Buvusio Europos Komisijos nario, 2016 metais užėmusio svarbią poziciją derybose dėl „Brexito“, komentarai sukėlė nuostabą ir nusivylimą Briuselyje, kur M. Barnier praleido nemažą dalį savo ilgos politinės karjeros.

Respublikonų partijos renginyje Nime ketvirtadienį M. Barnier pakartojo anksčiau išsakytą mintį dėl moratoriumo imigracijai paskelbimo ir pažadėjo įvesti naują tvarką, kad atvykėliams būtų sunkiau visam laikui įsikurti Prancūzijoje.

„Mes negalime viso to padaryti nesusigrąžinę mūsų teisminės nepriklausomybės, grėsmę nuolat keliant Europos Teisingumo Teismo (ETT) ir (Europos) žmogaus teisių konvencijos sprendimams ir nuostatoms arba mūsų pačių teisminių institucijų išaiškinimams“, – sakė jis partijos parlamentarams.

Liuksemburge įsikūręs ETT yra aukščiausios instancijos ES teismas, užtikrinantis, kad ES teisė būtų vienodai aiškinama ir taikoma visose ES šalyse. Tuo metu Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos laikymąsi užtikrina Strasbūre įsikūręs Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT). Jis kontroliuoja, kaip gerbiamos žmogaus teisės 47-iose Europos Tarybos šalyse, kurios ratifikavo minėtą konvenciją.

Diskreditavo savo darbą

M. Barnier pareiškė, kad norint sugrąžinti Prancūzijai „manevrų laisvę“, jeigu bus išrinktas, jis surengs referendumą dėl konstitucinių pataisų ir leidimo parlamentui kasmet nustatyti imigrantų kvotas.

Savo kalboje 70-metis politikas taip pat pareiškė, kad jam „iš tiesų nepatinka Europos suverenumo samprata“ ir „Vokietijos dominavimas“ ES.

„Aš žinau, apie ką aš kalbu“, – sakė jis.

Būdamas vyriausiasis ES „Brexito“ derybininkas M. Barnier vedė derybas su Jungtine Karalyste dėl jos išstojimo iš Europos Sąjungos, dažnai girdamas bendrijos kolektyvinę galią ir priešpastatydamas ją Londono egocentriškam nacionalizmui.

„Šie pareiškimai diskredituoja tą didžiulį darbą, kurį jis nuveikė Briuselyje, būdamas Europos komisaru ir ES „Brexito“ derybininku“, – pareiškė socialistų ir demokratų grupės vadovė Europos Parlamente Iratxe Garcia Perez (Irači Garsija Peres).

„Stebėtina, kad tokį pareiškimą galėjo padaryti toks atsidavęs europietis“, – leidiniui „Politico“ sakė Prancūzijos Europos reikalų ministras Clement'as Beaune'as (Klemanas Bonas), artimai bendradarbiavęs su M. Barnier derybose dėl JK išstojimo iš ES.

M. Barnier šiuo metu nėra laikomas favoritu varžybose dėl teisės tapti Respublikonų partijos kandidatu prezidento rinkimuose. Už jį labiau populiarūs yra Xavier Bertrand'as (Ksavjė Bertranas) ir Valerie Pecresse (Valeri Pekres), tačiau partija dar nenusprendė, kaip rinks savo kandidatą.

M. Barnier sprendimas paversti migracijos problemą vienu pagrindinių savo darbotvarkės klausimų rodo visuomenės ir ypač jo partijos susirūpinimą dėl migracijos ir besikeičiančios demografinės padėties šalyje.

Sociologinių tyrimų agentūros „Ipsos“ rugsėjo 7 dieną paskelbti apklausos rezultatai rodo, kad maždaug du iš trijų prancūzų mano, jog „Prancūzijoje yra per daug užsieniečių“. Šiam teiginiui pritaria 85 proc. respublikonų rėmėjų.

Visuomenės apklausos rodo, kad dabartinis šalies vadovas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) ir kraštutinių dešiniųjų partijos Nacionalinis sambūris (RN) lyderė Marine Le Pen (Marin Le Pen) tebėra 2022 metų balandį įvyksiančių rinkimų favoritai.

E. Macronas dar nepaskelbė, ar sieks antros kadencijos prezidento poste, nors dauguma mano, kad jis tai padarys.

„Vydenių stovykloje ant migrantų pakeltu balsu staugiantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas yra labai įdomi XXI amžiaus Lietuvos parlamentarizmo iliustracija, – feisbuke rašė T. V. Raskevičius. – Man tiesiog yra nuoširdžiai gėda.“

Kaip praneša 15min.lt, konfliktas kilo, kai L. Kasčiūnas migrantams ėmė dalyti lapelius su perspėjimais ir aiškinti jiems, kad prieglobsčio prašymai bus atmesti.

Tuo tarpu migrantai ėmė įrodinėti, kad jie bėga nuo karo ar persekiojimo ir skundėsi gyvenimo sąlygomis.

T. V. Raskevičiaus feisbuko vaizdo įrašo stop kadras.

Pranešama, kad įsiplieskęs ginčas baigėsi ramiai.

T. V. Raskevičiaus feisbuko vaizdo įrašas.

Per praėjusią parą, nuo trečiadienio vidurnakčio iki ketvirtadienio, pasienyje su Baltarusija apgręžta daugiau kaip 150 neteisėtų migrantų, į šalį neleista atvykti nė vienam asmeniui, 

Kaip pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT), valstybės sieną neleistinose vietose bandyta peržengti Ignalinos, Varėnos, Šalčininkų rajonuose bei Druskininkų savivaldybės ribose.

Į Lietuvą mėgino patekti ir pavieniai asmenys, ir migrantų grupės, kuriose buvo nuo keliolikos iki keliasdešimt asmenų.

Per parą fiksuota keliolika tokių atvejų, daugiausiai – Šalčininkų rajone.

VSAT pareigūnai Baltarusijos teritorijos gilumoje vizualiai fiksavo kelias nedideles migrantų grupes, kurios nesiartino prie valstybės sienos linijos.

Taip pat nustatyti keli atvejai, kai į Lietuvą neįleisti tie patys neteisėti migrantai, kuriems prieš tai neleista peržengti valstybės sienos neleistinoje vietoje.

Patruliavimas Lietuvos teritorijoje toliau vykdomas sustiprintu režimu.

Tarnybinių ginklų, specialiųjų priemonių ar fizinės prievartos veiksmų Lietuvos pasieniečiai ir jiems talkinantys kariai nenaudojo.

Į Lietuvą per sieną su Baltarusija šiemet pateko daugiau nei 4,1 tūkst. neteisėtų migrantų. Vilnius kaltina Minsko režimą migrantų srautų organizavimu ir vadina tai hibridine agresija. Dėl jos šalyje paskelbta ekstremali situacija.

Taip pat priimtas sprendimas apgręžti neteisėtai sieną bandančius kirsti asmenis, tai gerokai sumažino plūstančiųjų srautus.

„Žiniasklaidos pliuralizmas ir nuomonių įvairovė yra tai, kuo stiprios demokratijos džiaugiasi, o ne su kuo kovoja. Lenkijos žiniasklaidos įstatymo projektas siunčia neigiamą signalą. Mums reikia žiniasklaidos laisvės akto visoje ES, kad užtikrintume žiniasklaidos laisvę ir palaikytume teisės viršenybę“, – tviteryje rašė V. Jourova.

Trečiadienį Lenkijos parlamentarai balsavo už įstatymą, pagal kurį ne ES bendrovėms negalėtų priklausyti kontroliniai Lenkijos žiniasklaidos įmonių akcijų paketai. Kritikų teigimu, toks žingsnis pažeistų žiniasklaidos laisvę.

