugais sutarėme naktį nuvykti į Klaipėdos kapines žvakučių pažiūrėti. Tuomet buvau sportuojantis ir nerūkantis. Tačiau vienas iš klasiokų, toks visai ne sportininkas, jau traukė dūmą ir paklausė, ar neturiu degtukų. Degtukų nė vienas neturėjome. Tą akimirką iš už paminklo išlindo baltu kostiumu (lapkričio pirmąją!) apsirengęs vyras. Ištiesė klasiokui degtukų dėžutę ir... išnyko.

Tuos 1967-ųjų degtukus turiu iki šiolei.

Nuotaiką kelianti proto mankšta

Žaismingu stiliumi parašytoje debiutinėje H. Vaitiekūno publicistikos knygoje sudėta net keliasdešimt esė įvairiausiomis temomis – nuo sveikatos patarimų iki pamąstymų apie gyvenimą. Autorius geba dovanoti tikrą skaitymo malonumą, stebina originaliu požiūriu į įvairius dalykus ir reiškinius. Jis įtraukia skaitytoją į nuotaiką gerinančią proto mankštą, todėl, keliaujant per puslapius, teks ir paspėlioti, ir paskaičiuoti. Ar tikrai morkos stiprina regėjimą? Kiek miega skruzdėlės ir kodėl nuobodžiauja aštuonkojai? Ar žinote, ką reiškia mirmekologija, odometras ir sielos sloga? O kiek kalorijų sudeginsite, greitu tempu eidami 5 km?

Gelbėti grimztantį sunku

Ne taip seniai veiklą pradėjusi vyrų linija subūrė grupę savanorių, kurie pasirengę pasidalyti patirtimi, padėti su problemomis susiduriantiems vyrams.

Žurnalistas H.Vaitiekūnas gavęs pasiūlymą, nedvejodamas sutiko: "Mūsų profesija verčia bristi į neišbandytus vandenis. Antra vertus, kadangi turiu nemažai metelių – 71-us, tai manau turįs tam tikros patirties. Gal per drąsiai sakau, bet taip manau."

Kaip ir kiti savanoriai, H.Vaitiekūnas įsipareigojo bent kartą per 72 val. peržiūrėti elektroninį paštą ir, jei ras bėdų prispirto vyro laišką, atsakyti. Be šio įsipareigojimo, su vyrų linijos įkūrėja Dovile Bubniene pasidalijo idėja aprašyti istorijas.

"Galbūt aš išgirsiu istorijų, kurių iki šiol nežinojau. Įsipareigojau be asmens sutikimo neviešinti, bet jei sutiktų, galėčiau parašyti ir galbūt tai būtų pamokėlės kažkam", – mintimis dalijosi H.Vaitiekūnas. Išgyventomis istorijomis remiasi įvairūs pagalbos centrai. Prieš keletą metų buvo išleista knyga, kurioje sugulė prekybos žmonėmis patirtis atvėrusios merginos istorijos apie seksualinį išnaudojimą. Anoniminių alkoholikų ar jų artimųjų draugijų narių istorijos taip sugula į knygas.

H.Vaitiekūnas sutiko, kad kitą kartą sunkioje situacijoje atsidūrusiam žmogui pakanka draugiško pokalbio. (Vytauto Petriko nuotr.)

H.Vaitiekūnas pasakoja, kad savanorystės idėja jam nėra svetima, yra savanoriavęs anksčiau, tačiau naujoji savanoriška veikla – itin specifinė, reikalaujanti ypatingo įsiklausymo, nuoširdumo. "Dalyvavau projekte "Auksinė širdis". Apdovanojome žmones, savanorius, kurie daro gerus darbus. Tai bepigu padėti žmogui, kuris daro gerus darbus, stumtelėti jį ir toliau taip daryti, bet gelbėti grimztantį yra sudėtinga", – sako naujų iššūkių nebijantis žurnalistas.

"Aš sau nepadedu dėl rūkymo, turėčiau būti savanoris sau dėl rūkymo, bet negaliu sau paskambinti ir pasišnekėti su savimi", – niekada nevengęs pats savęs pavyzdžiu pateikti švelniai ironizavo H.Vaitiekūnas.

Žurnalistas pasipažįsta – rūkymas yra viena didžiausių jo ydų, kuri trumpina gyvenimą. "Po tų daugybės operacijų buvo prigrasinta, tai aš sėkmingai metu rūkyti nuo kiekvieno pirmadienio, o nuo Naujųjų metų tai jau tikrai", – savikritikos negailėjo H.Vaitiekūnas.

Prieš keletą metų žinomas vyras prisipažino sergąs ir onkologine liga, tačiau dabar džiaugiasi gera savijauta. "Mano sveikata yra gera iki to laiko, kol aš ja nesidomiu. Esu pjaustytas, perpjaustytas, operacijų pridaryta nuo širdies iki onkologinių, bet dabar keletas metų taip tarsi viskas aprimę. Buvo geri gydytojai. Kai sužinai, kad tie, kurie šiandien miršta, yra už tave jaunesni, tai nėra tokia gera žinia. Bet jei žmogus tiki pomirtiniu gyvenimu, tai gali nusiteikti, kad čia esi laikinai, o ten toliau bus geriau", – kritikos ir optimizmo H.Vaitiekūnas niekada nestokojo.

