"Mirusių sielų" įdarbinimas, nusikaltimai savo partijos labui, ramų apolitiškos valstybės veikėjo žmonos gyvenimą gyvenančios sutuoktinės ir (ne)oficialios širdies damos. Tikėjimas savo pirmaprade idėja, užsispyrimas sprendžiant tarptautinius reikalus atkakliai ginti nacionalinius – "didžiosios valstybės" – interesus, net jei tai reikštų laikiną sąjungininkų išdavystę (pvz., nenorą dalyvauti Persijos įlankos kampanijoje 2003-iaisiais). Drąsa (įžūlumas?) spjauti į pasaulio (juolab – ekologijos aktyvistų) protestus ir sankcionuoti branduolinį bandymą (kaip 1995-aisiais Mururoa atole – turėjęs būti paskutinis).

XX a. politikos mamutai žinojo: kelias į politikos olimpą nebūna trumpas, bet jame nėra neįveikiamų kliūčių.

Diplomatiški nutylėjimai net tada, kai žiniasklaida laukia tavo pareiškimų ir praleistos progos patylėti: kai esi didis didžios tautos atstovas, ne tau, bet tu diktuoji madas. Net jei kartais tampi karikatūrų personažu, visada lieki herojumi – ištikimu savo stiliui, todėl prognozuojamu ir todėl patikimu.

Toks gyvenimas ir darbas būtų vargiai įmanomas šiais laikais, kai savo noru tampama socialinių tinklų sekėjų aukomis. Kai viskas taip greitai mainosi, kad rizikinga ne tik imti, bet ir duoti – vakarykštis suokalbininkas šiandien daug greičiau tampa tavo priešu, o šiuolaikinės technikos galimybės leidžia ir rinkti įkalčius, ir juos meistriškai klastoti. Ką jau kalbėti apie politinį korektiškumą, #MeToo dvasią, atgrasiančią nuo pikantiškų žaidimų rankomis ar žodžiais.

Žingsnis po žingsnio. Žmogus po žmogaus. Vienam po kito išeinant senosios politikos mokyklos ugdytiniui, politikos teatre lieka vis mažiau XX a. ženklų. Mamutų era artėja prie pabaigos.

Į dideles gedulo iškilmes atvyko daug užsienio svečių, tarp jų – buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas, Kremliaus vadovas Vladimiras Putinas, Monako kunigaikštis Albert‘as II, buvęs Afganistano prezidentas Hamidas Karsajus, Libano premjeras Saadas Hariris, Kataro emyras šeichas Tamimas bin Hamadas al Thanis, Liuksemburgo didysis hercogas Henris. J. Chiracas mirė praėjusį ketvirtadienį.

Paskutinę pagarbą J. Chiracui atidavė ir buvę Prancūzijos prezidentai François‘as Hollande‘as, Nicolas Sarkozy ir Valéry Giscard‘as d'Estaing‘as. Pamaldose katedroje taip pat dalyvavo dabartinis šalies vadovas Emmanuelis Macronas su žmona Brigitte, daug Prancūzijos politikos ir visuomenės asmenybių.

Pamaldose nebuvo J. Chiraco našlės Bernadettės, kuri, anot žiniasklaidos, į katedrą neatvyko dėl sveikatos priežasčių. Pastebėta, kad gedulo ceremonijoje Paryžiuje nebuvo Europos Komisijos pirmininko Jeano Claude‘o Junckerio, nors jo, anot Eliziejaus rūmų, buvo laukiama. Europos Komisija neįvardijo to priežasčių ir nenorėjo patvirtinti, kad tai galimai susijęs su Komisijos pirmininko sveikata.

Arkivyskupas M. Auoetit‘as savo pamoksle pavadino J. Chiracą „geraširdžiu žmogumi“, kuris iš tiesų mylėjo žmones. Jis esą Eliziejaus rūmuose jautėsi taip pat gerai, kaip ir žemės ūkio parodose. J. Chiraco karstą į bažnyčią įnešė ir vėliau išnešė J. Chiraco buvę asmens sargybiniai.

Sen Siulpisas yra antra didžiausia Paryžiaus bažnyčia po Dievo Motinos katedros, J. Chiracas gyveno netoliese.

J. Chiracas, kurio aukšto rango politinė karjera truko tris dešimtmečius ir kurią vainikavo 12 prezidentavimo metų (1995-2017), mirė ketvirtadienį būdamas 86-erių.

