„Šiemetinė eglutės įžiebimo šventė išskirtinė tuo, kad ji sujungė visuose Lietuvos ir viso pasaulio kampeliuose pasklidusius rokiškėnus – jei pandemija jaukia jų planus šventėms grįžti namo, jie tai galėjo padaryti bent virtualiai – pabūti savo mieste, savo namuose. Labai stengiamės, kad šiemet šventės būtų ne mažiau šventiškos jaukiai įsitaisius ant sofos, tad dar iki eglutės įžiebimo visos miesto kultūros įstaigos rokiškėnus džiugino neišeinant iš namų. Įžiebus eglutę, virtualūs siurprizai nesibaigia – kasdien siųsime virtualius muzikinius sveikinimus, kiekvieną sekmadienį transliuosime adventinius vargonų koncertus“, – pasakoja Rokiškio kultūros centro direktorė Vaiva Kirstukienė.

Rokiškio eglutės viršūnę papuošė įspūdinga žvaigždė, kurios trafaretu rokiškėnai dalinsis po eglutės įžiebimo ir galės ja puošti savo namų langus. Šalia pagrindinės eglės nusidriekė gražia tradicija tapusi eglių alėja – Rokiškio gyventojai ir čia įsikūrusios įmonės kasmet miestui dovanoja šiuos medelius, kuriais po švenčių atkuriami parkai.

Nepriklausomybės aikštėje šalia šv. Mato bažnyčios buvo įkurdinta įspūdingo dydžio ąžuolinė prakartėlė, kurios figūrų aukštis siekia net iki dviejų metrų. Prakartėlę Rokiškio krašto muziejuje vykusio plenero metu kūrė Lietuvoje gerai žinomi tautodailės menininkai Saulius Lampickas, Adolfas Teresius, Rimantas Zinkevičius, Artūras Janickas, Gintaras Varnas, Eduardas Titas ir Kęstutis Krasauskas. Po švenčių prakartėlė ne tik papildys muziejuje sukauptą kolekciją, bet ir keliaus per viešąsias miesto erdves, bažnyčias, kitus miestus ir, tikimasi, reprezentuos Lietuvos tautodailę kitose šalyse.

Eglutės įžiebimo šventę penktadienio vakarą lydėjo gyvieji paveikslai, įkurdinti skirtingose miesto vietose – visi jie buvo parodyti tiesioginės transliacijos metu. Šalia Kalėdų eglės įsikūręs paveikslas buvo skirtas mažiausiems rokiškėnams, dar vienas spalvingas gyvasis paveikslas suspindo Savivaldybės aikštėje, o šalia Rokiškio krašto muziejaus polonezo ritmu pradėti šventes kvietė trečiasis gyvasis paveikslas – grafų Kalėdos. Šis dvaras, kuriame įsikūręs muziejus, kasmet tampa vieta, kurioje po eglės įžiebimo šventės apsigyvena senelio Kalėdos brolis ir visą mėnesį ten laukia svečių.

Rokiškėnai visas vietas galėjo virtualiai aplankyti tiesioginės transliacijos metu, o nekantriausiems, kurie būtinai norėjo viską apžiūrėti gyvai, buvo sudarytos sąlygos tai daryti pravažiuojant automobiliu ir nesibūriuojant. Išskirtinai tik namų ekranuose vaikai galėjo pamatyti patį Kalėdą, o mamytės ir tėveliai sužinojo, ką visai šeimai net tokiu neįprastu metu siūlo kalėdinis Rokiškis. Beje, senelis Kalėda pažadėjo, kad tie, kurie šventė namie saugodami save ir kitus arba nelipo iš automobilių ir nesibūriavo miesto aikštėse, gaus didesnes kalėdines dovanas.

Lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema nurodo, kad ši pavardė gali būti sietina su Kalėdų dovana, samdiniui, atitarnavusiam metus (paprastai po Kalėdų) ir vykstančiam namo, duodama dovana ar kunigui ir bažnyčios tarnams, apsilankantiems apie Kalėdas, duodama duokle.

