„Automobilių mokestis, kuris yra priklausomas nuo anglies dioksido emisijos, daugelyje Europos valstybių egzistuoja, tačiau jau ne kartą esu sakęs, kad šiandien paimti mokiniškai, vadovėliškai ir pamėginti perkelti tuos automobilių mokesčius, kurie egzistuoja Vakaruose, į Lietuvos dirvą būtų ne tiktai socialiai nejautru, bet tiesiog pavojinga, kadangi turbūt didžiausią mokesčių naštą sumokėtų tie žmonės, kurie važiuoja blogiausiais automobiliais, ir ne dėl to, kad yra, atsiprašau, mazochistai, o dėl to, kad neturi pakankamai pajamų“, –  interviu LRT antradienio vakarą sakė G. Nausėda.

Jis teigė manantis, kad reikėtų pradėti nuo prabangos – tai yra variklio darbinio tūrio – apmokestinimo su labai nedideliu aplinkosaugos – anglies dioksido išmetimo – elementu.

Pasak G. Nausėdos, kai kuriose valstybėse automobilio mokestį sudaro keli elementai, kurie apmokestinami skirtingomis proporcijomis.

Birželį dar būsimasis šalies vadovas teigė, kad svarstytų pasiūlymus apmokestinti automobilius pagal galingumą, vertę, o išmetamas anglies dvideginio kiekis galėtų būti apmokestinamas palaipsniui.

„Mokestis iš principo galėtų egzistuoti, bet jis turi būti socialiai jautrus, adekvatus dabartinei mūsų pajamų situacijai ir neerzinti visuomenės lygioje vietoje. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie visuotinį nekilnojamojo turto mokestį“, – antradienį teigė prezidentas.

Premjeras Saulius Skvernelis liepą pareiškė, jog nuo 2020 metų sausio bus įvestas taršių automobilių mokestis, planuojama keisti ir nekilnojamojo turto (NT) apmokestinimą.

Tarptautinės organizacijos ne vienerius metus Lietuvai siūlo įvesti taršių transporto priemonių mokesčius.

Vyriausybė šiuo metu yra numačiusi tūkstančio eurų kompensaciją gyventojams, nusprendusiems pakeisti seną automobilį mažiau taršiu.

Šią plunksną A. Smetona vardadienio proga gavo dovanų 1933 metais iš Ukmergės inteligentų.

Smetonų šeimos relikvija nuo 1987 metų buvo saugoma Amerikos lietuvių kultūros archyve, o šiemet, per Antanines, buvo pargabenta į Lietuvą.

Ketvirtadienį Signatarų namuose žiniasklaidai rengiamas šio suvenyro pristatymas.

A. Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis žuvo 1944 metais, kilus gaisrui namuose Jungtinėse Valstijose.

K. Girniaus manymu, Latvijos priimta pozicija, kad AE atsiradimas šalia sienos neišvengiamas, todėl atsisakymas prekiauti elektra nieko nekeistų.

Kad G. Nausėda galėtų juos įtikinti kitaip, gal ir yra galimybė, bet, manyčiau, labai maža.

„Viskas yra įmanoma, bet aš manau, kad tikimybė įtikinti (G. Nausėdai latvius. – ELTA) – labai maža. Neseniai mačiau, kad Baltarusija pradėjo kalbėti, kad jie pradės siųsti daugiau savo prekių per Latvijos uostus, tai čia latviams galėtų būti viena paskata. Baltarusija daugiau mažiau gali taip pasakyti, kad, jeigu jūs draugiškiau elgsitės, mes būsime jums draugiškesni. Bet vis dėlto manau, kad latviams pagrindinis dalykas, jog AE neišvengiamai bus pastatyta. Jos atšaukti negali ir begalės daug pinigų įdėta, kad Minskas galėtų žengti atgal. Latviai gal svarsto, kad reikia žiūrėti tikrovei į akis ir susitaikyti su padėtimi, kuomet elektra bus pigesnė, tai kodėl jos nepirkti. Kad G. Nausėda galėtų juos įtikinti kitaip, gal ir yra galimybė, bet, manyčiau, labai maža“, – Eltai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas K. Girnius.

Politologo teigimu, Lietuva šiandien dar gali pasiekti, kad Astravo AE įsileistų stebėtojus iš Lietuvos bei kitų ES valstybių, kurie kontroliuotų saugumo klausimus. 

„Ko Lietuva tikrai gali prašyti ir jie tikrai gali sutikti, kad Lietuva turėtų teisę siųsti savo stebėtojus, kad galėtų stebėti AE veiklą. Antra vertus, reikia galvoti, kad baltarusiams taip pat rūpi, kaip ir lietuviams, kad ta jėgainė būtų saugi. Nelaimei įvykus, nukentės ne tik Lietuva, bet ir Baltarusija. Juk ir dėl Černobylio, reikia prisiminti, kad labiausiai nukentėjo ne Ukraina, o Baltarusija. Įtikinti galime mėginti, bet aš skeptiškai nusiteikęs, nemanau, kad Lietuva sulauks didesnių laimėjimų“, – teigė jis.

Tuo metu Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys dar vis viliasi, kad Latvija ir Estija priims sprendimą neprekiauti su Astravo AE.

„Labai norėčiau, kad Latvija mus palaikytų Astravo klausimu. Viliuosi, kad artimiausiu metu jie pareikš savo aiškiai išreikštą nuomonę. Kad būtų visavertiška įtaka, reikia mūsų visų trijų Baltijos šalių sutarimo. Lenkai jau yra tvirtai pasakę, kad mus remia, to paties tikimės ir iš latvių bei estų. Tikiuosi, kad prezidentui pavyks pasukti šia linkme Latviją“, – Eltai sakė V. Poderys.

