– Justai, nuo mažens sportavote, o vėliau pasukote į inžineriją. Kaip tai nutiko ir kodėl?

– Iki 16-os metų žaidžiau profesionaliai futbolą ir iki kol negavau traumos, kuri užbaigė mano karjerą, tikrai negalvojau apie jokį kitą karjeros kelią. Turėjau dideles ambicijas ir planus išvažiuoti žaisti į užsienį. Manęs jau laukė vieno didelio klubo atranka. Deja, viskas pasisuko kitaip ir futbolas, kaip ir kitos sporto šakos, liko tik maloniu hobiu.  Žinoma, per tiek metų išugdyta disciplina ir noras tobulėti, motyvacija, užsispyrimas išliko ir man padeda visose srityse.

– Kodėl tarp tiek daug pasaulio siūlomų galimybių pasirinkote būtent inžineriją ir Kauno technikos kolegiją?

– Čia tikrai įdomi istorija. Dar sportuodamas turėjau trenerį, kuris lydi mane visą gyvenimą. Tai – garbaus amžiaus, patyręs žmogus, žinomas sportininkas, fizikos daktaras, buvęs verslininkas. Tad patirties turi labai daug. Todėl visada priimdamas svarbius sprendimus pasitariu su juo.

Taip buvo ir tąsyk. Atėjau pasitarti, kurį karjeros kelią man rinktis po mokyklos baigimo. Diskusiją pradėjome nuo to, kad geriau rinktis kolegiją, o ne universitetą, nes verslui reikalinga yra praktika ir įgūdžiai, o teorines žinias galima papildyti bet kada. Todėl nusprendžiau rinktis kolegines studijas, kurių stiprioji pusė būtent ir yra praktika.

Tada mano mentorius pasiūlė man 3 opcijas: aviacijos, mechanikos arba statybų inžineriją. Aviaciją atmetėme dėl to, kad tam tiesiog nejaučiau pašaukimo. Mechanika atkrito, nes tai galbūt šiek tiek per plati sritis. Tad liko statybos inžinerija, kuri yra perspektyvi, žmonės visada kažką statys, tobulės ir šios srities specialistų visada tikrai reikės. Beliko priduoti dokumentus ir pradėti studijas Kauno technikos kolegijoje.

J. Mykolaičio nuotr.

– O kodėl rinkotės tik iš inžinerijos?

– Turbūt turiu tam polinkį. Mano senelis buvo inžinierius ir aš pats visada mėgau krapštytis tėvų garaže, kažką kurti, konstruoti. Taip pat čia matau daug perspektyvų ir galimybių, kaip realizuoti save ir savo idėjas.

 Akyse atrodo, kad žvaigždutės sužibo, jog yra tokia galimybė išvykti studijuoti į Daniją, pažinti kitą kultūrą, mokymosi sistemą, pasisemti patirties ir tiesiog sužinoti kažką naujo.

 

– Koks buvo pirmas įspūdis pradėjus studijuoti?

– Pirmas įspūdis buvo tikrai labai geras. Pirmiausia prisidėjo tai, kad rugsėjo 1-ąją tarp grupiokų pamačiau savo buvusį futbolo komandos draugą, su kuriuo dar ir ėjome į tą pačią mokyklą. Tad abu labai tikrai apsidžiaugėme ir sakėme, kad kartu dabar jau kalnus nuversime.

Antra – buvo labai smalsu, kas bus toliau, kas laukia už kito kampo. Jau pirmą dieną atvykę žmonės pristatė ir dvigubo diplomo galimybę. Nors tai ir ne visiems atrodė patrauklu, bet mane iškart užkabino. Akyse atrodo, kad žvaigždutės sužibo, jog yra tokia galimybė išvykti studijuoti į Daniją, pažinti kitą kultūrą, mokymosi sistemą, pasisemti patirties ir tiesiog sužinoti kažką naujo. Jau tada supratau, kad būtinai turiu išnaudoti šią galimybę.

J. Mykolaičio nuotr.

– Ar buvo labai mėgstamų studijų dalykų? O gal kažkas ir nepatiko?

– Pirmas kursas buvo labai įdomus. Mokykloje vienas ritmas, o kolegijoje jau kitaip, nežinai, kas čia bus. Viskas buvo labai įdomu ir man smalsu. Dėl to net nebuvo nuovargio, nes nori kažką vis sužinoti. Visada žiūriu į viską pozityviai ir stengiuosi pasiimti tai, kas geriausia kiekvienoje situacijoje, bei panaudoti ateityje. Kalbant apie atskiras paskaitas, labai įdomu buvo braižyba, medžiagų testavimai ir bandymai.

Praktiką pradėjau nuo pagalbinių darbų, kad viską suprasčiau. Vėliau jau dariau brėžinius, užsakymus. Projektavau pastoges, sandėliukus, mažus namelius.

 

Kaip ir daugeliui kažkiek sudėtingiau ir daugiau pastangų pareikalavo matematika, nors, pavyzdžiui, fizika visada sekėsi puikiai.

– Koleginės studijos išsiskiria praktikos gausa ir sudaro ne mažiau 30 proc. visos studijų programos. Kokie jūsų atsiminimai apie pirmąją praktiką?

– Pirma praktika man labai pasisekė. Tuo metu kaip tik buvo pasaulinė COVID-19 pandemija. Todėl daug ką darėme internetu ir nuotoliu. Taip gavau pasiūlymą prisijungti prie vienos įmonės Palangoje, kuri specializavosi statybų srityje su medinėmis konstrukcijomis. Praktiką pradėjau nuo pagalbinių darbų, kad viską suprasčiau. Vėliau jau dariau brėžinius, užsakymus. Projektavau pastoges, sandėliukus, mažus namelius. Šitoje įmonėje labai daug sužinojau ir išmokau. Net pats pasiūliau nemažai automatizavimo ir kitų sprendimų. Po praktikos likau ten dirbti.

– Minėjote, kad iškart supratote, jog norite dvigubo diplomo studijų. Gal galite papasakoti plačiau?

– Dėl dvigubo diplomo studijų gavosi labai įdomi istorija. Labai norėjau išvykti į Daniją, bet pavėlavau sutvarkyti reikiamus dokumentus. Tokiu atveju buvo tik viena išeitis – imti akademines atostogas ir laukti kitų metų. Danija buvo mano pagrindinis tikslas, tad nedvejodamas paėmiau akademines atostogas, kurių metu dirbau Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje bei plėčiau savo žinias. Po metų sutvarkiau visus reikiamus dokumentus ir išvykau į Daniją.

– Ar Danija ir buvo tokia, kokią įsivaizdavote? Gavote tai, ko tikėjotės?

– Danija buvo didelis žingsnis į priekį. Kai pamačiau, koks universitetas manęs laukia, iškart atsirado šypsena veide. Tai buvo prieš kelis metus pastatytas ir naujai įrengtas pastatas. Daug naujų erdvių: studijų ir tylos kambariai, modernios auditorijos, valgyklos. Man iškart viskas labai patiko.

Pačią pirmą dieną buvo dėstytojų prisistatymas. Visas bendravimas ir studijos vyko anglų kalba. Dėstytojai pasirodė labai malonūs ir draugiški. Bendravimas buvo betarpiškas. Galima buvo susisiekti per bet kokią platformą, socialinius tinklus. Jiems buvo svarbu, kad mes tiesiog norime klausti ir domimės. Į visus dėstytojus reikėjo kreiptis tik vardais. Vidinės taisyklės buvo labai motyvuojančios.

J. Mykolaičio nuotr.

 – Ar nebuvo sunku vienam gyventi užsienyje?

– Tikrai ne. Prieš tai gyvenau Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, tad gyvenimas „ant lagamino“ man buvo gerai pažįstamas. Žinojau, ko ir kiek man reikia, kaip sutaupyti laiko. Tad prisitaikiau labai lengvai ir įdomiai praleidau laiką Danijoje. Galbūt padariau tik vieną klaidą – Danijoje pradžioje apsigyvenau nuomotame bute su žmonėmis, kurių nepažįstu. Tai tikrai dabar rekomenduočiau visiems geriau keltis į bendrabutį, nors tai yra ir šiek tiek brangiau, bet tikrai to verta. Galima rinktis įvairius kambarius, yra sporto salės, privačios zonos, skalbimo zonos, virtuvės pritaikytos prie gyventojų skaičiaus.

Taip pat Danijoje buvo viskas labai patogu. 15 minučių į vieną pusę iki jūros arba į kitą iki universiteto. Viską gali pasiekti pėsčiomis arba dviračiu. Tad ir sutaupai daug, ir sveika labai.

Danijoje yra šiek tiek kitokia sistema. Ten yra architektas-konstruktorius. Pas mus čia yra dvi atskiros specialybės, kurios kartu gražiai bendrauja, o ten studijos apima abi šias sritis.

