Herkus Kunčius (gim. 1965) – žymus prozininkas, dramaturgas, eseistas, vienas produktyviausių ir skandalingiausių lietuvių rašytojų, nuosekliausiai atstovaujančių postmodernizmo estetikai, apdovanotas literatūrinėmis premijomis.

Romanas „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“ apie vos keletą mėnesių gyvavusią kvazivalstybę – Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką, sukurtą Rusijos bolševikų. Į Vilnių iš Rusijos atsiųsta Litbelo vyriausybė, vadovaujama Maskvos statytinio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, apkvaitusi nuo revoliucijos vėjų ir remiama Raudonosios armijos durklų, bando kurti naują pasaulį, kuriame absurdo daugiau nei sveiko proto, o smurtas čia tampa pagrindiniu valios įtvirtinimo įrankiu. Įvykiai romane klostosi nuo 1918 metų gruodžio iki 1919-ųjų rugsėjo – kai vaiduokliškasis Litbelas liovėsi egzistavęs.

Siūlome paskaityti ištrauką iš naujojo romano.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

Vincas Mickevičius-Kapsukas koja kojon ėjo su Vilniaus darbo žmonėmis. Tiesa, antraip nei pamišėlio įniršio apimtas vidaus reikalų komisaras Zigmas Aleksa-Angarietis, nebuvo itin aktyvus protestuotojas. Paleidęs akmenėlį kitą į „Astorijos“ viešbučio langus, prisiminė kabinete nebaigtus darbus – nepasirašytus vyriausybės dekretus, įsakymus, potvarkius. O kai sutemus iš darbo žmonių išgirdo, kad netrukus grindinio akmenimis bus apmėtytas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, paslapčia atsiskyrė nuo įtūžusios minios ir patraukė link „Žoržo“ viešbučio.

Grįžęs į viešbutį, Kapsukas prisiminė, kad šiandien dar nieko nevalgė. Ir išties, įkyriai gurgė pilvas, žarna ėdė žarną. Tačiau restoranai mieste neveikė, o maisto prekių parduotuvės buvo suniokotos arba aklinai uždarytos.

Neradęs kambaryje nei sausainio, nei ledinuko, Kapsukas pastalėje aptiko džiovintų grybų vėrinį, kurį beveik prieš mėnesį čia paliko Kamenevas su Jofe. Nesusimąstydamas dėl nenuspėjamo poveikio sveikatai, atkando grybo kepurę ir pamažu ėmė kramtyti.

Netrukus vyriausybės pirmininko galvoje kilo keisčiausių minčių. Viena jų – drauge su rusakalbiais gudais atkurti Lietuvos galybę – nuo Baltijos iki Juodosios jūros krantų. Didinga sovietų valstybė, anot nepažįstamą grybą kramtančio Kapsuko, pasivadintų Litbelu, o valią joje diktuotų ne baltarusių ar rusų, bet lietuvių komunistai. Kapsukas, žinoma, taptų galingojo Litbelo galva. Jį gerbtų Maskva ir Pekinas, Niujorkas, Kairas, Dubajus… Litbelo Raudonoji armija pergalingai tęstų žygį į Vakarus. Per kelias dienas it ant mielių išaugęs Kapsuko Litbelas išvaduotų iš kapitalizmo vergovės Kauną ir Varšuvą, Karaliaučių, Berlyną, Paryžių. Visur įsisteigtų komunos, darbininkų ir valstiečių tarybos. Ant kiekvieno kampo stovėtų bolševizmo mokyklos, revoliucijos muziejai, marksizmo-leninizmo universitetai. Išpampusiame it votis Litbele suklestėtų teisingumas, laisvė, lygybė, brolybė. Vincui Kapsukui nuolankiai tarnautų sulenkėjęs žemaitis Pilsudskis, ukrainietis Petliūra, anarchistas Machno. Prieš jį klauptųsi aršiausi buržuazinės Lietuvos Tarybos nariai: daktaras Basanavičius, Antanas Smetona, Vileišis, kiti dvasiniai priešai ir išsigimėliai. Litbelo lietuvių bolševikai, talkinami pavaldžių baltarusių, žydų ir lenkų, per savaitę Europoje ir pasaulyje sukurtų socializmą, o po mėnesio Antarkties pingvinams ir Afrikos pigmėjams pastatytų komunizmą – raudonąjį rojų. Litbelas taptų pavyzdžiu necivilizuotoms pasaulio tautoms. Į Kapsuko vadovaujamą Litbelą veržtųsi minios iš laukinės Afrikos, Artimųjų Rytų, Okeanijos. Sumaniai vadovaujamas Kapsuko, Litbelas visatoje taptų gerovės oaze.

Taip bemintydamas Kapsukas pajuto sotumą. Nuo atklystančių idėjų sukosi galva, tirpo galūnės ir šiek tiek vimdė, tačiau pilvas nebegurgė.

Įsiklausęs į tylą, Kapsukas kambaryje išgirdo paslaptingą balsą. Šis pašnibždomis į ausį ragino dėl būsimos taikos Litbele, šventos Kapsuko ir jo vyriausybės ramybės parodyti dvasinį kilnumą, atleisti idėjiniams priešams mirtinas nuodėmes ir dovanoti laisvę Lukiškių kaliniams: chroniškiems proletariato išnaudotojams, patologiniams komunizmo idėjų teršėjams, nepagydomiems buržuazijos pakalikams, paranojos apsėstiems Raudonosios armijos šmeižikams, psichiškai nepakaltinamiems Lietuvos Tarybos nariams ir net psichozės ištiktiems švietimo bei užsienio reikalų ministrams. Po viešai atliktos saviplakos, išsižadėję nedorų savo darbų, ateityje jie uoliai tarnaus Litbelo darbo žmonėms.

Kapsukas nepatikėjo savo ausimis. Paprašė balso pakartoti, ką išgirdęs. Taip, viską suprato teisingai. Nesuskubęs pasitarti su bolševiko sąžine, žodis žodin popieriuje surašė vidinio balso padiktuotą įsakymą.

Padėjęs parašą, nurijo paskutinį grybo kepurės kąsnelį. Pasiramstydamas į sienas, nusvirduliavo link lovos. O tada, su paltu kritęs į patalus, iš baimės pasislėpė nuo pasaulio po antklode.

Litbelo tarybos suvažiavimas Vilniuje 1919 m. (J. Bulhako nuotr.)

Viliotinis, žvalgytuvės, piršlybos

Gerokai po vidudienio prabudęs Kapsukas jautėsi šiaip sau. Maudė kaulus, kamavo galvos skausmas ir troškulys. Smilkiniai tvinkčiojo. Rankos drebėjo. Nuo suvalgyto grybo burnoje buvo bjauriai kartu. Kelis kartus Kapsukui net teko nusivemti į naktipuodį.

Išvydęs ant darbo stalo pasirašytą įsakymą nedelsiant paleist iš Lukiškių kalėjimo Lietuvos Tarybos ministrus Mykolą Biržišką, Augustiną Janulaitį ir Jokūbą Vygodskį, Kapsukas nepajėgė prisiminti, kaip tai įvyko. Tačiau šaukštai po pietų, prieštaringą įsakymą atšaukti per vėlu.

Iš vakarykščios dienos Vincas Mickevičius-Kapsukas teatsiminė darbo žmonių protesto eitynes, migloje dūžtančius parduotuvių langus ir ant ešafoto prie Rotušės savo deklamuotas proletarinio poeto Juliaus Janonio eiles:

Į ateitį šviesią

Pasaulis jau tiesia

Ir lygina kelią per aukštį kalnų.

Vergiją ir gamtą

Įveikti juk lemta

Tvirtajam narsumui draugų milžinų.

