– Norvegijoje įsikūrėte su gausia šeima. Ką judu su vyru dirbate?

– Tomas šiuo metu dirba vadovaujamąjį darbą vienoje Norvegijos įmonėje. Aš – mokytoja norvegiškoje mokykloje. Kadangi moku lietuvių, rusų, anglų kalbas, dar šiek tiek vokiečių, mano darbas – padėti visiems vaikams, kurie atvyksta į šią šalį ir nori išmokti norvegų kalbą. Šiuo metu padedu keliems ukrainiečiams, lietuviams, latviui, sirui. Mokau juos kalbos nuo nulio, vėliau padedu pamokose. Dirbu ir su specialiųjų poreikių vaikais.

– Esate įkūrusi lituanistinę mokyklą „Rytmetys“.

– Taip, dirbu ir dviejose lietuviškose mokyklose. Prieš penkerius metus įkūriau „Rytmetį“, o prasidėjus pandemijai su kolege įsteigėme virtualiąją lituanistinę menę „Raidė“. Ji skirta lietuvių vaikams, gyvenantiems skirtingose Norvegijos vietose, kur arti nėra lituanistinių mokyklų. Jungiamės kartą per savaitę ir mokomės gimtosios kalbos nuotoliniu būdu. Kai gyvenome Kaune, dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kauno jėzuitų gimnazijoje, kurią pati esu baigusi.

Judumas: kiekvienam savaitgaliui šeima susiplanuoja kokį nors kelionės maršrutą. „Su nakvyne ar be jos – važiuojame, kur graži gamta“, – sako aktyvų gyvenimo būdą su šeima propaguojanti N. Cymermonienė. / N. Cymermonienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip Norvegijoje ir jos ugdymo įstaigose adaptavosi jūsų vaikai?

– Norvegijoje vaikai mokosi trylika metų. Kai atvykome čia gyventi, vyriausias sūnus Deividas buvo beveik baigęs antrą klasę. Šiuo metu jis truputį dirba, truputį savanoriauja, o kitais metais ruošiasi studijuoti teisę. Čia labai populiaru (netgi rekomenduojama), baigus mokslus, metus ar dvejus pailsėti, kad galėtum susivokti, ką nori veikti gyvenime.

Svarbiausia žmonių bendrystė, gera atmosfera, dar – pagerinti asmeninį rezultatą. Jie ir vaikus taip moko – reikia ne su kitu, o su savimi konkuruoti.

Sūnus Titas – jam keturiolika, yra mūsų sportininkas. Jis lanko futbolą, kuris čia toks populiarus kaip Lietuvoje krepšinis. Eina į vadinamąją paauglių mokyklą, devintą klasę. Norvegijoje mokiniai penktoje ir aštuntoje klasėje laiko nacionalinius testus iš norvegų, anglų kalbos ir matematikos. Įdomu, kad nuo pirmos iki septintos klasės pažymių nerašoma. Jei koks nors dalykas kažkam sekasi sunkiau – niekas iš klasės nežino (tik tu pats). Po septintos galima rinktis profesinę mokyklą arba gimnazines klases. Čia ne taip, kaip Lietuvoje, kur visi siekia turėti universitetinį išsilavinimą. Gali dirbti kirpėju, pardavėju, slaugytoja ir puikiai išsilaikyti, būti gerbiamas visuomenėje. Vidurinė klasė čia tikrai gausi ir gerbiama.

Dukrai Rytei tuoj bus trylika. Ji septintokė, pažymius gaus tik nuo kitų metų. Kadangi norvegiškose mokyklose būrelių nėra, su vyru esame sutarę, kuris ir kada veža vaikus į pasirinktas veiklas. Rytė lanko gimnastiką, krepšinį (beje, šis sportas čia ne toks populiarus kaip Lietuvoje).

Mažiausiai Mėtai – aštuoneri. Ji trečiokė (Norvegijoje vaikai pradeda lankyti mokyklą nuo šešerių.) Dukra gimė čia, bet pase įrašyta tautybė – lietuvė, gimimo vieta – Bergenas. Ji mūsų mažasis gyvsidabris: žaidžia rankinį, futbolą, lanko gimnastiką. Norėtų ir dar daugiau, jei tik tėveliai spėtų vežioti ir laiko būtų daugiau.

– Nesmagu klausti lituanistinės mokyklos įkūrėjos, bet vis dėlto: ar visi jūsų vaikai puikiai kalba lietuviškai?

