Krikščionybės pradžiamokslis

Nagrinėjant Mindaugo karūnavimo aplinkybes, tenka pažvelgti į jo diplomatinius veiksmus ir tai, ką jam teko atlikti, kad taptų krikščioniškoje Europoje pripažintu lygiateisiu valdovu, t.y. karaliumi. Pirmiausia jis oficialiai turėjo tapti krikščioniu. Turėjo būti pakrikštytas pagal katalikų ar pravoslavų apeigas. Mindaugui apsisprendus ir pasirinkus Vakarų Europos katalikišką krikštą, Ordino brolis kunigas Kristijonas mokė jį krikščioniškų tradicijų.

Mindaugas buvo geras mokinys. Jis mokėsi katekizmo, buvo iniciatyvus, kartu išmoko ir tuometės Europos politinį katekizmą. Mindaugas suprato, kas yra Europa, kas joje yra popiežius ir kokios jo galios, bet nepamiršo savo politinių varžovų, o ypatingai – Tautvilo. Žinodamas, su kuo ir kaip kalbėti, Mindaugas siuntė pasiuntinį pas Livonijos ordino magistrą. Suprantama, prieš tai nusiuntė daug aukso ir sidabro indų, sidabrinių ir auksinių gražių brangenybių, daug žirgų. Tuomet drąsiai galėjo tarti "jeigu užmuši ir papjausi Tautvilą, dar daugiau gausi", – taip rašoma "Mindaugo knygoje: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių".

Mindaugas suprato, kad su krikščioniais tinka taip bendrauti, nes dėl turtų jiems Dievo įsakymas "Nežudyk" negalioja. Joks krikščionis dėl tokių žodžių Mindaugo, tuo metu dar pagonio, nesudrausmino. Jokiam krikščioniui nepasirodė, kad taip elgtis nedora. Tame pat pasakojime minimas ir Mindaugo į šiuos žodžius gautas atsakas: "...jaučiu tau draugiškumą". Toks buvo Mindaugo ir Lietuvos krikščionybės pradžiamokslis, gautas iš Ordino brolio kunigo Kristijono.

Buvo naudinga popiežiui

Mindaugas taip pat suprato, kad tada popiežiui Inocentui IV rūpėjo ne sielovados, o turtų reikalai. Žinota, kad popiežius, protestuodamas prieš tai, kad imperatorius Fridrychas II negrąžina užimtų žemių, be skrupulų ekskomunikavo ir detronizavo minėtą monarchą. Šis konfliktas baigėsi Frydricho II mirtimi. Kas pasakys, anot knygos "Bažnyčia Mindaugo krikšto laikais" vertėjo Liudo Jovaišos, ar tuomet triumfuojantis popiežius – verus imperator, vadindamas Mindaugą "ypatinguoju sūnumi", teikdamas jam leidimą vainikuotis ir priimdamas Lietuvos valstybę į Šv.Petro žemių valdas, negalvojo apie kada nors galintį pasikartoti panašų konfliktą dėl turtų ir ar neieškojo potencialių sąjungininkų?

Beje, popiežiui Inocentui IV žūtbūt reikėjo sąjungininkų, nes dėl mongolų totorių antplūdžio krikščioniškoji Europa pasijuto stovinti ant bedugnės krašto, o popiežius totorių grėsmę įvardijo kaip vieną iš penkių sopulių. Tad lietuvių krikštas Bažnyčiai turėjo suteikti vilties, kad naujoji krikščionių karalystė padės sulaikyti pagonių mongolų keliamą grėsmę. Mindaugo laikų Lietuva XIII a. pirmos pusės pranciškonams regėjosi kaip derlinga, itin miškinga, išraižyta upių ir vandenų, pilnut pilna žvėrių ir gyvulių žemė, kurioje be upių, girių ir pelkių, mažai kitų įtvirtintų vietų. Užgrobti šias žemiškas gėrybes neatrodė sudėtinga – tereikėjo pakrikštyti ir karūnuoti Mindaugą. Jo "atradimas" popiežiui Inocentui IV buvo malonus įvykis, rūpinantis krikščionybės gynyba nuo totorių.

Karūna, kurią Mindaugas gavo krikščionių Dievo malonės dėka, nudžiugino jį tiek menine, tiek politine savo reikšme. Apie tai, kad Mindaugui niekas nedraudė ir jis toliau galėjo aukoti pagonių dievams kaip aukojęs, užsimena to meto rašytiniai šaltiniai. Tačiau visa tai smulkmena, palyginus su išsaugota valstybe arba su prūsų ir latvių likimu.

Ko Lietuva neteko

Knygoje "Mindaugas karalius" Liudas Jovaiša nagrinėja klausimą, ką laimėjo ir ko neteko Lietuva, XIII a. viduryje išsižadėjusi katalikiškosios krikščionybės. Apie Lietuvos krikšto nuopelnus yra daug įvairių autorių darbų, todėl trumpai apžvelkime, ko Lietuva neteko išsižadėjusi katalikiškosios krikščionybės.

Pirmiausia neteko politinės nepriklausomybės. Prof. Edvardas Gudavičius knygoje "Mindaugas ir Morta – pirmoji krikščionių šeima Lietuvoje" rašo: "Mindaugo pripažinimas Bažnyčios sūnumi kartu reiškė ir jo sutikimą pripažinti popiežių valdovu (senjoru ar siuzerenu), rašant tai atitinkamoje inskripcijoje ar kokioje kitoje akto formoje. Bažnyčios sūnaus ypatingumas: šis sūnus tokiu tampa kovodamas ir jai (bažnyčiai) atnešdamas savo šalį."

Karūnavimo apeigas tyręs prof. E.Gudavičius mini, kad karūnuojamasis pradėdavo atlikti karūnavimo apeigas, pasižadėdamas ginti Romos Bažnyčią (bet pastebėkime – ne savo šalį). Patepant aliejumi, melsta Dievo valdovui padėti palaikyti Bažnyčią, bet ir vėl neprisiekia ginti savo šalies. Valstybės teisiniai pagrindai ir savarankiškumas karūnacijos metu tampa antraeiliu dalyku su toli siekiančiomis pasekmėmis.

Mindaugas suprato, kad su krikščioniais tinka taip bendrauti, nes dėl turtų jiems Dievo įsakymas "Nežudyk" negalioja.

Popiežiaus viršenybė

Anot istoriko Dariaus Barono, 1255 m. Mindaugas gavo popiežiaus Aleksandro IV leidimą karaliumi vainikuoti savo sūnų. O jei būtų negavęs tokio leidimo, tada krašto valdovu popiežius galėjo paskirti kitą administratorių su karaliaus teisėmis. Kaip mini prof. E.Gudavičius, nors Mindaugo krikštas buvo suprastas kaip jo aplinkos – šalies pakrikštijimas, išplėšiant ją iš pagonybės bei be išlygų pripažįstant Apaštalų sosto jurisdikciją, tačiau ne vienas Europos valstybės karalius pripažino ne tik religinę, bet ir politinę popiežiaus viršenybę, turėjo pasižadėti paklusti Šv.Sostui.