Artima žurnalistikai

Tęsiame kalbą apie savanorystę vyrų linijoje. H.Vaitiekūnas užsimena apie abejones, kad vyrai gal neišdrįs kreiptis pagalbos. "Truputį netikras esu tuo, kad kažkas kreipsis pagalbos. Moteris paprašytų, o vyrų savigarba labai retai leidžia tai daryti", – svarstė žurnalistas.

Panašiomis abejonėmis dalijosi anksčiau "Kauno dienos" kalbinti kiti vyrų linijos savanoriai, tačiau, išsakę abejones, išsakė ir raginimus nebijoti kreiptis pagalbos, juolab kad pagalbos prašantis vyras turi visas galimybes išlikti anonimiškas. Skambinant ar rašant laišką nebūtina prisistatyti. Vyrų linijos pagalbos esmė – išgirsti žmogų, išklausyti ir, tik jei jis nori, padėti. Tačiau H.Vaitiekūnas akcentuoja dar vieną dalyką: "Vis dėlto, kad su tavim kalbėtų, turi būti autoritetas."

Kas gali būti autoritetu bėdon pakliuvusiam vyrui? Kiekvienam – skirtingai, kaip ir bėdos kiekvieno skirtingos: vienas negali susidėlioti minčių po skyrybų ir nutrūkusio bendravimo su vaikais, kitas – prislėgtas atsakomybės išlaikyti šeimą, bet praradęs darbą, trečias – nesusitvarkantis pernelyg artimos draugystės su buteliu ir t.t.

"Turiu draugą. Jis geria pastaruosius du mėnesius kasdien. Kai geria, mano skambutį neatsiliepia, bet būna prošvaisčių, kai pakelia. Mes kalbame. Metus bandžiau ji telefonu atkalbėti nuo gėrimo. Man nepavyko. Nutarėme ta tema nekalbėti. Jis graužiasi, jaučiasi kaltas prieš savo vaikus, buvusią žmoną, – svarstymus apie autoritetus ir prašymą padėti tęsia H.Vaitiekūnas. – Gyvena kaime, niekas jam nepadeda, pinigų nėra, jis nepaeina, bet su vežimėliu nuvažiuoja iki parduotuvės, kad gautų butelį skolon. Kaime duoda skolon. Jis klausia, kodėl neatvažiuoju pas jj, bet aš žinau, kad jei atvažiuosiu be butelio, jis mane išvarys. O jei atvažiuosiu su buteliu – jis apsiverks, kad girtuoklis, ir viskas. Buvo labai turtingas vyras ir labai gražus, moterų numylėtinis, bet va gyvenimas subyrėjo, o jis niekada nesikreips į vyrų pagalbos liniją."

Tačiau H.Vaitiekūnas sutiko, kad kitą kartą sunkioje situacijoje atsidūrusiam žmogui pakanka draugiško pokalbio. O galiausiai ir tai žurnalistikos grandas kažkiek sieja su savo profesijos specifika: "Manau, kad tai artima žurnalistikai. Bent jau tai, kurią aš įsivaizduoju, bet ne šių laikų žurnalistikai, o tai, kuri buvo šiek tiek anksčiau."

Profesionalai ir mėgėjai

Nuo 1967-ųjų žurnalistikos vandenyse plaukiojantis H.Vaitiekūnas pelnytai gali palyginti, kokia žurnalistika buvo anksčiau ir kokia yra šiandien. "Mano karta buvo profesionalai, o dabar dirba mėgėjai. Štai jums ir atsakymas. Nesakau, kad 100 proc. Yra ir jaunų gerų profesionalų, bet matau, kada tekstus rašo ne žmogus, o kompiuteris", – kritikos šiandienos žurnalistams pažėrė H.Vaitiekūnas.

Tuoj pat pridūręs, kad gal per griežtai kalba, tęsė pastebėjimus: "Nėra įdėta širdies ir negali būti įdėta, kai gyvenimo patirtis – nulinė. Keletą metų dėstytojavau, todėl puikiai pažįstu jaunus žmones. Kai įvyksta koks nors reiškinys, aš galiu palyginti, kas tą dieną prieš kažkiek metų įvyko, o jie, matau, nesupranta, apie ką aš kalbu."

Tarkime, rašydamas apie kokį nors įvykį spalio 4 d., H.Vaitiekūnas neatmeta tikimybės, jog paminėtų, kad tą dieną 1957 m. buvo paleistas pirmasis dirbtinis žemės palydovas. H.Vaitiekūno rašymo manierai būdingas kelių, kitą kartą, regis, visai nesugretinamų dalykų gretinimas.

"Kiekvieną kartą rašydamas kalkuliuoji, kas analogiškai įvyko kuriais nors metais. Tie jauni žurnalistai nekalti, kad jie nežino, bet iš dalies jie galėtų žinoti, jeigu skaitytų, bet nėra laiko skaityti", – šyptelėjo H.Vaitiekūnas.

Internetiniai naujienų portalai žurnalistiką stumtelėjo dar į kitus vandenis, kur pagrindinis kriterijus – greitis ir tik jau po to – aprašomos temos kokybė. Lyderystė nesigilinant į temos niuansus. Tačiau greitai, anot didelį kraitį televizinės patirties turinčio H.Vaitiekūno, visada dirbo televizija.

Ir šiandien matau puikių žmonių televizijoje, kurie valdo žodį, moka paklausti, moka išklausyti, bet jei liepsi jiems parašyti, tai jie yra beraščiai.