Pasak V. Poderio, Baltijos regionui susivienijus dėl Astravo AE, galima būti atkreipti tiek TATENA bei Europos Komisijos dėmesį.

„Turi būti daromas spaudimas Astravo AE per tokias tarptautines institucijas, kaip TATENA, Europos Komisija, ir turi pasiekti, kad AE atitiktų Branduolines saugos konvencijas ir jis būtų akivaizdus, bent šitiek turime daryti. Vienas dalykas, kai tai daro viena šalis, ir kuomet visos regiono šalys. Jeigu būsime vieningi dėl elektros neįsileidimo iš Rytų, tik tuomet galime pasiekti savo tikslų bei vieningos saugios nuomonės dėl Astravo AE“, – teigė jis.

Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį darbo vizitui vyksta į Latviją susitikti su aukščiausiais šalies pareigūnais. Susitikimo darbotvarkėje pažymima, kad G. Nausėda su Latvijos prezidentu Egiliu Levitu, ministru pirmininku Krišjāniu Kariņiu aptars ir Baltarusijoje netrukus startuojančios Astravo atominės elektrinės klausimus.

ELTA primena, kad Baltarusija 2400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Pirmąjį jėgainės reaktorių tikimasi paleisti jau šiemet, antrąjį – kitais metais.

Lietuvos Seimas yra priėmęs įstatymą, neleidžiantį pirkti elektros iš Astravo AE, kai ši pradės veikti. Tuo metu latviai nerodė didelio solidarumo Lietuvos interesui, kad kaimyninės šalys ateityje taip pat neįsileistų Astravo AE energijos į savo rinkas.

Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys yra sakęs, jog, neoficialiais duomenimis, Estija ir Latvija gali derėtis dėl galimybių prekiauti elektra su Rytų kaimynais.

Tą prognozuoja vietos mokslininkai. Jie tikina, jog egzistuoja bent 70 proc. tikimybė, kad mažiausiai 7 balų stiprumo žemės drebėjimas smogs Tokijui iki 2050 m. Ir tai turėtų būti labai baisu. Japonai tą žino ir tam ruošiasi ne vienus metus.

Kitaip tariant, tokijiečiams žemės plutos stabilumas svarbesnis nei politinis, mums gi – atvirkščiai. Pastaruoju metu "valstietiškas" Seimas intrigomis pasiekė tokią būklę, kad dabar valdančiajai partijai jau galėtų vadovauti bet kas, net ir šio darinio kūrėja, pirmoji pirmininkė K.D.Prunskienė, bet ir tai vargiai padėtų.

Akivaizdu, kad šiųmečiai rinkimai ir ypač jų rezultatai kai kam negrįžtamai sujaukė protą.

Akivaizdu, kad šiųmečiai rinkimai ir ypač jų rezultatai kai kam negrįžtamai sujaukė protą. Kaip kitaip paaiškinti grasinimus: "Jei nelaimėsiu, išeisiu! Tikrai, tikrai. Nors ne, geriau, pasiliksiu. Tai buvo tik emocijos."

Ir šitai ne šiaip kokio darželinuko ar hormonų veikiamo paauglio svaičiojimai, o vieno iš trijų valstybės vadovų nuolatinė būsena pastarąjį šių metų ketvirtį.

Kaipgi tai turėtų vertinti rinkėjai, kuriems aktualus politinis stabilumas valstybėje? Atlaidžiai? Ar laukti dar vieno mokyklinio rašinėlio paviešinimo socialiniuose tinkluose, kuris padėtų suvokti to "vieno iš trijų" emocinę būklę?

Tačiau rinkėjai, kaip tie japonai dėl žemės drebėjimo, irgi priversti laukti. Laukti, kol savo noru išsivaikščios Seimo "valstiečiai" kas kur, laukti priešlaikinių rinkimų, laukti, kada apsiramins Kultūros komiteto pirmininkas ar apsispręs premjeras. Laukti, kada pagaliau bus liautasi švaistyti valstybės turtą, ir valstybininkai ims dirbti tiems, iš kurių saujos duoną valgo.

Mūsų laukia ilgas laukimas. Ir tam tikra prasme pavydu japonams, jie bent žino apytikslę žemės drebėjimo datą.

„Lūkesčiai yra laimėti du mandatus (...) Mūsų lūkestis yra pasiekti panašų rezultatą kaip savivaldos rinkimuose bendru balsų skaičiumi“, - sakė G. Paluckas.

G. Paluckas teigė, kad pagrindinės paramos tikisi iš rajonų, regionų centrų. Taip pat, tvirtina, kad rinkimų agitacijos metu atliktas darbas turėtų duoti didesnį rezultatą kaimiškose vietovėse ir miestuose.

„Mūsų didysis rėmėjų ratas yra rajonų centruose, regionų pagrindiniuose miestuose, miesteliuose ir tikimės kaimiškose teritorijose šįkart pasirodyti kiek geriau“, - sakė LSDP pirmininkas.

LSDP pirmininkas neatskleidė, už ką balsavo Prezidento rinkimuose, bet teigė, kad ženklai rodo, jog lyderis yra ekonomistas Gitanas Nausėda.

