Vyriausybė sugalvojo daugiau kaip 35 proc. kylančias šildymo sąskaitas išdėstyti gyventojams per 5 metus ir vasaros laikotarpiu priversti apmokėti kainų skirtumą, nedidinant pinigų gyventojų kišenėse, o atvirkščiai – jas tuštinant. Juk už tuos atidėtus mokėjimus dar reikės susimokėti papildomai, nes savivaldybės turės skolintis iš bankų, kad išlaikytų savo šilumos tinklus, o tai reiškia, kad gyventojai turės sumokėti ir bankų palūkanas. Tad galutinis rezultatas bus dar labiau išaugusi gyventojų skolų kupra. Ar tai yra išmintinga išeitis iš susiklosčiusios situacijos? Ne. Tai yra tiesiog žmonių apgavystė, kai Vyriausybė imituoja sprendimą, o pati eilinį kartą lenda į žmonių kišenę.

Tokios manipuliacijos demonstruoja valdžios neveiksnumą ir nesugebėjimą analizuoti ir prognozuoti situacijos energijos rinkoje, mat daugiau nei milijardą mokesčių mokėtojams kainavęs SGD terminalas nebuvo tinkamai panaudotas kylančių kainų akivaizdoje.

Šiuo metu SGD terminalo galimybės yra išnaudojamos tik 40 proc., tad kodėl Vyriausybė ir Energetikos ministerija, matydami visą situaciją rinkoje, negalėjo nusipirkti dujų vasarą ir išnaudoti turimų saugojimo pajėgumų? Tai tikrai buvo galima padaryti ir sutaupyti nemažai valstybės ir Lietuvos žmonių pinigų.

O ką jau kalbėti apie valdančiųjų vykdomą destruktyvią vidaus ir užsienio politiką, kuri atneša nuostolių valstybei visais aspektais.

Jeigu valdžia iš tikrųjų nori padėti gyventojams, veiksmingesnė priemonė būtų ne kylančių kainų išdėstymas per artimiausius kelerius metus, o PVM tarifų sumažinimas gamtinėms dujoms, centralizuotam šildymui ir karšto vandens paruošimui. Šiuo metu daugelyje Europos Sąjungos valstybių tiekiamoms gamtinėms dujoms bei centralizuotam šildymui jau yra taikomi lengvatiniai PVM tarifai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje gyventojų pajamos yra kur kas didesnės nei Lietuvoje, tačiau tiek gamtinėms dujoms, tiek centralizuotam šildymui yra taikomas 5,5 proc. PVM tarifas.

Be to, tokiu sudėtingu laikotarpiu privalu apriboti energetinių įmonių viršpelnius ir kontroliuoti jų išlaidų struktūrą, nes pagrindinės energetinės įmonės yra Vyriausybės rankose.

Įvedus lengvatinį PVM tarifą Lietuvoje būtų apsaugotos silpniausios visuomenės grupės, taip Vyriausybė pademonstruotų tikrą, o ne tariamą norą prisidėti prie socialinės atskirties ir skurdo mažinimo. Ypač, jeigu tokia diferenciacija būtų padaryta atsižvelgiant į žmonių pajamas.

Lengvatinis PVM mokesčio tarifas turi būti taikomas vienodai – tiek gyvenantiems daugiabučiuose, tiek individualių namų savininkams, šildymui naudojantiems gamtines dujas. Atitinkamas Darbo partijos paruoštas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo projektas, numatantis lengvatinio PVM taikymą šildymui, šiuo metu yra įregistruotas Seime.

Norėčiau priminti, kad Lietuvos valstybės skola per pastaruosius pusantrų metų išaugo iki neregėtų aukštumų. 2020 m. Lietuva iš viso pasiskolino 7,9 mlrd. Eur. Manoma, kad šiais metais valstybė pasiskolins dar apie 3,8 mlrd. Eur. Per kelerius artimiausius metus skola turėtų paaugti dar panašiai tiek, ir 2023 metais, kaip prognozuojama, sudarytų per 29 mlrd. eurų. T.y. daugiau nei dvejų metų

Lietuvos valstybės biudžetas. Tai reiškia, kad su tokia „nesgrabna“ valstybės valdymo politika valdžia dar daugiau skolinsis ir negrąžins, taip vis labiau klampindama žmones skurde. O juk tai yra pinigai, kuriuos turės grąžinti mūsų vaikai ir anūkai.

