Šiandien J. Miltinio, Donato Banionio, Vaclovo Blėdžio, Eugenijos Šulgaitės, Reginos Zdanavičiūtės ir kitų Panevėžio teatro legendų vardai yra įrašyti į Lietuvos kultūros aukso fondą. Tačiau mažai kas žino, nuo ko viskas prasidėjo, kaip gyveno Panevėžio teatro įkūrėjai pirmaisiais kūrybos metais, kaip jie tapo aktoriais, kaip išgyveno Antrąjį pasaulinį karą ir tai, kaip susiformavo jų puoselėtas teatras, kurį jie laikė savo meno šventove ir sala, kurioje jie rasdavo prieglobstį nuo išorės politinio spaudimo, kultūrinės nykumos, finansinio nepritekliaus.

A. Gudo nuotr. 

Ši Panevėžio teatro pradžių pradžios istorija apipinta daugybe mitų ir legendų. Pasakojama, kad į Panevėžį atvykę jaunieji aktoriai ir jų mokytojas J. Miltinis buvo apgyvendinti Marijonų gatvės vienuolyne, kur jie iš tikrųjų ėmė gyventi kaip tikri meno vienuoliai – visiškai atsidavę menui ir nuolatiniam mokymuisi, neturėdami teisės kurti šeimų, bendrauti su išoriniu pasauliu, linksmintis. Viskas buvo bendra – gyvenamoji vieta, maistas, pinigai, visi vargai ir džiaugsmai. Ne visi tai atlaikė, bet tie, kam pavyko, tapo legendomis.

Spektaklio kūrėjai nutarė pažvelgti į tuos sunkius teatro kūrimosi laikus ir pakviesti žiūrovus kartu patyrinėti mitą apie jaunus, aistringus idealistus, pasirengusius paaukoti savo gyvenimus vardan didžiojo meno, kurį jie laikė pasaulio esmėtyros sala. Sala, kurios nėra. Sala, kurią jie pasiaukodami kūrė tam, kad neprapultų, nepaskęstų juos slėgusioje ir smaugusioje buities realybėje.

A. Gudo nuotr. 

2022 m. Albinas Kėleris už Maestro vaidmenį spektaklyje „Sala, kurios nėra“ buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui aktoriaus kategorijoje, o kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis tapo Auksinio scenos kryžiaus laureatu už spektaklio muziką.

Kartu su režisieriumi A. Špilevoj spektaklį kuria scenografijos ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis, vaizdo projekcijų autorius Dinas Marcinkevičius, choreografas Marius Pinigis, Panevėžio muzikinio teatro orkestras ir jo dirigentas bei muzikos vadovas Martynas Bražas. Vaidina: Albinas Kėleris, Tadas Gryn, Laurynas Jurgelis, Dainius Jankauskas, Rokas Pijus Misiūnas, Joris Zaliauskas, Mantas Pauliukonis, Urtė Povilauskaitė, Irena Sikorskytė, Ieva Labanauskaitė, Laimutis Sėdžius, Marius Cemnickas, Ligita Kondrotaitė, Asta Preidytė, Eleonora Koriznaitė, Vytautas Kupšys, Ieva Brikė, Jolita Skukauskaitė, Giedrius Arlauskas, Donatas Kalkauskas.

Ir tam tikra prasme, jis yra visiškai teisus. Tam tikra prasme, daugelis iš mūsų mieliau vilktųsi Ievos ir Adomo kostiumus ir pasileistų laukais nuogi, nei dar ir dar kartą atsidurtų situacijoje, kai visi ir kiekvienas beprotiškai stengiasi parodyti save vien iš geriausios pusės, o nesusišnekėjimo, nusišnekėjimo ir išsišnekėjimo, gyvenimo, mirties ir žmogiškųjų santykių tragikomizmas liejasi tarsi iš gausybės rago. O vis dėlto tokiose situacijose mes atsiduriame. Ir dažnai. Per Kalėdas, per krikštynas, per jubiliejus, pirmąsyk susitikę su savo antrosios pusės gimine, važiuodami į dešimtis metų nematytų pusbrolių ir pusseserių vestuves. T. y. visada, kai neva naujos moralės sistemos susiduria su neva amžinosiomis vertybėmis.

