M. Buharis pernai penkis mėnesius praleido Londone, kur gydėsi. Kadangi jo nebuvo šalyje, kilo gandai, kuriuos platino ir politiniai oponentai.

„Tai esu aš, garantuoju jums“, – sakė M. Buharis klimato konferencijoje Lenkijoje, kur nigeriečių buvo paklaustas apie gandus. „Daug žmonių vylėsi, kad aš mirsiu“, – sakė jis. Gandų skleidėjai esą yra „tamsuoliai“ ir „bedieviai“.

M. Buhario pareiškimas buvo pasitiktas juoku ir plojimais. Jo darbuotojai taip pat paskelbė raštišką gandų paneigimą pavadinimu „Tai esu aš, prezidentas M. Buharis atsako į kaltinimus klonavimu“.

75-erių M. Buharis siekia perrinkimo. Jis didžiausios Afrikos ekonomikos prezidentas yra nuo 2015 metų. M. Buharis šaliai vadovavo ir po pučo 1983-1985 metais.

Kaip prikelti mamutą? Paimame DNR iš ilgai buvusios užšaldytos ląstelės, kaip surogatinę motiną panaudojame šiuolaikinį gyvūną, ir taip pasaulį išvysta visavertis seniai mirusio individo klonas. Skamba kaip receptas iš tolimos ateities su skraidančiais automobiliais ir kiborgais, tačiau biologai užsiima tuo jau nuo 2003 metų. Pirmiausiai tai atlikta su Javos bantengi jaučiais, kurie yra tolimi karvių giminaičiai. Dėl Indonezijoje pradėto aktyvaus kryžminimo su kuo pasitaikė, grynakraujų rūšies atstovų praktiškai neliko, ir buvo nuspręsta populiaciją atkurti auginant klonus iš prieš 20 metų užšaldytų ląstelių. Surogatine motina tada, 2003 metais, tapo paprasta amerikietiška karvė: jai gimė pora bantengi veršelių, iš kurių vienas išgyveno septynetą metų.

Vienos išnykusios gyvūnų rūšies atgaivinimas lemia nuo trijų iki aštuonių kitų, kol kas dar gyvų rūšių išnykimą.

Nuo tada ši technologija išbandyta su retais juodakojais šeškais, servalais ir ispaniniu ožiu. Pastarieji oficialiai laikyti išnykusiais nuo 2000 metų iki 2009-ųjų, kai pirmą kartą istorijoje biologai atgaivino išnykusią rūšį – tegul ir vos kelioms minutėms: dėl plaučių defekto naujagimis ožys praktiškai iš karto nugaišo. Tačiau antrajame šio šimtmečio dešimtmetyje išmirusių rūšių atgaivinimas iš grynai utopinės idėjos virto konkrečiais tyrimų projektais. Rengiamasi prikelti didįjį stepinį teterviną, karvelį keleivį ir, savaime aišku, mamutus. Vasario gale vienas iš genų inžinerijos kūrėjų, Harvardo genetikos profesorius George'as Churchas, pareiškė, kad jo komanda po poros metų sukurs mamuto ir afrikinio dramblio hibridą. Didelį progresą mokslininkams padėjo pasiekti vos prieš penketą metų sugalvota CRISPR/Cas9 sistema, itin tikslaus DNR redagavimo technika, jau užsirekomendavusi taip, kad pernai jos autoriai varžėsi su Donaldu Trumpu dėl „metų žmogaus“ vietos ant žurnalo „Time“ viršelio.

Prikėlimo problema mokslininkus domina visai ne dėl to, kad reikia su kuo nors išbandyti naujus molekulinės biologijos instrumentus, – apie mamutus, kitaip, nei apie kokius nors C.elegans kirminus, garantuotai praneš kiekvienas provincijos televizijos kanalas. Yra ir kita priežastis. 2014 metais Pulitzerio premija apdovanota (ir kartu į šešių Billo Gateso rekomenduojamų knygų sąrašą pateko) „The New Yorker“ žurnalistės Elizabeth Kolbert knyga „Šeštasis išmirimas“. Autorė pasikalbėjo su keliomis dešimtimis mokslininkų ir pabandė plačiajai publikai glaustai pateikti jų prognozę 2100 metams: iki šio amžiaus pabaigos planetoje išnyks 20–50 procentų gyvūnų rūšių.

Vieno iš pagrindinių kandidatų į prisikėlimą istorija leidžia suprasti, kaip tai nutinka. XIX amžiaus viduryje karveliai keleiviai sudarė 40 procentų visų Amerikos paukščių ir liudininkai aprašė, kaip milijoniniai jų pulkai skrieja, užtemdydami dangų nuo horizonto lig horizonto. Bet jau 1914 metais Cincinačio zoologijos sode nugaišo paskutinė žinoma šios rūšies patelė Martha, ir rūšies istorija baigėsi. Karvelius šaudė, pešė, kepė ir rūkino visame žemyne ir niekas nemanė, kad tokiam įprastam ir plačiai paplitusiam paukščiui įmanoma kaip nors pakenkti.

