Tokį sprendimą priėmė Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdyba.

Šis apdovanojimas J. Bucevičei skirtas už indėlį į daugiakultūrės Telšių praeities tyrinėjimą ir pristatymą, pastangas grąžinant Holokausto sunaikintą žydiškąją miesto tapatybę, teigiama pranešime, kurį paskelbė naujienų portalas „Bernardinai“.

Leonido Donskio premija šiemet fondo valdybos ir L. Donskio našlės Jolantos Donskienės sprendimu skirta Lenkijos poetui, visuomenininkui, „Pogranicze“ fondo steigėjui  Krzysztof‘ui Czyżewski‘ui (Kšyštofui Čyževskiui).

Kasmetinė Tolerancijos žmogaus nominacija skiriama asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.

L, Donskio premija teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją, taip pat už žmogaus teisių gynimą, dialogo mezgimą ir palaikymą tarp skirtingai mąstančių, už pamokas ir pastangas kalbėti be pykčio ir šališkumo, už kitokios nuomonės išklausymą ir jos gerbimą, už nuolatinį priminimą, jog lavinimasis ir apšvieta yra nuolat mus lydintys reiškiniai, stiprinantys abipusį supratimą ir empatiją. 

„Itin skaudu, kad nei trėmimai, nei kiti nusikaltimai žmoniškumui vis dar nėra tik istorijos objektas. Mūsų visų užuojauta šiandien – kenčiančios bei narsiai kovojančios Ukrainos žmonėms“, – trečiadienį Seime per Gedulo ir vilties dienos minėjimą sakė M. Rogers.

Ji taip pat pabrėžė, jog tenka pripažinti, kad demokratinė Europa „labai vėluoja teisingumo įgyvendinimo darbe“ ir ir ne visi totalitarinių režimų budeliai dėl senyvo amžiaus sulaukė teisingumo.

„Kartais Lietuvoje ir dar dažniau kitur Europoje pasitaiko atvejų, kai aukų atmintis, teisė į teisingumą yra neigiamos. Vakarų Europoje iniciatyvos įvertinti sovietų nusikaltimus neretai vis dar laikomos kontroversiškomis. Nėra plačiai žinoma apie trėmimus ir kitus masinius sovietų nusikaltimus. O štai Berlyne, Treptovo parke, tebestovi sovietų kariams dedikuotas didžiulis memorialas su paties Stalino citatomis“, – kalbėjo M. Rogers.

Istorikė Monika Rogers, L. Balandžio / BNS nuotr.

Anot jos, svarbu akcentuoti, kad aukas skaudina jas kankinusių režimų simbolių buvimas viešojoje erdvėje, ir nors Lietuvoje įvestą komunizmo ir nacizmo simbolių draudimą kai tas laikė pertekliniu, iš aukų perspektyvos jis reiškė bent jau dalinį teisingumo įgyvendinimą.

Net ir nuasmeninta sovietų kareivio statula prievartautai moteriai, jos dukrai ar anūkei greičiausiai simbolizuoja moterų kankintoją.

„Net ir nuasmeninta sovietų kareivio statula prievartautai moteriai, jos dukrai ar anūkei greičiausiai simbolizuoja moterų kankintoją“, – sakė istorikė.

M. Rogers taip pat pabrėžė, kad teisingumo trūkumas yra faktorius, dėl kurio patirta psichologinė trauma negyja, o kolektyvinė trauminė patirtis perduodama ateities kartoms.

„Kartais savo darbe tenka girdėti argumentą, kad jau pavėlavome. Juk daug aukų ir budelių anapus. Vis tik, mano nuomone, teisingumo klausimas aukų atžvilgiu neturi senaties“, – reziumavo istorikė.

1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Sovietinių represijų laikotarpiu per 11 metų iš Lietuvos ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių, koncentracijos stovyklose buvo įkalinta apie 150 tūkst. lietuvių.

– Kada, kaip ir kodėl atsidūrėte Italijoje?

– Atsiradau Italijoje atsitiktinai. Noriu pasakyti, kad nesvajojau, nekliedėjau Italija. Studijavau Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, kur buvo tokia įdomi specializacija – gidavimas. Kai studijų metais lankydavausi Vilniaus senamiesčio baruose ir pro langus matydavau bažnyčių bokštus, įsivaizduodavau save lyg damą, liūdinčią Toskanos viduramžių pilies bokšto lange. Kai kasdien, skubėdama į paskaitas, eidavau Gedimino prospektu, kažkodėl Vilniaus arkikatedros baltumas net lietingą dieną asocijavosi su saulės apšviestais Romos antikinių šventyklų vaizdais. Ir mintys mane nuskraidindavo į tolimąją Italiją, į Augusto, Cezario ar Medičių laikus. Svajojau ne šiaip apie keliones į užsienį, bet apie galimybę pamatyti senovę. Svajojau apie laiko mašiną. Pamenu, apsiverkiau pirmąkart nuvykusi į užsienį, į Krokuvą, ir išvydusi XI a. bažnyčią. Juk tai XI a.!

Baigusi universitetą dirbau valstybiniame – tada dar vieninteliame – Vilniaus ekskursijų biure gide. Būtent per šio biuro organizuotas ekskursijas patekau į Vakarų Europą, nukeliavau su viena pirmųjų gidams organizuotų pažintinių mokomųjų kelionių į Italiją. Mes, profesionalūs turizmo darbuotojai iš Lietuvos, pirmieji po sienų atidarymo važiavome mokytis ir pažinti tą šalį, be kurios neįmanoma būtų Europa ir civilizacija.