Teisiniu požiūriu nuo Inocento IV prasidėjo jo dekretų klestėjimo laikotarpis, kai imperija buvo traktuojama kaip Bažnyčios dalis, o pasaulietinė valdžia turėjo paremti dvasinę ten, kur pastarajai to prireiks. Žvelgiant į valstybės savarankiškumą, matome akivaizdų jos nykimą.

Be politinės nepriklausomybės, Lietuva kartu neteko ir dalies ekonominės gerovės. Krikšto metu Lietuva įsipareigojo kasmet Bažnyčiai perduoti dešimtąją dalį bendro nacionalinio turto taip, kaip numatyta Šventajame Rašte, Kunigų knygoje. Be to, reikėjo išlaikyti ir kraštą užplūdusius elgetaujančiuosius vienuolius.

Ko mokė universitetuose

Nereikėtų pamiršti, kad tuo metu Europoje kūrėsi universitetai. Atrodytų, kad tai lyg būtų pažangos rodiklis, tačiau ko mokė Vakarų Europos universitetuose, kai pagonys baltai statė observatorijas?

Tuomet pažangiausi Europos universitetai svarstė: kiek velnių telpa ant adatos smaigalio. Mokyklose būdavo mokoma skaityti ir rašyti ne gimtąją kalba, o lotyniškai, patarnauti pamaldose, gabesnieji netgi buvo paruošiami ir vėliau šventinami kunigais – rašo, Kęstutis Žemaitis Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje. Kadangi gabūs ir darbštūs jaunuoliai nebedalyvavo krašto gerovės kūrime, tai tokią "netektį" galima būtų prilyginti tai netekčiai, kai po 1990 m. atsisakėme studentams dėstyto mokslinio komunizmo ir kai uždarėme Aukštąją partinę mokyklą. Todėl prie L.Jovaišos teiginio, kad "pagoniškoji Lietuva buvo toli nuo šio XIII a. vidurio Vakarų Europos intelektualinio vidurkio", vertėtų pridurti žodžius "ačiū Dievui".

Pagonis negalėjo krikštyti

Mindaugas po krikšto jautė savų vertybių sistemos netektį, jautė, kad naujame, naudos išskaičiavimais grindžiamame, savininkiškame pasaulyje susigrąžinti baltiškąją dvasią – tą senolių širdyse amžiais nešiotą, kauptą ir puoselėtą savęs ir aplinkos suvokimą – dar bus galima.

Vatikano archyvuose Zenono Ivinskio rastus anų laikų popiežių rašytų laiškų tekstus komentavo istorikas prelatas Paulius Jatulis. Jis pastebėjo, kad popiežių nustebino Mindaugo pranešimas apie Rygos arkivyskupą Kristijoną, kuris, pakrikštijęs Mindaugą, priskyrė sau Lietuvos vyskupiją ir tokiu būdu peržengė popiežiaus įgaliojimus. Bet ir pats popiežius taip pat pažeidė karalių vainikavimo formuliarą – Mindaugą juk karūnavo ne arkivyskupas, o popiežiaus įgaliotas vyskupas.

Tačiau tiek Rygos arkivyskupas, tiek Livonijos ordinas troško užsitikrinti savo valdžiai Lietuvos plotus. Mindaugui buvo žinomi vokiečių ordino kėslai, taigi jis greitai pasiskundė popiežiui dėl Lietuvos vyskupijos priskyrimo Livonijos ordinui. Tuomet Inocentas IV tučtuojau įsakė Naumburgo vyskupui Saksonijoje Šv.Sosto vardu naujai priimti iš vyskupo Kristijono priesaiką, panaikindamas aną, Rygos arkivyskupo priimtą – taip rašo Jonas Boruta knygoje "Lietuva ir Šventasis sostas: istorinė perspektyva". Vadinasi, panaikinus Kristijono priesaiką, jis tapo pagoniu. Tad suprantama, kad pagonis Kristijonas negalėjo krikštyti kito pagonio.

Atšaukta priesaika

Popiežius Inocentas IV 1254 m. rugsėjo 3 d. rašė Naumburgo vyskupui: "Rygos arkivyskupas paskyrė tave minėtos bažnyčios vyskupu ir priėmė tavo krikščioniškosios ištikimybės priesaiką savo ir savo bažnyčios vardu, nors tai nieku būdu nesiderino su mūsų valia. Kadangi minėtas karalius Mindaugas vėliau nuolankiu raštu paprašė mūsų, kad šiuo reikalu pasirūpintumėme Apaštalų Sosto valia, mes pritardami jo prašymams, nusprendžiame, kad tu nieku būdu nesi įpareigotas laikytis minėtos duotos priesaikos", – cituoja popiežiaus raštus Z.Ivinskis. Taigi popiežius dar kartą patvirtino, kad atšaukiamos priesaikos, duotos krikšto metu.

Mindaugo perkrikštijimo nebuvo ir naujos priesaikos jis nedavė, vadinasi, Mindaugo krikštas yra eilinė turtų ištroškusių krikščionių apgaulė, atlikta tam įgaliojimų neturėjusio asmens ir skirta gauti iš Mindaugo žemių bei brangenybių dovanų pavidalu. Taip oficialiai pats popiežiaus Inocento IV 1254 m. rugsėjo 3-osios raštu, neatimdamas karūnos, atpagonino karalių Mindaugą, kuriam vėliau nebereikėjo skelbti, kad atsisako krikščionybės.

Kodėl Mindaugą pakrikštijo neturintis įgaliojimų šventikas, atsako Lione 1245 m, vykusio pirmojo Liono arba tryliktojo Visuotinio Bažnyčios susirinkimo sutartis dėl turtų. Ji liudija, kad krikšto ceremonijų atlikimas suteikdavo krikštytojams teisę pretenduoti į naujai atsivertusių krikščionių gyvenamas teritorijas. Livonijos ordino kunigas Kristijonas, pakrikštijęs Mindaugą, teoriškai aplenkė turtų ištroškusius vyskupus ir Ordino riterius.

Štai mūsų mylmerui labai knieti irgi prisijungti žemių – visą Kauno rajoną. Armijos jis ten nesiųs, paprasčiausiai nusipirks, ką jau ir deklaravo. Labai įdomu, kiek kainuoja nusipirkti rajoną. Jei nelabai brangiai, gal ir aš kokį nusipirkčiau, gi tenykščiai turbūt tik sėdi ir laukia, kol juos kas nors nupirks. Lietuvis visad mėgo tijūno bizūną.

Nepavydžiu mūsų merui – šitiek epochinės reikšmės reikalų, karaliui Mindaugui buvo gerokai lengviau.

Mylmeras – apskritai mėgėjas užsimoti iš peties. Jei jau raitelis Kalantos veidu – tai pats didžiausias, jei jau kryžius – tai pats aukščiausias, jei jau griebtis gatvių remonto – tai visų iš karto. Nesvarbu, kad dabar kai kam iš darbo į namus tenka važinėti vos ne per Jonavą. Svarbu chvatkė. Nesvarbu, kad skubos darbą velnias neša (pastarasis – amžina opozicija), suklotos plytelės nusilupinėjo, Naujųjų Vasiukų projektai su niekuo nesitariant ne visiems patinka, o išpjovus medžius ir vietoj jų susodinus tuos ausų krapštukus, nebeliko kur slėptis nuo karščio. Svarbu užmojai.