Jaunos lietuvių dramaturgės Dovilės Statkevičienės ir režisieriaus Aliaus Veverskio vedina komedijos „Giminės, arba kam zrazų pakartot“ kūrėjų komanda siekia dinamiška šiuolaikine teatro kalba, tačiau jautriai, mąstyti apie gyvus žmones ir jų nekasdieniškai kasdieniškas istorijas: apie vaikų ir tėvų konfliktus, apie dvi viena nuo kitos nutolusias kartas, kurioms vis sunkiau pavyksta susišnekėti, apie pabirusią šeimą ir pabirusią šalį, apie vertybinius ir pasaulėžiūrų skirtumus, gyvenimo kasdienybės absurdiškumą, žmogiškuosius santykius ir šiandienos visuomenę apėmusį vienatvės jausmą.

Dramaturgės D. Statkevičienės pjesė, pagal kurią kuriamas spektaklis, 2016 m. laimėjo Alytaus miesto teatro organizuotą II-ąjį respublikinį dramaturgų konkursą, o režisieriaus A. Veverskio pagal šį tekstą sukurtas būsimojo spektaklio eskizas tapo Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos rengiamo konkurso „Balkono okupacija“ laureatu.

Vaidina: Giedrius Arlauskas, Marius Cemnickas, Jonas Čepulis, Anupras Jucius, Žiedūnė Mardosaitė, Justina Nemanytė, Laimutis Sėdžius, Akvilė Vitkūnaitė, Gintautas Žiogas, Toma Razmislavičiūtė – Juodė, Donatas Kalkauskas.

Rež. Alius Veverskis

Dviejų dalių komedija

Trukmė: 2 val. 30 min.

Regis, kad apakome

Ne pirmąjį savo darbą pristatantis režisierius vasario 19 d. kviečia ne vaikščioti vandens paviršiumi, bet nerti į tamsias patyrimo, katarsio gelmes.

Pagal portugalų rašytojo José Saramago romano motyvus paremtas spektaklis „Aklieji“ A. Areimos galvoje ėmė bręsti jau seniai.

„Užsimezgė labai artimas žmonių dialogas su skaitmeninėmis technologijomis. Mūsų pagrindinis partneris – ekranas: televizijos, telefono, kompiuterio“, – sako režisierius.

Jis įsitikinęs, kad skaitmeniniame pasaulyje informacijos kiekiai keičiasi šviesos greičiu ir minčių, informacijos absorbavimas bei fiksacija yra labai netvarus reiškinys. Anot jo, smegenys tokio duomenų srauto negali suklasifikuoti, todėl neretai imame nebevertinti esminių įvykių, prisijaukinome, pripratome prie žiaurumo. Tai, kas anksčiau vertė kūną eiti pagaugais, dabar nebeveikia tikslingai – susirgome vidiniu aklumu.

Tad čia didžiausias dėmesys skiriamas šiandienos žmonėms, kurie dar nori ir gali pakeisti save, savo mąstymo kultūrą.

Anot A. Areimos, portugalo kūriniai yra nuostabūs, pažeidžiantys nusistovėjusius kanonus, paliečiantys biblinį siužetą: „Jie priverčia žiūrėti kitaip, sąmoningai, o ne bukomis veršiuko akimis. Reikia suprasti, kad žmogiškiau gyventi būtina čia ir dabar, pasaulyje, o ne perspektyvoje į dangų.“

Užsimerkti prieš realybę

„Aklieji“ šių dienų perspektyvoje yra absoliutus esamasis laikas. Spektaklis į tam tikrą retrospektyvą nukelia dėl tam tikrų interjero detalių. Pats pastatymas – šiuolaikinis, atitinkantis ne tik Lietuvos, bet ir Europos teatrų standartus.

„Į nieką neteks žiūrėti per didelį atstumą, nebus filosofijos, kuri mūsų negalėtų nepaliesti. O juk labai dažnai spektaklis būna metaforinis. Pasižiūrime kaip į gražų paveiksliuką, lyg supratome temą ir grįžę namo gyvename lyg niekur nieko“, – sako režisierius.

A. Areimai norisi, kad spektaklis paliestų ir sukrėstų kiekvieną. Kad apsilankymas teatre taptų savaitės diskusijų tema, apmąstymų vertu įvykiu. Kad kūne apsigyvenusi emocija pasiektų jautriausius saugiklius ir įvyktų esminių pokyčių.

Spektaklis „Aklieji“ – vasario 19 dieną 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Bilietais prekiauja www.bilietai.lt

Bylą teisėjų kolegija išnagrinėjo per du posėdžius ir savo sprendimą skelbs lapkričio 21 dieną, pranešė teismas.