Klonavimas lyg ir suteikia viltį, kad sunaikintas rūšis įmanoma atkurti, ir be to – pramoniniu mastu. Pradanginome kokį nors kurmėną? Ne bėda – prikelsime laboratorijoje. Tačiau kovo mėnesį mokslo žurnale „Nature Ecology and Evolution“ publikuotas Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos biologų straipsnis, kuriame teigiama: vienos išnykusios gyvūnų rūšies atgaivinimas lemia nuo trijų iki aštuonių kitų, kol kas dar gyvų rūšių išnykimą.

Vos po pusšimčio metų taip galime likti vien su mamutais, tačiau be dramblių. Saugoti dramblius nuo brakonierių ir ilčių medžiotojų Afrikoje gali būti sudėtingiau, nei prižiūrėti gauruotus mamutus kur nors šiaurėje.

Viena iš svarbiausių problemų – pinigai ir specialistų rankos. Ir svarbiausia netgi ne tai, kad darbuotis su embrioninėmis ląstelėmis, atlikti taškinius dramblio DNR pakeitimus ir steriliomis sąlygomis laikyti būsimą mamutuko motiną dramblę, būtų brangus malonumas. Straipsnio autoriai netgi nesureikšmina visų laboratorinių darbų kainos: tokiam vienkartiniam projektui, jei ne iš vyriausybės, tai iš kokio nors ekscentriško milijardieriaus pinigų tikrai atsirastų. Tačiau paskui reikėtų to, dėl ko ir sumanytos visos šios manipuliacijos ląstelių branduoliais: reintrodukcijos, rūšies grąžinimo į natūralią aplinką.

Ekologijos požiūriu, situacija po sėkmingo rūšies sugrąžinimo eksperimento niekuo nesiskirtų nuo katastrofos. Ką tik gyvenimui sugrąžinta rūšis ir, pagal optimistiškiausią scenarijų, galinti daugintis nelaisvėje, pagal visus parametrus būtų ant išnykimo ribos. Gyvenamoji aplinka nebūtų gimtoji: planeta pakito ne tik nuo mamutų epochos, bet ir nuo karvelio keleivio laikų. Jau nekalbant apie tai, kad prisikėlėliams tektų dalintis teritorija su dabar ją užimančiais. Prikeltos rūšies individus neigiamai veiktų artimų giminaičių kryžminimo pasekmės. Įprastai vyresniųjų jaunesniems perduodamiems gyvybiškai svarbiems įpročiams – nuo paukščių giesmių, perskridimų maršrutų iki maisto paieškų – tiesiog nebūtų iš kur rastis. Prisiminus, kiek tenka terliotis su dar neišnykusiomis pandomis – tarkime, prieš pasirodant pandų jaunikliams, kaskart tenka persirengti pandomis patiems, – užduotis nebeatrodo tokia paprasta. O juk ne visi svarbūs išnykę gyvūnai tokie fotogeniški kaip pandos, tad svarbu iš karto apsispręsti, kas už tai sumokės ir – svarbiausia – mokės toliau, kai po kelerių metų prikeltosios aštuonmetrinės jūrų karvės nebebus naujiena.

Siekdami svarstyti konkrečiau, mokslininkai paėmė 70 neseniai išmirusių Naujosios Zelandijos arba Australijos gyvūnų sąrašą ir pasirinko iš jo tuos, kurie turi nykstančių giminaičių. Paskui paskaičiavo preliminarų vienos rūšies prikėlimo biudžetą (čia atsižvelgiama į tokias išlaidas, kaip tvoros, saugančios nuo plėšrūnų, statymas draustinyje, ar atlyginimai komandai, kuri daug metų sektų gyvūnus). Vienos rūšies sugrąžinimas Australijoje kainuotų apie 5 mln. dolerių (vidutiniškai) ir apie 20 mln. – Naujojoje Zelandijoje. Jei šiuos pinigus skirs valdžia, taupyti neišvengiamai teks kitų rūšių, kurioms gresia išnykimas, sąskaita. Duodamas interviu „New York Times“ vadovaujantis autorius pareiškė, kad vos po pusšimčio metų taip galime likti vien su mamutais, tačiau be dramblių. Saugoti dramblius nuo ginkluotų brakonierių ir ilčių medžiotojų Afrikoje gali būti sudėtingiau, nei prižiūrėti gauruotus mamutus kur nors šiaurėje.