Jam mirus ėmė plūsti užuojautos iš viso pasaulio, tačiau tuo pačiu imta klausti, ką gero iš tikrųjų šis politikas nuveikė per ilgus buvimo valdžioje metus, ir vėl prisiminta, kad 2011 metais jis buvo teismo pripažintas kaltu dėl korupcijos tuo metu, kai ėjo Paryžiaus mero pareigas.

Nepaisant to, laikraščio „Le Journal du Dimanche“ paskelbta apklausa parodė, jog prancūzai J. Chiracą laiko geriausiu šių laikų prezidentu, kartu su Charles'iu de Gaulle'iu (Šarliu de Goliu).

Sekmadienį J. Chiraco palaikai buvo pašarvoti Invalidų rūmų Šv. Liudviko bažnyčioje, ten su velioniu gali atsisveikinti visuomenė. 

Prieš tai prie karsto įvyko pamaldos, kuriose dalyvavo tik velionio artimieji, tarp jų duktė Claude (Klod). Buvusio prezidento žmona 86-erių Bernadette (Bernadet), su kuria jis kartu išgyveno šešis dešimtmečius, nedalyvavo.  

Po to į bažnyčią buvo įleisti visi norintieji. Šimtai žmonių rikiavosi eilėje prie Invalidų komplekso, norėdami pamatyti Prancūzijos vėliava uždengtą karstą, šalia kurio – mojuojančio prezidento nuotrauka.

Žmonėms buvo leista įeiti nedidelėmis grupėmis. Kai kurie žegnojosi, o kiti fotografavo.

„Chiracas atstovavo tam tikrai epochai, – sakė 21 metų Marinas Menzinas (Marenas Menzenas). – Jei šiandien jis būtų matęs tą eilę, jis būtų įšokęs į minią ir spaudęs rankas“.

Ceremonijoje dalyvaus V. Putinas 

Nuo ketvirtadienio vakaro Prancūzijos prezidentūra atvėrė Eliziejaus rūmų duris visiems, norintiems pasirašyti užuojautos knygose. Iki šeštadienio vakaro tą buvo padarę 5 tūkst. žmonių.

Pirmadienis Prancūzijoje paskelbtas nacionalinio gedulo diena. Visose valstybinėse įstaigose  ir mokyklose velionio atminimas bus pagerbtas tylos minute.

12 val. Lietuvos laiku karstas su J. Chiraco palaikais bus išvežtas iš Invalidų ansamblio ir, lydimas karinio kortežo, vežamas Paryžiaus gatvėmis į Šv. Sulpicijaus bažnyčią, kur įvyks oficiali atsisveikinimo ceremonija. Joje dalyvaus prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas).

Kaip pranešė Eliziejaus rūmai, ceremonijoje taip pat turėtų dalyvauti maždaug 30 valstybių ir vyriausybių vadovų, tarp jų – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris (Frankas Valteris Šteinmejeris) ir kiti. Ketina atvykti ir buvę lyderiai, kadaise glaudžiai dirbę su J. Chiracu, tarp jų – buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis (Gerhardas Šrioderis).

Su velioniu taip pat atsisveikins buvę Prancūzijos prezidentai Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) ir Francois Hollande'as (Fransua Holandas) bei dabartiniai šalies politikai, tarp jų ir kraštutinių dešiniųjų lyderė Marine Le Pen (Marin Le Pen), kurios tėvas Jean-Marie Le Penas (Žanas Mari Le Penas) neslėpė priešiškumo J. Chiracui.

Turėtų dalyvauti ir retai viešumoje bepasirodantis trečiasis Prancūzijos 5-osios Respublikos prezidentas Valery Giscard'as d'Estaing'as (Valeri Žiskaras d'Estenas). 93-erių buvęs politikas jau pergyveno savo įpėdinius Francois Mitterrandą (Fransua Miteraną), kuris mirė 1996 metais, ir J. Chiracą.

Pastarasis bus palaidotas Monparnaso kapinėse sostinės pietuose, šalia 2016 metais mirusios dukters Laurence (Lorans).