Jei įstatymas būtų galutinai priimtas, JAV „Discovery“ grupė būtų priversta parduoti kontrolinį TVN – vienos didžiausių Lenkijos televizijos tinklų – akcijų paketą. Naujienų televizija TVN24 dažnai itin kritiškai atsiliepia apie valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ vadovaujamos Vyriausybės sprendimus.

Lenkija yra ES narė, o visuomenės apklausos rodo, kad gyventojai nori ir toliau likti Bendrijoje, nepaisant premjero Mateuszo Morawieckio vadovaujamos Vyriausybės ginčų su Briuseliu.

Europos Komisija vis dar nėra patvirtinusi Varšuvos planų, kaip bus išleistos lėšos, gautos iš ES Gaivinimo fondo, skirto atkurti ekonomiką po koronaviruso pandemijos.

24 metų K. Timanovskaja sukritikavo Baltarusijos lengvosios atletikos federaciją, kuri neįspėjusi užregistravo sportininkę į moterų 400 metrų estafetės rungtį Tokijuje.

„Pasirodo, mūsų didieji viršininkai, kaip visada, viską sprendžia už mus“, – parašė K. Timanovskaja savo „Instagram“ paskyroje, tačiau vėliau įrašą pašalino.

Vėliau ji atskirame „Instagram“ įraše teigė nebūtų „taip griežtai sureagavusi, jei jai būtų iš anksto pasakyta, paaiškinta visa situacija ir atsiklausta, ar jai pavyks nubėgti 400 metrų“.

„Bet jie nusprendė viską padaryti už mano nugaros“, – pridūrė sportininkė.

Opozicinis Baltarusijos sporto solidarumo fondas (BSSF) sekmadienį savo „Telegram“ kanale pranešė, kad „Baltarusijos rinktinės atstovai deportuoja“ K. Timanovskają.

Vėliau organizacija pranešė, jog bėgikė, kuri pirmadienį turėjo dalyvauti 200 metrų bėgimo rungtyje, buvo Tokijo oro uoste ir paskelbė vaizdo įrašą, kuriame ji kreipėsi į Tarptautinį olimpinį komitetą.

„Man daromas spaudimas ir jie mėgina mane išsiųsti iš šalies be mano sutikimo. Prašau Tarptautinio olimpinio komiteto įsikišti“, – vaizdo įraše kalbėjo K. Timanovskaja.

Baltarusijos olimpinio komiteto pranešime teigiama, kad K. Timanovskaja pasitraukė iš varžybų paklausiusi gydytojų rekomendacijų, dėl „emocinės ir psichologinės būklės“.

BSSF pacitavo K. Timanovskajos žodžius – sportininkė pareiškė, kad tai yra „netiesa“ ir kad jokie gydytojai jos neapžiūrėjo.

Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) savo pareiškime naujienų agentūrai AFP teigė: „TOK matė žiniasklaidoje pasirodžiusius pranešimus, nagrinėja situaciją ir paprašė Baltarusijos olimpinės delegacijos pareigūnų paaiškinimo“.

Baltarusijos sportinio solidarumo fondą pernai rugpjūtį įkūrė 35 metų Pasaulio plaukimo čempionė baltarusė Aliaksandra Herasimenia, įsiplieskus protestams prieš autokrato prezidento Aliaksandro Lukašenkos valdymą, jam užsitikrinus šeštąją kadenciją po rinkimų, kuriuos opozicija ir Vakarų demokratijos laiko suklastotais.

A. Herasimenia, šiuo metu gyvenanti tremtyje Lietuvoje, pardavė savo 2012 metų Pasaulio čempionato aukso medalį, kad surinktų lėšų fondui.

Fondas teikia finansinę ir teisinę pagalbą sportininkams, persekiojamiems Minsko dėl jų raginimų liautis vykdžius smurtinį milicijos susidorojimą su demonstrantais.

Baltarusijos sportininkė K. Cimanouskaja pranešė esanti saugi

„Aš esu saugi; policija sprendžia, kur aš nakvosiu“, – parašė ji socialiniame tinkle „Telegram“, o pranešimą paskelbė opozicinis Baltarusijos sporto solidarumo fondas (BSSF).

24 metų K. Cimanouskaja sukritikavo Baltarusijos lengvosios atletikos federaciją, kuri neįspėjusi užregistravo sportininkę į moterų 400 metrų estafetės rungtį Tokijuje.

„Pasirodo, mūsų didieji viršininkai, kaip visada, viską sprendžia už mus“, – parašė K. Timanovskaja savo „Instagram“ paskyroje, tačiau vėliau įrašą pašalino.

Vėliau ji atskirame „Instagram“ įraše teigė nebūtų „taip griežtai sureagavusi, jei jai būtų iš anksto pasakyta, paaiškinta visa situacija ir atsiklausta, ar jai pavyks nubėgti 400 metrų“.

„Bet jie nusprendė viską padaryti už mano nugaros“, – pridūrė sportininkė.

BSSF pranešė, kad Baltarusijos pareigūnai mėgino „deportuoti“ sportininkę.

Organizacija kiek anksčiau pranešė, kad sprinterė, pirmadienį turėjusi varžytis moterų 200 metrų bėgimo rungtyje, buvo Tokijo oro uoste su Baltarusijos komandos pareigūnais ir paskelbė vaizdo įrašą, kuriame ji kreipėsi į Tarptautinį olimpinį komitetą.

„Man daromas spaudimas ir jie mėgina mane išsiųsti iš šalies be mano sutikimo. Prašau Tarptautinio olimpinio komiteto įsikišti“, – vaizdo įraše teigė atletė.

Vėliau BSSF paskelbė pareiškimą, patvirtinantį, kad K. Cimanouskaja yra saugi.

Pasak ministrės pirmininkės, A. Bilotaitės vadovaujama institucija galėtų veikti daug efektyviau, jeigu jai nebūtų piktybiškai trukdoma dirbti. Tuo tarpu G. Landsbergiui tenkančią kritiką, neva Lietuva pati savo užsienio politika išprovokavo diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos veiksmus, premjerė apskritai vadina nesusipratimu.

„Girdžiu labai keistus pastebėjimus ministrų atžvilgiu. Ypatingai ministro Landsbergio. Priekaištauti jam dėl to, kas yra Lietuvos Respublikos užsienio politika daugiau nei 20 metų, mano supratimu, yra nesusipratimas todėl, kad Lietuva praėjusioje Seimo kadencijoje nepripažino Baltarusijos rinkimų rezultatų, priėmė labai griežtą rezoliuciją, už kurią balsavo visos parlamentinės partijos“, – trečiadienį po Vyriausybės posėdžio surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo I. Šimonytė, kartu akcentuodama, kad po „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo Minske režimo atžvilgiu vienos pozicijos laikėsi visa Europos Sąjunga.

Lėktuvą užgrobė tikrai ne ministras Landsbergis, o Baltarusijos režimas. Ten buvo 100 mūsų piliečių. Sekė ES nustatytos sankcijos, dėl kurių buvo sutarta Europos Vadovų Taryboje. Man ši kritika yra nesuprantama.

„Lėktuvą užgrobė tikrai ne ministras Landsbergis, o Baltarusijos režimas. Ten buvo 100 mūsų piliečių. Sekė ES nustatytos sankcijos, dėl kurių buvo sutarta Europos Vadovų Taryboje. Man ši kritika yra nesuprantama“, – tvirtino ji.

Vyriausybės vadovė keistomis vadina ir pastabas, kurių užsienio reikalų ministras susilaukė po vizito Irake. Po vizito ši Artimųjų Rytų valstybė padidino skrydžių į Minską skaičių, tačiau tai, pasak I. Šimonytės, Irako valdžia buvo suplanavusi dar iki vizito.