„Aš tikiuosi, kad Lietuva išsirinko prezidentą, kuriuo bus patenkinta bent penkerius metus, nes buvo Lietuvos istorijoje atvejų, kai tik išsirinko ir visi iš karto sakė, tai juk niekas nebalsavo už jį, tai kaip mes jį išrinkom. (...) Man atrodo, kad Gitanas Nausėda vis tik tai yra lyderis šiuose rinkimuose, nes jis, berods, laimėjo 48 savivaldybes (pirmajame ture. – ELTA). Tai jau daug pasako. Vienas Vilnius Lietuvai Prezidento dar nėra išrinkęs“, - prognozavo G. Paluckas.

G. Paluckas tikisi, kad naujasis šalies vadovas laikysis duoto žodžio ir vykdys rinkimų metu duotus pažadus.

„Mano pats didžiausias lūkestis yra tai, kad prezidentas ar prezidentė laikytųsi tų pažadų ar tų nuostatų, kurias išdėstė rinkimų metu (...) Aš neturiu jokių asmeniškumų ar preferencijų, nes nė vienas iš jų nėra socialdemokratas. Meilės pagal pasaulėžiūrą nėra. O darbiniai santykiai bus puikūs, nuostabūs, jeigu visi laikysis savo žodžio“, - sakė G. Paluckas.

2014 metų rinkimuose LSDP laimėjo du mandatus į Europos Parlamentą.

Pirmajame Prezidento rinkimų ture Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė surinko panašų balsų skaičių. Pirmąją vietą, su nežymia persvara užėmė Ingrida Šimonytė.

Lietuvos valstybės priešakyje sėdinčio prezidento institucijos istorija šiemet jau skaičiuoja šimtmetį. 1919 m. balandžio 4-ąją Lietuvos Valstybės Taryba pirmuoju prezidentu išrinko Antaną Smetoną. Vėliau prezidento pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius.

Vis dėlto XX a. 2–3 dešimtmečių sandūros Lietuvoje prezidentas nebuvo savaime supranta pareigybė. Amžininkai rašė: "Visi žinojo, kas yra ciesorius, bet kas toks tas prezidentas?" Žmonės buvo girdėję apie carą, kaizerį, net karalių, tačiau šis naujas žodis įnešė sumaišties ir baimių ne tik tarp eilinių piliečių, tačiau ir tarp valdžioje tuo metu buvusių partijų. Kai kurios iš jų nerimavo, kad galbūt prezidentas taps toks stiprus kaip karalius ir galbūt uzurpuos iš jų valdžią. Tad šaliai pasukus respublikos keliu, prezidentams teko ne tik atlikti jiems pagal Konstituciją pavestas pareigas, bet ir patiems kurti šalies vadovo įvaizdį, pristatyti save važinėjant po Lietuvą ir bendraujant su žmonėmis.

Šiandien nemažai dalykų, susijusių su prezidento institucija, jau yra pakitę. Tad kaip anuomet buvo galima tapti prezidentu? Kas jį rinko? Ar didelis buvo pačių politikų noras užimti šį postą? Kokias pareigas jis turėjo atlikti? Kokius iššūkius priimti?

Išrinktas, bet netiesiogiai

Valstybės prezidentas tarpukariu niekada nebuvo renkamas tiesiogiai piliečių. 1919 m. prezidentą rinko Lietuvos Valstybės Taryba, 1920–1926 m. – Seimas, o po jo paleidimo – ypatingieji tautos atstovai. Tačiau prezidento rinkimai susilaukdavo didžiulio visuomenės susidomėjimo.

Pavyzdžiui, 1923 m. į prezidentus kandidatuojant A.Stulginskiui ir Jonui Vileišiui, apie rinkimų procesą spaudoje buvo rašoma: "Dienotvarkėje Respublikos Prezidento rinkimai. Prieš posėdy pradėsiant Seimo rūmuose didelis judėjimas. Publikos pilni koridoriai. Visi linksmai šnekučiuojasi ir džiaugiasi (...). Publikoje matyti visokių užsiėmimų piliečių. Čia šalia karių dalyvauja moterys, prie turtingesniųjų ar visokių aukštesniųjų valdininkų darbininkai ir kiti vargo žmonės sėdi – visiems rūpi sužinoti, kas bus šalies viršininkas trejiems metams" ("Lietuva" 136 (1923), 2).

Prezidentu tuokart buvo išrinktas krikščionių demokratų atstovas A.Stulginskis, kuris tapo ir jauniausiu prezidentu Europoje. Tuo metu jam buvo 37 metai. Pagal Konstituciją prezidentu galėjo būti ne jaunesnis kaip 35 metų asmuo, o 1928 m. aukščiausias šalies įstatymas nurodė 40 metų amžiaus cenzą. Be formalių reikalavimų, kandidatams labai svarbu buvo ir jų autoritetas partijoje bei visuomenėje. Apie tai bylojo ir eilutės to meto spaudoje: "Bet Respubl. Prezidento rinkimai – tai ne valsčiaus viršaičio rinkimai. Prezidentas privalėtų turėti viso krašto valstybiniai nusistačiusių žmonių pasitikėjimą" ("Lietuvos žinios" 134 (1923), 3).

1931 m. paskelbus naują prezidento rinkimų įstatymą, prezidentą rinkti pavesta ypatingiesiems tautos atstovams, kuriuos rinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos. Prezidento rinkimai jau nebuvo tokie demokratiški kaip anksčiau, nes ir pačius rinkikus ribojo įvairūs cenzai, o ir kandidatų į valstybės vadovus pasirinkimas tebūdavo iš vieno. Nenuostabu, kad ypatingieji tautos atstovai prezidentu dviejose rinkimuose beveik vienbalsiai išrinko A.Smetoną. Tačiau rinkimų regimybė vis tiek buvo išlaikyta.