„Ne angelas“

Bene svarbiausias J. Chiraco politinis sprendimas buvo nepritarimas JAV vadovaujamai invazijai į Iraką 2003 metais. Taip pat jam vadovaujant buvo reikšmingai sumažintas žuvusiųjų keliuose skaičius, jis pripažino Prancūzijos vaidmenį deportuojant žydus Antrojo pasaulinio karo metais ir įspėjo apie klimato kaitos riziką dar prieš tai, kai šis klausimas tapo svarbiu politinės darbotvarkės klausimu.

Vis dėlto daugelis pažymi ne jo politinius pasiekimus, o charizmą ir tikrą meilę savo šaliai. Kaip ketvirtadienį pabrėžė E. Macronas, J. Chiracas „įkūnijo tam tikrą Prancūzijos idėją“. 

Remiantis „Le Journal du Dimanche“ paskelbta „Ifop“ apklausa, 30 proc. prancūzų mano, kad J. Chiracas buvo geriausias šalies prezidentas. Toks pat procentas apklaustųjų geriausiu šių laikų prezidentu laiko Ch. de Gaulle'į.

„Akivaizdu, kad Chiracas nebuvo angelas“, – rašoma žurnalo redakcijos skiltyje. Anot jos, buvęs prezidentas dėl valdžios kartais peržengdavo ribą.

„Tačiau ar patirti visus šiuos išbandymus ir įkūnyti tautos dvasią nėra didžio prezidento palikimas? Tai yra bent jau didžio žmogaus palikimas," – priduriama skiltyje.

„J. Chiracas viena vertus, buvo Lietuvos bičiulis, rėmė Lietuvos siekius stojant ir derantis dėl narystės ES, NATO, plėtė ekonominį bendradarbiavimą, kiek leido tuometinės galimybės, reikia prisiminti jo svarbią kultūrinę veiklą“, – BNS sakė Vytauto Didžiojo universiteto Frankofonijos šalių universitetinio centro koordinatorė Giedrė Pranaitytė.

„Jeigu kalbant apie kritiškesnį požiūrį, galėtume prisiminti, kad J. Chiracas buvo tas asmuo, kas pasakė garsiąją frazę, kad Baltijos šalys, palaikydamos karą Irake, remdamos savo strateginę partnerę JAV, praleido gerą progą patylėti“, – pridūrė ji.

2003-iaisiais aštuonioms Vidurio ir Rytų Europos šalims parėmus Jungtines Valstijas dėl karo Irake, Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad šios valstybės „praleido gerą progą patylėti“.

Diplomatė Asta Skaisgirytė, tuo metu dirbusi ambasadore Prancūzijoje, sakė, kad tai iš dalies atspindėjo skirtingą požiūrį į JAV vaidmenį Europoje.

„Tęsdamas generolo Charles'io de Gaulle'io (Šarlio de Golio) liniją, Chiracas matė Europos stiprinimą kaip tam tikrą atsvarą Amerikai, kas mums nebuvo visiškai priimtina, nes visada pasisakėme už transatlantinį bendradarbiavimą“, – BNS sakė diplomatė, šiuo metu einanti prezidento vyriausiosios patarėjos pareigas.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Tomo Janeliūno, Europoje tuo metu tvyrojusi įtampa ir susipriešinimas JAV politikos atžvilgiu sutapo su Lietuvos ir kitų Baltijos šalių siekiu tapti NATO narėmis.

„Prancūzai buvo laikomi galintys stabdyti mūsų narystę NATO, nes nuolat kildavo abejonių, ar yra tinkamas laikas, tinkamas būdas kviesti Baltijos šalis tapti NATO narėmis“, – sakė T. Janeliūnas.

Kartu jis atkreipė dėmesį, kad J. Chiracas buvo didelis stiprios Europos šalininkas, todėl palaikė Lietuvos siekį tapti ES nare.

„Didžioji ES plėtros banga buvo ir Prancūzijos interesas. J. Chiracas pačiai plėtrai neprieštaravo, nes tai buvo ir pačios ES įtakos stiprinimas, rinkų plėtimas ir daugybė kitų dalykų. Būdamas proeuroprietis ir ES idėjos šalininkas, be abejo, jis norėjo matyti stipresnę ES ir tame tarpe ir tas naująsias ES šalis nares kaip ES sustiprinimo galimybę“, – sakė T. Janeliūnas.

Būdamas gana dažnu tuometinio JAV prezidento Georgo Busho (Džordžo Busho) oponentu, Prancūzijos vadovas, pasak T. Janeliūno norėjo matyti daugiau galios centrų tarptautinėje politikoje, o šį požiūrį tuomet palaikė ir Rusija.