Lietuvoje gyvena kone tūkstantis gruodžio mėnesio bendrapavardžių - šalyje šiuo metu gyvena 939 Gruodžiai, Gruodienės ar Gruodytės.

Ši pavardė gali būti sietina su dvyliktuoju metų mėnesiu, tačiau ji gali būti kilusi ir iš lietuviško žodžio „gruodas“, reiškiančio sušalusį purvą ar žemę, stiprią šalną.

„Ir galiausiai turbūt nė vienas Kalėdų senelis šventėse džiugindamas dovanomis neišsiverčia be snieguolių pagalbos. O jų Lietuvoje tikrai netrūksta. Gyventojų registre šiuo metu yra net 1 334 moterys, kurios atsigrįžtų, jei šūktelėtumėte Snieguolės vardą“, - teigia Registrų centro atstovas Mindaugas Samkus.

Smagioje šventėje „Sveikas, Seneli Kalėda!“ buvo galima sutikti seniausią Čepkelių raisto Kalėdų Senelį bei jauniausią ir stilingiausią Kalėdą iš Suvalkijos. Šeimoms su vaikais gerą nuotaiką dalijo su meškų palyda atvykęs žemaitiškasis Kalėda, stebino iš Kupiškio atvykusi Kalėdų Bobutala. Svečius iš visų regionų sutiko ir pristatė visų mylimas ir gerai pažįstamas visos Lietuvos Kalėdų Senelis Kalėda.

Susirinkusiems į renginį Seneliai Kalėdos atskleidė ypatingus, kiekvienam regionui būdingus šventinio laikotarpio papročius. Taip pat buvo galima išgirsti tarmiškai atliekamų programų virtinę, kurios metu kiekvieno regiono Kalėda su savo svita džiugino tuo, kas regionui žiemos švenčių periodu būdingiausia: Mažoji Lietuva ir dzūkų kraštas –  žaidimais, aukštaičiai – dainomis. Suvalkiečiai mokino virti kisielių, o žemaičiai visus mokė smagaus „Meškutės“ šokio.

Mažieji renginio dalyviai galėjo išmokti susilankstyti voką, parašyti laišką Kalėdų Seneliui ir čia pat jį išsiųsti. Gyvų emocijų kupinoje šventėje netrūko pramogų, linksmybių ir staigmenų.

„Turime daug nepažintų Kalėdų šventės tradicijų, todėl nuostabu, kad kiekvieno regiono saviti papročiai ir vis kitoks persirengėlių stilius abejingų nepaliko nei vieno šventės dalyvio“, – džiaugėsi renginio kuratorė VšĮ „Kalėdų senelio paštas“ vadovė etnologė Eglė Valentė.

„Juose apsilankė 57 grupės – 8 suaugusių ir 49 vaikų. Viso sulaukėme 1289 svečių – 219 suaugusių ir 1070 mažųjų lankytojų. Daugiausia iš Kauno ir jo apylinkių, Kaišiadorių ir Rumšiškių, nemažai iš Vilniaus ir Alytaus, Lazdijų ir Kazlų Rūdos“, – sako moteris.

Susitikimų metu prisiminti senieji Kūčių ir Kalėdų papročiai, ragauta ir burta, žaista ir dainuota, dovanota ir linkėta... Ir linkėjimai neliko be atsako. Iš viešėjusiųjų sulaukėme ne tik daugybės padėkos žodžių, bet ir nuoširdžių apkabinimų, linkėjimų, eilių bei dainų.