„Kritika dėl Irako vėlgi skamba labai keistai, nes čia yra iš tų atvejų, kai jeigu ką nors darysi – gausi per kepurę, ir jeigu nieko nedarysi – gausi per kepurę. Ministras Landsbergis bent jau pabandė. Bandymas sieti padidėjusį reisų skaičių su ministro vizitu yra daugiau negu juokingas, nes informacija apie tai, kad ketinama didinti keleivių skaičių, buvo žinoma turbūt jau nuo birželio pradžios. Tai, kad dvišalės diskusijos su tokiomis šalimis nebūna labai lengvos, to nereikia slėpti“, – tvirtino premjerė, kartu pasidžiaugdama ir šalies vadovo Gitano Nausėdos parama Lietuvos užsienio politikos krypčiai.

„Labai džiaugiuosi, kad prezidentas vakar taip pat priminė, kad Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu yra ne ministro Landsbergio sugalvota“, – teigė ji.

Tuo metu vidaus reikalų ministrė, I. Šimonytės nuomone, galėtų nuveikti daugiau, jeigu jai nebūtų trukdoma dirbti savo darbą.

„Kalbant apie vidaus reikalų sistemą. Man labai gaila, kad daug dalykų būtų galima padaryti greičiau ir efektyviau, tačiau natūralu, kad atsiranda erdvės tam tikriems, tiek vietiniams, tiek nacionaliniams procesams, kurie galbūt būtų suprantami kaip kritika Vyriausybei (...), tačiau aš matau ir kitokio veikimo – bandymo trukdyti vidaus reikalų sistemai ir ministrei dirbti savo darbą“, – mano premjerė, kaip pavyzdį pateikdama gyventojų protestus dėl migrantų apgyvendinimo kaimynystėje.

„Valstybės sienos apsaugos tarnyba žymiai efektyviau galėtų vykdyti savo pareigas, jeigu neturėtų tuo pat metu rūpintis užkardoje esančiais migrantais. Tačiau užkardoje esančius migrantus išvežti į kitas dislokacijos vietas, kur jais būtų galima pasirūpinti, yra trukdoma. Mano supratimu, trukdoma sąmoningai“, – pabrėžė ministrė pirmininkė, tokius veiksmus įvadindama „piktybišku veikimu“.

Europos reikalų komiteto pirmininkė akcentuoja, kad Lietuvos užsienio politika pastarąjį dešimtmetį vyksta praktiškai bendru sutarimu, o, pasak jos, dabartinių valdančiųjų vykdomas atsakas Baltarusijos režimui sulaukė tarptautinio dėmesio ir pripažinimo.

„Iš kai kurių pasitraukusių iš Seimo, bet nepasitraukusių iš komentavimų, ar dar neišrinktų į Seimą, o ir šiaip piliečių pliūpsta kaltinimai, kad esą Lietuvos užsienio politika ir, aišku, Landsbergis, kaip be jo, yra kalti dėl Lietuvą ištinkančių̨ sunkumų. Dar daugiau, sako – reik su kaimynais sugyventi, turėti mintyje, kad prieš̌ Putino Rusiją ir Lukašenkos Baltarusiją nepašokinėsi. Neva nėra čia ko provokuoti. Tik gal gali kas nors pasakyti, kaip atsakas į agresiją yra provokavimas?“ – savo feisbuko paskyroje rašo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

TS-LKD frakcijos seniūnė akcentuoja, kad Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį visuomet turėjo principingą liniją dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Jos teigimu, šiuos siekius Lietuva sustiprino ir įtvirtino įstodama į Europos Sąjungą ir NATO.

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė pabrėžia, kad dabartinės Lietuvos Vyriausybės ir Užsienio reikalų ministerijos principinga bei tęstinė Lietuvos užsienio politika sulaukė tarptautinio dėmesio ir pasididžiavimo.

„Primenu, kad Lietuvos ir ES atsakas dėl brutalaus susidorojimo su Baltarusijos režimo oponentais, dėl užgrobto keleivinio lėktuvo su 171 keleiviu buvo tinkamas ir vienbalsis. Prisiminkime, kiek buvo sakančių – tai čia juokas tos sankcijos, reikia dar stipriau. Dabar gi ir šios priemonės nebetinkamos, nes, pasirodo, išprovokavo“, – piktinasi ji.

Europos reikalų komiteto pirmininkė primena, kad, Minsko režimui prievarta nutupdžius „Ryanair“ lėktuvą, gegužės 24 d. Seime buvo sušauktas neeilinis Europos reikalų komiteto posėdis, kuriame buvo tikslinamos Lietuvos pozicijos gegužės 24–25 dienomis vyksiančiai Europos Vadovų Tarybai. R. Morkūnaitė-Mikulėnienė atkreipia dėmesį, kad pozicijos buvo priimtos vienbalsiai, bendru sutarimu, visų frakcijų atstovų balsais.

Gal R. Karbauskiui ir jo retorikos sekėjams atrodo nevykėliai/provokatoriai ar neatsakingi ir tūkstančiai Lietuvos žmonių, kurie prieš metus stojo į Baltijos kelią nuo Vilniaus iki Baltarusijos.

„Gegužės 25 d. Seimas beveik vienbalsiai priima rezoliuciją „Dėl Baltarusijos įvykdyto valstybinio terorizmo akto prieš civilinį orlaivį FR4978“. R. Karbauskiui turbūt rūgštoka dėl tokių nepaklusnių ir, matyt, jo vertinimu, neišmanėlių savo partijos ir frakcijos kolegų Seime“, – rašo TS-LKD frakcijos seniūnė.

„Gal R. Karbauskiui ir jo retorikos sekėjams atrodo nevykėliai/provokatoriai ar neatsakingi ir tūkstančiai Lietuvos žmonių, kurie prieš metus stojo į Baltijos kelią nuo Vilniaus iki Baltarusijos. Ar Lietuvos žymūs menininkai, sportininkai ar piliečiai, kurie ieškojo, kaip prisidėti prie Baltarusijos demokratijos kovos: aukodami pinigus, užsidėdami rėmelį FB nuotraukoje, bei kurie įvairiomis formomis reiškė palaikymą nuo režimo nukentėjusiems žmonėms, R. Karbauskio akimis, vis dėlto yra provokatoriai?“ – taip pat piktinasi ji.

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė pabrėžia, kad Lietuva visada principingai buvo Baltarusijos demokratijos pusėje. Politikė pabrėžia, kad, nepaisant skirtingų valdžių, Lietuvoje „namus rado Europos humanitarinis universitetas, Sviatlana Cichanouskaja, daugybė politinių pabėgėlių“.

„Todėl kviečiu susitelkti prieš Lietuvai nedraugiškus režimus. Tikiu, kad Lietuva neišsigąs ir neišklys iš laisvės kelio. Ginkime savo ir kitų laisvę ir apsiginsime! Valstybės stiprybė mūsų pakantume vieni kitiems ir susitelkime“, – paragino ji.

ELTA primena, kad praėjusį ketvirtadienį „valstiečių“ šešėlinės Vyriausybės posėdyje vykusioje diskusijoje apie nelegalios migracijos situaciją šalyje „valstiečių“ lyderis R.  Karbauskis Lietuvos užsienio politikos kryptį Baltarusijos atžvilgiu išvadino apgailėtina.

„Liūdina faktas, kad visa mūsų užsienio politikos kryptis yra sudaryti kuo blogesnes sąlygas migrantams ir taip juos atgrasyti, nuteikti neiti Lietuvos keliu. Aš manau, tai apgailėtina kryptis“, – LVŽS šešėlinės Vyriausybės posėdyje kalbėjo R. Karbauskis.