Gausa: Italijoje gražių, mielų, įdomių dalykų toks pasirinkimas, kad Aida mano iki gyvenimo pabaigos visko nespėsianti išbandyti. / A. Skorupskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ir atsitiko taip, kad apėmė kažkoks naujas, niekada nepatirtas jausmas. Žodžiais jį apibūdinti sunku, bet nusprendžiau, kad turiu likti Italijoje, kad mano vieta – čia. Atsitiko kaip Stendaliui – pamečiau galvą. Florencijoje, po Uficių paveikslų Galerijos skliautais. Persikelti į Italiją – vienas lengviausių gyvenime priimtų sprendimų. Per vieną mirksnį supratau, kad taip bus teisingiausia. Nuolat gyventi Italijoje ir dirbti gide tapo mano tikslu. Persikėliau 1999 m. Iki tol vykdavau į Italiją turistiniais autobusais iš Lietuvos. Atvažiuoji, pabūni savaitę – ir vėl atgal. Nebuvo lengva: naktys autobuse, atsakomybė už žmones, artimųjų stoka. Tačiau turėjau tikslą išmokti ir suprasti Italiją – gražiausią ir turtingiausią istorija mūsų planetos dalį. Taip nuostabiausios Italijos vietos tapo mano antraisiais namais. Jokio kito darbo gyvenime nedirbau. Tik gidės. Šią veiklą, tiesą sakant, iki šiol suprantu kaip savotišką misiją.

– Ar pasikeitė jūsų nuomonė apie šią šalį, kai pažinote ją geriau?

– Labai daug skaičiau apie Italiją, italus. Ne tik istorines knygas apie įvykius, bet ir užsieniečių, keliautojų įžvalgas apie šalį. Norėjau suprasti. Mokiausi italų kalbos, kad galėčiau skaityti itališkai apie italus. Ačiū Dievui, yra gana daug literatūros anglų kalba.

Dabar dažnai italai man sako, kad aš juos suprantu geriau, nei jie patys save supranta. Kai supranti, greičiau atleidi. Visokie ne tokie poelgiai, ne tas požiūris į pasaulį, neatrodo neadekvatūs ar negeri. Italai garsėja diplomatija ir kartu spontanišku bendravimu. Net baisūs žodžiai dažniausiai yra tik momentinė energijos iškrova. Ir atvirkščiai – gražus ir ramus bendravimas dažnai nieko gero nežada. Juk net filmuose baisiausi mafiozai kalba tykiai, lyg atsiprašydami.

Kai bendrauju su lietuviais, jie ir yra mano Lietuva. Taip ir sakau: jūs esate mano namai.

Italija – visada teatras, scena, žaidimas. Ir aš visada norėjau būti to teatro dalimi. Kartais pagalvoju: cirkas išvažiavo, klounai liko. Arba jautiesi sudegusio teatro artiste. Tačiau taip irgi tinka. Vienu žodžiu, gyvenu linksmai tarp italų, liūdėti netenka.

– Ar sunku buvo svetimšalei pasijusti savai? Daug kultūrinių skirtumų?

– Italų mentalitetas labai stipriai skiriasi nuo lietuviškojo. Tiesiog priešingas, juoda ir balta. Gal todėl mus taip traukia. Traukia, bet ilgainiui šokiruoja. Lietuviai visada punktualūs, italai beveik niekada. Lietuviai ieško tiesos, italai – kad visi būtų patenkinti. Lietuviai sako, kad tylėjimas – auksas. Italai galvoja, jei žmogus tyli – jis neturi ko pasakyti. Užtenka įjungti bet kurią televizijos pokalbių laidą – visi kalba, niekas neklauso. Galėčiau tęsti. Faktas – mes skirtingi.

Italų žaismingumas ir bendravimo lengvumas atrodo labai atpalaiduojantis ir daug kam patinka. Todėl jau pirmosiomis dienomis Italijoje visi užsieniečiai suitalėja – kalba garsiau, kalba daugiau, kai kurie net dainuoti pradeda. Italai niekada savo gyvenimo būdo nekeičia, bendravimo itališkai neatsisako. Tad tenka taikytis.

Kartais noriu ramybės, lietuviško tylėjimo, ramaus kalbėjimo, pauzių. Tada prašau savo itališkų giminių ir draugų: „Raminkitės, stop, noriu paklausyti jūros ošimo, prašau.“ Italai paprastai nutyla, lyg vaikai supranta, kad reikia klausyti išmintingų patarimų ir prašymų. Tik, vėl kaip vaikai, ištveria tą tylėjimą neilgai.

Kartais viešose erdvėse neįmanoma negirdėti kokio italo, kalbančio telefonu. Tada, kaip ir visi aplinkui, sužinai apie kitų žmonių gyvenimą ir problemas. Italai pripratę viską iki smulkmenų aptarti, o tai, kad girdi aplinkiniai, jiems nė kiek netrukdo.

Kai einu su turistais ir netikėtai imu bendrauti su nepažįstamais, lietuviai klausia: „Ar tai jūsų pažįstami?“ Išgirdę neigiamą atsakymą, nustemba. Ir man nepatogu. Suprantu tą norą paplepėti, bet aš gi ekskursiją vedu.

– Ar nekilo minčių gyvenant Italijoje atsisakyti gido darbo?

– Visas mano profesinis gyvenimas yra turizmas. Baigusi Vilniaus universitetą dirbau gide, vedžiau ekskursijas Vilniuje ir užsienyje. Nieko kito gyvenime nedirbau ir dirbti nenorėčiau. Dažnai manęs klausia, ar esu meilės emigrantė. Tikrai ne. Nebent meilės Italijai, menui, kultūrai, istorijai. Tada pagalvoju: gal ir itališka šeima yra kultūros dalis? Tada taip – esu meilės emigrantė.

– Ar galite pasakyti, kad jau puikiai pažįstate šią šalį? Ar vis dėlto tik tam tikrus jos regionus?

