„Po truputį taršą apmokestinti reikia (...), bet kita vertus turime galvoti ir apie tai, kad prabanga taip pat galėtų būti apmokestinama“, – spaudos konferencijoje sakė prezidentas.

Pasak G. Nausėdos, mokesčio siejimas vien su tarša nėra socialiai jautrus ir „didina apmokestinimą tų visuomenės grupių, kurios stokoja lėšų“.

„Mes siūlėme derinti taršos apmokestinimą su galia, darbiniu tūriu arba automobilio verte, kas būtų jau labiau panašu į prabangos arba didesnės vertės apmokestinimą“, – sakė šalies vadovas.

Turime galvoti ir apie tai, kad prabanga taip pat galėtų būti apmokestinama.

„Dabar gali atsitikti taip, kad viena ranka mes ketiname siūlyti socialinės politikos priemones, kurios leis padidinti vargingai gyvenančių žmonių pajamas, kita ranka iš jų atimsime tai, ką davėme. Nematau tame labai didelės logikos“, – kalbėjo G. Nausėda.

Aplinkos ministerija siūlo įvesti vienkartinį automobilių taršos mokestį ir jį tiesiogiai susieti su išmetamu anglies dvideginio kiekiu. Mokesčių dydis galėtų siekti nuo keliasdešimties eurų iki 1400 eurų. Dyzelinu varomi automobiliai būtų apmokestinami kelis kartus daugiau nei transporto priemonės su benzinu.

Ministerija siūlo, kad mokestį reikėtų mokėti kiekvieną kartą atlikus registraciją. Planuojama, kad mokestis įsigalios jau kitų metų pradžioje. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad į biudžetą būtų surenkama 29 mln. eurų per metus.

Jeigu įstatymas bus priimtas, dabartiniai taršių automobilių valdytojai neturės mokėti taršos mokesčio. Jį turės mokėti tie, kurie taršių transporto priemonių valdytojais bus tapę nuo 2020 metų.

„Kas galėtų patikėti, kad Almos žodis – paskutinis?“ – atskleis diplomuota žurnalistė, projekto „Nedelsk“ iniciatorė ir vadovė Agnė Zuokienė, kurios sūnaus Domanto krikšto tėvai – Valdas ir Alma Adamkai.

„Fenomenalios atminties žmogus, vienintelis Lietuvos prezidentas, net bobutes provincijoje šokdindavęs. Jis mylėjo moteris ir buvo džentelmenas“, – teigs žurnalistas Vilius Kavaliauskas, parašęs knygą apie prezidentą Algirdą Brazauską.

„Slystelėjo ant drėgnos medienos, ir, žiūriu, krenta Brazauskas žemyn galva iš medžioklinio bokštelio“, – pasakos buvęs lenktynininkas, verslininkas Stasys Brundza. Vyras papasakos ir apie kelionę automobiliu po Europą su prezidentu, kurioje Algirdas Brazauskas keliavo ne vienas, o su žmona vėliau tapusia Kristina.

Kodėl graudinosi dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda, dėl ko reitingus ir įvaizdį paaukojo A. Brazauskas? Pokalbių laidoje „Valanda su Rūta“ jau šį ketvirtadienio vakarą, 20.00 val., tik per LNK.

„Man mokykla apskritai yra šventa vieta, o šita mokykla – dvigubai šventa“, – vidiniame mokyklos kieme susirinkusiems vaikams, jų artimiesiems ir mokytojams sakė šalies vadovas.

Daugelis šalies mokyklų pirmadienį pradeda ugdymo procesą. Šiais mokslo metais Lietuvoje mokysis daugiau nei 322 tūkst. moksleivių, tarp jų – 29 tūkst. pirmokų.

Mokykloje įgytas žinias G. Nausėda palygino su automobiliu.

„Jeigu jūs patingėsite, kažko neišmoksite, praleisite savo gražiausius gyvenimo metus, jūs sėsite į blogą automobilį, kuris galbūt net neužsives, nes variklis nedirba“, – tvirtino prezidentas.

„Jeigu jūs įgysite žinių, (...) tikrai įsėsite į „Porsche“ ar „Ferrari“ ir pasileisite dideliu greičiau per savo gyvenimo kelią“, – pridūrė jis.

„Valdžios priedermė yra padaryti tai, kad ir vaikams, ir mokytojams būtų lengviau ir paimti, ir atiduoti tai, ką turime geriausio“, – kalbėjo šalies vadovas.

Dvi dešimtys šalies mokyklų ugdymo procesą pradėjo sekmadienį, rugsėjo pirmąją.