"Ir šiandien matau puikių žmonių televizijoje, kurie valdo žodį, moka paklausti, moka išklausyti, bet jei liepsi jiems parašyti, tai jie yra beraščiai, o beraščiai todėl, kad neskaito. Labai grubiai sakau ir po tokios kritikos labai daug kas gali nuo manęs nusisukti", – pats nevengiantis prisipažinti klydęs, tiesaus žodžio nevengė H.Vaitiekūnas.

Žemė sukasi greičiau

"Aš visad manau, kad bet kuriame darbe, taip pat ir savanorystėje, šalia turi būti kelios kartos. Turi būti jaunimas, kuris senelius pataiso ir parodo jiems kelią, – H.Vaitiekūnas priima abituriento anūko paaiškinimus ten, kur jis nesupranta. – Reikalingas ryšys, nes kartos per daug nutolusios viena nuo kitos. Ir žurnalistikoje turėtų būti senelis, kuris patartų, jaunuolis, kuris nežinotų, ir vidutiniokas, kuris gramatiką sutvarkytų."

Lygiai tą patį žurnalistas mato ir svanorystėje, todėl apsidžiaugė pakviestas prisijungti prie savanorių komandos, nes žino, kad šalia bus jaunų žmonių. Vyresnio žmogaus gyvenimiškoji patirtis ir jauno žmogaus teorinės žinios – puikus tandemas.

"Žurnalistika yra menas paklausti, bet tai yra mažas menas. Didelis menas išklausyti atsakymą. Šiandien žurnalistikoje matau, kad klausimą užduoda, bet neklauso. Jauni žurnalistai didžiuojasi, kaip gražiai jie uždavė klausimą, ir negirdi atsakymo. Vėlgi, nesuabsoliutinu – ne visi, bet didžioji dalis", – pastebėjo žurnalistas.

H.Vaitiekūno draugystė su žurnalistika tęsiasi ir šiandien. Per savaitę jis parengia dvi publikacijas. Jau šešerius metus turi savo vietą savaitraštyje "Lietuvos sveikata". "Laikraštis – specifinis, labiau medikams skirtas, bet aš rašau ne apie mediciną, o turiu redaktoriaus leidimą rašyti apie tai, ką noriu", – ten ir sugula H.Vaitiekūno pamąstymai ir sugretinimai apie voveraites, genetiką ar daiktų kaupimą.

Antrą straipsnį kiekvieną savaitę jis rašo į "Tauragės kurjerį". Bet ten – tik apie televiziją. "Kartais TV programose padedu pasirinkti, o kartais pasityčioju. Ir televizijos džiaugiasi, kad tai yra tik "Tauragės kurjeryje" ir mano feisbuke. Manau ne vienas televizininkas mane yra užblokavęs", – neišsisukinėjo H.Vaitiekūnas.

Ir dar – apie pensiją, laisvalaikį ir laiko trūkumą: "Kai išėjau į pensiją, supratau, kokia teisi buvo mano amžinatilsį mama. Aš jos niekaip nesuprasdavau, kai sakydavo, kad neturi laiko. Man jo irgi visada trūksta. Trūksta ir trūksta. Aš žinau, dėl ko, nes žemė sukasi greičiau – po pirmadienio iš karto būna penktadienis. Nelabai aš turiu laisvo laiko. Turiu daug neperskaitytų knygų, interneto platybes, dažnai skaitau ne tai, ką reikia, o tai, kas mane pralinksmina, praskaidrina gyvenimą. Suprantu, taip deginamas laikas, bet kai dabar mažiau gali išeiti, tai visai gerai. Draugų, su kuriais anksčiau keliaudavau, arba nebėra, arba jie prasčiau už mane gyvena, pavyzdžiui, sėdi namuose ir geria degtinę. Man tai netinka. Tai todėl aš ir neturiu laiko, – nusijuokia. – Kartais kyla noras. Atsidarau barą pilną butelių ir jau tiesiasi ranka, bet pagalvoju, kad jei išgersiu – kažko nepadarysiu, taip ir lieka neišgerta."

Dainininkas prisipažino, kad jam pagijus, santykiai su žmona Indre pradėjo ristis žemyn. „Apie tai niekas nepasakoja. Daugelis šeimų per tai pereina. Kai vienas žmogus serga, visa šeima susikaupia ties vienu tikslu – kad tas žmogus gyventų. Kai žmogus pagyja, tada prasideda juodžiausias laikotarpis, nes nebėra dėl ko gyventi. Tai labai kvailai skamba, bet nebelieka tikslo. Tada pradeda griūti šeimos. Mes per tai perėjome. Ko nesupranta ligonis? To, kad jis ne pats vienas serga. Kai sirgau, žmonai buvo morališkai labai sunku, reikėjo prižiūrėti tris vaikus. Reikia ieškoti pagalbos, nes nežinai, kas su tavimi darosi. Pavyzdžiui, aš pasveikau, ji nesidžiaugia, o tada man pikta. Abu išgyvenome daug jausmų“, – portalui delfi.lt sakė Stano.

Žinomas vyras nestokojo ir humoro. „Na, tai „ačiū“. Knygą pristatėme kaip turi būti. Nežinau ką Jagelavičiutė (Agnė, stilistė, red.past.) pasakytų apie susirinkusiųjų stilių... Kažkaip nepasipuošę atėjo. Treningai ujeningai..., – šypsojosi S. Stavickis-Stano. – Toks didelis dėkingumas apėmęs tiems, kas ir taip gyvenime turi ką veikti, bet skyrė šį rytą man ir knygai žinodami, kad nebus nei austrių, nei šampano, dar ir sportuoti reikės. Asmeniškai man tai yra svarbiausiais įvykis šiais metais. Taip nuoširdžiai, žmogiškai – „ačiū“.

