R. Vainienė yra buvusi Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė. Nuo 2012-ųjų ji dirbo lektore ir konsultante, nurodoma jos tinklapyje.

L. Vilimas asociacijai vadovavo nuo 2011-ųjų.

R. Vainienė: mano prioritetas – analitika ir diskusijos

Naujoji Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovė didžiausią dėmesį žada skirti analitikai ir diskusijoms.

„Tarp prioritetų reikėtų paminėti, kad reikia tikrai sustiprinti ekspertinį, analitinį darbą šioje asociacijoje, kad galų gale tos rinkos dalyviai, kurie pirma sukuria milžinišką pridėtinę vertę, antra, įdarbina galybę darbuotojų, kad galų gale jų supratimas apie šitą rinką ir socialinių partnerių akyse būtų adekvatus“, – BNS sakė R. Vainienė.

„Analitiką turbūt į pirmą vietą kelčiau, matot, ekonomistė esu“, – teigė ji.

Pasak R. Vainienės, pagrindinis jos įrankis dirbant asociacijoje bus argumentai ir diskusijos.

„Aš manau, kad gebėsiu argumentuoti ir perteikti žinutę, neiškreiptą. Argumentų jėga yra pagrindinis dalykas, kuo mes, ekonomistai, esame stiprūs. Mano ginklas bus argumentas ir diskusija“, – BNS teigė naujoji asociacijos vadovė.

Asociacijos valdyba R. Vainienę paskyrė trečiadienį, o sutartį ji teigė pasirašysianti penktadienį.

Ji yra buvusi Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė. Nuo 2012-ųjų ji dirbo lektore ir konsultante, nurodoma jos tinklapyje.

Iki šiol asociacijai vadovavęs L. Vilimas BNS sakė, kad atėjo laikas pokyčiams.

„Abipusiai sutarėm, kad atėjo metas pokyčiams, laikas augti organizacijai. Tiek dėl vidinių, tiek dėl išorinių priežasčių, organiškai priimtas toks sprendimas. Dėl ateities – dar nenusprendžiau, kol kas skirsiu laiko sau ir šeimai“, – BNS sakė L. Vilimas.

Asociacija vienija 18 šalyje registruotų lietuviško ir užsienio kapitalo mažmeninės prekybos įmonių, asociacijos narių bendra metinė prekybos apyvarta siekia 2,7 mlrd. eurų.

Tai trečiadienį Kaimo reikalų komiteto posėdyje pristatė žemės ūkio ministras Giedrius Surplys.

„Mes darome pilotinį projektą ir nuo kovo 4 dienos yra paleistas trumpųjų grandinių kvietimas ES paramos priemonės. Iki šiol tą priemonę turėjome, bet ji buvo sukonstruota taip, kad buvo nepopuliari, ir iš 3 mln. sunaudojome tik 500 tūkst. eurų. Mes supaprastinome, kad tai būtų patrauklu, kad ūkininkas galėtų iki 100 proc. padengti išlaidas parama, pavyzdžiui, mokėti pardavėjai atlyginimą. Kadangi vieną paraišką gali teikti keli partneriai, tikimės, kad parduotuvių, turgelių arba internetinės prekybos vietų gali susikurti apie 100“, - sakė G. Surplys.

Kaip akcentavo ministras, toje priemonėje taip pat įrašytas punktas ūkininkams ar parduotuvių savininkams 10 proc. savo išlaidų skirti vadinamiesiems suvenyrams, kuriuos galės gauti pirkėjas.

„Tai reiškia, kad jeigu pas mane ateina pirkėjas ir įsigyja prekių už 10 eurų, aš jam papildomą sūrio, dešros gabalėlį, kažkokį tautinio paveldo produktą galiu tiesiog padovanoti. Ir tada teikdamas ataskaitą Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA), atnešu faktą, kad tą padariau ir atgaunu to suvenyro pinigus į savo sąskaitą“, - G. Surplys.

Pasak jo, planuojama, kad jau nuo liepos ūkininkai galės taikyti 10 proc. nuolaidą ir vėliau atgauti pinigus iš ES paramos priemonės, kurios dydis - 2,9 mln. eurų. Vienai paraiškai bus skiriama 120 tūkst. eurų.

„Ūkininkas pasiima 120 tūkst. eurų paramą, įsigyja kasos aparatą, autofurgoną, samdo pardavėją ir 10 proc. lėšų turi skirti pritraukti klientus. Šiuo metu tai dešros, sūriai, suvenyrai, o antrame etape, nuo liepos, bus 10 proc. nuolaida. Tai tie patys Kaimo plėtros programos pinigai“, - sakė G. Surplys.

Kaip nurodė ministras, išbandžius šiuos du etapus, įsijungs e. kuponų sistema. ŽŪM, gavusi duomenis, kiek Lietuvoje šeimų augina ikimokyklinio amžiaus vaikus, tokiems asmenims į telefoną atsiųs nuolaidos kodą, su kuriuo jis galės eiti į mažą parduotuvę ir prilietęs telefoną prie nuskaitymo aparato gauti nuolaidą.

Komiteto posėdyje dalyvavęs Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas sakė, kad priemonė skamba inovatyviai, tačiau viskas priklausys nuo jos įgyvendinimo. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje yra 4 tūkst. maisto parduotuvių, todėl dar 100 parduotuvių įsteigimas rinkoje reikšmingo pokyčio nepadarys.

„Lietuvoje yra registruota apie 4 tūkst. maisto parduotuvių. Jei ši priemonė skatins apie 100 parduotuvių įsisteigimo, tai, grubiai skaičiuojant, čia yra 2,5 proc. visų parduotuvių. Aš tikrai nematau galimybės, kaip tai efektyviai galėtų paveikti rinką“, - sakė L. Vilimas.

G. Surplys atsakė, kad 100 parduotuvių steigti planuojama tik pirmuoju etapu, o vėliau kvietimų skaičius bus didinamas.

„Liepą bus antras kvietimas, kurio metu tikimės padidinti kvietimų skaičių. Kai tai taps nuolatine priemone, parduotuvių skaičius augs“, - sakė G. Surplys.