Reikalavimai kandidatui

Įdomu, kad šiandien taip geidžiama Valstybės prezidento pareigybė (pavyzdžiui, 2002 m. siekti Lietuvos Respublikos prezidento posto buvo registruoti net 23 kandidatai, o kandidatavo 16; šiemet, 2019 m., šio posto siekti planavo 13 asmenų, o kandidatavo 9) XX a. 3 deš. pradžioje buvo kaip karšta bulvė – kandidatai ją tarsi mėtė vienas nuo kito. 1922 m. prezidento rinkimų išvakarėse iš Krikščionių demokratų buvo numatyti trys galimi pretendentai į prezidentus. Pirmasis iš jų – A.Stulginskis ilgai atsisakinėjo. Mykolas Krupavičius sakėsi esąs per jaunas užsidaryti baltuosiuose rūmuose (beje, jis vienmetis su A.Stulginskiu), šio posto kratėsi ir Valdemaras Čarneckis. Galiausiai kaip savotiškos aukos kandidatuoti ėmėsi A.Stulginskis.

Kandidatai ne tik patys labai kritiškai vertindavo savo asmenines savybes valstybės vadovo poste, bet juos analizuodavo ir kiti. 1922 m. kaip dar vienas potencialus kandidatas į prezidentus buvo įvardijamas ir teisininkas Petras Leonas. Apie jį profesorius Mykolas Riomeris atsiliepė: "Taip, berods jis taps Prezidentu. Leonas nėra Lietuvai nusipelnęs žmogus, nėra rimtas, vertas pagarbos. Taip, jis nekvailas, nors karštakošis, labai nekantrus, nekartą įsitikinau, kad dar labai aršus ir kartais nemalonus. Faktas – jis nesusitepęs, nenusikaltęs, tačiau nacionalistas, pasiduoda politinėms srovėms (...). Leono, kaip kandidato į prezidentus trūkumas yra tas, kad jis nemoka užsienio kalbų (supranta vokiškai ir prancūziškai, bet praktiškai nekalba)." (M.Römeris, Dienoraštis. 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji ("Vilnius": "Versus aureus", 2016, 164).

Davęs priesaiką

Prezidentai savo pareigas eiti pradėdavo davę priesaką. Priesaikos ceremonija vykdavo ypač iškilmingai, o prezidentų kelią iki priesaikos vietos lydėdavo gyvasiene sustojusi garbės sargyba. 1922 m. Seimui prezidentu išrinkus A.Stulginskį, šis priesaikos dieną į Seimą atvyko karieta, lydimas raitelių palydos.

Iškilmingame posėdyje jo priesaiką priėmė vyskupas Pranciškus Karevičius. Panaši ceremonija vyko ir 1923 m. A.Stulginskį vėl išrinkus prezidentu. Į pilną garbingų svečių Seimo salę Lietuvos kariuomenės atstovai įnešė vėliavą su Vyčiu, vadintą prezidento vėliava. Šalia jos A.Stulginskis pasakė priesaikos žodžius, po kurių pabučiavo kryžių ir evangeliją. Po to nuskambėjo Lietuvos valstybės himnas. Šis įvykis buvo šventė ir miestiečiams – prie Seimo rūmų buriavosi prisiekusį prezidentą pasveikinti norėjusi žmonių minia.

1926 m. prezidento rinkimuose nugalėjus valstiečiui liaudininkui K.Griniui, šventinė nuotaika taip pat pasklido po visą miestą. 1926 m. birželio 8 d. Kaunas nuo ryto pasipuošė vėliavomis. Prie K.Griniaus buto Laisvės alėjoje rinkosi žmonės, atvyko raitelių būrys palydėti naująjį valstybės vadovą į inauguracijos vietą. Seimo ir Prezidento gatvės tiesiog skendėjo susirinkusių smalsuolių apsuptyje. Seimo posėdžių salėje Seimo pirmininkas pranešė K.Griniui, kad šis esąs išrinktas prezidentu, ir paklausė, ar sutinkąs juo būti. Šis atsakė sutinkąs. Tiesa, laisvamaniškų pažiūrų K.Grinius buvo vienintelis valstybės vadovas, kuris savo priesaikoje neminėjo prisiekiąs Dievui.

Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona su IV Ministrų kabineto nariais. Iš kairės: ministras be portfelio Jokūbas Šernas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Aleksandras Stulginskis, krašto apsaugos ministras Antanas Merkys, Jokūbas Vygodskis, Prezidentas Antanas Smetona, darbo ir socialinės apsaugos ministras Juozas Paknys, Ministras Pirmininkas ir laikinai einantis užsienio reikalų ministro pareigas Mykolas Sleževičius, švietimo ministras Juozas Tūbelis, Ministro Pirmininko pavaduotojas ir vidaus reikalų ministras prof. Petras Leonas, susisiekimo ministras Valdemaras Vytautas Čarneckis.

Tuo tarpu 1938 m. gruodžio 12 d Seimo rūmuose vykusioje inauguracijos ceremonijoje prezidentas A.Smetona savo priesaiką pradėjo žodžiais "Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiu". Ceremonija ir vėl buvusi labai iškilminga: specialiai išpuoštoje posėdžių salėje buvo išnešti Seimo narių suolai, o jų vietoje sustatytos kėdės, kad galėtų patogiai susėsti svarbūs svečiai, kurie čia patekti galėjo tik su kvietimais.