– Esu kelionių, kelio žmogus. Išvažinėjau visą Italiją skersai ir išilgai. Labai gerai žinau visų pirma pagrindinius turistinius miestus – Romą, Veneciją, Florenciją, Neapolį. Kaskart į šiuos miestus nuvykusi vietoj parduotuvių ar restoranų ėjau vis į naujas istorines vietas. Visi savaitgaliai, poilsio dienos, atostogos ir šiandien yra skirti išvykoms tik po Italiją. Į kai kuriuos miestus galiu grįžti lyg naujai, nors ir į tas pačias vietas. Niekur kitur netraukia. Jei išvykstu kur į užsienį, visada tik tam, kad palyginčiau su Italija ir dar sykį viduje, giliai sieloje, patvirtinčiau – Italijoje gražiau. Kol kas nieko gražesnio niekur neradau.

Pamenu, buvau visų išgirtoje Barselonoje, galvojau gražu, bet... primena Neapolį. Tik Neapolio aukštutiniuose kvartaluose gražiau, nes daugiau palmių. Tas pats ir kitur, kad ir kur būčiau. Toks tas mano žvilgsnis. Tegu nepyksta Ispanijos gerbėjai, bet aš pasaulį matau per Italijos, kaip tobulybės estetine prasme, prizmę.

– Jei jūsų paklausia, kur būtina nuvykti ir kur apsilankyti, norint pamatyti tikrąją Italiją, ką sakote?

– Jei vykstate pirmą kartą, pradėkite nuo klasikos: Romos, Neapolio, Florencijos, Venecijos. Kitą sykį jau galima lankyti mažesnius arba didelius, bet mažiau turistinius miestus. Italija visa graži. Tačiau ją reikėtų ne tik matyti. Na, tiksliau, pirmus sykius gal užtenka tik perbėgti, kad suprastumėte, kiek daug čia visko įdomaus. Tada reikėtų planuoti mažiau lakstymo, daugiau laiko konkrečiai vienai sričiai, vietai, miesteliui. Kai susidėlioja bendresnis vaizdas, pereiti prie itališko gyvenimo būdo: mėgavimosi gal net be didelių važinėjimų viena konkrečia vieta. Kur nors mažame miestelyje prie jūros.

Dilema: persikelti gyventi į Italiją A. Skorupskaitei nebuvo sunku, tačiau apsispręsti, kurioje Italijos vietoje jai geriausia būti, sunku – šioje šalyje ją žavi viskas. / A. Skorupskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau kaimiškų vietų, užmiesčio gyvenimo paieškos Italijoje logiškos tik pažinus miestus. Italai, visų pirma, miestų koncepcijos kūrėjai ir miesto žmonės. Kai klaidžioji vidutiniškai 20 km per dieną po Venecijos labirintus, kur nėra nieko, kas primintų kaimą, supranti, kad venecijiečiai gyvena lyg didmiestyje. Tik viena eiti Čikagos ar Niujorko alėjomis, kita bėgti Venecijos tiltais ir pakrantėmis. Miestas miestui nelygu. Kaimiška idilija ir čia ir ten atrodo kaip kažkas tolimo.

Jei vykstate į Toskanos kaimą, kaip nepamatyti šalia esančios Sienos ar Florencijos? Ten vėl – tik mūrai. Džiugu, kad tie mūrai visada nepakartojami. Kaip ir kiekvienas Italijos miestas.

– Kas jums pačiai šioje šalyje gražiausia, mieliausia, įdomiausia?

– Man gražu ir gera visur. Italijoje toks didelis pasirinkimas, kad negalėčiau išskirti vienos vietos. Intelektas neduoda vienareikšmio atsakymo. Nebuvo jokios problemos persikelti gyventi į Italiją ir iki šiol taip neradau atsakymo, kurioje Italijos vietoje man geriausia būti. Nežinau, kur gražiausia, mieliausia ir įdomiausia. Visur. Kiekviena vieta turi savų pranašumų ir trūkumų. Aš toks žmogus, kad galėčiau lengvai persikelti gyventi į bet kurią vietą. Svarbiausia, kad tai būtų Italijoje. Kur konkrečiai, nežinau. Pabandžiau kartą net burtus traukti. Ištraukiau Veroną. Ne, pagalvojau, geriau Venecija. Gražiausias miestas man, ko gero, Florencija. Kaip gidė tobuliausiai jaučiuosi Romoje – juk ten, kad ir ką pasakotum, žmonės lieka be žado. Neapolis man atrodo lyg rojus žemėje. Bendravimo su vietine publika ir meno prasme. Sicilijoje karščiausios širdys, gražiausia jūra, geriausias klimatas žiemą.

Galėčiau tęsti ir apie mažus miestelius. Ar girdėjote tokią vietą, kaip Čilento piečiau Neapolio, kur ilgiausia gyvenimo trukmė Žemėje? Gyvena žmonės po 100 metų. Linksmai, šiltai. Kodėl ne? Kodėl nepagyventi ten, kur senoliai nesensta, o viso pasaulio mokslininkai laužo galvas kodėl? Gal būtų neblogai persikelti į Alpių kalnus, į aristokratiškąjį Merano, kur esi lyg kokioje Austrijoje, tik maistas geresnis ir žmonės atsipalaidavę? Tikrai smagu pasivaikščioti specialiai tam pritaikytais takais kalnuose, o po pietų leisti laiką didžiausiuose Italijos Termų kompleksuose. Italijoje to gražiausio, mieliausio, įdomiausio toks pasirinkimas, kad, manau, iki gyvenimo pabaigos visko neišbandysiu.

– Ar mūsų tautiečiai turi kokių nors su Italija susijusių stereotipų, kurie toli gražu neatitinka tikrovės?