Įkalęs iš grafino gerą litrą vandens, Kapsukas ketino padirbėti protiškai. Tačiau vos nusimetė žieminį paltą ir prisėdo prie darbo stalo, į kambarį įvirto nekviesti Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybės nariai. Be apšerkšnijusių komisarų Dimanšteino, Vainšteino (Branovskio), Kazimiro Cichovskio ir kitų, kambaryje it fantomas išdygo ir šarma apsitraukęs liaudies švietimo komisaras Vaclovas Biržiška – ką tik iš Lukiškių paleisto Lietuvos Tarybos švietimo ministro Mykolo Biržiškos brolis. Visi liaudies komisarai vienu balsu tvirtino, kad Kapsukas naktį telefonu, telegrafu ir per kurjerius pakvietęs juos į posėdį itin svarbiu reikalu. Tačiau Kapsukas, kad ir kaip stengėsi, šio fakto neprisiminė. Teko apsimesti, kad sutartą valandą išties laukė vyriausybės narių.

Nesuprasdamas, kas jam darosi, mintyse ėmė kalbėtis su savimi. Pats sau pasakojo smagią istoriją, kaip 1905 metais, slapstydamasis nuo caro žandarų, įsigeidė išsimaudyti Marijampolės pirtyje:

Įeinu į rūbinę, pradėjau susitaisyti, ugi, štai įeina jaunasis Konstantinovas (su įkniubusia nosimi), kuris taip pat nusitaisė. Dirstelėjęs į mane, tuoj apsimovė baltiniais ir greitai ėmė apsivilkinėti drabužiais. Na, aš supratau, kad Konstantinovas skubinosi apsivilkti drabužiais ir nubėgti policijos pakviesti, kad mane suimtų. Tegul sau išeina, pagalvojau: aš kiek paskiau, taip pat neišsiprausęs, išdūlinsiu iš pirties. Taip ir atsitiko. Kai Konstantinovas išėjo, kokias 5 minutes palaukęs, išdūlinau iš pirties. Perlipęs per pirties kiemo tvorą į vienuolyno lauką, nuėjau per Vilkaviškio tiltą į kaimus. Ar Konstantinovas atvedė į pirtį policiją, nežinau. Konstantinovas sirgo įgimtu sifiliu, turėjo įkniubusią nosį ir jam buvo apvilkta akių ragena.

Vengdamas išsiduoti, kad sutriko ne tik atmintis, bet ir protas, Kapsukas ekstra sušauktame posėdyje kalbėjo labai aptakiai. Kai visi draugai susėdo už posėdžių stalo, vyriausybės pirmininkas prabilo apie „pažangiosios žmonijos laukiančius iššūkius, mirtinas revoliucijai grėsmes ir viltis“. Tačiau nekonkretizavo, kokie tie iššūkiai, iš kur kyla mirtinos grėsmės ir kokias viltis derėtų puoselėti pažangiajai žmonijai. Akivaizdžiai bijojo nusišnekėti, todėl atsargiai rinkdamas žodžius tęsė, kad „pasaulis šiandien stovi ant lemtingo rusų bolševikų pasaulio slenksčio“, „kiekvienas privalom išsikelti sau esminį klausimą“, „laikas šiandien nelaukia“, „turim kasdien būti budrūs“ ir t. t.

Neišdavęs, kokį klausimą komisarai turėtų išsikelti, ir neatskleidęs paslapties, ant kurio slenksčio šiandien stovi pasaulis, posėdžio pirmininkas Kapsukas suskubo suteikti žodį vidaus reikalų komisarui.

Zigmas Aleksa-Angarietis posėdyje tepasakė, kad viskam, ką čia išgirdo, pritaria.

Tada prabilo finansų komisaras Kazimiras Cichovskis. Iš pradžių jis apgailestavo, kad pritrūko laiko deramai pasiruošt itin svarbiam posėdžiui. Tačiau vis dėlto norėtų su draugais pasidalinti keliomis įžvalgėlėmis. Visų pirma, jį labai pradžiugino naktinis Vinco Mickevičiaus-Kapsuko skambutis. Jau seniai, anot Kazimiro Cichovskio, pribrendo reikalas suvienyti motinų ašaromis aplaistytą Lietuvos ir Baltarusijos žemę. Čia niekada nebuvo ir nebus ką dalinti. Lietuva ir Baltarusija – vientisa ir nedaloma. Ne paslaptis, kaip narsiai lietuvių pagonys, vadovaujami sumanių baltarusių draugovininkų, senovėje gynė savo kraštą. Ir vieni – vadinti megacefalais, ir kiti – vadinti minicefalais, aukojo gyvybes. Juk net Lietuvos karalius Mindaugas širdyje buvo aršus baltarusis, o lietuvių nacionalistų dievinamas Vytautas Didysis prieš teutonus visada didžiavosi savo baltarusiška kilme. Šį priešų neseniai perpus perplėštą Šiaurės Vakarų kraštą vienodai myli Maskva, it brangakmenį saugo ir gina Trockio Raudonoji armija, o Vladimiras Iljičius Leninas tėviškai myli Vilnių ir Minską. Lietuvos Sovietų Respubliką ir Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką nuo neatmenamų laikų sieja bendra praeitis, jas jungia karo laukuose pralietas lietuvių ir baltarusių kraujas, kai drauge teko kautis su okupantais kryžiuočiais ir jų sėbrais kalavijuočiais. Vėliau abi darbščios Rusijos tautos vilko lenkų ponų jungą, kentė carizmo priespaudą ir išvien kovojo už proletariato bei vargingųjų valstiečių laisvę. Dėsninga, kad Lietuvos Sovietų Respublika ir Baltarusijos Sovietų Socialistinė Respublika prieš Naujuosius užsimezgė vienu metu – 1918 metais motulės Rusijos įsčiose: Sovietų Lietuva – Daugpilyje, Sovietų Socialistinė Baltarusija – Smolenske. Bolševizmo sėkla jas apvaisinęs Vladimiras Iljičius Leninas iškart pripažino tėvystę. Šiandien skaudu žiūrėti į žemėlapį, kad Lietuvos Sovietų Respublikos sostinė yra Vilniuje, o Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos sostinė, deja, vis dar Minske. Tačiau šį politinės geografijos nesusipratimą nesunku bus artimiausioje ateityje ištaisyti. Tad dabar, nuo kėdės nepakilęs rusiškai kalbėjo Kazimiras Cichovskis, kai Vilnių ir Minską nesavanaudiškai globoja RSFSR, nusikalstama nepasinaudoti palankiomis aplinkybėmis. Būtina, norint lenkams nušluostyti nosį, kuo greičiau mūsų krašte atkurti istorinį teisingumą – prijungti prie Baltarusijos Lietuvą.

Po šių žodžių nedidelio proto Svotelis-Proletaras susimąstė, susisiekimo komisaras Aleksandras Jakševičius pabandė prisidegti Zigmo Aleksos-Angariečio pieštuką, o mirtinai išbalęs liaudies švietimo komisaras Vaclovas Biržiška mintyse ėmė žegnotis. Semionas Dimanšteinas iš Pskovo srities ir odesietis Aizikas Vainšteinas (Branovskis) iš pasitenkinimo trynė rankas.

Posėdžio pirmininkas Vincas Mickevičius-Kapsukas suteikė žodį draugui Kernovičiui.