Tarp susirinkusiųjų buvo Seimo, Vyriausybės nariai, diplomatinis korpusas, kariuomenės vadovybė, valstybės įstaigų vadovai, užsienio ir Lietuvos žurnalistai. A.Smetona prisiekė jau minėtai vėliavai su Vyčiu raudoname fone. Istorikės V.Akmenytės-Ruzgienės duomenimis, ant vėliavos koto po prezidento priesaikos buvo prisegama sidabrinė juostelė su prezidento vardu ir pavarde bei priesaikos data. Ir šį kartą priesaikos ceremonija buvo tiesiogiai transliuota per radiją.

Prezidento rūmų šeimininkas

Visi Lietuvos Respublikos prezidentai po inauguracijos įsikurdavo prezidento rūmuose. Kitaip nei šiomis dienomis, prezidentai rūmuose ir gyveno, ir dirbo. A.Smetona ir A.Stulginskis gyveno su šeimomis, o K.Grinius, tuo metu likęs našliu, – vienas. Rūmuose prezidentai turėjo atlikti tam tikras ceremonijas, rengti priėmimus, bendrauti su visuomene – sutikti įvairiomis progomis atėjusias eisenas ir pasveikinti iš rūmų balkonėlio arba rūmų sode.

Tradicinę darbo dieną prezidentai nemažai laiko praleisdavo ir savo darbo kabinete. Amžininkai, liudija, kad prezidentas A.Stulginskis, užsidaręs kabinete, ne tik daug skaitydavo, studijuodavo korespondenciją, bet ir atsakingai ruošdavosi savo viešoms kalboms. Tuo tarpu prezidentas A.Smetona turėjo gan aiškią dienotvarkę. Ryte po pusryčių su adjutantu jis aptardavo gautą korespondenciją. 11–14 val. vykdavo lankytojų priėmimas. Po to jis skirdavo keletą akimirkų poilsiui, pietaudavo.

Apie 17 val. vėl grįždavo į kabinetą ir dirbdavo iki vakarienės, maždaug 20 val. Po vakarienės A.Smetona ir vėl darbuodavosi, priimdavo įvairius svečius, pareigūnus, dirbdavo su dokumentais maždaug iki 1 val. nakties. Šiuo metu neretai pas prezidentą aptarti įvairių reikalų atvykdavo ministras pirmininkas, Vyriausybės nariai. Darbas su Vyriausybe buvo numatytas kaip valstybės vadovo pareiga Lietuvos Respublikos Konstitucijose. Jose teigiama, kad Respublikos prezidentas kartu su ministrų kabinetu sudaro Vyriausybę. Jis skiria ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti ministrų kabinetą, priima ministrų kabineto atsistatydinimą. Anot amžininkų, A.Stulginskis buvo įvedęs praktiką ministrų kabineto atstovams kas dešimt dienų pateikti pranešimą apie veiklą, su ministrų kabinetu susitikdavo ir kartais posėdžius prezidentūroje rengdavo ir kiti prezidentai.

Be Lietuvos valdžios pareigūnų vizitų, prezidentas rūmuose laukdavo ir užsienio valstybių pasiuntinių. Respublikos prezidentas buvo pagrindinis asmuo, reprezentavęs valstybę tarptautinėje arenoje. Jo pareigoms buvo priskirti užsienio valstybių pasiuntinių priėmimas ir akreditacija. Dėl to visi trys Lietuvos prezidentai rūmuose rengė iškilmingas diplomatinių užsienio šalių atstovų sutikimo ceremonijas. Jų metu automobiliu vykusį pasiuntinį iki rūmų lydėdavo husarų raitelių būrys, o prie rūmų sutikdavo orkestras. Vėliau pasiuntinys pakildavo į priėmimų salę ir, susitikęs su prezidentu, įteikdavo jam skiriamuosius raštus. Po ceremonijos prezidentas kviesdavo užsienio pasiuntinį priešpiečių prezidentūroje. Tuomet, kaip rašė ano meto spauda, tekdavo taikyti "sveikinimų ir vaišinimų politiką".

Išrinktasis Respublikos Prezidentas pareigas pradeda eiti davęs priesaiką. Antano Smetonos, ketvirtą kartą išrinkto Respublikos Prezidentu, priesaikos ceremonija. Priesaiką priima Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas.

Vaidmuo savo šalyje

Prezidentas taip pat reprezentuodavo valstybę ir savo šalyje. Jis lankėsi įvairiose kariuomenės, kultūros organizacijų šventėse ir renginiuose, įvairių įstaigų ir objektų atidarymuose, buvo vyriausias Lietuvos ginkluotojų pajėgų vadas,  visuomeninių organizacijų globėjas, garbės pirmininkas. Savo skiriamu dėmesiu prezidentai keldavo įvairių sričių prestižą. Be oficialių ceremonijų, prezidentai patirdavo ir kitą savo darbo pusę – betarpišką bendravimą su savo šalies piliečiais, vykstant vizitų po Lietuvos miestus ir miestelius.

Į prezidentinius turus po Lietuvą buvo išsiruošę K.Grinius ir A.Smetona, o A.Stulginskis vyko į pavienius vizitus po šalį. 1926 m. rugpjūtį K.Grinius suplanavo keliones po Šiaulių ir Klaipėdos kraštus. Jų metu jis lankėsi Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje, priėmė kariuomenės paradus, sušvelnino opozicijos skleistą nuomonę apie save kaip "bedievių prezidentą".

Po prezidento atvykimo į vieną bažnyčių parapijos kunigas džiaugėsi: "Mums kaimuose buvo piešiama, kad prezidentas išgriaus visas bažnyčias, išžudys kunigus ir persekios tikinčiuosius. Bet čia, Dievulėliau, toks aukštas ponas! Koks jis geras!" ("Vienybė" 39 (1926). O visų žmonių širdis pavergė ir dar vienas poelgis, kai K.Grinius pakėlė ant rankų ir pabučiavo jam sutikimo proga gėles įteikusią mažą mergytę.