„Jis gana dažnai prieštaraudamas G. Busho veiksmams atsidurdavo kitoje pusėje, kuri skelbė multipoliarinio pasaulio viziją, kad neturėtų būti viena dominuojanti valstybė ir geriau turėti daug stiprių valstybių pasaulyje. Ir tokią viziją tuo metu labai propagavo ir Rusija. Natūralu, kad J. Chiracas, prieštaraudamas JAV lyderystei, savotiškai buvo sveikinamas ir džiugiai tam buvo pritariama ir Maskvoje“, – sakė jis.

Apžvalgininkų teigimu, Prancūzijos prezidento poziciją lėmė ir istoriniai kultūriniai ryšiai, ir to meto svarstymai, kuriuo keliu pasuks Maskva.

Visi BNS pašnekovai taip pat pabrėžė, kad J. Chirac'o draugišką požiūrį rodo ir jo sprendimas išmokėti Lietuvai kompensaciją už tarpukariu valdytą ambasadą, kurios šalis neteko po sovietų okupacijos 1940 metais.

J. Chiracas taip pat priėmė kvietimą globoti Mikalojaus Konstantino Čiurliono parodą Paryžiuje.

J. Chiracas Prancūzijos prezidento pareigas ėjo 1995–2007 metais, anksčiau jis keliolika metų buvo Paryžiaus meru. Jis mirė ketvirtadienį būdamas 86-erių.

„Kai aš susitikau su juo Paryžiuje, jis pakankamai žinojo ir buvo mūsų pusėje. Mes taip jį turime ir prisiminti. Jis buvo Lietuvos nepriklausomybės rėmėjas ir talkininkas. Tai mums tikrai padėjo“, – BNS ketvirtadienį sakė V. Landsbergis.

Jis prisimena su J. Chiracu pirmą kartą susitikęs jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai tuo metu būsimas Prancūzijos prezidentas dar ėjo sostinės mero pareigas.

„Su šiuo įspūdingu asmeniu susitikau kaip su Paryžiaus meru 1991 metų birželį Paryžiuje. Būsimasis prezidentas buvo apsisprendęs ir labai palankus Lietuvai. J. Chiracas tuo metu pritarė ir pažadėjo, kad Paryžiuje bus rasta tinkama vieta įkurdinti Lietuvos informacinę, beveik diplomatinę tarnybą. Tai buvo labai didelis dalykas. Jo realizuoti nesuspėjome arba nebereikėjo, nes rugpjūtį žlugus Maskvoje bolševikų pučui, prasidėjo visiško mūsų nepriklausomybės pripažinimo tvanas“, – teigė V. Landsbergis.

Žinoma, mes šachmatais nelošėm ir vyno negėrėme, bet kalbėjomės labai paprastai ir su palankumu Lietuvai ir jo palankumas nebuvo apsimestinis.

„Prancūzija gal net pirmoji į Lietuvą po pučo atsiuntė savo užsienio reikalų ministrą užmegzti diplomatinių santykių“, – pridūrė V. Landsbergis.

Jis teigė, kad pagarbą J. Chiracas jam išreiškė padovanodamas sidabrinį bareljefą. Pasak V. Landsbergio, jau tuo metu matėsi J. Chiraco potencialas dar aukštesnėms pareigoms.

„Man buvo įspūdis toks, kad jis turėjo potencialo kitoms aukštoms pareigoms, kurias vėliau ir gavo tapdamas prezidentu. Jis atrodė įspūdingai: aukštas, prakilnus. Žinoma, mes šachmatais nelošėm ir vyno negėrėme, bet kalbėjomės labai paprastai ir su palankumu Lietuvai ir jo palankumas nebuvo apsimestinis“, – sakė V. Landsbergis.

Kartu su J. Chiracu jis matėsi ir 2001 metais, šiam atvykus vizito į Lietuvą būnant jau Prancūzijos prezidentu, tačiau viešame renginyje.

„Jis pasveikino mane per atstumą prisimindamas ankstesnį susitikimą. Aš jam iš salės pamojau ranka ir daviau klausimą, į kurį jis nuoširdžiai atsakė prisimindamas, kas aš esu. Čia Vilniuje nebuvo jokių aptarimų, tuo metu buvau opozicijoje ir nebuvau kviečiamas į posėdžius“, – teigė jis.