L. Vilimas taip pat pastebėjo, kad priemonė yra reikli technologijoms, tačiau kaimuose daugelis kasos aparatų yra senesnio modelio.

„Kadangi priemonė yra inovatyvi ir reikli technologijoms, turėkite omeny, kad kaimuose didžioji dalis kasos aparatų yra senesnio modelio, nes naujas kainuoja iki 10 tūkst. eurų ir tikrai niekas tokių investicijų nedaro“, - sakė L. Vilimas.

Tuo metu žemės ūkio ministras teigė, kad ūkininkas, norintis dalyvauti trumpojoje maisto tiekimo grandinėje, kasos aparato atnaujinimo išlaidas gali įtraukti teikdamas paraišką dėl paramos ir tam neprireiks asmeninių jo investicijų.

Kaip ELTA anksčiau skelbė, pernai lapkritį Vyriausybė pritarė vadinamajam kainų mažinimo planui, kurio viena iš priemonių - įvesti elektroninius maisto kuponus, kuriais būtų leista naudotis šeimoms, turinčioms ikimokyklinio amžiaus vaikų, o teisę parduoti turėtų verslininkai, dalyvaujantys trumpojoje maisto tiekimo grandinėje.

Vaučerių bandomoji sistema, kaip planuota anksčiau, pradės veikti nuo liepos 1 dienos, tačiau įstatymą dar reikia suderinti su Europos Komisija (EK), o tai užtrunka nuo 4 iki 6 mėnesių. Anksčiau žadėta, kad vasario pabaigoje ŽŪM išsiųs dokumentus EK, tačiau praėjusią savaitę ministerija Eltai nurodė, kad to dar nepadarė, nes klausimas pirmiausia bus svarstomas Vyriausybėje, tada teikiamas Europos Komisijai.

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas yra sakęs, kad leidimas pirmiausia maisto kuponais naudotis šeimoms, turinčioms ikimokyklinio amžiaus vaikų, gal ir teisingas, tačiau sprendimas už juos leisti pirkti tik iš smulkiųjų verslininkų nėra geras. Jo teigimu, asociacija pasisako už lygias konkurencines sąlygas visam verslui ir visiems vartotojams. Planuojamą sistemą kritikuoja ir kai kurios ministerijos.

Reikalavimai sumokėti milijonus eurų taršos mokesčio šalies įmones pasiekė Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (VRAAD) nustačius pažeidimų atliekas tvarkančioje bendrovėje „Metrail“. Aplinkos ministerijos VRAAD 2015–2016 m. priėmė sprendimus panaikinti „Metrail“ išduotus pakuočių sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013–2015 m. laikotarpį. Visgi pora tūkstančių vietos ir tarptautinių įmonių nesutinka su keliamais reikalavimais antrą kartą atgaline data mokėti už pakuočių sutvarkymą.

Praranda viltis

Balandžio 20-oji, kuomet aplinkosaugininkai pradės įmonių patikrinimus, sparčiai artėja, tačiau įmonės, jau beprarandančios viltį susitarti dėl susidariusios situacijos sprendimo būdų, antradienį tiesiogiai kreipėsi į ūkio ministrą Virginijų Sinkevičių. Laurynas Vilimas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos (LPĮA) vykdantysis direktorius, dalyvavęs slaptame susitikime teigė, kad verslas yra pasiryžęs bendradarbiauti, siekiant atlyginti dėl pakuočių tvarkymo aplaidumo padarytą žalą, tačiau to nejaučia iš Aplinkos ministerijos pusės.

„Turėjome tikslą Ūkio ministerijai, kuri yra pirmoji institucija, įsiklausanti į verslo interesą, pasakyti, kad šis klausimas neturėtų būti tik Aplinkos ministerijos diskresija. Akivaizdu, kad informacija, kuri išeina iš Aplinkos ministerijos į kitas ministerijas ar politikus, ne visada atspindi tą objektyvesnę poziciją. Esą verslas kaltas bei pats turi mokėti už tai, ką jau susitvarkė ir už ką jau sumokėjo. Įmonių vadovai, dalyvaujantys susitikimuose, sako, kad jie yra „ne prie ko“. Tą patį sako ir įmones kontroliuojančios institucijos, tokios kaip VRAAD. Jie taip pat nemato verslo ar įmonių atsakomybės. Taikos sutartis reikalinga, tačiau sunkiai prie jos artėjant, norime palaikymo iš tokių institucijų, kaip Ūkio ministerija“, – po susitikimo kalbėjo L. Vilimas.

Ūkio ministras V. Sinkevičius apie susiklosčiusią situaciją nedaugžodžiavo, teigdamas, kad kol kas ministerija tik išklausė verslininkų poziciją, tačiau užsiminė, jog ateityje sprendimų, kaip spręsti iškilusią problemą, bus ieškoma.

„Šioje vietoje aš, kaip ūkio ministras, turbūt negaliu užtarti nei vienos pusės, tačiau svarbiausias dalykas, žinoma, yra, kad šitas konfliktas nepaveiktų šalies investicinio klimato. Visgi faktas yra tas, kad sprendimus reikia rasti, todėl šioje vietoje, kartu su Aplinkos ministerija, bandysime jų ieškoti“, – teigė ūkio ministras.

LPĮA vykdantysis direktorius L. Vilimas tikino, kad verslininkai būtų linkę sutikti su įsipareigojimais prisiimti papildomai sutvarkyti 15 tūkst. tonų įvairių srautų atliekų, kurie, jų manymu, tiek teisiškai, tiek politiškai užtvirtintų valstybės, gamtos, vartotojų ir ministerijos interesą.

