Klaipėdos krašto vietovardžiams skirtoje knygoje supažindinama su moksliniais kaimų vardų ir vandenvardžių kilmės aiškinimais, pateikiamos įžvalgos apie regioninę vardų formų specifiką, samprotavimai apie normines vardų formas, abejotinus ir klaidingus rekonstrukcijos ir vartosenos atvejus.

Tyrimo medžiagą sudaro esami ir buvę buvusios Klaipėdos apskrities gyvenamųjų vietų vardai ir vandenvardžiai (dabartinių Klaipėdos ir Kretingos rajonų „prūsiškoji“ dalis).

Renginio dalyvius organizatoriai kviečia ne tik susipažinti su knygos idėja, bet ir su techninėmis jos naudojimo galimybėmis, užduoti rūpimus klausimus. Knygos redaktorės dr. Dalios Jakulytės sukurta el. versija prieinama bet kuriam kompiuterio ir interneto vartotojui, todėl į susitikimą kviečiami įvairaus amžiaus ir išsilavinimo Klaipėdos krašto mylėtojai.

Organizatorių nuotr.

Renginys nemokamas. Dalyvių skaičius ribotas. Būtina registracija tel. (8 46) 312 113.

Klaipėdos etnokultūros centras primena, kad organizatorių patalpose vykstančių renginių metu privaloma laikytis LR Vyriausybės nustatytų sveikatos saugos taisyklių ir rekomendacijų.

Taip pat tautiškumo bei pilietiškumo mokykla jaunimui. Kraštotyrinė veikla praeityje padėjo pažadinti tautą valstybingumui, formuoti pilietinę visuomenę nepriklausomoje valstybėje, išlaikyti tautiškumą totalitarinėje sistemoje sovietmečiu, subrandinti atgimimo dvasią. 

Kraštotyros sąjūdis išaugo iš poreikio sukaupti nacionaliniam mokslui reikalingų žinių iš įvairių tautos materialinės ir dvasinės kultūros bei gamtinės aplinkos sričių. Jo užuomazgos – dar XIX a. pradžioje senajame Vilniaus universitete, kai buvo sudarytas profesorių komitetas tokiai veiklai koordinuoti ir parengtos etnologinių žinių rinkimo anketos. Tačiau konkrečiai apibrėžtus tikslus krašto ir tautos tyrinėjimai įgavo XIX a. pabaigoje, kylant nacionalinės savimonės atgimimo bangai.

Kraštotyros uždavinius bei kryptis suformavo negausi to meto inteligentija, mokslo žmonės. Publikacijos „Aušros“ ir „Varpo“ leidiniuose, dr. J.Basanavičiaus ir jo talkininkų kreipiniai, raginantys domėtis tautos ir valstybės istorija, branginti ir rinkti ją liudijančias relikvijas, rado palankią terpę – savo kalbos, tautinio orumo stojo ginti ir didžioji tautos dalis – kaimo žmonės. Įkvėpimas praktinei to meto kraštotyros veiklai buvo paties tautos patriarcho nuveikti darbai – jo archeologiniai tyrinėjimai, rūpestis istorijos paminklų išlikimu, sudaryti ir paskelbti tautosakos rinkiniai, taip pat ir teorinės tradicinės kultūros interpretacijos.

Kraštotyros sąjūdis labai plačiai išsirutuliojo prieškariu, nepriklausomos Lietuvos metais. Įsisteigę regioninės kraštotyros draugijos skubėjo rinkti istorijos, tradicinių papročių, tautosakos ir kalbos medžiagą, taip pat tautodailės ir etnografijos eksponatus po žemės reformos pradėjusiuose irti Lietuvos kaimuose tam tikras dėmesys buvo skiriamas ir dvarų kultūrai, matant jos agoniją. Šiaulių kraštotyros draugija, vadovaujama teisininko Pelikso Bugailiškio, ne tik kaupė eksponatus jos globojamam „Aušros“ muziejui, bet ir rinko medžiagą lokalinei istorijai, archeologijai, etnografijai, toponimikai.