 

– O kaip studijos ir dėstomi dalykai? Ar daug yra skirtumų?

– Lietuvoje mes esame statybos inžinieriai. Danijoje yra šiek tiek kitokia sistema. Ten yra architektas-konstruktorius. Pas mus čia yra dvi atskiros specialybės, kurios kartu gražiai bendrauja, o ten studijos apima abi šias sritis. Pradžioje tai net šiek tiek glumino, nes nebuvo aišku, tai mes čia būsime ar architektai, ar inžinieriai. Laikui bėgant viskas stojo į savo vietas. Gavome daug žinių apie architektūrinę dalį, kaip vyksta konkursai ir t. t. Tačiau buvo nepamiršta ir inžinerinė dalis. Mokėmės mąstyti ne tik dizaineriškai, bet ir konstrukciškai, kad pastatas būtų saugus, tvirtas, modernus ir t. t.

Taip pat Danijoje labiau naudojama ne „AutoCAD“ programa, o – „Revit“, kuri yra modernesnė, paremta BIM technologija. Visoje šalyje verslas naudoja „Revit“ ir kitas išmaniąsias programas, tad čia turbūt yra ateitis, kuri turi ateiti ir pas mus, kad studentai suprastų tų programų aplinkas ir kaip reikia su jomis dirbti.

– Kiek trunka dvigubo diplomo studijos?

– Studijos trunka 3,5 metų. Kadangi aš po metų egzaminus išlaikiau labai gerais rezultatais, man suteikė galimybę paskutinį pusmetį mokytis nuotoliu.

– Ar rekomenduotumėte kitiems rinktis dvigubo diplomo studijas?

– Tikrai taip. Matau vien tik naudas ir privalumus, jau vien dėl to, kad darai daugiau nei vakar. Mane smalsumas ir šios studijos nuvedė toli, susiradau daug naujų draugų, susipažinau su daug įmonių, žmonių ir labai praplėčiau savo akiratį.

Labai noriu, kad ir daugiau studentų nepabijotų bei išnaudotų šią galimybę. Tikiuosi, kad mano pavyzdys įkvėps ir kitus.

– Gerbiamas Arvydai, koks yra inžinerinių specialybių absolventų/darbuotojų poreikis UAB „Fegda Grupė“ įmonėse?

– Poreikis yra didžiulis. Skaičiuojant per visas mūsų įmonių grupės įmones dirba net 250 inžinierių. Kolektyvas yra tikrai didelis, pavyksta prisitraukti darbuotojų ir iš konkurentų įmonių, todėl džiaugiuosi, kad pas mus dirba tiek daug savo srities profesionalų.

Taip pat būtų galima pabrėžti, kad mūsų įmonėse yra labai maža darbuotojų kaita. Įsidarbinę žmonės pas mus įsitvirtina ir mes stengiamės sudaryti visas įmanomas sąlygas, kad jiems čia dirbti būtų gera.

– Neseniai Kauno technikos kolegijoje buvo atidaryta Jūsų paramos dėka atnaujinta auditorija, kurioje – naujausia kompiuterinė įranga. Kas paskatino remti Kauno technikos kolegiją? Kaip tai prisidės prie jaunų specialistų rengimo ir studijų pasirinkimo?

– Mūsų įmonė žiūri į priekį, į ateitį, nes esame suinteresuoti, kad kuo daugiau žmonių baigtų inžinerijos krypties studijas. Manome, kad inžinieriai yra Lietuvos ateitis ir kuo daugiau jaunų žmonių rinksis šias studijas – tuo bus geriau ne tik mūsų įmonei, bet ir visai Lietuvai.

Partnerio nuotr.

– Studentams studijų metu labai svarbu yra praktika, ar įmonė laukia ir priima studentus į praktikas?

– Žinoma, mes esame atviri jauniems studentams, kurie nori atlikti praktiką pas mus. Kiek žinome, Kauno technikos kolegijoje paruošia stiprius specialistus, todėl toks žmogus mūsų įmonėse būtų tikrai naudingas ir, jei iš studento pusės tik yra noras, mes mielai jį priimtume į darbą.

Tuo pačiu būtų malonu, kad studentai ateitų į praktiką. Jiems tai naudinga, nes jie pamato ką reikia dirbti ir kokių reikia žinių norint atlikti tam tikras užduotis. Taip palengvinamas ir pats studento mokymosi procesas bei tuo pačiu jaunam žmogui lengviau įsitvirtinti ir vėliau įsidarbinti.

Partnerio nuotr.

– UAB „Fegda“ švenčia veiklos 30-metį. Kas paskatino įkurti vieną didžiausių sektoriaus įmonių Lietuvoje, kaip keitėsi įmonė per tuos 30 metų?

– Įmonę įkūrėme, kaip sakoma, nuo nulio. Tuo metu dirbau vienoje geriausių Vilniaus įmonių, bet joje mačiau mažai perspektyvų, todėl pabandėme surizikuoti ir įkurti įmonę. Pradžioje mums padėjo užsienio kapitalo įmonė iš Danijos. Mūsų partneriai finansiškai pagelbėjo statant pirmąsias gamyklas, bet paskui įvyko tam tikri pokyčiai ir teko pradėti orientuotis vien tik į lietuvišką kapitalą.

Po trisdešimties metų džiaugiuosi, kad pavyko tiek daug pasiekti ir, kad mūsų įmonių grupė tapo žinoma ne tik kelių statybos sektoriuje, bet ir tiltų statyboje bei projektavime.

– Per tiek metų matėte daug pokyčių. Kokia kelių inžinerija šiandien? Kaip išnaudojamos skaitmeninės technologijos? Kokia šiuolaikinė technika ir priemonės?

– Faktiškai viskas dabar yra skaitmeninėse technologijose. Mano nuomone, norint užtikrinti efektyvumą ir sklandų darbą, šios technologijos yra būtinos. Mūsų įmonėse beveik visi darbai ir procesai vyksta pasitelkiant skaitmenines technologijas, be jų tiesiog būtų neįmanoma dirbti.

Partnerio nuotr.

Savo įmonėse aktyviai dirbame su 3D technologijomis. Jei žiūrėsime į stambiuosius mūsų projektus, tokius kaip projektai su „Rail Baltica“ ar „Via Baltica“, tai viskas prasideda nuo dronų. Kas savaitę nuskenuojame visus paviršius ir gautus duomenis perduodame skaitmenizacijos skyriui, kuris viską apdoroja. Šiuos duomenis persiunčiame mūsų inžinieriams, kurie tuomet gali tiksliai ir tinkamai atlikti visus darbus. 

Žinoma, nors šiuose procesuose ir yra sumažintas žmogaus faktorius, bet inžinieriams tenka kita užduotis. Jie turi išmokti naudotis šiomis technologijomis ir užtikrinti, kad visi procesai būtų atlikti sklandžiai.

Partnerio nuotr.

Todėl šiandien tampa ypač svarbu tinkamai paruošti būsimus specialistus, dar studijų metu jiems leisti dirbti su šiuolaikine įranga, turėti kaip įmanoma daugiau praktikos. Neabejojame, kad mūsų bendradarbiavimas su Kauno technikos kolegija ženkliai prisidės prie kokybės kelių inžinerijoje kėlimo.

Apie kolektyvo gyvenimą ir tautinius šokius savo istorijomis sutiko pasidalinti jo vadovas Kęstutis Pušinaitis.

 – Kęstuti, šokių kolektyve esate jau 29-erius metus. Kaip prie jo prisijungėte? Ar prisimenate dar pačią pradžią po tiek daug metų?

– Pats šokių kolektyvas savo veiklą pradėjo dar 1953 m. ir veikė iki 1991 m. Po keletos metų gavau kvietimą atkurti „Pušynėlį“ ir būdamas jaunas, ambicingas ir šiek tiek avantiūristas – sutikau. Taip nuo 1995 m. esu šio fantastinio kolektyvo dalimi.

Prisimenu, kad pirmaisiais metais kovo mėnesį startavome gana kukliai, su 6-iomis poromis. Tačiau jau balandį surengėme pirmąjį koncertą kolegijoje, kuris susilaukė nemažai dėmesio. Su laiku augo ir pats kolektyvas, pradėjome dalyvauti vis daugiau renginių, konkursų, dainų švenčių, kas ketverius metus vykstame į Baltijos dainų šventę „Gaudeamus“. Taip pat patys organizavome renginius, tarp kurių jau daugiau nei 20 metų vykstantis „Ei, studente, sukis vėju!“.

 – Šiandien yra labai daug skirtingų šokių krypčių ir stilių. Ar tautiniai šokiai vis dar yra populiarūs? Kodėl būtent juos renkasi jaunimas?