Kitaip nei gėda, apie tokį valstybės valdymą nepasakysi.

Savo komunikate, paskelbtame po trijų dienų trukmės viršūnių susitikimo Anglijoje, G-7 lyderiai sukritikavo Kiniją dėl Sindziango regiono mažumų ir Honkongo demokratijos šalininkų persekiojimo. Tuo metu JAV prezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas) paragino Pekiną „pradėti veikti atsakingiau kalbant apie tarptautines žmogaus teisių normas“.

Kinijos ambasada Jungtinėje Karalystėje pirmadienį piktai sureagavo į tokius pareiškimus ir apkaltino G-7 „kišimusi“.

„Didysis septynetas, prisidengdamas su Sindziangu susijusiais klausimais, užsiima politiniu manipuliavimu ir kišasi į Kinijos vidaus reikalus; mes tam griežtai prieštaraujame“, – pareiškime cituojamas vienas ambasados atstovas.

Diplomatinė atstovybė apkaltino G-7 „melu, gandais ir nepagrįstais kaltinimais“.

Žmogaus teisių organizacijų teigimu, kinų valdžia Sindziange maždaug 1 mln. uigūrų ir kitų mažumų narių kalina perauklėjimo stovyklose, tačiau Pekinas tvirtina, kad šios įstaigos padeda kovoti su islamo ekstremizmu.

„Puoselėsime savo vertybes, be kita ko, ragindami Kiniją gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves“, – rašoma Didžiojo septyneto komunikate.

Savo pirmame per beveik dvejus metus nevirtualiame forume septynių šalių lyderiai prisiėmė virtinę įsipareigojimų dėl skiepijimo nuo COVID-19, kovos su klimato kaita, žmogaus teisių ir prekybos srityse.

Jie taip pat paragino atlikti naują tyrimą dėl pandeminio koronaviruso ištakų Kinijoje. Pekino ambasada su tokiu žingsniu nesutiko, bet pabrėžė, kad procesas bet kokiu atveju turėtų būti „moksliškas, objektyvus ir teisingas“.

„Dabartinė epidemija tebesiaučia visame pasaulyje, o atsekamumo darbai turėtų būti atliekami mokslininkų visame pasaulyje ir neturėtų būti politizuojami“, – pabrėžė ambasada.

Koronavirusas pirmąkart buvo aptiktas centrinėje Kinijoje 2019 metų pabaigoje. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sausį nusiuntė į šalį tarptautinių ekspertų komandą tirti infekcijos ištakų.

Tačiau kovą po ilgo delsimo paskelbtoje ataskaitoje neprieinama jokių tvirtų išvadų, o pats tyrimas vėliau buvo sukritikuotas dėl skaidrumo stokos.

G-7 taip pat paskelbė apie naują infrastruktūros fondą, kuris, J. Bideno teigimu, bus „daug teisingesnis“ nei panaši Kinijos plataus masto iniciatyva „Viena juosta, vienas kelias“ (angl. Belt and Road Initiative, BRI).

Reaguodama į šią žinią, Kinijos ambasada savo pareiškime pasiskundė, kad „komunikate Kinijai iškeliami kaltinimai ekonomikos ir prekybos klausimais nesuderinami su faktais ir yra nepagrįsti“.

Penki bankai – „Barclays“, UBS, „Citigroup“, „JPMorgan Chase“ ir „Royal Bank of Scotland“ (RBS) – pripažino manipuliavę valiutos rinka.

„Bank of America“ tokių JAV teisingumo departamento kaltinimų išvengė, tačiau šiam banko dėl tokio elgesio buvo skirta Federalinio iždo banko 205 mln. JAV dolerių bauda.

Bendra baudų suma siekia 5,6 mlrd. JAV dolerių, įskaitant 2,4 mlrd. JAV dolerių baudas, skirtas „Barclays“.