„Automobilių mokestis, kuris yra priklausomas nuo anglies dioksido emisijos, daugelyje Europos valstybių egzistuoja, tačiau jau ne kartą esu sakęs, kad šiandien paimti mokiniškai, vadovėliškai ir pamėginti perkelti tuos automobilių mokesčius, kurie egzistuoja Vakaruose, į Lietuvos dirvą būtų ne tiktai socialiai nejautru, bet tiesiog pavojinga, kadangi turbūt didžiausią mokesčių naštą sumokėtų tie žmonės, kurie važiuoja blogiausiais automobiliais, ir ne dėl to, kad yra, atsiprašau, mazochistai, o dėl to, kad neturi pakankamai pajamų“, –  interviu LRT antradienio vakarą sakė G. Nausėda.

Jis teigė manantis, kad reikėtų pradėti nuo prabangos – tai yra variklio darbinio tūrio – apmokestinimo su labai nedideliu aplinkosaugos – anglies dioksido išmetimo – elementu.

Pasak G. Nausėdos, kai kuriose valstybėse automobilio mokestį sudaro keli elementai, kurie apmokestinami skirtingomis proporcijomis.

Birželį dar būsimasis šalies vadovas teigė, kad svarstytų pasiūlymus apmokestinti automobilius pagal galingumą, vertę, o išmetamas anglies dvideginio kiekis galėtų būti apmokestinamas palaipsniui.

„Mokestis iš principo galėtų egzistuoti, bet jis turi būti socialiai jautrus, adekvatus dabartinei mūsų pajamų situacijai ir neerzinti visuomenės lygioje vietoje. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie visuotinį nekilnojamojo turto mokestį“, – antradienį teigė prezidentas.

Premjeras Saulius Skvernelis liepą pareiškė, jog nuo 2020 metų sausio bus įvestas taršių automobilių mokestis, planuojama keisti ir nekilnojamojo turto (NT) apmokestinimą.

Tarptautinės organizacijos ne vienerius metus Lietuvai siūlo įvesti taršių transporto priemonių mokesčius.

Vyriausybė šiuo metu yra numačiusi tūkstančio eurų kompensaciją gyventojams, nusprendusiems pakeisti seną automobilį mažiau taršiu.

Šią plunksną A. Smetona vardadienio proga gavo dovanų 1933 metais iš Ukmergės inteligentų.

Smetonų šeimos relikvija nuo 1987 metų buvo saugoma Amerikos lietuvių kultūros archyve, o šiemet, per Antanines, buvo pargabenta į Lietuvą.

Ketvirtadienį Signatarų namuose žiniasklaidai rengiamas šio suvenyro pristatymas.

A. Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis žuvo 1944 metais, kilus gaisrui namuose Jungtinėse Valstijose.

K. Girniaus manymu, Latvijos priimta pozicija, kad AE atsiradimas šalia sienos neišvengiamas, todėl atsisakymas prekiauti elektra nieko nekeistų.

Kad G. Nausėda galėtų juos įtikinti kitaip, gal ir yra galimybė, bet, manyčiau, labai maža.

„Viskas yra įmanoma, bet aš manau, kad tikimybė įtikinti (G. Nausėdai latvius. – ELTA) – labai maža. Neseniai mačiau, kad Baltarusija pradėjo kalbėti, kad jie pradės siųsti daugiau savo prekių per Latvijos uostus, tai čia latviams galėtų būti viena paskata. Baltarusija daugiau mažiau gali taip pasakyti, kad, jeigu jūs draugiškiau elgsitės, mes būsime jums draugiškesni. Bet vis dėlto manau, kad latviams pagrindinis dalykas, jog AE neišvengiamai bus pastatyta. Jos atšaukti negali ir begalės daug pinigų įdėta, kad Minskas galėtų žengti atgal. Latviai gal svarsto, kad reikia žiūrėti tikrovei į akis ir susitaikyti su padėtimi, kuomet elektra bus pigesnė, tai kodėl jos nepirkti. Kad G. Nausėda galėtų juos įtikinti kitaip, gal ir yra galimybė, bet, manyčiau, labai maža“, – Eltai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas K. Girnius.

Politologo teigimu, Lietuva šiandien dar gali pasiekti, kad Astravo AE įsileistų stebėtojus iš Lietuvos bei kitų ES valstybių, kurie kontroliuotų saugumo klausimus. 

