– Povilai, kaip sekasi vadovauti Nevyriausybinių organizacijų tarybai? Ar amžius netrukdo eiti šių atsakingų pareigų?

– Manau, kad amžius ne problema ir neturėtų ja būti, jei gebi atlikti savo pareigas. Amžiaus prizmė gali tik suteikti kitokią, šviežią, perspektyvą ir padėti atrasti kitokių sprendimų. NVO taryboje kaip pirmininkas pradėjau dirbti prieš tris mėnesius. Nors pareigos naujos, sekasi gerai. Šiuo metu rengiame tarybos darbo planą, kuris tuo pat metu įgyvendintų ir NVO tarybos strategiją, suteiktų naujų galimybių organizacijoms, veikiančioms Kauno mieste. Tikiu, kad per ateinančią kadencijos dalį dirbsime kokybiškai ir koncentruosimės į tai, ko išties reikia kauniečiams.

– Kaip visuomeninės iniciatyvos gali keisti mūsų visuomenę ir kurti ateitį? Ar svarbu būti pilietiškam?

– Yra posakis, kad NVO yra ketvirtoji valstybės valdžia, kadangi NVO gali veikti čia ir dabar ir būti jungtis tarp institucijų ir žmonių. Šiuo metu gyvename labai įtemptoje situacijoje dėl pandemijos ir Rusijos invazijos į Ukrainą. NVO, kurios jungia begales žmonių, kuria procesus, svarbius valstybei, greičiau reaguoja ir išvengia biurokratinių procesų. NVO atlieka ir labai svarbią pareigą valstybei – rūpinasi skirtingomis sritimis: socialiniais, akademiniais ar kitais klausimais. Apibendrinus vienu žodžiu – tai jungtis. Būti pilietiškam yra labai svarbu. Pilietiškumo sąvoką galime suvokti kiekvienas kitaip. Man – tai laisvės, nepriklausomybės ir pilietinio tapatumo šventimas ir saugojimas.

– Kas, tavo supratimu, yra laimingas žmogus? O sėkmingas?

– Laimingas žmogus yra tas, kuris mėgaujasi šia akimirka: kaip sakoma dainoje: „Laimingi laiko neskaičiuoja.“ Jie mėgaujasi gyvenimu. Aš dažnai tiek sau, tiek aplinkiniams sakau, kad svarbiausia yra požiūris, tad nepamirškime rožinių akinių ir pasidžiaugti tuo, ką turime. Sėkmingas nebūtinai tas žmogus, kuris daug pasiekęs karjeroje, svarbiausia – tai laimingas ir asmeninę sėkmę atradęs žmogus. Svarbu džiaugtis mažais laimėjimais ir suprasti, kad tai padeda tapti sėkmingam.

– 2022-ieji paskelbti Jaunimo metais. Vieni žavisi šiuolaikiniu jaunimu, kiti turi jam daug priekaištų. Tavo manymu ir matymu – koks Lietuvos jaunimas? Kokie jam šiandien tenka didžiausi iššūkiai?

– Lietuvos jaunimas yra labai įvairiapusis, turime labai daug skirtingų jaunimo grupių, jos visos vienodai svarbios. Dažnai girdime, kad jaunimas yra neaktyvus ar nieko neveikia, bet tai nelabai geras požiūris, kadangi kiekvienas jaunuolis yra unikalus ir savotiškai aktyvus savo terpėje, pagal savo interesus. Neturėtumėme taip apibendrinti viso jaunimo. Dažnai užmirštame, kad Lietuvoje jaunas žmogus yra nuo 14 iki 29 metų, kiekvienas turi savų veiklų, klausimų ar problemų. Būtent tai, kad į jaunimą žiūrima kaip į mažiau galintį, gebantį ar dar neturintį patirties, ir yra jauno žmogaus iššūkis. Labai džiaugiuosi, kad šis požiūris keičiasi. Pavyzdys yra galimybė dalyvauti parlamento rinkimuose nuo 21 metų.

– Netrukus prasidėsiančiais mokslo metais būsi Kauno Jono Jablonskio gimnazijos abiturientas. Ar baugina brandos egzaminai?

– Sakyčiau, kad jaučiu truputėlį nerimo, vis dėlto tai yra vienas iš žingsnių, kuris nulems ateities planus. Manau, jei ruošiesi, stengiesi, svarbiausia, nori, – viskas pavyks. Džiaugiuosi, kad turiu nuostabius mokytojus, kuriuos galiu vadinti savo mentoriais: jie padeda ruoštis ir visuomet padrąsina. Nors ir yra baimės, ji – tik adrenaliną garantuojantis varikliukas, padedantis nesustoti vietoje.

– Gal jau apsisprendei, kokias studijas pasirinksi baigęs mokyklą? Su kokia profesine veikla sieji savo ateitį?

– Tikiu, kad dalis moksleivių nežino savo planų ir tai nėra blogai. Savęs pažinimo kelias yra ilgas. Aš jau kurį laiką žinau, kad rinksiuosi teisės studijas ir to kryptingai siekiu. Mane žavi teisininko profesija. Tai labai plati sritis, kurioje yra didelė karjeros laisvė. Mano aistra – tiek teisė, tiek politiniai procesai. Manau, labai svarbu daryti tai, ką mėgsti ir kas patinka.

–  Ką manai, jei reikės atlikti privalomąją karo tarnybą? Ar šių dienų karo kontekste kariuomenė turi būti privaloma visiems?

– Jei reikės ir mane pakvies, atliksiu. Tačiau noriu pabrėžti, kad matau labai didelę prasmę alternatyvioje karo tarnyboje, turėtume tam skirti daugiau dėmesio. Svarbu pradėti nuo pat mokyklos, tam galima išnaudoti pilietiškumo pamokas, kad turėtume bendrųjų žinių apie kariuomenę ir žinotume, ką daryti užklupus karui.

– Šių metų gegužę pelnei III vietą Seimo organizuotame Demokratijos žinių konkurse. Kodėl, tavo nuomone, piliečiams reikia suvokti demokratijos principus?

– Tai yra mūsų laisvės forma, dalykas, kurį mūsų tėvai ir seneliai iškovojo mums visiems. Demokratija yra laisvės žiedas, dalykas, kuris išlaisvino ir leidžia kiekvienam būti išgirstam. Turime ją saugoti ir toliau Lietuvoje puoselėti demokratijos principus. Džiaugiuosi, kad mokykloje galime pamatyti demokratijos pavyzdžių: tai ir mokinių savivaldos, mokyklos taryba ar kiti, kiekvieną dieną mus supantys, procesai.

– Kokia buvo tavo vasara? Ką spėjai nuveikti per atostogas?