Šešėlinis LVŽS premjeras tikino, kad nelegalios migracijos srautai į Lietuvą nesustos tol, kol Aliaksandro Lukašenkos režimas tęs tokią politiką. Todėl jis įsitikinęs, kad, Lietuvai siekiant sustabdyti atvykėlių srautą, reikia ne bandyti atgrasyti pačius migrantus, bet ieškoti būdų pakeisti Baltarusijos kryptį.

Per Arizonoje šeštadienį įvykusį renginį kalbą sakęs D. Trumpas pažymėjo, kad jis „sustabdė“ dujotiekio statybą, o J. Bidenas sudarė sąlygas „per porą mėnesių“ užbaigti jo tiesimą.

Buvęs JAV prezidentas priminė, jog Vokietijos kanclerę Angelą Merkel anksčiau buvo įspėjęs, kad Jungtinės Valstijos išleidžia „milijardus Vokietijos gynybai“, o ji „moka Rusijai milijardus“ už tiekiamas dujas.

D. Trumpas vėl pareiškė, kad pralaimėjimą prezidento rinkimuose patyrė vien dėl to, kad jų rezultatai buvo suklastoti. Rinkimus jis pavadino „gėdingiausiais ir labiausiai korumpuotais“ istorijoje.

Buvęs JAV prezidentas pareiškė, jog dabartinė administracija „turtėja Kinijos dėka“. Kaip pavyzdį jis paminėjo Hunterio Bideno (Hanterio Baideno) – dabartinio prezidento sūnaus – kaltinimus, kad į jo nešiojamąjį kompiuterį įsilaužė neva Rusijos specialiosios tarnybos.

„Jis pareiškė, kad tai buvo Rusija... Rusija, kaip visada. Ar atkreipėte dėmesį, kad tai ne Kinija, o būtent Rusija? Taip yra todėl, kad jie turtėja Kinijos sąskaita, o ne Rusijos sąskaita“, – pareiškė D. Trumpas.

Buvęs JAV valstybės vadovas taip pat pabrėžė, kad, būdamas valdžioje, Rusijos požiūriu taikė griežčiausią politiką, bet kartu palaikė gerus santykius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

„Tokiai krizei pasiruošti, kiek aš bandžiau žiūrėti, nuo kada atsirado Lukašenkos grasinimai, tai buvo laiko, praktiškai du mėnesiai, nes pirmieji grasinimai pasirodė gegužės viduryje. Pasiruošimo, kaip tokio, nelabai matosi“, – interviu Eltai sakė A. Širinskienė.

Nors parlamentarė ir kritikuoja valdančiuosius dėl lėtėjančių vakcinacijos tempų, tačiau ji pati nemano, kad kontroversiškais pasisakymais garsėjantis LVŽS frakcijos kolega Dainius Kepenis, skleisdamas prieš vakcinas nukreiptas savo žinutes, prisideda prie to, kad bent jau keli procentai gyventojų pasirenka nesiskiepyti.

„Aš nemanau, kad Kepenis yra toks nuomonės lyderis, kuris 1–2 proc. gyventojų galėtų „nuimti“ nuo vakcinacijos“, – tvirtino „valstietė“. 

Tuo metu komentuodama rudenį vyksiančius LVŽS pirmininko rinkimus, parlamentarė tvirtino neabejojanti, kad dabartiniam jų lyderiui Ramūnui Karbauskiui politiniu nuovokumu ar vadybiniais gebėjimais prilygstančio politiko partijoje tiesiog nėra. Visgi A. Širinskienė išreiškė lūkestį, kad R. Karbauskio „išdaviku“ išvadintas lyčiai neutralios Partnerystės įstatymą parėmęs Tomas Tomilinas išdrįs mesti iššūkį dabartiniam LVŽS pirmininkui.

– Dviem šioje kadencijoje garsiai nuskambėjusiems Laisvės partijos projektams: Partnerystės įstatymui ir mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo pataisoms „valstiečiai“ teikė du alternatyvius projektus (Jungtinės veiklos sutartis ir atleidimą nuo Baudžiamosios atsakomybės pasirinkus gydymą). Apskritai, galima teigti, kad Laisvės partijos idėjos tapo populiarios ir ši politinė jėga išaugo dėl jūsų vykdytos politikos. Dabar jūs opozicijoje veikiate stimuliuojami oponavimo jų idėjoms. Ar galima sakyti, kad esate visiškai priešingi, tačiau vienas nuo kito priklausomi poliai, kad jūsų santykis su Laisvės partija yra tam tikras politinis In ir Jan?

– Aš nesakyčiau, kad pas mus yra kažkoks ypatingas santykis ir mus labai stimuliuotų. Tiesiog bendra nuostata, ką partija, supratusi, kad bus opozicijoje po rinkimų, sakė, kad mes oponuosime konstruktyviai, nes tai, kas labai erzino būnant valdančiaisiais, tai nuolatinis oponavimas dėl oponavimo. Bet kai reikia projektų, tai ankstesnė opozicija mums jų tikrai nesiūlydavo. Buvo be galo sunku dirbti, nes matai tik žodžius, bet nematai to produkto, dėl kurio galėtum diskutuoti. Mūsų tie projektai kyla iš to, kad mes stengiamės būti konstruktyvi opozicija, ir ten, kur mes oponuojame, mes siūlome galimas alternatyvas, kitus kelius, kaip būtų galima pasiekti to paties tikslo.

Tarkime, su tuo pačiu narkotikų dekriminalizavimu, tai vienas iš Laisvės partijos oficialiai deklaruojamų tikslų buvo tai, kad jauni žmonės galėtų gydytis, būtų motyvuojami, bet nebūtų baudžiami. Šiuo atveju mūsų pasiūlytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės arba ikiteisminio tyrimo nutraukimo modelis galėtų pasiekti lygiai tą patį tikslą. Jeigu žmogus gydosi, priima tą sprendimą, jį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju nepaliekamos Baudžiamojo kodekso sukeliamos neigiamos pasekmės žmogaus gyvenime ir kartu užtikrinama, kad jis eitų gydytis. Tai šio tikslo mes galėjome siekti šiek tiek kitomis priemonėmis, kurios būtų ir atgrasančios. Žiūrint kitų valstybių patirtį dekriminalizavus narkotines medžiagas, tarkime Estijoje, neišvengiamai matomas vartojimo kilimas ir paskui valstybė turi bandyti tvarkytis su tomis vartojimo pasekmėmis. Tokia buvo šio pasiūlymo racija.

O dėl Partnerystės mes visą laiką nuosekliai, vertybiškai jau daug metų, eilę kadencijų nuo 2016 m. rinkimų programos kalbėjome apie tai, kad ūkinį santykį reikia susitvarkyti, nes žmonės gyvena kartu ir ne tik homoseksualūs, bet ir taip pasitaiko žmonių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių turi gyventi kartu. Šiuo atveju jų turtinių klausimų sprendimui mechanizmą reikia sukurti, bet tikrai visą laiką sakėme, kad tai turi būti tik turtiniai, bet jokiu būdu ne šeimos santykiai.

– Tai galima sakyti, kad Partnerystės atveju Laisvės partija irgi pirmiausiai siūlo sutvarkyti porų gyvenimą kartu. Dekriminalizavimo atveju jūs irgi deklaruojate panašius tikslus kaip Laisvės partija, tik siūlote kitas priemones. Tai ar galima sakyti, kad jūs iš esmės dėl tikslų bent jau šiais klausimais iš principo lyg ir sutariate, tik siūlote skirtingas priemones?