„Ko Lietuva tikrai gali prašyti ir jie tikrai gali sutikti, kad Lietuva turėtų teisę siųsti savo stebėtojus, kad galėtų stebėti AE veiklą. Antra vertus, reikia galvoti, kad baltarusiams taip pat rūpi, kaip ir lietuviams, kad ta jėgainė būtų saugi. Nelaimei įvykus, nukentės ne tik Lietuva, bet ir Baltarusija. Juk ir dėl Černobylio, reikia prisiminti, kad labiausiai nukentėjo ne Ukraina, o Baltarusija. Įtikinti galime mėginti, bet aš skeptiškai nusiteikęs, nemanau, kad Lietuva sulauks didesnių laimėjimų“, – teigė jis.

Tuo metu Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys dar vis viliasi, kad Latvija ir Estija priims sprendimą neprekiauti su Astravo AE.

„Labai norėčiau, kad Latvija mus palaikytų Astravo klausimu. Viliuosi, kad artimiausiu metu jie pareikš savo aiškiai išreikštą nuomonę. Kad būtų visavertiška įtaka, reikia mūsų visų trijų Baltijos šalių sutarimo. Lenkai jau yra tvirtai pasakę, kad mus remia, to paties tikimės ir iš latvių bei estų. Tikiuosi, kad prezidentui pavyks pasukti šia linkme Latviją“, – Eltai sakė V. Poderys.

Pasak V. Poderio, Baltijos regionui susivienijus dėl Astravo AE, galima būti atkreipti tiek TATENA bei Europos Komisijos dėmesį.

„Turi būti daromas spaudimas Astravo AE per tokias tarptautines institucijas, kaip TATENA, Europos Komisija, ir turi pasiekti, kad AE atitiktų Branduolines saugos konvencijas ir jis būtų akivaizdus, bent šitiek turime daryti. Vienas dalykas, kai tai daro viena šalis, ir kuomet visos regiono šalys. Jeigu būsime vieningi dėl elektros neįsileidimo iš Rytų, tik tuomet galime pasiekti savo tikslų bei vieningos saugios nuomonės dėl Astravo AE“, – teigė jis.

Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį darbo vizitui vyksta į Latviją susitikti su aukščiausiais šalies pareigūnais. Susitikimo darbotvarkėje pažymima, kad G. Nausėda su Latvijos prezidentu Egiliu Levitu, ministru pirmininku Krišjāniu Kariņiu aptars ir Baltarusijoje netrukus startuojančios Astravo atominės elektrinės klausimus.

ELTA primena, kad Baltarusija 2400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Pirmąjį jėgainės reaktorių tikimasi paleisti jau šiemet, antrąjį – kitais metais.

Lietuvos Seimas yra priėmęs įstatymą, neleidžiantį pirkti elektros iš Astravo AE, kai ši pradės veikti. Tuo metu latviai nerodė didelio solidarumo Lietuvos interesui, kad kaimyninės šalys ateityje taip pat neįsileistų Astravo AE energijos į savo rinkas.

Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys yra sakęs, jog, neoficialiais duomenimis, Estija ir Latvija gali derėtis dėl galimybių prekiauti elektra su Rytų kaimynais.

Tą prognozuoja vietos mokslininkai. Jie tikina, jog egzistuoja bent 70 proc. tikimybė, kad mažiausiai 7 balų stiprumo žemės drebėjimas smogs Tokijui iki 2050 m. Ir tai turėtų būti labai baisu. Japonai tą žino ir tam ruošiasi ne vienus metus.

Kitaip tariant, tokijiečiams žemės plutos stabilumas svarbesnis nei politinis, mums gi – atvirkščiai. Pastaruoju metu "valstietiškas" Seimas intrigomis pasiekė tokią būklę, kad dabar valdančiajai partijai jau galėtų vadovauti bet kas, net ir šio darinio kūrėja, pirmoji pirmininkė K.D.Prunskienė, bet ir tai vargiai padėtų.

Akivaizdu, kad šiųmečiai rinkimai ir ypač jų rezultatai kai kam negrįžtamai sujaukė protą.

Akivaizdu, kad šiųmečiai rinkimai ir ypač jų rezultatai kai kam negrįžtamai sujaukė protą. Kaip kitaip paaiškinti grasinimus: "Jei nelaimėsiu, išeisiu! Tikrai, tikrai. Nors ne, geriau, pasiliksiu. Tai buvo tik emocijos."

Ir šitai ne šiaip kokio darželinuko ar hormonų veikiamo paauglio svaičiojimai, o vieno iš trijų valstybės vadovų nuolatinė būsena pastarąjį šių metų ketvirtį.

Kaipgi tai turėtų vertinti rinkėjai, kuriems aktualus politinis stabilumas valstybėje? Atlaidžiai? Ar laukti dar vieno mokyklinio rašinėlio paviešinimo socialiniuose tinkluose, kuris padėtų suvokti to "vieno iš trijų" emocinę būklę?