– Stereotipai, mano supratimu, neatsiranda tuščioje vietoje. Pavyzdžiui, lietuviams, pripratusiems prie savo šalies interneto galimybių, sunku grįžti tarsi į praeitį, kai net Romos centre nėra WI-FI. Lietuvos keliautojai man primena skandinavus – nori paprastų, aiškių dalykų, geros kokybės ir harmonijos. Nesiblaško. Ir svarbiausia – gali sau leisti labai daug, bet ne visada leidžia sau daug. Gali pasirinkti. Per tuos 30 metų lietuvis turistas labai pasikeitė. Tik į gerąją pusę. Aš tai vertinu kaip įrodymą, kad Lietuva istoriškai eina teisingu keliu. Iš klasikinio Rytų europiečio varguolio tapome turistais, kurių gatvėje neatskirsi nuo kokių olandų ar danų. Kalbame neaiškia italams nežinoma negirdėta kalba, atrodome paslaptingai. Todėl italai vis klausia, iš kur mes. Anksčiau neklausdavo.

Dažnai manęs klausia, ar esu meilės emigrantė. Tikrai ne. Nebent meilės Italijai, menui, kultūrai, istorijai.

– Kokią šalį turite omeny, kai sakote „namai“? Ar sapnuojate lietuviškai?

– Namai yra ir Italijoje, ir Lietuvoje. Kai bendrauju su lietuviais, jie ir yra mano Lietuva. Taip ir sakau: jūs esate mano namai. Pasaulis tapo mažas. Kelios valandos, ir jau esu Lietuvoje. Europa yra mūsų visų namai. Ne tik sapnuoju, bet ir labai daug bendrauju lietuviškai. Internete, pavyzdžiui. Su dukra kalbu tik lietuviškai. Taip lengviau.

– Ko labiausiai trūksta šioje šalyje?

– Manęs dažnai klausia, ko atvežti iš Lietuvos. Atsakau: nieko. Nes nėra to kažko materialaus, ko labai trūksta. Aišku, sava duona visada skaniausia, bet itališka taip pat nebloga. Gal bendravimo, kalbėjimo apie esmę, kaip mes tai darome Lietuvoje. Iškart kalbi apie esmę. Italijoje visada išeina aptakiai, lyg baroko bažnyčia.

– Turite planų kada nors grįžti į Lietuvą?

– Nejuokaukite. Grįžti, kai visiems laikams išvažiuoji. Aš jaučiuosi Italijoje taip, lyg kurorte atostogaučiau. Po atostogų tenka sugrįžti prie rimtų reikalų. Lietuva ir yra tas rimtas reikalas. Kiek galėsiu – atostogausiu. Kad ir visą gyvenimą.

Neringos miesto garbės piliečio vardas doc. dr. N.Strakauskaitei suteiktas už nuopelnus Neringai – mokslinius daugiakultūrės Kuršių nerijos istorijos tyrimus, regiono kultūros ir švietimo puoselėjimą bei praeities tyrimų sklaidą tarptautinėje erdvėje.

Jos kandidatūrą Neringos miesto garbės piliečio vardui suteikti pateikė Neringos muziejai, savivaldybės atstovai ir neringiškiai.

Juodkrantėje gimusi ir čia gyvenanti N.Strakauskaitė tris dešimtmečius nuosekliai tyrinėja Rytų Prūsijos, Prūsų Lietuvos kultūros istoriją ir identiteto problematiką, didžiausią dėmesį skirdama Kuršių nerijos praeičiai.

Ji yra studijų "Kuršių nerija – Europos pašto kelias" (2001 m. išversta į anglų, vokiečių, rusų kalbas), "Kultūros kraštovaizdis", kelionių vadovų po Klaipėdą, Kuršių neriją ir Karaliaučių, kelių dešimčių mokslinių straipsnių lietuvių, vokiečių, prancūzų, rusų kalbomis autorė.

Didelio susidomėjimo sulaukė prieš kelerius metus pristatyta jos monografija "Juodkrantės kurorto "aukso amžius": nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945".

Už kelis dešimtmečius vykdomus Kuršių nerijos praeities tyrinėjimus ir populiarinimą jai buvo suteikta Neringos savivaldybės įsteigta Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija.

Kreipimesi akcentuojama, kad istorikė iš užimamų pareigų buvo atleista dėl to, kad naudojosi Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis į laisvę reikšti savo įsitikinimus. Todėl darbuotojai teigia visiškai palaikantys M. Jurkutę ir reikalaujantys panaikinti įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo.

„Mes, LGGRTC darbuotojai, reaguodami į šiuos savo vadovybės veiksmus ir negalėdami daugiau taikstytis su darbuotojų persekiojimu, absoliučiai palaikome M. Jurkutę ir reikalaujame panaikinti įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo“, – rašoma Seimui adresuotame kreipimesi.

Kreipimesi, kurį gavo ELTA, taip pat teigiama, kad sprendimas iš pareigų atleisti centro darbuotoją M. Jurkutę buvo priimtas dėl jos išsakytos kritikos LGGRTC ir atskirų jo darbuotojų darbui.

„Mūsų kolegė buvo atleista už tai, kad naudojosi Konstitucijoje garantuotomis teisėmis: „turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“ (25 str.), „kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą“ (33str.). „Įkvepiantis“ autoritarinių režimų pavyzdys pasireiškė ir tuo, kad vadovybei informuojant apie atleidimą pranešime spaudai ir laiške darbuotojams nebuvo paminėta M. Jurkutės pavardė. Ironiška, kad, tyrinėdama sovietinį režimą, mūsų kolegė pati patyrė, ką reiškia susidorojimas už išsakytą nuomonę“, – rašoma dokumente.

Vadovybė didina spaudimą darbuotojams

Kreipimesi, kurį pasirašė 27 centro darbuotojai, akcentuojama, kad šis LGGRTC direktoriaus poelgis yra ryškiausias, bet ne vienintelis nepasitikėjimo, įtampos kurstymo ir administracinės savivalės pavyzdys.