Tad ar nebūtų galima išleisti ir tuos ir kitus milijonus naudingiau – tarkime, medicinai? Rūšių išsaugojimas tam tikra prasme ir yra investicija į mediciną. Pastaruosius penkis dešimtmečius mokslininkai neretai ir nagrinėja įvairių retų rūšių biologinius mechanizmus, padedančius suprasti žmogaus ligas. Pilkasis smėlrausis nesensta, o rykliai turi į nieką nepanašų imunitetą, trukdantį vėžio vystymuisi. Jų ir mūsų genų skirtumai gali pateikti užuominų, ką būtų galima pakeisti kokių nors žmogaus ląstelių DNR, kad vėžiu nesirgtume ir mes. Tarkime, kad ir tuo pačiu CRISPR metodu, kuriuo rengiamasi prikelti mamutus.

Iki to laiko žinduoliai buvo klonuojami gana primityviu būdu – dirbtinai padalijant besiformuojantį embrioną. O Dolly atvejis visai kitoks. Buvo paimta somatinė, t.y. kūno (šiuo atveju buvo paimta pieno liaukos ląstelė), o ne lytinė ląstelė, ir į ją įterptas norimo klonuoti gyvūno ląstelės branduolys, kuris savyje ir talpina genetinę informaciją, lemiančią specifinius organizmo požymius.

Tačiau išgarsėjo tik avis Dolly, nors po jos, taikant tą pačią technologiją, dar sėkmingai buvo klonuota daugybė skirtingų gyvūnų rūšių. Kokie gi gyvūnai tai buvo?

Kiaulės

Vienos pirmųjų po avių buvo klonuotos kiaulės. 2000 metais, kompanija dirbusi kartu su Roslino instituto mokslininkais sėkmingai klonavo paršelius, kuriems davė Millės, Christos, Carrelės, Dotcomo ir Alexio vardus. Rezultatai buvo publikuoti prestižiniame mokslo žurnale „Nature“.

Katės

Dar po metų amerikiečiai, nenorėdami atsilikti naujoje tyrimų srityje, klonavo kates. Eksperimentą koordinavo Teksaso A&M universiteto mokslininkai. Beje, gimusių kačiukų kailio raštai skyrėsi, ir tai įrodymas, kad genetiniai veiksniai lemia ne viską. Rezultatai taip pat publikuoti žurnale „Nature“.

Elniai

Tame pačiame universitete 2003 metais buvo klonuotas ir elnias, gavęs Devio vardą. Genetinė medžiaga jo klonavimui buvo paimta iš kito elnio odos ląstelės. Beje, Devis gyvas dar ir šiandien.

Arkliai

Tai pačiais metais Italijoje buvo klonuotas arklys. Šis eksperimentas buvo ypatingas tuo, jog ląstelės branduolys buvo paimtas iš tos pačios patelės, kuri vėliau ir išnešiojo vaisių. Kitaip tariant, motina pagimdė savo pačios kloną. Tokiu būdu buvo išsklaidytos abejonės dėl imuninio nesuderinamumo tarp genetiškai tapačių motinos ir jos vaisiaus, kas ilgą laiką buvo svarstoma teoriniame lygmenyje.

Šunys

Pirmą kartą šuo buvo klonuotas 2005 metais Pietų Korėjoje ir gavo Snupio vardą. Pastebėtina, kad klonuoti šunis sekėsi ypač sunkiai. Snupis buvo klonuotas po 1095 nesėkmingų bandymų.

Pelės

2008 Japonijos mokslininkai paskelbė klonavę peles. Maža to – iš ląstelių, kurios buvo užšaldytos 16 metų. Atšildytos ląstelės, žinoma, buvo žuvusios, tačiau jų genetine medžiaga buvo įmanoma pasinaudoti. Šis tyrimas pirmą kartą įrodė, jog praktiškai įmanoma „prikelti“ ir gyvūnus, kurių jau nėra gyvų, jei tik buvo išsaugota jų audinių.

Laukinės ožkos

2009 metais Ispanijos, Prancūzijos ir Belgijos mokslininkų komanda, pasinaudoję nuo 1999 metų išsaugota genetine medžiaga, klonavo išnykusią laukinę ožką (Pyrenean ibex). Deja, ji gimusi išgyveno tik kelias minutes, ir mirė dėl plaučių defektų, tačiau tyrimas unikalus tuo, kad įrodė, jog įmanoma klonuoti ir išnykusius gyvūnus.

Pilkieji vilkai

Pietų Korėjoje 2005 metais mokslininkai klonavo nykstančius pilkuosius vilkus. Įdomu tai, kad kiaušinėliai buvo paimti iš šunų, nes iš vilkų jų gauti buvo per daug sudėtinga. Atitinkamai surogatinėmis motinomis taip pat buvo pasirinktos kalės.

Šių metų „Tyrėjų naktis“ skirta įvairaus amžiaus ir pomėgių žmonėms, vyks tiek mokslo įstaigose, tiek viešosiose erdvėse.

Daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių žmonės pamatys,  kaip gimsta moksliniai išradimai, eksperimentai, pavyzdžiui, augalų klonavimas, ar mėginamas mintimis valdyti kompiuterį. Taip pat bus galima išmokti pažinti orus, nustatyti gyvūnų amžių ar net išbandyti virtualiąją realybę.

Susitikimai su mokslininkais, proto mūšiai,  įvairios paskaitos, praktiniai užsiėmimai,  mokyklose ir įmonėse prasideda šį penktadienį ir vyks iki paryčių.

Visi renginiai nemokami.

Pasak „Tyrėjų nakties“ organizatorių, siekiama, kad kiekvienas – mažas ir didelis – mokslo pasaulyje atrastų savo atradimus.

Beje, klonuoti šunelį kainuoja nei daug, nei mažai – „tik“ 100 tūkst. dolerių.

Amžinas gyvenimas – už 100 tūkst. dolerių

Prieš 20 metų pasaulį apskriejo žinia apie sėkmingą avelės Dolly klonavimą. Šis istorinis mokslo laimėjimas davė pradžią dabar gyvūnų klonavimo srityje lyderiaujančiai Pietų Korėjos kompanijai „Sooam Biotech Research Foundation“. Jos klestinčio verslo paslaptis – galimybė šunų šeimininkams su savo mylimais augintiniais gyventi amžinai.

Praėjus 10 metų po avelės Dolly klonavimo, 2006 m. Seule veiklą pradėjusi kompanija jau yra klonavusi apie 800 šunų. Paslaugą užsako ne tik privatūs asmenys – įvairių valstybių institucijos klonuoja savo geriausias pėdsekius ar gelbėtojus šunis. Nei daug, nei mažai – 100 tūkst. dolerių, ir tavo šuo gyvens amžinai. Dažniausi klientai, galintys tai sau leisti, – įžymybės ir milijardieriai. Pasak kompanijos atstovų, beveik pusę užsakymų jie gauna iš Šiaurės Amerikos.

Ant penkių aukštų „Sooam Biotech“ pastato koridorių sienų – daugybė nuotraukų su jau klonuotais gyvūnais ir kartu su jais besišypsančiais šeimininkais. Nuotraukos pažymėtos vėliavomis, į kurias šalis išvyksta klonuoti šuniukai, tai – JAV, Meksika, Dubajus, Rusija, Japonija, Kinija, Vokietija. Tačiau didelė dalis klientų nori išlikti nežinomi. Yra buvę prašymų klonuoti ir kitus naminius gyvūnus – kates, šinšilas, net gyvates, tačiau, pasak kompanijos atstovų, tokių užsakymų skaičius buvo per mažas, kad būtų nustatyta tinkama kaina.

Kaip jau minėta, kartais užsakymus klonuoti pateikia valstybinės institucijos. Vienas garsiausių tokių šunų – Trakras iš Niujorko. Jis po Rugsėjo 11 išpuolių padėjo rasti paskutinį išgyvenusi žmogų po Pasaulio prekybos centro nuolaužomis. Kompanija iš viso klonavo penkias Trakro kopijas, tad šis šuo –  daugiausia kartų klonuotas šuo istorijoje.

Identiškumo negarantuoja

Visi maži šunyčiai laikomi inkubatoriuose, kuriuose nuolatos tikrinama temperatūra ir kiti duomenys. O viskas prasideda, kai mėgintuvėlyje užauginama ląstelė šuns, kurį norima „prikelti iš numirusiųjų“. Užaugintos ląstelės DNR perkeliama į šuns donoro kiaušialąstę, iš kurios prieš tai pašalinama genetinė medžiaga. Ląstelė ir kiaušialąstė sujungiamos elektros šoku. Gautas embrionas įsodinamas į kalės gimdą, ir po dviejų mėnesių klonuotas šuniukas išvysta pasaulį.

Deja, bet 100 tūkst. dolerių negarantuoja, kad šunelio charakterio savybės ir net išvaizda bus lygiai tokia pati, kokia buvo mirusio augintinio. Tai pabrėžia ir profesorius seras Ianas Wilmutas, vadovavęs avelės Dolly klonavimo tyrimams. Anot jo, dėl kartais nenuspėjamų vystymosi posūkių net ir kailio spalva gali būti kitokia.

Bandoma klonuoti ir mamutą

Pietų Korėjos kompanija „Sooam Biotech Research Foundation“ žinoma ne tik dėl šunų klonavimo. Mokslininkai mokslinių tyrimų tikslais čia klonuoja daugybę įvairių gyvūnų – tarp jų veršelius, kiaules. Kompanijos įkūrėjas Hwangas Woo-Sukas kurį laiką buvo laikomas kone nacionaliniu herojumi, tačiau po kurio laiko pasirodė straipsnių, kad jo kompanija taip pat atlieka galimus klonavimo eksperimentus ir su žmogaus embriono ląstelėmis. Dėl tarptautinių bioetikos pažeidimų H. Woo-Sukas 2009 m. buvo nuteistas dvejiems metams nelaisvės.