Ir klimatas kažkoks opozicijos kalbų prisiklausęs, tai tau karščiai, nusenka upės, pilni priimamieji nepilietiškai nualpusių miestelėnų, tai tau liūtys – naujai paklotame asfalte atsiveria smegduobės, automobiliai plaukia kaip per sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje – jokio stabilumo. O juk štai čia kuo puikiausias placdarmas gerbiamam merui trinktelėti kumščiu į stalą. Sutvarkyti visą vandens sutekėjimo sistemą, ir kuo greičiau. Štai kur pirmaeilis reikalas, štai ką visi įvertintų ir dar ilgai minėtų gerbiamą merą geru, nors ir vienskiemeniu žodžiu. Gal kiek kitokiu, negu mini dabar.

Nepavydžiu mūsų merui – šitiek epochinės reikšmės reikalų, karaliui Mindaugui buvo gerokai lengviau. O dar visokie piketai, o dar kažkas nepatenkintas, o dar netgi "Spurginę" kuriam laikui uždarė, nebėra kur "žodžio žmogų" nusivesti. Telieka nusipirkti Kauno rajoną ir pristeigti ten krevečių fermų. Nes visai gyvenimo nebėr, išgaravo kaip Neris su Nemunu. Arba paskendo kaip Karaliaus Mindaugo prospektas. Ir kaip su tuo pakovosi? Kovoti gali nebent su Sosnovskio barščiais.

Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga. Šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju, mat sugebėjo vykdyti tokią politiką, kuri niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus.

Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą.

Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.

Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.

Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.

2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.

Šiemet, minint Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną, numatytos ne tik iškilmingos ceremonijos, bet ir įvairūs renginiai, primenantys valstybės ištakas. Didžiausias jų - Šimtmečio dainų šventė. 14.00 val. šventės dalyviai iš Katedros aikštės žygiuos į Vingio parką, kurio estradoje 17.00 val. prasidės Dainų diena „Vienybė težydi“. 21.00 val. lietuviai Lietuvoje ir užsienyje kviečiami giedoti Tautišką giesmę.

Tarp gausybės nepaminėtų Valstybės dienai skirtų renginių - 23.00 val. - šventinis fejerverkas su specialiai jam sukurtu muzikiniu garso takeliu Neries krantinėje prie Baltojo tilto.

O penktadienio rytą, dar prieš Dainų šventės renginius, Prezidentė Dalia Grybauskaitė Prezidentūros Baltojoje salėje už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje įteiks valstybės apdovanojimus Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams.

Vidudienį Simono Daukanto aikštėje - iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Prezidentė pasveikins atkurtos Lietuvos šimtmetį švenčiančius šalies žmones Mindaugo karūnavimo dienos proga.

Po ceremonijos S. Daukanto aikštėje - Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

Į šį miestą Levas pasikvietė savo krikštasūnį Vaišvilką. Vaišvilkas buvo paskutinis likęs gyvas Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus. Kaip žinia, karalius 1263 metais su mažamečiais sūnumis buvo nužudytas. Jo vietą užėmė Treniota. Greitai Mindaugo sūnus atkeršijo už savo tėvo mirtį, tačiau sau sosto nepasiliko, atidavė Švarnui. Levas galvojo, kad jam atiteks sostas, tačiau tos viltys buvo tuščios. Tad Vaišvilkas, vykdamas į Vladimirą, šiek tiek prisibijo, jis gavo Vasilko laidavimą.

Ir štai, kas tada nutiko tą šventą Velykų dieną. Leiskime pasakoti metraščiams: „Vokietis Markoltas kvietė pas save papietauti visus kunigaikščius: Vasilką, Levą, Vaišvilką. Ir pradėjo pietauti, gerti ir linksmintis. Vasilkas prisigėręs nuvyko namo miegoti, o Vaišvilkas nuvyko į vienuolyną, kur buvo apsistojęs. Ir paskui Levas atvyko pas jį į vienuolyną ir pradėjo kalbėti Vaišvilkui: „kūmai, pasigerkime“, ir pradėjo gerti. O velnias, nuo amžių amžinųjų nenorintis žmonių giminei gero, nuteikė Levo širdį [ir jis] užmušė Vaišvilką iš pavydo dėl to, kad Lietuvos žemę atidavė jo broliui Švarnui“.

Tokia buvo paskutinė diena paskutiniam gyvam karaliaus Mindaugo sūnui Vaišvilkui. Su Vaišvilku baigėsi mindaugaičių giminė. Giminė, kuri kažkada buvo pati galingiausia tarp visų giminių. Giminė, kurios stipriausias vyras – Mindaugas – suvienijo kalaviju, vedybomis ir derybomis Lietuvą. Jis padėjo valstybei pamatus. Ir sumokėjo didžiausią kainą: jo giminė nustojo egzistavus. Tad prisiminkime paskutinį mindaugaitį – Vaišvilką.

Vaišvilkas – Mindaugo atstumtasis sūnus?

„O jo tėvas Mindaugas priekaištavo dėl jo gyvenimo būdo, o jis didžiai nemylėjo savo tėvo“. Ši eilutė iš Voluinės metraščio. Ir ji apie Vaišvilką. Tai liudija labai komplikuotus sūnaus bei tėvo santykius. Aišku, galima sakyti, jog metraštininkas panaudojo klišę – juk rašė tai stačiatikių vienuolis. Jam Vaišvilkas, kuris taip pat buvo priėmęs stačiatikių tikėjimą, buvo savas, o Mindaugas – ar pagonis, ar vakarų krikščionis – vis tiek svetimas. Jam reikėjo supriešinti tėvą ir sūnų. Todėl gal ir parašė tokį sakinį. Tačiau net jei tai ir buvo vienas iš daugelio to meto vienuolių stilistinių triukų, gal jis – bent dalinai – atspindėjo realybę?

Labai jau netipinis paveikslas: pilnas prieštaravimų, netikėtumų. To per daug net viduramžiams.

Kas buvo Vaišvilkas? Vyriausias Mindaugo sūnus, kuriam nebuvo pažadėta karūna. Sūnus, kuris pasirinko – ar buvo priverstas pasirinkti – vienuolio kelią (tiesa, vyno, kaip jau matėme, neišsižadėjo). Sūnus, kuris, sužinojęs apie tėvo bei brolių – tegu pagimdytų ir ne jo motinos – nužudymą, stojo į kovą su priešais. Ir galiausiai laimėjęs tą kovą, atsisakė didžiojo kunigaikščio titulo. Labai jau netipinis paveikslas: pilnas prieštaravimų, netikėtumų. To per daug net viduramžiams.

Ar Vaišvilkas buvo lietuviškas Drakula?