Nuteistojo prašymu byla Panevėžio apygardos teisme nagrinėta uždaruose posėdžiuose.

Gegužės 4 dieną Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų teisėjas pripažino L. M. Zaikauską kaltu dėl pasikėsinimo priversti lytiškai santykiauti ir skyrė jam 44 parų arešto bausmę, ją nurodė atlikti poilsio dienomis.

Teismas taip pat priteisė nukentėjusiai aktorei atlyginti 3 tūkst. eurų neturtinę ir 100 eurų turtinę žalą.

L. M. Zaikauską seksualiniu priekabiavimu apkaltino aktorė Erika Račkytė. Ji repetavo L. M. Zaikausko režisuotame spektaklyje „Mergaitės svajonė“. Mergina nurodė, kad per repeticijas tuometinis J.Miltinio dramos teatro vadovas ne kartą jai minėjo, jog po spektaklio premjeros ji turės su juo „permiegoti“, tokiu būdu atsidėkodama už repeticijas.

Pasak E. Račkytės, L. M. Zaikauskas jai sakė, kad tik turėdama lytinių santykių su juo ji bus žvaigždė, jei ne, bus priversta išeiti iš darbo. Merginos tvirtinimu, prieš vieną repeticiją vadovas pasakė: „ateik čia"“, suėmė jai už veido bei pradėjo pareiškėją bučiuoti per prievartą, įsakydamas jai išsižioti. Tą pačią dieną jis po repeticijos išjungė šviesą ir vėl suėmė už veido bei pradėjo bučiuoti per prievartą.

Kilus skandalui, L. M. Zaikauskas buvo atleistas iš pareigų.

Kaip žada J. Miltinio dramos teatro vadovas Linas Zaikauskas, Panevėžiui tęsiant pavasarį teatro pradėtą iniciatyvą „Panevėžys vienija ir taškas“ kas mėnesį žiūrovai galės išvysti po vieną premjerą. Viena jų pavasarį bus rodoma netgi siaurojo geležinkelio depe. Taip pat laukia filmai, parodos, koncertai, netgi V. Klyčko vizitui skirtas bokso turnyras.

Jis priminė, kad projektas gimė kaip bandymas atkreipti į teatrą kuo didesnį dėmesį ir padaryti taip, kad mieste „būti kultūringam būtų madinga“.

Visos pjesės – premjeros Lietuvoje

Jau rugsėjo pabaigoje L. Zaikauskas žada pristatyti publikai premjerinį savo režisuotą spektaklį „Lavina“ pagal T. Džiudženoglu pjesę. Atvykti planuoja ir pjesės autorius.

„Rugsėjo 24 dieną autorius atvažiuos į Panevėžį, o jam pasižiūrėjus spektaklį „Lavina“, 25 dieną padarysime teatro scenoje diskusiją, kuri taip ir vadinsis: „Globalaus pasaulio grėsmės ir baimės“, joje dalyvaus Tundžeras Džiudženoglu, Krzysztofas Zanussis“, – rugsėjo iniciatyvas BNS pristatė L.Zaikauskas.

Diskusijoje taip pat dalyvaus filosofas Krescencijus Stoškus, ją moderuos žurnalistas Tomas Dapkus.

„Noriu pasakyti, kad mūsų sezone šiemet kiekviena pjesė bus pastatyta pirmą kartą Lietuvoje, pirmą kartą išversta į lietuvių kalbą (...), pirmą kartą Lietuvoje yra ir tai, kad šis sezonas bus labai tarptautinis. Visi teatrai retkarčiais pasikviečia užsienio režisierių, bet mūsų šiame sezone „razina“ bus lietuvių režisierius“, – pažymėjo L.Zaikauskas.

Visi spektakliai statomi lietuvių kalba, juose vaidins J. Miltinio teatro aktoriai.

Renginiai rudenį vyks ir Panevėžio Gabrielės Petkevičiaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kur saugomas gausus J.Miltinio archyvas, – rugsėjo 12 dieną bus pristatyta knyga „Romų pasakos“, rengiama diskusija apie romų Holokaustą. Rugsėjo 17 dieną vyks susitikimas su teatrologu Martynu Petriku, kuriame bus aptartos šiuolaikinio teatro aktualijos, visą mėnesį veiks paroda „Kaip išgyventi XX amžiuje“.