„Primename visuomenei, kad krizinė situacija LGGRTC pradėjo formuotis nuo 2020 m. liepos 1 d., kai įstaigos vadovo vietą užėmė A. Jakubauskas. Šį paskyrimą lydėjo viešai išsakomos abejonės, jam nepritarė istorikų bendruomenė. Vis dažniau viešojoje erdvėje pasigirsdavo kritika naujosios administracijos atžvilgiu, į kurią ji nereaguodavo“, – atkreipia dėmesį darbuotojai.

Negalėdami daugiau taikstytis su darbuotojų persekiojimu, absoliučiai palaikome M. Jurkutę ir reikalaujame panaikinti įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo.

„Laikui bėgant aiškėjo, kad su darbuotojų teisėtais lūkesčiais nesiskaitoma, jie vis labiau atribojami nuo sprendimų priėmimo procesų, pasireiškė tendencija varžyti darbuotojų teisę laisvai išreikšti savo nuomonę ir įsitikinimus. Iki dabar administracija nepaskelbė jokios pertvarkymų vizijos, jokių tikslų ir priemonių, tačiau skubiai plėtė ir stiprino administracinius padalinius, didino jų įgaliojimus“, – taip pat pabrėžiama kreipimesi.

Darbuotojai atkreipia dėmesį, kad situacija nepradėjo gerėti ir po to, kai sausio mėnesį centro istorikai dėl padėties LGGRTC kreipėsi į Seimą. Anot jų, direktorius ir toliau nesistengė įsiklausyti į darbuotojų nuomonę, daugumai kreipimąsi pasirašiusių istorikų buvo sumažintas atlyginimas.

„Atvirkščiai, direkcija vietoj konsensuso paieškos didina spaudimą darbuotojams. Daugumai kreipimąsi pasirašiusių darbuotojų buvo sumažinta alga niekaip to nepagrindžiant. Neseniai sukurta nauja pareigybė, tarp kurios funkcijų yra ir tokia, aiškiai parodanti direkcijos požiūrį į darbuotojus: „Dalyvauja atliekant tarnybinių nusižengimų, darbo drausmės pažeidimų ir kitus panašaus pobūdžio tyrimus“ – tokių funkcijų ir ministerijų pareigybėse nerasime. Direktorius viešai sako netiesą, kai jam tai naudinga, taip dar labiau smukdydamas Centro prestižą“, – rašoma Seimui adresuotame kreipimesi.

Todėl kreipimąsi pasirašę darbuotojai teigia, kad nuolat kartojamos bendros direktoriaus frazės apie rūpestį ir planuojamus pertvarkymus tik pridengia vis didesnės kontrolės ir slaptumo siekį, didėjantį darbuotojų konstitucinių laisvių ribojimą. Jie akcentuoja, kad toks vadovavimo stilius nesuderinamas su šiuolaikinės valstybės tarnybos principais bei akademine laisve, kuri būtina vykdant svarbius Lietuvai tyrimus.

ELTA primena, kad centro darbuotojai sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės. Kreipimesi buvo teigiama, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme. Kreipimesi darbuotojai pažymėjo, kad LGGRTC vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“. Darbuotojai taip pat išreiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas ir, kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams. Pasipiktinimas reikštas ir dėl A. Jakubausko vyresniojo patarėjo, žurnalisto, publicisto, knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio. Abejota dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Po kilusių įtampų V. Valiušaitis šeštadienį pranešė pasitrauksiantis iš einamų pareigų.

A. Jakubauskas centro direktoriumi paskirtas direktoriumi paskirtas 2020 m. birželio pabaigoje.

Ji sako esanti persekiojama už kritiką ir tokį sprendimą žada skųsti teismui.

Atleido, nes sukėlė abejonių patikimumu

Penktadienį centras pranešė, kad atleidimo priežastis – pasikartoję pažeidimai, „susiję su tuo, kad nepateikiant faktų ir argumentų arba pateikiant tikrovės neatitinkančius faktus ir argumentus paskleista informacija, kuri suklaidino centro veikla besidominčią bendruomenę“.

Anot pranešimo, darbuotoja taip pat sukėlė abejonių savo įstaigos darbo patikimumu ir teisėtumu, „kadangi klaidinantys teiginiai paskleisti dėl ilgo periodo – apima tiek ankstesnės vadovės Birutės Burauskaitės, tiek naujai paskirto prof. dr. Ado Jakubausko vadovavimo laikotarpius“.

Anksčiau M. Jurkutė yra gavusi įspėjimą. Genocido centre ji dirbo nuo 2018 metų, ėjo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vyriausiosios istorikės pareigas.

LGGRTC teigimu, M. Jurkutės ir centro ginčą jau nagrinėjo Darbo ginčų komisija ir kovo 10 dieną priėmė administracijai palankų sprendimą.

„Be to, prieš priimant sprendimą nutraukti darbo santykius buvo gautas Valstybinės darbo inspekcijos leidimas, kaip tai numato naujasis Darbo kodeksas, kadangi atleidžiamas darbuotojas yra darbo tarybos narys. Gautas leidimas reiškia, jog atleidimas nesusijęs su darbuotojo naryste profesinėje sąjungoje ir darbuotojų atstovavimo veikla“, – teigiama pranešime.

Apskritai, sakyčiau, viso šito konflikto šaknis, tai, kas vyksta, yra persekiojimas už kritiką.

Vadina persekiojimu už kritiką

M. Jurkutė penktadienį BNS sakė nesutinkanti su atleidimo pagrindu ir žadėjo LGGRTC direktoriaus sprendimus skųsti teismui.

Gruodį gautą įspėjimą ir dabartinį atleidimą istorikė vadino persekiojimu už kritiką.