Šiauliškiai kraštotyrininkai ėmėsi leisti periodinį mokslinį leidinį „Gimtasai kraštas“. Žurnale publikuota medžiaga iki šiol yra labai svarbus šaltinis etnologijos ir lokalinės istorijos mokslams. Panevėžio kraštotyros draugija pagrindinį dėmesį skyrė tautosakos rinkimui. Telšiuose veikusi Žemaičių senovės mėgėjų draugija, vadovaujama Prano Genio, įkūrė „Alkos“ muziejų, tyrinėjo liaudies architektūrą, pradėjo užrašinėti kaimų istorijas. Alytaus kraštotyros draugija įvairiose Dzūkijos vietose ėmė rengti įdomias Senovės dienas, kurių metu buvo rodomi kaimo amatininkų darbai, retesni senoviniai buities rakandai bei žemės ūkio padargai.

Apskritai prieškario kraštotyros sąjūdis paspartino krašto muziejų steigimąsi, įnešė reikšmingą indėlį į Lietuvos mokslo šakų vystymąsi, paskleidė visuomenėje tautos istorijos žinojimo, tautinės savasties branginimo svarbą. Įdirbio būta tokio gilaus, kad jo nesugebėjo sunaikinti sovietų valdžios priimti sprendimai – nutraukti kraštotyros draugijų veiklą. Aktyviausi sąjūdžio žmonės – Klemensas Čerbulėnas, M. Čilvinaitė, S. Daunys, J. Dovydaitis, P. Galaunė, J. Mickevičius, J. Petrulis, V. Vaitiekūnas ir daug kitų tęsė kraštotyros veiklą pavieniui. Mokslininkai M. Alseikaitė-Gimbutienė, V. Mažiulis, J.Balys ir kiti, pasitraukę į Vakarus, net ir toli nuo Lietuvos kraštotyrinę patirtį panaudojo savo mokslo darbuose. J.Balys, pavyzdžiui, JAV rinko tautosaką ir paprotinę medžiagą iš emigracijos senbuvių, buvusių angliakasių.

Sovietmečiu, šiuo nelengvu ir sudėtingu tautos istorijos tarpsniu, kada jos kultūros raida buvo apgalvotai, nuosekliai ir metodiškai deformuojama, kraštotyros sąjūdžiui teko ypatingas vaidmuo. Tai buvo tautinių aspiracijų pusiau legalus raiškos būdas. Šia veikla buvo įmanoma, net ir prižiūrint valdžios struktūroms, stiprinti tautos dvasią, gaivinti istorinę atmintį, jaunimui įdiegti lietuvybės.

Labai svarbu, kad kraštotyros veiklą tuo laikmečiu pavyko išsaugoti mokyklose. Tokiomis aplinkybėmis 1961 m. liepos 19 d. ir buvo įkurta Lietuvos kraštotyros draugija. Ją subūrė žmonės iš esmės vadovaudamiesi tautotyros pirmtakų idėjomis. Oficialiai, „iš tribūnos“ buvo kalbama apie įgautą „naują socialistinį kraštotyrinės veiklos turinį“. Šis dramatizmas nuolat lydėjo sovietmečio mokslininko ar visuomenininko gyvenimą; juk teko formaliai paklusti primestajai ideologijai.

„Chruščiovinio atšilimo“ metais kraštotyrinė veikla skleidėsi ypatingai prasmingai. Vienu reikšmingiausių draugijos darbų tapo kompleksinės ekspedicijos. Jų vadovai Norbertas Vėlius, Česlovas Kudaba, Antanas Tyla, Vacys Milius, Aloyzas Vidugiris, Rimvydas Kunskas, Kazys Grigas, pasitelkę per 100 įvairių specialybių žmonių bei studentų, kasmet išvykdavo į kaimus ir miestelius vadinamiems „lauko tyrimams“. Nekalbant apie mokslinius rezultatus, ekspedicijos buvo puiki tautiškumo ugdymo mokykla.