– Sakyčiau, kad man tai buvo darbostogos, leidžiančios daryti tai, kas patinka, ir asmeniškai tobulėti. Kartu su kolegomis dalyvavau Europos jaunimo konferencijoje, kurioje gilinomės į Europos jaunimo dialogo procesą ir jaunimo tikslus. Taip pat dalyvavau Lietuvos moksleivių sąjungos Vasaros forume. Be abejo, mėgavausi laisvalaikiu, gamta, bendravimu su draugais. Keliavau po Lietuvą, juk svarbu atrasti ir tai, ką turime visai šalia.

– Kaunas vadinamas akademinio jaunimo miestu. Kaip manai, ar čia verda visavertis gyvenimas? Ar jaunimui patogu gyventi mūsų mieste?

– Kaunas yra tobulas miestas jaunimui, kiekvienas čia atras jį dominančią veiklą, organizaciją ar projektą. Turime daug galimybių jauniems žmonėms, prie to prisideda ir NVO, ir projektai. Be to, Kaunas yra šiuolaikinė kultūros sostinė, kupina koncertų ir renginių. Turime ir daug jaunimui patrauklių erdvių, kavinių, tad jaunimui gyventi Kaune yra patogu.

– Ar turi laisvalaikio pomėgių?

– Mano gyvenime labai didelę dalį užima muzika: dainuoju ne tik duše, bet ir mokyklos muzikos studijoje, chore, tai yra mano vienas iš didžiausių pomėgių. Taip pat patinka turiningi pokalbiai su draugais ir pasivaikščiojimai po mūsų mylimą Kauną.

– Daugelis specialistų konstatuoja šių dienų jaunimo įnikimą į socialinius tinklus ir jų keliamus pavojus. Ar išties jauni žmonės šiandien mieliau gyvena virtualioje realybėje?

– Iš pirmo žvilgsnio taip gali pasirodyti, tačiau kuo toliau, tuo labiau jaunam žmogui yra svarbus gyvas ryšys. Po pandemijos ir nuotolinio gyvenimo išmokome dar labiau saugoti artimą kontaktą. Nors virtuali realybė ar socialiniai tinklai yra didelė dalis jauno žmogaus gyvenimo, nemanau, kad esminė. Jaunas žmogus tikrai gyvena įvairiapusį ir turiningą virtualų ir realų gyvenimą. Nepamirškime, kad socialiniai tinklai ne tik skiria, bet ir jungia jaunus žmones, padeda atrasti bendraminčių.

– Koks tavo santykis su sportu? Ar propaguoji sveiką gyvenseną, domiesi tvarumo idėjomis?

– Man sportas yra dalykas, kuris leidžia subalansuoti save ir stiprinti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Tai padeda atrasti ir apmąstyti save. Tai ir labai svarbi dedamoji dalis, siekiant išlaikyti gerą emocinę sveikatą. Svarbu visuomet judėti ir nesustoti. Tvarumas taip pat man artimas, stengiuosi gyventi kuo tvariau ir į tai žiūriu itin rimtai.

– Kokį patarimą duotum jaunam žmogui, kuris dar ieško savęs ir savo krypties?

– Nėra blogos krypties, tad mano patarimas jaunam žmogui – būti atviram galimybėms ir suprasti, kad tai tik pradžia: galima klysti ir bandyti iš naujo. Neturėtume bijoti ir karjeros ir mokslų pertraukos (angl. gap year). Tai yra neribotų galimybių metai, leidžiantys atrasti save. Mano viena mėgstamiausių citatų: „Muzikantai išeina į pensiją tada, kai juose nebelieka muzikos.“ Tad linkiu, kad muzika niekuomet neišsikvėptų ir vestų į priekį, o kryptis ateis savaime.

„Minint Kauno Jono Jablonskio gimnazijos 90-metį, mokyklos aktyvistams kilo idėja prikelti skirtingų dešimtmečių mados tendencijas atgal į šiuolaikinę visuomenę. Gimnazijos koridorius užplūdo į istorines asmenybes, žvaigždes ar garsiausius filmų personažus įsikūniję mokiniai. Šiemet Helovinas – be siaubą keliančių kaukių ir gąsdinančių scenų, tačiau gimnazijos bendruomenė liko patenkinta ir kaip niekad aktyviai dalyvavo šventėje“, – apie penktadienį gimnazijoje vyravusias madas portalui kauno.diena.lt parašė viena gimnazijos mokinių.

Organizatorių nuotr.

Matyt, senų spintos „perliukų“ ieškoti lengviau nei karnavalinių siaubo kostiumų.

„Helovinas „kitaip“ pasitvirtino, gimnazijos bendruomenė, atrodo, patenkinta, persirengusių skaičius buvo žymiai didesnis nei praėjusiais metais. Matyt, senų spintos „perliukų“ ieškoti lengviau nei karnavalinių siaubo kostiumų“, – antrino ir J.Jablonskio gimnazijos parlamento atstovai.

Gimnazijos bendruomenės laukė specialiai įrengtos fotosienelės, kuriose matyti praėjusių dešimtmečių ryškiausios akimirkos, kompaktinės plokštelės ir kita to laikmečio atributika. Persirengti panoro ne tik mokiniai, bet ir dalis mokytojų. Be to, buvo renkamas ir geriausias kostiumas.

Užsiliko ilgam

Su vienoje kelionėje sutikta moterimi išsišnekėjome apie mokyklas, kuriose norėtume matyti savo vaikus. „Man alma mater – J.Jablonskio gimnazija, kurioje mokiausi pati“, – pastebėjo bendrakeleivė. Nežinau, ar jos vaikai taip pat pasirinko šią gimnaziją, tačiau čia mokosi ar mokėsi daug kauniečių, kurių tėvai ar net seneliai taip pat mynė šios ugdymo įstaigos slenkstį.

„Mano mama nebuvo mokytoja. Iš pradžių ji gimnazijoje dirbo sekretore, vėliau – buhaltere“, – į vaikystės prisiminimus leidosi J.Jablonskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Dalia Sudarienė. Unikalu tai, kad ji ne tik baigė šią mokyklą, bet ir be jokios pertraukos, išskyrus vaiko auginimo atostogas, dirba šioje gimnazijoje.

Mokinių pagarbos ir meilės nestokojanti mokytoja D.Sudarienė mokėsi J.Jablonskio gimnazijoje, o ją baigusi liko joje ir dirba iki šiol. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

1965 m. prasidėjęs kasdienis D.Sudarienės kelias į J.Jablonskio gimnaziją tęsiasi iki šiol. Tiesa, lankyti pirmą klasę mokytoja pradėjo Vilijampolėje, 24-ojoje mokykloje, nes tuo metu ir mama ten dirbo. Tačiau sudėtinga buvo iš Žaliakalnio važiuoti į mokyklą Vilijampolėje. Pavasarį ir rudenį dar nieko, nes plaukdavo laiveliu per Nerį, o žiemą tekdavo važiuoti aplinkui autobusu. Kai mamai pasiūlė dirbti J.Jablonskio gimnazijoje, kartu į šią mokyklą ji atsivedė ir pirmą klasę Vilijampolėje baigusią dukrą.