Tačiau rinkėjai, kaip tie japonai dėl žemės drebėjimo, irgi priversti laukti. Laukti, kol savo noru išsivaikščios Seimo "valstiečiai" kas kur, laukti priešlaikinių rinkimų, laukti, kada apsiramins Kultūros komiteto pirmininkas ar apsispręs premjeras. Laukti, kada pagaliau bus liautasi švaistyti valstybės turtą, ir valstybininkai ims dirbti tiems, iš kurių saujos duoną valgo.

Mūsų laukia ilgas laukimas. Ir tam tikra prasme pavydu japonams, jie bent žino apytikslę žemės drebėjimo datą.

„Lūkesčiai yra laimėti du mandatus (...) Mūsų lūkestis yra pasiekti panašų rezultatą kaip savivaldos rinkimuose bendru balsų skaičiumi“, - sakė G. Paluckas.

G. Paluckas teigė, kad pagrindinės paramos tikisi iš rajonų, regionų centrų. Taip pat, tvirtina, kad rinkimų agitacijos metu atliktas darbas turėtų duoti didesnį rezultatą kaimiškose vietovėse ir miestuose.

„Mūsų didysis rėmėjų ratas yra rajonų centruose, regionų pagrindiniuose miestuose, miesteliuose ir tikimės kaimiškose teritorijose šįkart pasirodyti kiek geriau“, - sakė LSDP pirmininkas.

LSDP pirmininkas neatskleidė, už ką balsavo Prezidento rinkimuose, bet teigė, kad ženklai rodo, jog lyderis yra ekonomistas Gitanas Nausėda.

„Aš tikiuosi, kad Lietuva išsirinko prezidentą, kuriuo bus patenkinta bent penkerius metus, nes buvo Lietuvos istorijoje atvejų, kai tik išsirinko ir visi iš karto sakė, tai juk niekas nebalsavo už jį, tai kaip mes jį išrinkom. (...) Man atrodo, kad Gitanas Nausėda vis tik tai yra lyderis šiuose rinkimuose, nes jis, berods, laimėjo 48 savivaldybes (pirmajame ture. – ELTA). Tai jau daug pasako. Vienas Vilnius Lietuvai Prezidento dar nėra išrinkęs“, - prognozavo G. Paluckas.

G. Paluckas tikisi, kad naujasis šalies vadovas laikysis duoto žodžio ir vykdys rinkimų metu duotus pažadus.

„Mano pats didžiausias lūkestis yra tai, kad prezidentas ar prezidentė laikytųsi tų pažadų ar tų nuostatų, kurias išdėstė rinkimų metu (...) Aš neturiu jokių asmeniškumų ar preferencijų, nes nė vienas iš jų nėra socialdemokratas. Meilės pagal pasaulėžiūrą nėra. O darbiniai santykiai bus puikūs, nuostabūs, jeigu visi laikysis savo žodžio“, - sakė G. Paluckas.

2014 metų rinkimuose LSDP laimėjo du mandatus į Europos Parlamentą.

Pirmajame Prezidento rinkimų ture Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė surinko panašų balsų skaičių. Pirmąją vietą, su nežymia persvara užėmė Ingrida Šimonytė.

Lietuvos valstybės priešakyje sėdinčio prezidento institucijos istorija šiemet jau skaičiuoja šimtmetį. 1919 m. balandžio 4-ąją Lietuvos Valstybės Taryba pirmuoju prezidentu išrinko Antaną Smetoną. Vėliau prezidento pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius.

Vis dėlto XX a. 2–3 dešimtmečių sandūros Lietuvoje prezidentas nebuvo savaime supranta pareigybė. Amžininkai rašė: "Visi žinojo, kas yra ciesorius, bet kas toks tas prezidentas?" Žmonės buvo girdėję apie carą, kaizerį, net karalių, tačiau šis naujas žodis įnešė sumaišties ir baimių ne tik tarp eilinių piliečių, tačiau ir tarp valdžioje tuo metu buvusių partijų. Kai kurios iš jų nerimavo, kad galbūt prezidentas taps toks stiprus kaip karalius ir galbūt uzurpuos iš jų valdžią. Tad šaliai pasukus respublikos keliu, prezidentams teko ne tik atlikti jiems pagal Konstituciją pavestas pareigas, bet ir patiems kurti šalies vadovo įvaizdį, pristatyti save važinėjant po Lietuvą ir bendraujant su žmonėmis.

Šiandien nemažai dalykų, susijusių su prezidento institucija, jau yra pakitę. Tad kaip anuomet buvo galima tapti prezidentu? Kas jį rinko? Ar didelis buvo pačių politikų noras užimti šį postą? Kokias pareigas jis turėjo atlikti? Kokius iššūkius priimti?