Naminių gyvūnų klonavimo nereguliuoja jokie įstatymai, bet žmogaus embrionų klonavimas tarptautiniu mastu laikomas nelegaliu. Europos Parlamentas prieš metus nutarė drausti ūkio gyvūnų klonavimą. Kompanija siekia susigrąžinti gerą vardą siekdama „legalių“ reikšmingų mokslinių pasiekimų. Vienas jų dabar vykdomas didelis projektas – mamuto klonavimas. Nuo 2012 m. iš Sibire rasto sušalusio mamuto palaikų mokslininkai bando sukurti gyvybingas ląsteles.

Be to, kompanijos mokslininkai atlieka bandymus su klonuotais gyvūnais siekdami geriau suprasti Alzhaimerį, diabetą, kai kuriuos vėžio tipus. „Sooam Biotech Research Foundation“ prisideda ir prie Kinijoje kuriamo didžiausio pasaulyje gyvūnų klonavimo centro.

Tačiau Pietų Korėjos mokslininkas iš „Sooam Biotech Research Foundation“ teigia, kad jam vis tiek mieliausias darbas yra klonuoti šunis, labiausiai – dėl šeimininkų reakcijų. Jeongas Yeon-Woo sako, kad savo augintinį pamatę žmonės atrodo lyg suradę seniai dingusį vaiką.

Kiti baiminosi, kad bus auginami identiški žmonės, kurie bus naudojami kaip „atsarginių dalių“ bankai arba „patrankų mėsa“.

Paaiškėjo, kas nei vienos, nei kitos stovyklos viltys ar nuogąstavimai neišsipildė.

Žmonių klonavimą, kuris yra sudėtingas, rizikingas ir prieštaringai vertinamas dėl etikos priežasčių, nustelbė kiti regeneracinės medicinos metodai, tokie kaip kamieninių ląstelių terapija, sako ekspertai.

„Tai nepateisino didelio entuziazmo“, – pripažino Rosario Isasi, dirbanti Majamio universiteto Bioetikos ir sveikatos apsaugos politikos institute.

„Atrodė – eureka! – pagaliau galėsime labiau suprasti ligų mechanizmus, galbūt panaudoti tai nevaisingumo gydymui, – ji sakė naujienų agentūrai AFP. – Tačiau to neįvyko.“

Dolly, bene garsiausia avis pasaulyje, buvo pirmasis žinduolis, klonuotas naudojant somatinių ląstelių branduolių perkėlimo (SLBP) technologiją.

Naudojant šį metodą iš somatinės ląstelės – pavyzdžiui, odos audinių – išimamas branduolys, kuriame slypi organizmo DNR. Ląstelės branduolys perkeliamas į neapvaisintą kiaušialąstę, iš kurios anksčiau buvo pašalintas jos pačios branduolys.

Klonuojant Dolly, genetinė medžiaga buvo paimta iš pieno liaukos ląstelės. Sarkastiški Roslino instituto, veikiančio Škotijos sostinėje Edinburge, mokslininkai klonuotą avelę pavadino įspūdinga figūra išsiskiriančios kantri muzikos žvaigždės Dolly Parton (Doli Parton) vardu.

Kai subrendusios ląstelės branduolys perkeliamas į kiaušialąstę, ši pertvarko DNR į embrioninę būklę, paveikta elektros impulsais, ir pradeda dalytis, suformuodama embrioną, kilusį tik iš vieno tėvinio organizmo.

Kiek žinoma, tokiu būdu dar nebuvo klonuotas nei vienas žmogus.

Slidi nuokalnė

Klonavimas kaip žmonių reprodukcijos metodas visame pasaulyje yra draudžiamas.

Kurti vienodas žmonių kopijas ne vien kertasi su etikos principais ir žmogaus teisėmis – dar viena svarbi priežastis yra saugumas. Klonuojant gyvūnus, tik nedaugelis sukurtų embrionų išgyveno, kol buvo atvesti, o vėliau daugeliui išsivystydavo sveikatos sutrikimų.

Pasak ekspertų, moralinis pasipriešinimas klonavimui kaip reprodukcijos priemonei aptemdė šios technologijos tikėtinus privalumus regeneracinėje medicinoje.

Žmonės labiausiai baiminasi, kad mokslininkai neatsispirs pagundai pasijusti prilygstantys Dievui.

„Nustačius etikos saugiklius, nėra ... galimybių tai panaudoti reprodukciniams tikslams“, – teigė R.Isasi.