Į renginį atėjo nemažai žinomų žmonių, tarp jų ir laidų vedėjas H. Vaitiekūnas. Būtent Stano pavyzdys įkvėpė H. Vaitiekūną viešai prabilti apie prieš trejus metus jam diagnozuotą šlapimo pūslės vėžį. 

„Buvo atlikta labai rimta ir sudėtinga operacija. Tačiau esu labai didelis optimistas, jokių tamsių minčių nesu turėjęs, bet vis tiek savęs paklausi: kodėl aš?“ – H. Vaitiekūnas delfi.lt prisipažino, kad kovojant su liga jis neteko 27 kilogramų, o apie vėžį žinojo tik patys artimiausieji.

Per pusvalandį – 57 skambučiai

Pirmadienio rytas. Suskamba "Klaipėdos" dienraščio vyriausiojo redaktoriaus Sauliaus Pociaus kabineto telefonas.

Ragelyje pasigirsta klausimas: "Kardiologinis? Ne? Ai, psichiatrinis. Tada gerai".

Ši situacija iš dalies galėtų iliustruoti žurnalistų darbo įvairovę.

Žurnalistai ne tik gelbsti sprendžiant įvairiausias gyventojų problemas, bet ir tampa įkyrių pagalbos reikalautojų įkaitais.

Dienraščio "Klaipėda" korespondentė Asta Dykovienė prisiminė, kaip vieno rytinio pasitarimo metu įkyriai skambėjo jos telefonas.

Pažiūrėjusi, kas gi jai taip skambino, korespondentė nustėro – per pusvalandį buvo praleisti 57 skambučiai.

"Pagalvojau, prasidėjo atominis karas. Su virpuliu širdyje perskambinau žmogui. Ir ką gi, paaiškėjo, kad taromatas nepriima butelio", – prisiminė A.Dykovienė.

Į darbą – be aukštakulnių

Keisčiausias savo profesijos situacijas prisimindami Klaipėdos krašte dirbantys žurnalistai pabrėžė, kad ši profesija toli gražu skirta ne kiekvienam.

Viena taisyklė, kurią žino visų žiniasklaidos priemonių atstovai, – jie turi būti pasiruošę bet kada pulti į įvykių sūkurį.

Todėl dailiosios lyties atstovės dūsauja, kad nebedėvi sijonų ir aukštakulnių, o, pavyzdžiui, dienraščio "Klaipėda" fotografas Vytautas Liaudanskis redakcijos automobilyje nuolat vežiojasi guminius batus ir neperšlampamą striukę.

Retkarčiais net ir konservų dėžutę, jei tektų ilgai užtrukti naujienų pasaloje.

"Pamenu, kaip vieną rytą pasipuošiau aukštakulniais ir trumpu sijonu. Atrodė, kad diena nebus niekuo ypatinga. Tačiau jau iš pat ryto sulaukiau skambučio, kad kuo greičiau su operatoriumi skubėčiau į traukinio avarijos vietą – nuo bėgių nuvirto cisterna ir išsiliejo mazutas. Ir aš tais aukštakulniais bandžiau kaip gandras pasiekti pašnekovus. Reportažą juk reikia paruošti", – prisiminė LNK televizijos naujienų reporterė Ramunė Banzienė.

Į tokią pat situaciją buvo patekusi ir LRT naujienų žurnalistė Asta Kažukauskienė, kuri ryte į darbą išėjo dėvėdama naujus batelius, o po pusvalandžio jau trypčiojo Smiltynės gaisravietėje.

Kopėčiomis – ant stogo

Situacijų, kai žurnalistai tampa sekliais ir paparacais – daugybė.

Į vienos garsios poros vestuves, vykusias prieš keletą metų, žiniasklaidos atstovams teko važiuoti autobusiuku, jame gabenantis kopėčias.

Jų prireikė paparacams ropščiantis ant gretimo namo pastato, nuo kurio stogo pobūvio vakarėlis buvo lyg ant delno.

Tačiau kartais fotografams tenka tykoti ir ne tokių saldžių momentų.

Prieš dešimtmetį dienraščio "Klaipėda" fotografams pakaitomis teko budėti daugiabučio kieme. Vyrai laukė vėlyvą vakarą iš vieno uostamiesčio vaikų darželio išeinančios virėjos.

Buvo gauta informacijos, kad moteris naktimis tempia maisto pilnus krepšius ir juos įduoda čia pat laukiančiam savo vyrui.

Pasala pasiteisino. Sučiupta vagilė net puolė ant kelių, bučiavo rankas, tačiau jos raudas nutraukė iškviesti policijos pareigūnai.

Grasinimai – dažnas reikalas

Žurnalistai dažnai ne tik turi nebijoti kritika nepatenkintų veikėjų grasinimų teismais, bet kęsti bauginimus susidorojimu.

Prieš keletą metų dienraščio "Klaipėda" korespondentei Daivai Janauskaitei teko Palangoje aiškintis vieno sukčiautojo istoriją.

Korespondentė tyrinėjo neva loterija užsiimančio piliečio veiklą. Būta pranešimų, kad palangiškis ieško lengvatikių ir tiesiog mulkina žmones.