„Siūlome prieš tai sukurti garantinį bankinį fondą, į kurį įmonės pervestų tam tikrą pinigų sumą, paremtą visų 15 tūkst. tonų vertės dabartinės rinkos kainos metalo sutvarkymu – apie 60 eurų už toną, o tai būtų arti 1 mln. eurų į priekį sumokėtas mokestis. Jeigu sudėlioti planai nebūtų vykdomi, valstybė automatiškai pasiimtų tuos pinigus kaip baudą. Šiuo atveju ir gamta būtų švaresnė, ir patenkintas valstybės bei vartotojų interesas, ir verslas prisiimtų didelius įsipareigojimus. Tačiau ministerijos pozicijos, ar tai jiems tiktų, neturime“, – nuogąstavo L. Vilimas.

Taip LRT RADIJUI sako Prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas. Anot jo, vis dėlto apsipirkimo įpročiai pastaruoju metu kinta – į parduotuvę einame rečiau, tad išleidžiame daugiau.

– Ekonomistai sako, kad traukiasi mažmeninė prekyba, ir sieja tai su augančiomis kainomis. Ką jūs pastebite? Ar galima šią koreliaciją daryti?

– Tam tikra koreliacija gali būti, bet mes matome ir kitą tendenciją – kasdienio vartojimo prekių vartotojų įpročių kitimą, kai keičiasi apsipirkimo dažnis, t. y. apsipirkimų retėja, bet krepšelio vertė didėja.

– Kaip manote, kodėl mažėja apsipirkimo dažniai?

– Visų pirma tai susiję pačių pirkėjų besikeičiančiais įpročiais. Dažnas ėjimas į parduotuvę keičiamas labiau apgalvotu, planuojamu, bet retesniu apsipirkimu.

– Tai reiškia, kad per vieną apsipirkimą išleidžiama kur kas daugiau?

– Taip.

– Ar žmonės stengiasi racionaliau planuoti savo išlaidas?

– Manau, kad lietuvis pirkėjas, palyginti su kitomis šalimis, apskritai yra racionalus ir prekių krepšelį planuoja iš anksto, todėl nesakyčiau, kad tampa gerokai racionalesnis ar dar labiau planuoja. Tiesiog, matyt, dėl gyvenimo ritmo laikas šiek tiek perskirstomas ir tas matyti apsipirkimo įpročiuose.

– Ar tai, kad pastaruoju metu, ypač vasarą, kainos iš tiesų kilo, o infliacija – sparčiausiai auganti ES, verčia žmones pirkti mažiau, ieškoti nuolaidų?

– Žmonės visą laiką ieško geriausio kainos ir kokybės santykio. Prekybininkų darbas yra savo pirkėjams pasiūlyti tai, ko jiems reikia. Vienas pastebimas pokytis pačių pirkėjų krepšelyje tas, kad pigesnės prekės keičiamos brangesnėmis, gal aukštesnės kokybės ir pan.

– Minėjote, kad emigracija jau pradeda daryti poveikį parduotuvėms.

– Manau, kad ne tik parduotuvėms, bet apskritai Lietuvos ekonomikai ir ilgalaikėje perspektyvoje tai pats didžiausias iššūkis. Tiesiog prekybininkai pirmi tai pajaučia ir gali vertinti žmonių srautus.

– Ar tai, kad mažėja pirkėjų, reiškia, jog prekybos tinklai mažiau uždirba?

– Mažesnio uždarbio klausimas yra ir konkurencijos rinkoje klausimas. Kiekvienas prekybininkas ieško būdų, kaip efektyvinti veiklą ir prisitaikyti prie aplinkybių, nes ne visi prekybos tinklai ar sistemos atlaiko konkurenciją (ne vienas pasitraukė iš Lietuvos rinkos). Bet pernai į Lietuvą įžengė „Lidl“, kuris vėl perbraižo konkurencinį žemėlapį.

Taigi pelningumas (arba pajamingumas) kinta nuo įvairių veiksnių. Be abejo, vienas iš jų, su kuriuo susiduria kiekvienas prekybininkas, – mažėjantis gyventojų skaičius, kuris tikrai sukels labai daug iššūkių, ne tik verslui, bet visai valstybei.

– Taigi prekybos tinklų pajamos mažėja?

– Kalbant apie mažmeninę prekybą, reikėtų žiūrėti individualiai. Negaliu sakyti, kad apskritai visos mažmeninės prekybos ir visų sektorių pajamos mažėja. Vienur pajamos, palyginti su praėjusiais metais, gali mažėti, pvz., avalynės, drabužių ir pan. segmente. O kalbant apie prekybą maistu, tos tendencijos negirdėjau.

– Kaip yra, kad žmonių srautai mažėja, bet lygis pajamų išlieka panašus? Ar tai reiškia, kad vis dėlto kainos šiek tiek keliamos?

– Dėl infliacijos apyvartos didėja ir gali didėti, nes kyla tam tikrų produktų kainos, bet tai nereiškia, kad jų nuperkama daugiau. Taip pat, kaip minėjau, prekių krepšelio produktai keičiami brangesniais, kokybiškesniais, dėl ko taip pat didėja ir prekybininkų apyvartos.

– Tie prekybininkai, kurie prekiauja maisto produktais, antkainių nekelia, kad kompensuotų nuostolius?

– Antkainių tema iš viso atskiras segmentas ir atskira diskusija vien dėl to, kad konkurencinė aplinka visada diktavo tokias sąlygas, jog prekybininko marža turi būti tokia, kad jis galėtų išlaikyti savo sistemą, mokėti atlyginimus darbuotojams, prisiderinti prie konkurencinės aplinkos ir, be abejo, duoti grąžą savininkams.

Jei konkurencinė aplinka įmonei neleidžia turėti didesnės maržos, gali įvykti taip, kaip  atsitiko, pvz., su „Prisma“, „Fresh Market“, kitais internetinės prekybos maistu portalais ir sistemomis.

– Tie prekybininkai, kurie gali palaikyti didesnę maržą, ir palaiko?

– Marža yra galutinis rezultatas, prieš tai reikia įvertinti labai daug dedamųjų, t. y. prekybininko dydį, jo derybinę galią prieš tiekėjus, efektyvumą apskritai valdant savo verslą, logistiką, darbuotojus ir pan. Kuo efektyviau gali dirbti, mažinti vidinius resursus, kaštus, tuo ir maržą gali palaikyti mažesnę. Taigi šiuo atveju didieji prekybininkai turi daugiau erdvės laviruoti ir tobulinti kasdienę veiklą, kad ji būtų kuo efektyvesnė.