Draugas Konstantinas Kernovičius pradėjo nuo to, jog buržuazinė Lietuvos Taryba, vis pavarvindama seilę ir žiūrėdama kaip katinas į lašinius kamaroje, jau seniai dairosi į mūsų vietinius baltarusius. Ji nori sau Lydos, Gardino ir Ašmenos. Sapnuoja didžiuosius Baranovičius, vaizdingąjį Brest-Litovską, Naugarduką, Vitebską, Minską. Tuo nedoru tikslu įkurta net ministro be portfelio baltarusių reikalams pareigybė. Ministras be portfelio Josifas Voronko vis kaulina iš alkanos Lietuvos vyriausybės pinigų, žadėdamas karinę baltarusių paramą kovoje su darbo žmonių sovietais ir Raudonąja armija. Prieš keletą mėnesių baltieji baltarusiai paprašė – nepatikėsit! – 5000 tūkstančių rublių. Gruodžio pradžioje apetitas išaugo – jiems jau reikėjo 20 tūkstančių markių. O štai prieš Naujuosius Metus jie įžūliai užsiprašė 100–150 tūkstančių markių! Anot RSFSR įgaliotinio Davido Gopnerio ataskaitos į Maskvą, Gardino Gudų departamentas įsisvajojo būti tarpininku tarp Lietuvos Tarybos centrinės valdžios ir Lietuvos baltarusių. Be to, marionetinis Lietuvos Tarybos ministras be portfelio Voronko yra įsitikinęs, kad lietuvių nacionalistų kabinete jis atstovauja ne tautinei mažumai, o lietuviams lygiai tautai. Nesąmonė! Velnių priėdusi Lietuvos Tarybos vyriausybė, žinoma, suvokia, kad Voronko ją melžia, ir puikiai supranta, kad baltarusių palankumo niekada nepavyks nusipirkti, nes rusakalbiai baltarusiai visada buvo ir bus su darbininkų ir valstiečių sovietais, drauge su Raudonąja armija, didžiąja rusų tauta. Be to, anot vietinių Vilniaus krašto kunigų, šiandien baltarusių liaudis atseit yra nesusipratusi, tamsi, apleista. Kai kunigai užsimano jiems sakyti pamokslus baltarusiškai, jie priešinasi, urzgia arba užsikemša ausis. Šią teigiamą tautinės savimonės aplinkybę, anot draugo Kernovičiaus, būtina išnaudoti kuriant sovietinę Lietuvos ir Baltarusijos sąjungą. Tai būtų papildoma motyvacija baltarusiams dėtis ne prie buržuazinės Lietuvos, o jungtis prie bendros Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos, kurioje nebus tautas skiriančių sienų ir visi, kaip ir šiame posėdyje, ne tik kalbės, bet ir mąstys – didžiojo Lenino pavyzdžiu – rusiškai. Maskva, kur nukrypusios pažangiosios žmonijos akys, šiai idėjai jau seniausiai yra palanki. Ne kartą proletariato vadas Leninas, jo bendražygiai Michailas Sverdlovas, Josifas Stalinas siuntė į Vilnių ir Minską subtilius karinius signalus, kad sovietinė Lietuva ir socialistinė Baltarusija pagaliau susivienytų ir bendromis jėgomis tęstų kovą prieš išnaudotojus ir jų kariauną, praradusią žmogiškumą. Laimė, kad signalai pagaliau išgirsti. Ura!

Kamenevo ir Jofės grybų poveikis, pasirodo, dar nebuvo išgaravęs. Vincas Mickevičius-Kapsukas po vilniečio Konstantino Kernovičiaus keliolika kartų posėdyje sušuktų „Ura!“ pasąmonėje išgirdo nerimo kupiną mediko, seno pažįstamo ir būsimojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus balsą:

Ne taip gerai atrodo lietuvių susimaišymas su gudais. Iš to išeina neūžaugos, nors su nemenka inteligencija. Gal čia kalta gamta, Vilniaus krašto smėlynai, kurie blogai maitina žmones. Bevaikštinėdamas Vilniaus ir Marijampolės turgavietėse pastebėjau, kad Vilniuj žmonės žemesni negu Marijampolėje. Žinoma, Vincai, mano prileidimai nėra moksliški. Norėjau iškelti tik tam tikrą hipotezę. Gal kas užsimanys padaryti antropologinius tyrimus. Manau, mielas Vincai, kad mano prileidimai gali būti visai tautai svarbūs, jei jie pasitvirtintų. Ir senas Vilniaus advokatas, kilęs nuo Naugarduko, Vrublevskių vardo bibliotekos steigėjas, Kražių bylos gynėjas Tadas Vrublevskis buvo pastebėjęs, kad Vilniaus krašto gyventojai yra žemesni, jų moterų kasos laibesnės negu tikrojoj Gudijoj ir tikrojoj Lietuvoj. Jis taip pat, mielas Vincuk, manė, jog tai yra dėl to, kad gudai, susimaišę su lietuviais, duoda blogesnę veislę.

Po kelias valandas trukusio posėdžio Vincas Mickevičius-Kapsukas susiėmė už galvos. Suprato, kad naktį draugams telefonu-telegrafu ne tik pripaistė nesąmonių, bet ir išdavė valstybinę paslaptį, kurią galėjo atskleisti tik gavęs Kremliaus leidimą. Tokia buvo dar Maskvoje iš RSFSR vyriausybės gauta instrukcija.

Buvusį varpininką staiga apėmė baimė. Kas bus? Kas toliau? Deja, nebebuvo kur trauktis. Vienbalsiai komisarams pritarus, teko skubiai kurti Litbelą.

Pasak autoriaus, romanas su teatro scena neturi nieko bendro, jį sudarančios keturios dalys yra tiesiog operetės, kurias jungia tikri ir menami Lietuvos įvykiai.

Pokalbis su rašytoju – apie tikras, bet primirštas istorijas, sovietinį siurrealizmą, ypatingą santykį su teatru ir baimę tapti sentimentaliam.

– „Šaltasis karas“ yra ne įprastas, bet operečių romanas. Kaip gimė jo idėja? Galbūt šią knygą ir skaityti reikėtų kitaip nei įprastą romaną?

– Knygą pradėjau rašyti pandemijos laikotarpiu, kai reikėjo sau sugalvoti kokią nors pramogą. Taip kilo operečių romano idėja. Tai – mano išrastas žanras. Kai kurie galbūt jį lygins su libretu, tačiau šiame romane per daug personažų, o tai nebūdinga libretui. Romanas susideda iš keturių vadinamųjų operečių – herojinės, vesterniškos, kriminalinės ir politinės. Jame aprašytos temos man jau seniai buvo svarbios, įdomios, knietėjo jomis parašyti kokį kūrinį. Kuo keistesnės istorijos – tuo įdomiau. Operečių žanras pasirodė tinkamiausias joms papasakoti.

Pirmąją knygos dalį sudaro herojinė operetė „Trumpa didingos baltų genties istorija“, kurioje pjaunamas istorinis pjūvis per Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų. Pirmoji operetė susijusi su lietuvių stereotipais, mitais, legendomis. Pavyzdžiui, aprašoma Palemono legenda – kaip į mūsų kraštus tariamai atkeliavo romėnų karvedys, legendinis LDK valdovų protėvis. Taip pat pirmojoje operetėje aprašomos svarbiausios kovos, sukilimai, Lietuvos valstybingumo praradimas XVIII a. pabaigoje, valstybės atkūrimas. Visa tai pateikiama lengvos operetės formatu.

Knygą pradėjau rašyti pandemijos laikotarpiu, kai reikėjo susigalvoti kokią nors pramogą. Taip kilo operečių romano idėja. Tai – mano išrastas žanras.

 

Antroji vesterniška operetė „Traukinio apiplėšimas Bezdonyse“ pasakoja apie tai, kaip 1908 m. rugsėjo 26 d. žemaičių kilmės bajoras, revoliucionierius ir būsimas Lenkijos viršininkas Juzefas Pilsudskis drauge su bendražygiais Bezdonyse apiplėšė iš Varšuvos į Sankt Peterburgą vykusį traukinį. Traukinys, iš kurio buvo pagrobta nemenka suma, vežė pinigus, skirtus tramvajaus linijai Vilniuje tiesti. Tačiau jie atiteko lenkų pogrindžiui.

Trečioji kriminalinė operetė „Danaja ir Piktadarys“ pasakoja apie 1985 m. birželio 15 d. iš Kauno atvykusio Broniaus Maigio Leningrado (Sankt Peterburgo) Ermitaže įvykdytą politinio vandalizmo aktą. Jis sieros rūgštimi apliejo Rembrandt’o paveikslą „Danaja“. Šie du įvykiai yra tikri, įrašyti istorijos puslapiuose, bet žmonių jau užmiršti. Ketvirtoji politinė operetė „Perestroika“ prasideda Michailo Gorbačiovo atėjimu į valdžią ir baigiasi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Kadangi tai yra operečių romanas, galbūt jame trūksta paantraštės: skaityk ir dainuok. Tačiau tai jau paliksiu pačiam skaitytojui.

