-
Kaunietės, kurias į priekį veda noras padėti 4
Pretendenčių į Metų kaunietės titulą – Jūratės Staikūnienės ir Marijos Garšvienės – veiklos sritys yra skirtingos, bet kartu ir panašios. Jos kasdien keliasi su mintimi, kaip padėti kitiems.
Įkvėpti pacientus
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentę gydytoją alergologę-imunologę Jūratę Staikūnienę pasirinkti mediciną labiausiai paskatino meilė žmonėms, noras jiems padėti.
"Žmonėms išdalijama meilė tau grįžta šimteriopai. Pacientai visuomet tau linki geros kloties, sėkmės, laimės. Aš tai labai vertinu. Man labai svarbu vien galimybė padėti žmogui", – sakė J.Staikūnienė, užaugusi medikų šeimoje.
Kodėl alergologija? "Mano mama buvo viena pirmųjų alergologų Kaune. Ji tebedirba iki šiol. Prieš aštuoniolika metų, kai rinkausi šią specialybę, alerginių susirgimų bumo dar nebuvo. Šią sritį pasirinkau todėl, kad imuninė sistema man pasirodė pati įdomiausia ir sudėtingiausia organizmo sistema. Ir savo studentams sakau: nesijaudinkite, jeigu jums sunkiai sekasi imunologija, nes ji yra pati sudėtingiausia", – aiškino J.Staikūnienė.
Apsilankiusius pacientus ji pirmiausia įkvepia labiau savimi rūpintis, skirti sau daugiau dėmesio, tikina, kad niekas negalės padėti, jeigu pats sau mažai rūpėsi.
Į visuomeninę – Lietuvos alergologų ir klinikinių imunologų draugijos – veiklą ji įsitraukė supratusi, kad viena pati visų pacientų nepakonsultuos, kad jų mokymas, švietimas turi būti vykdomas platesniu mastu.
Draugijos proritetai – darbas su visuomene, pacientų grupėmis ir gydytojų alergologų ir imunologų kvalifikacijos kėlimas, tobulėjimas.
Parama ukrainiečiams
Aštuoniasdešimtmetį perkopusi Lietuvos pensininkų sąjungos "Bočiai" Kauno bendrijos pirmininkė Marija Garšvienė apsukų nemažina. Pernai ji ėmėsi dar daugiau veiklos.
"Ta veikla mane ir palaiko. Nėra kada senti, sirgti. Visada atsiranda, ką galėčiau nuveikti. Visą laiką gyvenu su mintimi, kuo žmonėms dar galėčiau padėti. Esu kaip idėjų bankas", – juokėsi beveik pusę amžiaus Kauno klinikose slaugytoja dirbusi moteris.Pernai M.Garšvienė neliko abejinga ir Ukrainos žmonėms. Su bendraminčiais ji organizavo įvairias šios šalies palaikymo akcijas, rinko labdarą nuo karo veiksmų nukentėjusiems ukrainiečiams.
Vienos "Bočių" narės primezgė kojinių, kiti sunešė paaukoti šiltų drabužių, avalynės, patalynės ir konservuotų maisto produktų. Vėliau visą surinktą paramą perdavė "Caritui".
"Nesvarbu, kad dauguma Kauno pensininkų yra neturtingi, patys sunkiai suduria galą su galu. Bet jie yra labai geranoriški", – dėkojo bendraminčiams M.Garšvienė.Ji jau daugybę metų organizuoja įvairius labdaringus renginius, vakarones, paskaitų ciklus pagyvenusiems žmonėms, vaikų globos namų auklėtiniams, neįgaliesiems. Taip pat rengia įvairias akcijas lietuvybei stiprinti.
"Per šventes, kitus renginius žmonės atsipalaiduoja, atsigauna, užmiršta savo vargus", – kalbėjo M.Garšvienė.
-
Kandidatė į Metų kaunietės titulą: anksčiau galvojau, kad geri darbai turi būti tylūs 15
Pristatome pirmąsias dvi kandidates į Metų kaunietės titulą. Visą į antrą turą patekusių moterų trisdešimtuką rasite ir už, jūsų manymu, vertą šio garbingo vardo kaunietę balsuoti galite portale kaunodiena.lt/mk.
Daugiausia jūsų balsų iki vasario 3 d. 18 val. surinkusios dešimt moterų pateks į kitą etapą, kur jų nuopelnus, aktyvumą ir pastangas padėti aplinkiniams, garsinti miestą vertins garbinga komisija.
Julija Kulik-Dulskienė
"Visada galvojau, kad geri darbai turi būti tylūs. Toks ir buvo mano 2011 m. įkurtos organizacijos neišnešiotų naujagimių tėvams padėti "MP-mamos pienas", kuri vėliau išaugo į "Padedu augti" veiklos tonas. Laikui bėgant supratau, kad tyla nepadės anksčiau laiko gimusių vaikelių tėvams sužinoti apie galimybes padėti savo vaikiukams, ir sau", – sako asociacijos "Padedu augti" viena įkūrėjų.
Julija buvo susilaukusi dvynukių. Jos gimė labai anksti – 28-ąją gestacijos savaitę. Julijos Danielė gimė 1,182 kg svorio ir 38 cm ūgio, kita mergytė, gimusi dar mažesnė už sesę, neišgyveno.