"Fotografavau neva namą, o iš tiesų tuos žmones, kuriuos įtarėme apgaulėmis. Pajutau, kad mane pastebėjo, tad pasukau autobusų stoties link. Visą kelią mačiau, kad mane seka. Tas pats pilietis, pasivijęs mane, įšoko į Klaipėdos pusėn važiuojantį maršrutinį autobusiuką. Tapo nejauku, juk negaliu žinoti, kuo viskas baigsis. Paskutinę minutę iššokau iš autobuso, palikdama jame paskui sekiojusį vyrą", – situaciją pasakojo žurnalistė.

Vienai žurnalistei po publikacijos, dėl kurios antivalstybine veikla įtartiems asmenims buvo iškeltos bylos, prieš pat liudijimą teisme kai kas prie buto durų padėjo gėlių.

Guodėjai ir konsultantai

"Mūsų darbe be humoro neišgyvensi. Kartais mes ne tik sekliai, bet ir guodėjai, konsultantai, patarėjai", – tikino daugiau nei du dešimtmečius dienraščio redakcijoje dirbanti žurnalistė D.Janauskaitė.

Pokalbiuose su interesantais kartais nuskamba ir kuriozinių frazių.

"Ponia, jūs dabar skambinate į "Klaipėdos" dienraščio redakciją ir norite, kad aš išsiaiškinčiau, kas 1940 metais nužudė jūsų senelį?"

Tai D.Janauskaitės frazė iš pokalbio su senyva skaitytoja.

O štai vienas pilietis atsiuntė laišką "Klaipėdai" ir jame smulkiai aprašė, kaip jis buvo palikęs savo kūną, kai su draugu virtuvėje gėrė alų.

Kartais žurnalistams tenka laviruoti ties padorumo riba.

"Bandau pasiteisinti, kodėl domiuosi jūsų minkštąja vieta".

Tai dar viena frazė iš D.Janauskaitės pokalbio su politiku Vytautu Čepu, tuomet patyrusiu netikėtą traumą.

Informaciją renka visi

O štai tylios be ypatingų įvykių ir nelaimių dienos tikram žurnalistui kelia savotišką nerimą.

"Man neramu, kai taip viskas ramu", – padėjusi ragelį po pokalbio su policijos budėtoju ištarė D.Janauskaitė.

"Ta jūsų muzika telefone verčia mane atsistoti. Nes negaliu himno sėdėdama klausytis", – frazė policijos budėtojui po ilgo laukimo, kol pareigūnas pakels telefono ragelį.

O štai dienraščio fotografams kartais tenka atlikti ir žurnalistų darbą – surinkti informaciją, užsirašyti pašnekovų telefono numerius, nupasakoti matytas situacijas.

"Vytautai, o rastas lavonas – vyras ar moteris, jaunas ar senas?" – iš nusikaltimo vietos grįžusiam fotografui V.Liaudanskiui klausimus bėrė D.Janauskaitė.

Fotografas žemaitiškai atsakė: "Uždengtas".

Užpraėjusį savaitgalį fotografas V.Liaudanskis sulaukė žurnalistės A.Dykovienės klausimo dėl fotografijų iš švarinimo akcijos: "Vytautai, ką darom su "Darom?"

Mažakalbis V.Liaudanskis patikino: "Kažką reikės daryti".

Naujo gyvenimo paieškos

Kiekvieno žurnalisto kelyje nuolat pasitaiko situacijų, kai pašnekovui žiniasklaida nepajėgi padėti.

Vėlyvą vakarą redakcijoje suskambus telefonui, pasigirto isteriškas moters balsas.

"Jūs nesijaudinkite taip. Užsidegė makaronai?" – telefonu moteriškę ramino žurnalistė Milda Skiriutė.

O kartais pagalbos redakcijose ieškantys miestiečiai tampa tikrais globotiniais.

Dienraščio "Klaipėda" žurnalistė A.Dykovienė prieš kurį laiką ne tik aprašė dviejų iš Ukrainos grįžusių šeimų gyvenimus, bet ir rūpinosi, kad atvykėliai Lietuvoje gautų pensiją.

"Kita šeima bėgo iš karo zonos, nes jų sodybos vietoje netoli Donecko beliko sprogimo palikta duobė. Tačiau jautriausia buvo gyvo palaidoto Adomo, kurį prieš Kalėdas statybininkai užvertė žemėmis, istorija. Publikacija padėjo atpažinti nelaimėlį krepšininkams, kurie ištiesė pagalbos ranką į alkoholį įjunkusiam žmogui", – prisiminė žurnalistė.

Ieškojo papūgos

Dažniausiai miestiečių mielai į namus priimami žurnalistai taip pat kartais patenka į kuriozines situacijas.

Dar televizijos "Balticum TV" žinių tarnyboje dirbusi A.Dykovienė prisiminė nemalonią situaciją.

"Paskambino žmonės, kad daugiabučio kieme sugavo papūgą. Ją varnos užvaikė, ir gyventojai nusprendė priglausti. Spėta, kad ji paspruko iš savo augintojų namų, nes vakare rusų kalba ėmė kartoti: "Goša nori miego", – prisiminė A.Dykovienė.

Žurnalistai nufilmavo reportažą, šiltai pabendravo su geradariais, kurie rūpinosi paukščiu.

"Pasirodo, prieš tai operatorius buvo policininkų kažkokioje akcijoje- atrakcijoje. Kameros krepšio kišenėje buvo prezervatyvų, kuriuos nepamenu už ką dalijo pareigūnai. Betraukiant mikrofoną, visas šis gėris pažiro ant grindų. Siaubas, kaip nejauku buvo. Teko atsiprašyti ir dumti pro duris", – juokėsi A.Dykovienė.