Repeticijos K. Zanussio namuose

Teatro padiktuota spalio tema – „Nusikaltimas ir bausmė“ su mėnesio kulminacija – K. Zanussio pjesės „Hibris“ premjera. Spektaklį su J.Miltinio dramos teatro aktoriais kūrė pats K. Zanussis, jis teatralus repeticijoms buvo pasikvietęs į savo namus Lenkijoje.

Anot spektaklyje vieną pagrindinių vaidmenų sukūrusio Lietuvos jaunimo teatro aktoriaus Vido Petkevičiaus, premjera bus pasaulinė, kadangi visi ankstesni bandymai pastatyti pjesę scenoje nebuvo realizuoti. Anot jo, aktoriams nebuvo lengva, kadangi pjesėje yra „labai daug filosofinio teksto“. Nors darbas vyko labai įtemptu grafiku, aktoriai tvirtino įtampos nejautę, pats K.Zanussis buvo itin geranoriškas ir net pasisiūlė būri gidu.

„Prisipažinsiu: nesu taip daug dirbęs, kaip šį kartą. Nors buvo nuostabi aplinka: dvarelis, puikūs sodai, daug šunų, bet nebuvo kada daug dairytis, per dvi savaites reikėjo padaryti spektaklį. Taip ir įvyko, dirbti reikėjo labai daug. (...) Nebuvo jokios įtampos, tiesiog buvo didžiulis darbas. Jis visą laiką siūlė mums pailsėti, nuvažiuoti kur nors į miestą, sako: esu labai geras gidas, norėčiau jus kur nors nuvežti, ką nors parodyti, bet mes atsisakydavome, nes nebuvo daug laiko“, – pasakojo V. Petkevičius.

Pasak jo, su K. Zanussiu, kuris laisvai šneka šešiomis kalbomis, aktoriai bendravo rusiškai ir angliškai, po repeticijų naktį vykdavo K. Zanussio filmų peržiūros – tų, kurie niekada nebuvo rodomi didžiuosiuose ekranuose Lietuvoje.

Lapkritis – Maidano mėnuo

Lapkritis bus skirtas Maidano įvykiams Ukrainoje paminėti. Be Ukrainos menininkų parodų, koncertų bus pristatytas Ivano Franko teatro meno vadovo Stanislavo Moisejevo spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ pagal vienos garsiausių ukrainiečių dramaturgių Natalijos Vorožbit pjesę.

Lapkričio mėnesį taip pat laukiama Ukrainos kino režisieriaus Sergejaus Voiznicos, pristatysiančio kino festivaliuose laurus skinantį filmą apie Maidaną, iš Vatikano žada atvykti ir graikų katalikų vyskupas Igoris Bialyko, jis dalyvaus diskusijose teatre.

„Laukiame buvusio panevėžiečio, pasaulio bokso čempiono ir šiandieninio Kijevo mero Vitalijaus Klyčko. Panevėžys net organizuoja didelį tarptautinį bokso turnyrą jo atvykimo garbei – štai, iki ko atveda teatras“, – teigė L.Zaikauskas.

Tikimasi, kad kartu su V. Klyčko atvyks Ukrainos kultūros ministras Jevhenijus Nyščiukas.

Pavasarį savo premjerą J. Miltinio teatre pagal čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo apysaką „Ypatingai sekami traukiniai“ pristatys ir kitas garsus lenkų kino ir teatro režisierius Jacekas Glombas. J. Miltinio teatras žada kviesti ir čekų režisierių Jirį Menzelį (Jiežį Mencelį), jo to paties pavadinimo filmas 1967-aisiais pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas.

„Premjera įvyks labai įdomioje vietoje: Aukštaitijos „siauruko“ geležinkelio depe, kur tikri garvežiai tikrai važinės, parodysime ir „Oskaro“ laureato filmą. Duok, Dieve, jam sveikatos, atvažiuos į Panevėžį“, – teigė L. Zaikauskas.

Pavasarį žadama pristatyti ir Karelų režisieriaus Andrejaus Dežonovo, gruzinų režisierių spektaklius.

Š. Birutis: pasirinkimas pasiteisino

Sezono pristatyme dalyvavęs kultūros ministras Šarūnas Birutis sakė, kad džiaugiasi permainomis Panevėžio kultūriniame ir viešajame gyvenime.