„Apskritai, sakyčiau, viso šito konflikto šaknis, tai, kas vyksta, yra persekiojimas už kritiką“, – tvirtino ji.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius Adas Jakubauskas iš pareigų atleido vieną savo kritikių istorikę Mingailę Jurkutę.

M. Jurkutė nuobaudas sieja su sausį išplatintu 17 Genocido centro istorikų kreipimųsi į Seimą.

„Mes, Istorinių tyrimų departamento istorikai, pasirašę kreipimąsi į Seimą, kalbėjome, kad procesas, kuris pradėjo vykti centre direktoriumi tapus A. Jakubauskui, buvo iš pradžių švelnios, o paskui stiprėjančios pastangos pajungti istorikų darbą tokio gana ideologizuoto naratyvo aptarnavimui“, – BNS sakė istorikė.

Anot jos, būtent tai kelia didžiausią nerimą, nes Genocido centro tyrimais ir išvadomis remiasi kitos institucijos, mokslininkai.

„Čia padaryti tyrimai, jų rezultatai yra svarbūs labai daug kam. Jie svarbūs ne tik moksliniais pažintiniais tikslais kitiems istorikams, bet ir teisėsaugos institucijoms, edukacine veikla užsiimančioms institucijoms, kitų specialybių tyrinėtojams taip pat svarbu, kad Genocido centre atliekami tyrimai būtų daromi kvalifikuotai, kad jie būtų patikimi. Tam reikalinga palikti tyrėjams laisvę naudotis savo kvalifikacija“, – sakė ji.

„Mes matėme procesą, kad kišamasi į pačius pamatus, istorikų darbo pagrindus“, – tvirtino M. Jurkutė

Ji su keliolika kitų Genocido centro darbuotojų sausį kreipėsi į Seimą dėl įtemptos situacijos įstaigoje pradėjus jai vadovauti A. Jakubauskui. Vėliau susitikusi su Seimo pirmininke Viktorija Čmilye-Nielsen istorikė sakė, kad centro istorikai jaučia nepasitikėjimą, yra nušalinami nuo esminių sprendimų, tokių kaip tyrimų kryptys, strateginė plėtra ir t. t.

„Istorikai yra nušalinami nuo strateginių sprendimų priėmimo, jeigu yra sistemingai pamirštama pakviesti vadovus į užsiėmimus, tuos, kurie svarbūs, kur nusprendžiamos tyrimų kryptys, strateginė plėtra. Pasisodinami mokslų daktarai, lauko ekspertai, ir juos moko atėję žmonės, kurie nėra šio lauko specialistai, kaip reikia dirbti su sovietiniais šaltiniais, kaip ruošti produktą, kad jis būtų tinkamas propagandiniams karams. Ta užduotis, kurią aš paminėjau, darosi neįmanoma. Pagrindas turi būti moksliniai tyrimai, labai gerai labai kvalifikuotai atlikti, nes naratyvų painiavos, supynimo šiame lauke padaryta labai daug ir neatsargiai“, – kalbėjo istorikė.

Anot jos, „tai, kas iš to gali išaugti – tarptautiniai skandalai, vejantys vienas kitą, galimi konfliktai su europiniais ir transatlantiniais strateginiais partneriais“.

LGGRTC tiria visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžina laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

S. Smetonienės laiškai, kaip sako autorė, pribloškia jautrumu, tikrais išgyvenimais. Juose skaitytojai ras nemažai faktinių detalių, bylojančių apie Smetonų šeimos sunkų įsikūrimą JAV. Laiškuose puikiai atsiskleidžia tikrasis S. Smetonienės charakteris, gera ir atjaučianti širdis, dosnumas ir pasiaukojimas.

„Pačiai kurti istorijos neteko, nes P. Skardžius buvo labai smalsus, jį domina viskas: pradedant tuo, kokius laikraščius iš ryto skaito prezidentas, kokius pokalbius jis veda pasivaikščiojimų, susitikimų prie pietų stalo metu – visa tai labai ilgam įstrigo jauno leitenanto atmintyje ir jau gyvenimo saulėlydyje jis nusprendė visa tai aprašyti“, – sako I. Jakubavičienė.

Istorikė atskleidžia, kad taptum prezidento patikėtiniu, reikėjo atitikti labai aukštus kriterijus. Buvo labai atsižvelgiama į būsimo sargybinio patriotiškumo jausmą, aiškinamasi, ar jis galėtų paaukoti gyvybę dėl prezidento.

„Associated Press“ (AP) naujienų agentūra formalų bendradarbiavimą su Adolfo Hitlerio režimu pradėjo 1930 m. Kaip atskleidė vokiečių istorikės paskelbta archyvinė medžiaga, naujienų agentūra tiesiogiai nacių propagandos ministerijos parengtą ir atrinktą informaciją teikė amerikiečių laikraščiams.

Kai 1933 m. nacių partija užėmė valdžią Vokietijoje, vienas iš jų pirmųjų tikslų buvo pasinaudoti ne tik nacionaline, bet ir tarptautine žiniasklaida. „The Guardian“ buvo uždraustas dar pirmaisiais metais, o iki 1935 m. net ir didesnės britų-amerikiečių agentūros, kaip antai „Keystone“ ir „Wide World Photos“, buvo priverstos uždaryti savo biurus dėl žydų tautybės žurnalistų įdarbinimo.

AP, kuri save apibūdindavo kaip „visada pirmą ateinančią ir paskutinę išeinančią“, buvo vienintelė Vakarų naujienų agentūra sugebėjusi išlikti A. Hitlerio Vokietijoje ir veikusi iki Jungtinių Valstijų įsitraukimo į karą 1941 m. Ji tapo pagrindiniu kanalu totalitarinės valstybės naujienoms ir nuotraukoms skleisti, rašo theguardian.com.