Vakaronės su kaimo žmonėmis, atrastų puikių liaudies dainininkų, pasakorių ir muzikantų, tautodailininkų ir audėjų bei  kitų tradicinių amatų mokovų pristatymas Vilniuje, jų gyvenimo ir darbų iškėlimas paskatino dar vieną labai reikšmingą judėjimą, tokį svarbų tautiškumui išlaikyti – folkloro ansamblių steigimąsi. Mokslinis kompleksinių ekspedicijų rezultatas – išleistos lokalinės kraštotyros monografijos, aprašančios atskirų vietovių gamtą, istoriją, etnografiją, visuomeninį gyvenimą, pateikiančios tautosakos pavyzdžių. Tačiau netrukus kraštotyrininkų veiklą vis kiečiau ėmė varžyti represinės valdžios struktūros. Patriotinė kraštotyros prigimtis nepasidavė, kompartija taip ir nesugebėjo paversti šio judėjimo paklusniu savo įrankiu.

Atgimimo metais kraštotyra tuojau pat atsisakė bet kokių ideologinių suvaržymų ir instrukcijų. Darbuose atsirado daugybė anksčiau draustų ir naujų temų – prieškario visuomeninių organizacijų istorija, bažnytinė veikla, religinės konfesijos, pokario rezistencinis judėjimas, partizaninis karas, disidentinė veikla, pokyčiai visuomenėje atstačius nepriklausomybę, privataus ūkio ir verslo tapsmas ir t.t. Vėl buvo tęsiamos ekspedicijos, atgaivinta leidybinė veikla – ir dabar iš spaudos pasirodo lokalinės monografijos, „Versmės“ leidyklos valsčių istorijos, taip pat nuo 2008 m. leidžiamas žurnalas „Gimtasai kraštas“. Organizacine prasme atsisakyta buvusio sovietmečiu centralizmo, veiklą koncentruojant lokaliniuose kraštų branduoliuose. Juolab, kad dabar judėjimas yra tik visuomeninis, neturintis valstybinės paramos.

Mokyklinę kraštotyrą koordinuoja Lietuvos mokinių neformaliojo ugdymo centras. Kraštotyros darbų archyvas saugomas ir toliau kaupiamas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tik pilietinė visuomenė, suvokianti savo veiklos prasmę, grindžianti ją tautos patirtimi, gali laisvai modeliuoti savo ateitį. Kraštotyros veikla tam suteikia didžiulių galimybių. Šiandienos kraštotyros strateginiai tikslai iš esmės liko tie patys, nes globalizacijos iššūkiai aktualizuoja tautinės savimonės ir patriotizmo ugdymo svarbą.

A.Pocius – iš Viduklės valsčiaus kilęs žemaitis. Nieko nuostabaus, kad iš dešimties knygų, kurių sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius jis yra, mieliausia pačiam – regioninė monografija "Viduklė".

"Kai mane kalbino apie Domeikavą rašyti, galvojau: ką čia parašysi? Na, pamaniau, parašysiu brošiūrą. O išėjo beveik tūkstančio puslapių knyga. Renkant medžiagą, šis kraštas man tapo savas", – prisipažįsta kraštotyrininkas. Naujausia knyga, kurios sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius yra A.Pocius – pernai išleista "Kęstučio apygardos vadai". Kęstučio apygarda – rezistencinio pasipriešinimo Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių ir Kauno apskrityse veikusių partizanų junginių dalyvius vienijusi viena Lietuvos partizanų apygardų, veikusi 1946–1959 m. Surinkta medžiaga laukė dešimt metų, kol pasirodė knyga – trūko lėšų jai išleisti.

Sovietmečiu nukentėjęs dėl to, kad siekė išsaugoti vieno iškiliausių XIX a. lietuvių kultūros veikėjų ir rašytojų Simono Stanevičiaus sodybą, tai kainavo jam postą – buvo atleistas iš Literatūros muziejaus (dabar – Maironio lietuvių literatūros muziejus) direktoriaus pareigų – jis prisipažįsta dėl to nejaučiąs jokios nuoskaudos, pykčio. "Dariau tai, kas buvo mano pareiga, ką privalėjau daryti", – kuklinasi A.Pocius. Jo iniciatyva atgimimo laikotarpiu įsteigta S.Stanevičiaus bendrija, jis išrinktas šio kultūros sambūrio seniūno pavaduotoju, jam pavesta rūpintis leidybos ir kultūros darbu. Įvairiuose leidiniuose A.Pocius yra paskelbęs apie 90 straipsnių ir apybraižų. Už aktyvią visuomeninę kultūros veiklą A.Pocius yra pelnęs įvairių apdovanojimų, tarp kurių – ir Kauno rajono Garbės ženklas.