– Knygą rašėte pandemijos metu, kai norėjosi save palinksminti. Ar apie kuriamus tekstus iš pat pradžių galvojote kaip apie romaną? O gal nežinojote, kur kūryba jus nuves?

– Iš pat pradžių mąsčiau apie romaną, nes minėtos temos jau seniai sukosi galvoje, tik vis nebūdavo joms laiko. Pandemijos laikotarpis tapo puikia proga visiškai atsidėti darbui. Romaną pavadinau „Šaltasis karas“, nes pats jau seniai kovoju šaltąjį karą. Nemaža mano kūrybos dalis yra skirta XX a. istorijai. Pavyzdžiui, romanai „Kolūkio metraščiai“, „Geležinė Stalino pirštinė“, „Lietuviškos apybraižos: istorijų romanas“. Šiandien vyksta daug politinių perturbacijų, kovų dėl istorinės atminties, tad mano aprašytos temos nepraranda aktualumo. Man patinka vis sugrįžti prie istorinių veikėjų ir įvykių, dar kartą permąstyti viską iš šios dienos perspektyvos, skaitytojams pateikti savo įvykių versiją. Tad šiame operečių romane nemažai ironijos.

Kūrybiška: anot paties autoriaus, operečių romanas skirtas ne teatrui ar kinui, bet skaitytojams, patiems galintiems tapti ir kompozitoriais, ir atlikėjais. Regimanto Zakšensko nuotr.

– Ne vienoje savo ankstesnėje knygoje, pavyzdžiui, minėtuose „Kolūkio metraščiuose“, atkuriate sovietmečio tikrovę, atskleidžiate jos absurdą. Galbūt ir šiuo operečių romanu tęsiate savo ankstesniuose kūriniuose pradėtą temą? Kodėl jums apskritai svarbu analizuoti sovietmečio kasdienybę?

– Taip, „Šaltajame kare“ liečiamos temos siejasi ir su ankstesniais mano romanais. Sovietinę kasdienybę aš vadinu „socsiurrealizmu“, kurį suprasti nepriklausomoje Lietuvoje gimusiam žmogui gali būti nelengva. Sovietų Sąjungoje gyveno per 250 mln. žmonių ir visi jie žiūrėdavo tą patį televizijos kanalą. Ar tai ne siurrealizmas? Sovietinė sistema bandė ištrinti žmonių istorinę atmintį ir sukurti visiškai naują sovietinio žmogaus tapatybę. Nors nepavyko iki galo įgyvendinti šių planų, žmonių sąmonėje liko tam tikrų šios sistemos rudimentų.

Perėjimas iš nelaisvės į laisvę man atrodo labai įdomus, man patinka nagrinėti, kiek tos nelaisvės vėliau vis dėlto lieka mūsų viduje. Kiek metų reikia, norint visiškai išsilaisvinti iš sovietinio žmogaus mąstymo? Mane domina ir trauminė patirtis – kokiais būdais žmogus stengiasi užmiršti tai, kas buvo. Ši situacija turi dvi puses. Viena vertus, būtina užsiimti atminties higiena. Kita vertus, trauminės patirties tu negali visiškai užmiršti, ignoruoti, nes ji ims tave persekioti, įgaudama naujų formų.

Kiek metų reikia, norint visiškai išsilaisvinti iš sovietinio žmogaus mąstymo?

 

– Sakote, kad romanas „Šaltasis karas“ su teatro scena neturi nieko bendro. Tačiau jums pačiam teatras artimas – jūsų tėvai Aldona Mikšytė ir Anicetas Kunčius dainavo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT), kuriame prabėgo ir jūsų vaikystė. Taip pat parašėte daugybę pjesių ir libretų operoms ir muzikos spektakliams. Kodėl pats nepasirinkote teatralo kelio?

– Su teatru turiu ypatingą santykį, nes nuo vaikystės augau KVMT. Anuomet teko ir spektakliuose atlikti statisto vaidmenį. Tad tiek scena, tiek užkulisiai man puikiai pažįstami. Net ir prabėgus daugybei metų, sentimentai teatrui išlieka. Tačiau niekada nė nesvarsčiau galimybės pats pasukti šiuo keliu. Kita vertus, visada mielai imuosi rašyti tekstų muzikos kūriniams, bendradarbiauju su kompozitoriais. Nemažai bendrų kūrinių esame parašę su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi.

– Gimėte Vilniuje ir čia gyvenate nuo studijų laikų, bet augote Kaune. Kaunui skirta ir dalis jūsų kūrybos, pavyzdžiui, knyga „Dervišas iš Kauno“, libretas Kauno operetei „Kipras, Fiodoras ir kiti“, kuriai muziką kūrė G. Kuprevičius. Koks šiandien jūsų santykis su Kaunu? Ar dažnai čia grįžtate?

– Anksčiau grįždavau dažniau, nes dešimt metų dėsčiau dramos ir kūrybinių tekstų rašymą Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Šiandien Kaune lankausi kiek rečiau, tačiau visada čia mielai atvažiuoju. Vis dėlto mano Kaunas apsiriboja senamiesčiu, Laisvės alėja ir Parodos kalnu, nes šioje centrinėje miesto dalyje visada gyveno mano tėvai ir seneliai. Pats augau netoli T. Ivanausko zoologijos muziejaus, mokiausi dabartinėje „Aušros“ gimnazijoje. Tačiau, jei atsidurčiau kur nors Šilainiuose, turbūt nežinočiau, į kurią pusę pasukti (juokiasi). Tad santykis su Kaunu yra tikrai malonus. Žinoma, su metais atsiranda vis daugiau sentimentų – einant Laisvės alėja, aplanko įvairūs prisiminimai. Vis dėlto, stengiuosi nuo sentimentų bėgti. Nenoriu būti pernelyg sentimentalus, nes tai – ženklas, kad sensti ir tampi pats sau neįdomus. Labiau koncentruojuosi į tai, kuo gyvenu šiandien, man nepriimtinas per didelis seilėjimasis dėl praeities.

– Esate labai produktyvus rašytojas. Kasmet išleidžiate po kūrinį. Įdomu – turite tiek daug įkvėpimo, o gal esate iš tų žmonių, kurie tiesiog negali dienos praleisti neproduktyviai?

– Man tiesiog patinka rašyti, aš gyvenu rašymu. Dėl produktyvumo – iš tikrųjų kai kurias temas tenka brandinti net ketverius ar penkerius metus, joms ilgai rinkti medžiagą. Kol brandini kūrinį, kartais greičiau parašai kitą, lengvesnio žanro knygą. Pavyzdžiui, šiais metais pasirodysiantis „Šaltasis karas“ buvo rašytas 2020–2021 m., tad procesas užtruko ne vienus metus. Žinoma, tuo laikotarpiu rašiau ir kitas knygas. Toks tempas man kol kas tinka, dar turiu sveikatos. Jos tikrai reikia, nes sunkios temos, kurių kartais imuosi, alina ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Pavyzdžiui, kai rašiau romaną „Geležinė Stalino pirštinė“, teko nagrinėti daug juodos medžiagos, skaityti apie žudymus, kankinimus. Tai veikia emocinę būseną. Tad natūraliai vėliau norisi pakeisti žanrą, parašyti kokį lengvą muzikinį libretą. Tai tiesiog būtina, kad neišprotėtum.

– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Galbūt, trūkstant įkvėpimo, klausotės muzikos? Jūsų tėvai A. Mikšytė ir A. Kunčius – dainininkai, dainininkė ir jūsų žmona Sigutė Trimakaitė. Tad, atrodo, muzika jūsų gyvenime turėtų užimti svarbią vietą.