1927 m. liepos 17 d. ir prezidentas A.Smetona, norėdamas daugiau sužinoti apie visuomenės nuotaikas, susipažinti su Lietuvos miestelių ir kaimų bendruomenėmis, pradėjo keliones po Lietuvą. Pirmiausia jis aplankė Žemaitiją, rugpjūtį viešėjo Aukštaitijoje, o rugsėjį – Kauno apskrities apylinkėse. Prezidentų vizitai buvo neeilinis įvykis miestelio bendruomenei. Jie puošdavo miesto erdves, statydavo garbės vartus, sutikdavo valstybės vadovą su orkestro muzika, duona ir druska, tautiniais drabužiais apsivilkusios mergaitės įteikdavo gėlių. Neretai laukdavo vaišės pas kurį nors miestelio ūkininką.

Kad ir kuris iš valstybės vadovų viešėtų jų krašte, žmonės į prezidentą visada reaguodavo su didele pagarba, o kartais net su perdėtu nuolankumu. Štai apie XX a. 3-iojo dešimtmečio vidurį prezidentas A.Stulginskis, norėdamas patikrinti, kaip vykdoma žemės reforma, kartu su žemės ūkio ministru Mykolu Krupavičiumi keliavo po Suvalkiją. Bendraudamas su naujakuriais jų dirbamuose laukuose A.Stulginskis norėjo būti neatpažintas ir neprisistatydavo, tačiau sužinoję, kas jis toks, žmonės puldavo ant kelių, siekdami bučiuoti jam ne tik rankas, bet ir kojas.

Vizitų į užsienį subtilumai

Šiandien dar tik vykstant rinkimų į prezidentus batalijoms, kandidatams jau užduodamas klausimas, į kokią šalį jie vyktų pirmojo oficialaus vizito. Tuo tarpu tarpukariu per daugiau nei dvidešimt prezidentinio gyvenimo metų nė vienas iš trijų prezidentų oficialaus vizito į kitą šalį taip ir neišvyko. Dar daugiau – į Lietuvą buvo atvykę įvairaus rango užsienio valstybių atstovų, tačiau nė vienas kitos šalies prezidentas čia taip pat neviešėjo. Tiesa, planų buvo.

Vienas realiausių tokio vizito derinimų vyko 1929 m. tarp Lietuvos ir Latvijos prezidento aplinkų. Anot šaltinių, tuo metu Latvijos prezidentas buvęs kviestas vykti į Švediją, bet jis atsisakęs ir pareiškęs, kad negalįs vykti kitur užsienin, kol nebus buvęs Lietuvoje. Deja, viešnagė, nepavykus suderinti vizito detalių, į kaimyninę šalį taip ir neįvyko. Kaip ir neįvyko jokio kito užsienio valstybės prezidento oficiali kelionė į Lietuvą. Tai galėjo lemti daugelis veiksnių, tarp kurių minėtinas ir Lietuvos konflikto su Lenkija faktorius. Lietuva buvo nutraukusi diplomatinius santykius su šia šalimi dėl užimto Vilniaus krašto. Tuo tarpu Europos šalių prezidentai, nenorėję aštrinti santykių su lenkais, privengė lankytis Lietuvoje.

Į užsienį neišvyko nė vienas Lietuvos prezidentas. Tiesa, kelionių būta, tačiau neoficialių.

Prezidentas A.Stulginskis prezidentavimo metu iš Lietuvos buvo išvykęs bent tris kartus – 1924 ir 1925 m. Šios kelionės turėjo nemažai slaptosios operacijos bruožų – kelionių planavimo dokumentuose buvo žymima "pilnai incognito" ir keliavo jis ne Stulginskio pavarde. Jis vyko sveikatos taisymo ir sanatorinio gydymo tikslais į Vokietiją bei Prancūziją. Į sanatoriją Čekoslovakijoje, Karlovi Varuose, pailsėti 1930 m. vyko ir prezidentas A.Smetona.

Kas? Paroda "Kas tas prezidentas? Lietuvos prezidentai ir prezidento institucija 1919–1940 m."

Kur? Istorinės LR Prezidentūros sodelyje

Kada? Veiks nuo gegužės 18 d. iki spalio 31 d.

Pasak jo, šiuo metu kalbėti konkrečiai apie galimą I. Šimonytės ar G. Nausėdos ekonominę politiką sunku, tačiau abu jie pasisako už gerovės valstybę – didesnį perskirstymą, didesnį dėmesį viešajam sektoriui, skurdo ir socialinės atskirties mažinimą.

„Tai yra abiejų kandidatų iškeltos prioritetinės kryptys, klausimas, kaip bus to siekiama. (...) Kol kas neturime aiškių programų, yra tik tam tikros jų gairės, be to, sprendžiant ekonominius klausimus didesnę įtaką turi Seimas. Daugiausiai klaustukų kelia dabartinės Vyriausybės pradėtų reformų, dalis kurių jau yra galutinėje stadijoje, o dalis dar tik pradedamos, tęstinumas“, –  BNS sakė Ž. Mauricas.

Pasak jo, šių klausimų sprendimas priklauso ir nuo galimų pokyčių tiek Vyriausybėje, tiek Seimo valdančiojoje daugumoje.