– 30 metų gyvenate Domeikavoje. Jūs – Domeikavos, Viduklės ar Lietuvos patriotas?

– Reikėtų pradėti nuo Lietuvos. Vis dėlto esu žemaitis. Daugiausia laiko paskyriau Raseinių krašto, Žemaitijos istoriografijai. Tai ir "Aitvarų" (S.Stanevičiaus bendrijos leistas metraštis – red. past.) didžioji dalis tematikos, ir regioninės monografijos "Viduklė", "Raseinių kraštas". Iš Žemaitijos kilę kiti S.Stanevičiaus bendrijos įkūrėjai – rašytojas Eugenijus Ignatavičius, profesorius Alfonsas Vaišvila, ir kiti. Pirmaisiais atgimimo metais mes susitikome KGB ypatingajame archyve. Mums rūpėjo atrasti laisvės kovų tikrąją tiesą. 4,5 metų tyrinėjome archyvus – taip kilo knygos "Kęstučio apygardos vadai" mintis. Pasidalijome parapijomis ir rinkome medžiagą.

Kęstučio apygarda apėmė labai plačiai – dalį Žemaitijos ir dar daugiau. 1948 m. iš jos dalies ir kitų teritorijų suformuota Prisikėlimo apygarda. Į ją įėjo Maironio rinktinė, apėmusi ir Kauno rajono dalį: Babtus, Raudondvarį, Kulautuvą, Vilkiją, Čekiškę, Vandžiogalą, Domeikavą. Maironio rinktinė tapo ryšiu tarp Žemaitijos ir Suvalkijos partizanų. Tai buvo labai intelektuali rinktinė, jos nariai – išsilavinę, apsiskaitę. Išleistos penkios jos partizanų eilėraščių rinktinės.

– Jei jau prakalbome apie knygą "Kęstučio apygardos vadai", kaip rinkote jai medžiagą, kaip priėjote prie informacijos šaltinių?

– Medžiagą knygai pradėjome rinkti prieš penkiolika metų. Mes, kaip tyrinėtojai, rašydavome pareiškimą Lietuvos saugumui arba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC). Turėjome teisę tyrinėti ne tik baudžiamąsias, bet ir operatyvines KGB bylas. Perskaičiau ne vieną šimtą bylų. 4,5 metų aš pirmadienį nuvažiuodavau į Vilnių, visą savaitę dirbdavau archyve, penktadienį vakare parvažiuodavau namo. Sostinėje apsistodavau pas šviesios atminties literatūros tyrinėtoją profesorių Juozapą Girdzijauską.

Sukaupėme nemažai medžiagos. Palyginti su tuo, ką panaudojome, dar dviem knygoms medžiagos liko. Medžiaga knygai "Kęstučio apygardos vadai" buvo surinkta prieš dešimt metų, tačiau nebuvo pinigų jai išleisti. Knyga pagaliau išvydo dienos šviesą, nes jos leidimą parėmė Kanados lietuviai.

– Ar įvardytumėte tam tikrų partizanų vadų biografijos bendrumų be to, kad visi jie kovėsi už Lietuvos laisvę ir beveik visi tragiškai žuvo?