Išrinktas, bet netiesiogiai

Valstybės prezidentas tarpukariu niekada nebuvo renkamas tiesiogiai piliečių. 1919 m. prezidentą rinko Lietuvos Valstybės Taryba, 1920–1926 m. – Seimas, o po jo paleidimo – ypatingieji tautos atstovai. Tačiau prezidento rinkimai susilaukdavo didžiulio visuomenės susidomėjimo.

Pavyzdžiui, 1923 m. į prezidentus kandidatuojant A.Stulginskiui ir Jonui Vileišiui, apie rinkimų procesą spaudoje buvo rašoma: "Dienotvarkėje Respublikos Prezidento rinkimai. Prieš posėdy pradėsiant Seimo rūmuose didelis judėjimas. Publikos pilni koridoriai. Visi linksmai šnekučiuojasi ir džiaugiasi (...). Publikoje matyti visokių užsiėmimų piliečių. Čia šalia karių dalyvauja moterys, prie turtingesniųjų ar visokių aukštesniųjų valdininkų darbininkai ir kiti vargo žmonės sėdi – visiems rūpi sužinoti, kas bus šalies viršininkas trejiems metams" ("Lietuva" 136 (1923), 2).

Prezidentu tuokart buvo išrinktas krikščionių demokratų atstovas A.Stulginskis, kuris tapo ir jauniausiu prezidentu Europoje. Tuo metu jam buvo 37 metai. Pagal Konstituciją prezidentu galėjo būti ne jaunesnis kaip 35 metų asmuo, o 1928 m. aukščiausias šalies įstatymas nurodė 40 metų amžiaus cenzą. Be formalių reikalavimų, kandidatams labai svarbu buvo ir jų autoritetas partijoje bei visuomenėje. Apie tai bylojo ir eilutės to meto spaudoje: "Bet Respubl. Prezidento rinkimai – tai ne valsčiaus viršaičio rinkimai. Prezidentas privalėtų turėti viso krašto valstybiniai nusistačiusių žmonių pasitikėjimą" ("Lietuvos žinios" 134 (1923), 3).

1931 m. paskelbus naują prezidento rinkimų įstatymą, prezidentą rinkti pavesta ypatingiesiems tautos atstovams, kuriuos rinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos. Prezidento rinkimai jau nebuvo tokie demokratiški kaip anksčiau, nes ir pačius rinkikus ribojo įvairūs cenzai, o ir kandidatų į valstybės vadovus pasirinkimas tebūdavo iš vieno. Nenuostabu, kad ypatingieji tautos atstovai prezidentu dviejose rinkimuose beveik vienbalsiai išrinko A.Smetoną. Tačiau rinkimų regimybė vis tiek buvo išlaikyta.

Reikalavimai kandidatui

Įdomu, kad šiandien taip geidžiama Valstybės prezidento pareigybė (pavyzdžiui, 2002 m. siekti Lietuvos Respublikos prezidento posto buvo registruoti net 23 kandidatai, o kandidatavo 16; šiemet, 2019 m., šio posto siekti planavo 13 asmenų, o kandidatavo 9) XX a. 3 deš. pradžioje buvo kaip karšta bulvė – kandidatai ją tarsi mėtė vienas nuo kito. 1922 m. prezidento rinkimų išvakarėse iš Krikščionių demokratų buvo numatyti trys galimi pretendentai į prezidentus. Pirmasis iš jų – A.Stulginskis ilgai atsisakinėjo. Mykolas Krupavičius sakėsi esąs per jaunas užsidaryti baltuosiuose rūmuose (beje, jis vienmetis su A.Stulginskiu), šio posto kratėsi ir Valdemaras Čarneckis. Galiausiai kaip savotiškos aukos kandidatuoti ėmėsi A.Stulginskis.

Kandidatai ne tik patys labai kritiškai vertindavo savo asmenines savybes valstybės vadovo poste, bet juos analizuodavo ir kiti. 1922 m. kaip dar vienas potencialus kandidatas į prezidentus buvo įvardijamas ir teisininkas Petras Leonas. Apie jį profesorius Mykolas Riomeris atsiliepė: "Taip, berods jis taps Prezidentu. Leonas nėra Lietuvai nusipelnęs žmogus, nėra rimtas, vertas pagarbos. Taip, jis nekvailas, nors karštakošis, labai nekantrus, nekartą įsitikinau, kad dar labai aršus ir kartais nemalonus. Faktas – jis nesusitepęs, nenusikaltęs, tačiau nacionalistas, pasiduoda politinėms srovėms (...). Leono, kaip kandidato į prezidentus trūkumas yra tas, kad jis nemoka užsienio kalbų (supranta vokiškai ir prancūziškai, bet praktiškai nekalba)." (M.Römeris, Dienoraštis. 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji ("Vilnius": "Versus aureus", 2016, 164).