„Galiu pasakyti, kad mes tikrai neapsirikome paskirdami L. Zaikauską garbingą vardą turinčio teatro direktoriumi. Paprastai vertiname programas. Tai galiu pasakyti, kad ta jo programa, kurią jis pateikė ministerijai ir su kuria laimėjo, yra vykdoma daugiau nei šimtu procentų. Negali nedžiuginti ir sinerginis efektas, kuris eina iš teatro, įsijungiant bibliotekai, visai bendruomenei, jau dabar juntamas. Tikiuosi, kad tai plėsis“, – BNS sakė Š. Birutis.

Buvusio absurdo teatre neliko

Nors pavasarį teatrą paliko dalis jaunų aktorių, L. Zaikauskas šio įvykio nesureikšmina ir sako, kad atmosfera teatre yra normali. Penktadienį iš Vilniaus atvyksta apie dešimt jaunų aktorių merginų, dalį jų teatras tikisi įlieti į savo gretas.

„Visi Lietuvoje supranta krepšinį, visi yra krepšinio specialistai. Tikriausiai jie nustebtų, jei kas pasakytų, kad yra komanda, kur beveik pusė žaidėjų žaidžia dar ir kitose komandose, be to, dar renkasi varžybas, kuriose žais ar nežais, kelia sąlygas, kad būtinai žaistų pirmajame penketuke. Tikriausiai bet kuris krepšinio mylėtojas suprastų, kad čia yra visiškas absurdas. Toks absurdas buvo mūsų teatre, ačiū Dievui, jo neliko“, – sakė jis.

Legendinio režisieriaus J. Miltinio įkurtas dramos teatras pastaraisiais metais garsėjo konfliktais. 2010 metais aktoriai sukilo prieš ilgametį teatro vadovą Rimantą Teresą. Pasibaigus jo kadencijai konkursą vadovauti teatrui laimėjo aktorius Laimutis Sėdžius, bet po kelių dienų jis pasitraukė nepaaiškinęs priežasčių. 2010 metų lapkritį teatrui ėmė vadovauti režisierius Romas Vikšraitis, kolektyvas išreiškė nepasitikėjimą jam, tačiau vadovas sugebėjo išsilaikyti iki 2015-ųjų. Į jo vietą pernai spalį paskirtas L. Zaikauskas.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre gastroliavęs Juozo Miltinio teatras du vakarus iš eilės Kauno publikai pristatė naujausius labiausiai panevėžiečių įvertintus spektaklius – komediją "Basomis parke" ir dramą "Rūkas virš slėnių". Tai tiek turinio, tiek formos, tiek kokybės atžvilgiu skirtingi pastatymai, leidę pajusti, kuo kvėpuoja šiandien Panevėžio teatras.

Jeigu iš jų reikėtų nutapyti viso teatro portretą, akivaizdu, kad jis taptų dviveidžiu – einančiu komercine ir menine kryptimis. Už šių žodžių neslypi joks pasmerkimas: dviveidiškumo atspalvį galima įžvelgti ir kituose Lietuvos teatruose, kurie priversti tokie būti dėl ne itin palankios finansinės situacijos. Kita vertus, daugelis jų ir įrodo, kad komercinė ir meninė sėkmė gali būti labai geromis draugėmis. Paradoksalu, bet būtent tai liudija ir santykis tarp šių dviejų konkrečių J.Miltinio teatro spektaklių.

Pasivaikščiojimas basomis

Pasivaikščiojimas basomis prasideda tik spektakliui artėjant į pabaigą, kai įsisiūbuoja tiek siužetas, tiek vaidyba.

Režisieriaus Peterio Stoičevo komedijoje "Basomis parke" žiūrovus linksmino gyvenimiškos situacijos, galinčios nutikti kiekvienam – didžiulis noras įsimylėjus griauti įvairių tabu kupinos kasdienybės rėmus, ypač pasivaikščioti basomis tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis.

Kaip ir įprasta, komedijoje veikia tipizuoti veikėjai. Pagrindinių jų – keturi. O spektaklio siužetą lakoniškai būtų galima apibūdinti taip: šešias dienas susituokusi jaunavedžių porelė – Kori ir Polas Breteriai – atsikrausto į tuščią, ne patį geriausią nuomojamą butą, kuriame į jų naują gyvenimą vis įsiterpia du žmonės – į svečius užsukanti vienatvės kankinama Kori motina ir palėpėje gyvenantis kaimynas baikeris, tarp kurių taip pat įsiplieskia šilti jausmai.