LRT RADIJO klausytoja domisi, kodėl skiriasi tų pačių prekių kainos skirtingose parduotuvėse ir skirtinguose miestuose. „Visagine „Norfos“ parduotuvėje pirkau pakelį miežinių kruopų, jis kainavo 31 centą. Utenoje, „Rimi“ parduotuvėje pirkau tokį patį miežinių kruopų pakelį, ir ten jis kainavo 47 centus. Kodėl taip skiriasi kainos?“ – teiraujasi ji.

Anot L. Vilimo, kainų skirtumą sąlygoja įvairūs veiksniai – parduotuvės dydis, sąlygos, dėl kurių prekybininkai susitaria su tiekėjais, ir pan.

„Tad nereikėtų tuo stebėtis, tai – normalu. Būtų daug keisčiau, jei prekės visuose miestuose ir įvairiausiose parduotuvėse kainuotų tiek pat. Tada tikrai būtų netvarka ir galėtume teigti, jog konkurencija visai neveikia, niekam nereikėtų derėtis, visi gautų vienodą kainą. Bet laisvoje rinkoje taip nėra, turi būti konkuruojama ir deramasi pagal savo derybines galias. Matyt, šiuo atveju vieno tinklo parduotuvės išsiderėjo geresnes sąlygas, nei kito“, – aiškina specialistas.

Brangiausia "Norfoje"

Vaisių ir daržovių kainos skiriasi ne tik skirtingų prekybos tinklų prekybos centruose, bet ir tų pačių tinklų parduotuvėse Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje.

Šią savaitę palyginome trijų prekių kainas – lietuviškų baltagūžių kopūstų, lietuviškų plautų morkų ir bananų kainas didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse, pasirenkant po vieną parduotuvę kiekviename mieste. Visų prekių tiekėjai yra tie patys.

Vilniuje "Norfos" prekybos tinkle kopūstų kilogramas kainavo 18 centų, "Maximoje" – 10 centų, o "Rimi" – 15 centų, "Iki" – 17 ct.

Tiek pat kopūstai "Iki" prekybos centre kainavo ir Klaipėdoje, o štai "Norfa" uostamiestyje kopūstus pardavinėja dar brangiau – už 24 ct.

Apsilankymo metu "Maxima" ir "Rimi" parduotuvėse kopūstų lentynose nebuvo.

Dar kitaip – Kaune. Čia "Norfoje" baltagūžiai kopūstai kainuoja 19 ct/kg, kitų prekybos tinklų parduotuvėse šios prekės buvo išgraibstytos, kaip ir Klaipėdoje.

Gerokai skiriasi ir lietuviškų plautų morkų kainos. Vilniaus "Norfoje" kilogramas kainuoja 31 ct/kg, "Maximoje" – vos 13 ct/kg, "Rimi" – 25 ct/kg., "Iki" – 18 ct/kg.

Tos pačios morkos iš tų pačių tiekėjų Klaipėdos "Norfoje" – 51 ct/kg, "Maximoje" – 12 ct/kg, o "Rimi" – 49 ct/kg, "Iki" – 20ct/kg.

Kaune kainos vėlgi skiriasi. "Norfoje" – 25 ct/kg, "Maximoje" – 12 centų už kilogramą, "Rimi" – 25 ct/kg, "Iki" – 25 ct/kg.

O štai bananai, regis, brangiausi Vilniuje ("Norfa" – 1,39 euro už kilogramą, "Maxima" – 0,99 euro, "Rimi" ir "Iki" – 1,19 euro už kilogramą). Klaipėdos "Maximoje" ir "Rimi" – 99 centai, "Norfoje" – 1,12 euras už kilogramą. Kaune kainos panašios.

Rezultatai šiek tiek nustebino – pasirodo, kad šie keli produktai brangiausiai kainuoja pigaus asortimento tinklu prisistatančioje "Norfoje".

"Kainos priklauso ir nuo sezono, ir nuo kontraktų su tiekėjais, kurie sudaromi trumpam laikotarpiui, sąlygų", – teigė "Norfos" atstovas spaudai Darius Ryliškis.

Tiekėjai išlygų nedaro?

Morkas ir kopūstus visiems prekybos tinklams tiekia tas pats daržovių augintojas iš Kėdainių rajono – Virgilijus Kuprevičius.

Ūkininkas šiomis daržovėmis ir šiemet užsodino beveik pusantro šimto hektarų žemės plotą.

Savo derlių V.Kuprevičius Lietuvos prekybos tinklams parduoda už vienodą kainą, tačiau už tas pačias daržoves pirkėjai skirtingose parduotuvėse moka skirtingai.

Pavyzdžiui, kopūstų kilogramo kaina svyruoja nuo 10 centų beveik iki euro, o morkų kainų skirtumas – nuo 12 centų iki 51 cento.

"Pastebėjau, kad daugeliu atveju parduotuvių antkainis minusinis. Neretai jie brangiau perka, pigiau parduoda. Tokia konkurencinė kova", – tikino V.Kuprevičius.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, pernai tuo pat metu plautų morkų kaina Lietuvos prekiniuose ūkiuose ir šiltnamiuose siekė nuo 24 iki 32 centų už kilogramą be PVM, šiemet – nuo 20 iki 24 ct/kg be PVM.

Per metus morkų supirkimo kaina iš augintojų nukrito penktadaliu, baltagūžių kopūstų – beveik ketvirtadaliu.

Šią savaitę augintojai kopūstus prekybos tinklams pardavinėjo nuo 15 iki 23 ct/kg be PVM. Pirkėjams tos kainos svyravo 10–99 ct/kg su PVM.

Vienodų sąlygų nebūna

Ekonomistas Gitanas Nausėda suabejojo, ar tikrai tiekėjai savo prekes skirtingiems prekybos tinklams parduoda už tą pačią kainą.