– Na dėl Partnerystės tai mūsų ir Laisvės partijos tikslai yra visiškai skirtingi. Nes Laisvės partijos projekto tikslas buvo akivaizdžiai sukurti šeimos santykius arba netgi tam tikrą pseudosantuokos modelį, pagal tai, kiek Partnerystės įstatymo projekte buvo iškopijuota Civilinio kodekso normų, kurios reguliuoja santuoką. Santuokos sąlygos iš Civilinio kodekso buvo paverstos Partnerystės sąlygomis. Tai šiuo atveju mūsų tikslas yra tik ūkiniuose santykiuose. Jeigu žiūrėtume projektus laike, tai mes tą projektą registravome 2017 metais, reikšmingai anksčiau, kai dar net Laisvės partijos greičiausiai nebuvo, kai buvo vienas Liberalų sąjūdis ir tas skilimas nebuvo įvykęs.

– Bet kalbant apie tam tikras vertybines nuostatas, štai jūs ir Seime sėdite kairėje pusėje ir pozicionuojate save kaip kairiąją politinę jėgą, tačiau tarp jūsų pačių narių irgi yra kritikuojamas vadinamasis leftizmas, kuris taip pat reiškia politinę kairę. Kaip jūs paaiškintumėte, kas jūsų supratimu yra politinė kairė?

– Vienas dalykas, aš tikrai niekur negirdėjau, kad būtume sakę, jog esame gryna politinė kairė. Tikrai, kiek aš matau programinius dokumentus, mes paprastai kalbame apie nuosaikesnę kairę – centro kairės poziciją, kurios socialinės politikos atveju kairiosios politikos bruožų, matyt, turime daugiau.

Ten, kur mes kalbame apie vertybines nuostatas, tai, matyt, reikia pasakyti, kad Lietuvoje liko iš esmės vienintelė parlamentinė partija, kuri pasisako už tradicinę šeimą, kitas tradicines vertybes. Nes pasižiūrėjus už mūsų dar kairiau sėdinčius socialdemokratus, tai panašu, kad jie to vertybinio stuburo neturi ir neturi bet kokia prasme. Nes tikrai labai keistai atrodo situacija, kada socialdemokratų partija savo rinkimų programoje sako, kad mes įteisinsime Partnerystę, o kai ateina reikalas iki balsavimo, tai tada partijos frakcija skyla per pusę. Tai rodo tam tikrą vertybinį pasimetimą. Šiuo atveju to vertybinio pasimetimo pas mus, matyt, yra mažiau, tas nuoseklumas yra kur kas didesnis. Vis dėlto įsipareigojimai, kurie išsakomi prieš rinkimus, jie turi būti vykdomi. Tuomet jau geriau neprisižadėti, negu žmonėms sukelti kažkokius klaidingus lūkesčius, taip gaunant jų balsus, o paskui, kada ateina politinio pasirinkimo momentas Seime – pasirinkti kitaip.

– Tačiau ar nėra taip, kad jūs, pateikdami save, pasitaisau, ne kaip visiškai kairę, bet kaip centro kairiąją partiją, pasitelkdami tam tikrą visuomenėje populiarią, atraktyvią sąvoką, nebandydami patys savęs kitaip pozicionuoti, bandote pačią sąvoką pritraukti prie savęs, kad štai jūs esate tie tikrieji?

– Mes sąvokų tikrai nepritraukinėjame. Aš manyčiau, kad į sąvokas žmonės ir nežiūri, kai jie renkasi politinę jėgą rinkimų metu. Vis tiek, matyt, yra vertinama programa, nuoseklumas ir tie darbai, kurie buvo nuveikti per tam tikrą laikotarpį, kai partija užėmė valdančiąsias pozicijas. Aš manyčiau, kad šis kompleksas lemia rinkėjų pasirinkimus, o ne abstraktus svarstymas tarp centro kairės ar kairės. Natūralu, kad žmonės žiūri į sprendimų priėmimo procesą. Tarkime, grįžtant prie tų pačių socialdemokratų, kurie opozicijoje visą laiką buvo koalicijoje su konservatoriais praėjusiąją kadenciją ir balsavo identiškai. Manyčiau, kad tapatinimasis su konservatoriais jiems pakišo koją per rinkimus. Jie ir dabar lipa lygiai ant to paties grėblio. Nepaisant to, kad jie turėtų būti tam tikrais programiniais aspektais labiau kairėje negu mes, bet realiai jų sprendimo priėmimo metodai ar balsavimas Seime rodo, kad jie yra dešinieji. Kai peržiūri keletą balsavimų, jie tikrai nesocialdemokratiški, nes dalis balsų, ne tik Partnerystės atveju, bet netgi ir Valstybinių įmonių privatizavimo atveju, jie atsiduria dešinėje. Šiuo atveju vertybes, manyčiau, mes išlaikome tikrai nuosekliau, žiūrint, kaip atrodo rinkėjų pasirinkimai arba reitingai dabar.

– Socialdemokratai, liberalai, konservatoriai yra visoje Europoje, pasaulyje suprantamos politinės jėgos, o kas būtų politinio spektro pavyzdys ar alternatyva užsienyje jūsų atveju?

– Na aš tikrai nenorėčiau tapatintis su kažkokiomis užsienio politinėmis jėgomis. Galbūt tam tikrų bruožų mes turime su Latvijos žaliosiomis partijomis. Kaip žinoma, Latvijos žalieji, rodos, pernai buvo pašalinti iš Žaliųjų aljanso (Europoje – ELTA). Mes su tuo aljansu turime susitarimą, kad mūsų žmonės dirba jų grupėje Europarlamente, tačiau yra susitarta, kad mes niekada nepalaikysime ypač liberalių idėjų, kurios yra susijusios su šeimos politika. Latviai šio susitarimo neturėjo ir jie faktiškai dėl savo pasisakymų apie Stambulo konvenciją, tradicinę šeimą tiesiog buvo išmesti kaip nepritampantys prie Europos žaliųjų aljanso. Šiuo atveju tiesioginių paralelių nenorėčiau su kažkokia politine jėga vesti, nes vargiai ar jos būtų tikslios.

– Jūs savo pokalbyje paminėjote, kad „valstiečių“ partijai šeimos vertybės svarbios, štai dabar minite, kad dėl tam tikrų šeimos politikos nuostatų jūsų kolegoms Latvijoje tenka kritikos, bet štai premjerė Ingrida Šimonytė irgi sako pasirinkusi šeimos vertybes, kai nusprendė nenuvykti į Valstybės dienos proga organizuotą priėmimą pas prezidentą. Kaip manote, ar toks pasirinkimas buvo teisingas, ar visgi reikėjo suderinti „šeimos vertybes“ ir vizitą Prezidentūroje?

– (šypsosi) Aš manyčiau, kad tai buvo toks premjerės „trolinimas“ ir vienas iš tokių konservatorių žingsnių bendrame prezidento „trolinimo“ kontekste. Kiek man teko feisbuke matyti, premjerė tuo metu buvo ir su savo padėjėjais kai kuriuose Vilniaus parkuose ir tomis nuotraukomis dalinosi. Šiuo atveju aš jos pasakymą vertinčiau bendrame visos konservatorių politikos kontekste, kai bandoma ir prezidento galias palaipsniui išmušinėti, tarkime, Europos Vadovų Taryboje, ir bandoma jį statyti į tokią labai nepalankią poziciją, kartais nevengiant ir pasityčiojimo ar pasijuokimo. Šiuo atveju, aš manyčiau, kad tas pasakymas ir gimė dėl to, kad yra žinoma prezidento pozicija dėl tradicinės šeimos, ir šio pasisakymo tikrai nevertinu kaip labai nuoširdaus ir atviro.