Realiai pasivaikščiojimas basomis prasideda tik spektakliui artėjant į pabaigą, kai įsisiūbuoja tiek siužetas, tiek vaidyba. Iki tol kamuoja ilgas pasivaikščiojimo personažų basomis pėdomis laukimas spektaklio kūrėjų vaizduotėje. Pastarosios basų pėdų pirštai labai nedrąsiai tik kyšteli iš po štampinių sceninių sprendimų kupinos formos drabužio. Nieko naujo, o ir laiko patikrinto gero scenoje nepavyksta pamatyti.

Neilo Saimono pjesėje aprašyta šiuolaikinės Amerikos didmiestyje vykstanti istorija scenoje įgyja ne visai šiuolaikinę, juolab miestietišką, aurą. Nors audiovizualiai, pasitelkiant sceninius daiktus, kostiumus ir populiariosios kultūros muziką bei kitus įvaizdžius, scenoje bandoma sukurti šiuolaikiškumo įspūdį. Tarytum sąmoningai kuriamas keistas provincialumas čia tampa masalu, pritraukiančiu tikslinę žiūrovų grupę. Klausimas tik toks – kiek tai iš tikrųjų atneša finansinės naudos?

Vis dėlto panašaus pobūdžio (komerciniams, į tokius labiausiai ši komedija panaši) pastatymuose paprastai turi jaustis jei ne meninė, tai pramoginė kokybė. Šiuo atveju taip pat numetamas kaulas. Pasitaiko iš tiesų juokingų momentų, tačiau jie nedominuoja. Greičiau spektaklis atlieka dar kitą funkciją – padeda užsimiršti. Nuo visko. Dažnai ir nuo paties spektaklio. Užplaukus ant tokios seklumos norisi kuo greičiau sugrįžti į it vandenyno paviršiuje plūduriuojančią gyvybės pilną kasdienybės salą. Parkas, kaip viešoji erdvė, kurioje vaikščioti basomis reikia drąsos, virsta semantine dykuma, kurioje šis poelgis nebetenka prasmės.

Ant aktorės Ingos Talušytės pečių gula didžiausia aktorinė našta – jos Kori tampa centrine ašimi, suburiančia aplink save kitus personažus. Aktorė perteikia savo veikėjos pagrindinius bruožus – nuoširdumą, atvirumą ir siekiamybę laimės tokios, kokios jos trokšta širdis. Jos dėka kiek kinta ir kitų personažų portretai, tačiau ji pati taip ir lieka nepakitusi, kiti tik derinasi prie jos – lyg neklystančio pavyzdžio. Vis dėlto tuo patikėti kiek trukdo perdėm didelis veikėjos paprastumas ir autoironiškai keistokas amžiaus santykis tarp jaunutės Kori ir šiai amžiaus grupei nebepriklausančios aktorės.

Deividas Rajunčius kur kas natūraliau įkūnija Kori vyrą Polą – santūresnį, uždaresnį, intelektualesnį, tačiau atvirą vidiniam tobulėjimui.

Spalvingesnė scenoje pasirodė vyresnioji pora – Vidmanto Fijalkausko kaimynas Viktoras Velasko ir Eleonoros Koriznaitės Kori motina Etelė Benks. E.Koriznaitės vaidyba labiausiai verta pagyrimo. Ji sėkmingai perteikia spektaklio pirmoje dalyje pasiturinčios vienišos moters konservatyvumą, jos manieras ir antroje dalyje šio tipažo virsmą į visai kitokią asmenybę – kimono vilkinčią, jaunatviškai švytinčią įsimylėjusią moterį. Tai įvyksta taip pat besikeičiančio V.Fijalkausko Viktoro dėka. Šiai porai kur kas sėkmingiau pavyksta pateisinti spektaklio pavadinimą.

Kitoks istorijos pasakojimas

Spektaklis įgyja filmuojamo filmo formą, scenoje veikia Režisieriaus personažas ir filmo kūrybinė komanda, sėdinti ir veiksmą stebinti čia pat, netoli vaidinančiųjų.

Rimtajai J.Miltinio teatro veido pusei atstovavo Raimundo Banionio režisuota drama "Rūkas virš slėnių". Pagal Romualdo Granausko romaną pastatytame spektaklyje vaizduojama 50 metų laikotarpį (nuo 1940-ųjų) apimanti dramatiška lietuviško kaimo panorama.