Kaip jau sakyta, Vaišvilkas buvo vyriausias sūnus arba pats vyriausias iš žinomų Mindaugo sūnų. Jei ir buvo vyresnių, tai šaltiniai nepaliko jokių žinių.

Sunku pasakyti, kada jis gimė. Jis buvo pirmosios Mindaugo santuokos vaisius. XIII amžiaus penktajame dešimtmetyje, kai Mindaugas jau turėjo daug valdžios, jis buvo pasiųstas valdyti Naugarduko.

Kronikos rašo, kad Vaišvilkas buvo labai  žiaurus, kol buvo pagonis: „Vaišvilkas ėmė valdyti Naugarduką ir pradėjo lieti daug kraujo, nes kas dieną užmušdavo po tris–keturis žmones. Jeigu kurią dieną ko nors neužmušdavo – liūdėdavo, o kai užmušdavo – džiaugdavosi. Paskui jo širdį apėmė Dievo baimė ir pats nusprendė, kad nori priimti Šventąjį krikštą.“ Taigi kuo nepanašus į Transilvanijos Drakulą? Tiesa, nuo amžinos saulės baimės jį išgelbėjo krikštas.

Aišku, šių žodžių negalime priimti vienpusiškai: metraštininkai mėgdavo kraštutinumus, alegorijas. Ir mėgdavo pabrėžti, kaip pasikeisdavo naujakrikštų būdas, kai priimdavo krikštą. Pasikeisdavo į gerą pusę. O kad tai dar ryškiau matytųsi, reikėjo sutirštinti spalvas apie ankstesnį jo gyvenimą. Šis krikšto priėmimas tikriausiai buvo motyvuotas politiškai – taip jis užsitikrino savo pavaldinių lojalumą. Tačiau tai gal užpykdė tėvą? Juk kaip paaiškinti tokius keistus Vaišvilko gyvenimo vingius?  O gal buvo ir kitų aplinkybių?

Kaip žinia, Mindaugas vedė antrą kartą. Gal tai lėmė, kad jo santykiai su tėvu buvo komplikuoti. Galbūt Mindaugas jį atstūmė, o gal ir išdavė. 1254 metais Mindaugas susitaria su Danila, už jo sūnaus Švarno išleidžia savo dukrą. Taip sudaroma taika ir galutinai įtvirtinama Mindaugo valdžia. Ir kaip tik tuo metu Vaišvilkas atsiduria Vladimire. Kodėl? Gal jis buvo pasiųstas kaip įkaitas? 

Sutartis sudaryta, tačiau ar Mindaugas jos laikysis? Kas gali būti pats geriausias garantas, jei ne sūnus? Kunigaikščių sūnūs puikiai žinojo apie tokį jiems gresiantį likimą. O būnant nelaisvėje visko gali nutikti – gali būti nužudytas ar net žiauriai nukankintas. Ir jei Mindaugas savo sūnų pasiuntė kaip įkaitą, jis nieko išskirtinio nepadarė. Taip jotvingiai nustebino krikščionis, kai įkaitais atidavė savo sūnus, o vėliau užpuolė besitraukiančią kariuomenę, sakydami, kad jų sūnums geriau mirti, nei jiems gyventi be garbės. Tačiau galime įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis pats Vaišvilkas, kurį tėvas atidavė į nelaisvę. Ar jis jautė nuoskaudą? Pyktį? Apmaudą?

Tuo metu jo tėvas buvo vedęs jau antrą kartą. Galbūt Morta, jo pamotė, darė viską, kad jis būtų išstumtas iš dvaro. Juk jai reikėjo pasirūpinti savo sūnumis.

Dar vienas smūgis jo turėjo laukti po metų. 1255-ųjų kovo 6 dieną popiežius Aleksandras IV patvirtino vieną dokumentą. Tas sprendimas Vaišvilkui turėjo būti nepriimtinas, užgaunantis jo savigarbą, verčiantis pykti ant viso pasaulio. Mindaugas išsirūpino, kad būtų leista karūnuoti vieną iš jo sūnų. Ir tai nebuvo Vaišvilkas, kuris, kaip žinia, buvo stačiatikis. Tai buvo Mindaugo ir Mortos vaikas – Ruklys arba Rupeikis. Sudėjus šiuos faktus, galime įsivaizduoti, kad Vaišvilkui tuo metu gyvenimas turėjo atrodyti labai neteisingas. Jis turėjo rizikuoti savo gyvybe, kad būtų įgyvendinti tėvo politiniai planai, nors buvo vyriausias, tačiau negalėjo tikėtis paveldėti tėvo sosto. Jis tegalėjo vykdyti tėvo valią. Ir nieko negauti.

Iš nusidėjėlio – į vienuolius

Būtent tada jis nusprendžia tapti vienuoliu. Galbūt iš tiesų tėvo poelgis – jo atidavimas įkaitu – sukrėtė Vaišvilką. O gal jis buvo verčiamas tapti vienuoliu tam, kad negalėtų žaisti politinių žaidimų? Sunku pasakyti, koks buvo jo vienuolystės kelias. Tačiau žinome tai, kad jis keliavo į Šventąjį kalną – Atoną Graikijoje. Tuo metu tai buvo stačiatikių centras.

Tačiau, kaip rašo šaltiniai, jam savo tikslo taip ir nepasisekė pasiekti. Manoma, kad būtent jis 1257 įkūrė Laurušavo vienuolyną prie Nemuno (beje, ten buvo parašyta pirmoji rankraštinė LDK knyga, bet vėliau). Kaip Mindaugas reagavo į tokius savo sūnaus veiksmus? Pradžioje cituota eilutė apie tai, kad Mindaugas Vaišvilkui priekaištauja dėl jo gyvenimo būdo, paimta iš šių įvykių konteksto. Tai būtų užuomina, kad Mindaugui nepatiko vienuolystės kelias.

Kad ir kaip ten bebūtų, tačiau Vaišvilkas niekada nenusigręžė nuo tėvo. Gal jautė kartėlį, tačiau ištikimai paklusdavo tėvo valiai. Mindaugui susitvarkius su Haliču Volyne, iškilo kita grėsmė – totoriai. 1258 metais Burundajus buvo atžygiavęs į Lietuvą ir ją nusiaubė. Ir tada Vaišvilkas nedvejodamas padėjo savo tėvui Mindaugui.

Tėvo autoritetas lietuvių šeimoje turėjo būti didelis. Jis galėjo spręsti savo vaikų likimus, o vaikų pareiga buvo paklusti. Galbūt todėl Vaišvilkas ir klausė savo tėvo Mindaugo?

1263 metų tėvo nužudymas jam tikriausiai buvo staigmena. Jis išsigando, kad sąmokslininkai su Treniota priešakyje gali jį pasiekti. O koks laukia likimas – jis jau žinojo: mirtis. Todėl išsigandęs pabėgo į Pinską.

Vienuolis ištraukia aštrų keršto kalaviją

Tačiau greitai Lietuvoje susiorganizavo Mindaugo šalininkų grupė ir nužudė Treniotą. Tada Vaišvilkas sugrįžo į Lietuvą: „Vaišvilkas su pinskiečiais patraukė Naugarduko link ir paėmęs su savimi naugardukiečius iš ten patraukė į Lietuvą kunigaikščiauti. O lietuviai su džiaugsmu priėmė savo valdovo sūnų“.