Davęs priesaiką

Prezidentai savo pareigas eiti pradėdavo davę priesaką. Priesaikos ceremonija vykdavo ypač iškilmingai, o prezidentų kelią iki priesaikos vietos lydėdavo gyvasiene sustojusi garbės sargyba. 1922 m. Seimui prezidentu išrinkus A.Stulginskį, šis priesaikos dieną į Seimą atvyko karieta, lydimas raitelių palydos.

Iškilmingame posėdyje jo priesaiką priėmė vyskupas Pranciškus Karevičius. Panaši ceremonija vyko ir 1923 m. A.Stulginskį vėl išrinkus prezidentu. Į pilną garbingų svečių Seimo salę Lietuvos kariuomenės atstovai įnešė vėliavą su Vyčiu, vadintą prezidento vėliava. Šalia jos A.Stulginskis pasakė priesaikos žodžius, po kurių pabučiavo kryžių ir evangeliją. Po to nuskambėjo Lietuvos valstybės himnas. Šis įvykis buvo šventė ir miestiečiams – prie Seimo rūmų buriavosi prisiekusį prezidentą pasveikinti norėjusi žmonių minia.

1926 m. prezidento rinkimuose nugalėjus valstiečiui liaudininkui K.Griniui, šventinė nuotaika taip pat pasklido po visą miestą. 1926 m. birželio 8 d. Kaunas nuo ryto pasipuošė vėliavomis. Prie K.Griniaus buto Laisvės alėjoje rinkosi žmonės, atvyko raitelių būrys palydėti naująjį valstybės vadovą į inauguracijos vietą. Seimo ir Prezidento gatvės tiesiog skendėjo susirinkusių smalsuolių apsuptyje. Seimo posėdžių salėje Seimo pirmininkas pranešė K.Griniui, kad šis esąs išrinktas prezidentu, ir paklausė, ar sutinkąs juo būti. Šis atsakė sutinkąs. Tiesa, laisvamaniškų pažiūrų K.Grinius buvo vienintelis valstybės vadovas, kuris savo priesaikoje neminėjo prisiekiąs Dievui.

Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona su IV Ministrų kabineto nariais. Iš kairės: ministras be portfelio Jokūbas Šernas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Aleksandras Stulginskis, krašto apsaugos ministras Antanas Merkys, Jokūbas Vygodskis, Prezidentas Antanas Smetona, darbo ir socialinės apsaugos ministras Juozas Paknys, Ministras Pirmininkas ir laikinai einantis užsienio reikalų ministro pareigas Mykolas Sleževičius, švietimo ministras Juozas Tūbelis, Ministro Pirmininko pavaduotojas ir vidaus reikalų ministras prof. Petras Leonas, susisiekimo ministras Valdemaras Vytautas Čarneckis.

Tuo tarpu 1938 m. gruodžio 12 d Seimo rūmuose vykusioje inauguracijos ceremonijoje prezidentas A.Smetona savo priesaiką pradėjo žodžiais "Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiu". Ceremonija ir vėl buvusi labai iškilminga: specialiai išpuoštoje posėdžių salėje buvo išnešti Seimo narių suolai, o jų vietoje sustatytos kėdės, kad galėtų patogiai susėsti svarbūs svečiai, kurie čia patekti galėjo tik su kvietimais.

Tarp susirinkusiųjų buvo Seimo, Vyriausybės nariai, diplomatinis korpusas, kariuomenės vadovybė, valstybės įstaigų vadovai, užsienio ir Lietuvos žurnalistai. A.Smetona prisiekė jau minėtai vėliavai su Vyčiu raudoname fone. Istorikės V.Akmenytės-Ruzgienės duomenimis, ant vėliavos koto po prezidento priesaikos buvo prisegama sidabrinė juostelė su prezidento vardu ir pavarde bei priesaikos data. Ir šį kartą priesaikos ceremonija buvo tiesiogiai transliuota per radiją.

Prezidento rūmų šeimininkas

Visi Lietuvos Respublikos prezidentai po inauguracijos įsikurdavo prezidento rūmuose. Kitaip nei šiomis dienomis, prezidentai rūmuose ir gyveno, ir dirbo. A.Smetona ir A.Stulginskis gyveno su šeimomis, o K.Grinius, tuo metu likęs našliu, – vienas. Rūmuose prezidentai turėjo atlikti tam tikras ceremonijas, rengti priėmimus, bendrauti su visuomene – sutikti įvairiomis progomis atėjusias eisenas ir pasveikinti iš rūmų balkonėlio arba rūmų sode.