„Manau, kad turėsime ramią vasarą ekonominių sprendimų priėmimo prasme, bet labai neramią politiškai. Tuo metu ruduo jau bus labai neramus iš ekonominės pusės, būtent Seimo rudens sesija, ypač 2020 metų biudžeto projekto rengimas ir svarstymas, padės pagrindą tiek naujo prezidento, tiek galimai naujos Vyriausybės tolesnei krypčiai“, – aiškino „Luminor“ ekonomistas.

Jis pabrėžė, kad biudžeto svarstymas Seime bus labai įtemptas, nes reikalavimų neabejotinai kels stiprias profesines sąjungas turintis ir savo galią pajutęs viešasis sektorius, vis aktyviau reiškiasi ir kiti verslo sektoriai – tai rodo, pavyzdžiui, vežėjų derybos dėl dienpinigių apmokestinimo pakeitimų.

„Ekonomikos augimas turėtų šiek tiek lėtėti, todėl iš tikrųjų laukia labai karštas ruduo. Išryškinti naująją kryptį, kad ir kas būtų išrinktas prezidentu, tikrai nebus lengva“, – teigė Ž. Mauricas.

Tuo metu Lietuvos ekonomikos tarptautinė kryptis, anot „Luminor“ ekonomisto, nesikeis.

„Lietuvos kryptis yra aiški – didesnė integracija į Vakarus, mūsų ekonomika, ypatingai po Rusijos veiksmų 2014–2015 metais, tą kryptį dar labiau sustiprino“, – sakė Ž. Mauricas.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) išankstiniais duomenimis, opozicinių konservatorių iškelta kandidatė I. Šimonytė surinko 31,13 proc. balsų, už G. Nausėdą balsavo 30,95 proc., tuo metu už premjerą Saulių Skvernelį – 19,72 proc. rinkėjų.

Antrasis prezidento rinkimų turas vyks gegužės 26 dieną.

Išskirtiniame interviu BNS buvęs JAV sausumos pajėgų Europoje vadas taip pat pabrėžė, kad Dalios Grybauskaitės įpėdiniui bus itin svarbu užtikrinti glaudžius ryšius su NATO sąjungininkais ir sudaryti geras sąlygas į Lietuvą atvykti amerikiečių kariams.

– Lietuva gegužę renka naują prezidentą. Kokie bus didžiausi jam arba jai iškilsiantys tarptautiniai iššūkiai?

– Manau, naujasis Lietuvos prezidentas turės toliau dirbti integracijos su sąjungininkėmis ir savo kaimynėmis linkme.

Lietuvos saugumas pagrįstas jos pačios pastangomis apsiginti, kaip numato Vašingtono sutarties 3-asis straipsnis. Lietuva turi tapti sprangiu kąsniu potencialiai priešininkei Rusijai.

Tačiau jos išlikimas taip pat priklauso nuo glaudaus integravimosi su kaimynėmis Lenkija ir Latvija, Vokietija ir kitomis sąjungininkėmis, veiksiančiomis šiame regione. Manau, kad ryšiai su Vokietija ir Lenkija yra itin svarbūs ir verti naujojo prezidento dėmesio bei pastangų.

– Ko galėtume tikėtis Lietuvos santykiuose su Rusija ir Baltarusija?

– Manau, Lietuva, taip pat Lenkija ir Latvija turėtų būti suinteresuotos, kad Baltarusijoje nebūtų jokių Rusijos karių. Taigi, net jeigu prezidento A. Lukašenkos kryptis vertinama skeptiškai, kai kurie žmonės tai vadina ciklišku elgsiu, kai jis turi balansuoti tarp Rusijos Federacijos ir Vakarų... Neabejotina, kad jis daro būtent tai, žinant jų geografiją, ekonomiką ir istoriją, tačiau bet kokiu atveju Vakarams, ypač Lenkijai ir Latvijai, strategiškai naudinga, kad Baltarusijoje nesibazuotų jokios Rusijos sausumos pajėgos. Ir manau, kad naujasis prezidentas turi daryti viską, kas įmanoma, kad tokia padėtis išliktų. Taigi, rasti būdą užtikrinti palaikymą, paskatinti prezidentą A. Lukašenką toliau neįsileisti rusų, tačiau vengti veiksmų, dėl kurių atrodytų, kad norima  atitraukti Baltarusiją nuo Rusijos – tai būtų iššūkis, bet manau, kad tai būtų verta daryti.

Aišku, Rusija yra didi valstybė, svarbi savo kultūra, istorija ir atliekanti svarbų vaidmenį sprendžiant visus didžiuosius klausimus, su kuriais susiduriame mes visi – įskaitant klimato kaitą, islamo ekstremizmą, energetiką. Taip bus ilgą laiką. Ir kol Lietuva sugebės visiškai išsivaduoti nuo priklausomybės nuo Rusijos elektros arba dujų, jums teks palaikyti tarpvalstybinius santykius, mažinančius konfliktų riziką ir leidžiančius visiems kaimynams klestėti.

Lietuva turi tapti sprangiu kąsniu potencialiai priešininkei Rusijai.

– Visi pagrindiniai kandidatai į prezidentus palaiko Amerikos karinį buvimą regione. Kaip jie turėtų veikti, kad pasiektų šį tikslą?

– Tikiuosi, Jungtinės Valstijos toliau laikys Europoje tūkstančius karių. Šiuo metu turime apie 5 tūkst. karių – rotuojamų pajėgų, veikiančių Lenkijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, visame aljanso Rytų sparne. Numatau, kad tai bus tęsiama – Kongresas tai visiškai palaiko; Atgrasymo iniciatyvai Europoje kasmet skiriamos lėšos yra reikšminga suma. Tai yra būtinas mūsų indėlis į kolektyvinį saugumą. Prognozuoju, kad tai bus tęsiama.