– Žinoma. Tai buvo nerašyta sutartis dar prieš atvykstant gyventi į Norvegiją – namuose kalbėsime tik lietuviškai. Be to, šeštadieniais visi važiuojame į „Rytmetį“. Deja, žinau nemažai šeimų, kur vaikai nebekalba gimtąja kalba, nes, visų pirma, tos kalbos nelieka namuose. Vėliau jie nori jos mokytis, bet, patikėkite, būna jau kur kas sunkiau… Baigdami mokyklą jie gali laikyti lietuvių, kaip antros užsienio kalbos, egzaminą ir kai kurie tikrai jį renkasi.

N. Cymermonienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip pati norvegų kalba – ar sunki?

– Ir taip, ir ne. Pati gramatika nesudėtinga. Tačiau ji turi dvi rašytines kalbas, kurios gerokai skiriasi viena nuo kitos (kaip kad lietuvių ir žemaičių), dar daug dialektų.

Kai atvykau čia su trimis mažamečiais, nenorėjau sėdėti namuose – troškau veiklos. Sugalvojau, kad būsiu gimtosios kalbos mokytoja, – padėsiu jos mokytis atvykėlių vaikams. Taigi, man reikėjo išmokti norvegų kalbą. Pradėjau jos mokytis rugpjūtį, o spalį jau laikiau norvegų kalbos egzaminą žodžiu ir raštu. Man pavyko – gavau trijų mėnesių praktiką mokykloje; paskui užimdavau mokinius po pamokų, nes nuo pirmos iki ketvirtos klasės norvegų vaikai negali būti vieni namuose. Vėliau mane vis kviesdavo įvairios mokyklos pavaduoti sergančius mokytojus, kol galiausiai gavau nuolatinę darbo vietą. Ar bereikia pridurti, kad be galo ją vertinu, o savo darbą mėgstu?!

– Kodėl nusprendėte kelti sparnus ir kurti namų židinį svetur?

– Ėjo 2013-ieji. Lietuva sunkiai kėlėsi po 2009-ųjų ekonomikos krizės. Buvau motinystės atostogose, kai mano vyrui pasiūlė gerą darbą Norvegijoje. Išleidau jį vienam mėnesiui, o kai jis prabuvo vienuolika, sprendėme klausimą, kaip ir kur gyvensime toliau. Priėmėme sprendimą, kad bandysime kurtis Norvegijoje. Vos atvykus, neslėpsiu, buvo labai sunku. Įsivaizduokite, Lietuvoje studijavau, dirbau dideliuose miestuose, o čia apsigyvenome mažame Osoyro miestelyje vidury kalnų (maždaug 25 km į pietus nuo Bergeno), kur visiška tyla, paukščiukai čiulba, žmonių mažai… Man buvo šokas. Dabar jau vėl kitaip mąstau ir mielai įsigyčiau namus vienkiemyje (juokiasi). Be to, kai tik atvykome gegužę, dvi savaites ištisai lijo.

– Bergenas pristatomas ne tik kaip vartai į Norvegijos fjordus, bet ir kaip vienas lietingiausių Europos miestų. Jūs gyvenate visai šalia…

– Pas mus, Osoyro miestelyje, lietaus šiek tiek mažiau. Čia daug kalnų, krioklių. Oras tyras, gaivus. Mūsų namas stovi ant fjordo krašto, beprotiškai gražioje vietoje. Lietus čia nuolatinis svečias. Ar nekelia depresijos? Kelia, neslėpsiu, bet metams bėgant susigyveni. Kartais taip norisi tokio spalvingo rudens, kaip Lietuvoje… Tačiau jau įpratome: vos tik kyšteli nosį saulė, viską metame (jei nedirbame) ir lekiame į lauką ja pasimėgauti. Kažkada turėjome savo katerį, tai šokdavome į jį ir plaukiodavome. Dabar turime savo kemperį, tai sėdame ir važiuojame į gamtą. Išmokome džiaugtis kiekviena saulėta akimirka.

N. Cymermonienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar žiemos pas jus irgi lietingos?

– Mūsų miestelyje – taip, bet už dviejų valandų kelio nuo mūsų, kalnuose, jau būna gausu sniego. Galima slidinėti. Tik šito dalyko daryti gerai, deja, taip ir neišmokau – norvegai iš manęs dėl to juokiasi. Matote, iš pradžių buvo du maži vaikai, paskui laukiausi ketvirto… Užtai jie visi puikiai slidinėja ir plaukia. Norvegijoje net yra plaukimo pamokos mokykloje.

– Minėjote, kad nuo mažens svajojote būti mokytoja? Labai mylėjote vaikus?