Paskutinis sakinys rodo, kad Treniota kažkodėl neįtiko tuometiniam lietuvių elitui. Kažkuo Treniota netenkino. O gal jie jautė grėsmę iš jo pusės? Juk tai akivaizdu – šiaip ar taip jie ilgą laiką turėjo būti prisiekę ištikimybę Mindaugui. Treniota tai žinojo, jam reikėjo jo aplinkos žmonių, kurie jį besąlygiškai palaikytų. Gal buvo numatytas dar vienas elito pakeitimas? Senesnieji dar prisiminė, o jaunesnieji turėjo tai žinoti iš tėvų pasakojimų – Mindaugo įsigalėjimas rodė, ką reiškia savo valdžios įvedimas. Ir tikriausiai niekas nebuvo pasiruošęs dar vienai kovai. Tad ar nebuvo paprasčiau priimti senojo valdovo sūnų? O gal Vaišvilkas, saugiai pasitraukęs į Pinską, dirigavo sąmokslui prieš Treniotą? Gal jis inspiravo savo tėvo žudiko mirtį? Tai tik spėliojimai. Kad ir kaip bebūtų, tačiau Vaišvilkas buvo apsisprendęs veikti ryžtingai.

Po tėvo mirties jam tikriausiai nebuvo kito pasirinkimo. Jis privalėjo atkeršyti tėvo žudikams arba Treniota būtų jį nužudęs. Ką padaro Vaišvilkas? Pirmiausiai nuo jo rankos krito toks Eustatijus iš Riazanės. Nors jis šaltiniuose paminėtas vos du kartus, tačiau yra labai įdomus personažas.

Eustatijus Konstantinovičius dėl kažin kokių priežasčių pabėgo iš Riazanės. Matyt, kažką pridirbo, nes metraštininkas nedaugžodžiaudamas jį pavadina „nusidėjėliu ir bedieviu“. Prieglobstį surado Lietuvoje, pas Mindaugą. Jis turėjo nemenkas pareigas – buvo kariaunos vadas.

Mindaugo kariuomenę sudarė ne tik lietuviai. Kaip baltų genčių nuotykių ieškotojai eidavo ir kovodavo už pinigus kitų tautų valdovų kariuomenėse, taip tikriausiai ir pas Mindaugą atsirasdavo tokių profesionalų karių. Antra, galbūt Mindaugas mėgo svetimtaučius vadus. Jie lojalesni, nes neturi atramos krašte. Be to, juos sunkiau įtikinti išduoti, parduoti. Jų garantas yra valdovas. O štai lietuviai vadai – jie turi gimines, pažįstamus, juos gali paveikti, įtikinti ir pan. Ne veltui vėliau Vytautas atsiveš karaimus – jam reikėjo tokių sargybinių, kuriuos būtų sunku įtraukti į rūmų sąmokslus.

Sunku, tačiau nereiškia, kad neįmanoma. 1262 metais Treniota žygiavo į Plocką. O kartu su juo – ir Eustatijus. Ši aplinkybė rodytų, kad tikriausiai tada kažkokiu būdu Treniota jį palenkė savo pusėn. Ir jis turėjo suvaidinti taip pat svarbų vaidmenį nužudant Mindaugą. Gal jis turėjo saugoti karalių, tačiau suokalbiškai prileido Daumantą prie Mindaugo. O šis jau atliko visą kruviną darbą. Sunku pasakyti, tačiau Vaišvilkui turėjo būti žinoma daugiau. Antraip kodėl jis būtų keršijęs tam Eustatijui?

Ir kodėl metraštininkas būtų paminėjęs šį atveją: „Vaišvilkas pradėjo kunigaikščiauti visoje Lietuvos žemėje ir ėmė žudyti savo priešus. Prižudė jų nesuskaičiuojamą galybę, o kiti išsibėgiojo, kur akys veda; ir tą Eustatijų užmušė, bedievį, nusidėjėlį.“

Tokia įvykių logika, įniršus Vaišvilko kerštas, bendri žygiai su Treniota rodytų, kad Eustatijus buvo prisidėjęs prie sąmokslo prieš Mindaugą. O ką jis konkrečiai padarė, šiandien jau nebepaskysime.

Ką toliau darė Vaišvilkas, kai atkeršijo Eustatijui? Jis užėmė pilis Deltuvoje ir Nalšioje. Buvusius nelaisvėje krikščionius išlaisvino. Tai įvertina Ryga. O galiausiai valdžią atidavė Mindaugo žentui Švarnui: „Paskui Vaišvilkas atidavė savo kunigaikštiškąją valdžią [...] Švarnui, o pats vėl panoro tapti vienuoliu. Švarnas jo labai meldė, kad dar kunigaikščiautų su jais Lietuvoje. Tačiau Vaišvilkas nenorėjo, taip tarė: „labai nusidėjau prieš Dievą ir žmones. Tu valdyk, o žemė tau saugi.“

Tiesa, dabar istorikai abejoja, ar tikrai Vaišvilkas nusprendė visiškai atsisakyti valdžios. Galbūt jis turėjo kitą planą? Kadangi apsigyveno netoli Švarno, galbūt jis norėjo jo rankomis valdyti Lietuvą. Tad kodėl jis atsisakė sosto? Gal tai buvo pažadėjęs už pagalbą atkeršijant už tėvo mirtį? Dabar tai tik spėlionės.

Kad ir kokius planus turėjo Vaišvilkas, jis buvo nužudytas per šv. Velykas. Vyriausias galingiausio iš galingiausių lietuvių kunigaikščio sūnus. Atstumtas, o gal net išduotas tėvo, supratęs, kad ne jam teks palikimas, pasitraukęs į vienuolyną, jis vėl ištraukė kalaviją, kai sužinojo, kad jo tėvas nužudytas. Ir žiauriai atkeršijo priešams. Tai padaręs jis ir vėl pasitraukė į šešėlį. Kokios audros siautė jo širdyje? Kaip jis jautėsi? To niekada nesužinosime. Žinome tik tai, kad jis yra ištikimybės tėvui pavyzdys. O gal ir meilės? Meilės tėvui, meilės, kurios iš jo negavo?

Nežinia, kaip būtų susiklostęs Vaišvilko, o kartu ir visos Lietuvos likimas, jei ne tos tragiškos Velykos Vladimire.

Apie tai, ką pasakytų žvelgdamas į nūdienos valstybę mūsų romantizuotas iš tikrųjų anaiptol ne toks jau romantiškas buvęs karalius Mindaugas. Ar kokia būtume tauta, jei šalies sienos būtų kaip Vytauto laikais. Na, ar apie tai, kaipgi švęsime atkurtos valstybės šimtmetį.