– Rašydamas muzikos neklausau dėl vienos priežasties – ją geriausia klausyti atliekamą koncertuose. Muzika tiesiog turi per daug informacijos, yra pernelyg paveiki, tad rašau tyloje. Mėgstu klasikinę ir šiuolaikinę profesionalią muziką, jos mielai klausausi koncertuose. Iki pandemijos mėgau vykti pasiklausyti operų į Londono Karališkąjį operos teatrą garsiajame „Covent Garden“ kvartale.

Dažniausiai sėdu rašyti rytais, anksti atsikėlęs, ir rašau iki maždaug 12 valandos. Esu priverstinis vyturys. Su malonumu gyvenčiau pelėdos ritmu, tačiau antroje dienos pusėje stengiuosi nerašyti, nes mintys jau ne taip sklandžiai dėliojasi. Ryte būna labai ramu, galima susikaupti.

---

Ištrauka iš H. Kunčiaus knygos „Šaltasis karas“

 

Paralelės: Rembranto "Danaja", kurią Bronius Maigys bandė suniokoti dieną, kai sukako 45 metai nuo Raudonos armijos įvykdytos Lietuvos okupacijos, – 1985 m. birželio 15 d. Wikipedia nuotr.

VII PAVEIKSLAS

BRONIUS M., BURZGIANT RADIJO IMTUVUI, SAVO NYKIAME BŪSTE KAUNE RUOŠIASI ŽYGDARBIUI IR ŽIŪRĖDAMAS Į „DANAJOS“ PAVEIKSLO REPRODUKCIJĄ DVEJOJA.

RADIJO STOTYS

Bemiegės naktys, migrena,

Negeros mintys,

Dvejonės sukas Broniaus galvoje.

BRONIUS M.

Į Maskvą bilietų nėra Kaune,

Gal žygdarbį atlikt Leningrade?

Ką man patars balsai,

Ką Vatikanas pasakys?

VATIKANO RADIJAS

Įsiklausyk į širdį,

Išgirsk, kas Lietuvai svarbu,

Mes tikimės darbų šventų.

Į Bronių M. iš reprodukcijos prabyla Danaja.

DANAJA

Broniau, nesu tau svetima,

Prisipažink, aš jaudinu tave.

BRONIUS M.

Leningrade, Ermitaže,

Lankiau prieš pusmetį tave.

Buvai, kaip visada, nuoga,

Mačiau, kaip išdavei mane tu su gide.

„AMERIKOS BALSAS“ IŠ VAŠINGTONO

Nurimk, sukąsk dantis, nepasiduok,

Sutelk mintis,

Už Lietuvą darbais kovok.

BRONIUS M.

Danaja, tu verta bausmės,

Ištvirkus moteris.

Ne Dzeuso lietus,

Tave aplies sieros rūgštis.

„LAISVOJI EUROPA“

Ketinimai geri, sumanymas puikus,

Kol Bronius gyvas, tėvynė nepražus.

BRONIUS M.

Pažeminta ir išgrobta

Našlaitė mano Lietuva.

Viso pasaulio išduota,

Bedalė, pamesta.

Galandu peilį, užsidedu šarvus,

Į Leningradą aš keliu sparnus.

Pasižadu: Ermitaže tėvynės priešas žus.

RADIJO STOTYS

Kartoki, Broniau, priesaikos žodžius.

Bronius M. padeda ranką ant radijo imtuvo.

RADIJO STOTYS

Aš – Bronius M. – be išlygų prisiekiu

BRONIUS M.

Aš – Bronius M. – be išlygų prisiekiu

RADIJO STOTYS

Ištikimai tarnauti laisvei.

BRONIUS M.

Ištikimai tarnauti laisvei.

RADIJO STOTYS

Vykdyti įsakymus,

Saugot patikėtas paslaptis.

BRONIUS M.

Vykdyti įsakymus,

Saugot patikėtas paslaptis.

RADIJO STOTYS

Pasižadu būt doras,

Garbingas Lietuvos karys.

BRONIUS M.

Pasižadu būt doras,

Garbingas Lietuvos karys.

RADIJO STOTYS

Tepadeda

Šią priesaiką transliuojanti stotis.

BRONIUS M.

Tepadeda

Šią priesaiką transliuojanti stotis.

Radijo imtuvas ima burgzti. „Amerikos balso“ iš Vašingtono, „Laisvosios Europos“ ir Vatikano radijo stotis užslopina sovietinės „glušilkės“.

VIII PAVEIKSLAS

1985 METŲ BIRŽELIO 15 DIENA. LENINGRADAS. ERMITAŽAS. PRIE REMBRANDTO „DANAJOS“ PAVEIKSLO SPIEČIASI GAUSYBĖ DŪSAUJANČIŲ LENINGRADIEČIŲ BEI MIESTO SVEČIŲ, TARP KURIŲ ĮSIMAIŠĘS IR BRONIUS M.

DANAJA

Kur slypi mano grožio paslaptis?

Aš nežinau.

Prieikite, draugai, arčiau,

Nesidrovėkit, apžiūrėkit atidžiau.

JAUNESNYSIS MILICIJOS SERŽANTAS IGORIS ŽOSANAS

Draugai, muziejuje yra tvarka,

Jus stebi Ermitažo apsauga.

Neturit teisės perlipt aptvaro,

Kitaip bus išrašyta jums bauda.

DANAJA

Kodėl sustingote? Drąsiau!

Nejau nenorit pabendrauti intymiau?

JAUNESNYSIS MILICIJOS SERŽANTAS IGORIS ŽOSANAS

Draugai, nesugalvokit peržengti ribos,

Laikykitės meno šventovėje tvarkos.

DANAJA

Prieikit, pakutenkit,

Man plaukus pakedenkit.

ERMITAŽO PAVEIKSLŲ PERSONAŽŲ CHORAS

Danaja, liaukis, užknisai,

Čia stovi ir maži vaikai.

DANAJA

Nejau visi tokie bailiai?

Ar jau nebeveikia kerai?

JAUNESNYSIS MILICIJOS SERŽANTAS IGORIS ŽOSANAS

Jaunuoli, dar žingsnis – šausiu.

Pajuokavau, ir tu, žmogau,

Laikykis nuo paveikslo kuo toliau.

ERMITAŽO PAVEIKSLŲ PERSONAŽŲ CHORAS

Danaja – seksualinis vampyras,

Siurbėlė,

Pripučiama lėlė.

BRONIUS M.

Nesustabdys manęs jokia jėga –

Šiandien atliksiu šventą pareigą.

JAUNESNYSIS MILICIJOS SERŽANTAS IGORIS ŽOSANAS

Keistokai elgiasi žmogus,

Galbūt yra... neadekvatus.

DANAJA

Ko dūsauji? Kodėl steni?

Nejau tu nieko negali?

Daryk kažką!

„AMERIKOS BALSAS“ IŠ VAŠINGTONO

Daryk!

„LAISVOJI EUROPA“

Daryk!

VATIKANO RADIJAS

Tu padaryk!

RADIJO STOTYS

Tu pavaryk! Tu patvarkyk!

Tu pavaryk! Tu patvarkyk!

BRONIUS M.

Ar girdite, kaip plaka man širdis,

Peiliu išdursiu jai akis.

JAUNESNYSIS MILICIJOS SERŽANTAS IGORIS ŽOSANAS

Stabdykite!

Stabdykite beprotį!

BRONIUS M.

Dabar tave aplies sieros rūgštis.

Iš visų divų tu gražiausia,

Tavo skruosteliai skaisčiai raudoni –

Tarsi saulės, kai ji nusiprausia

Žydram upelio vandeny.

Bučinys – tai dangiškas nektaras,

Lyg ugnis, naikinanti, baisi,

Lyg dvi stygos, užgautos gitaros,

Susijungę džiaugsmo skambesy.

Dega lūpos, liečia veidą brangų,

Susilieja sielos dvi staiga...