    – Kartais tikrai pastebiu gana neįprastą požiūrį į tautinius šokius. Būna žmonės stebisi, kad turime daug gražaus jaunimo, kuris labai noriai šoka tautinius šokius. Kodėl jie čia ateina? Turbūt atsakymas yra labai platus ir kiekvienas žmogus turi savo priežasčių. Vieniems tai sportas, kitiems malonumas, treti ateina socializuotis, susirasti draugų, gerai praleisti laiką. Kiti ateina pasibandyti, nes bendrabutyje tiesiog nuobodu leisti laiką. Jiems patinka ir jie lieka. Čia jie gauna ne tik nemažą fizinį krūvį, visi išeina su šlapiomis nugaromis, bet ir draugus, o kartais ir gyvenimo partnerius.

Taip pat šalia techninių dalykų, mūsų studentai gauna progą susipažinti ir su tautiniu menu, skatinamas patriotiškumas, plečiamas akiratis. Mes labai daug keliaujame ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį. Esame šokę Italijoje, Austrijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Baltijos šalyse ir daugelyje kitų.

Esame net bandę įtraukti ir kitų stilių šokius į mūsų repertuarą, tačiau studentų prašymu vis grįžtame prie tautinių šokių. Turbūt tai daug ką pasako.

 – Turbūt kaip ir visur, taip ir „Pušynėlis“, išgyvena skirtingus etapus, kai yra daugiau ar mažiau šokėjų, kai auga arba krenta populiarumas. Kaip jums sekasi šiandien?

    – Tikrai turėjome visokių metų. Vienais net buvo taip, kad atėjo tiek norinčių šokti vaikinų, jog teko daryti atranką ir ne visi papuolė. Tai buvo išskirtinai populiarumo metai. Šiemet mūsų kolektyve yra 11 šokančių porų. Dalis iš jų yra absolventai, kurie nori karjerą pabaigti „Pušynėlyje“, vasarą vyksiančioje Dainų šventėje. Išties labai smagu, kad čia žmonėms patinka taip, kad net pabaigus kolegiją kartais būna sunku palikti kolektyvą.

Kaip ir visiems sunkesni metai buvo per COVID-19 pandemiją. Tada dėl kontaktų ribojimo negalėjome nei repetuoti, nei renginiai vyko. Tad dabar viską reikia atkurti iš naujo. Tai gana nemažas iššūkis, nes jaunimo aktyvumas sumažėjęs, sunku ne tik šokių kolektyvams, bet ir visiems būreliams ar užsiėmimams. Tačiau dirbame ir pamažu grįžtame į įprastas vėžes. Visada laukiame naujų narių ir mūsų durys yra plačiai atvertos visiems.

– Esate Kauno technikos kolegijos šokių kolektyvas, kurios daugumą studentų sudaro vaikinai. Ar užtenka šokti norinčių merginų?

– Išties, mūsų situacija gal kiek neįprasta. Kitur dažniausiai trūksta vaikinų, o pas mus priešingai – vaikinų turėdavome pakankamai, o merginų nuolatos ieškojome. Leidžiame prie mūsų kolektyvo prisijungti ir kitų aukštųjų mokyklų šokėjams, kad suburtume poras.

– Užsiminėte, kad čia šokėjai randa ir gyvenimo partnerius. Ar daug tokių turite „Pušynėlyje“ sukurtų porų?

 – Taip, „Pušynėlyje“ savo šeimas sukūrė 14 porų. Turime net tam skirtą nuotraukų albumą. Tai tikrai labai malonu, kad žmonės čia randa ne tik užsiėmimą sau, bendraminčius, bet ir kuria šeimas, kuriose tikiu, jog tautiniai šokiai visada išlieka svarbūs.

 – Ar tautiniai šokiai yra sudėtingi šokiai? Ar lengva išmokti šokti ir ar juos šokti gali visi?

– Dažnas įsivaizduoja, kad tautiniuose šokiuose šokame tik pasiutpolkę. Ir be jos yra daugybė įdomių, nuotaikingų šokių. Šiandien yra daug jaunų kompozitorių, choreografų, kurie kuria naują muziką ir šokius, kuriuos labai mėgsta jaunimas.

Paprasta yra šokti folklorinius šokius per vakarones, o jei kalbame apie sceną ir pasirodymą, tada tie šokiai tikrai nėra tokie lengvi. Šokėjas turi būti paruoštas, negali būti sukumpęs, sulenktais keliais.

Tačiau šokiai taip pat nėra ir neįkandami. Pas mus ateina studentai, kurie dažnai išvis nebūna niekur šokę. Pradžioje jie net paeiti taisyklingai nemoka – žengia nuo kulno sulenktais keliais. Tačiau užtenka keleto pastabų, pratimų, korekcijų ir po poros mėnesių jie jau pradeda šokti.

Šokant svarbu jausti ritmą, bet esu turėjęs tokį šokėją, kuris ritmo nejautė, bet turėjo fantastišką reakciją. Jis spėdavo pažiūrėti, ką daro kiti ir puikiausiai šoko. Taigi, turbūt reikia didelio noro ir tada įmanoma viskas.

– Kokie dabar artimiausi „Pušynėlio“ planai ir kuo gyvenate?

– Kaip ir minėjau, vasarą laukia didelė Dainų šventė, skirta paminėt 100-čiui nuo pirmosios Dainų šventės. Tad visą dėmesį skiriame jai. Repetuojame du kartus savaitėje po porą valandų. Kaip ir kiti kolektyvai  mokomės Dainų šventės šokius ir vėliau viskas bus sujungta į vieną gražų ir didelį reginį.

Tokios šventės ir yra viena didžiausių varomųjų jėgų. Kiti žiūrėdami iš šono nesupranta, kodėl mes tiek treniruojamės, šokame per lietų ar saulei spiginant. Tačiau tas jausmas, kai išeini į stadioną ir šoki kartu su dar keliolika tūkstančių šokėjų, yra nepakartojamas. Būtent dėl jo kaskart vis norime sugrįžti ir lipti ant scenos vėl ir vėl.

– Ko palinkėtumėte savo šokėjams ir jauniems žmonėms?

– Noriu visiems palinkėti atrasti save, būti aktyviems. Nebūtina šokti tautinius šokius, galima žaisti krepšinį, lankyti aviacijos būrelį ar užsiimti kita mėgstama, aktyvia veikla. Svarbiausia, judėti, susipažinti su žmonėmis, plėsti akiratį, gauti kultūrinį ar sportinį užtaisą.

– Ačiū už pokalbį!

Parama – noras skatinti geriausius

Kauno technikos kolegija (KTK) kelių inžinierius ruošia daugiau nei šimtmetį, todėl turi ilgalaikius ryšius su dauguma Lietuvos įmonių, dirbančių kelių sektoriuje. Kasmet dalis iš jų savanoriškai skiria skatinamąsias stipendijas geriausiai besimokantiems studentams.

Šiemet buvo išdalintos net septynios tokios stipendijos, kurias įsteigė AB „Kauno tiltai“, UAB „Autokausta keliai“, UAB „Kauno keliai“ ir UAB „Parama“.

Visos prisidėjusios įmonės vieningai teigia, kad prie studijų ir kelių inžinieriaus specialybės populiarinimo prisidėti turi ne tik aukštosios mokyklos, bet ir privatus verslas, kuriam šie specialistai ir yra ruošiami.

Pasak UAB „Kauno keliai“ projektų direktoriaus Nerijaus Valaičio, poreikis populiarinti kelių inžineriją didėja kasmet.

„Pastaruoju metu kelių inžinieriaus specialybė vis labiau praranda populiarumą. Šią situaciją rinkoje matome ne tik mes, bet ir visos kelių srityje dirbančios įmonės, asociacija „Lietuvos keliai“ ir bendrai paėmus – visi „kelininkai“. Taip pat ir kelių inžinierius ruošiančios mokslo įstaigos, į kurių parengtas kelių inžinerijos specialybių studijas kasmet mažėja norinčių mokytis šią specialybę  studentų skaičius.

Tad jau šiandien turime kelti klausimą, kas be reikalingų specialistų statys kelius, juos eksploatuos ir prižiūrės, kaip darbus bus galima atlikti kokybiškai ir kvalifikuotai.

Kauno technikos kolegijos archyvo nuotr.

Įsteigdami tokio tipo stipendijas norime tiesiog atkreipti dėmesį, parodyti, kad tai perspektyvi specialybė, kad įmonės ieško darbuotojų, juos saugo, augina ir investuoja į juos. Visiems reikia motyvacijos ir tikimės, kad jos pridės ir šios stipendijos“, – sakė jis.

Kiekvienas studentas gali padaryti puikią karjerą. Viską lemia kiekvieno žmogaus noras, ryžtas ir sugebėjimai.