„Papuoliau ne į pačią geriausią, kur sustiprinta anglų kalba, bet labai draugišką klasę. Dar ne per seniausiai vykusiame klasės susitikime dalyvavo ir mūsų pradinių klasių mokytoja. Ji prisiminė mūsų visų vardus, pavardes. Klausinėjo apie tėvus, atsinešė pluoštą mūsų nuotraukų. Labai gaila, praėjus pusmečiui ji mirė, bet atmintį turėjo puikią. Mūsų klasėje buvo 45 mokiniai“, – šypteli mokytoja.

Nebuvo lengva

Dar 1930 m. kaimynystėje su projektuojama Prisikėlimo bažnyčia statyta mokykla jau iš anksto turėjo prestižinį statusą. Papulti į J.Jablonskio gimnaziją niekada nebuvo paprasta.

„Aišku, visada apie tokias mokyklas būna daug ir įvairių kalbų. Tačiau čia mokėsi daug gydytojų, šviesių žmonių vaikų. Gal dėl mokytojų, o gal ir dėl to, kad patys tėvai visada labai rimtai žiūrėjo į mokslą, visada norėjo, kad vaikai siektų daugiau“, – apie tęstinumą iš kartos į kartą leisti vaikus į J.Jablonskio gimnaziją svarstė D.Sudarienė.

„Man gyvenimas mokykloje buvo nelengvas. Kitų vaikų tėvai neina metų metais į mokyklą. O mano mamai nuolat sakydavo, kad nepadariau vieno, antro ar trečio. Ir mamai buvo nelengva. Vėliau aš pati tai patyriau, nes mano sūnus mokėsi gimnazijoje. Tai jis man ir sakydavo: „Tu pati šito norėjai“, – mokytojos šypsena išdavė, kad nesigaili nė vienos akimirkos.

Sovietmečio ugdymo priemonės buvo kitokios nei šiandienos mokyklose ir užvažiuoti mokinukui per kuprą nebuvo laikoma nepedagoginiu elgesiu. D.Sudarienei sunkios mokytojo rankos neteko patirti, tačiau matė, kaip mokytoja nusiėmusi batelį, kulniuku per nugarą tramdė pasiutėlius.

„Bet buvo puikių mokytojų, turinčių humoro jausmą. Tuo laiku labai novatoriškai atrodė, tarkime, anglų kalbos mokytoja, kuri  mus mokė pasitelkusi dainas. Ne viską galėjo išversti tais laikais. Tada mes nesupratome, kodėl ji neverčia vieno ar kito dalyko. O tai būdavo biblinis kontekstas arba dar koks nors dalykas, apie kurį anuomet negalėjome kalbėti. Viskas buvo kitaip, labai smagu ir norėjosi į tas pamokas eiti“, – per mokyklos metus bėgo D.Sudarienė.

Prisiminė ir matematikos mokytoją, kuris, paaiškinęs naują pamoką ir sulaukęs patikinimo, kad supratome, pareikšdavo, kad jie nieko nesupratome, ir aiškindavo vėl iš naujo. D.Sudarienei įstrigę šio mokytojo žodžiai, kad mokiniui turi aiškinti tol, kol pats nebesuprasi.

Tapo kolege

J.Jablonskio gimnaziją D.Sudarienė baigė septyniolikos. Planai studijuoti anglų kalbą nesusiklostė. Mama paragino rinktis bibliotekininkystę ir bibliografiją. Ir kaip tik mokykloje atsilaisvino bibliotekininkės vieta.

„Vėliau pradėjau vaduoti tai vieną lietuvių kalbos mokytoją, tai kitą. Galų gale išėjo vyresnioji mokytojų karta į pensiją ir atsirado laisva vieta. Pradėjau dirbti lietuvių kalbos mokytoja“, – taip iš moksleivės D.Sudarienė tapo gimnazijos darbuotojų kolege, o dirbdama baigė Vytauto Didžiojo universitete lietuvių kalbą ir literatūrą.

„Tai nebuvo labai lengva ir paprasta. Tuo laikotarpiu dar buvo likusi senoji mokytojų gvardija. Pedagogės buvo labai pasitempusios, į savo darbą žiūrėjo labai rimtai ir kiekvieną kartą, atėjus į mokytojų kambarį, galėjai jausti vertinantį žvilgsnį, ar tu tinkamai kaip mokytojas esi apsirengęs. Gal čia Kauno braižas, kai visi atsisuka pasižiūrėti. Bet jos visada buvo su šukuosenomis, kostiumėliais, pasitempusios. Viena smetoninė pavaduotoja sakydavo – geriau dešimt raukšlių ant veido, nei viena ant kojinės. Ir tikrai jos buvo tokios – aukštos savivertės. Žinoma, kaip jaunam žmogui man buvo šiek tiek nejauku tarp jų. Bet nebuvo baisu, nes mokytojus pažinojau ir iš kitos pusės. Iš mamos žinojau šį bei tą iš jų gyvenimo, jų biografijas, kai ką iš jų šeimų“, – jaunutės mokytojos prisiminimais dalijosi D.Sudarienė.

Kai kalbama apie mokytojo profesijos prestižą, D.Sudarienė visada prisimena rašytojos Vandos Juknaitės interviu. Ji sakė, kad per gyvenimą matė, kaip pačios prestižiškiausios profesijos prarado savo vertę ir kaip neprestižiškos pakilo. Mokytoja svarstė, kad prestižui yra daug dedamųjų. Tai priklauso nuo visuomenės, nuo jos požiūrio į gyvenimą, į aplinką. Bet prestižą susikuri pats.

„Mokytojo darbas reikalauja pasiaukojimo. Ir kai prašo dar didesnio, tai norisi maištauti, – juokėsi mokytoja. – Juk ir taip, regis, atiduodi viską. Kartais atrodo, Dieve, kokia sunki savaitė. Greičiau ją prastumti. O paskui susigriebi, juk čia tavo gyvenimo dalis ir niekur nieko nestumk ir nebėk, gyvenk, kaip gyveni.“

J.Jablonskio gimnazija įkurta prieš 90 metų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Čia kankinosi 11c

Kai buvo remontuojamas kabinetas, esantis  šalia D.Sudarienės, nuėmė seną lentą, ant kurios darbininkai rado užrašą: „Čia kankinosi 11c klasė 1979 m.“

Tai buvo D.Sudarienės klasiokų įrašas. Matyt, moksleiviai padėjo kabinti naują lentą, o prieš užkabinant, spėjo įsiamžinti.