– Taip. Mama pasakojo, kad susisodindavau lėles ir jas mokydavau. Todėl baigiau tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą. Turėjau ir dar vieną svajonę – dirbti žurnaliste televizijoje (studijavau viešąją komunikaciją magistrantūroje). Kai atsikraustėme į Norvegiją, teko save trumpam pamiršti: labiau išgyvenau dėl vaikų. Sakiau, jei jiems netiks nauja aplinka, grįšime. Tačiau viskas klostėsi puikiai. Pradėjome leisti juos į darželį. Didžiąją dienos dalį vaikai ten žaisdavo lauke.

– Ar tais laikais, kai jau kėlėte sparnus skrydžiui į Norvegiją, Lietuvoje nesklandė gandų apie lietuvių susidūrimus su Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybomis?

– Iš tiesų, kai vasaromis grįždavome atostogauti į Lietuvą, daug kas mūsų klausdavo, ar nebijome. Na, kad iš mūsų atims vaikus. Vieni klausdavo tiesiai, kiti – per aplinkui. Iš patirties galiu pasakyti, kad Lietuvoje mes dažnai matome tik vieną medalio pusę. Taigi, jei tėvai rūpinasi savo vaikais, myli juos, globoja – žodžiu, daro viską, ką geriems tėvams reikia daryti, – viskas tiek Norvegijoje (tiek, tikiu, ir Lietuvoje) bus gerai. Tačiau jei šeimoje smurtaujama – ylos maiše nepaslėpsi. Dirbu mokykloje – taigi, esu norvegiškos edukologinės sistemos dalis. Mus moko, kaip atpažinti smurtą artimoje aplinkoje, seksualinį priekabiavimą ir t. t. Patikėkite, niekada tam tikri dalykai nevyksta be reikalo. Esu ne kartą vertėjavusi bylose, susijusiose su vaikų teisėmis. Laimei, visos jos baigėsi gerai.

N. Cymermonienės asmeninio archyvo nuotr.

– Gyvenate Norvegijoje jau dešimt metų. Kokių skirtumų tarp vaikų Lietuvoje ir Norvegijoje labiausiai pastebima?

– Norvegų vaikai turi savo taisykles – tiek šeimoje, tiek mokykloje, bet jiems paliekama ir labai daug laisvės.

Jei klasės draugas švenčia gimtadienį, yra susitarimas, kad būtų kviečiama arba visa klasė, arba mergaitės kviestų visas klasės mergaites, o berniukai – visus berniukus. Čia negali būti geriausio ir blogiausio draugo. Taip norvegai ugdo toleranciją. Gimtadienio dovana irgi nedidelė, nors Norvegija – turtinga šalis. Sutarta, kad į vokelį svečiai deda po 50 kronų (apie 5 eurus). Taip vaikai mokomi taupyti, jausti pinigų vertę. Lietuvoje, girdėjau, mamos kartais neišgali leisti savo vaikų į visus draugų gimtadienius, nes kiekvienam jubiliatui įdėti į vokelį po 20 eurų, sutikite, yra gana brangu.

Kadangi pietų Norvegijos mokyklose nėra, vaikai nešasi pietų dėžutes, kuriose negali būti saldainių, šokoladų, gazuotų gėrimų ir pan. Todėl šeštadienis mūsų šeimoje – saldainių diena.

Daug laiko norvegų mokinukai praleidžia lauke. Vieną dieną per savaitę būtinai, o kitomis jie eina į žygius, aiškinasi tam tikras temas lauke ir pan.

– Suprantu, kad jūsų namai jau ten – įsikūrėte, apsipratote, turite darbus. Ar apie grįžimą į Lietuvą nebegalvojate?

– Visada, išgirdus šitą klausimą, kažkas viduje suvirpa – tarsi mes, emigrantai, būtume kokie nors tautos išdavikai. Ačiū Dievui, dabar pasaulis atviras, platus – kur nori, ten ir gyvenk: žmonių požiūris keičiasi. Kartais man atrodo, kad gyvendama Norvegijoje daug daugiau dalykų darau Lietuvai ir daug labiau ją myliu nei tada, kai dar gyvenau Lietuvoje. Žmogaus vertė nematuojama tuo, kur jis gyvena, – labiau tuo, koks jis yra!

– Turbūt ir jūs, kaip visi norvegai, laisvalaikiu daug keliaujate?