Ir sumaišo pragarą ir dangų

Įsiūbuota mudviejų banga!*

Bronius M. aplieja paveikslą „Danaja“ sieros rūgštimi.

Danajos atvaizdas ima pamažu nykti.

DANAJA

Ar tu žinai, kaip skauda?..

BRONIUS M.

Da-da da-da,

Chi-chi cha-cha.

Adomas Mickevičius. Vėlinės. IV dalis. Iš lenkų kalbos vertė Justinas Marcinkevičius.

Šią ironišką, fantasmagorišką ir net įžūlią knygą sudaro keturios dalys: herojinė operetė „Trumpa didingos baltų genties istorija“, vesterniška operetė „Traukinio apiplėšimas Bezdonyse“, kriminalinė operetė „Danaja ir Piktadarys“ ir politinė operetė „Perestroika“. Visas romano dalis jungia bendra ašis – Lietuvos istorijos įvykiai, kurių daugelis vyksta XX amžiuje.

„Skirtingai nei istoriniai optimistai, teigiantys, kad viskas bus gerai, bet jie to nesulauks, esu apokaliptinis optimistas, pranašaujantis, kad viskas bus gerai, tačiau niekas to nesulauks. Mus supantis pasaulis, nežiūrint gerai ar blogai apie jį galvojame, yra tragikomiškas. Neretai jame verda ne tik operinės, bet ir operetinės aistros“, – sakė H. Kunčius, beje, gimęs garsių Kauno muzikinio teatro solistų šeimoje.

Tokios šiandien istorinės realijos, gerokai koreguojančios tariamą juoko užtaisą.

Ironišku žvilgsniu į istorinius įvykius žinomas autorius pripažįsta, kad vis dažniau aplinkiniai įvykiai visai nekelia juoko, o tai, kas vakar galbūt atrodė juokinga, šiandien jau nebe. „XX amžiaus antroje pusėje vykęs Šaltasis karas, kuris operečių romane tarnauja kaip fonas, XXI amžiuje mūsų žemyne peraugo į tikrą karą. Kai kurie mano kolegos Ukrainoje, anksčiau linksmai rašę apie absurdiškus ar juokingus dalykus, išvis liovėsi rašę ir nežinia ar kada nors dar rašys. Tad tokios šiandien istorinės realijos, gerokai koreguojančios tariamą juoko užtaisą“, – pastebėjo rašytojas.  

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr. 

Pirmojoje „Šaltojo karo“ dalyje „Trumpa didingos baltų genties istorija“ pateikiama lietuviams svarbių mitų bei faktų mozaika, kurioje įvykiai chronologine tvarka rutuliojasi nuo legendinio Publijaus Libono, arba Palemono, laikų iki šių dienų.

„Traukinio apiplėšimas Bezdonyse“ – tai vesterniška istorija apie tai, kaip 1908 m. rugsėjo 26 d. žemaičių kilmės bajoras, socialistas revoliucionierius bei būsimas Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis drauge su trimis būsimais Lenkijos premjerais ir kitais veikėjais prie Bezdonių geležinkelio stoties apiplėšė iš Varšuvos vykusį traukinį ir, nušovę vieną sargybinį, o kitus sužeidę, pagrobė 200 000 rublių, skirtų Vilniaus tramvajų linijai nutiesti.

Trečioji dalis „Danaja ir Piktadarys“ – kriminalinė istorija, pasakojanti, kaip 1985 m. birželio 15 d. tuometinio Leningrado Ermitaže kaunietis Bronius Maigys įvykdė politinio vandalizmo aktą ir sieros rūgštimi apliejo Rembrandto paveikslą „Danaja“, protestuodamas prieš 1940 metais Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją. Už tai jis buvo ilgiems metams uždarytas į Černiachovsko (Kaliningrado sritis) kalėjimo tipo specialiąją psichiatrinę ligoninę, kurioje buvo „gydomi“ aršiausi disidentai. Iš šios įstaigos akcijos vykdytojas buvo paleistas tik po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Operečių romanas „Šaltasis karas“ skirtas ne teatrui ir ne kinui, o, visų pirma, skaitytojams, kurie, paėmę į rankas šią knygą, turi galimybę be didelių pastangų tapti ir kompozitoriais, ir atlikėjais.

„Perestroika“ – politinė operetė – prasideda 1985 m. kovo mėnesį, kai SSRS komunistų partijos politinio biuro nariai Maskvoje generaliniu sekretoriumi išrenka „jauną“ penkiasdešimtmetį Michailą Gorbačiovą. Konsultuojant į dausas išėjusio ankstesnio genseko Andropovo dvasiai bei Lenino šmėklai, Gorbačiovas pradeda perestroiką, pasibaigusią 1991 metais SSRS žlugimu. Šioje operečių romano „Šaltasis karas“ dalyje apstu ne tik šiandien sunkiai įsivaizduojamų fantasmagorinių įvykių, bet veikia ir to meto politinės ir marginalinės figūros, tarp kurių – Ronaldas Reaganas, Borisas Jelcinas, disidentas Andrejus Sacharovas ir burtininkas Kašpirovskis.

„Operečių romanas „Šaltasis karas“ skirtas ne teatrui ir ne kinui, o, visų pirma, skaitytojams, kurie, paėmę į rankas šią knygą, turi galimybę be didelių pastangų tapti ir kompozitoriais, ir atlikėjais“, – savo knygą į skaitytojų rankas atiduoda H. Kunčius.

Už šio autoriaus novelę „Ligos istorija“ („Metai“, 2022, nr. 1) beveik vienbalsiai balsavo ekspertų komisija, kurią sudaro rašytojai ir literatūros tyrinėtojai – Danutė Kalinauskaitė, Žydronė Kolevinskienė, Jūratė Sprindytė, Renata Šerelytė, Antanas Šimkus, Dainius Vaitiekūnas, Daina Opolskaitė.

Antano Vaičiulaičio Jaunojo novelisto premija skirta Viliui Jakubčioniui už novelę „Bujus“ („Metai“, 2021, nr. 8–9). Autorius įvertintas už gebėjimą kurti klasikinio kalbėjimo atmosferą ir išlaikyti tvirtą vertybinę struktūrą minėtame kūrinyje.

Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos ir Jaunojo novelisto premijos iškilmingai bus teikiamos trečiadienį Rašytojų klube.

Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija įsteigta 1994 metais, tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių literatūros katedros, literatūros žurnalo „Metai“ redakcijos ir Vaičiulaičių šeimos iniciatyva. Taip buvo nutarta prisiminti, tęsti Antano Vaičiulaičio kūrybos tradiciją ir skatinti šiuolaikinę lietuvių novelistiką. Premija skiriama kas dveji metai už geriausią novelę, per šį laikotarpį publikuotą literatūros mėnraštyje „Metai“. Šios premijos laureatais yra tapę Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Laura Sintija Černiauskaitė, Vidas Morkūnas, Alvydas Šlepikas, Renata Šerelytė, Valdas Papievis, Daina Opolskaitė, Jurga Tumasonytė ir kiti.

Šios premijos mecenatai – Joanos Vaičiulaitienės memorialinis fondas, kurį palaiko Aldona, Danutė ir Joana Vaičiulaitytės.

Romanas atskleidžia, kaip N.Ježovas tapo ir budeliu, ir auka. Sovietų Sąjungos valstybės saugumo generalinis komisaras, NKVD narkomas N.Ježovas buvo vienas svarbiausių stalinizmo epochos masinių represijų organizatorių, pasmerkęs mirčiai daugybę žmonių. Tačiau vadinamojo Didžiojo valymo vykdytojas neišvengė tokio paties likimo: buvo suimtas ir nuteistas mirti.

Pasak H.Kunčiaus, šiandien šio laikotarpio baisumų neįmanoma suvokti blaiviu protu. Būtent todėl romane daug ironijos, kuri "padeda neišprotėti". Rašytojas primena, kad knygoje vaizduojamos žudynės vyko visai neseniai. "Geležinė Stalino pirštinė" – tarsi perspėjimas dabarties žmonėms: istorija linkusi kartotis.