Vis dėlto daugelis žmonių „bijo, kad artėjama prie slidžios nuokalnės... Kad vienas dalykas veda prie kito, šis – dar prie kito, kol gaunamas blogas rezultatas“, aiškino ekspertė

„Tai kelia daugiausiai nerimo. Tikriausiai būtent dėl to šią technologiją buvo vengiama naudoti“, – pridūrė ji.

Investicijos į terapinio klonavimo tyrimus sumenko, ir tik nedaugelis šalių, tarp jų Belgija, Izraelis, Japonija, Pietų Korėja, Britanija ir Singapūras, yra leidusios kurti embrionus eksperimentams.

Jungtinėse Valstijose tokie eksperimentai nėra griežtai uždrausti.

Naudodami terapinį klonavimą, mokslininkai paima kamieninių ląstelių iš labai ankstyvos stadijos embriono, vadinamojo blastocito – tuščiavidurio kamuolėlio, kurį sudaro apie 100–200 ląstelių.

Iš tokių jaunų „tuščių“ ląstelių galima išauginti specializuotas ląsteles – pavyzdžiui, kepenų arba kraujo. Toks metodas žada didelę pažangą gydant ligas arba atkuriant pažeistus organus.

Jeigu persodinimui skirtas organas gaunamas naudojant paties paciento DNR, transplanto atmetimo reakcijos tikimybė smarkiai sumažėja.

Tačiau išgaunant kamienines ląsteles embrionai sunaikinami, o tai kelia kitokių moralinių dilemų.

Tik nedaugeliui mokslininkų pavyko sukurti kamieninių ląstelių, naudojant SLBP metodą, ir dar niekam nepavyko išauginti iš jų visaverčio, veikiančio žmogaus organo.

„Žmonių klonavimas išnyks“

Klonavimas galbūt nebuvo tiesiogiai pritaikytas medicinoje, bet padėjo sukurti daugelį kitų technologijų, sako ekspertai.

„Ištisa sritis perėjo prie iPK (indukuotų pliuripotencinių kamieninių ląstelių) tyrimų“, – pažymėjo Julianas Savulescu (Džulianas Savulesku), vadovaujantis Oksfordo universiteto Uehiro praktinės etikos centrui.

Indukuotos pliuripotencinės kamieninės ląstelės kuriamos paskatinant subrendusias specializuotas ląsteles grįžti į ankstyvąją jaunatvinę stadiją. Faktiškai jos gali būti naudojamos klonavimui, kuriam nereikalingas embrionas.

Šis Nobelio medicinos premija apdovanotas atradimas dabar yra regeneracinės medicinos tyrėjų dėmesio centre, nors dar aiškinamasi, ar iPK ląstelės veikia lygiai taip pat kaip embrioninės.

Dar viena svarbi sritis – mitochondrijų genų perkėlimas. Šis naujas metodas leidžia pernešti tėvinę DNR į sveiką kiaušialąstę ir sukurti embrioną be žalingų mutacijų, paveldimų iš motinos.

Džordžijos technologijų instituto bioetikos ekspertas Aaronas Levine'as (Eronas Livainas) kelia prielaidą, kad klonavimo metodai žmonių gydymui veikiausiai bus naudojami auginant gyvūnų organus, audinius arba gaminant biologinius preparatus, kurių neatmestų žmonių imuninė sistema.

„Manau, žmonių klonavimas išnyks, – sakė jis. – Manau, kad tiesiog nebus pakankamos paklausos; klonavimas nesuteiks daug galimybių atlikti tai, ko nebūtų galima padaryti kitokiais būdais.“

Paprastas atsakymas – „tikriausiai“. Pasak ekspertų, šito neįmanoma tiksliai nustatyti, tai keblu netgi Europoje, kuri yra labiausiai negu bet kuris kitas pasaulio regionas priartėjusi prie maisto produktų, gaunamų iš klonuotų gyvulių, uždraudimo.

Ko gera, Dolly yra pati žinomiausia avis pasaulyje – galbūt išskyrus Biblijoje minimą avinėlį, kurį Abraomas paaukojo vietoje savo sūnaus.

Kai ta avelė išvydo pasaulį vienoje Edinburgo laboratorijoje 1996 metų liepos 5-ąją, ši žinia pateko į pirmuosius puslapius, sukeldama tiek džiugių lūkesčių, tiek grėsmingų perspėjimų.

Iš tikrųjų dauguma tikėtinų klonavimo galimybių lieka praktiškai nenaudojamos. Vis dėlto vienas Dolly palikimo aspektas pasirodė esantis labai sėkmingas: vertingiausių veislinių gyvulių klonavimas.

Privatusis sektorius šią rinkos nišą įvairiuose regionuose išnaudojo nevienodai aktyviai – padėtis Jungtinėse Valstijose, Kinijoje ir Europos Sąjungoje iš esmės skiriasi.