Respublikos įkūrimo šimtmetį jau šiemet žymintys suomiai, va, stato saunas net Paryžiuje ir JAV, mezga kojines savo karo veteranams, kepurėles – šimtmečio kūdikiams. O ką mes? Darbą vos pradėjusi kultūros ministrė ryžtingai sukritikavo pirmtakų indėlį. Esą negalima į šimtmečio minėjimo programą įtraukti stadiono statybos ar aikštės rekonstrukcijos. Su šia mintimi negalima nesutikti. Nors mes ir įpratome, bet laukti jubiliejų ar Seimo sprendimu tam tikram reiškiniui skirtų metų, kad sulopytume teatro stogą, pripirktume knygų bibliotekoms, suskaičiuotume piliakalnius ar išasfaltuotume kokį keliuką į signataro gimtinę – keista tradicija. Nacionalinio stadiono įkurtuvių ir atnaujintos Lukiškių aikštės šimtmečiui nesulauksime. O ko sulauksime mainais? Kur ir kokių šimtmečio minėjimo ženklų ieškoti, ko nepraleisti?

Atrodo, atsakymo niekas nežino. Bus dainų šventė Vilniuje, atskirose savivaldybėse pabirs projektų projektėlių, identiškų vykusiesiems ir ne šimtmečio metais, masiškumą Vasario 16-ąją garantuos vėliavytėmis mojuojantys mokinukai.

Kitaip tariant, kad visiems mums šimtmečio proga pirmiausia reikia vieno gero istorijos vadovėlio.

Taip svarstant apie tobuliausią šimtmečio minėjimą žvilgsnis užkliūva už įrašo socialiniame tinkle, kurio autorius džiaugiasi būsimu Lietuvos valstybės šimtmečiu. Tarsi nebūtų buvę šventojo Brunono akistatos su pagonimis, Mindaugas būtų karūnuotas kokiais 1918-aisiais, prieš pat Antano Smetonos inauguraciją. Akivaizdu – klaida ne gramatinė, o ir autorius – ne vienintelis, pasiklydęs istorijos sąvokose. Ar nebus taip, kad, žavėdamiesi didžiavyrių ir didmoterių atvaizdais ant marškinėlių, keliaudami žirgais ir motociklais iki Vytautą menančios Juodosios jūros, iš jubiliejų sąrašo ištraukdami po vieną tarpukario prezidentą, iš naujo atrasdami tautinį art deco nesugebame suverti šių simbolių į nuoseklų istorinį pasakojimą ir paprasčiausiai nebesuprantame, kas gi įvyko 1918-ųjų vasario 16-ąją. Kitaip tariant, kad visiems mums šimtmečio proga pirmiausia reikia vieno gero istorijos vadovėlio. O paskui galbūt laužų, marškinėlių, dainų ir torto su šimtu žvakučių.

– To meto dokumentuose iš tiesų randame, kad mūsų kunigaikščiai buvo vadinami karaliais. Ir todėl kai kurie istorikai sako, kad mes nepelnytai nelaikome jų karaliais. Kita vertus, aš radau ir tokius jūsų kolegų aiškinimus, kad tai buvo tiesiog valdovo sinonimas, todėl tuos kunigaikščius vadindavo karaliais arba jie patys pasivadindavo kitai pusei suvokiamu savo titulu. Kaip buvo iš tiesų?

– Aš vis dėlto laikyčiausi nuomonės, kad Lietuvos karalius iš tiesų buvo vienas. Tačiau iš tikro ir pagonybės laikais, ir Gediminas, ir kiti Lietuvos didieji kunigaikščiai dažnai santykiuose su užsieniu, kad adekvačiai suvoktų, kas rašo kitam užsienio valdovui, taip pat pasivadindavo karaliais. Dar daugiau, Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, rašydamas Bizantijos imperatoriui, titulavosi basileus – imperatorius. Bet tai buvo tik diplomatinis kontaktas ir nieko daugiau. Iš tiesų karalius pripažintas Europoje visuotinai buvo vienintelis Mindaugas. Kaip žinome, ir Vytautas, ir kiti didieji kunigaikščiai (beje, yra skirtumas tarp kunigaikščio ir didžiojo kunigaikščio) siekė karališkosios karūnos. Taigi Lietuva nebuvo karalystė. Buvome Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir tai yra pakankamai garbinga.

– Jūs užsiminėte, kad didysis kunigaikštis ir kunigaikštis yra ne tas pats. Kunigaikštis paprastai yra dar kažkieno tarnas – virš jo būdavo karalius, imperatorius. O pas mus kunigaikštis, didysis kunigaikštis ir buvo pats valdovas?

– Taip, ir monarchų, suverenių valdovų tarpe, ir aristokratų rangų ar titulų tarpe iš tikrųjų yra keletas tokių gradacijų ir kunigaikščio rangas yra žemesnis nei didžiojo kunigaikščio. Kunigaikščių ir mūsų valstybėje buvo labai daug, įvairių pagal savo kilmę ir gavusių titulą. Vadinti Gediminą tiesiog kunigaikščiu yra nedovanotina. Vadinasi, mes patys savęs negerbiam. Jis ir kiti Lietuvos valdovai, turėtų būti tituluojami didžiaisiais kunigaikščiais. Čia tik yra dar vienas niuansas, susijęs su Lietuvos-Lenkijos santykiais. Nuo Jogailos laikų, kai buvo sudaryta vadinama personalinė unija, kai valstybės iš esmės liko suverenios, jau tada labai dažnai buvo, nors ne visada, kad tas pats asmuo valdė ir Lietuvą, ir Lenkiją. Tai tuo pačiu metu jis buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis.

– Čia, kai kalbame apie Aleksandrą Jogailaitį, kuris yra palaidotas Vilniuje? Šiuo atveju Lietuvai jis nėra karalius?

– Jis yra Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Jis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo iškart po tėvo mirties, atskirai nuo Lenkijos. Lenkijos karaliumi buvo išrinktas jo brolis Jonas Albertas ir keletą metų netgi faktiškai buvo nutraukta ta personalinė, asmeninė ar dinastinė unija – Lietuvą valdė vienas brolis, Lenkiją valdė kitas brolis. Nuo Jogailos laikų lenkų karaliai, norėdami pabrėžti savo teises į Lietuvą (gal dinastines, nes tai Jogailaičiai, ta pati dinastija), paprastai tituluodavosi dar vienu, ypatingu, įdomiu titulu – aukščiausiasis ar vyriausiasis kunigaikštis, t.y. dux supremus greta magnus dux. Tokiu būdu pareikšdami, bent jau formaliai, nominaliai, teises ir į sostą Lietuvoje.

– Liepos 6-ąją minime tik Mindaugo dėka. Ar Mindaugo krikštas pasiekė tikslą? Ar žmonės palaikė jį, ar patys kunigaikščiai palaikė? Ar jis statė bažnyčias, ar krikščionybė tada per 10 metų įsitvirtino Lietuvoje?