– Ne visi žuvo. Štai, pavyzdžiui, knygoje aprašytas Petras Paulaitis-Aidas. Tai aukštuosius teologijos ir filosofijos mokslus Italijoje baigęs intelektualas, diplomatas, laisvės kovų strategas. 1947 m. patekęs į nelaisvę, 34 metus jis išbuvo Gulage, iš jų 13 metų – ypatingojo režimo lageryje-kalėjime. Jis – aukšto rango literatas. Net Gulage nenuleido galvos, buvo didelis teisuolis. Garsųjį posakį "Lietuva bus laisva!" jis kartodavo ne tik savo likimo broliams, bet ir lagerių tarnams. Rašydamas laiškus, rašė visą tiesą, ką ten išgyveno. Laiškų su politine potekste cenzoriai nepraleisdavo, ir tie laiškai atguldavo į operatyvines bylas. Laiškuose, kurie yra labai gilūs, galima rasti medžiagos ne tik apie jo išgyventus įvykius, juose – ir jo literatūrinis palikimas, jo gyvenimo filosofija. Knygoje spausdinami ir kai kurie P.Paulaičio laiškai.

– Tarp eilinių partizanų buvo visko – ir išdavikų. O kaip su vadais? Ar tai tikrai buvo neeilinės asmenybės, tarp kurių beveik nebuvo išdavikų?

– Išdavikų buvo, pradedant tuo, kuris iš pradžių tikrai dalyvavo laisvės kovose – tai MGB agentas Juozas Albinas Markulis-Erelis. Studijuojant KGB archyvus, mes labai greitai perpratome, kad daug kuo, kas parašyta, negali tikėti. Nes, net jei partizaną kankindavo, jis savo veiklą, dalyvavimą laisvės kovose paprastai stengėsi nuslėpti – meluodavo. Mat už dalyvavimą laisvės kovose grėsė daugiau metų kalėjimo. Tačiau bylose užfiksuotos tikslios datos, kaip vyko čekistinės operacijos. Tikrosios tiesos ieškojome iš žmonių atsiminimų, iš įvykių liudininkų. Žmogus subjektyviai išgyvena ir kiekvienas vis kitaip patiria tą patį įvykį. Tačiau tikroji tiesa dažniausiai ir glūdi tuose išgyvenimuose ir patirtyse. Ypač sovietmečiu, kai platinta tiek melu grįstos propagandos.

Mes suskatome rinkti laisvės kovų dalyvių prisiminimus atgimimo metais, kol nemažai jų dar buvo gyvi. Taigi rėmėmės dokumentais ir prisiminimais. Žmonės liudijo išgyventą moralinę ir fizinę prievartą.

Žinoma, bylose, operatyvinėje informacijoje viskas surašyta taip, kad apie kankinimus – nė žodžio. Bet kai kurie protokolai, matyti, ašarome aplaistyti. Kieno tos ašaros, jei ne kankintų laisvės kovų dalyvių? O kankinamas žmogus galėjo ir pats save, ir kitus išduoti, ir nebūtų dalykų pripasakoti, kad tik greičiau ta fizinė prievarta baigtųsi.

– Jūsų akimis, ar partizanų indėlis į Lietuvos laisvę šiandien yra pakankamai įvertintas?

– Ne. Dėl to ir reikia tokios lektūros kaip "Kęstučio apygardos vadai". Ji sunki, bet reikalinga. Ypač jaunajai kartai. Be šios istorijos dalies mūsų tauta liks ant siūbuojančio pamato. Visos tautos auklėja jaunimą iškiliausių asmenybių pavyzdžiu. Ši knyga gali tam pasitarnauti, nes joje surinktos ir išspausdintos iškiliausių Lietuvos partizanų vadų biografijos. Tiesa, vienos apygardos vadų. Išleidus ją, LGGRTC dabar turi minčių išleisti visos Lietuvos seriją. Reikia surinkti ir išleisti biografijas tų, kurių gyvenimo pavyzdžiais remdamiesi mes galėtume mokyti vaikus, vaikaičius mylėti ir ginti tėvynę. Juk partizanai gynė tėvynę nebijodami prarasti savo sodybų, artimųjų ir gyvybių. Išėję į miškus jie turėjo tik vieną privilegiją – žūti.

Lietuvoje apie laisvės kovas rašyta daugiausia memuarinėje literatūroje. Joje yra ko tik nori prirašyta – visko. Yra ir pritemptų dalykų, nes autoriams nepakako informacijos. O surinkti informaciją yra didžiulis darbas. Turi kalnus medžiagos surinkti, kad iš jos galėtum išsunkti tą tikrąją, objektyviąją tiesą. Mes dirbome būtent taip.