Akademinio žurnalo „Šiuolaikinės istorijos studijos“ išspausdintame straipsnyje istorikė Harriet Scharnberg atskleidė, kad AP išliko tik todėl, kad įsitraukė į abipusiai naudingą dvišalį bendradarbiavimą su nacių režimu.

Agentūra, kurios būstinė Niujorke, perleido savo produkcijos kontrolę pasirašydama taip vadinamą Redaktoriaus įstatymą (vok. Schriftleitergesetz), kuriuo pasižadėjo nespausdinti jokios informacijos, „galinčios sumažinti Reicho galią šalyje ar užsienyje“.

Šis įstatymas įpareigojo AP samdyti reporterius, kurie taip pat dirbo nacių partijos propagandos skyriuje. Vienas iš keturių ketvirtame dešimtmetyje AP įdarbintų fotografų Franzas Rothas buvo SS („Schutzstaffel“) sukarintos organizacijos narys, kurio fotografijas asmeniškai atrinkdavo A. Hitleris. AP pašalino F. Rotho nuotraukas po to, kai istorikė H. Scharnberg išspausdino savo atradimus.

AP taip pat leido nacių režimui naudotis jos fotografijų archyvais savo antisemitinei propagandinei literatūrai. AP fotografijomis iliustruotos populiariausios SS brošiūros, pavyzdžiui, „Der Untermensch“ („Nežmogiškas padaras“) ir „Die Juden in USA“ („Žydai JAV“), kuriomis siekta parodyti Amerikos žydų nuosmukį vaizduojant Niujorko merą Fiorello LaGuardia valgantį rankomis.

Ši nauja informacija, pasirodžiusi prieš AP 170 metų jubiliejų gegužę, kelia ne tik sudėtingus klausimus apie AP vaidmenį, leidusį nacistinei Vokietijai slėpti tikrąjį savo veidą pirmaisiais A. Hitlerio valdymo metais, bet ir apie naujienų agentūros ryšius su dabartiniais totalitariniais režimais.

AP susitarimas su Reichu leido Vakarams žvilgtelėti į represinę visuomenę, kuri, priešingu atveju, būtų visai nepasiekiama. Susitarimas taip pat padėjo naciams paslėpti kai kuriuos nusikaltimus. Pasak Martino Liuterio universiteto istorikės H. Scharnberg, AP bendradarbiavimas su A. Hitlerio režimu leido naciams „pateikti žmonių naikinimą kaip tradicinį karą“.

1941 m. nacių kariai įsiveržė į Vakarų Ukrainos miestą Lvovą. Suradę įrodymų, kad sovietų pajėgos vykdė masines žudynes, vokiečių okupacinės pajėgos suorganizavo „revanšinius“ pogromus prieš miesto žydų populiaciją.

F. Rotho nuotraukos, vaizduojančios lavonus Lvovo kalėjime, A. Hitlerio įsakymu buvo atrinktos ir per AP išdalintos Amerikos spaudai.

„Vietoje nuotraukų, kuriose vaizduojami kelių dienų ilgumo Lvovo pogromai su tūkstančiais žydų aukų, amerikiečių spaudai buvo pateiktos tik fotografijos, iliustruojančios sovietų milicijos nužudytus žmones ir žiaurius Raudonosios armijos karo nusikaltėlius“, – sakė H. Scharnberg.

„Teisinga manyti, kad šios nuotraukos atliko savo vaidmenį maskuojant tikrąjį vokiečių vykdomo karo pobūdį, – teigė istorikė. – Kurie įvykiai buvo matomi AP siunčiamose nuotraukose, o kurie ne, priklausė nuo Vokietijos interesų ir vokiečių versijos apie karą.“

AP pozicija

AP savo pareiškime teigė, kad H. Scharnberg ataskaita „apibūdina asmenis ir jų veiksmus prieš ir karo metu, apie kuriuos AP nežinojo“, ir kad agentūra šiuo metu peržiūri visus archyvuose ir už jų ribų esančius dokumentus siekdama „pagilinti savo supratimą apie minimą laikotarpį“.

„Kol vykdome tyrimą, AP atmeta bet kokius pareiškimus, kad ji bendradarbiavo su nacių režimu. Tiksliau būtų sakyti, kad AP ir kitos užsienio naujienų organizacijos patyrė spaudimą iš nacių režimo nuo A. Hitlerio atėjimo į valdžią iki AP išsiutimo iš Vokietijos 1941 m. AP valdyba siekė atsilaikyti prieš spaudimą ir rinko tikslią, gyvybiškai svarbią ir objektyvią informaciją tamsiu ir pavojingu laikotarpiu“, – sakė AP atstovas.

Nuo 2012 m., kai AP tapo pirmąja Vakarų naujienų agentūra, atidariusia biurą Šiaurės Korėjoje, nuolat keliami klausimai dėl jos produkcijos neutralumo.

Vašingtone įkurtas naujienų tinklapis „North Korean News“ 2014 m. pareiškė, kad AP vykdomoji valdžia 2011 m. „sutiko AP vardu išdalinti Š. Korėjos sukurtą propagandą“ tam, kad patektų į vertingą rinką, kurioje dalinamasi nuotraukomis iš totalitarinės valstybės. Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika užima priešpaskutinę vietą pasaulio spaudos laisvės indekso reitinge.

Nutekintas susitarimo ruošinys atskleidė, kad AP buvo linkusi leisti Korėjos centrinei naujienų agentūrai parinkti vieną tekstą ir vieną fotožurnalistą iš savo agitacijos ir propagandos skyriaus AP biurui. AP šiuos kaltinimus paneigė ir sakė, kad „tai būtų per didelis pasitikėjimas savimi manyti, kad ruošinys turi kokios nors reikšmės“, tačiau atsisakė pateikti daugiau informacijos apie galutinį susitarimą.