Prie pasakojimo apie mokyklos transformacijas per devynis dešimtmečius prisijungė istorijos ir vokiečių kalbos mokytoja Renata Gimžūnienė, po kruopelytę iš įvairių šaltinių renkanti medžiagą apie šią mokyklą.

Projektuoti ir statyti pradėtas 1930 m. J.Jablonskio gimnazijos pastatas jau po metų rugsėjį atvėrė duris pirmiesiems mokiniams. „Tais laikais tai buvo kosmosas. Ir ne tik dėl to, kaip greitai buvo pastatyta mokykla, įrengti kabinetai, santechnika, elektra išvedžiota, o ir pats projektas“, – tarpukario inovatyviu architektūriniu proveržiu stebėjosi R.Gimžūnienė.

Naujovė – baseinas

Mokyklą šioje vietoje nuspręsta pastatyti netrukus po nepriklausomybės atgavimo. Švietimo įstaigų statyba tarpukario Lietuvoje buvo vienas svarbiausių socialinės infrastruktūros modernizavimo uždavinių, atitikusių bendrąsias Europos tendencijas.

Mokyklą projektavęs architektas Antanas Jokimas Švedijoje sėmėsi žinių, kad ji būtų šiuolaikiška. Ir iš tiesų tuo metu J.Jablonskio gimnazija buvo kažkas nerealaus. „Bene pirmą kartą Lietuvoje mokyklos struktūra sudaryta pagal pažangų funkcinio zonavimo principą. J.Jablonskio gimnaziją galima laikyti modernia ir dėl architektūrinių sprendimų: fasadai lygūs, be architektūrinių pagražinimų. Kompozicijoje išsiskiria kampinis bokštelis, kuris buvo madingas to meto architektūros elementas“, – minima istoriniuose šaltiniuose.

Dideli langai į pietų pusę buvo kritikuojami, tačiau gal labiau dėl netikėto naujoviško sprendimo, nes anuomet Kaunui buvo būdingi vos dviejų aukštų pastatai siaurais langais. Įrengtas pirmas ir vienintelis Lietuvoje baseinas su šiltu ir šaltu vandeniu.

„Mano draugė baigė šią mokyklą gal 1982 m. ir dar prisiminė baseiną buvus dabartinio lietuvių kalbos kabineto vietoje. Sakė, net plaukti ten išmokusi, nors baseiniukas buvo nedidelis“, – autentišku prisiminimu dalijosi mokytoja R.Gimžūnienė.

Mokykla pastatyta su gimnastikos salėmis, pagalbinėmis rankdarbių patalpomis, valgykla, butais mokyklos personalui ir dušais.

Užprogramuota ateitis

Pasak R.Gimžūnienės, labiausiai žavi mokyklos tarpukario laikotarpis. „Kaip Lietuva kūrėsi ir augo, taip mokykla atspindėjo tą augimo laikotarpį, tautiškumo, patriotizmo ugdymą. Mokyklos statybų pritarimo aktą yra pasirašęs ir prezidentas Antanas Smetona, o kertinio akmens pašventinime dalyvavo kanauninkas Vaižgantas. Tokio didelio pastato pastatymas ir įrengimas per vienus metus yra kažkoks fenomenas“, – susižavėjimo tarpukario statybų tempais neslėpė R.Gimžūnienė.

Mokykla buvo erdvi. Neantraeilis vaidmuo buvo skirtas ir sveikatai, nes tuberkuliozė, buvusi to meto rykšte, nulėmė, kad būtų atkreiptas dėmesys į patalpas – jos turėjo būti saulėtos ir erdvios. Klasės gausios. Archyvuose sugulė klasių dienynai, kuriuose surašyti per 50 mokinių vienoje klasėje.

„Dabar mokiniai daro metinius projektus ir vienas jų pasirinko paanalizuoti, kokie moksleivių vardai dominavo tarpukariu. Mergaičių – Janė, Jadzė, o berniukų – Vytautas“, – šiandienos gimnazistų indėlį į gimnazijos istorijos puslapius minėjo mokytoja.

J.Jablonskio gimnazijos atidarymas buvo atspindėtas ir to meto oficioze „Lietuvos aide“. Laikraštyje J.Jablonskio mokykla įvardyta kaip geriausia Lietuvoje. „Tarsi užprogramuota mokyklos ateitis iki šių dienų“, – malonų faktą ir mokiniams mėgsta paminėti mokytoja R.Gimžūnienė.

Trūkstant salių, įvairios bendruomenės mokyklų sales išnaudodavo susirinkimams. „Mūsų aktų salėje 1932 m. pabaigoje apsilankė ir pats A.Smetona, tad galime sakyti, kad mūsų laiptais į aktų salę kilo prezidentas sakyti sveikinimo kalbos vienai iš draugijų“, – pasakojo pašnekovė.

Patriotizmas sovietmečiu

Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams okupavus Kauną, mokyklos patalpose buvo įrengta karo ligoninė. Tik 1946 m. patalpos grąžintos mokyklai.

Prasmingą pėdsaką J.Jablonskio gimnazijoje paliko septintajame dešimtmetyje čia dirbęs Andrius Dručkus – buvęs partizanų ryšininkas, kurio priesaika buvo ne atiduoti gyvybę už tėvynę, o atiduoti gyvenimą tėvynei. Jis dirbo darbų mokytoju, įkūrė kraštotyros muziejų, pionierių būrį, pavadintą S.Dariaus ir S.Girėno vardu.

A.Dručkus, gelbėdamas nuo sunaikinimo Kauno medicinos instituto rūsyje rastus, per Antrąjį pasaulinį karą paslėptus S.Dariaus ir S.Girėno karstus – medinius ir varinius, juos atsivežė į mokyklos kraštotyros muziejų. Ir vieni, ir kiti karstai buvo sumaniai užmaskuoti. Muziejuje pastatyti mediniai buvo uždengti sovietmečio Lietuvos vėliava, o variniai – padėti rūsyje.

Tačiau ilgainiui žinia apie juos pasiekė tuometę valdžią. A.Dručkus buvo pašalintas iš mokyklos, o karstai atsidūrė elektros skydinės patalpoje. Tuomet A.Dručkus nutarė karstus pavogti iš mokyklos ir paslėpti Kaune besikuriančiame Visuomeniniame sportinės aviacijos muziejuje. Visi karstai iš mokyklos buvo išgabenti vieną 1974 m. birželio naktį senu automobiliu „Moskvič“. Minimas ir faktas, kad netilpęs į automobilį atsisėsti, A.Dručkus gulė į vieną iš karstų.