Dėl reportažo – į atvirą jūrą

Viena sudėtingiausių situacijų, kai žurnalistams net teko rizikuoti gyvybėmis, buvo situacija, kai 2007 metais triatlonininkas Vidmantas Urbonas nutarė plaukte įveikti Baltijos jūrą.

Maratonininką lydėjo LNK televizijos žinių tarnybos komanda – žurnalistė R.Banzienė ir operatorius Marius Jokubavičius.

"V.Urboną lydėjo trys jachtos. Vos tik palikome Švedijos krantus, visos įgulos susirgo jūros liga. Ko tik nemėginome, jokie vaistai nepadėjo, o man kas vakarą tekdavo telefonu pranešinėti naujienas tiesioginiame eteryje", – prisiminė televizijos žurnalistė.

Bet sudėtingiausia buvo tuo metu kartu keliavusiam operatoriui M.Jokubavičiui, kuris turėjo perdavinėti filmuotą medžiagą sraigtasparnio įgulai.

Operatorius turėjo sėsti į valtelę, atsistumti nuo jachtos borto ir pasitraukti į atvirą jūrą. Virš jo pakibdavo atskridęs sraigtasparnis nuleistais lynais.

"Tuo metu Marius turėdavo perduoti kasetę su filmuota medžiaga. Vieną dieną sulaukiau žinių tarnybos kolegų skambučio su klausimu, kaip mes jaučiamės ir gal ko nors norėtume. Aš prisipažinau, kad labai pasiilgau morenginio torto. Ir ką gi. Vieną dieną sraigtasparnis atgabeno mums šį tortą. Tai štai tokie ekstremalūs išbandymai mūsų laukė. Nors gerai pagalvojus, visas mūsų darbas yra ekstremalus", – prisiminė televizijos žurnalistė.

A.Saboniui – baisus klausimas

Žurnalisto duona neretai gali būti ir itin sprangi.

Ne vieną dešimtmetį sporto pasaulyje sklando pašaipos dėl legendinio krepšininko Arvydo Sabonio interviu, kuriame jo keliskart buvo klausta, ar išbėgs žaisti į aikštelę.

Krepšininkas po garsiojo interviu pelnė prastą žurnalistų nemėgstančios žvaigždės etiketę.

O štai dienraščio "Klaipėda" žurnalistas Česlovas Kavarza turėjo drąsos pakartoti jam tą patį klausimą.

"Palangoje buvo rengiamasi auksinių laikų Kauno "Žalgirio" ir Maskvos CSKA komandų veteranų draugiškoms rungtynėms. Kai atėjo laikas kalbinti Lietuvos krepšinio federacijos prezidentą A.Sabonį, kažkaip likau vienas, visi žurnalistai į šonus išsilakstė. Tai ir paklausiau, išbėgs jis veteranų varžybose į aikštelę ar ne?" – išpyškino Č.Kavarza, nors už tai galėjo sulaukti neprognozuojamos aukštaūgio reakcijos.

Legendinis Lietuvos rinktinės ir "Žalgirio" vidurio puolėjas paaiškino, kad kurį laiką buvo pamiršęs kamuolį, tačiau artėjant istorinėms varžyboms su komandos draugais vėl treniruojasi ir ketina vieną kėlinuką praleisti aikštelėje.

Pirma žinutė – prieš 51 metus

Žurnalistikos mohikanas Henrikas Vaitiekūnas, taip pat nebijantis užduoti bet kokį klausimą, prisiminė, kad pernai suėjo 50 metų, kai jis savo žurnalistinę karjerą pradėjo laikraštyje "Tarybinė Klaipėda".

"Tai buvo žinutė apie moksleivių būrelį Melnragėje. Mažutė žinutė vadinosi "O pavadinimas – šypsena". Ji buvo parašyta būtent šiam dienraščiui, kai aš dar buvau moksleivis. Mano širdis taip ir liko Klaipėdoje, nors daugybę metų gyvenu Vilniuje. "Klaipėdą" aš skaitau kiekvieną dieną, o prieš kurį laiką ją skaitydavau ir popieriniu formatu, dabar tik internete. Popierinio laikraščio neskaitau dėl vieno dalyko – "Klaipėda" nespausdina lengvo elgesio merginų skelbimų su telefono numeriais", – šmaikštavo H.Vaitiekūnas.

Vienas faktas, užfiksuotas giliame sovietmetyje, iliustruoja itin įdomią dienraščio "Klaipėda" istorijos dalį.

"Niekas ir nepamena, koks buvo skandalingas dalykas. "Tarybinę Klaipėdą" kritikavo net pats "Pravda" laikraštis. Tais laikais už tai nieko baisiau nebuvo. Tik dabar supranti, kad tai mums tik pagyrimas būtų. "Pravda" parašė, kad nė vienas sovietinis laikraštis nesielgia taip, kaip "Tarybinė Klaipėda". Nes tik jame gali sužinoti, koks kilmingasis kokiais metais kokią dešrą mėgo", – pasakojo H.Vaitiekūnas.

Kalba ėjo apie ištraukas iš spaudos archyvų, kurias tuo metu publikavo laikraštis.

Dienraštis kaip tik šiuo metu paskutiniame puslapyje turi rubriką "Archyvų lentyna", kurioje spausdinami 1936–1939 metų Igno Šeiniaus redaguoto laikraščio "Vakarai" ištraukos.