Ekonomisto versiją patvirtino atvežtinių daržovių ir vaisių tiekėjai – bendrovės "Litbana" atstovai.

Kompanijos komercijos direktorė Laura Grybienė teigė, kad ne visiems klientams tuos pačius produktus parduoda už vienodą kainą.

"Kiekvienas klientas turi nustatęs savo žirkles, už kokią sumą gali pirkti tas prekes. Kiekvienas prekybos tinklas turi savo kainodarą. Todėl pirkėjams nereikėtų stebėtis, kodėl tie patys bananai skirtingose parduotuvėse kainuoja skirtingai. Mes parduodame už tiek, kad patys uždirbtume, o kaip jau viskas vyksta toliau, jokios įtakos mes neturime", – teigė L.Grybienė.

Prekybininkai nenusiskriaudžia

Pasak G.Nausėdos, prekybos tinklai nuostolingai tam tikrus produktus pigiau gali pardavinėti ir rinkodaros tikslais, ir taikydami akcijas, tačiau tai nereiškia, kad jie apskritai prekiauja nuostolingai.

"Būna, kad kai kurias prekes, kurių galiojimo laikas baigiasi ar vyksta konkurencija su kitais prekybos tinklais, jie gali prekiauti nuostolingai. Tačiau paėmus visus produktus, jie tikrai neprekiauja "į minusą". Tiesiog tai yra konkurenciniai žaidimai, kurie leidžia pastumdyti konkurentą, tačiau visų produktų vienu metu jie tikrai "nepaleis" į prekybą nuostolingai", – įsitikinęs G.Nausėda.

Neperkant viskas tik brangtų?

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Laurynas Vilimas pamėgino paaiškinti, kodėl kai kuriuose prekybos centruose kainos yra aukštesnės nei kituose.

"Reikia suprasti, kad konkurencija yra konkurencija, tačiau mažesni prekybos tinklai perka mažesnius kiekius iš tiekėjų ir prastesnėmis sąlygomis. Kiek, kas, už kiek susidera. Turi įtakos ir tai, kaip efektyviai dirba prekybininkas, kokio dydžio atlyginimus moka darbuotojams ir pan. Visi dirba taip, kad pasidengtų savo išlaidas", – tikino L.Vilimas.

Ką galėtų padaryti vartotojai, kad mažėtų daržovių ir vaisių kainos, nes jos šiuo metu neatrodo labai palankios pirkėjui?

Gal padėtų tai, jei porą mėnesių jie nieko nepirktų?

"Ne, taip būtų pasiektas atvirkštinis poveikis. Nepirkimas skatina kainų augimą. Neparduodami produkcijos pardavėjai, tiekėjai, augintojai patiria nuostolius, nes, net ir nieko neuždirbdami, turi mokėti atlyginimus, mokesčius už elektrą ir pan. Tad vėliau yra priversti didinti kainas", – tikino L.Vilimas.

Kainų didėjimo faktorius, anot pašnekovo, yra ir tai, kad Lietuvoje mažėja gyventojų, o tuo pat metu – ir pirkėjų.

Žada šviesesnę ateitį

L.Vilimas taip pat priminė, kad sezoninių prekių kainos priklauso nuo daugybės veiksnių.

Jis patikino, kad šiltuoju periodu Lietuvoje daržovių ir vaisių, ypač tų, kurie auga Lietuvoje, stygiaus tikrai nebus.

Žmonės, anot jo, tikrai turės pasirinkimą, nes prekybos vietas tuoj pasieks naujasis derlius.

"Derlius – tikrai geras, pasirinkimas – pakankamas, tad kainos bus mažesnės nei pernai tokiu pat laikotarpiu", – teigė L.Vilimas.

Daržovių ir vaisių augintojai, tiekėjai, pardavėjai aiškino, jog reikia atsižvelgti ne tik į rinkos kainas, bet ir į šių prekių specifiškumą.

Dauguma vaisių ir daržovių – greitai gendantys, tad jas būtina greitai parduoti. O dėl to irgi mažėja jų kainos.

"Be to, reikia turėti galvoje ne tik į Lietuvos rinkos vidutines kainas, bet ir į greta esančias rinkas. Tam tikrus produktus žmonės gali įsigyti ir įsigyja ir kitose šalyse", – apie rinkos dėsnius kalbėjo L.Vilimas.

Komentarai

Berta Čaikauskaitė

Bendrovės "Palink", valdančios prekybos tinklą "Iki", viešųjų ryšių vadovė

Mūsų prekybos tinkle šiais metais, lyginant su praėjusiais, pigo lietuviško derliaus daržovės – morkos, bulvės, kopūstai, svogūnai, burokėliai. Šį kainų pokytį lėmė itin geras 2016 m. rudens derlius. Pirmasis šviežias lietuviškas derlius visada būna šiek tiek brangesnis, nes augintojai stengiasi kuo anksčiau pateikti pirmąsias daržoves į parduotuvių lentynas – tai reikalauja papildomų augintojų sąnaudų. Tačiau vėliau dėl padidėjusios pasiūlos kainos krenta. Ši tendencija pastebima ir šiais metais. Apskritai daržovių kainų pokyčiams įtakos turi veiksnių visuma: sezoniškumas, tiekimo kainos pasikeitimai, derlius ir daugelis kitų. Taip pat, siekdami pirkėjams pasiūlyti geriausią kainą, mes savo ruožtu visuomet deramės su tiekėjais dėl mažesnės tiekimo kainos. Tai liečia tiek importuotas, tiek ir lietuviškas daržoves.