Nepaisant visų sovietinio režimo tamsumų, būtent sovietmečiu mokyklai sugrąžintas J.Jablonskio vardas, įdiegtas sustiprintas anglų kalbos mokymas, atsirado du mokyklos erdves praplėtę priestatai.

Tais laikais tai buvo kosmosas. Ir ne tik dėl to, kaip greitai buvo pastatyta mokykla, įrengti kabinetai, santechnika, elektra išvedžiota, o ir pats projektas.

Sėkmė – lyderiai

Mokytoja R.Gimžūnienė pastebi, kad J.Jablonskio gimnazijai visais laikotarpiais labai sekėsi su vadovais. Tarpukariu mokykla miestiečių lūpomis vadinta Milerio mokykla dėl jai vadovavusio Jurgio Milerio, ypač puoselėjusio tautiškumą ir patriotizmą.

Tuo laikotarpiu J.Jablonskio gimnazijoje mokėsi prezidentas Valdas Adamkus. Jis labai šiltai atsiliepia apie mokyklą, kurioje, sako, buvo suformuotos jo gyvenimo vertybės, tautiškumo, patriotizmo pagrindai.

„Ypač džiugu matyti, kaip gimnazija keičiasi, modernėja dabar ir tai vyksta jau ne kasmet, o kas mėnesį, ir vis tiek išlaiko savo savitumą ir šilumą“, – tvirtino kone penkis mokyklos dešimtmečius galinti palyginti mokytoja D.Sudarienė.

„Gimnazija keičiasi nuo laikmečio, nuo poreikio, bet labai svarbi gimnazijos bendruomenė – žmonės, kurie joje dirba, vaikai, kurie pasirenka šią gimnaziją, ir jų tėvai. Tai sudaro nedalomą gimnazijos vertybę, esmę. Nors aišku nesakyčiau, kad gimnazija keičiasi, labiau sakyčiau, kad gimnazija yra savo kelyje, kuris visada buvo aiškus, tiesus, priimtinas“, – sakė šiandien mokyklai vadovaujanti Danguolė Miškinienė.

Gimnazijos direktorė D.Miškinienė pastebi, kad mokyklą kuria joje dirbantys žmonės, besimokantys mokiniai ir jų tėvai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nuo pat atidarymo mokykla nuosekliai keitėsi ir augo: buvo pradžios mokykla, vėliau mokytasi netgi dviem pamainomis, atkurtos nepriklausomybės pradžioje suteiktas gimnazijos vardas, o dabar atsirado profilinių pasirinkimų – Tarptautinio bakalaureato, dvikalbės, verslo, kūrybinių industrijų ar akademinės klasės.

Direktorės idėja suburti gimnazijos bendruomenę išaugo į didelį kasmetį renginį „Ant paukščio sparnų atkeliauja Kalėdos“. Kasmet naujas, gimnazistų atliekamas miuziklas, mokinių darbų aukcionas, pokalbiai prie arbatos, geriausių iš geriausių apdovanojimai išaugo mokyklos aktų salės ribas ir persikėlė į Tautos namus.

„J.Jablonskio gimnazija visada buvo matoma. Esu kaunietė ir visada apie ją žinojau“, – direktorė prasitarė, kad dirbdama kitoje mokykloje pagalvodavo, kad jei kažkur kitur, tai būtent J.Jablonskio gimnazijoje norėtų dirbti.

Trumpos atostogos

"Labai gaila, kad negalėjome susitikti mano kabinete", – paskutiniąsias tėvystės atostogų dienas skaičiavęs Kauno Jono Jablonskio gimnazijos anglų kalbos mokytojas metodininkas ten nesilankė bemaž mėnesį.

Ir nors mums nepavyko įkelti kojos į vidų, vaizdingas R.Jezukevičiaus pasakojimas piešė ryškų šventovės vaizdą – virš lentos kybantis, svajones versti realybe raginantis užrašas, kiek tolėliau – buvusio mokinio dovanota Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava, mokinių kalbėjimo metu naudotas žaislinis pripučiamas šuo iš animacinio serialo ir bemaž keturios dešimtys į švarko atlapus segamų ženkliukų. Mokiniai ir kolegos mokytojai žino, kad jie – pedagogo aistra, todėl kaskart išvykę atostogų į užsienį, lauktuvių veža ne magnetukus ar puodelius, puoštus lankytinų vietų nuotraukomis.

"Kiekvieną kartą pasisiūlau sumokėti už juos, bet mokiniai atsisako", – R.Jezukevičius nesiėmė spėlioti ar besimėgaujant tėvystės atostogų džiaugsmais ženkliukų kolekcija, kabineto sienos nepasipildė naujais eksponatais. – Nieko nesitikiu ir nelaukiu. Geriausia dovana – nuoširdus žodis."

Jų R.Jezukevičius sulaukė ir lapkričio pradžioje gimus sūnui, ir to paties mėnesio pabaigoje, kai buvo pripažintas inovatyviausiu šalyje gimtosios ir anglų kalbų mokytoju. Tai jau antrasis kauniečio bandymas užkopti ant nugalėtojo pjedestalo. Praėjusiais metais R.Jezukevičius pateko į inovatyviausiųjų trejetą, o mokiniai savo numylėtinį tąkart apdovanojo įspūdingu tortu, kurio skonį J.Jablonskio gimnazijos pedagogas mena iki šiol.

Jau dešimtoje klasėje R.Jazukevičius žinojo, kad jis bus anglų kalbos mokytoju.

Trys svajonės

Ne iš pirmo karto R.Jezukevičius papuolė ir į J.Jablonskio gimnaziją, kurioje dabar skaičiuoja penktus metus. Nusiuntęs savo gyvenimo aprašymą, po pirmojo bandymo jaunas specialistas nesulaukė jokio atsako. Po antrojo buvo pakviestas į pokalbį, po trečiojo anglų kalbos mokytojas įsiliejo į J.Jablonskio gimnazijos bendruomenę, kurią dabar vadina antrąja savo šeima. Specialistą, apie kurį jau sklando legendos, kelis kartus bandė pervilioti kitos mokyklos, tačiau visos pastangos buvo bergždžios.

"Gal nuskambės keistai, bet paantrinsiu pats sau – santykiai ir bendruomenė yra labai svarbu. Kas iš to, kad alga didesnė, bet nėra susikalbėjimo", – kaunietis prisiminė savo mokyklą ir didžiausią įkvėpėją klasės auklėtoją Genutę Jakentienę.

Ne veltui būdamas dešimtoje klasėje, ant popieriaus skiautės jaunuolis tvirta ranka raitė tris savo svajones.

"Parašiau, kad būsiu anglų kalbos mokytoju, dirbsiu Kalniečių vidurinėje mokykloje ir su savo auklėtoja išgersiu kavos puodelį", – paskutinei svajonei nebuvo lemta išsipildyti.