– Ir taip, ir ne. Pradžia buvo padaryta, bet, aišku, turint galvoje visą aplinką, politinę aplinką, kiek Mindaugas įvairių priešų turėjo, tarp jų ir iš pagoniškosios opozicijos, tikrai negalime sakyti, kad krikščionybė labai įsitvirtino. Ji buvo pradinėje stadijoje. Bet dar reikšmingesnis faktas – mūsų pasirinkimas. Mes stovėjome tarp Rytų ir Vakarų – galėjome tapti stačiatikiais, galėjome – katalikais. Dabar nesvarstome, kas geriau – turbūt ir taip aišku. Mindaugo apsisprendimas buvo labai aiškus ir svarbus – mes esame lotyniškosios, katalikiškosios, Vakarų Europos civilizacijos dalis. Ir čia norėčiau atkreipti dėmesį, koks genialus buvo Mindaugas ir kokius genialius turėjo patarėjus. Jo garsiajame laiške yra įvardinta, kad Mindaugas yra pirmasis Lietuvos karalius.

Jis tapo pirmuoju Europoje pripažįstamu Lietuvos valdovu.

Koks sąmoningas yra valdovas, kuris supranta, kad jis suvienijo valstybę. Jis tapo pirmuoju Europoje pripažįstamu Lietuvos valdovu. Arba kitas niuansas. Rygos arkivyskupas priima Lietuvos vyskupo Kristijono, krikštijusio Mindaugą, priesaiką sau. Ir staiga Mindaugas kreipiasi į popiežių ir prašo, kad vyskupas būtų atleistas nuo priesaikos Rygos arkivyskupui, ir kad Lietuvos vyskupija būtų tiesiogiai pavaldi Romos popiežiui, turėtų egzempcinę teisę. Tai reiškia, kad Mindaugas suvokė atskiros savarankiškos bažnytinės provincijos suformavimo Lietuvoje ir jos reikšmės valstybei, visuomenei, švietimui, kultūrai, politikai, diplomatijai reikšmę. Tai yra genialus sprendimas! Tokį statusą Lietuva bažnytinės organizacijos prasme pasiekė 1926 metais po Mindaugo, praėjus 600 metų.

– Bet kodėl jis tada atsimetė nuo tos krikščionybės? Ar jis iš tiesų atsimetė?

– Būtent, tai nėra faktas.

– Ar jis buvo nužudytas, sakykime, mirė krikščionis ar pagonis?

– Į tą klausimą vienareikšmiškai atsakyti nėra galima. Yra teiginių, ypač priešiškuose Lietuvai šaltiniuose, kad iš tikrųjų jis atsimetė nuo krikščionybės, bet yra ir šaltinių, jų tarpe ir Romos kurijos aplinkoje jau po Mindaugo mirties, kur jis prisimenamas kaip tikrasis ar gerasis bažnyčios sūnus. Gal buvo kanceliarijoje ir kažkokie metraščiai pradėti rašyti, bet pagoniškosios reakcijos laikais žuvo?

Mes neturime ankstyvosios tradicijos, kas ta Mindaugo valstybė, kaip ji kūrėsi, kaip funkcionavo, kokios svarbiausios problemos buvo. Mes sprendžiame apie tai iš dažnai priešiškų arba daugiau mažiau draugiškų, bet kaimyninių šaltinių. Tai yra problema. Dar geriau būtų, kad ir Netimeras būtų krikštijęsis ir tapęs Lietuvos tikruoju karaliumi. Būtų nepertraukiama karalystės istorija. Tada būtume Švedija, Čekija, Lenkija, Vengrija. Dabar esame truputį vėlesnio ešalono valstybė.

– Bet esame Lietuva. Ir už tai turime būti dėkingi Mindaugui.

– Taip.

Anykščių savivaldybė, siekianti atstatyti medinę Vorutos pilį, ruošiasi bendrai paraiškai su Latvijos Agluonos savivaldybe. Pasak Anykščių rajono mero Kęstučio Tubio, su Latvijos savivaldybe, iš kurios yra kilusi karalienė Morta, rengiamasi finansuoti bendrus abiejų savivaldybių projektus.

„Istoriškai įrodyta, kad tai (Agluona – BNS) buvo Mortos tėvonija, visai netoli, apie 178 kilometrai. Tai iš tos pusės mes turime sąsajas istorines Baltų vienybės, ši idėja būtų labai patraukli“, – kalbėjo meras.

Jis neatskleidžia, kokį tiksliai projektą su kaimyninės šalies savivaldybe planuoja rengti, tačiau užsiminė, jog bendrai iš jo būtų siekiama gauti apie 1 mln. eurų, o „ekonominę ir kitokią naudą Agluonos savivaldybė gautų, taip pat, kaip ir Lietuva“.

Anykščiai iš šių pinigų norėtų finansuoti Vorutos pilies atstatymo darbus. Pilį, garsią tuo, kad per susirėmimą jos teritorijoje 1251 metais Lietuvos karaliui Mindaugui pavyko apsiginti nuo lietuvių kunigaikščių, siekusių atimti iš jo valdžią, norima atstatyti iki 2017 metų.

Skaičiuojama, kad pirmajam statybų etapui reikėtų 430 tūkst. eurų – už juos būtų pastatyti du rąstiniai bokštai, sujungti rąstų galerijomis.

150 tūkst. šiems darbams savivaldybė yra numačiusi šių metų biudžete, kuris bus svarstomas vasario viduryje. Likusią sumą tikimasi gauti iš Europos Sąjungos projektų, o nepavykus gauti finansavimo iš jų, būtų ieškoma kitų partnerių.

Pasak K.Tubio, pilį bus siekiama atstatyti kuo autentiškesnę, šiuo klausimu tartasi ir su istorikais bei archeologais. Yra paruoštas ir darbų architektūrinis projektas, suderintas su atsakingomis institucijomis.

Meras įsitikinęs, kad šis projektas – svarbus ne tik Anykščiams, bet visai Lietuvai, ir būtų reikšmingas tautiškumo simbolis, skatinantis puoselėti tautinę kultūrą.

„Kai yra multikultūralizmas, grėsmę kelia ir tautiškumui, tautinės kultūros išlikimui, kai daug žmonių galvoja, ar ginti Lietuvos valstybę, ir panašiai, mes parodome, kad iš tikrųjų tie simboliai mūsų gyvi. (...) Pilis yra simbolis kaip vėliava, pilietis – žmogus kilęs nuo pilies“, – svarstė meras.

Jo teigimu, šiam projektui paramą yra išreiškę ir kelių ministerijų vadovai. Aplinkos viceministras Linas Jonauskas BNS sakė, kad ministerijos atstovai ne kartą su Anykščių vadovybe aptarė jų planus. Aplinkos ministerija galėtų padėti siekiant lėšų sutvarkyti Šeimyniškėlių piliakalnį, ant kurio turėtų iškilti ši pilis.

„Projektas yra unikalus – nežinau daugiau Europos Sąjungos šalių, kuriose būtų statoma ar atstatoma pilis, tai labai tikiuosi, kad savivaldybei pasiseks“, – sakė L.Jonauskas.

Pernai Agluonoje minint Baltų vienybės dieną atidengtas paminklas, skirtas Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai.