Taip pat tarptautinės žiniasklaidos skelbti svarbūs įvykiai nebuvo nušviesti AP Pchenjano biuro. Pavyzdžiui, Š. Korėjos lyderio šešių savaičių pasitraukimas iš viešumos 2014 m. rugsėjį–spalį, „Sony Entertainment“ kibernetinė ataka 2014 m. lapkritį, dėl kurios apkaltinta Š. Korėjos kibernetinio saugumo agentūra bei badas Pietų Hvanghės provincijoje 2012 m.

Kai šių metų sausį prancūzų naujienų agentūra „Agence France-Presse“ pasirašė susitarimą atidaryti savo biurą Pchenjane, buvęs AP Pchenjano biuro vadovas Jeanas Lee pareiškė, kad tai buvo ženklas „apie didėjantį režimo pasitikėjimą savo sugebėjimu laikyti užsienio žurnalistus savo kontrolėje“.

AP atstovas neigė, kad naujienų agentūra kada nors pasidavė cenzūrai. Pasak jo, nei Korėjos centrinė naujienų agentūra, nei vyriausybė neturi įtakos informacijai, kurią jie spausdina, o vyriausybės vadovai gali laisvai sutikti ar nesutikti duoti interviu.

Buvęs AP korespondentas Kambodžoje Nate`as Thayeras, kuris išspausdino nutekintą susitarimo ruošinį, mano, kad AP mažai pasimokė iš savo istorijos: „Tikinti, kaip tai daro agentūra, kad Š. Korėja nekontroliuoja jų produkcijos, yra juokinga. Be abejo, bet koks priėjimas prie uždarų valstybių yra svarbus. Tačiau galiausiai esmė yra tai, ar tu sakai savo skaitytojams, kad tai, ką rašai yra paremta nepriklausomais ir neutraliais šaltiniais.“

Kovas – moterų mėnuo. Ir ne tik todėl, kad Kovo 8-ąją švenčiama Tarptautinė Moterų solidarumo diena – pavasaris žadina gamtą, gėles ir dailiosios lyties norus atrodyti gražiai. Pavasario atgimimo proga prekybos ir renginių centras VCUP kviečia moteris į unikalią parodą – sugrįžti kelis dešimtmečius atgal ir pasidairyti po anų laikų moterų apatinių drabužėlių kolekcijas, kurias surinko ir pagal XX a. 4 dešimtmečio iškarpas sukūrė istorikė Gabija Mauliūtė.

„Žvilgsnis užstrigo ties tarpukario laikotarpio madomis, – pasakojo istorijos studijų absolventė ir paveldosaugininkė G.Mauliūtė, prieš porą metų susidomėjusi istoriniu moterų apatinių drabužių paveldu. – Tai – unikalus laikotarpis: po Pirmojo pasaulinio karo kilo perversmas ne tik politiniame, ekonominiame bei kultūriniame gyvenime, bet ir žmonių sąmonėje, o tuo pačiu ir drabužių spintose. XX a. 3 dešimtmečio „Roaring twenties” banga nuvilnijo iš JAV į Europą, kai kartu su pasikeitusia moters gyvenimo kokybe ir gyvenimo būdu plūstelėjo drąsios, novatoriškos mados. Kartu su džiazu, kinu, netgi nagų laku savarankiškos moters samprata perplaukė Atlantą ir smagiai įsitaisė konservatoriškoje europinėje erdvėje.“

Istorikei parūpo ne tik senosios Europos mada, bet ir tai, kaip ją sugebėjo įsisavinti ir skleistis lietuvių ponios tuometiniame naujų vėjų sukūryje.

„Kol kas teko pabuvoti tik Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose ir susipažinti su dalimi eksponatų, kurie išties pakerėjo ir leido suvokti, jog tarpukario Lietuvos moterys turėjo išpuoselėtą skonį, sekė madas ir vertino drabužių kokybę, – savo žygius ir tyrinėjimus pasakojo G.Mauliūtė. – Tarpukariu laikinąja sostine tapęs Kaunas buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi. Mokslo, kultūros žmonėms vėrėsi sienos, jie keliavo po pasaulį į Lietuvą vis parveždami naujų idėjų. Vulfas Jalovas, Paryžiaus rūbų kirpimo akademijos profesoriaus vardą gavęs už išrastą unikalų sukirpimo būdą, ilgus metus stažavosi Paryžiuje ir Londone, o grįžęs į Lietuvą pradėjo rengti mokomuosius siuvėjų-konstruktorių kursus vietos siuvimo meistrams. Profesorius išleido kelis drabužių brėžinių ir išsamių aprašymų albumus. Lietuvos moterys, sekdamos novatoriškos mados tendecijas, galėjo ne tik pirkti užsieninių apatinių specializuotuose butikuose, bet ir siūdintis intymius drabužėlius pas vietos meistrus.”

XX a. 3 ir 4 dešimtmečiais moterų apatinių drabužių spintos ir komodų stalčiuose buvo galima rasti puskorsečių, trumpėjant sijonams itin svarbi aprangos detalė buvo šilkinės ir medvilninės kojinės, siūdintos liemenėlės, mūsų laikais jau beveik pamiršti šilko, batisto, satino peniuarai, apatiniai nėriniuoti marškiniai. Išskirtinis aprėdas būdingas tam periodui buvo marškinkelnaičiai – dažniausiai šilkinis nėriniuotas apatinis kombinezonas.

Praėjusią vasarą G.Mauliūtė surinktą kolekciją nutarė įamžinti – moteris surengė unikalią fotosesiją, atspindinčią tiriamo laikotarpio fotostilistiką ir sukūrė to laikotarpio apatinių drabužių kopijas. Visa tai iki balandžio 5 d. galima pamatyti parodoje prekybos ir renginių centre VCUP, 5 aukšte.