– Romane "Geležinė Stalino pirštinė" rėmėtės unikalia istorine medžiaga. Kas buvo sunkiausia jį rašant?

– Visi sunkumai išleidus "Geležinę Stalino pirštinę" liko praeityje, tad stengiuosi juos kuo greičiau pamiršti. Knygos pagrindinis personažas Nikolajus Ivanovičius Ježovas – NKVD liaudies komisaras – ne kartą klastojo savo biografiją, tad kažką teko prikurti, o kai kuriuos tariamos biografijos faktus nustumti į pašalius. Antra vertus, visa, kas vyksta šiame romane, nemaža dalimi yra rašytojo vaizduotės vaisius. Kaip, antai, N.Ježovo lietuviškasis periodas, kada jis su tėvais gyveno Lietuvoje. Apie tai mes labai menkai žinome ir turbūt ateityje nesužinosime.

– Ar kurdamas istoriniais faktais pagrįstą romaną rašytojas gali jaustis visiškai laisvai? Koks yra tikrovės ir fantazijos santykis jūsų kūrinyje?

– Istoriniai faktai šiuo atveju buvo tik priežastis, nes kiekvieną įvykį ne tik rašytojas, bet ir istorikas gali interpretuoti savaip. Šiuo atveju jaučiausi visiškai laisvas, nes tikslas buvo vienas – per N.Ježovo asmenybę parodyti dramatiškas žmogaus tapatybės paieškas ir komunistinės sistemos, kuriai jis fanatiškai tarnavo, nežmogišką esmę. Dėl šios priežasties leidau sau knygoje sutirštinti spalvas, kad skaitytojui nekiltų abejonių, jog stalinizmas yra nusikalstamas.

Leidau sau knygoje sutirštinti spalvas, kad skaitytojui nekiltų abejonių, jog stalinizmas yra nusikalstamas.

– Romano ašis – N.Ježovo, vadinto geležine Stalino pirštine, gyvenimas ir karjera. Kaip kilo mintis papasakoti būtent šios asmenybės istoriją?

– Jau seniai domiuosi stalinizmo epocha. Kažkada užsikabinau už fakto, kad N.Ježovas gimė ir augo Lietuvoje, turėjo lietuviškų ir lenkiškų šaknų. Kai apie tai užsiminiau savo bičiuliui istorikui ir "Memorialo" mokslinės-informacinės tarybos pirmininko pavaduotojui Nikitai Petrovui, jis gana skeptiškai pažiūrėjo į mano sumanymą parašyti apie N.Ježovą romaną. Jo argumentas buvo, kad tai labai nyki ir pilka asmenybė. N.Petrovo manymu, būtų žymiai įdomiau parašyti romaną apie Genrichą Jagodą (1891–1938) – NKVD narkomą ir N.Ježovo pirmtaką, kuris, anot N.Petrovo, buvo "romantikas". Man tai nepasirodė įdomu, juolab G.Jagoda su Lietuva neturėjo ryšių. O štai N.Ježovas, tardymo metu prisipažinęs, kad moka lietuviškai, pasirodė vertas dėmesio. Be to, jis buvo 1,5 m ūgio ir kupinas įvairiausių keistenybių. Šalia to, turėjo patologinių sadistinių polinkių ir savo kompleksus bandė kompensuoti net tik tardydamas, bet ir kankindamas į Stalino nemalonę patekusius savo bendražygius.

– Kokie istoriniai faktai apie N.Ježovą jus labiausiai sukrėtė ar nustebino?

– Visas N.Ježovo gyvenimas kupinas perversijų. Jis be sentimentų siuntė myriop ne tik savo bendradarbius, draugus, bet ir artimus žmones. Nėra paneigta, kad, prieš suimant, jis privertė nusižudyti savo antrąją žmoną Evgeniją Ježovą, kuri rašė graudžius laiškus Stalinui, bandydama jam įrodyti savo ištikimybę. Be to, yra unikalus dokumentas, kur sėdėdamas mirtininkų kameroje (nors savo kaltės, kad yra užsienio šnipas, N.Ježovas teisme nepripažino) jis parašė saviniekos kupiną laišką Stalinui, kuriame detaliai aprašė, kaip ir kokiu būdu jis yra moraliai smukęs.

– Rašote apie dramatiškus XX a. įvykius, kuriuose dalyvavo ir lietuviai. Kaip manote, kodėl mums reikia pažinti ne tik savo didvyrius, bet ir antiherojus?

– Manau, kad verta priminti, jog panašių personažų istorijoje visada buvo ir, deja, bus. Antra vertus, nevadinčiau jų lietuviais. Greičiau, lietuvių kilmės SSRS piliečiais. Nes tai buvo jau naujo tipo – sovietiniai – žmonės, kuriuos menkai kas siejo su nukirstomis šaknimis.

– Knygoje atskleistos N.Ježovo tautinės tapatybės paieškos. Gimęs Veiveriuose, lietuvės ir surusėjusio lenko šeimoje, Maskvoje kildamas partinės karjeros laiptais jis išsižadėjo savo tautybės ir tik tardomas prisipažino apie kilmę. Kuo jums įdomi šio veikėjo tautinės tapatybės problema?

– Čia norėčiau patikslinti, kad išties nėra žinoma, kur jis gimė – ar Veiveriuose, ar Kaune, o galbūt dar kažkur kitur. Tačiau romane, kaip ir monografijoje "Stalino augintinis" (parašytoje su Marku Jansenu) teigia Nikita Petrovas, palikau Veiverius.

Sovietinis žmogus man visada buvo ir liks didžiulis fenomenas. Tai išties, kaip ir planavo komunistai, visiškai naujo tipo žmogus. Dažniausiai tai pamiršęs praeitį, svetur itin aktyviai veikiantis prisitaikėlis. Jo nesaisto artimesni ryšiai su tėvais, tradicijomis. Atitrūkęs nuo savo gimtosios žemės, jis jaučiasi laisvas, neturi moralinių skrupulų ir tariamai kuria naują pasaulį. Ir čia viskam, ką tik daro, randa ideologinį pateisinimą, jaučiasi nebaudžiamas. Tai sakytina ne tik apie N.Ježovą. Nemaža dalis Stalino budelių (vėliau tapusių totalitarizmo aukomis) į Maskvą – tuometę SSRS sostinę – suvažiavo iš įvairiausių Rusijos imperijos pakraščių: Kaukazo, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos etc.

– Romane gausu ironijos. Kaip ji padeda atskleisti jūsų vaizduojamą komunizmo laikotarpį?

– Ironija, sekant ir gilinantis į visus baisumus, kurie būdingi ir neatsiejami nuo stalinizmo epochos, padeda neišprotėti. Šiandien istorikai ginčijasi, kiek mano aprašomu laikotarpiu buvo nužudyta žmonių. Vieni kalba apie 700 tūkst. sušaudytų, kiti –  apie 1,5 mln. Priminsiu, kad ježovščinos laikotarpiu buvo įvestos kvotos, kur buvo numatyta, kiek reikia vietose surasti ir sušaudyti iš pradžių klasinių, o vėliau liaudies priešų, kiek uždaryti į lagerius ir pan. Toks siurrealizmas šiandien blaiviu protu nesuvokiamas.

– Kūryboje jums svarbi Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorija, totalitarizmo ir laisvės tema. Kodėl savo kūriniuose siekiate atskleisti šių šalių patirtį? Kodėl pasirinkta komunizmo epocha?

– Visų pirma, Lietuva, Lenkija, Baltarusija, Ukraina – mūsų istorinė-kultūrinė erdvė. Todėl čia, o ne Prancūzijoje ar Kanadoje, vyksta pagrindiniai mano knygų įvykiai.