 

Pasak UAB „Kauno keliai“ atstovo, kelių inžinieriaus specialybė yra perspektyvi, o karjeros galimybės priklauso tik nuo paties specialisto.

„Kiekvienas studentas gali padaryti puikią karjerą. Viską lemia kiekvieno žmogaus noras, ryžtas ir sugebėjimai. Turime nemažai sėkmės atvejų, kai per trumpą laiką Kauno technikos kolegijos absolventai įsidarbinę mūsų įmonėje pradeda kilti karjeros laiptais ir netrukus tampa darbų ar projektų vadovais.

Visada svarbu parodyti iniciatyvą ir žingeidumą. Jei dirbsi ir stengsiesi daugiau nei kiti, visada ir daugiau uždirbsi ir greičiau karjeros laiptais kopsi“, – patarė UAB „Kauno keliai“ projektų direktorius N. Valaitis.

Modernios technologijos

UAB „Autokausta keliai“ direktoriaus Justino Jasiulevičiaus teigimu, įsteigti stipendiją paskatino artimi ryšiai su Kauno technikos kolegija ir Kelių inžinerijos programos kuratore.

„Prisidėti prie Kelių inžinerijos studijų programos populiarinimo ir įsteigti stipendiją pakvietė mano buvusi dėstytoja Kauno technikos kolegijoje, Statybos inžinerijos krypties kelių inžinerijos studijų programos kuratorė Regina Motienė.

Visada palaikėme su kolegijos dėstytojais puikius santykius, todėl iškart sutikau prisidėti. Žinoma, dirbu šioje srityje, todėl taip pat žinau, kad ta parama yra be galo reikalinga, nes specialistų poreikis yra itin didelis, o motyvacija ir paskatinimas reikalingi visada.

Kauno technikos kolegijos archyvo nuotr.

Rinkoje situacija yra sudėtinga, reikia naujos kartos inžinierių, meistrų, darbų ir projektų vadovų, kuriuos ruošia Kauno technikos kolegija. Trūksta jaunų žmonių, kurie norėtų ir galėtų įsilieti į kelių priežiūros sektorių. Jų paruošiama tiesiog per mažai. Didžioji dauguma mūsų įmonės darbuotojų yra KTK absolventai, tačiau augant sektoriui, poreikis taip pat auga ir specialistų reikia vis daugiau“, – pasakojo J. Jasiulevičius.

Justino teigimu, ši profesija atveria ne tik plačias karjeros durų galimybes, bet ir leidžia dirbti su naujausiomis technologijomis.

„Tai tikrai įdomi ir dinamiška specialybė. Jau dabar vykdomi BIM projektai, kuriuose viskas matoma 3D modeliuose, statybų aikštelėse skraido dronai ir matuoja atliktų darbų kokybę, spalvomis atskiriantys supiltas inertines medžiagas, o viską galime kontroliuoti savo mobiliuoju telefonu.

Čia yra ir darbas su žmonėmis, susiduri su skirtingomis interesų grupėmis, su projektuotojais, užsakovais, pasipiktinusia ar geranoriška visuomene. Šioje specialybėje galima rasti visko. Darbo užmokestis nuolat auga ir yra aukštesnis nei Lietuvos vidurkis“, – kelių inžineriją rinktis motyvavo J. Jasiulevičius.

Pasak UAB „Autokausta keliai“ direktoriaus, perspektyvas rodo ir vis didesnis verslo investavimas į darbuotojus, jų pritraukimą ir norą juos išlaikyti.

„Darbuotojai šiame sektoriuje yra itin vertinami. Tai rodo ir mūsų įmonėje dirbančių darbuotojų sėkmės istorijos. Labai daug kolegų, baigusių Kauno technikos kolegiją, šiandien užima aukštesnes ar aukštas pareigas.

Geri specialistai visada yra saugomi. O tapti geru specialistu gali visi – svarbu būti aktyviems, mokėti prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų ir norėti visada tobulėti“, – pabrėžė įmonės direktorius.

„Labai laukiame visų, kurie nespėjo apsilankyti prieš keletą savaičių vykusiose „KTU WANTed karjeros dienose“. Tokie renginiai jau tapo durimis, pro kurias į mūsų grupės įmones ateina studentai – būsimi projektuotojai, projektų, brigadų, skyrių ir net pačių įmonių vadovai. Ateina kaip praktikantai, bet, pamatę profesionalų kasdienybę, dažniausiai pasilieka ilgam. Nes pas mus dirbti įdomu. Todėl laukiame smalsių, motyvuotų, savimi pasitikinčių ir puikių teorinių žinių sukaupusių studentų“, – kviečia personalo vadovė Neringa Sakalauskienė.

Personalo vadovė neslepia, kad kasmečiai karjeros renginiai yra vienas pagrindinių šaltinių, padedančių pritraukti jaunų specialistų, kurie greitai tampa tais, ant kurių pečių laikosi ir pačios įmonės.

„Jau nėra taip, kaip anksčiau, kai studentai buvo nedrąsūs: „Gal pavyks įsidarbinti? Gal priims?“ Dabar yra kitaip. Vyksta atviras dviejų lygiaverčių partnerių pokalbis. Jo metu girdime studentų lūkesčius, o mes sąžiningai ir atvirai papasakojame apie įmonę, karjeros galimybes ir, žinoma, atlygį“, – atviravo Neringa.

Taip savo karjerą pradėjo ir Kauno technologijos universiteto (KTU) absolventas Lukas Volfsonas. Dar studijuodamas atsinaujinančiąją energiją, Lukas pradėjo ieškoti galimybės atlikti praktiką rimtoje, solidžioje įmonėje. Kreipėsi tuomet į keletą bendrovių, bet „Žilinskis ir Co“ buvo pirmieji, kurie pakvietė susitikti.

Karjera: KTU absolventas L. Volfsonas dar studijuodamas atsinaujinančiąją energiją pradėjo ieškoti galimybės atlikti praktiką rimtoje, solidžioje įmonėje. Partnerio nuotr.

Dabar Lukas jau yra darbų vadovas ir kviečia kitus sekti jo pavyzdžiu ir jungtis į puikią komandą: „Labai džiaugiuosi nuostabiu kolektyvu ir kitais darbų vadovais, kurie turi labai daug patirties ir žinių, kuriomis visada dalijasi ir padeda tobulėti pačiam. Labai smagu, kad gauname vykdyti projektų, kurie yra įdomūs. Kai kurie net su netikėtumais, kuriuos reikia spręsti labai greitai. Taip darbas tampa nemonotoniškas.“

Vasarį įmonėje pradėjęs savo praktiką, kovą jau dirbo inžinieriumi, o liepą jam jau buvo patikėta darbų vadovo pozicija.

Dar viena sėkmės istorija – taip pat KTU absolvento Edmondo Vaškio, pasirinkusio statybų inžinerijos krypties studijas. Darbo ieškoti jis pradėjo trečiame kurse. Klasikinė istorija – Edmondas išsiuntė savo CV daugeliui įmonių, tačiau skambučio sulaukė tik iš „Žilinskis ir Co“, kurios reklamą aptiko ant įmonės mikroautobuso.

„Jau pirmojo pokalbio metu aptarėme mano tolesnes karjeros galimybes, kad lengvai galėsiu derinti studijas su darbu. Tai mane nuteikė itin optimistiškai“, – pasakojo Edmondas.

Per vienus metus Edmondas pasisėmė daug patirties tiek statybų valdymo, tiek dokumentacijos rengimo srityse. Baigęs bakalauro studijas ir pasitaręs su vadovais, Edmondas nusprendė išbandyti savo galimybes projektavimo srityje – dabar jis sėkmingai darbuojasi įmonėje „Projektai ir Co“.

Energetinės infrastruktūros projektavimas ir statyba, atsinaujinančioji energija – vienos perspektyviausių profesijų ne tik Lietuvoje. Elektros energetika dabar vadinama ateities profesija, kuri Europos universitetuose konkuruoja tik su kosmoso technologijomis. Lietuva išsikėlė sau ambicingą tikslą – iki 2030 m. pasigaminti 100 proc. jai reikalingos elektros energijos iš atsinaujinančiųjų šaltinių. Vadinasi, per šešerius metus reikės įrengti tris kartus daugiau gamybos pajėgumų ir tiek pat infrastruktūros sprendimų, kad vėjo ir saulės parkai būtų prijungti prie šalies elektros tinklų. Laukia didžiulis iššūkis.

„Todėl ir kviečiame studentus lapkričio 9 d. ateiti į Kauno technikos kolegijos renginį, kad susipažintume, pasikalbėtume ir kartu kurtume ateities infrastruktūrą rytojaus visuomenei“, – kviečia personalo vadovė Neringa.