„Pakapių gryčioje paklausus svečių po užsiėmimo, ko jiems trūko viešnagėje, dažniausiai išgirstas atsakymas – šeimos. Vienas kitas atsakė „patiekalų“, „dovanų“, „Kalėdų senelio“. Mat užsiėmimuose lankėsi ne raudonžiponis „kosmopolitas“, o archajiškas, vietinis Kalėda, pasipuošęs išvirkščiais kailiniais, todėl kai kuriems mažiesiems jis kėlęs įtarimą, jog netikras... Retai girdėjome žinią, kad Kalėdos – ne tik Kristaus gimimas, bet ir šventė, žyminti žiemos saulėgrįžą. Dar rečiau, kas, tiesą sakant nudžiugino, jog Kalėdos – tai dovanų metas. Taip, dovanų, bet dar kartą norisi pakartoti tarpušvenčiu išgirstą frazę: gaudami jas, pildome delnus, spintas ir panašiai, o dovanodami – širdis... “, – prisiminė V. Olechnovičienė.

Pasak muziejininkės, daug malonių emocijų padovanojo edukaciniai užsiėmimai juose dalyvavusiems.

„Jaučiame didžiulę analogišką „grąžą“ ir mes, juos vedusieji. Ir ne tik iš dalyvių. Kelis užsiėmimus stebėjo Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros Etnologijos mokslo krypties 3-čio kurso doktorantė Vaida Rakaitytė, rašanti disertaciją apie tai, kaip yra reprezentuojama etninė kultūra Lietuvos muziejuose, išryškinant muziejinės edukacijos aspektą. Po užsiėmimo Pakapių gryčioje išgirdome: Taip jau nutiko, kad į kalėdinius užsiėmimus Lietuvos liaudies buities muziejuje pavyko atvykti vėliausiai, jau apsilankius kituose muziejuose. Tikėjausi, kad bus gerai, bet kad taip...“, – pasakojo moteris.

Anot jos, aukščiausias lankytojų įvertinimas turbūt tas, kad iškart po pasibaigusio teiraujamasi, kokį dar užsiėmimą galima užsisakyti. Daugumos mokyklų atstovai lankosi šiuose užsiėmimuose nuolat. Viena pradinukų mokytoja prisipažino, kad ji – kas ketveri metai, t. y. su kiekviena savo laida.

„Tik ..., kaip liaudyje sakoma, „šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina“. Nesugadino, bet šiek tiek gėlos širdyse liko... Kalėda išgirdo gražių lietuviškų Advento – Kalėdų laikotarpio giesmių ir dainų iš daugelio vaikų ir suaugusiųjų lūpų. Bet, deja, ne visi apie jas net girdėję. O kaip deklaruojamas dėmesys etninei kultūrai... Užsiėmimas per trumpas visko išmokyti. Tad išvykdamas Kalėda paliko linkėjimą – priesaką: jubiliejiniais valstybės metais išmokti kiekvienai klasei, kiekvienam kolektyvui po vieną lietuvišką Advento – Kalėdų dainą!“, – pasakojimą baigė muziejininkė.

Už nuotraukas, padovanotas Lietuvos liaudies buities muziejaus archyvui, dėkojama poniai Ivetai iš Kauno „Vyturio“ pradinės, dalyvavusios užsiėmime „Atvažiavo Kalėda“ gruodžio 8 dieną.

„Tai stebuklėlis, telpantis mano dideliame delne. Tai džiaugsmingiausia gyvybės dovanėlė ne tik man ar nuostabiems tėveliams, bet ir visai žmonijai! Kaip ir mažo kūdikėlio Kristaus gimimas šiandien liudija apie didelį stebuklą“, – kalbėjo Kalėda.

Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas" iniciatyva pakviestas Kalėda suteikė daugiau vilties, tikėjimo, džiaugsmo šventes ligoninėje sutinkančioms šeimoms, kurių kūdikėliai paskubėjo ateiti į šį pasaulį. Pats mažiausias aplankytas ankstukas gimęs tesvėrė vos 600 gramų.

Lietuvoje neišnešioti kasmet gimsta iki 2000 naujagimių. Tai 400 krepšinio komandų penketukų kasmet! Neišnešiotukai – neišnešioti naujagimiai, gimę anksčiau nei 37 nėštumo savaitę. Lietuvoje pats mažiausias gimęs, išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis tesvėrė 450 gramų, o paties mažiausio gestacinio amžiaus naujagimis gimė vos 22 savaičių.

vaiva-foto.com nuotr.