– JAV: FDA patvirtinta

„Labiausiai dramatišką poveikį Dolly klonavimas padarė gyvulių klonavimui Jungtinėse Valstijose“, – bioetikos ir klonavimo ekspertas Aaronas Levine'as (Eronas Livainas), dirbantis Džordžijos technologijų universitete.

2008 metais JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) padarė išvadą, kad maisto produktai, gaunami iš galvijų, kiaulių ir ožkų klonų, yra tokie pat saugūs valgyti, kaip ir iš bet kurių kitų galvijų, kiaulių arba ožkų. Netgi mokslininkai negali atskirti sveiko klono nuo gyvulio, išauginto naudojant tradicinius metodus, pažymėjo priežiūros agentūra.

Amerikoje nėra jokių įpareigojimų specialiai žymėti klonuotų gyvulių arba jų prieauglio mėsą arba pieną – ar tie produktai būtų parduodami šalies rinkoje, ar užsienyje.

Gyvulininkystės sektorius niekada nesiekė įprastos reprodukcijos pakeisti klonavimu, kadangi šis procesas yra sudėtingas ir brangus: klonuoti vieną gyvulį gali kainuoti daugiau negu 10 tūkst. eurų. Be to, šis metodas kol kas nelabai sėkmingas, ir tik nedaugelis klonuotų embrionų išgyvena, kol tampa sėkmingai atvestais jaunikliais. Taigi dėmesys yra sutelktas į pačių vertingiausių reproduktorių genetinį kopijavimą, kad jie natūraliai vestų ne mažiau vertingus palikuonius.

„Jungtinėse Valstijose klonavimas gana plačiai naudojamas reproduktoriams dauginti, – sakė A.Levine'as. – Klonuoti gyvuliai neturėtų tiesiogiai patekti į maisto produktų gamybos grandinę. Nors įtariu, kai kurie į ją patenka“.

Vienos iš komercinio gyvulių klonavimo lyderių Jungtinėse Valstijose yra bendrovė „Cyagra“, įsikūrusi Elizabettauno mieste Pensilvanijos valstijoje, ir „ViaGen“, veikianti Teksaso valstijos mieste Ostine. Bent viena iš šių bendrovių (ViaGen) taip pat teikia branginamų kačių ir šunų klonavimo paslaugą.

– Kinija: neištyrinėta teritorija

JAV bendrovės paprastai per metus išaugina nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių klonuotų gyvulių. Tuo tarpu „Boyalife Group“ naujoji klonavimo įmonė netoli Kinijos šiaurinės pakrantės miesto Tiandzino planuoja per metus klonuoti apie 100 tūkst. karvių, o iki 2020-ųjų šias apimtis padidinti iki milijono klonuotų gyvulių per metus.

Ši bendrovė planuoja klonuoti ir veislinius lenktyninius žirgus, naminius augintinius ir policijos šunis, pasižyminčius itin jautria uosle.

„Boyalife“ skelbia bendradarbiaujanti su partnere Pietų Korėjoje „Sooam“ ir Kinijos mokslų akademija, tobulindama primatų klonavimo technologijas ir siekdama išvesti gyvūnus, labiau tinkamus žmonių ligų tyrimams. Be to, gruodį „Boyalife“ mokslo programos vadovas ir generalinis direktorius Xu Xiaochunas (Su Siaočunas) sakė, kad imtųsi klonuoti žmones, jeigu įstatymai tai leistų.

– Europa: skeptiškas požiūris

Spaudžiama griežto visuomenės nusistatymo prieš bet kokį klonavimą, Europos Sąjunga neleidžia jo praktikuoti galvijų ūkiuose.

Visgi pareigūnai pripažįsta, kad į rinką galbūt patenka mėsos ir pieno, gautų iš galvijų, kurių tėvai buvo klonuoti. Tokie produktai gali būti tiesiogiai importuojami, gaunami iš gyvų įvežtų galvijų arba iš vietoje užaugintų galvijų, gautų naudojant į ES įvežtą genetinę medžiagą.

„To nežinodami europiečiai tikriausiai valgo klonų palikuonių mėsą, bet to neįmanoma atsekti“, – sakė Briuselyje įsikūrusio Europos vartotojų asociacijų biuro atstovė Pauline Constant (Polin Konstan). Pareigūnai sakė, kad jie nėra susirūpinę dėl kokių nors neigiamų padarinių žmonių sveikatai.

Rugsėjį Europos Parlamentas didele dauguma priėmė rezoliuciją, raginančią uždrausti ne vien naudoti klonuotus gyvulius, bet ir iš jų gaunamus produktus. Galutinis sprendimas priklausys nuo Europos Komisijos, kurios požiūris šiuo klausimu mažiau griežtas.