– Kuo šiandien gyvena „Adotas & KTK Racing Team“, kokie jūsų sezono planai ir ar viskas klostosi taip, kaip ir planavote?

Andrius: Pagrindinis mūsų planas buvo važiuoti Lietuvos čempionate. Kadangi jis buvo atšauktas – mums liko tik tarptautinės varžybos. Neseniai grįžome iš pirmųjų – „Rally Breslau“. Tai vienos stipriausių ir įdomiausių varžybų Europoje, kur susirenka geriausi kontinento sportininkai. Tarp jų galima rasti ir nemažai Dakaro dalyvių, tad lygis tikrai aukštas. Sekančios varžybos „Balkanų Pro Ralis“, Rumunijoje.

Tomas: Kokybės kartelę sau keliame palaipsniui. Praėjusiais metais dalyvavome „Fenix“ ralyje, Tunise. Ten mėgavomės dykumomis, kepinančia saule, kupranugariais aplinkui. Čia jau viskas visiškai kitaip: miškai, slėniai, sudėtingas navigavimas, didelis išbandymas vairuotojui ir inžinierių komandai.

Balkanuose lauks kalnų serpantinai, kitas reljefas ir vėl naujas iššūkis. Tuo ir žavi ši disciplina, kad kiekvieną kartą patiri vis kažką naujo ir nuostabaus.

– Ką žinojote apie „Rally Breslau“ prieš atvykdami? Ar kas nors nustebino?

Andrius: Varžyboms buvome pasiruošę tikrai gerai. Daug bendraujame su kolegomis, kurie jau mums pasakojo ir nupiešė, kas mūsų gali laukti. Tikėjomės galbūt šiek tiek lengvesnių varžybų, bet kaip taisyklė kiekvienais metais organizatorius nori nustebinti ir paruošia kažką vis naujo, kokių nors staigmenų. Tai šiemet tos staigmenos buvo navigavime, trasų sudėtingume.

Taip pat buvo itin nepalankios oro sąlygos, kas ir pridėjo savo sudėtingumo. Įprastai tiek nelyja, nebūna taip šlapia ir slidu. Tai tikrai gavome sunkesnį ralį nei įsivaizdavome. Manau, tai vienas sudėtingiausių ralių, kur esame dalyvavę.

Tomas: Čia „Breslau“ – jis sudėtingas viskuo. Tikrai esame labai dėkingi mechanikams, be kurių nebūtume pajudėję nei metro. Jie darbo turėjo labai daug, nes naktinis reikėjo budėti prie technikos, ją nuolat pertikrinti iki smulkiausių varžtų ir mazgų. Tad tikrai didelis dėkui jiems.

Taip pat sudėtinga ir vairuotojui, kuris taip pat labai turėjo saugoti techniką, bet ir tai teko „pastatyti ne vieną žvakę“.

O ką jau kalbėti apie organizatorių siurprizą – naktinį 63 kilometrų greičio ruožą, kuris buvo tiesiog fantastinis.

„Adotas & KTK Racing Team“ nuotr.

– Gal galite papasakoti plačiau apie naktinį greičio ruožą. Turbūt jis ir buvo įsimintiniausias visose varžybose?

Tomas: Tiek Andriui, tiek ir man tai buvo pirmas toks išbandymas per mūsų karjerą. Naktinis greičio ruožas tikrai paliko neišdildomą įspūdį. Neapsakomas jausmas lėkti naktį tik halogeniniams žibintams apšviečiant kelią, į veidus pilant liūčiai ir nieko nematant. Dar ir konkurentai pridėjo įtampos juokaudami, kad galbūt miške ir liksime nakvoti.

Nutiko ir netikėtumų – baigėsi akumuliatoriaus energija. Pasirodo, tinkamai neįvertinome, kiek halogenams reikia energijos ir ar mūsų generatorius sugebės tiek užkrauti. Tai pamoka ateičiai. Tačiau viskas baigėsi laimingai ir finišavome. 

Andrius: Važiavimas naktį visiškai kitoks. Čia kiti greičiai, stabdymo kelias, sudėtingas matomumas, daug duobių, o jas dar užpildė lietaus vanduo ir jos tapo mažais ežerais. Jei dar praleidai kažkur posūkį, nepamatei kažko, vėliau labai sunktu sugrįžti ir orientuotis. Tad savo žavesio naktinis ruožas tikrai pridėjo.

Sudėtingas buvo ne tik naktinis greičio ruožas, bet pirmos dvi dienos. Tankų poligone buvo paliktos labai gilios vėžės ir duobės visur. Kai kur buvo smėlis ir ten norėjome važiuoti greičiau, bet technika neleido, nes turėjome balansuoti tarp gero tempo ir išsaugoti bei neperkaitinti varomojo diržo.

Buvo daug nemalonių atsitikimų ir atsitrenkimų, kur ir Tomas patyrė kaklo traumą. Tai tikrai galiu sakyti, kad pirmos dvi dienos buvo ne mano. Tai matėsi ir mūsų rezultatuose.

Persikėlus į kitą poligoną, viskas pasitaisė. Čia jau daugiau buvo vairuotojo trasos, daug greitų atkarpų, „ralinių“ ruožų. Čia tikrai buvo daug smagiau.

„Adotas & KTK Racing Team“ nuotr.

– Ar varžybų metu buvo momentų, kai manėte, kad viskas baigta ir metas krautis kuprines namo?

Andrius: Vienas toks momentas buvo pačią paskutinę dieną. Paskutinis greičio ruožas buvo 86 kilometrų ilgio, nuvažiavus dar tik 40, kažkur pajutau kažkokį bildesį gale. Iš pradžių galvojau, kad pusašis, bet nuvažiavus 6 kilometrus supratau, kad čia tikrai rimtesnė problema.

Sustojome. Pažvelgę į galinį ratą pamatėme, kad ratlankyje įstrigęs akmuo jį perpjovė pusiau. Tada tikrai atsirado šioks toks nerimas, kad galbūt ir nepavyks mums baigti šio greičio ruožo ir finišuoti. Tačiau pavyko sėkmingai pakeisti ratą ir tęsėme varžybas. Tai buvo pats pavojingiausias momentas per visas dienas.

– Turbūt su kiekviena diena, o dar ir paskutiniu incidentu viduryje paskutinio greičio ruožo įtampa tik augo?

Andrius: Paskutinę dieną prieš startą buvome ramūs. 10 pozicija buvo tvirta ir prieš varžovą pirmavome 11 minučių. Mums reikėjo tiesiog nedaryti didelių klaidų ir pasiekti finišą. Aišku, po nupjauto ratlankio incidento pradėjo augti įtampa. Mus aplenkė tiesioginis varžovas ir su kiekvienu kilometru svarstėme, ar neiškrisime iš TOP 10. Tačiau viskas baigėsi laimingai. Tiesioginis varžovas kilo dar aukščiau, o mes išsaugojome 10-ąją poziciją.

– Žiūrint dabar, 10-oji pozicija atrodo fantastinis rezultatas. Su kokiu tikslu vykote į varžybas?

Andrius: Sakėme, kad TOP 10 būtų idealu, o TOP 20 tarp 57 dalyvių būtų geras rezultatas. Dėl prizinių vietų nekonkuravome, nes mūsų technika dar tiek nėra pažangi. Tad pasiektu rezultatu esame labai patenkinti.

Tomas: Idealus rezultatas. Manau, galėjome ir geriau, bet tikrai nuoširdžiai džiaugiamės ir šiuo pasiekimu. Esame labai dėkingi visiems komandos nariams, mūsų inžinierių komandai už neskaičiuotas valandas ir bemieges naktis. Esame patenkinti viskuo – nuo pasiruošimo iki finišavimo.

„Adotas & KTK Racing Team“ nuotr.

– Jau esate patyrusi komanda, išbandėte daug skirtingų varžybų. Kas šiandien yra jūsų „arkliukas“?

Andrius: Ralio reidas ir žavus tuo, kad trasos labai įvairios. Mūsų arkliukas greitesni, artimi raliui greičio ruožai, kur reikia daugiau techniško vairavimo. Visgi, turi būt pasiruošęs visokiems greičio ruožams. Afrikoje laukė smėlis, kopos, nusileidimai, duobės. Balkanuose bus „raliniai“, techniški, greiti etapai, atmetus dieną, kuri bus kalnuose. Ten tikrai bus iššūkis.

Lenkijoje buvo sudėtingos, nenuspėjamos trasos. Daug navigacinių iššūkių, nes poligone – viskas labai panašu. Organizatoriai trasas sudaro taip pat ratų principu, vienur į vieną pusę, kitur į kitą. Ratai gali kartotis, daug vėžių ir sunku orientuotis. Visi greičio ruožai turi savo žavesio.

– Kokius tikslus sau keliate Balkanuose?