– Dėl to net kemperį nusipirkome, nes keliauti šešiese tikrai nepigu. Be to, vasarą su juo važiuojame ir į Lietuvą. Iš pradžių iki Stokholmo, paskui keliamės keltu. Vaikams patinka jame rengiamos pramoginės programos. Važiuojame per Latviją, Estiją. Kažką pakeliui aplankome, pamatome. Kartais pasiimame ir savo šuniuką. Žodžiu, artėjant savaitgaliui jau iš anksto susiplanuojame kokį nors kelionės maršrutą (su nakvyne ar be jos) ir važiuojame, kur graži gamta, kur koks krioklys ar fjordas. Kol vaikai buvo maži, keliaudavome mažiau. Dabar jau ir žiemą bandome kažkur toliau pajudėti. Patogu kemperyje vežtis visą slidinėjimo amuniciją – slides, kombinezonus.

N. Cymermonienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dar visi kartu? Ar paaugliai jau nori atskirai?

– Na, mergaitės visada nori keliauti su mumis, o berniukai iš pradžių viską išsiaiškina – kiek laiko užtruksime, kada grįšime (juk vyresnėlis jau dirba). Vis dėlto labai džiaugiamės, kai pavyksta ištrūkti visiems kartu: juk vaikai taip greitai auga! Todėl mes su vyru labai gaudome ir branginame tokias akimirkas. Stengiuosi jas įamžinti fotoaparatu.

Dar mėgstu bėgioti. Arba važiuoti dviračiu, nors oras ne visada tam tinkamas. Bėgioti pradėjau prieš porą metų. Jei vyksta koks masinis 10 ar 15 km bėgimas, niekada neatsisakau dalyvauti. Čia nesvarbu, kelintas atbėgsi. Svarbiausia žmonių bendrystė, gera atmosfera, dar – pagerinti asmeninį rezultatą. Jie ir vaikus taip moko – reikia ne su kitu, o su savimi konkuruoti. Nes visada atsiras geresnių, gražesnių, protingesnių.

Norvegijos mokykloje mokytoja niekada neiškels vieno vaiko darbo, rodydama jį kaip pavyzdį kitiems. Niekada garsiai neskelbs vaikų rezultatų, kad nebūtų nesveikos konkurencijos. Čia akcentuojama, kad visi vaikai yra skirtingi, todėl visi – savaip geri. Nesvarbu, iš kokios šalies, šeimos būtum – kiekvienas turi rasti vietą po saule. Todėl čia labai gerai jaučiasi specialiųjų poreikių turintys vaikai. Jie integruojami į bendras klases, kur draugai supranta, myli ir gina jų kitoniškumą.

– Vos ateina savaitgalis, dauguma norvegų traukia ilsėtis į savo kalnų trobeles. Gal ir jūs tokią turite?

– Norvegai vadina jas hytte ir jų yra labai įvairių – nuo prabangiausių iki visai kuklių (tik su lova ir elektra). Mes? Ne, dar neturime (juokiasi).

– Ar pasidalytumėte savo šeimos laimės receptu?

– Mudviejų su vyru prioritetas yra vaikai. Visa kita – paskui. Laimės receptas? Sunku pasakyti. Visi šeši esame labai skirtingi – tiek išvaizda, tiek charakteriu. Ir tai puiku. Leidžiame vieni kitiems būti skirtingiems – priimti skirtingus sprendimus, elgtis ir mąstyti skirtingai. Labai pasitikime savo vaikais, daug su jais kalbamės. Nors abu su vyru be proto daug dirbame, tačiau esame pasiskirstę pareigomis ir visi drauge veikiame kaip darni, vieninga komanda.

Lietuvos šeimų sąjūdžio sukviesti žmonės kėlė triukšmą: šaukė „Gėda“, švilpė, pūtė signalines dūdas, mušė būgnus. Rankose jie laikė valstybės vėliavas, plakatus „COVID diktatūrai – ne“, „Tauta bunda“.

Jie neatsižvelgė į renginio vedėjo prašymą gerbti laisvės gynėjų atminimą.

„Jeigu negerbiate susirinkusiųjų, bent jau gerbkite žuvusiųjų atminimą“, – prašė Gintaras Mikalauskas.

Daugiausia triukšmo kelta kalbant Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen ir premjerei Ingridai Šimonytei, Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei.

Kalbėdama apie kovą už laisvę ir jos pasiekimus, Vyriausybės vadovė, kreipdamasi į piketuotojus, teigė, jog tai, kad šiuo metu jie gali švilpti yra būtent kovos už laisvę padarinys.

Švilpta ir rėkauta kalbant ir Laisvės premijos laureatei, vienai iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbių vienuolei Bernadetai Mališkaitei.