"Iš jų mes sužinome, kokie žmonės tuo metu gyveno, ką jie mėgo, kaip gyveno, kaip mylėjo ir kokius vaikus augino. Iš kur daugiau sužinosi apie tikrą tų laikų gyvenimą? Jie darė tai, ką ir mes šiais laikais darome", – reziumavo šias žinutės dienraščiui ruošianti A.Dykovienė.

Metų frazės

Daiva Janauskaitė:

"Tai kas prie ko lindo – ar šuo prie žmogaus, ar žmogus prie šuns?"

"Ne viešoje vietoje, ne vieši asmenys, ne viešai rodė ne viešas vietas?"

"Turėjo atvežti jums stiklainiuką su žmogaus nykščiu. Ar atvežė? Na, šiaip sau stiklainiuko šaldytuve nelaikys."

Saulius Pocius:

"Vyks kariškių bėgimas? Labai įdomu. Tai rodys, kaip reikia nuo rusų bėgti?"

Asta Aleksėjūnaitė:

"10 tūkstančių sumokėjo, kad ant mašinos numerių parašytų "Fedia"? Labai originalu."

"Žmonės giliai širdyje yra visi vaičekauskai. Jie negali nefotografuoti avarijų."

Vytautas Petrikas ("Klaipėdos" fotografas):

"Tame tvenkinyje niekas nesimaudo, ten tik skęsta."

Asta Dykovienė:

"Pasirodo gripas, kaip ir Dievas. Jis egzistuoja."

"Taip, žmonės dažniausiai išprotėja iš džiaugsmo."

"O, Dieve, turime tik keturis milijonierius Seime? Ubagų valdžia."

Redakcijoje kolega paklausia, ar Žirinovskis yra Vladimiras? Asta atsako: "Visiškas".

Radvilė Rumšienė ("Klaipėdos" reporterė):

"Kormoranai – beveik, kaip flamingai. Tik kojos kitokios."

(Kaune šiukšlių konteineryje rastas lavonas). Radvilė pastebi: "Kaip pasakytų Visvaldas Matijošaitis – Kaunas tvarkosi."

Milda Skiriutė:

"Jūsų namų valdos yra "Mūsų namų valdos."

"Jei esi koks paprastesnis žmogus, arba, pavyzdžiui, visiškai girtas, tai tave taksistai tikrai apiplėš."

"Parašiau taip, kad niekas nieko nesuprastų."

Česlovas Kavarza:

"Silpnosios vyrų pusės yra jų žmonos."

"Kastetas – pats lietuviškiausias ginklas."

"Česka – ne vardas, Česka – gyvenimo būdas."

Č.Kavarzai skambina Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda: "Laba diena, čia Dūda."

Česlovas: "Labas, čia fleita."

„Monika Domarkaitė, Juras Jankevičius, H. Vaitiekūnas ir Laimis Bratikas, būdami jauni, gražūs, pagalvojome, kad žinios gali būti ir apie nerimtus dalykus“, – laidos „Laisvės alėja“ pradžią pasakoja H. Vaitiekūnas.

Žurnalistė M. Domarkaitė-Petrulienė prisimena, kad anuomet bandydavo juokauti ir ieškoti pasitaikiusių kuriozų.

„Valstybės pradžioje ieškojome, kas yra teisinga, ką galima [daryti], ko – ne. Klydome ne tik mes, bet ir žmonės“, – kalba moteris.

L. Bratikas prisimena, kad darbo laidoje laikas buvo itin smagus.

„Kauno veidas buvo pati gatvė, o mes tapome savotiškais tos gatvės ambasadoriais visai Lietuvai. Pasakodami apie Kauno gyvenimą, buvome įdomūs visiems“, – sako jis.

H. Vaitiekūno teigimu, laidoje žurnalistai darė, ką norėjo, ir ne visi suprato, kas tai per laida.

„Manau, kad „Dviračio žinios“ ir kitos humoristinės Lietuvos laidos turi tik vieną ištaką – „Laisvės alėją“, – įsitikinęs žurnalistas.

Beje, kartu su laida gimė ir legendinis „Klausimėlis“, kuris anuomet buvo laidos rubrika. Kaip ir dabar, ją vedė tuomet dar penktakursis J. Jankevičius.

„Esu dirbęs 17-oje įvairiausių laidų, patys geriausi atsiminimai, žinoma, iš „Labo ryto“ laidos. Buvome jauni, energingi, nebijojome anksti atsikelti. Tai buvo laida, kurią visa Lietuva žiūrėjo. Galėjai „Panoramoje“ dirbti, dirbti, dirbti, ir vis tiek tavo nosies galiukas tik matydavosi, o „Labas rytas“ – šventas reikalas“, – taip apie darbo metus, praleistus „Labame ryte“, kalba Henrikas Vaitiekūnas.

Televizijos laidų vedėjas svarsto, jog dabar net tris valandas eteryje transliuojama laida anksčiau trukdavo vos pusvalandį, tačiau pasiruošimo, jo manymu, reikėdavo nė kiek ne mažiau.

Man buvo didžiulis džiaugsmas, kad galiu ir arkliuką, ir šuniuką, ir staliuką prakalbinti, ir tai buvo galima rodyti „Labame ryte“.

„Reikia pradirbti daug metų, kad suprastum, kaip tada buvo gerai. Tai buvo demokratijos siautėjimas, mes tikrai darėm, ką norėjom. Taisyklė buvo labai paprasta: „Panoramai“ netinka, nes tai – labai rimta laida, o „Labam rytui“ – galima. Aš esu šiek tiek nerimtos žurnalistikos šalininkas, todėl man buvo didžiulis džiaugsmas, kad galiu ir arkliuką, ir šuniuką, ir staliuką prakalbinti, ir tai buvo galima rodyti „Labame ryte“, – džiaugiasi H. Vaitiekūnas.