Anot V. Landsbergio, J. Chiracas padėjo išspręsti ir Lietuvos ambasados patalpų Paryžiuje klausimą, taip pat jis tvirtino, kad J. Chiracko asmeninis palankumas buvo naudingas Lietuvai stojant į NATO ir Europos Sąjungą.

J. Chiracas Prancūzijos prezidento pareigas ėjo 1995–2007 metais, anksčiau jis keliolika metų buvo Paryžiaus meru. Jis mirė ketvirtadienį būdamas 86-erių.

„Prezidentas Jacques'as Chiracas mirė šį rytą, apsuptas savo šeimos, ramiai“, – naujienų agentūrai AFP sakė jo žentas Fredericas Salat-Baroux (Frederikas Sala-Baru).

J. Chiracas, šaliai vadovavęs dvi kadencijas, tarptautinėje bendruomenėje turbūt labiausiai prisimenamas dėl priešinimosi JAV kariniam įsiveržimui į Iraką 2003 metais.

Jis buvo išrinktas prezidentu 1995 ir 2002 metais, tad baigęs 12 metų trukusį darbą Eliziejaus rūmuose tapo antruoju ilgiausiai pokario laikotarpiu tarnavusiu Prancūzijos vadovu po savo pirmtako socialisto Francois Mitterrand'o (Fransua Miterano).

Dėl savo ryžto ir ambicijų politinės karjeros pradžioje J. Chiracas netgi buvo pramintas „Le Bulldozer“ (Buldozeriu).

J. Chiracas buvo prisiekęs konservatorius, bet dėl savo charizmos buvo užsitikrinęs ne vien dešiniosios stovyklos paramą. Jis taip pat dukart dirbo premjero poste – 1974–1976 ir 1986–1988 metais, o 1977–1995 metais buvo savo gimtojo Paryžiaus meras.

Nors buvo sumanus tarptautinis diplomatas, jis nesugebėjo reformuoti savo šalies ekonomikos ir išsklaidyti įtampos tarp policijos ir etninių mažumų jaunimo 2005 metais peraugusios į dideles jaunimo riaušes.

Netekęs prezidentui taikomos teisinės neliečiamybės, 2011 metais jis buvo nuteistas už lėšų pasisavinimą ir netinkamą viešųjų lėšų naudojimą per savo kadenciją sostinės mero poste. Eksprezidentui buvo skirta lygtinė dvejų metų įkalinimo bausmė.

Po 2005 metais patirto insulto J. Chiraco sveikata pablogėjo, jis retai rodėsi viešumoje. Kalbėta, kad jam buvo pašlijusi atmintis; buvęs lyderis buvo prikaustytas prie neįgaliųjų  vežimėlio.

2013 metų gruodį jam buvo sėkmingai atlikta inkstų operacija.

2015 metų gruodžio mėnesį buvęs prezidentas dvi savaites praleido ligoninėje dėl, kaip nurodė šeima, nuovargio.

2016-aisiais jis taip pat buvo hospitalizuotas dėl plaučių infekcijos.

Atgaila ir nepriklausomybė

Vienas svarbiausių J. Chiraco žingsnių buvo sprendimas paneigti mitą, jog Prancūzija niekaip nesusijusi su žydų persekiojimu ir deportacijomis per Holokaustą.

„Taip, okupantų nusikalstama kvailybė buvo paremta prancūzų, prancūzų valstybės, – jis pareiškė 1995 metų liepos 16-ąją. – Prancūzija, Apšvietos ir žmogaus teisių šalis... savo saugomus žmones perdavinėjo jų budeliams.“

Šis Europos vienybės šalininkas išpeikė savo tėvynainius prieš jiems 2005 metais nubalsuojant prieš Europos Sąjungos konstituciją, turėjusią sustiprinti Bendriją.

„Jeigu norite šauti sau į koją – prašom, bet paskui nesiskųskite, – kalbėjo jis. – Tai kvaila, sakau jums.“

Paaiškėjus referendumo rezultatams, J. Chiracas sakė, kad jaučiasi asmeniškai ir politiškai pažemintas.

Jo populiarumas ir neatsigavo iki pat kadencijos pabaigos 2007-aisiais, kai lyderis šalies vairą perdavė varžovu tapusiam buvusiam savo protežė Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi).