Giedrė Bielskytė

"Rimi Lietuva" viešųjų ryšių vadovė

Manau, kad geriausiai kainas galėtų pakomentuoti jų augintojai, nes mes tik parduodame jų užaugintas daržoves. Dažniausiai, žinoma, augintojai per derybas dėl kainų argumentuoja orais, derliaus gausa, tačiau taip pat labai svarbi ir produktų pasiūla kitose valstybėse. Kaip pavyzdys galėtų būtų šių metų pradžioje gamtos stichijų suniokotas daržovių derlius Italijoje, Ispanijoje – tuomet rinkoje buvo labai maža pasiūla cukinijų, brokolių, aisbergo salotų. Todėl jų kainos buvo ženkliai išaugę, o taip pat ir apskritai susidūrėme su daržovių trūkumu. Dėl kainų skirtumų dažniausiai skiriasi tiekėjai, o jie siūlo skirtingos kokybės, kainos, prekinės išvaizdos prekes, todėl ir kainos skiriasi.

Prisidės prie nedarbo

Idėją dėl specializuotų parduotuvių pernai pirmieji įregistravo konservatoriai. Šią iniciatyvą palaiko ir dabartinis sveikatos apsaugos ministras, anksčiau teigęs, jog specializuotos alkoholio parduotuvės šalyje galėtų atsirasti jau kitąmet, o jų skaičių ketinama nustatyti atsižvelgiant į gyventojų skaičių.

„Tai, kas yra siūloma, neturi analogo jokiose mums žinomose Europos ir net pasaulio šalyse. Jose veikia arba „skandinaviškas“ valstybės valdomų specializuotų parduotuvių modelis, arba yra laisva rinka ir tam tikri reikalavimai, kurie nesudaro kvotų sistemos. Taigi, parduotuvių skaičiaus kvotos rinkoje nėra.

Neprekiaudamos alkoholiu mažiausios parduotuvės praktiškai negalės išgyventi ir jas teks uždaryti.

Kadangi analogų nėra, neturime su kuo palyginti. Tokio reikalavimo įvedimas Lietuvoje paliestų valstybės biudžetą, taip pat investicinę bei verslo aplinką, lemtų ženklų darbuotojų skaičiaus mažėjimą. Vadinasi, turėtų įtakos nedarbui ir socialinės problemos didėtų“, – tikina Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas.

Sužlugdys kaimo parduotuves

„Turime apie 550 parduotuvių. Iš jų 420 prekiauja alkoholiu. Jeigu bus įgyvendintos numatytos priemonės, apie šimtas parduotuvių neturės techninių galimybių specializuotoms parduotuvėms įrengti. O neprekiaudamos alkoholiu mažiausios parduotuvės praktiškai negalės išgyventi ir jas teks uždaryti.

Vadinasi, pagyvenę kaimo gyventojai, kurie neturi galimybės nuvažiuoti į tolimesnes parduotuves, kadangi autobusai ne visada ir ne visur kursuoja, praras galimybę įsigyti pirmo būtinumo prekių, pavyzdžiui, duonos ir dešros“, – pavojus įžvelgia pasitarime dalyvavęs parduotuvių tinklą regionuose valdančios Lietkoopsąjungos valdybos pirmininkas Robertas Miliauskas.

Autoparduotuvės, anot jo, irgi ne išeitis. „Autoparduotuvės šiuo metu aplanko daugelį nutolusių gyvendintojų, tačiau jos važinėja kartais vien todėl, kad pardavinėja akcizines prekes, kurių neturi teisės pardavinėti. Tai yra ir kontrabandiniai tabako gaminiai, ir alkoholis. Jeigu dabar gyventojas gali ateiti į parduotuvę ir nusipirkti alkoholio, kai parduotuvė bus uždaryta, o į kiemą atvažiuos autoparduotuvė, ji gyventojus aprūpins viskuo“, – pavojų įžvelgia pašnekovas.

Smūgis valstybės biudžetui

Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus sutinka, jog turi būti mažinamas alkoholio prieinamumas, tačiau siūlomos priemonėms jam kelia rimtų abejonių.

„Ministras pasisako už tai, kad įvairiais būdais būtų mažinamas pardavimo vietų skaičius. Vis dėlto priemonių planas turėtų būti aiškesnis, konkretesnis ir, be abejo, pagrįstas poveikio vertinimu.

Šiuo metu Seime yra pateikti du įstatymo projektai, ribojantys alkoholio vartojimą. Tačiau nei viename jų nėra poveikio analizės. Apklausę verslininkus atlikome preliminarią vidinę analizę ir matome, kad vienas ar kitas pateiktas projektas tikrai sukeltų verslui neigiamų pasekmių. Tai būtų ženklus pajamų, kartu ir mokesčių, kuriuos verslas sumoka į biudžetą, sumažėjimas. Jeigu bus taikomos itin drastiškos priemonės, mokesčių kiekis į biudžetą galėtų mažėti ir trisdešimt, ir penkiasdešimt milijonų eurų per metus“, – įspėjo V.Sutkus.

Ieško „aukso viduriuko“

Sveikatos tikslai nebūtinai visada sutampa su verslo tikslu, nes jų noras yra daugiau uždirbti, daugiau parduoti. Sveikatos specialistai, priešingai, nori sumažinti alkoholio pardavimą.

Specializuotų parduotuvių idėja priimtina sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai. „Specializuotų parduotuvių idėjos aš tikrai neatsisakau. Galų gale ji yra įvardinta Vyriausybės programoje. Kaip ši idėja bus įgyvendinama, reikės diskutuoti. Sveikatos tikslai nebūtinai visada sutampa su verslo tikslu, nes jų noras yra daugiau uždirbti, daugiau parduoti. Sveikatos specialistai, priešingai, nori sumažinti alkoholio pardavimą. Interesai susikerta. Man yra svarbu girdėti verslininkus, nepaisant to, kad nuomonės ne visąlaik sutampa. Kitąkart rizikos, kurios įvardijamos, tikrai yra realios. Jei mes sugebėsime konstruktyviai kalbėti, „aukso vidurį“ tikrai surasime“, – įsitikinęs ministras.

Komentaras

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Antanas Matulas:

– Mūsų frakcija praėjusioje kadencijoje yra registravusi įstatymų paketą, kuriame siūlo įvesti specializuotas parduotuves su tam tikromis išimtimis. Tai yra kaimo parduotuvėse leisti prekiauti iki penkiolikos laipsnių alkoholiu. Tokiu būdu sumažintume stipraus alkoholio prieinamumą kaimo gyventojams. O prekybos centruose galima būtų leisti pardavinėti silpną alkoholį – alų iki penkių, šešių su puse laipsnių. Kaip yra Skandinavijos šalyse.