– Kitas didžiulis jūsų darbas – solidi ir informatyvi regioninė monografija "Domeikava". Vieną jos dalį užima istorija. Buvo tokių dalykų, kurie, renkant medžiagą apie šį kraštą, jus nustebino?

– Ketverius metus dirbdamas prie šios knygos aš atradau Domeikavą. Kai mane kalbino apie šį kraštą knygą rašyti, galvojau: ką čia parašysi, juk Domeikava kaip gyvenvietė ėmė plėstis tik tada, kai sovietmečiu buvo įkurta Mašinų bandymo stotis. Na, pamaniau, parašysiu brošiūrą. O išėjo beveik tūkstančio puslapių knyga. Renkant medžiagą, šis kraštas man tapo savas. Jei nori parašyti knygą apie kokį kraštą – pirmiausia eik į archyvą, kniskis ten ir kniskis. Viską išrausk ir tik tada, kai daugiau nieko neberasi, sėsk rašyti. Aš pasodinau Lietuvos centriniame valstybiniame archyve Vilniuje savo bičiulį raseiniškį Joną Brigį. Senuosiuose archyvuose gali rasti informacijos apie dvarus, palivarkus ir bajorus. Juk apie baudžiauninkus anuomet niekas nerašė. Jis rado apie 20 bylų – 2 tūkst. dokumentų. Ir aš ilgam sėdau prie tos medžiagos. Be to, su vienu bičiuliu susirašėme visus Domeikavos senyvo amžiaus gyventojus. Radome nemažai 90-mečių, kurie prisiminė ne tik savo vaikystės, jaunystės laikus, bet ir savo tėvų pasakojimus. Juos visus apvažiavome ir užrašėme jų prisiminimus. Renkant informaciją, aš neatsisakydavau ir nuo abejotinų šaltinių. Man kartais sakydavo: ai, tėvukui jau su atmintimi prastai, viską painioja – gal jūs jo geriau nekalbinkite. Bet aš kalbinau ir tokius žmones. Man daug vertas ir vienas iš suvelto teksto išgraibstytas sakinys.

Iš dokumentų ir prisiminimų mums atsiskleidė Domeikava, kokia ji buvo. Šalia Domeikavos – buvusios neolito laikų gyvenvietės, tai buvusios Varluvos, Paštuvos žemės. Pagal vietovardžius nustačiau čia buvus pagonybės laikų religinį centrą. Kaip sako kalbininkai: vietovardžiai yra žemės kalba, išmok ją, ir žemė tau daug papasakos. O aplink Domeikavą daug mitologinių vietovardžių. Pavyzdžiui, upelis Jorupis. Juk buvo dievas Jorė – pavasario, visų gėrybių dievas. Arba upė Leda – deivė Leda, arba Lada, į Lietuvą atkeliavo iš Graikų mitologijos. Tai gyvūnijos ir augalijos gimdytoja, didžioji baltų deivė motina. Rožių kaime teka Leda ir upeliukas Ledelis. Nuo Ledos upės pavadinimo kilęs Užliedžių pavadinimas. Nes Leda teka pro Užliedžius, įteka į Nevėžį. Net senųjų dainų priedainiuose yra išlikę pakartojimai: "Leda, laduto, leda, laduto."

Kitas dalykas – Varluvos žemė. Tai vienas seniausių žemėlapiuose randamų pavadinimų. O Varluvos teritorijoje augo ąžuolynas – tai buvo regioninė šventgirė.

– Esate užsiminęs, kad leidžiant kraštotyros leidinius siekėte būti ne akademiški, o tokie, kuriuos suprastų eilinis skaitytojas. Ką kraštotyrininkas gali sau leisti, ir ko – ne? Ar kraštotyrininkas gali prikurti, kaip sakoma, pridėti nuo savęs?