Jai kalbant apie laisvės svarbą ir sakant, jog laisvės nebūna be moralės, protestuotojai švilpė, šaukė „Kas meluoja, tas ir vagia“.

Kalbant prezidentui Gitanui Nausėdai protestuotojai elgėsi ramiau.

Jeigu negerbiate susirinkusiųjų, bent jau gerbkite žuvusiųjų atminimą.

Vilniaus apskrities policijos atstovė spaudai Julija Samorokovskaja informavo BNS, kad Nepriklausomybės aikštės prieigose susirinkę apie 2,5 tūkst. žmonių, sulaikytų asmenų kol kas nėra. Minioje yra ir nemažai žmonių, atėjusių ne protestuoti, o atiduoti pagarbą laisvės gynėjams.

Lietuvos šeimų sąjūdžio vadovas Raimondas Grinevičius teigė, kad žmonės ketvirtadienį į Nepriklausomybės aikštę atvyko išreikšti protestą „prieš privalomą testavimą darbuotojų lėšomis, galimybių pasą“, taip pat protestuotojai reikalauja atstatydinti Vyriausybę.

„Mes atvažiuojame į Sausio 13-osios minėjimą, o paskui, pasibaigus minėjimui, prie palapinės, kur vyksta ilgalaikė protesto akcija ir mums išduotas leidimas, gal ten susirinks žmonės“, – teigė jis.

Prie Seimo sustiprintos policijos pajėgos, rūmų prieigos aptvertos specialiomis metalinėmis tvorelėmis.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.

Maždaug 2 mln. žmonių visame pasaulyje kalba Ludwiko Zamenhofo XIX a. sukurta esperanto kalba – ja dainą „Hello“ atlieka ir dainininkė Adele.

Dirbtinės kalbos plinta ir populiariojoje kultūroje – milijonai televizijos žiūrovų gali išgirsti „dothraki“ ar „valyrian“ kalbas seriale „Sostų karai“.

Kalbas tyrinėjantys specialistai pastebi tendenciją, kad kai kurios dirbtinės kalbos yra labiau paplitusios nei tikros – pavyzdžiui, Velso arba Airijos ir Škotijos galų kalbas vartojančių žmonių skaičius vis mažėja. O štai literatūroje, filmuose ir kompiuteriniuose žaidimuose specialiai jiems sukomponuotos kalbos vartojamos vis dažniau.

Dirbtinės kalbos gali būti kuriamos įvairiausiais tikslais. Anot Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Šiuolaikinių kalbų ir tarpkultūrinės komunikacijos katedros vedėjos Saulės Petronienės, dirbtinių kalbų garsai – fonetinė struktūra,  gramatika bei žodynas yra sąmoningai sukurti remiantis jau egzistuojančių kalbų struktūra.

„Tokia kalba gali būti sukurta ne tik komunikacijai, bendravimui, bet ir moksliniams tyrimams arba eksperimentams atlikti. Taip pat tokios kalbos gali būti panaudojamos kūryboje, pavyzdžiui, literatūroje, televizijoje, kine, žaidimuose, komiksuose ir pan. Kiekviena šių dirbtinių kalbų turi skirtingą tikslą, todėl ir kitaip sukurta“, – sako docentė.

Mokslininkė taip pat išskiria imituojančias bei sąmoningai patobulintas jau egzistuojančias kalbas: „Jos kuriamos tam, kad būtų lengviau mokytis jau egzistuojančių kalbų. Tokiu atveju šios kalbos turi supaprastintą žodyną, gramatiką ir pan., tarkim, anglų kalba „basic english“ ir „special english“. Yra sukurtų kalbų, imituojančių tam tikrų kalbų šeimos, tam tikros kalbų grupės gramatiką ir žodyną, pavyzdžiui, slavų kalbų pagrindu sukurta kalba „interslavic“ arba romanų kalbų – „Lingua Franca Nova.“

Taip pat specialios kalbos sukuriamos ir kaip meninė priemonė. Pavyzdžiui, Antonio Burgeso knygoje „Prisukamas apelsinas“ (ir to paties pavadinimo Stanley Kubricko filme) pagrindiniai veikėjai – paauglių gauja –  kalba slengu „nadsat“. Čia į anglų kalbą įpinami iš rusų kalbos pasiskolinti žodžiai. Rašytojas sukūrė šį savitą paauglių kalbėjimo būdą norėdamas suteikti veikėjams brutalumo ir atskirti juos nuo kasdienio pasaulio.