Taip jau atsitiko, kad keletą dešimtmečių teko gyventi sovietinėje sistemoje. Ir nors šis periodas nebebuvo toks žiaurus, kaip SSRS prie N.Ježovo, tačiau stalinizmo atgarsiai vienomis ar kitomis formomis mane pasiekdavo. Šiandien, kada daug kas sąmoningai ar nesąmoningai gramzdinama į užmarštį, noriu priminti, kad "masakra" vyko visai neseniai. Antra vertus, matau pavojingas "geranorių" pastangas siekiant įrodyti, kad atseit nieko čia tragiško neįvyko – Stalinas buvo puikus vadybininkas, sukūręs pasididžiavimo vertą valstybę, o jo budeliai – "romantikai", kurių nusikaltimus, anuomet statant komunizmą, galima pateisinti.

– Pastaruoju metu Lietuvoje istoriniai romanai ar istorija paremti pasakojimai labai populiarūs. Kaip manote, kas tai lemia?

– Turbūt ateina laikas, kada norisi šiek tiek kitu (šiuolaikiniu) žvilgsniu pasidairyti į praeitį, o ji – kaip visada – nebūtinai yra balta ar juoda.

– Ar jūs pats mėgstate skaityti istorinius pasakojimus?

– Istorinius pasakojimus skaitau tiek, kiek tai reikalinga mano konkrečiam darbui. Rašant "Geležinę Stalino pirštinę" teko susirasti ir perskaityti gausybę ne tik šiuolaikinių Rusijos, bet ir sovietinių istorikų darbų. Be to, buvo reikalingi tos epochos liudininkų prisiminimai, memuarai, kuriuose visada apstu iškalbingų to laikmečio detalių. Iš šios mozaikos susidaro vaizdas, kaip kito ar kinta istorinis naratyvas, kokių krypčių jis yra šiandien. Nemažai praverčia tos epochos kino kronikos, kurias galiu žiūrėti iki paryčių.

– Kokie lietuvių ar užsienio rašytojų kūriniai jus labiausiai žavi?

– Manau, Alvydo Šlepiko "Mano vardas – Marytė" – puiki knyga.

– Artimiausi kūrybiniai planai. Galbūt jau galvojate apie naują knygą?

– Pamažu rašau "Kolūkio metraščius". Tai bus romanas apie kolūkių steigimą ir jų "tragišką" subyrėjimą Lietuvoje.

Mena geru žodžiu

Po keliasdešimties metų nesimatymo dramaturgas H.Kunčius vėl peržengė "Aušros" gimnazijos slenkstį. Tiesa, šįsyk ne su teptuku, o su plunksna užantyje. Greitai prabėgęs mokyklos koridoriais, kūrėjas įsitaisė aktų salėje, kur paskutinį kartą su klasiokais stumdėsi per išleistuves, o tada kreipėsi į priešais sėdinčiuosius – tokius, koks pats buvo 1983-iaisiais.

"Namas, kur gyvena mama, yra priešais mokyklą – Laisvės al. 110. Todėl, kaskart atvažiavęs pas ją, matau, ką jūs darote, – kūrėjas akimirkai grįžo į nerūpestingus mokyklos laikus, kai alkūnėmis ramstė palanges. – Būdavo, kai nenorėdavau eiti į pamokas, apsimesdavau sergančiu ir pro namų langą  stebėdavau savo vargstančius klasiokus. Antrame aukšte – biologijos, ketvirtame – dailės kabinetuose."

Pastarajame, anot H.Kunčiaus, dirbo pats geriausias mokytojas, prisidėjęs prie jo ir kitų gimnazistų asmenybių formavimo. Tai  dailininkas, poetas, literatas Donatas Šilinis. Šviesaus atminimo dailės mokytojas, anot dramaturgo, niekada nevaržė moksleivių, o bičiulystė su D.Šiliniu tęsėsi ir tada, kai gimnazistai paliko mokyklą.

"Donatas palėpėje buvo įsirengęs dirbtuvėles, o per pertraukas mums leisdavo užlipti ant stogo. Ką ten darydavome – ne jūsų reikalas", – į delną suprunkštė kūrėjas.

Pasuko į menus

"Aušros" gimnazija, kurioje mokėsi nuo pirmos iki dvyliktos klasės, anot H.Kunčiaus, visai nepasikeitė. Direktorės kabinetas, į kurį prasikaltę moksleiviai anuomet eidavo virpančiomis kojomis, taip ir liko antrame aukšte. Ten pat – ir biologijos kabinetas.

"Nepasikeitė ir baisiosios chemijos klasės dislokacija", – kūrėjas prasitarė niekada nejautęs ypatingų sentimentų šiam gamtos mokslui. Priešingai nei menams, kurių keliu jis pasuko.

Namas, kur gyvena mama, yra priešais mokyklą – Laisvės al. 110. Todėl, kaskart atvažiavęs pas ją, matau, ką jūs darote.

1990-aisiais baigęs meno istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje, 1998-aisiais jis ėmė rašyti ir nuo tada kiekvienus metus pažymi bent viena knyga ar drama. Jo kūrybą – romanus, esė ir dramas – ženklina postmodernizmo bruožai ir paniekos kupina ironija vartotojų visuomenės, jos netikrų, paviršutiniškų vertybių atžvilgiu. Dažnai atvirai aprašo kūnus ir kūnų funkcijas, nebijo šventvagysčių ar nepadorumo. Gal dėl to jau daug metų H.Kunčius vadinamas vienu skandalingiausių autorių.

"Su šia etikete vaikštau jau trisdešimt metų. Spėju, kad net rašydamas religines giesmes jos nenusiplaučiau, – paklaustas, ar toks apibūdinimas jį žeidžia, kūrėjas mojo ranka. – Literatūra turi kelti emocijas. Nesvarbu, geras ar blogas. Nuo to ateina kiti dalykai. Koks žmogus skaito, kokios jo vertybės ir kiek tai sutampa su rašančiojo vertybėmis. Veikiausiai anuomet mane skandalingu pavadino kokia nors vienuolė."

Nykstantys kūrėjai

Kuo dabar gyvena H.Kunčius? Du kartus per savaitę Vytauto Didžiojo universitete skaito paskaitas menus studijuojančiam jaunimui. Rašo romaną "Kolūkio metraščiai" ir rengia penkių sovietmečiui skirtų pjesių rinkinį. Sėdėti ir nieko neveikti jis esą negali.

"Rašymas – kaip ir grojimas fortepijonu ar griežimas smuiku, turi kasdien tai daryti. Jei negrosi dvejus metus ir tuo didžiuosiesi, muzikantu nebūsi. Taigi ir rašymas reikalauja kasdienio darbo", – į vietoje nenustygstančius, ant kėdžių spirgančius gimnazistus su šypsena žvelgė kūrėjas.

Nors tądien į "Aušros" gimnaziją H.Kunčius atvyko kalbėti apie dramaturgų teises ir dramų kūrėjo duoną, klausimų iš klausytojų nesulaukė. Vyresniųjų klasių moksleivių abejingumas H.Kunčiaus visai nenustebino. Universitete dėstantis, su skaitytojais dažnai bendraujantis rašytojas esą kaskart susiduria su pačiomis įvairiausiomis reakcijomis. Pradedant visišku abejingumu ir pykčiu, baigiant – smalsumu ir susižavėjimu.

"Manau, dabar rašymas nusirito į antrą planą. Kas tuomet pirmame? Nežinau, visai kitos vertybės. Gyvenimas stipriai pasikeitęs, o tai, kas reikalauja ilgo nuoseklaus darbo ir iš to mažas užmokestis, nėra populiaru, – nepaisant to, H.Kunčius neabejojo, kad žmonės, gyvenantys rašymu, neišnyks. – Agituosiu ar ne, visuomet bus tokių, kurie norės rašyti. Ką jiems patarčiau? Pirmiausia – pažinti raides, tada jas išguldyti ant popieriaus, vėliau – virtualioje erdvėje ar spaudoje, ir dar – būtinai dalyvauti kokiame nors konkurse."