Andrius: Visada sunku kelti sau tikslą, po to patys ir nukenčiame jo nepasiekę. Tačiau pernai lipome ant podiumo, iškovoję trečiąją vietą, tai šiemet norėtume tai pakartoti ar net pagerinti.

– To ir linkime!

– Povilai, į Palangą šįmet sugrįžtate jau penktąjį kartą. Ar prieš įkurdamas studentišką komandą kada nors apie tai pasvajojote?

– Išties mums tai penktas kartas. Puikiai atsimenu, kaip ruošėmės pirmus kartus, tobulinome mūsų „VW Golf“ automobilį. Vėliau buvo BMW ir štai šiemet gavome šansą sugrįžti su tikrai konkurencingu automobiliu. Ar tikrai maniau, kad taip ir bus? Turbūt ne, bet tikrai pasvajodavome, turėjome aiškius tikslus, kurių siekėme ir štai mes vėl jau ruošiamės stoti prie starto linijos.

 – Papasakokite su kokiu automobiliu šiemet startuosite ir kaip bei kada jis atsirado jūsų komandoje?

– Šįmet lenktynėse atvykstame su jungtinėmis pajėgomis. Mūsų komanda vadinsis „Autodosta by KTK“. „Porsche“, su kuriuo dalyvausime lenktynėse, priklauso vienam iš pilotų. Jis įsigijo šį gamyklinį automobilį ir ieškojo ambicingos komandos, su kuria galėtų augti. Labai džiaugiamės, kad pasirinko mus, patikėjo mūsų žiniomis, patirtimi ir noru kartu siekti tikslų. Tai didelis įvertinimas ir tuo pačiu atsakomybė.

Pats automobilis yra gamyklinis „Porsche 991.1“,  pagamintas 2014 metais, turintis 3,8 litrų atmosferinį benzininį variklį, 460 arklių po variklio dangčiu ir sveriantis 1,2 tonos. Tai tikrai konkurencinga technika, kuri gamykliškai jau buvo paruošta atlaikyti varžybų krūvius.

– Ar jau spėjote išbandyti šį automobilį, kaip jį ruošiate varžyboms?

– Šį automobilį pirmą kartą išmėginome dar praėjusiame sezone, 6 valandų lenktynėse Baltijos čempionate. Rezultatai jau tada buvo neblogi – užėmėme antrąją vietą bendroje įskaitoje. Didžiąją dalį namų darbų jau esame atlikę. Spėjome pažinti automobilį, žinome, kaip jis elgiasi trasoje, turime visas reikalingas analizes ir parametrus.

Šiuo metu likę einamieji eksploataciniai darbai, pavarų dėžės ir variklio atstatymai. Dabar didžiausią dėmesį skiriame papildomoms treniruotėms, darbui su vairuotojais, dėliojamės tinkamas strategijas.

– Kokius tikslus sau keliate šįmet?

– Turime gerą, konkurencingą ir greitą techniką, patyrusius pilotus: Audrių Stasiulevičių, Mantą Jasiulevičių, Remigijų Devainį ir Joną Sluckų, kurie yra laimėję ne vienas varžybas ir yra daugkartiniai prizininkai. Visa tai iš techninės ir inžinerinės pusės rems patyrę Kauno technikos kolegijos inžinieriai. Tad ateiname į varžybas tikrai tikėdami savimi ir su tikslu minimum būti tarp TOP10, o tikslas maximum – TOP5.

Tikime, kad tai yra įmanoma. Dėl pirmų vietų dar kol kas konkuruoti bus sunku, nes favoritai skries su maždaug 100 arklių daugiau turinčiais automobiliais, kuriuos pilotuos patyrę vairuotojai, o komandas palaikys dideli biudžetai. Tokios komandos klaidų daro mažai, tačiau viską pamatysime Palangoje.

– Kaip bendrai vertinate šiųmetes lenktynes?

– Žiūrint bendrai į lenktynes, iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir bus mažesnis dalyvių skaičius. Šiemet turėtų varžytis 22 automobiliai. Tikimės, kad jie visi ir išsirikiuos prie starto linijos. Kodėl sumažėjo dalyvių skaičius? Sunku pasakyti, galbūt dėl ekonominių priežasčių, o galbūt dėl to, kad konkuruoti mažesnėms komandoms vis sunkiau.

Tikrai matome, kad šiemet tie 22 dalyviai atvyksta išskirtiniais, galingais automobiliais. Anksčiau būdavo apie penki automobiliai „Porsche GT“ klasėje, o šiemet, galima sakyti, kad šitame lygyje bus visi. Tai pats konkurencingumas ir varžybų kokybė bus labai išaugusi.

– O kokie iššūkiai jūsų laukia?

– Pirmiausia laukia padangų iššūkis. Šiemet sudegė daugumos dalyvių naudojamų „Hankook“ padangų gamykla. Tad nuo visiems puikia pažįstamų padangų turime pereiti prie kitų sprendimų ir vėl viską pradėti iš naujo. Tai tikrai bus didelis iššūkis mūsų inžinieriams.

Taip pat startuosime su nauja sudėtimi, tai visi turime spėti susižaisti. Daug treniruojamės, dirbame kartu, rezultatai ir analizės rodo, kad esame teisingame kelyje, bet visgi, tai aspektas, į kurį turime atsižvelgti.

Tačiau greta turimų iššūkių ateiname ir su savo stiprybėmis. Tai pirmiausiai mūsų patyrusių inžinierių techninė komanda. Yra komandų, kurios per metus dalyvauja 1–2 varžybose, o mes dalyvaujame bent septyniose.

Pavyzdžiui, šiemet Baltijos šalių Žiedo čempionate turime net penkis automobilius, daug lenktynių ir treniruočių. Dabar esame tarp TOP3 komandų, turime reikiamą greitį ir tempą. Tai labai gera bazė mūsų inžinierių komandai tobulinti įgūdžius ir atidirbti procesus iki mažiausių detalių. Važiuodami trasoje praleidžiame daugiau kaip mėnesį. Manau, tai daug pasako.

Visa ši patirtis leidžia į varžybas žengti su mažiau streso ir daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Visgi dalyvausime jau penktąjį kartą, tikrai turime jau daug patirties ir kasmet neatsakytų klausimų lieka vis mažiau. Svarbiausia, kad su metais entuziazmas ne mažėja, o auga, kaip ir ambicijos ir noras tobulėti bei varžytis. Tad tikiu, kad mūsų laukia tikrai puikios lenktynės.

– To ir linkime. Sėkmės!

Tuo metu nekantriausi imasi darbų, antrieji savo laiką skiria savanorystei, dar kiti – stipriau pasiruošti kitų metų egzaminų užduotims. Tačiau yra atvejų, kai jaunuoliai labai kryptingai žino, ko sieks ir nedvejodami susitelkia į savo svajonę. Martyną Agejevą ir Lauryną Jaciunską į bendrą studijų suolą suvedė ne tik pasirinktos elektros energetikos studijos Kauno technikos kolegijoje (KTK), bet ir sykiu pačiupta profesinė galimybė – šiandien jie AB „Kauno tiltai“ energetikos projektus įgyvendinančio padalinio darbuotojai ir savo specialybės entuziastai.

Iš Obelių seniūnijos (Rokiškio raj.) kilęs Martynas prisimena, kad dar mokykliniame suole gerai sekėsi tikslieji mokslai, patiko fizika, todėl studijų pasirinkimas, susijęs su energetika, įvyko natūraliai: „Manau, visi sutiks, jog elektros energetika yra perspektyvi sritis. Būtent dėl aiškių karjeros galimybių rinkausi elektros inžinerijos programą. Tiesa, kaip atsarginį planą turėjau statybų krypties bei kelių inžinerijos studijas. Ir, beje, statybų idėjos nepaleidau ir šiuo metu ją studijuoju lygiagrečiai. O kai didžiąją mokslų kainos dalį kompensuoja darbdavys – motyvacija tik sustiprėja“.

Tuo tarpu iš Lazdijų į laikinąją sostinę studijuoti atvykęs Laurynas taip pat nedvejojo rinkdamasis, ką studijuoti. Didžiausias postūmis jaunuoliui – artimas asmeninis pavyzdys: „Paantrinsiu Martynui, kad į energetiką atviliojo marios profesinių galimybių. Dar daugiau – turiu brolį energetiką, tad šio darbo subtilybės bei specifika man buvo gerai pažįstama. Paprasta, kad nedvejoji ir aiškiai matai, kas būsi baigęs mokslus ir kaip kursi vertę visuomenei“.

Manau, visi sutiks, jog elektros energetika yra perspektyvi sritis. Būtent dėl aiškių karjeros galimybių rinkausi elektros inžinerijos programą.