Tradicinę darbo dieną prezidentai nemažai laiko praleisdavo ir savo darbo kabinete. Amžininkai, liudija, kad prezidentas A.Stulginskis, užsidaręs kabinete, ne tik daug skaitydavo, studijuodavo korespondenciją, bet ir atsakingai ruošdavosi savo viešoms kalboms. Tuo tarpu prezidentas A.Smetona turėjo gan aiškią dienotvarkę. Ryte po pusryčių su adjutantu jis aptardavo gautą korespondenciją. 11–14 val. vykdavo lankytojų priėmimas. Po to jis skirdavo keletą akimirkų poilsiui, pietaudavo.

Apie 17 val. vėl grįždavo į kabinetą ir dirbdavo iki vakarienės, maždaug 20 val. Po vakarienės A.Smetona ir vėl darbuodavosi, priimdavo įvairius svečius, pareigūnus, dirbdavo su dokumentais maždaug iki 1 val. nakties. Šiuo metu neretai pas prezidentą aptarti įvairių reikalų atvykdavo ministras pirmininkas, Vyriausybės nariai. Darbas su Vyriausybe buvo numatytas kaip valstybės vadovo pareiga Lietuvos Respublikos Konstitucijose. Jose teigiama, kad Respublikos prezidentas kartu su ministrų kabinetu sudaro Vyriausybę. Jis skiria ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti ministrų kabinetą, priima ministrų kabineto atsistatydinimą. Anot amžininkų, A.Stulginskis buvo įvedęs praktiką ministrų kabineto atstovams kas dešimt dienų pateikti pranešimą apie veiklą, su ministrų kabinetu susitikdavo ir kartais posėdžius prezidentūroje rengdavo ir kiti prezidentai.

Be Lietuvos valdžios pareigūnų vizitų, prezidentas rūmuose laukdavo ir užsienio valstybių pasiuntinių. Respublikos prezidentas buvo pagrindinis asmuo, reprezentavęs valstybę tarptautinėje arenoje. Jo pareigoms buvo priskirti užsienio valstybių pasiuntinių priėmimas ir akreditacija. Dėl to visi trys Lietuvos prezidentai rūmuose rengė iškilmingas diplomatinių užsienio šalių atstovų sutikimo ceremonijas. Jų metu automobiliu vykusį pasiuntinį iki rūmų lydėdavo husarų raitelių būrys, o prie rūmų sutikdavo orkestras. Vėliau pasiuntinys pakildavo į priėmimų salę ir, susitikęs su prezidentu, įteikdavo jam skiriamuosius raštus. Po ceremonijos prezidentas kviesdavo užsienio pasiuntinį priešpiečių prezidentūroje. Tuomet, kaip rašė ano meto spauda, tekdavo taikyti "sveikinimų ir vaišinimų politiką".

Išrinktasis Respublikos Prezidentas pareigas pradeda eiti davęs priesaiką. Antano Smetonos, ketvirtą kartą išrinkto Respublikos Prezidentu, priesaikos ceremonija. Priesaiką priima Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas.

Vaidmuo savo šalyje

Prezidentas taip pat reprezentuodavo valstybę ir savo šalyje. Jis lankėsi įvairiose kariuomenės, kultūros organizacijų šventėse ir renginiuose, įvairių įstaigų ir objektų atidarymuose, buvo vyriausias Lietuvos ginkluotojų pajėgų vadas,  visuomeninių organizacijų globėjas, garbės pirmininkas. Savo skiriamu dėmesiu prezidentai keldavo įvairių sričių prestižą. Be oficialių ceremonijų, prezidentai patirdavo ir kitą savo darbo pusę – betarpišką bendravimą su savo šalies piliečiais, vykstant vizitų po Lietuvos miestus ir miestelius.

Į prezidentinius turus po Lietuvą buvo išsiruošę K.Grinius ir A.Smetona, o A.Stulginskis vyko į pavienius vizitus po šalį. 1926 m. rugpjūtį K.Grinius suplanavo keliones po Šiaulių ir Klaipėdos kraštus. Jų metu jis lankėsi Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje, priėmė kariuomenės paradus, sušvelnino opozicijos skleistą nuomonę apie save kaip "bedievių prezidentą".