Šviesaus atminimo auklėtoją pakirto sunki liga. Pirmosios dvi svajonės virto kūnu – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) baigęs anglų filologijos bakalauro, praktinės filosofijos magistro ir laipsnio nesuteikiančias profesines pedagogikos studijas jaunas specialistas grįžo į Smetonos gimnaziją, buvusią Kalniečių vidurinę mokyklą. Mokyklos vestibiulyje išvydęs buvusį mokinį bene labiausiai nustebo sargas.

"Ką tu čia ir vėl veiki?" – klausė jis manęs. Atsakiau, kad grįžau, tik jau į kitą barikadų pusę. Tuo metu mokytojai sveikino mane, spaudė ranką ir sakė tikėję, kad aš galiu grįžti, – Pedagoginio kelio pradžią prisiminė vyras. – Kaip reagavo tėvai? Iš jų sulaukiau visapusiško palaikymo ir raginimo daryti tai, kas patinka. Iki ligos mediku dirbęs tėtis bandė palenkti į savo pusę, bet mudviejų diskusijų apie Immanuelį Kantą ar Fridrichą Wilhelmą Nietzsche metu pastebėjęs gabumus filosofijai ir užsienio kalboms, kadangi daugelio autorių veikalus skaitydavau originalo kalba, suprato, kad medicina ne man. Galiausiai išryškėjo dar ir tas faktas, kad aš bijau adatų."

Dėsto dar ir etiką

Pedagogo karjerą pradėjęs Smetonos gimnazijoje, vėliau kaunietis dėstė filosofiją Šv.Ignaco Lojolos kolegijoje. Galiausiai – J.Jablonskio gimnazijoje. R.Jezukevičius čia dėsto anglų kalbą, o pastaruosius dvejus metus dar ir etiką. Tiesa, apie gėrio ir blogio kriterijus, laimę, gyvenimo prasmę ir žmogaus paskirties problemas atsistojęs prieš klasę pedagogas taip pat kalba angliškai.

Parašiau, kad būsiu anglų kalbos mokytoju, dirbsiu Kalniečių mokykloje ir su savo auklėtoja išgersiu kavos puodelį.

"Etika – moralės filosofija. Taigi, saikingai atsitraukti nuo anglų ir pereiti prie gyvenimo meilės – filosofijos, buvo gaivus oro gūsis", – siūlymas gimnazistams dėstyti etiką, pedagogui pasirodė labai viliojantis. Visgi tikrasis R.Jezukevičiaus pašaukimas – anglų kalba. Ja vyras skaito literatūrą, rašo mokslinius straipsnius, kalba su mokiniais net ir pertraukų metu. Toks yra mokytojo ir gimnazistų sutarimas.

"Aš leidžiu net ir per pamokas padaryti kelių minučių pertrauką, jei koks nors mokinys ar mokinė dega, kaip nori ką nors papasakoti. Bet su sąlyga, kad tai darys anglų kalba", – tokia pat taisyklė galioja ir susirašinėjant virtualioje erdvėje. Nesvarbu, ar tema būtų susijusi su mokslais, ar su laisvalaikiu.

Mokiniams tai esą nėra sunku. Dabartinė karta gerai kalba angliškai. Todėl ant mokytojų pečių gula kur kas didesnė atsakomybė nei taisyklinga gramatika. Geras pedagogas, anot pašnekovo, mokiniui turi duoti kur kas daugiau – supažindinti su istorija, literatūra, menu ir kultūra.

"Pamoka turi būti įdomi. Ne tik mokiniui, bet ir man pačiam, greičiausiai dėl to pas mane nėra nei vienos vienodos pamokos. Kodėl? Nes nėra vienodos klasės. Viena uždaresnė ir nori daugiau skaityti, kita – daugiau kalbėti", – svarbiausia, anot mokytojo, rasti priėjimą prie kiekvieno mokinio, nesvarbu, kokio lygio jo anglų kalbos žinios bebūtų. – Yra mokinių, kurie ateina su spragomis. Jiems visuomet pasiūlau atspausdinti užduotis ir padirbėti papildomai, pakonsultuoju pertraukų metu. Patikėkite, per metus atspausdinu kelis tūkstančius lapų. Tik turbūt dauguma pedagogų tai daro."

Sąžiningumo principas

Moksleiviai su teiginiu, kad jų anglų kalbos mokytojas yra kaip dauguma, veikiausiai, nesutiktų. Tai įrodo ne tik iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos apie legendinį mokytoją, kurio pamokose vietoje nuobodžių testų mobiliaisiais telefonais sprendžiamos įvairios internetinės interaktyvios užduotys, bet ir puikus lankomumas.

R.Jezukevičiaus pamokose 9–12 kl. mokiniai sėdi net ir tada, jei būna neatlikę namų darbų ar nepasiruošę naujai pamokai. Svarbiausia apie tai pranešti iš anksto. Baimė? Jei anglų kabineto durų rankeną gimnazistai klibintų vedami šio jausmo, mokytojas sunerimtų kažką padaręs blogai arba apskritai nieko nepadaręs.

"Pas mane galioja sąžiningumo principas – prieini ir sakai, kad nepadarei, – pedagogas tikino niekada neskubantis teisti ir nepykstantis. – Mane sunku supykdyti, nebent tai būtų daroma sistemingai mėnesį ar ilgiau. Manau, kiekvienas mokytojas turėtų būti atlaidus, nelaikantis savyje pykčio. Svarbiausia nepamiršti, kad po 45 ar 90 min. ateis nauja klasė, todėl tu negali stovėti prieš ją piktas, liūdnas ir be entuziazmo savo dėstomam dalykui."

Vertindami mokytojo pasitikėjimą, mokiniai atsako tuo pačiu – stengiasi jo nenuvilti.

"Žinote, yra labai malonus dalykas, kai gurkšnojant tą pačią arbatą pertraukų metu iš mokinio išgirsti, kad anksčiau jis nemėgo anglų kalbos, o dabar viskas apsivertė aukštyn kojom. Dalyvavimas anglų kalbos pamokose tapo itin malonia ir laukiama dienos dalimi. Tai mokytojui itin nuostabus grįžtamasis ryšys. Tokiais momentais supranti, kad darbas, kuris toli gražu nesibaigia užvėrus mokyklos duris, neša labai saldžių vaisių. Tarkime, dešimtukas pamokos gale arba šimtukas baigiamajame egzamine. Tai įvertinimas ne tik mokinio žinių, bet ir mano darbo", – anglų kalbos mokytojas neslėpė, savo pedagoginės karjeros metu paruošęs ne vieną šimtukininką.