Vos prieš porą savaičių sėkmingai baigiamuosius darbus apgynę pašnekovai sutaria, kad neprašovė pasirinkdami KTK. Didžiausias šių studijų privalumas, anot Lauryno, nenuginčijamas praktiškumas: „Pasidariau namų darbus – pasidomėjau kitas aukštąsias (ne)universitetines mokyklas pasirinkusiųjų atsiliepimais ir rekomendacijomis. Kadangi gyvenime daug ką grįsti ne žodžiais, o darbais reikia, tai įstojau į KTK, siūlančią pačiupinėti specialybę, pasimatuoti ją per praktinius užsiėmimus“.

Martynas taip pat atkreipė dėmesį į kolegijoje inicijuojamų projektinių darbų, laboratorinių užsiėmimų gausą. O kur dar studijų metu sutikti nauji žmonės – ir dėstytojai, ir energetikai svečiai, ir vyresni kurso draugai, jau turį sukaupę energetikų patirties.

Tai, kad abu vaikinai ėmė darbuotis energetikos srityje dar nebaigę studijų, tik patvirtina didžiulį šių specialistų poreikį. Antrame kurse, regis, eilinis įmonės vizitas kolegijoje iš esmės pakreipė Martyno ir Lauryno tolesnį kelią: parodę iniciatyvą bei norą mokytis ir tobulėti, jie buvo pakviesti prisijungti prie AB „Kauno tiltai“ energetikų padalinio. „Abiem nerti į šitą profesinį nuotykį buvo drąsiau“, – šypsosi Laurynas, kuriam šis energetiko darbas – pirmasis. AB „Kauno tiltuose“ jaunuoliai gavo progą ne tik pradėti savo karjerą energetikoje, bet ir informacijos bei kolegišką palaikymą rašant savo baigiamuosius bakalauro darbus. Martynas gilinosi į  330 kV oro linijos Lietuvos elektrinė- Alytaus transformatorių pastotės rekonstrukcijos projektavimo temą, o Laurynui buvo įdomu išanalizuoti  110/10 kV Visagino TP rekonstrukcijos projektavimą.

Nauja pradžia, žinoma, reikalauja stiprios motyvacijos, pagavumo, žingeidumo. Perprasti patikėtų užduočių subtilybes gelbsti lydinti mentorystė, inžinerinis požiūris į problemas bei mokymasis iš klaidų. „Tik atėję gavome pastiprinimą – mano bendravardį darbų vadovą, kuris itin kantriai ir kolegiškai nukreipia, paaiškina, jei reikia – padrąsina“, – pasakoja Martynas. „Inžinieriai savo darbe vadovaujasi kredo, kad bet kokiai (net ir sudėtingiausiai) situacijai bus rastas sprendimas. Taigi, su tokiu nusiteikimu nebaisu ir imtis visų pirmų kartų, kai reikia skambinti, derinti, aiškintis ir taip krautis nepamainomą profesinių žinių bagažą“, – dėsto L. Jaciunskas.

Įmonėje vaikinai turi visas galimybes įsitraukti į svarbius projektus. Laurynui šiuo metu patikėtas Jonavos transformatoriaus pastotės rekonstrukcijos administravimas, jo bendramoksliui – penkių mažesnių pastočių (Vidzgirio, Varėnos, Saugų, Vilijampolės, Panerių). Nors darbas yra daugiau „popierinis“ – grafikų ruošimas, protokolų rengimas, darbo projektų, pastabų derinimas ir pan. – užduočių niekuomet nepristinga. Tai, savo ruožtu, tik dar labiau leidžia įgyti energetikui naudingų gebėjimų, pavyzdžiui, kantrybės, lankstumo, didelio informacijos srauto valdymo.

Tik atėję gavome pastiprinimą – mano bendravardį darbų vadovą, kuris itin kantriai ir kolegiškai nukreipia, paaiškina, jei reikia – padrąsina.

Tiesa, kaip ir visur, taip ir čia daugelis dalykų ir procesų nulemiami žmogiškojo faktoriaus. „Žmonių, kaip ir užduočių, yra įvairiausių. Natūralu, jog su vienais komunikuoti paprasta, su kitais sudėtingiau. Vienur daugiau geranoriškumo ir platesnio situacijos matymo, tačiau pasitaiko ir nepajudinamų formalistų. Bet su anksčiau jau minėtu inžineriniu nusiteikimu viskas įmanoma“, – optimizmo nepraranda Laurynas. Jį papildydamas M. Agejevas sako, jog norint būti geru energetiku, reikia gebėti planuoti bei organizuoti, valdyti energetikos projektus. Taip pat svarbu analizuoti situaciją, atpažinti problemas ir, žinoma, rasti sprendimus. Ne mažiau reikšminga pačiam rodyti iniciatyvą, patikėtas užduotis atlikti sąžiningai ir atsakingai.

Abu vaikinai pripažįsta, jog tobulėti verčia ne tik bendradarbių konsultacijos ar mentoriaus pagalba. Iššūkiai irgi yra savotiškas išlipimas iš komforto zonos. Didelė projektų apimtis, kartais – žmonių trūkumas ar priekabūs užsakovai verčia greitai reaguoti, tartis ir judėti į priekį. Savo ruožtu Laurynas pažymi komunikacijos su visomis bendradarbiaujančiomis grandimis laiku ir vietoje svarbą: „Pamenu, pačioje darbo pradžioje buvau šiek tiek sutrikęs, kai ne visai žinai kam ir ko. O juk tinkamai pateikta informacija – bet kokių sklandžių procesų variklis“.

Apie ateitį M. Agejevas kalba atsargiai – kol kas dirbdamas „Kauno tiltuose“ jaučiasi savose vėžėse, todėl planuoja ir toliau čia likti. Yra pasvarstymų apie tolesnes studijas, siekiant aukštesnio akademinio laipsnio, taip pat galvoja apie aukštesnę pareigybės poziciją. Tuo tarpu Lauryno planuose – noras gilintis į atsinaujinančią energetiką.

Pabaigai pašnekovai ypač atkreipia besirenkančiųjų studijas moksleivių dėmesį. Anot jų, svarbu susitarti su savimi, ar norima, jog būsimas darbas suteiktų prasmės jausmą. Elektros energija mūsų kasdieniame gyvenime tapo įprasta kaip oras. Ji maitina mūsų namus, verslus, pramonę, transportą. Sumanūs elektros energetikos specialistai rūpinasi energetiniu efektyvumu, atsinaujinančių energetikos šaltinių diegimu. Turėdami užtikrintą elektros tiekimą, galime imtis mažų buitinių darbų ir valdyti didžiulius projektus gamyboje. Kitaip tariant, elektra yra visur ir ją prisimename dažniausiai tik tada, kai ji pradingsta. Dar daugiau – energetika siūlo būti strategiškai svarbių projektų dalimi. Vienas tokių – Baltijos šalių sinchronizacija ir ėjimas energetinės nepriklausomybės link.

Kokybiškas ir praktiškas elektros energetikos studijas siūlo Kauno technikos kolegija.

AB „Kauno tiltai“ visuomet laukia motyvuotų būsimųjų energetikų kolegų (-ių) praktikai ar įvairioms darbo pozicijoms.

Skatina didžiuotis savo istorija

Iniciatyvūs kauniečiai ir aviacijos gerbėjai Kauno technikos kolegijoje pirmą kartą paminėjo pasaulinę vėjo dieną ir pagerbė vieną žymiausių šalies aviakonstruktorių Jurgį Dobkevičių, sukurdami jo lėktuvo modelio „DOBI-1“ prototipo vėjarodę.

Pasak iniciatyvos autoriaus Jono Oškinio, idėja pagerbti aviakonstruktorių gimė Žaliakalnyje veikiančio labdaros ir paramos fondo „Gyvenimo vartai“ socialinėse medžio dirbtuvėse „Auksinės rankos“.

„Žaliakalnyje įkurtose socialinėse medžio dirbtuvėse savo idėjas įgyvendina ir prasmingai laiką leidžia ilgalaikiai bedarbiai bei asmenys sveikstantys nuo priklausomybių. Čia ir gimė idėja prisijungti prie „Iniciatyvos Kaunui“ programos ir pagerbti aviakonstruktorių Jurgį Dobkevičių. Vėjarodę pasirinkome todėl, nes mieste matome nemažai vėtrungių, kurios atkeliavo nuo Kuršių marių regiono, ar net raganų ant šluotų, iškeltų ant namų stogų. O juk Kaune tikrai turime kuo didžiuotis. Kaunas išsiskiria savo aviacijos istorija ir čia gyvenusiais bei lėktuvus projektavusiais inžinieriais. Vienas tokių, 1920-1926 m. gyvenęs, Jurgis Dobkevičius, kuris buvo karo lakūnas, aviacijos inžinierius ir lėktuvų konstruktorius. Pirmasis jo lėktuvas „DOBI-1“ buvo sukurtas dar 1922 m. ir jo paties išbandytas. Vėliau J. Dobkevičius spėjo sukurti dar du modelius ir 1926 metais tragiškai žuvo skrisdamas savo paties sukurtu „DOBI-III“ modeliu. Jo garbei ir buvo nuspręsta atkurti jo pirmąjį modelį kaip vėjarodę, kurios yra itin populiarios tokiose aviacijos šalyse kaip Vokietija ar Švedija“, – pasakoja iniciatyvos autorius J. Oškinis.