Per anksti gimę mažyliai dar nemoka kvėpuoti, dar nebūna iki galo susiformavusi jų rega, kai kurie kiti organai. Danielei kelis kartus buvo perpiltas kraujas.Vienos mažylės netektis dar labiau apsunkino ir taip nelengvą rūpinimąsi likusia coliuke. Dėl streso ir sielvarto dešimčiai dienų buvo dingęs pienas. "Žinojau, kad jis yra gyvybiškai svarbus mano vaikui, todėl neturėjau teisės nuleisti rankų", – pasakojo jauna mama.
Būtent to – neleisti sunkioje situacijoje atsidūrusiems tėvams nuleisti rankų – ir siekia J.Kulik-Dulskienė. Geriausia pagalba – savo pavyzdžiu parodyti, kad į gyvenimą sunkiai kabinęsi mažyliai gali išaugti į nuolat čiauškančius, sveikus vaikus.
"Prisijungus kitoms mamoms, nusprendėme keisti tiek organizacijos statusą, tiek ir toną – kad kuo daugiau visuomenė žinotų apie anksčiau laiko gimusius vaikus, kad suvoktų, kokios yra priešlaikinio gimdymo priežastys, ir kad mamos, pagimdžiusios anksčiau laiko, jaustųsi komfortiškai visuomenėje ir t. t.", – pasakojo jauna mama, kuri pagal specialybę yra dizainerė, tačiau dirba reklamos ir rinkodaros srityje.
Jai svarbus ne asmeninis įvertinimas, pagyros, o galimybė sulaukti didesnio visuomenės dėmesio kalbant apie neišnešiotų naujagimių gydymo ir auginimo subtilybes, problematiką.
Šios organizacijos iniciatyva Pasaulinės neišnešiotų naujagimių dienos proga pernai lapkritį Kauno rotušė pirmą kartą buvo nušvitusi purpurine spalva.Naujagimių anksčiau laiko susilaukusių tėvų asociacijos "Padedu augti" mamos savanorės su savo vaikučiais, turėdamos laiko, grįžta į paramos grupelę Kauno klinikų Neonatologijos skyriuje, kalbasi su šiame skyriuje gydomų mažylių mamomis. Paramos grupelė, kuriai vadovauja socialinė darbuotoja Viktorija, vyksta kiekvieną trečiadienį 10–11 val. 266 kab.
Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė
Ši kandidatė į Metų kaunietės titulą Kauną garsina krepšinio aikštelėje ir už jos ribų: R.Žemantauskaitė-Matlašaitienė yra Lietuvos moterų rinktinės narė, Kauno rajono moterų krepšinio komandos "Hoptrans-Sirenos" direktorė ir krepšininkė, Kauno krepšinio mokyklos "Aisčiai" sporto specialistė.
Kaunietė įsitikinusi: pripažinimas ir įvertinimas svarbus kiekvienai moteriai. Savo pasiekimų krepšinio aikštelėje ir už jos ribų ji neskaičiuoja, tačiau išskyrė kelis reikšmingiausius.
R.Žemantauskaitė-Matlašaitienė Lietuvos moterų rinktinės nare yra jau 15 metų, užpernai antrą kartą tapo rezultatyviausia Lietuvos moterų krepšinio lygos žaidėja. Pernai "Hoptrans-Sirenos" komanda tapo šios lygos vicečempione.Turizmo vadybos mokslus baigusi ir krepšinio trenerės specializaciją turinti R.Žemantauskaitė-Matlašaitienė įpusėjusi ir verslo administravimo magistro studijas.
Įgytas žinias ji gali panaudoti vadovaudama klubui, kuriame ir žaidžia. "Kai pasiūlė tapti direktore, sutikau, nes norėjau save išbandyti ir kitame amplua. Krepšinio juk visą gyvenimą nežaisiu, o be jo gyventi man sunku", – kalbėjo sportininkė.
Atsisėdusi į direktorės kėdę ji turi rūpintis ir komandos komplektavimu, ir dokumentacija, ir krepšininkių apranga, sale treniruotėms ir t. t. "Kartais būna tiek darbų, kad net pati save stebinu. Būna ir bemiegių naktų", – sakė kaunietė.
Kaip derina savo pareigas klube? Kai vyksta treniruotės ar rungtynės, ji yra tik žaidėja ir jai galioja visos griežtos taisyklės. Tik kitu metu į ją galima kreiptis kaip į direktorę.
"Sunkiausia man, kaip direktorei, yra pasakyti, kad kokiam nors dalykui nėra lėšų ar pranešti, kad kas nors atsisakė remti komandą. Nemėgstu liūdinti žmonių. Žaidžiant sunku, jei kurios nors žaidėjos į aikštelę žengia be ugnelės", – teigė R.Žemantauskaitė-Matlašaitienė.
Išgirdusi klausimą apie laisvalaikį ji net šyptelėjo. Jo lieka gana mažai. Sau laiko ji daugiausiai gali skirti vasarą, kai būna pasibaigęs krepšinio sezonas. Tuomet ji žaidžia tenisą, važinėja dviračiu, su draugais poilsiauja gamtoje. Žiemą, kai darbas, o tiksliau, gyvenimo būdas – krepšinis, suryja daugiausia laiko, ji vis tiek atranda valandėlę šeimai, draugams ir kinui.