Parašiau, kad būsiu anglų kalbos mokytoju, dirbsiu Kalniečių mokykloje ir su savo auklėtoja išgersiu kavos puodelį.

Nenorėtų būti auklėtoju

Atsidurti vieno populiariausių gimnazijos pedagogų pamokoje – ne vieno mokinio svajonė. Žinoma, yra buvę keli atvejai, kai mokiniai vietoje nenustygstantį mokytoją išmainė į kitus.

"Nemėgstu bereikalingos tylos pamokoje, juolab kad anglų kalba yra kalba. O svarbiausia kalbos paskirtis – būti bendravimo priemone, būti vartojama. Tačiau suprantu, kad ne visiems mokiniams mano mokymo stilius ar metodai patinka. Tikrai tokių yra ir tai yra visiškai natūralu. Puiku, reikia juos mylėti ir gerbti jų pasirinkimą. Nėra vieno nekvestionuojamo geros pamokos recepto ar vieno teisingo mokymo metodo. Yra tik mokinio ir mokytojo bendras noras mokyti ir mokytis", – profesionalumą demonstravo specialistas.

Paklaustas, ar nenorėtų dirbti su jaunesnių klasių moksleiviais, kurie saldžiuosius vaisius imtų brandinti dar anksčiau, pedagogas papurtė galvą. Vyresnieji esą jau suvokia mokslo naudą ir svarbą, geba naudotis naujausiomis technologijomis, yra atviri naujovėms ir pasiūlymams. Jaunesniųjų klasių moksleiviams dar labiau reikia klasės auklėtojo skverno.

"Turėjau tokią patirtį Kalniečių vidurinėje mokykloje ir supratau, kad auklėtojo darbas tikrai ne man. Aš niekada neatstūmiau ir neatstumsiu jokio vaiko. Galiu per pertrauką patarti, padiskutuoti, padėti, tačiau to nepakanka. Visada sakiau, kad auklėtojas – atskiras pasaulis. Geras mokytojas, inovatyvus, nuoširdus, linksmas – nebūtinai yra geras auklėtojas. Manau, kad būti tokiu auklėtoju, kokio vaikai yra nusipelnę, reikia būti pačiam patyrus visus vaiko augimo ir auginimo niuansus. O šią patirtį ir šį gyvenimo etapą aš pradėjau dar tik prieš beveik tris metus gimus dukrelei ir sustiprinau gimus sūnui. Taigi šioje srityje turiu dar per mažai žinių", – besišypsodamas aiškias ribas brėžė vyras.

Nestovi vienoje vietoje

R.Jezukevičius įsitikinęs, kad geras mokytojas turi duoti ir turėti vidinių resursų. Tam esą reikalinga vidinė harmonija.

"Už tai esu dėkingas savo žmonai. Kita pasakytų: žinai, brangusis, grįžai namo ir pamiršk darbus... Ji supranta, nes pati yra dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Žmogui, kuris nėra susijęs su pedagoginiu gyvenimu labai sunku paaiškinti, kad ši profesija turi labai neaiškias ir neapibrėžtas darbo valandas", – pedagogas džiaugėsi aplinka ir aplinkybėmis, palankiomis jo augimui ir tobulėjimui.

R.Jezukevičius – "Microsoft" mokytojas novatorius-ekspertas, nuo praėjusių metų – sertifikuotas "National Geographic" mokytojas. Prieš kelias savaites jis baigė tarptautinio bakalaureato kursus, mat J.Jablonskio gimnazija ruošiasi tapti tarptautinio bakalaureato mokykla.

"Visą mano tęstinį profesinį tobulinimąsi lemia svarbiausi mokyklų bendruomenių nariai – mokiniai. Visą mano, kaip mokytojo, veiklą ir profesinį tobulėjimą diktuoja jų poreikiai. Tuo ir patarčiau vadovautis jauniems ar dar tik būsimiems mokytojams. Nedarykite nieko šiaip sau, veikite dėl mokinių. Turiu prisipažinti, kad galvoje pilna net ir dabar įvairių minčių, tikslų, naujovių. Kaip spėju? Paradoksas, bet pastebėjau tokį dalyką – kuo labiau esi užimtas, tuo daugiau padarai", – R.Jezukevičius vylėsi, kad jo pavyzdys bus motyvacija kitiems, nedrąsiai svajojantiems apie pedagogo profesiją.

Pirmadienį gimnazijoje įvyko konferencija „Svaiginanti skaitymo galia“, skirta 2016-iesiems – Bibliotekų metams – pažymėti. Renginyje dalyvavo Rebeka Una (tikrasis vardas Jurga Šalaševičiūtė), buvusi gimnazijos auklėtinė, Metų knygos paaugliams ir jaunimui „Atjunk“ autorė, Prano Mašioto premijos laureatė. 

Susitikime su gimnazistais autorė papasakojo apie savo knygą, atsakė į jų klausimus. Rašytoja, matydama, kaip vis tobulėjančios technologijos keičia šiuolaikinių paauglių gyvenimą, jų tarpusavio ryšius bei mąstymą, pasirinkusi distopijos žanrą, dabar vieną populiariausių tarp jaunimo, sukūrė, jos žodžiais, „siaubo knygą be siaubo elementų“ apie gyvenimą gal ir nelabai tolimoje ateityje. Gimnazistai susidomėję klausėsi R. Unos – juk ne kasdien pasitaiko galimybė susitikti su rašytoja, kuri mokėsi toje pačioje mokykloje.

„Didžiąją dalį mokyklinės literatūros skaičiau su meile. Galbūt ne visada pastebiu detales, bet stengiuosi įsigilinti ir suvokti, atrasti tai, ką autorius norėjo perduoti skaitytojui. Užsikrėtusi skaitymu, negaliu sustoti. Ir šiandien turiu sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti. Būtinai perskaitysiu, nes kitaip jausiuosi nepatenkinta savimi“, – sako 11 E klasės mokinė Gerda Šimukauskaitė.

„Vieną kartą gali keliauti su Odisėjumi ir apsigyventi Kirkės saloje, kitą – nusikeli į karaliaus Lyro rūmus ir pažvelgi nedėkingoms dukterims į akis, o šiuo metu man smagiausia su Gryta, keturiolikmete R. Unos knygos „Atjunk“ pagrindine veikėja, keliauti į ateitį ir pasižiūrėti, kaip mes, žmonės, bendrausime dar neegzistuojančiame pasaulyje. Taigi skaitymas yra puikus atsipalaidavimo šaltinis bei vaizduotės lavinimo būdas“, – įsitikinusi Ugnė Masilionytė iš 9 B klasės.

Kitą savaitę miesto taryba balsuos, kad dalis Šančių vidurinės mokyklos patalpų būtų perduotos J.Jablonskio gimnazijai. Kam Žaliakalnyje įsikūrusiai gimnazijai reikia patalpų Šančiuose?