Spektaklio pradžioje pristatomi istoriniai įvykiai greitai keičia vienas kitą. Iš Amerikos atvykęs Petrošius Nausėdės kaime pastato mokyklą, tačiau netrukus čia įsiveržia kitos politinės santvarkos, keičiančios ir kaimo struktūrą, ir kartu jo gyventojų gyvenimus. Šiame kontekste auga ir pagrindiniai spektaklio veikėjai – mokytojų sūnus Jonas Vyniautas ir jo mylimoji Milda Marija Rimeikaitė.

Bėgant vaizduojamiems metams, kartu ir paties spektaklio laikui, pagrindinė istorija išsigrynina – nuo antros spektaklio dalies dėmesį kausto vien nelaimingos meilės istorija, per kurią šiek tiek užčiuopiamos ir laiko tėkmės nuplautos senosios vertybės, ir įsivešėjusios naujos.

Ieškodami šiuolaikiškumo atspindžių spektaklio kūrėjai R.Granausko kūrinį įvelka į sušiuolaikintą teatrinę formą – scenoje vaidinama, kad yra vaidinama. Arba, dar kitaip tariant, spektaklyje naudojamas šiuolaikiniame teatre itin populiarus teatro teatre principas, leidžiantis permąstyti santykį tarp teatro ir gyvenimo bei paties teatro meno raiškos galimybes šiandien.

Spektaklis įgyja filmuojamo filmo formą, scenoje veikia Režisieriaus personažas ir filmo kūrybinė komanda, sėdinti ir veiksmą stebinti čia pat, netoli vaidinančiųjų. Veiksmas retsykiais filmuojamas čia ir dabar, tad vaizdo ekrane galima pamatyti tam tikras išdidintas detales, ypač stambiu planu filmuojamus aktorių veidus, kurių nepamatysi sėdėdamas salės gilumoje.

Tiesa, sceninio veiksmo medijuotas atvaizdas bei režisieriaus ar jo alter ego dalyvavimas vaidinimo procese Lietuvos teatre nėra naujovė. Tai jau naudota ne viename anksčiau pastatytame spektaklyje.

Filmavimo procesas papildo spektaklio kiek iliustratyvią teatro kalbą, vis dėlto gilesnis dialogas tarp šių skirtingų meno krypčių neužsimezga. Kur kas efektyvesnis santykis gimsta tarp kinematografinę estetiką papildančių vaizdo projekcijų, vaizduojančių autentiškas istorines fotografijas, filmuotus kadrus, ir kompozitoriaus Fausto Latėno kurtos melancholijos kupinos muzikos, taip puikiai įprasminant frazę "rūkas virš slėnių".

Aktoriaus Šarūno Januškevičiaus Režisierius kiekvienu įsiterpimu į veiksmą siūlo galimybę literatūros kūrinį pamatyti iš šono. Tiesa, jis pats turinio pernelyg neinterpretuoja, labiau siekia R.Granausko kūriniui scenoje įpūsti gyvybės, priartėjant prie rašytojo tekste aprašomos veikėjų psichologinės tiesos.

Kaip vertinti Mildos, jos sūnaus ir Jono tragediją, paliekama kiekvieno žiūrovo apsisprendimui. Nausėdės gyventojų likimai kviečia ieškoti asociacijų su nūdiena, iškeliant klausimą – kodėl savo elgesį esame linkę teisinti vien tam tikromis susiklosčiusiomis aplinkybėmis?

Spektaklyje dominuojantys jaunosios kartos aktoriai taip pat į savo kuriamus personažus bando žvelgti iš šalies, suvaidindami tam tikras scenas ir čia pat išeinantys iš savųjų vaidmenų, kad pasitartų su Režisieriumi, kaip geriau perteikti tam tikrą emociją. Kartais aktoriai pernelyg stipriai įsijaučia į savuosius veikėjus, ima improvizuoti, nors ir labai nedrąsiai. Dar kartkartėmis atrodo, kad aktoriai yra kiek suvaržyti literatūros kūrinio.

Pagrindinius vaidmenis įkūnijantys Justina Nemanytė ir Rolandas Normanas savo veikėjus vaizduoja nuo jų gimimo iki mirties. Paradoksalu – vienas kitą mylintys jaunuoliai kartu būna tik savo likimų šešėliuose, mat Milda, ieškodama geresnio ir linksmesnio būvio, savo gyvenimą sieja vis su kitu vyru, su Jonu susitikdama tik retsykiais. Aktoriams pavyksta suvaldyti žiūrovų dėmesį, įtaigiai perteikiant lietuviško kaimo pilkos ir purvinos kasdienybės atmosferą, neperžengiant vulgarumo ribos.