Mindaugas  Lietuvą valdė maždaug 1236-1263 metais, o karaliumi vainikuotas 1253-iaisiais.   Mindaugo  vainikavimo Lietuvos karaliumi diena - liepos 6-oji - yra Lietuvos valstybinė šventė.

Minint Baltų vienybės dieną, Agluonoje, Latvijoje atidengtas paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai.

Beveik dvi tonas sveriančią skulptūrą sekmadienio vidudienį Agluonos bazilikos šventoriuje atidengė Lietuvos ir Latvijos kultūros ministrai Šarūnas Birutis bei Dacė Melbardė, abiejų šalių katalikų bažnyčios dvasininkai.

„Karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos kapavietės pažymėjimas ir paminklo, įamžinančio jų žūties vietą, pastatymas Agluonoje primins Lietuvos istorijos šlovę ir užtikrins dviejų išlikusių baltų tautų – lietuvių ir latvių bendras šaknis ir vienybę“, – ceremonijoje sakė Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis, paminklą atidengęs kartu su Latvijos kultūros ministre Dace Melbarde.

Istorinė legenda byloja, kad Mindaugo žmona Morta, latviškai vadinama Marta, buvusi kilmingo Latgalos Medelonų pilies valdytojo duktė, o pats Mindaugas buvo palaidotas Agluonoje.

„Yra susidaręs stereotipas, kad valdovas mene turi būti pakylėtas, išaukštintas, joti ant žirgo ar didelio pjedestalo. Tačiau aš pasirinkau kitaip pavaizduoti Mindaugą. Agluonoje stovės ne karo žygyje kovojantis valdovas, o šeimos žmogus. Jis čia – namie, su besilaukiančia Morta ir jųdviejų sūnumi Rukliu. Mindaugas čia – beveik žmogaus ūgio, nedaug išdidintas. Kaip tautų vienytojas, jis turėjo būti ne tik kilnus, bet ir žmogiškas bei atviras – stengiausi perteikti ir šias savybes“, – sakė su architektais Jonu Anuškevičiumi ir Vyteniu Izokaičiu paminklą kūręs skulptorius Vidmantas Gylikis.

Paminklas karaliui Mindaugui Agluonoje iškilo Lietuvos ir Latvijos visuomenės bei kultūros darbuotojų iniciatyva.

Mindaugas, gyvenęs apie 1200–1263 metus – Lietuvos didysis kunigaikštis, pirmasis Lietuvos karalius (valdęs 1253– 1263 metais). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos valstybinė šventė.

Minint Baltų vienybės dieną, Agluonoje Latvijoje bus atidengtas paminklas Karaliui Mindaugui ir Karalienei Mortai.

Istorinė legenda byloja, kad Mindaugo žmona Morta, latviškai vadinama Marta, buvusi kilmingo Latgalijos Medelonų pilies valdytojo duktė, o pats Mindaugas buvo palaidotas Agluonoje.

„Yra susidaręs stereotipas, kad valdovas mene turi būti pakylėtas, išaukštintas, joti ant žirgo ar didelio pjedestalo. Tačiau aš pasirinkau kitaip pavaizduoti Mindaugą. Agluonoje stovės ne karo žygyje kovojantis valdovas, o šeimos žmogus. Jis čia – namie, su besilaukiančia Morta ir jųdviejų sūnumi Rukliu. Mindaugas čia – beveik žmogaus ūgio, nedaug išdidintas. Kaip tautų vienytojas, jis turėjo būti ne tik kilnus, bet ir žmogiškas bei atviras – stengiausi perteikti ir šias savybes“, – sakė su architektais Jonu Anuškevičiumi ir Vyteniu Izokaičiu paminklą kūręs skulptorius Vidmantas Gylikis.

Bronzinė beveik 2 tonas sverianti skulptūra sekmadienio vidurdienį bus atidengta Agluonos bazilikos šventoriuje. Ceremonijoje dalyvaus Lietuvos ir Latvijos kultūros ministrai, abiejų šalių katalikų bažnyčios dvasininkai.

Paminklas karaliui Mindaugui Agluonoje iškils Lietuvos ir Latvijos visuomenės bei kultūros darbuotojų iniciatyva.

Baltų vienybės dienos renginiai Rokiškyje prasidės penktadienį vyksiančiu Lietuvos ir Latvijos Vyriausybių posėdžiu.

Šeštadienį Rokiškyje vyks tradiciniai šventiniai Baltų vienybės dienos renginiai – paroda, skirta Lietuvos ir Latvijos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui, jaunimo protų mūšis, tautodailės amatų mugė, dvišalių bendradarbiavimo per sieną projektų pristatymas, ginklų paroda ir šaudymas į taikinius, folkloro kolektyvų koncertas, baltų genčių istorinių kostiumų demonstravimas ir kiti renginiai.

Šiemet sukanka 15 metų, kai Lietuvos ir Latvijos parlamentai rugsėjo 22-ąją – Saulės mūšio dieną – paskelbė Baltų vienybės diena.

Lietuva pirmadienį švenčia Valstybės - Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Šia proga vakare Lietuvos gyventojai ir užsienyje gyvenantys lietuviai tradiciškai rinksis giedoti valstybės himną.

Mindaugas Lietuvos karaliumi buvo vainikuotas 1253 metų liepos 6 dieną. Karūnavimas užbaigė valstybės susikūrimą, Lietuvą pripažino to meto pasaulis.

„Karalius Mindaugas, pasirinkęs kelią į Europą, davė pradžią mūsų savarankiškai valstybei. Didžiuokimės mūsų istorija ir niekam neleiskime jos menkinti“, – sako prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šventės proga prezidentė už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje įteiks valstybės apdovanojimus Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams.

Dekrete numatyta, kad aukščiausias liepos 6-ąją teikiamas apdovanojimas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius skirtas kalbininkui, Rytų Lietuvos kultūros tyrinėtojui Zigmui Zinkevičiui.

Vidurdienį prezidentė dalyvaus iškilmingoje Valstybės vėliavų pakėlimo ceremonijoje Daukanto aikštėje ir pasveikins Lietuvos žmones.

Šventiniai minėjimai vidurdienį taip pat vyks Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Vėliau per festivalį „Operetė Kauno pilyje“ trims nusipelniusiems kauniečiams - architektui Algimantui Kančui, rašytojui Petrui Palilioniui ir kunigui Jonui Stankevičiui - bus įteikti Santakos garbės ženklai.

Klaipėdoje vidurdienį Kruizinių laivų terminale Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų kariai iškilmingai pakels Lietuvos valstybės vėliavą. Po ceremonijos karinių jūrų pajėgų orkestras surengs koncertą.

21 valandą Lietuvos gyventojai ir svetur gyvenantys lietuviai tradiciškai kviečiami rinktis į miestų aikštes giedoti valstybės himną „Tautišką giesmę“. Kartu su vilniečiais himną prie V.Kudirkos paminklo žada giedoti premjeras Algirdas Butkevičius, kauniečiai kviečiami rinktis prie Kauno pilies, uostamiesčio gyventojai - Klaipėdos piliavietėje.

Himną transliuos pagrindinės televizijos, radijo stotys ir naujienų portalai.