– Gink Dieve, kraštotyrininkas negali prikurti, pridėti nuo savęs. O to, kaip minėjau, Lietuvos kraštotyros leidiniuose pasitaiko. Ypač žemesnio rango savamoksliai kraštotyrininkai be atitinkamo išsilavinimo mėgsta prikurti legendų. O juk kraštotyros leidiniai – tai ne grožinė literatūra, kur galėtum kurti ir prikurti. Mes su profesoriumi Juozapu Girdzijausku labai seniai buvome apsibrėžę, kad rašydami turime remtis moksliniu pagrindu. Tačiau siekėme, kad kraštotyros straipsnių, knygų kalba būtų suprantama eiliniam skaitytojui. Kraštotyriniam žanrui svarbu remtis faktais, o ne visokiais pramanais. Pavyzdžiui, mitologijoje gali daug pripaistyti ir niekas tau neatpainios. Bet jei kalbi apie kokį kalniuką ar archeologiją – juk čia, paneriuose, buvo pilna neolito laikų gyvenviečių – viską turi tikrinti, gilintis ir į mitologiją, žiūrėti, kas ką apie tai yra rašęs.

– Esate energingas, skirtingai nei daugelis jūsų bendraamžių, nesiskundžiate atmintimi. Gal galite patarti, kaip tokiam išlikti?

– Sportuoju, mankštinuosi, kiekvieną dieną atlieku viso kūno masažą. Kitas dalykas – tebedirbu protinį darbą, rašau. Kai nuolatos galvoje nešiojiesi visą bendrą knygos vaizdą, daugybę informacijos, nereikia jokių atmintį lavinančių galvosūkių ar kryžiažodžių.

– Tuomet kokia bus kita jūsų knyga?

– Šiuo metu renku medžiagą knygai apie pakaunės miestelių žydus. Kalbant ir rašant apie žydų istoriją Lietuvoje, dažniausiai apsiribojama Holokausto tema. Mes norime parodyti, kokia Lietuva buvo iki Holokausto. Juk žydų istorija Lietuvoje prasideda nuo Vytauto laikų. Kai kurie mūsų miesteliai iki Antrojo pasaulinio karo buvo apie 60 proc. žydiški, ir santykiai tarp lietuvių bei žydų buvo gražūs. Kalbant apie Holokaustą, nemanau, kad lietuviai nusipelno žydšaudžių tautos vardo, jei žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais, LGGRTC duomenimis, dalyvavo apie 2 tūkst. lietuvių. Žinoma, tai labai blogai ir reikia apie tai kalbėti. Tačiau reikia kalbėti ir apie žydų gelbėtojus, kurių taip pat buvo nemažai.

Vis dėlto knygoje koncentruosimės ne į Holokaustą, o į lietuvių ir žydų santykius iki jo.

Iki birželio 30 d. Domeikavos bibliotekoje veikia A.Pociaus kūrybinės veiklos ekspozicija. Tokia paroda šiuo metu veikia ir Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) numatė kitąmet Vietos bendruomenių savivaldos programai skirti 9 mln. litų.

Tai 1 mln. litų daugiau nei būdavo skiriama iki šiol, teigia SADM.

„Tai tikrai pasiteisinusi programa, todėl manome, kad jai reikia daugiau dėmesio. Stiprinti vietos bendruomenių savimonę, sudaryti sąlygas patiems spręsti, ko reikia gyventojams, yra itin reikšminga regionų skatinimo politikos dalis. Svarbu, kad tas, kas nori pasilikti mažesnėje gyvenvietėje ar atsikraustyti į ją, rastų ten reikiamas paslaugas ir paskatas kurti savo verslą ar dirbti“, - teigia socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Šiemet vietos bendruomenėse jau įgyvendinta daugiau nei 1400 veiklų.

Bendruomenės šiomis lėšomis gali sutvarkyti parką, upės pakrantę, suremontuoti kultūros namus, įrengti vaikų žaidimo ar sporto aikštelę, organizuoti kursus, išleisti kraštotyrinį leidinį apie savo seniūniją ar miestelį, papildyti biblioteką knygomis, surengti bendruomenę buriančią šventę ir vykdyti kitas veiklas.