Tęs mokslus

"Nuo rudens mūsų mokykla tampa pagrindine, ir norime vaikams užtikrinti ugdymo tęstinumą, todėl vienuoliktos–dvyliktos klasių mokiniai taps J.Jablonskio gimnazijos gimnazistais, bet toliau mokysis mūsų patalpose", – patalpų perdavimo priežastį įvardijo Šančių vidurinės mokyklos vadovas Romanas Jasulaitis. Jis nuramino, kad niekas šios švietimo ir ugdymo įstaigos uždaryti neketina.

Jo duomenimis, iki šiol mokykloje mokėsi apie 400 vaikų. Nuo rugsėjo Šančių pagrindinėje mokykloje liks beveik 300 mokinių, o likusieji vienuoliktokai ir dvyliktokai taps J.Jablonskio gimnazijos gimnazistais.

"Darome, kad vaikams būtų geriau, ir džiaugiamės, kad miesto taryba tai supranta, nes mažos mokyklos finansiškai neišsilaiko. Ateityje žiūrėsime, kaip bus", – svarstė Šančių vidurinės mokyklos direktorius.

R.Jasulaitis atkreipė dėmesį, kad mieste įgyvendinus mokyklų tinklo pertvarką, Šančiuose ir Panemunėje nelieka nė vienos valstybinės mokyklos, užtikrinančios ugdymą iki dvyliktos klasės.

Šv.Mato vidurinė mokykla, siekdama išsaugoti ugdymą nuo pirmos iki dvyliktos klasės ir bandydama išvengti reformos, prisiglaudė po Vilkaviškio vyskupijos sparnu ir tapo privačia katalikiška mokykla. Pasak R.Jasulaičio, nemažai vaikų, gyvenančių Panemunėje, norėtų lankyti Šančių vidurinę mokyklą, tačiau didžiausia kliūtis – uždarytas Panemunės tiltas.

Naudos nepajus

"Vienuoliktos ir dvyliktos klasių vaikus priskyrė mūsų gimnazijai, nors jie toliau mokysis savo mokyklos patalpose, bet gaus mūsų gimnazijos atestatus. Vaikams nereikės keisti aplinkos ir važinėti į miesto centrą. Bendradarbiausime", – apie numatomą pertvarką kalbėjo J.Jablonskio gimnazijos direktorius Vytautas Gylys. Anot jo, dauguma mokytojų bus taip pat iš Šančių mokyklos, nes atstumai tarp mokyklų dideli, ir gana keblu suderinti pamokų grafikus.

J.Jablonskio gimnazijos vadovas neslėpė, kad tokia draugystė – tik laikinas sprendimas dvejiems metams, kol mokyklą baigs Šančių vidurinės mokyklos vienuoliktokai ir dvyliktokai. "Matysime, ar tai pasiteisins, bet, ko gero, tai laikina. Mums iš to nebus jokios finansinės naudos, tik darome gera vaikams ir tėvams", – įsitikinęs V.Gylys.

Jis sukritikavo Kauno mokyklų norą kuo ilgiau atidėlioti švietimo ir ugdymo įstaigų tinklo pertvarką. "Jau seniai reikėjo tai padaryti. Dabar susikūrė keistų darinių (mokyklų, kurioms buvo padarytos tam tikros išimtys – aut. past.). Ir gimnazijoms, ir vaikams nuo to tikrai ne geriau", – tikino direktorius.

Gelbėjo ir Aleksotą

Savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas patvirtino, kad tokia mokyklų draugystė jau ne pirma Kaune. Kiek anksčiau miesto taryba yra nusprendusi dalį J.Dobkevičiaus vidurinės mokyklos, kuri rudenį taps progimnazija, patalpų perduoti S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijai.

"Aleksote galėjo nelikti nė vienos vidurinį ugdymą teikiančios mokyklos. Siekėme išsaugoti ugdymo tęstinumą iki dvyliktos klasės Aleksoto rajone", – aiškino A.Bagdonas.
Dabar situaciją keičia tai, kad Šv.Pranciškaus vidurinė mokykla akredituota kaip savito ugdymo principus taikanti gimnazija, kurioje vaikai galės mokytis nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Anksčiau ši mokykla bandė išsaugoti dvylika klasių, tapdama katalikiška. Dabar ji skelbia diegsianti ekologijos ir aplinkos technologijų ugdymo programas.
"J.Urbšio vidurinės mokyklos mokiniams sudaryta galimybė mokslus baigti savo mokykloje", – pridūrė A.Bagdonas. Taryba nusprendė, kad J.Urbšio vidurinė mokykla bus pertvarkyta į pagrindinę.

Mokyklas siūlys nuomoti?

Sprendimo projektas dėl Šančių vidurinės mokyklos patalpų perdavimo J.Jablonskio gimnazijai grindžiamas tuo, kad mokyklų draugystė padės efektyviai naudoti savivaldybės turtą. Bet jei tai tik laikinas sprendimas, kaip tas turtas – mokyklos patalpos – bus naudojamas, šiam eskperimentui pasibaigus?

"Jos ir toliau bus naudojamos ugdymo reikmėms. Juk mokyklose kuriamos laboratorijos, skaityklos ir bibliotekos. Dalies pastato nenugriausi", – bandė aiškinti A.Bagdonas.
Jis užsiminė ir apie dar vieną būdą, kaip panaudoti ištuštėjusių mokyklų patalpas. "Mokyklos gali nuomoti patalpas ir gauti už tai nuompinigių. Aišku, tik toms įstaigoms, kurios netrukdo švietimui", – pabrėžė Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas.

Dvyliktokui Gajui Eidiejui, kaip pats sako, nelabai sekasi matematika, tačiau 19-metis stengiasi tobulėti piešimo srityje. Kai mokytoja, pastebėjusi, jog vaikinas neruošia namų darbų, o kontrolinių pažymiai neidealiausi, paklausė, kas jam įdomu, Gajus papasakojo apie savo aistrą. Po to matematikos kabinetas pasipuošė įspūdingu stilizuotu begalybės ženklu.

„Mokytojai atvirai papasakojau apie savo aistrą, o ji man pasiūlė bendrą projektą. Kad ir kaip nesisektų matematika, žaviausia sąvoka man yra „begalybė“. Tad paruošiau keletą eskizų šią tema, pritaikiau savo kūrybos bei technikos žinias ir per atostogas atnaujinau klasę“, – pasakojo Kauno Jono Jablonskio gimnazijos abiturientas.

Pasak jo, piešinyje pavaizduota iš begalybės simbolio sklindanti gyvybė, o spalvos ir erdvės – tarsi deformuotos tos begalybės.