Visa kita turėtų būti pardavinėjama tik specializuotose parduotuvėse. Bet absoliučiai visą alkoholį pardavinėti tik specializuotose parduotuvėse reguliuojant pagal gyventojų skaičių – šiuo metu esamoje situacijoje Lietuvoje padaryti beveik neįmanoma. Dėl to, nebrangindamos eilinių kasdienių produktų, neišsilaikys mažos parduotuvės kaimuose.

Jeigu bus taikomos itin drastiškos priemonės, mokesčių kiekis į biudžetą galėtų mažėti ir trisdešimt, ir penkiasdešimt milijonų eurų per metus.

Yra kitas būdas – išimant stiprų alkoholį iš kaimo parduotuvių ir paliekant tik labai silpną. Arba ženkliai ribojant alkoholio pardavimo laiką trumpinant nuo kokios dešimtos ryto iki šeštos aštuntos vakaro. Ilginant pirkėjų amžių, kuomet alkoholis jiems būtų parduodamas nuo dvidešimties metų, ir visiškai uždraudžiant reklamą.

Šių priemonių metams dvejiems tikrai užtektų. Tuomet reikia stebėti situaciją ir stiprinti sveikatingumo fondą. Jam turėtų būti paskirta ne pusė procento lėšų, kaip buvo nutarusi vyriausybė, o nemažiau dviejų procentų nuo alkoholio ir tiek pat nuo tabako akcizų.

Taigi aš pritariu specializuotoms parduotuvėms, bet ne tokiu aklu būdu visiškai nekreipiant dėmesio į pasekmes. Jei kaimuose visiškai išimsime alkoholį, suklestės kontrabanda. Visą gyvenimą kovojau ir kovosiu prieš alkoholizmą, bet tik protingomis priemonėmis.

Sukrečiantys skirtumai

Praėjus dvejiems metams, išsaugota 2014-ųjų gruodį prekybos centruose gautos sąskaitos už prekes, paneigė bet kokius mitus, kad įvedus eurą Lietuvoje produktų kainos nepasikeitė.

Akivaizdu, jog jos tikrai labai pakito ir ne pirkėjų naudai.

Penkių grūdų batonas prieš dvejus metus kainavo 2,39 lito (0,69 euro), dabar – 0,99 euro. Taigi gaminys pabrango 30 euro centų.

Tiek pat pabrango ir juoda penkiagrūdė duona, kuri prieš dvejus metus kainavo 3,29 lito (0,96 euro), dabar – 1,26 euro.

Glaistytų varškės sūrelių kaina šoktelėjo tris su puse karto. 1,5 litro talpos šaltinio vandens "Christaline" butelis – daugiau nei du kartus (kainavo 0,89 lito arba 0,26 eurą, dabar kainuoja 0,56 euro).

Plikyti auksiniai ryžiai (4x100 g) kainavo 0,72 euro, po dvejų metų – 1,09 euro.

Grikiai pabrango 29, biri žalioji arbata "Dilmah" šoktelėjo 32 euro centais.

Tai tik maža dalis produktų, kurių kainų pokyčiai akivaizdūs.

Ir taip atsitiko po to, kai šalies valdžia pasirūpino priimti įstatymus, draudžiančius kelti kainas euro įvedimo dieną, taip pat pasiūlė Geros verslo praktikos memorandumą, prie kurio prisijungė ir nepiktnaudžiauti euro įvedimu viešai įsipareigojo per 4,2 tūkst. Lietuvos įmonių ir įstaigų.

Statistika rodo ką kita

Statistikos departamento pateiktoje lyginamojoje 2014-ųjų ir 2015-ųjų šimto pagrindinių vienarūšių vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčių lentelėje matyti kiek kitokie rezultatai.

Pagal šiuos duomenis juoda raikyta duona užpernai atpigo 7 proc., lyginant su tuo pat laikotarpiu 2014 m., šviesi raikyta duona – beveik 9 proc., sausainiai pakeliuose iš kvietinių miltų – 6 proc.

Penkiais procentais atpigo jautienos kumpis be kaulo, 9 proc. – viščiukai broileriai, 7 proc. – aukščiausios rūšies virtos dešrelės.

Anot statistikos, 2015-ųjų gruodį, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2014 m., beveik 13 proc. atpigo 2,5 proc. riebumo pasterizuotas pienas tetrapake, beveik penktadaliu – 9 proc. riebumo varškė popierinėje pakuotėje, dešimtadaliu – apelsinai.

Statistikos duomenimis, 2015 m. lyginant su 2014-aisiais, labiausiai brango grikių kruopos (14,9 proc.), šaldyta jūros lydekos filė be odos (10,6 proc.), obuoliai (14,5 proc.), žaliosios vynuogės su sėklomis (86 proc.), pomidorai (55 proc.), baltagūžiai kopūstai (40,4 proc.).

Prekybininkai gina savo garbę

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas nesiginčijo, kad produktų kainos pakilo, ir esą, jei jos nekiltų, "mūsų ekonomika būtų labai rimtoje bėdoje".

"Augant ekonomikai, didėjant atlyginimams ir kitoms išlaidoms, be abejo, auga ir produktų kainos. Tai yra visiškai normalu ir nėra jokio kriminalo. Ar tam turėjo įtakos euro įvedimas? Manau, lygiai tiek pat, kiek ir bet kurio kito tik mūsų šaliai būdingo įstatymo priėmimas, kad ir darbo rinkos reguliavimas. Tas kainų lyginimas turi būti objektyvius, vertinant tiek ekonominę logiką, tiek rinkos dėsningumus", – įsitikinęs L.Vilimas.

Pasak L.Vilimo, mažmeninių prekybos tinklų kasdienių vartojimo prekių pardavimo pelningumas yra vienas mažiausių visoje rinkoje.