– Pati užsiminėte apie EVT. Nuo šio klausimo iš esmės valdantieji šiuo metu atsitraukė. Jūsų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad šešėlinės Vyriausybės veiklos nuopelnas buvo ir tai, kad taip pat buvo atsitraukta nuo Stambulo konvencijos. Partnerystės įstatymo nepavyko priimti. Ar galima sakyti, kad šešėlinė Vyriausybė tam tikrais atvejais, tokiu ganėtinai ultimatyviu būdu komunikuodama, sakydama, kad neisime į Rinkimų peržiūros darbo grupę, kol jūs nepakeisite savo požiūrio, nesitarsime dėl švietimo, kol bus neįtraukti mūsų siūlymai, sugebėjo pasiekti savo tikslų?

– Aš manyčiau, kad taip, nes tuomet ir valdantieji yra priversti šiek tiek suklusti. Antra vertus, bendradarbiavimas ir kompromisų ieškojimas kai kuriais atvejais išduotų pačias vertybes. Kalbant apie Rinkimų darbo grupę, tikrai sunku įsivaizduoti bendradarbiavimą kuriant įstatymo projektą, kuriame numatomas prezidento rinkimas Seime, arba vienmandačių panaikinimas. Šiuo atveju atsakymas turi būti arba taip, arba ne. Mes rinkomės tą atsakymą „ne“, tiesiog saugodami demokratijos pusę ir šiek tiek užkirsdami kelią valdantiesiems susikurti sau labai palankią rinkimų sistemą. Pripažinkime, kad 2024 metais prezidentą rinkti Seime būtų labai palanku, ir aš beveik įsivaizduoju, kas galėtų būti išrinktas. Tai arba Šimonytė, arba Gabrielius Landsbergis. Žmonių pasirinkimas vargiai ar kada nors bus vieno arba kito politiko pusėje, kalbant apie tai, kas gali vykti 2024 metų rinkimuose.

Šiuo atveju ir Europos Vadovų Tarybos klausimą sprendžiant mes užėmėme tikrai griežtą poziciją sakydami, kad vis dėlto prezidento galios turėtų būti nesilpninamos, valdžių atskyrimas yra labai svarbus, Konstitucijos nuostatos, kad prezidentas formuoja užsienio politiką, irgi yra pakankamai aiškios. Juo labiau, tie patys konservatoriai stebuklingu būdu, kai valdė Dalia Grybauskaitė, šito klausimo niekada nekėlė, jiems viskas buvo gerai. Dabar, kai atsiranda vertybiškai svetimas prezidentas, kuris traktuojamas kaip nesavas, bandoma jo galias tirpdyti. Šiuo atveju demokratijos principai reikalauja, kad tos valdžios būtų apylygės ir būtų viena kitos svertai. Šiuo atveju, matyt, natūralu buvo teisingumo labui stoti į prezidento pusę.

– Tai visgi sutinkate, kad šešėlinė Vyriausybė, kaip darinys, kurį galima vadinti beprecedenčiu, anksčiau tokio darinio nei viena frakcija, opozicinė koalicija neturėjo, kad būtent šio darinio dėka pavyko užkirsti kelią tam tikriems valdančiųjų projektams?

– Aš manyčiau, kad taip, nes vis dėlto šešėlinė Vyriausybė daugeliu atvejų buvo tas centras, kuris teikė pasiūlymus, mintis arba realizavo vienus arba kitus kritikos veiksmus. Vis dėlto jos įsteigimas reikalavo darbo, programų rašymo. Reikalauja ir dabar, bet, mano galva, tai buvo išmintingas žingsnis stiprinant ir oponavimo galimybes, ir kartu konstruktyvaus opozicijos darbo galimybes. Aišku, matyt, kitoms politinėms jėgoms kitais politiniais sezonais bus tam tikras iššūkis, nes jeigu bus norima tą patį pakartoti, tai tikrai, matyt, nebus lengva tai padaryti.

– Čia turite omenyje galbūt ir tai, kad Darbo partija perima opozicijos lyderio vaidmenį. Išvis, ar manote, kad jūsų opozicinės koalicijos partneriams pavyks surasti lygiavertį autoritetą ekspremjerui Sauliui Skverneliui, kuris galėtų atstovauti opozicinei koalicijai?

– Na aš manyčiau, kad visokių opozicijos lyderių būna ir visokių reikia. Šiuo atveju, mano galva, vis tiek Darbo partija stengsis maksimaliai gerai pasirodyti kitame politiniame sezone, kas yra, manyčiau, neišvengiama, nes matau tam tikrą jų norą dirbti opozicijoje. Tai šiuo atveju matysime, kas bus tas opozicijos lyderis, nes partneriai kol kas tikrai dar neįvardino. Panašu, kiek jie diskutuoja, kad galbūt jis netgi bus rotuojamas kadencija iš kadencijos.

– Kalbant apie Darbo partijos pasirinkimus, ar jūsų asmeninio pasitikėjimo opozicine koalicija nesumažintų tai, kad jie, tarkime, pasirinktų Andrių Mazuronį opozicijos lyderiu?

– (vos sulaikė juoką) Aš labai sunkiai įsivaizduoju, žinant kolegos Mazuronio situaciją Darbo partijoje, kad jis būtų pasirinktas. Tai, be abejo, yra liberalių pažiūrų žmogus, su kuriuo, matyt, nebūtų labai lengva dirbti, tai tą tikrai tenka pripažinti.

– Tai sakote, kad pati Darbo partija tokio liberalaus žmogaus nepasirinktų?

– Aš manyčiau, kad taip, nes žinant, kaip išsiskiria jo pozicijos, tarkime, dėl alkoholio kontrolės, su visa likusia Darbo partijos frakcija, ir kitus dalykus, tai aš manyčiau, kad vis dėlto paprastai vienos ar kitos partijos yra pasirenkamas labiau vertybėms atstovaujantis žmogus.

– Opozicijos lyderis Saulius Skvernelis yra sakęs, kad tam tikrų ir jūsų frakcijos narių pareiškimai, turiu mintyje Dainių Kepenį, iš esmės stabdo dalies žmonių pasirinkimą. Ką matome dabar, kad vakcinacijos tempai stoja. Valdančiuosius kritikuojate, kad jiems nepavyksta susitvarkyti su šiuo iššūkiu, kad nėra nei informacinės kampanijos, bet štai kai kurie jūsų frakcijos kolegos prisideda prie to, kad vakcinacijos tempai sulėtėtų. Tai ar sutinkate, kad ir jums patiems reikėtų į šį dalyką šiek tiek atsakingiau pažiūrėti?

– Mes tikrai diskutuojame su kolega Kepeniu, bet patikėkite, vakcinacijos tempai ne dėl jo lėtėja. Vakcinacijos tempų lėtėjimą buvo galima prognozuoti dar vasario, kovo mėnesį, nes jau tada buvo aišku, kad vakcinacijos kampanijos praktiškai nėra, ji buvo informacinė, bet nebuvo dirbanti su žmonėmis, kurie yra abejojantys. Buvo aišku, kad tie, kurie nori, jie sueis, kai tik bus įmanomos ir prieinamos vakcinos, bet bus ta problema, kuri su abejojančiais, juos reikia įtikinti. Tai reikia pripažinti, kad jokio jų efektyvaus įtikinėjimo nebuvo.

Mes tikrai diskutuojame su kolega Kepeniu, bet patikėkite, vakcinacijos tempai ne dėl jo lėtėja.