Galiausiai J. Chiracas tapo vienu populiariausių Prancūzijos politinių veikėjų, dažnai giriamu dėl savo blaivaus žmogiško požiūrio, o ne politinių pasiekimų.

Kritikai ji peikė kaip oportunistą ir impulsyvų politiką, bet kaip prezidentas jis įkūnijo Prancūzijoje itin branginamą nepriklausomybę. J. Chiracas pasisakydavo už Jungtinių Tautų vaidmenį ir tarptautinės politikos daugiapoliškumą kaip atsvarą JAV pasauliniam dominavimui, taip pat gynė žemės ūkio subsidijas, kai Europos Sąjungoje prieš jas būdavo protestuojama.

„Prezidentas Chiracas yra gydomas nuo plaučių infekcijos ir norėčiau pareikšti pagarbą medikų komandoms dėl išskirtinės jų (darbo) kokybės“, – sakė J. Chiraco žentas Frederickas Salat-Baroux (Frederikas Sala Baru) naujienų agentūrai AFP.

Į ligoninę J. Chiracas pateko sekmadienį. Gandus apie jo mirtį sukėlė ankstų trečiadienį buvusio būstų statybos ministrės Christine Boutin (Kristin Buten) tviteryje paskelbta žinutė „Mort de #Chirac“ (Mirtis #Chiraco).

F. Salat-Baroux, J.Chiraco dukters Claude (Klod) sutuoktinis, šeimos vardu paprašė gerbti šeimos „ramybę“, kol J. Chiracas yra gydomas ligoninėje.

J. Chiracas buvo paguldytas į „Pitie-Salpetriere“ (Pitjė Salpetriero) ligoninę Paryžiuje, kai su žmona Bernadette (Bernadet) sugrįžo iš vizito Maroke.

Dvi kadencijas nuo 1995 iki 2007 metų Prancūzijos vadovo poste išbuvę J. Chiracas turbūt labiausiai prisimenamas pasaulyje dėl savo nepritarimo JAV karinei intervencijai Irake 2003 metais.

Po 2005 metais patirto insulto J. Chiraco sveikata pablogėjo, jis retai rodėsi viešumoje.

2015 metų gruodžio mėnesį buvęs prezidentas dvi savaites praleido ligoninėje dėl, kaip apibūdino šeima, nuovargio.

Pastarosiomis savaitėmis J. Chiraco aplinkos žmonės sakė, kad jo sveikata pasitaisė.

Laurence Chirac (Lorans Širak), kurios ilgą kovą su anoreksija jos tėvas vadino „jos gyvenimo drama“, nuo sekmadienio gulėjo ligoninėje, AFP telefonu sakė jos giminaičiai, kurie atsisakė pateikti daugiau detalių.

Į ligoninę ji buvo nuvežta po širdies smūgio, pranešė savaitinis naujienų žurnalas „Le Point“.

1958 metų kovo 4 dieną gimusi L.Chirac anoreksija sirgo nuo 1974 metų ir kelis kartus bandė žudytis. Buvusio prezidento žmona Bernadette Chirac (Bernadet Širak) apie Laurence „kančias“ ir šios ligos paveiktų „šeimų vienatvę“ kalbėjo per televiziją 2004 metais. Bernadette Chirac dalyvavo steigiant Paryžiuje centrą „Maison de Solenn“, kuris padeda grumtis su paauglių problemomis.

Laurence retai pasirodydavo Chiracų šeimos nuotraukose, kurios būdavo skelbiamos, kai J.Chiracas buvo prezidentas. J.Chiracas savo memuaruose 2009 metais pripažino, kad dėl trapios Laurence sveikatos turėjo ignoruoti ją, kai jaunesnei dukteriai Claude (Klod) skyrė reikšmingą vaidmenį savo komunikacijos komandoje.

Paties eksprezidento, kuriam dabar – 83-eji, sveikata pastaraisiais metais taip pat buvo prasta.

2005 metais, dar būdamas prezidentu, jis patyrė nedidelį insultą, o dabar retai rodosi viešumoje ir, kaip pranešama, yra prikaustytas prie invalido vežimėlio.

Teigiama, kad paskutiniais kadencijos metais jis ėmė sirgti kažkokia degeneracine neurologine liga, todėl prokurorai apsaugojo jį nuo žeminamo pasirodymo teisme 2011 metais, kai buvo nagrinėjama korupcijos byla.