Kitos šalys, kuriose naudojami klonuoti gyvuliai, yra Argentina, Brazilija, Kanada ir Australija.

Japonijos Jamanašio universiteto mokslininkai pranešė klonavę peles, naudodami šlapimo ląsteles.

Profesoriaus Teruhiko Wakayamos komanda tai atliko naudodama pelių šlapimo ląstelių branduolio persodinimo techniką. Taip buvo „sukurtos“ keturios pelės.

Mokslininkai pabrėžia, kad gyvūnai donorai nenukentėjo, toks metodas gali padėti išgelbėti nykstančias rūšis ir nepakenkti gyvūnams donorams.

Panašu, kad plaukuotieji mamutai gali būti prikelti iš nebūties – mokslininkai mano, kad tai įmanoma padaryti, nes snieguotuose Sibiro tyruose buvo rasti sušalę, tačiau puikiai išsilaikę vieno šių priešistorinių gyvūnų patelės palaikai. Sibire rastos mamutės kūnas yra taip gerai išsilaikęs, jog biologai neatmeta galimybės ją klonuoti. O ledynmečio galiūnės, kurią mokslininkai pakrikštijo "Buttercup", palaikų skrodimas po kelių dienų bus rodomas per "Channel 4" kanalą, dokumentinio filmo formatu.

Beje, tas pats kanalas planuoja nušviesti ir mamuto klonavimo eksperimentą, kuris bus vykdomas Pietų Korėjoje ir JAV. Mokslininkai viliasi, kad jiems pavyks atkurti šią seniai, prieš kelis dešimtis tūkstančių metų išnykusią rūšį.

"Atkurti mamutų rūšį – klonuojant ar manipuliuojant genais – užduotis, kurios įgyvendinimui reikės labai daug laiko, – pasakoja Pietų Korėjos genetikas Insungas Hwangas. – Mes stengiamės kiek galėdami, kad gyvo mamuto sulauktų dar mūsų karta. Kai kurie mūsų kolegos toliau analizuoja šio mamuto rūšies genomą. Tai – ilgas ir sudėtingas procesas, kuris vargu ar bus užbaigtas tuoj, netrukus."

Gamtos istorijos muziejaus mamutų biologijos ekspertė Tori Herridge mano, kad etinė/ moralinė šio gyvūno klonavimo kaina – per didelė, nes pareikalaus surogatinių Azijos dramblių įtraukimo ir išnaudojimo.

"Klonavimui medžiagą renkantys Pietų Korėjos mokslininkai džiūgauja, nes kuo geriau išsilaikę audiniai, tuo daugiau šansų, kad juose pavyks rasti tinkamų DNR, – atkreipia dėmesį ji. – Tačiau esminis moralinis ir etinis šio eksperimento momentas – klonavimo procese neišvengiamai reikės surogatinės motinos, kuria turės tapti kuri nors azijinių dramblių patelė. Manau, kad klonuojant mamutą, galbūt prireiks daugybės azijinių dramblių aukų."

"Paleontologams dažniausiai nebūna kito pasirinkimo – tik įsivaizduoti tyrinėjamus išnykusius gyvūnus, - tęsia T. Herridge. – Vis dėlto tenka pripažinti, kad patyrinėti tikrus mamuto organizmo audinius ir iki pažastų sukišti rankas į gličias, drėgnas ir, atleiskit už atvirumą, ne žemuogėmis kvepiančias mamuto kepenis, be abejo, būtų vienas įsimintiniausių momentų mano gyvenime – niekuo ne prastesnis už vestuvių dieną."

"Informacija, kurią surinkome "Buttercup" skrodimo metu, atskleidė daugybę dalykų apie jos gyvenimą ir mirtį, taip pat nubrėžė ateities tyrimų gaires. Visam tam pakako išanalizuoti jos raumenis ir vidaus organus. Šios žinios neabejotinai padės geriau suprasti šiuos didingus ledynmečio milžinus ir įsivaizduoti jų gyvenimą."

Labai gerai išsilaikę suaugusios mamutės palaikai buvo rasti 2013 m. gegužę. 2,5 metro ūgio mamutė, kaip byloja autopsijos rezultatai, mirė būdama 50 metų. Ji yra maždaug dramblio dydžio. Didžioji dalis jos kūno, trys kojos, galva ir straublys buvo puikios būklės, nors mokslininkai išsiaiškino, kad šiais pelkėje įklimpusios ir taip žuvusio mamuto patelės palaikais kadaise mito ir plėšrūnai.

Dokumentinis filmas "Wooly Mamoth – The Autopsy" (Plaukuotojo mamuto skrodimas) kanalu "Channel 4" bus rodomas lapkričio 23 d. O čia – trumpas pasakojimas apie 2007 m. atsitiktinai rastai irgi puikiai išsilaikiusios mamuto jauniklės Liubos palaikus.