Po prezidento atvykimo į vieną bažnyčių parapijos kunigas džiaugėsi: "Mums kaimuose buvo piešiama, kad prezidentas išgriaus visas bažnyčias, išžudys kunigus ir persekios tikinčiuosius. Bet čia, Dievulėliau, toks aukštas ponas! Koks jis geras!" ("Vienybė" 39 (1926). O visų žmonių širdis pavergė ir dar vienas poelgis, kai K.Grinius pakėlė ant rankų ir pabučiavo jam sutikimo proga gėles įteikusią mažą mergytę.

1927 m. liepos 17 d. ir prezidentas A.Smetona, norėdamas daugiau sužinoti apie visuomenės nuotaikas, susipažinti su Lietuvos miestelių ir kaimų bendruomenėmis, pradėjo keliones po Lietuvą. Pirmiausia jis aplankė Žemaitiją, rugpjūtį viešėjo Aukštaitijoje, o rugsėjį – Kauno apskrities apylinkėse. Prezidentų vizitai buvo neeilinis įvykis miestelio bendruomenei. Jie puošdavo miesto erdves, statydavo garbės vartus, sutikdavo valstybės vadovą su orkestro muzika, duona ir druska, tautiniais drabužiais apsivilkusios mergaitės įteikdavo gėlių. Neretai laukdavo vaišės pas kurį nors miestelio ūkininką.

Kad ir kuris iš valstybės vadovų viešėtų jų krašte, žmonės į prezidentą visada reaguodavo su didele pagarba, o kartais net su perdėtu nuolankumu. Štai apie XX a. 3-iojo dešimtmečio vidurį prezidentas A.Stulginskis, norėdamas patikrinti, kaip vykdoma žemės reforma, kartu su žemės ūkio ministru Mykolu Krupavičiumi keliavo po Suvalkiją. Bendraudamas su naujakuriais jų dirbamuose laukuose A.Stulginskis norėjo būti neatpažintas ir neprisistatydavo, tačiau sužinoję, kas jis toks, žmonės puldavo ant kelių, siekdami bučiuoti jam ne tik rankas, bet ir kojas.

Vizitų į užsienį subtilumai

Šiandien dar tik vykstant rinkimų į prezidentus batalijoms, kandidatams jau užduodamas klausimas, į kokią šalį jie vyktų pirmojo oficialaus vizito. Tuo tarpu tarpukariu per daugiau nei dvidešimt prezidentinio gyvenimo metų nė vienas iš trijų prezidentų oficialaus vizito į kitą šalį taip ir neišvyko. Dar daugiau – į Lietuvą buvo atvykę įvairaus rango užsienio valstybių atstovų, tačiau nė vienas kitos šalies prezidentas čia taip pat neviešėjo. Tiesa, planų buvo.

Vienas realiausių tokio vizito derinimų vyko 1929 m. tarp Lietuvos ir Latvijos prezidento aplinkų. Anot šaltinių, tuo metu Latvijos prezidentas buvęs kviestas vykti į Švediją, bet jis atsisakęs ir pareiškęs, kad negalįs vykti kitur užsienin, kol nebus buvęs Lietuvoje. Deja, viešnagė, nepavykus suderinti vizito detalių, į kaimyninę šalį taip ir neįvyko. Kaip ir neįvyko jokio kito užsienio valstybės prezidento oficiali kelionė į Lietuvą. Tai galėjo lemti daugelis veiksnių, tarp kurių minėtinas ir Lietuvos konflikto su Lenkija faktorius. Lietuva buvo nutraukusi diplomatinius santykius su šia šalimi dėl užimto Vilniaus krašto. Tuo tarpu Europos šalių prezidentai, nenorėję aštrinti santykių su lenkais, privengė lankytis Lietuvoje.

Į užsienį neišvyko nė vienas Lietuvos prezidentas. Tiesa, kelionių būta, tačiau neoficialių.

Prezidentas A.Stulginskis prezidentavimo metu iš Lietuvos buvo išvykęs bent tris kartus – 1924 ir 1925 m. Šios kelionės turėjo nemažai slaptosios operacijos bruožų – kelionių planavimo dokumentuose buvo žymima "pilnai incognito" ir keliavo jis ne Stulginskio pavarde. Jis vyko sveikatos taisymo ir sanatorinio gydymo tikslais į Vokietiją bei Prancūziją. Į sanatoriją Čekoslovakijoje, Karlovi Varuose, pailsėti 1930 m. vyko ir prezidentas A.Smetona.

Kas? Paroda "Kas tas prezidentas? Lietuvos prezidentai ir prezidento institucija 1919–1940 m."

Kur? Istorinės LR Prezidentūros sodelyje

Kada? Veiks nuo gegužės 18 d. iki spalio 31 d.