S. Petronienė sako, kad, nors dirbtinėse kalbose atsiranda naujų žodžių, juos jungia jau egzistuojančios gramatikos taisyklės.

Meniniais tikslais sukurta kalba turi ne tik papuošti knygą ar suteikti filmo siužetui tikroviškumo. Ji taip pat turi būti logiška ir suprantama, pavyzdžiui,  ją vartojantiems aktoriams, kad šie galėtų susikalbėti. S. Petronienė kaip vieną ryškesnių dirbtinių kalbų pavyzdžių išskiria seriale „Sostų karai“ vartojamą kalbą „dothraki“. Ji skamba panašiai į arabų, bet yra įkvėpta įvairiuose pasaulio kraštuose vartojamų kalbų – turkų, rusų, estų, Kanados šiaurėje gyvenančių inuitų ir Rytų Afrikos genčių vartojamos suahili.

Tokia kalba gali būti sukurta ne tik komunikacijai, bendravimui, bet ir moksliniams tyrimams arba eksperimentams atlikti. 

„Seriale vaidinantys aktoriai turėjo susikalbėti, suprasti, ką sako vienas kitam. Užsakymas buvo pateiktas kalbų kūrimo asociacijai ir 28 metų lingvistas iš JAV Davidas Petersonas sukūrė „dothraki“ – pristatė 1700 žodžių. Ši kalba rašytinės formos neturi, bet yra sakytinė forma, o  žodžių tvarka pasiskolinta iš anglų kalbos. Kalbos gramatinė struktūra logiška, priimtina, tokią kalbą lengva išmokti. Tai yra pagrindiniai dirbtinių kalbų kūrimo principai – jei norime, kad jos skambėtų natūraliai, turime naudoti egzistuojančių kalbų gramatines struktūras, leksiką, morfologiją“, – sako S. Petronienė.

Anot mokslininkės, net jei kalba sukuriama tik knygos ar serialo pasaulyje gyvenančiai tautai, kad skambėtų tikroviškai, ji turi ne tik išlaikyti gramatinę struktūrą, bet ir atitikti ja kalbančių žmonių kultūrą. Pavyzdžiui, „Sostų karuose“ vaizduojama karių tauta dothrakiai neturi žodžio „tualetas“, bet jų kalboje yra net 20 skirtingų žodžių pavadinti žirgui.

Nors šiuo metu kalbančių dothrakietiškai yra tik trys žmonės (vienas jų – kalbos kūrėjas), norinčių išmokti ypatingų kalbų vis daugėja. Internete yra specialių žodynų ir vertimo svetainių, taip pat siūlomos mokymo programos. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus buvo sukurta speciali programėlė norintiems išmokti kuo daugiau mėgstamame seriale girdimų žodžių, o rašytojo Johno R. R. Tolkieno ir „Žiedų valdovo“ gerbėjai, studijuojantys Teksaso universitete JAV, gali pasirinkti elfų kalbos kursą – ši yra sudaryta iš suomių ir Velso tarmių. Taigi, nors kai kurie dialektai po truputį nyksta, iš jų pasiskolintos struktūros atgimsta dirbtinėse kalbose.

Vaikų tėvai nuogąstauja, kad kelių užsienio kalbų mokymasis vienu metu gali lemti, jog užsienio kalbos vaikui maišysis ir jis negebės jų tinkamai vartoti. Tačiau atlikti užsienio šalių mokslininkų tyrimai įrodė, jog tai – ne tiesa. Vaikų imlumas įterpiant keletą žodžių kita kalba tėvams gali atrodyti kaip maišymasis, tačiau tai yra jų pažinties su užsienio kalba dalis.

Kuo anksčiau – tuo geriau

Dabartinis modelis, kuris aptinkamas mokyklose, dažniausiu atveju orientuojamas į užsienio kalbos mokymosi pradėjimą nuo antrosios klasės. Tačiau remiantis atliktais moksliniais tyrimais ir praktinėmis tendencijomis galima konstatuoti, kad vaiko pažintis su užsienio kalbomis turėtų būti ankstyvesnė – nuo pirmosios klasės, arba net paruošiamojoje priešmokyklinėje grupėje.

„Vaikai kalbos mokymu sudominami atliekant interaktyvias kalbos lavinimo užduotis, žaidžiant žaidimus ir naudojant vizualines priemones. Mokiniai turi būti skatinami praplėsti pasaulio suvokimą, gebėjimą lengviau prisitaikyti įvairioje aplinkoje, nes tai lemia ir globalaus pasaulio tendencijos”, – sako Kauno J. Urbšio katalikiškos pagrindinės mokyklos daugiakalbystės skyriaus vedėjas Mindaugas Norkevičius.