Žiniasklaidos profesionalas pažymi, kad įvairiose televizijose buvo bandymų padaryti konkurencingą laidą, bet visi bandymai žlugo. „Tai nėra lengva. Reikalingas tam tikras įdirbis, ir aš leisiu sau pasakyti, kad tą įdirbį mes ir padarėme, tikrai negailėjome jėgų, nes buvo labai smagu. Jokių automobilių, jokių mobiliųjų telefonų, bet viską padarydavom, ir rezultatas buvo puikus.

Pagrindinė varomoji jėga buvo tinkamoje vietoje susirinkusi gera kompanija. Visada vienos ar kitos operacijos – ar karinės, ar civilinės, sėkmę lemia kolektyvas. O mūsų kolektyvas buvo puikus“, – sako H. Vaitiekūnas.

Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus valdybos sprendimu, kasmetinė Petro Babicko premija skirta LRT laidos „Laba diena, Lietuva“ vedėjui Henrikui Vaitiekūnui.

Beveik penkis dešimtmečius žurnalistu laikraščiuose ir televizijose dirbantis H. Vaitiekūnas tikina, kad gerokai nustebo, kai sužinojo apie jam skirtą P. Babicko premiją, mano jos nevertas. Pastaraisiais metais LRT laidą „Laba diena, Lietuva“ vedantis žurnalistas sako, pačiam labiausiai įsiminęs darbas Kauno redakcijoje, kuriant laidą „Laisvės alėja“. 

„Mylimiausia kauniečių visų laikų laida buvo „Laisvės alėja“. Tokie romantiški prisiminimai. Tai buvo buvo pirmieji laisvės metai, mes darėme, ką norėjome. Ir visiems tai patiko“, – teigia žurnalistas.

Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyrius P. Babicko premiją skiria už brandžius, įvairų žanrų radijo ir televizijos žurnalistikos kūrinius, transliuotus per metus. Įteikiama ji kauniečių žurnalistų šventėje, skirtoje Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai.

„Kaip mes galėjome neskirti Petro Babicko premijos, jeigu H. Vaitiekūnas 1991 m. sausio 13–14 dienomis jau buvo“, – teigia Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis.

Pirmojo Lietuvos radijo diktoriaus, žurnalisto, rašytojo, fotografo P. Babicko premija skiriama nuo 2012 m.

Uostamiesčio komanda sėkmingai žengia į finalines projekto "Lietuvos supermiestas" kovas. LNK televizijos eteryje azartiška laidos transliacija, kurios metu paaiškės dvi superfinalo komandos, vyks šį sekmadienį 19.30 val. Gyventojai telefonų skambučiais kviečiami palaikyti Lietuvos supermiesto titulą ginančią uostamiesčio komandą. Telefono numeris – 8 700 44 701. Klaipėda dėl supermiesto vardo kausis su Plunge ir Telšiais. Ar pavyks išlaikyti kartą jau iškovotą titulą, priklausys nuo palaikančiųjų balsų. Balsuoti galima 10 kartų iš vieno telefono numerio. Skambučio kaina – pagal turimą planą.

Eurelijus Žukauskas, krepšininkas:

– Linkiu Klaipėdai neprarasti žavesio, jėgos ir supermiesto vardo. Kažkam vis dar reikia įrodymų, kad būtent Klaipėda yra mūsų šalies supermiestas. Klaipėdiečiai, tuos įrodymus mes galime pateikti šį sekmadienį susitelkę ir balsuodami už savo komandą televizijos projekte. Kuo daugiau jūsų, tuo daugiau įrodymų.

Rima, grupės "Mango" vokalistė:

– Turiu dukrytę ir man smagu, kad ji auga pačiame gražiausiame Lietuvos mieste, supermieste – Klaipėdoje. Kasdien su vaiku ieškome naujų pramogų. Jūra, vėjas ir saulė kutena jos skruostus ir verčia šypsotis. Tačiau kvatoti ji nesiliauja nuostabioje žaidimų aikštelėje prie Danės. Ją miestui prieš kelerius metų padovanojote jūs, balsuodami už Klaipėdą kovoje dėl supermiesto vardo. Balsuokime ir vėl, išlaikykime šį titulą, įrenkime dar vieną aikštelę mūsų vaikams. Tegul jie juokiasi.

Jonas Sąlyga, Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius:

– Labai noriu, kad mano miestas būtų dar sveikesnis, dar gražesnis, kad kiemuose skambėtų vaikų klegesys, o pro langus į juos žvelgtų laimingos mamos. Todėl LNK televizijos projekte "Lietuvos supermiestas" sekmadienį vakare aš balsuoju tik už Klaipėdą. Darykite tai kartu su manimi.

Henrikas Vaitiekūnas, žurnalistas:

– Sustokite minutėlei, įkvėpkite. Dabar jau žinote, kad esate pačiame gaiviausiame mieste, tame, kur pačios gražiausios Lietuvoje moterys, tame, kur undinėlė tikrai dailesnė nei daniškoji, net senelis "Meridianas" čia atrodo lyg dvidešimtmetis. Aš kviečiu jus balsuoti už grožį ir jaunystę. Balsuoti reikia sekmadienį 19.30 val. Dėl supermiesto titulo.