Ta pati šešėlinė Vyriausybė netgi kvietėsi Izraelio ekspertus, viename iš posėdžių dalyvavo Izraelio sveikatos apsaugos ministerijos vieno departamento vadovas, vienas iš koordinatorių vakcinacijos kampanijos ten. Bandėme atkreipti Vyriausybės dėmesį, kad šitas segmentas, abejojantieji, su jais reikia dirbti, perimti kitų valstybių patirtis, kur vakcinacijos kampanija sėkminga. Izraelyje per labai trumpą laiką jį praėjo. Labai gaila, kad tų lėšų vakcinacijos viešinimui, kaip matau, buvo išleista ne vienas milijonas, matyt, bet vis dėlto rezultato nepavyko pasiekti. Dabar, kur vėl mano galva daroma klaida, apie ką reikėtų šnekėti, tai tuoj ateis laikas rudenį revakcinacijai. Mes iki šiol nežinome, kaip bus su revakcinacijos procesu. Šito aiškumo žmonėms irgi reikia, nes po to revakcinacijai prisišaukti žmones bus labai sunku, kadangi žmonės yra pavargę ir nuo karantino, ir nuo kalbėjimo apie vakcinas. To ministerijos matymo toliau iš tikrųjų labai trūksta.

– Visgi tarp didžiausios opozicinės frakcijos narių yra žmonių, kurie priešingai negu tai, ką ir premjerė, ir opozicijos lyderis sako, kad eikime skiepytis, jie paskleidžia kitą žinutę. Tai gal 1–2 proc. daugiau pasiskiepijusių būtų šiuo metu, jeigu nebūtų skleidžiama tokia žinutė?

– Aš nemanau, kad Kepenis yra toks nuomonės lyderis, kuris 1–2 proc. gyventojų galėtų nuimti nuo vakcinacijos. Vis dėlto tai yra sisteminės problemos, kurių neišsprendus su vakcinacija bus labai didelė problema. Ji ir dabar yra didelė. Aš bijau, kad kalbėjimas apie privalomą vakcinavimą ar kiti dalykai jie sukelia atvirkštinį procesą. Natūralu, kad norisi priešintis. Reikėtų daugiau to įtikinėjimo, matyt, ir pasitelkiant visuomenei žinomus žmones ir vykdant labai tikslingą informacinę kampaniją, kurios dabar nelabai matosi.

– Pereikime nuo vienos krizės prie kitos. Kiekvieną dieną stebimus COVID-19 skaičius pakeitė kita statistika, kurią kiekvieną rytą galima pasitikrinti – nelegalių migrantų skaičiai. Viena krizė lyg ir sutvarkyta, bet dabar prasidėjo kita. Ar valdančiųjų darbas augančios migracijos kontekste jus tenkina, ką galbūt siūlytumėte kaip alternatyvas ir ar apskritai buvo pasiruošta tokios situacijos valdymui?

– Tokiai krizei pasiruošti, kiek aš bandžiau žiūrėti, nuo kada atsirado Lukašenkos grasinimai, tai buvo laiko praktiškai du mėnesiai, nes pirmieji grasinimai pasirodė gegužės viduryje. Pasiruošimo, kaip tokio, nelabai matosi, nes atsakomybė perkeliama, viena vertus, ant savivaldybių ir kažkodėl tik ant mažų savivaldybių. Nes labai keistai atrodo, kai į Lazdijų rajono mokyklas atvežama po 100–150 pabėgėlių, o visas Vilnius su tokiu savo pajėgumu pasako, kad mes priimsime 250 pabėgėlių. Tai yra vos porą kartų daugiau negu kad kažkokia Lazdijų mokykla. Šiuo atveju to pasidalinimo tarp centrinės valdžios ir savivaldos nėra. Merai tuos klausimus labai nuosekliai kelia.

Kitas dalykas, kuris, matyt, buvo uždelstas, kuris tik dabar yra daromas, kuomet krizė įsisiūbuoja, tai sienos apsaugos stiprinimas. Akivaizdu, kad siena yra ganėtinai kiaura, ir kyla klausimas, kas būtų, jeigu vieną dieną pradėtų eiti ne pabėgėliai, o „žalieji žmogeliukai“. Fizinio barjero neturime, ką reikės, matyt, ilgesnėje perspektyvoje statyti, bet mes neturime ir kitokio barjero – pareigūnų. Kyla klausimas, kodėl taip ilgai buvo delsiama pasitelkti tą pačią kariuomenę. Gegužės–birželio mėnesiais dar dirbo Seimas, buvo galima suteikti papildomas galimybes tai pačiai Šaulių sąjungai, kurie dabar teisinio pagrindo būti pasienyje neturi. Tie dalykai, kuriuos buvo galima išnaudoti pasiruošimui, turint diktatoriaus grasinimus prieš du mėnesius, jie iš esmės buvo praleisti.

Kitas dalykas, aš manyčiau, trūksta bendradarbiavimo su FRONTEX agentūra, nes vėlgi, kiek teko šiomis dienomis persižiūrėti FRONTEX operacijas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, tai nėra apsiribojama šešių ar kažkiek pareigūnų atsiuntimu, bet dažniausiai yra padedama valstybei su žvalgybos duomenimis, kas galbūt būtų tikslinga, žinant tai, kad Lukašenka žada ne tik siųsti ir siunčia migrantus, bet kalba apie narkotikų kontrabandos atvejį. Šiuo atveju išnaudoti FRONTEX buvo galima plačiau, nelabai suprantu, kodėl taip ribotai jis buvo pasitelktas. Antra vertus, FRONTEX labai svarbus grąžinant pabėgėlius į jų kilmės valstybes. Gaila, kad mes Seime arba neturime informacijos, arba tie dalykai nėra derinami.

– Tuo tarpu jūsų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad pagrindinė priežastis, kodėl valdantiesiems nepavyksta greitai įgyvendinti ir priimti sprendimų šios krizės akivaizdoje, yra tai, kad jie esą nesikalba su opozicija ir iš opozicijos jokių idėjų (štai kiek jūs čia visko dabar išvardinote), jie nesisemia. Tai ar sutinkate su tokiu LVŽS pirmininko požiūriu?

– Taip, iš tikrųjų sutinku, nes netgi ir dabar, kai yra kalbama apie neeilinę Seimo sesiją, tai opozicijai nėra pristatyti projektai, mes nežinome, kas bus siūloma dėl migrantų politikos, tai, matyt, tikrai būtų buvę malonu pamatyti tuos projektus ne penktadienį vakare, o antradienį jau balsuoti. Kartais būna, kad pirmadienį vakare pamatai ir antradienį balsuoji. Būtų malonu juos pamatyti iš anksto ir nagrinėti, nes tų problemų, kurias įžvelgiame ir galime prognozuoti, jų tikrai yra labai daug.

Manyčiau, kad opozicijos įžvalgos tikrai nepamaišytų. Su tuo pačiu prieglobsčio prašymu, jeigu mes žiūrėtume 2020 m., tai Lietuva per mėnesį išnagrinėdavo maksimum 50–60 prieglobsčio prašymų. Tai ką reiškia toks tempas dabar? Jeigu nebus didinami pareigūnų skaičiai, tai čia ne tik terminų, bet ir darbo jėgos klausimas. Tai mes dabar per dieną gaunam apie 100 pabėgėlių. Vadinasi, neturime pakankamai žmonių, net ir sutrumpinus terminus jų fiziškai nebus įmanoma apdoroti. Tokių pastabų iš tiesų būtų, ir nesimato, kad jos būtų sprendžiamos, bet, matyt, toks yra valdančiųjų sprendimas nesišnekėti.

Manyčiau, kad opozicijos įžvalgos tikrai nepamaišytų.

– Kalbant apie jūsų partijos pirmininką Ramūną Karbauskį. Rudenį laukia partijos pirmininko rinkimai. Ką jūs matytumėte pagrindiniu konkurentu? Nes ekspremjeras Saulius Skvernelis tikriausiai neįstos į partiją per šiuos kelis mėnesius, Tomas Tomilinas, pagrindinis R. Karbauskio konkurentas viešojoje erdvėje pastaruoju metu irgi pasakė, kad greičiausiai nedalyvaus. Aišku, būtų smagu pamatyti tokią dvikovą...