Manau, reikalingi logistikos, oro erdvės gynybos, ryšių, žvalgybos, transporto pajėgumai. Visi šie elementai užtikrina spartų pajėgų pastiprinimą, taigi, juos reikia turėti vietoje, o JAV Sausumos pajėgos iš tikrųjų priklauso mūsų rezervo komponentui, kuris idealiai tinkamas rotaciniam dislokavimui. Taigi, manau, turi būti tęsiamas puikus priimančios šalies palaikymas, ir Jungtinės Valstijos bus skatinamos užtikrinti logistiką, oro erdvės gynybą ir panašius dalykus.

Neturėtumėt vien sakyti: mes norime nuolatinio buvimo. Nemanau, kad tai laimintis argumentas. Sakykite – štai tokių pajėgumų mums reikia iš JAV ir kalbėkite apie šiuos pajėgumus. Tuomet, manau, įgysite geresnę galimybę tai pasiekti.

– Kaip manote, kokia būtų tokiai šaliai kaip Lietuva tinkama strategija Kinijos atžvilgiu?

– Kinija yra lygiavertė Jungtinių Valstijų varžovė. Ji yra kylanti galybė. Kinijos komunistų partijos vadovybė, prezidentas Xi Jinpingas (Si Dzinpingas) pasirūpino, kad galėtų būti prezidentas visam laikui. Jie investuoja daug pinigų į „Vienos juostos – vieno kelio“ iniciatyvą, kad užsitikrintų infrastruktūrą visame pasaulyje. Be to, traukiantis Arkties ledynams Kinija vis labiau tikisi plaukioti šiauriniu keliu. Tai savaitėmis sutrumpina pervežimų laiką, taigi, tai bus svarbu prekybai.

Visi, įskaitant Jungtines Valstijas, toliau palaikys ryšius su Kinija. Bet Vakarai turi toliau spausti Kiniją, kad jie tvarkytų verslą priimtinu būdu. Nuolat vykdomos technologijų vagystės, nesudaromos galimybės Vakarų bendrovėms sąžiningai veikti Kinijoje – visa tai turi liautis. Vakarai turi dirbti kartu, kad priverstų juos konkuruoti sąžiningai, skaidriai ir teisėtai. Dabar jie to nedaro.

Kiekvienas Lietuvoje turi kokių nors Kinijoje pagamintų daiktų – ir visa tai turėjo atplaukti per Pietų Kinijos jūrą. Dabar Kinija savinasi visą Pietų Kinijos jūrą, nepaisydama Filipinų, Vietnamo ir kitų šalių pretenzijų. Jie faktiškai pavertė salas lėktuvnešiais.

Apmaudu, bet sprendžianti iš jų kalbų ir tokio pobūdžio veiksmų, manau, kad judame į potencialią krizę tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos. Taigi, Vakarai iš tikrųjų turi laikytis kartu, kad galėtų išlaikyti diplomatinį ir ekonominį spaudimą Kinijai, mums siekiant išvengti nebūtino konflikto.

– Ačiū už interviu.

B. Hodgesas JAV sausumos pajėgoms Europoje vadovavo 2014-2017 metais. Šiuo metu jis dirba Europos politikos analizės centre (CEPA).

Kokie bus pasirinkti prioritetiniai klausimai: šalies gynybinio potencialo stiprinimas, ekonominės ir socialinės gerovės užtikrinimas, orientacija į šalies technologinį proveržį, perkrovimas ar tęstinumas diplomatiniuose santykiuose?

Šiandien mes gauname pakankamai informacijos žiniasklaidoje apie kandidatų į šalies vadovus reitingus. Kas iš jų pakilo, o kas nusileido į žemesnes pozicijas. Gauname tikslią informaciją, neperžengiant nustatybos paklaidos. Tačiau daug svarbiau mums, didžiajai visuomenės daliai, būtų žinoti ne reitingus, o mūsų šalies žinomų žmonių: visuomenės ir mokslo veikėjų, šalies moralinių autoritetų nuomonę, kokią jie įsivaizduoja ateities valstybę, ir koks, jų požiūriu, kandidatas geriausiai galėtų įgyvendinti šią viziją.

Mes visi pastebime stiprią dabartinės valstybės vadovės pusę įgyvendinant struktūrinius pokyčius teisėsaugoje, matome stiprių kandidatų, galinčių sutvarkyti gatves ir nutiesti kelius visoje Lietuvoje, taip pat matome kandidatus, kurių stipresnė pusė – finansinis sektorius.

Tačiau vis dėl to neturime viso vaizdo, neturime visos informacijos, kad galėtumėme pasakyti: taip, šis stiprus ūkininkas, finansininkas ar teisėkūros atstovas sugebės būti lokomotyvu, kuris trauks mus visus, sėdinčius traukinyje "Lietuva", į stiprios ekonomiškai ir politiškai, socialiai teisingos valstybės ateitį.

Jeigu mes gautume daugiau informacijos viešojoje erdvėje, galėtume teisingiau pasirinkti kandidatą. Nes mes, mano nuomone, turėtume būti aktyvūs ne tik rinkimuose, bet ir išsirinkę, savo veiksmais aktyviai palaikyti savo išrinktą vadovą.

Istorija įrodė, kad Prancūzijos karalius Saulė (Liudvikas XIV) buvo neteisus sakydamas "valstybė – tai aš". Valstybė – tai mes visi, kurie joje gyvename, dirbame ir kuriame. Kiekvienas pagal savo sugebėjimus ir kompetenciją, kiekvienas savo srityje, tačiau visi kartu kuriame šalies gerovei.