Nepaisant minėtų trūkumų, R.Banionio "Rūkas virš slėnių" – įtraukiantis, jaudinantis kūrinys, su didele pagarba perteikiantis R.Granausko romano elegišką nuotaiką. Šiuolaikiška spektaklio forma leidžia, ypač jaunesniam žiūrovui, į istoriją pažvelgti ne nuobodžiai, o įsijautus kartu su veikėjais išgyventi tam tikras istorines permainas, neišdildomas iš mūsų kolektyvinės pasąmonės.

Šį mėnesį Panevėžio miesto savivaldybės tarybai bus siūloma pritarti idėjai mieste įamžinti Panevėžio garbės piliečio, ilgamečio J.Miltinio dramos teatro aktoriaus, režisieriaus Donato Banionio atminimą.

Kaip pranešė Panevėžio miesto savivaldybė, skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurta memorialine lenta planuojama pažymėti Ukmergės g. 47A namą, kur ilgą laiką gyveno aktorius.

Preliminariais skaičiavimais, D.Banionio atminimui įamžinti iš kitų metų miesto biudžeto reikėtų skirti 3 tūkst. eurų. Atminimo lenta turėtų būti pagaminta ir sumontuota iki balandžio 28 dienos.

Panevėžio miesto garbės pilietis D.Banionis už nuopelnus Lietuvos kultūrai gavo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, Komandoro kryžiumi, Santarvės premijos ir kitais apdovanojimais.

Panevėžyje bus siekiama įamžinti čia gyvenusio ir Juozo Miltinio teatre dirbusio lietuvių aktoriaus Donato Banionio atminimą.

„Turime savo garbės piliečiams tokį įsipareigojimą pastatyti memorialines lentas, taip pat ir Donatui Banioniui. Tai bus jo jubiliejaus proga - jo šeima taip pat turi tokį pageidavimą“, - BNS sakė Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas.

Anot jo, šiuo metu yra įrengta memorialinė lenta Vilniuje, tad Panevėžyje taip pat nuspręsta pažymėti namą Ukmergės gatvėje, greta Skaistakalnio parko, kur gyveno legendinis lietuvių aktorius.

Atminimo lentai kitų metų miesto biudžete svarstoma numatyti 3 tūkst. eurų. Šiam sprendimui dar turės pritarti savivaldybės taryba.

D.Banionis mirė pernai rugsėjį, jam buvo 90 metų.

1924 metais Kaune gimęs D. Banionis septyniolikos metų atėjo į Panevėžio dramos teatrą pas režisierių Juozą Miltinį, 1984-1988 metais buvo Panevėžio teatro direktorius bei meno vadovas.

Kine D. Banionis debiutavo 1959 metais. Per savo karjerą D. Banionis sukūrė daugiau kaip 100 teatro ir per 50 kino vaidmenų. Aktorius apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, gavęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą.

Jis labiausiai išgarsėjo septintajame dešimtmetyje, sukūręs vaidmenį Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“, 1972-aisiais sukurtu vienu pagrindinių vaidmenų rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filme „Soliaris“ bei kitais.

Nuo sekmadienio atsisveikinti su legendiniu aktoriumi Donatu Banioniu bus galima Panevėžio Juozo Miltinio teatre, mišios už mirusįjį bus laikomos pirmadienį Vilniuje.

Kaip BNS informavo D.Banionio sūnus, režisierius Raimundas Banionis, šeštadienį aktoriaus palaikai bus vežami deginti, sekmadienį urna bus pašarvota J.Miltinio teatre Panevėžyje, kur aktorius pradėjo savo karjerą ir ilgus metus kūrė vaidmenis.

Su velionu bus galima atsisveikinti Panevėžyje sekmadienį nuo 12 iki 19 val., Vilniuje, Jonų bažnyčioje nuo 9 val. iki 12 val.

Vidurdienį bus laikomos šv. mišios, po jų laidotuvių procesija pajudės iki Vilniaus Antakalnio kapinių - aktorius bus palaidotas Menininkų kalnelyje.

Aktorius ir režisierius D.Banionis mirė ligoninėje Vilniuje ketvirtadienį, sulaukęs 90-ies.

Per savo karjerą jis sukūrė daugiau kaip 100 teatro ir per 50 kino vaidmenų.