– Man irgi.

– Klausimas, ką jūs pati matytumėte kaip pagrindinį R. Karbauskio konkurentą partijos pirmininko rinkimuose?

– Aš tikrai nematyčiau labai didelių konkurentų, bet man irgi būtų labai smagu matyti kolegą Tomiliną bandant kandidatuoti ir pagaliau parodant komandą ir visas administracines savo galimybes. Nes vienas dalykas yra frakcijoje sukurti 11 darbo grupių 32 žmonėms, ką jis sugebėjo padaryti (iš jų veikiančios su kažkokiu rezultatu yra tik dvi), o kitas dalykas yra planuoti, vadovauti partijai, kuri yra be galo didelis organizmas. Kolegai Tomilinui yra labai lengva kritikuoti sėdint šiltai ir neprisiimant jokios atsakomybės, bet manau, kad jeigu jam tektų ją prisiimti, tai mes turėtume panašią situaciją, kaip jis bandė padaryti frakcijoje, kur 32 „valstiečiai“ ir 11 darbo grupių. Šiuo atveju gebėti vadovauti – tą dalyką reikia turėti, galbūt tai netgi yra sunkiai išmokstamas dalykas, netgi kartais galbūt įgimtas, nulemtas temperamento ar charakterio. Šiuo atveju vertinant ir politinį įžvalgumą, ir organizacines, vadybines savybes, tai aš tikrai sunkiai įžiūrėčiau, ką Ramūnas Karbauskis galėtų turėti realiu konkurentu, o ne tuo, kuris konkuruoja, kaip, manyčiau, Tomas kartais daro vien dėl to, kad patektų į antraštes ir žurnalistų dėmesį pritrauktų.

– Jūs pati negalvojate pabandyti mesti iššūkį Ramūnui Karbauskiui?

– (šypsosi) Ne, tikrai neplanuoju to daryti ir nesu iš tų žmonių, kurie labai mėgsta vadovauti, nes man buvo gana sunku ir su Teisės ir teisėtvarkos komitetu. Man labiau patinka ne administraciniai darbai, o kūrybiniai, kurie yra šiek tiek laisvesni ir kartais mažiau surišantys, įpareigojantys. Tikrai neplanuoju to dalyko daryti.

– Tomas Tomilinas, kaip pats ir sako, nemes iššūkio, jūs irgi nesate linkusi pakonkuruoti, bet iš kitos pusės LVŽS kritikavo TS–LKD, pas kuriuos pastaruosiuose rinkimuose, kaip sakote, neįvyko „demokratijos šventė“. Panašu, kad ir pas jus „demokratijos šventė“ tuomet gali neįvykti?

– Pas mus skyriai gali kelti kandidatus ir, aš manau, kad tikrai tų pasiūlymų bus. Net neabejoju, kad greičiausiai ir kolegą Tomiliną kažkoks skyrius pasiūlys. Bet konservatorių problema buvo ne ta, kad buvo vienas kandidatas. Jų problema buvo ta, kad jų įstatuose yra numatyti visuotiniai rinkimai, o šiuo atveju jų prezidiumas nusprendė, kad visuotinių rinkimų nebus, ir balsavo tik tarybos nariai. Šiuo atveju aš matau pačios partijos šiurkštų savo įstatų pažeidimą.

Mes, tuo tarpu, darome atvirkštinį variantą. Pas mus visą laiką buvo renkamas pirmininkas suvažiavime, kas reiškia delegatus ir proporcinį atstovavimą, negalėjo dalyvauti visi nariai. Bet kadangi per pandemiją partija skaitmenizuojasi ir elektroninį ryšį su skyriais stiprina, tai yra nuspręsta keisti įstatus taip, kad būtų galimi visuotiniai rinkimai ir galėtų visi partijos nariai elektroniniu būdu savo pozicijas išreikšti. Aš manau, tai yra tik privalumas, nes jeigu partija nepritaria, tai ji gali nepritarti ir vienintelei kandidatūrai, ir tada yra užduotis ieškoti kitos kandidatūros. Aš manau, kad taip greičiausiai neįvyks, žinant, kad Ramūno Karbauskio lyderystė vis dėlto yra pakankamai tvirta.

– Iš tų pačių konservatorių deleguotų ministrų tikriausiai šiuo metu, nepaisant visos migracijos problemos, garsiausiai aptarinėjamas ministras buvo Arūnas Dulkys, Laisvės partijoje, žinoma, ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė. Bet kaip jūs vertintumėte jūsų iš šešėlio stebimą Evelinos Dobrovolskos darbą Teisingumo ministerijoje? Ji, galima sakyti, taip pat buvo ganėtinai garsiai aptarinėjama pradedant darbą, bet daugiausiai buvo kritikuojamos ne jos idėjos, siūlymai, o išsilavinimas ir tatuiruotės. Kokių pastabų šiuo metu jūs turėtumėte Teisingumo ministerijai?

– O jūs girdėjote kokius nors jos pasiūlymus, išskyrus neapykantos kalbos projektą, kurį teko atsiimti? Matyt, problema ir yra su šita ministerija, kad tokių pasiūlymų, kurie būtų pakankamai originalūs ir pačių sugalvoti – nelabai yra. Kadangi ministeriją teko stebėti ir praėjusią kadenciją, ir žinoti tuos projektus, kurie yra rengiami praėjusioje kadencijoje, tai tikrai liko iš dalies neparengtų projektų. Šį pusmetį iš Teisingumo ministerijos matau mūsų pradėtų rengti projektų pabaigimą ir atnešimą į Seimą. Originalaus darbo, kuris būtų susijęs su jų pačių rinkiminių įsipareigojimų vykdymu, iš tiesų nelabai buvo.

Netgi garsųjį projektą dėl neapykantos kalbos ji pati registravo ne kaip ministrė, o kaip Seimo narė. Jis nepraėjo ministerijos filtro. Galbūt ir buvo nuogąstaujama per tą filtrą neleisti, nes pasirodys spragos, kurios paskui pasirodė žiniasklaidos dėka ir tą projektą teko gėdingai atsiimti. Tai šiuo atveju iniciatyvumo tikrai trūksta.

Aš jau nekalbu apie fiasko su Referendumo įstatymu, nes galvojau, kad jeigu yra šitaip vėluojama ir tiek mėnesių rengiama, tai bus esminiai pakeitimai esamo Referendumo įstatymo redakcijoje. Tų esminių pakeitimų, kur tiek laiko būtų reikėję dirbti, iš tikrųjų nėra. Nepaisant to, buvo sugebėta padaryti daug teisėkūros klaidų. Teisės departamentas daugiau nei pusšimtį pastabų parašė.

Šiuo atveju kokybės su Referendumo įstatymu nebuvo, o pasekmės žmogaus teisių ar konstitucinių teisių apsaugos kontekste tikrai yra sunkios, nes aš nežinau, ar Europoje dar buvo kita valstybė, kuri dėl valdžios aplaidumo būtų savo gyventojus palikusi bent jau be teorinės referendumo teisės. Ar tą teisę naudos, čia jau yra žmonių reikalas, bet šiuo atveju net teorinės galimybės suorganizuoti referendumą, jį inicijuoti žmonės neteko. Žinant tai, kad teisė į referendumą yra viena iš tokių pamatinių konstitucinių teisių, kur tauta tiesiogiai realizuoja savo suverenias galias, tą teisę atimti, manyčiau, yra labai drastiškas ir neteisingas sprendimas.