Anot skyriaus vedėjo, vaikų komunikacinė kompetencija itin pasireiškia tuomet, kai mokiniai užsienio kalbų mokosi nuo pirmosios klasės, antroji užsienio kalba atsiranda nuo penktos klasės, o nuo aštuntos klasės mokiniai jau mokosi trečiąją užsienio kalbą. Šiai nuomonei pritaria ir Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų instituto direktorė doc. Dr. Vilma Bijeikienė.

„Ankstyvas užsienio kalbos mokymas išugdo gebėjimus lengviau mokytis kitų kalbų vyresniame amžiuje. Be to, užsienio kalbos mokymasis šiandien yra ir tarpkultūrinių kompetencijų ugdymo pamatas” – vardija instituto direktorė.

Mokiniai turi būti skatinami praplėsti pasaulio suvokimą, gebėjimą lengviau prisitaikyti įvairioje aplinkoje, nes tai lemia ir globalaus pasaulio tendencijos.

Animaciniai filmukai – naudingi

Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos Prezidentės Prof. dr. Romos Kriaučiūniens teigimu, ankstyvasis svetimosios kalbos mokymasis yra prasmingas, tačiau šis procesas bus efektyvus tik tada, jeigu bus laikomasi tam tikrų sąlygų.

„Svetimos kalbos mokymu ankstyvame amžiuje turi užsiimti specialistai, gebantys parinkti tinkamus kalbos mokymo ir mokymosi metodus, su žaidybiniais elementais, kurie nekeltų vaikams streso, juos įtrauktų ir sudomintų. Svarbu ir tai, kad vaikai labai lengvai įsisavina kalbą, tačiau lygiai taip pat lengvai ją pamiršta, jeigu nėra kartojimo ir mokymo nuoseklumo“, – dėsto ekspertė.

Ekspertai pamini, kad animacinių filmukų žiūrėjimas ženkliai palengvina svetimos kalbos įsisavinimą. Vaikai gali lengvai įsiminti žodžius, frazes, taisyklingą jų tartį iš filmukuose pasikartojančių nesudėtingos struktūros dialogų ir vėliau juos atkartoti realiose gyvenimo situacijose. Tačiau svarbiausia, reikia atsižvelgti į augančio vaiko asmenybės poreikius ir neprarasti saiko jausmo, neperkrauti vaikų.

Perspektyviausi darbo rinkoje

Atsižvelgiant į šiandienines darbo rinkos tendencijas, investicijų augimą šalyje, daugiakultūriškumo sklaidą – šiuolaikinė asmenybė turi gebėti susikalbėti bent trimis užsienio kalbomis.

„Orientuotis reikėtų į skirtingas kalbų grupes – gerai mokėti vieną iš germanų (anglų ar vokiečių), slavų (rusų ar lenkų) ir romanų (prancūzų, ispanų, italų) kalbų grupių. Toks asmuo gali būti vienas iš daugiausiai perspektyvų turinčių darbuotojų bet kurioje srityje”, – pataria M. Norkevičius.

Mokslininkų teigimu, indoeuropiečių prokalbė gimė Europoje tarp Kaspijos ir Juodosios jūrų, o iš jos kilusios kalbos paplitusios visuose žemynuose. Pasak Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros profesoriaus Olego Poliakovo, iš pradžių buvo tik viena kalba, kurią mokslininkai vadina indoeuropiečių prokalbe, o lietuvių kalba turi sąsajų su visomis iš indoeuropiečių prokalbės kilusiomis kalbomis, daugiausia panašumų – su sanskrito kalba.

„Mums atrodo, kad sūnus, vyras, avis yra lietuviški, bet tai sanskrito žodžiai. Daugelio jų, pavyzdžiui, sūnus, avis, šiuolaikinėse indoarijų kalbose nebėra, seniai išnyko ir sanskrito kalba“, – sako mokslininkas.

Nors apie iš indoeuropiečių prokalbės taip pat kilusias slavų kalbas žinoma dar nuo VIII a., jos labai greitai pakito. O. Poliakovo teigimu, naudojantis lietuvių kalbos tyrimais, galima pamatyti, kaip ši kalbų grupė atrodė seniau: „Kai būsimieji baltai ir slavai judėjo Baltijos jūros link, Dniepro vidurupyje, nuo jų atskilo slavai. Lietuvių kalbos formos dažnai atstovauja ankstyvajai slavų prokalbei ir padeda ją rekonstruoti. Be to, skirtumai tarp slavų kalbų dažnai daug mažesni negu tarp atskirų lietuvių kalbos tarmių.“

Jeigu estai pareikalautų žodį Talinas rašyti su dviem l ir n, ar mums irgi reikėtų perimti šią ne mūsų kalbos normą?