Modelis atkurtas pagal originalius brėžinius

Projektą įgyvendinti padėjo gausus būrys partnerių, tarp kurių ir Lietuvos dailininkų sąjunga bei Lietuvos aviacijos muziejus.

„Labai esame dėkingi visiems partneriams, kurie prisidėjo. Mus konsultavo Lietuvos aviacijos muziejaus specialistai, kurie ne tik papasakojo apie konstruktorių, bet ir perdavė jo originalius brėžinius, kad galėtume atkurti identišką modelį. Prie šių brėžinių ir projekto dirbo ir Lietuvos dalininkų sąjungos, Kauno skyriaus narys, skulptorius Mindaugas Jurėnas, kurio pagalba buvo sukurta 20 kartų sumažinta 1.5 m pločio ir 1m ilgio „DOBI-1“ modelio vėjarodė. Projektui įgyvendinti pasirinkome Kauno technikos kolegiją, kuri turi ilgaamžes aviacijos inžinierių ruošimo tradicijas, o dabar ir modernų Aviacijos inžinerijos centrą. Tai puiki ir simbolinė vieta pirmajai pasaulinei vėjo dienai paminėti bei J. Dobkevičiaus atminimui pagerbti. Visi kartu paruošėme ir edukacinę renginio programą, kuria norime šviesti nuo mažiausių iki vyriausių kauniečių ir parodyti, kad tikrai esame aviacijos miestas“, –  pasakoja J. Oškinis.

lt.wikipedia.org

Kartu auginame miesto potencialą

Renginio iniciatoriui pritaria ir Kauno technikos kolegijos direktorė dr. Lina Girdauskienė. Jos teigimu, Kaunas yra Lietuvos aviacijos centras, pasižymintis ne tik turtinga savo istorija, ruošiamais inžinieriais, bet ir vizionieriais, kurie ir toliau prisideda prie Kauno kaip aviacijos centro potencialo auginimo.

„Šiandien Kauno technikos kolegijoje ruošiame Avionikos sistemų ir Orlaivių mechanizmų techninio eksploatavimo inžinierius, neseniai duris atvėrė modernus Aviacijos inžinerijos centras, mieste veikia pasaulinio masto orlaivių priežiūros ir remonto kompanijos. Kaunas konkuruoja ne lokaliai, o globaliai. Tuo pačiu turime ir labai turtingą istoriją, kuomet prieš daugiau nei 90 metų KTK sklandytojų būrelio nariai pagamino pirmąjį sklandytuvą Lietuvoje, mieste turime daug žymių aviakonstruktorių. Neabejoju, kad jungiant praeities gijas su ateities potencialu galime pasiekti labai daug ir būti regiono lyderiais. Todėl tikrai labai malonu ir didelė pagerbti vieno iš Lietuvos aviacijos korifėjų atminimą ir prie mūsų centro turėti šią unikalią vėjarodę. Tikiuosi, kad ji ne tik džiugins miestiečius ir bendruomenę, bet ir parodys teisingą vėjo kryptį visiems inžinieriams“, – linki KTK direktorė dr. L. Girdauskienė.

LPF „Gyvenimo vartai“ projektą „Naujų kultūros tradicijų įgyvendinimas Žaliakalnyje“ pagal prioritetą „Atvira, integrali ir inovatyvi kultūra“ srityje „Kaunas – šiuolaikinė Europos sostinė“ iš dalies finansuoja Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.

Būtinybė stiprinti inžinerinį potencialą

Vyriausybės parengta pertvarka daugelį kolegijų neramino ir privertė kvestionuoti jos poreikį. Visgi, kai kurios kolegijos į reformą pažvelgė kaip į galimybę, o ne grėsmę ir surado sprendimus tenkinančius tiek studentus, tiek kolegijas, tiek ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją.

Kauno technikos kolegijos vadovės dr. Linos Girdauskienės teigimu, atlikus vidines analizes ir tyrimus buvo nuspręsta stiprinti inžinerinį šalies ir miesto potencialą ir jungtis su Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija.

„Ieškojome geriausio įmanomo sprendimo tiek mūsų bendruomenei, tiek ir visam sektoriui. Analizavome įvairias galimybes ir skirtingas strategijas nuo kolegijų stiprinimo, remiantis geografiniu, studijų programų standartizavimo, bazių principu, iki specializacijos koncepcijos. Galiausiai buvo nuspręsta stiprinti inžinerinį šalies potencialią. Inžinierių poreikis pasauliniu mastu auga eksponentiškai, čia krypsta visos investicijos ir inovacijos. Apie vieningą būtinybę stiprinti Lietuvos potencialą šioje srityje kalba ir Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacija (LINPRA) su šūkių „Lietuva 2030 inžinerijos šalis“. Matydami esamą situaciją, nusprendėme ir toliau vykdyti savo misiją, kurią vykdome daugiau nei šimtą metų – būti Lietuvos inžinerijos kolegija, specializuota aukštąja mokykla, kuri yra matoma dėl savo kokybės, profesionalumo, aukštos kvalifikacijos dėstytojų, mokslinės taikomosios ir eksperimentinės veiklos projektų bei paslaugų verslui. Susijungę su KMAIK esame pasirengę tapti Lietuvos inžinerijos kompetencijų centru“, –  sako dr. L. Girdauskienė.

Augins kokybę

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos vadovo dr. Vaidoto Lygio nuomone, kiekviena reforma išjudina ir priverčia pasitempti. O šiuo atveju net sukuria naują ir pasauliniu mastu konkuruosiantį darinį.

„Visos reformos sukrečia ir turi savų pliusų bei minusų. Atsiranda grėsmė mažoms kolegijoms išnykti, prarasti dalį būsimų specialistų ar patyrusių darbuotojų, kurie kai kuriose kolegijose nesugebės prisitaikyti prie pokyčių, nors yra puikūs specialistai. Tuo pačiu reforma padeda ir sustiprinti institucijas ar atsirasti naujoms kaip mūsų bendrai su KTK kuriamai Lietuvos inžinerijos kolegijai. Kartu su KTK sutampa mūsų vertybės ir inžinerinės kolegijų kryptys. Jau šiandien turime abiejose kolegijose dirbančių administracijos darbuotojų, kas palengvins adaptacijos periodą. Taip pat labai malonu, kad šią idėją remia ir jos didelį potencialą mato Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Tai rodo, kad einame teisingu keliu“, – teigia dr. V. Lygis.

Naujos galimybės studentams

KMAIK vadovo nuomone, naujas darinys suteiks daugiau galimybių tiek studentams, tiek ir verslui.

„Abiejų kolegijų junginys turės didelį inžinerinį potencialią. Studentai galės naudotis didesne materialine baze, laboratorijomis, įvairesnėmis dėstytojų kompetencijomis. Augsime kartu su KTK, stiprinsime miškininkystės ir sodininkystės programas bei labiau, kaip įprasta visame pasaulyje, jas nukreipsime į inžinerinę kryptį“, – planus dėsto KMAIK vadovas.

KTK direktorės dr. L. Girdauskienės teigimu, susijungimas sustiprins abi kolegijas studijų, mokslo srityje, pagerins kokybę ir leis išnaudoti bendrą potencialią.

„KMAIK ir KTK tarpusavyje yra suderinamos apie 90 proc. Esame arti geografiškai ir stipriname regioną, turime vertybinę sutaptį ir kultūrinį panašumą ir galiausiai – bendrą sinergiją. Kartu tikimės ruošti studentus vis stiprėjančio žaliojo kurso, tvarumo ir ekologijos kontekste, kuris tampa vis svarbesnis ir inžinerinėje pramonėje. Susijungimas leis taupyti, standartizuoti procesus, sutelkti vadybines ir administracines pajėgas. Tai, ką darėme pavieniui, dabar darysime kartu su didesniais pajėgumais ir iš čia atsirandančia sinergija. Kartu su KMAIK iki 2029 m. pasieksime visus keliamus ministerijos reikalavimus bei tapsime taikomųjų mokslų universitetu. Tikime, kad mūsų tikėjimas bendradarbyste, o ne konkuravimas individualiai ir pokyčių vengimas, ir bus mūsų sėkmės formulė“, – mano KTK direktorė dr. L. Girdauskienė.