"Maistą ar kasdienes prekes pardavinėjantys prekybininkai dirba mažiausia pelno marža. Nors apyvarta yra didelė, bet pelningumas – vienas mažiausių", – pabrėžė L.Vilimas.

Brangimą lėmė ir emigracija

Anot L.Vilimo, prekybininkai stebi rinką ir vartotojų poreikius. Ir jei vartotojams kai kurios prekės tampa per brangios, prekybininkai ieško alternatyvų – pigesnių, bet panašios kokybės.

"Dėl kainų kilimo kai kuriuos atsakymus turėtų duoti gamintojai ir tiekėjai. Sutinku, kad ir nė vienas prekybininkas nedirba labdaros sąlygomis, ir nepardavinėja prekių veltui. Jie turi savo maržą, tai yra normalu. Bendrai nei kaltų, nei nekaltų dėl kainų kilimo nėra. Mes veikiame atviroje rinkoje ir esame priklausomi nuo globalių reiškinių. Be to, pas mus mažėja vartotojų, nes prekių vienetais parduodama mažiau. Vadinasi, dėl parduodamų mažesnių kiekių, kad išsilaikytų, prekybininkai turi taikyti didesnes kainas, tokia yra reali situacija", – tvirtino L.Vilimas.

Taigi tuo tarsi pripažįstama, kad produktų kainos parduotuvėse vis dėlto kilo.

Pasak L.Vilimo, skaičiai rodo, kad apyvarta šiais metais, buvo rekordinė, tačiau vertinant vienetais parduotus produktus, jie esą nesiekia prieškrizinio lygio.

L.Vilimas neslepia, jog taip atsitiko todėl, kad vartotojų Lietuvoje nėra tiek daug. Žmonės esą nepradėjo valgyti 2–3 kartus daugiau.

Be to, daug lietuvių važiuoja apsipirkti į Lenkiją. O mažai Lietuvos rinkai tai yra labai didelis ir svarbus pinigų nutekėjimas į kitą šalį.

"To negalime uždrausti žmonėms daryti. Visa tai yra susiję su tuo, kad kainos pas mus yra tokios, kokios yra. Kadangi konkurencija tarp prekybininkų ir tiekėjų Lietuvoje yra tikrai didelė, nes rinka yra maža, esame atviri visiems, kurie čia gali laisvai ateiti, steigtis, prekiauti, gaminti, bet kainos vartotojams, lyginant su kitomis ES šalimis, yra pačios mažiausios. Pigiau nei pas mus tik Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje. Kitas klausimas yra mūsų atlyginimų dydis", – dėstė L.Vilimas.

Nesupranta, kas nutiko

Ekonomistė, Seimo narė Aušra Maldeikienė pasakė atvirai, jog, praėjus dvejiems metams po euro įvedimo, maisto produktų kainos susilygino, kokios buvo esant litui.

A.Maldeikienė tikino, kad jai dar lig šiol labai sunku patikėti, kad šitaip drastiškai galėjo viskas brangti.

Jokios rimtos analizės, kodėl jos taip išaugo, nepateikė nei patys gamintojai, nei Seimo narės kolegos, ekonomistai. O pabrango beveik viskas, be išimties.

"Viešoje erdvėje gamintojai bando aiškintis, kad labai brango paslaugos, augo darbo užmokestis. Tačiau algos išaugo tik keliais procentais. Todėl dėl kainų kilimo jokio įtikinamo atsakymo neturiu. Paaiškinimai, kad maža rinka, todėl kainos didelės, man dvelkia nesąmone. Man atrodo, kad tai monopolinės rinkos pasekmė, nes beveik neliko smulkių gamintojų ir prekiautojų. Kodėl gi Lenkijoje tokios situacijos nėra? Ir tik todėl, kad po sistemos pasikeitimo iš socialistinės į laisvą rinką lenkai stengėsi riboti stambių objektų kūrimąsi", – teigė A.Maldeikienė.

Esą ir mūsų žmonės apie 2000-uosius ekonomistų buvo įspėjami į nedidelius miestelius neįsileisti stambių prekybos tinklų parduotuvių.

"Ir pati jiems tą sakiau, kad jei jie turės stambaus tinklo parduotuvę, neturės darbo vietų. Klausiau, ar jie pagalvojo, ką veiks jų vaikai? Jie man sakė, kad tinklų parduotuvėse kainos mažesnės. Pradžioje tikrai jos buvo mažesnės, o dabar? Ir ką šitoje situacijoje toliau daryti, aš, deja, neturiu nuomonės. Aš vaikštau į parduotuves, kaip ir visi, ir matau, kad maistas yra nerealiai brangus. Bet rašysiu ir reikalausiu Vyriausybės paaiškinimo, kodėl taip yra", – tvirtino A.Maldeikienė.

Suveikė M.Šalčiūtės dėsnis?

Pasak A.Maldeikienės, užsipulti Statistikos departamentą dėl esą visuomenės klaidinimo, kalbant apie kainų mažėjimą, yra neteisinga.

Seimo narė pasiūlė palyginti esamas buitinės technikos kainas, kurios dabar yra akivaizdžiai mažesnės nei buvo prieš kelerius metus.

Beje, ir degalai vis dar pigesni, nei buvo.

"Visa tai – buitinė technika, degalai ir kita, įskaičiuota į vartojimo prekių ir paslaugų krepšelį, todėl ir atrodo, kad bendras pirkinių krepšelis tarsi ir neišaugo. Nepaisant, kad labai pakilo maisto produktų kainos. Ir statistikai čia niekuo dėti. Nes jie skaičiuoja, ar auga šalies ekonomika, ar ne. Tačiau, kodėl taip brangsta maistas, rišlaus paaiškinimo rasti kol kas neįmanoma. Kainos man – gili paslaptis. Kaip ekonomistė, negalėjau net įtarti, kad taip bus. Ir, regis, Monikos Šalčiūtės dėsnis, kad įvedus eurą kainos prisitaikys "vienas prie vieno", suveikė", – liūdnai pajuokavo Seimo narė.