Anot profesoriaus, lietuvių kalba laikoma viena archajiškiausių senovinę struktūrą išsaugojusių kalbų. „Kai vyko baltų kalbų skilimas į vakarų ir rytų dialektus, lietuvių kalba buvo apsaugota nuo aktyvių kontaktų su kaimynais ne baltais. Tokiu būdu ji tarp šiuolaikinių indoeuropiečių kalbų išliko archajiškiausia kalba. Be to, ji ir viena archajiškiausių iš senųjų indoeuropiečių kalbų, kurios jau nebeegzistuoja“, – pastebi O. Poliakovas.

Mokslininkas lietuvių kalbą lygina su gerai išsilaikiusiais dinozauro kaulais – dėl nedidelio aplinkos poveikio ji išsaugojo senovinę struktūrą: „Būsimieji baltai, germanai, slavai keliavo miško zona. Čia buvo daug pelkių, tad judėjimas buvo labai lėtas. O ten dar gyveno senieji europiečiai – ne indoeuropiečiai. Jų tautų ir kalbų liekanų yra,  bet tai ne indoeuropiečių ir ne finougrų kalbos. Pavyzdžiui, būsimųjų latvių kalba susiformavo per kontaktus su finougrais, o lietuviai toje mažai apgyvendintoje teritorijoje čiabuvius asimiliavo taip, kad praktiškai jokių tų tautų ir jų kalbų pėdsakų lietuvių kalboje neliko.“

„Kalba yra brangenybė“

Nors lietuvių kalba ir laikoma archajiškiausia, vis dėlto joje įvyko nemažai pokyčių. Profesorius O. Poliakovas sako, kad labiausiai pakito garsų tarimas ir žodžių rašyba.

Paklaustas apie diskusijas dėl nelietuviškos abėcėlės raidžių rašymo pavardėse, mokslininkas teigia, kad laikosi konservatyvios pozicijos – jo nuomone, kalbos turėtų išsaugoti išskirtines savybes: „Nereikia įsileisti į kalbą svetimybių. Jeigu estai pareikalautų žodį Talinas rašyti su dviem l ir n, ar mums irgi reikėtų perimti šią ne mūsų kalbos normą?“

O. Poliakovo teigimu, bijoti angliškų terminų nereikia, bet barbarizmų į lietuvių kalbą įsileisti nederėtų. „XIX a. Europoje tarptautinė kalba buvo prancūzų kalba, todėl atsirado labai daug skolinių. Taigi ir vokiečiai, ir kitos tautos pradėjo valyti savo kalbas“, – primena profesorius.

Mokslininko nuomone, lietuvių kalba nusipelno būti UNESCO saugomų objektų sąraše dėl senovinės struktūros ir išsaugoto indoeuropiečių kultūrinio palikimo: „Kiekviena kalba yra brangenybė, bet lietuvių kalba ypatinga ne dėl to, kad lietuviai ypač myli savo kalbą. Būtent ši kalba atspindi materialinę visų indoeuropiečių protėvių kultūrą.“

Noriu pabrėžti, kad tauta ir kalba ne visada yra tas pats.

Paklaustas apie lietuvių kalbos ateitį, O. Poliakovas sako, kad viskas priklauso nuo ja kalbančių žmonių. „Noriu pabrėžti, kad tauta ir kalba ne visada yra tas pats. Pavyzdžiui, dėl bado daug airių išvažiavo ir perėmė anglų kalbą. Taigi visi airiai kalba angliškai, bet laiko save airiais. Norisi, kad lietuvių kalba išliktų būtent dėl to, kad tai ypatingas kultūros paminklas indoeuropiečių pasaulyje“, – sako profesorius.

Lietuvių kalba laikoma viena sudėtingiausių kalbų mokytis užsieniečiams, bet O. Poliakovas įsitikinęs – jei muzikos kūrinys sudėtingas, tai nereiškia, kad neverta jo mokytis atlikti: „Jei mes gąsdinsime, kad lietuvių kalba yra sunki, nedaug kas ryšis mokytis. Neseniai man teko dalyvauti viename priėmime, į kurį atėjęs Norvegijos ambasadorius prabilo lietuviškai. Jei myli žmogų ar kalbą, pasiekti galima viską.“