Pasak reguliavimo institucijų, šie finansų milžinai, siekdami padidinti savo pelną, manipuliavo pasauline užsienio valiutos rinka, kurios vertė siekia 5,3 trln. JAV dolerių per dieną.

Bankų prekiautojai siuntė vieni kitiems trumpuosius pranešimus ir bendravo pokalbių svetainėje, kurią vadino „karteliu“.

Baudų sumos skiriasi atsižvelgiant į bankų dalyvavimo šioje manipuliavimo schemoje mastą.

„Barclays“ skirta baudų suma yra didelė, nes šis bankas nedalyvavo ankstesniame bankų ir tam tikrų reguliavimo institucijų susitarimuose.

Prestižinio Pasaulio spaudos fotografijos (World Press Photo, WPP) konkurso organizatoriai atšaukė vieną svarbų apdovanojimą, kai buvo iškelta kaltinimų, jog toje kategorijoje laimėjusios nuotraukos, esą vaizduojančios nepagražintą tikrovę Belgijos pramonės mieste Šarlerua, iš tiesų buvo surežisuotos.

WPP pranešime sakoma, kad šių metų apdovanojimas Aktualių problemų kategorijoje, skirtas Giovanni Troilo (Džovaniui Troilui) už ciklą „Tamsi Europos širdis“ (The Dark Heart of Europe), buvo atšauktas dėl „klaidinančios informacijos“.

„Ta istorija neatitinka konkurso taisyklių, todėl apdovanojimas privalo būti atšauktas“, – sakoma organizatorių pranešime. WPP paaiškino, kad buvo nustatyta, jog viena iš tų nuotraukų iš tikrųjų buvo padaryta Briuselyje.

„Troilo telefonu ir elektroniniu laišku patvirtino, jog ta nuotrauka buvo padaryta ne Šarlerua – priešingai tam, ką jis pateikė konkursui. Ši suklastota informacija yra dalyvavimo 2015 metų konkurse taisyklių pažeidimas“, – pridūrė organizatoriai.

Tas ciklas, sutelkiantis dėmesį į miestų nuosmukį Europoje, išprovokavo prieštaringus vertinimus ir pyktį Šarlerua, o miesto meras pareiškė, kad nuotraukų vaizdai yra „didelis tikrovės iškraipymas“ bei ragino atšaukti apdovanojimą.

Laiške organizatoriams meras Paulis Magnette'as (Polis Manjetas) protestavo dėl fotografijos, vaizduojančios nutukusį vyrą apnuoginta krūtine, kuris, kaip buvo parašyta prieš nuotraukos, gyvena viename iš pavojingiausių Šarlerua rajonų.

P.Magnette'as pareiškė, kad tas vyras iš tikrųjų yra daugeliui gerai pažįstamas vietos vyninės savininkas, o visas nuotraukų ciklas esą iš esmės klaidingai vaizduoja padėtį Šarlerua.

„Štai kodėl prašome jūsų apsvarstyti galimybę atšaukti apdovanojimą“, – rašė meras.

Tos fotografijos taip pat išprovokavo audrą socialiniuose tinkluose. WPP organizatoriai iš pradžių gynė G.Troilo, sakydami, kad neįžvelgia nieko smerktina nuotraukoje, kurioje matoma automobilyje besimylinti porelė. Kritikai tvirtino, kad ta nuotrauka buvo surežisuota, nes vienas iš jos veikėjų buvo fotografo pusbrolis.

Atlikus pirminį tyrimą buvo padaryta išvada, kad „nėra priežasčių abejoti fotografo sąžiningumu atliekant savo darbą“, bet trečiadienio vakarą paskelbtame WPP pranešime sakoma, kad tos nuotraukos buvo diskvalifikuotos, gavus naujos informacijos.

Kai kurie fotografų bendruomenės nariai kritikavo WPP dėl pastangų ginti G.Troilo, ypač kai konkurso organizatoriai priešpaskutiniame atrankos etape atmetė 20 proc. nuotraukų dėl per didelio manipuliavimo.

Atlikus naujausia WPP tyrimą, buvo konstatuota, kad G.Troilo nuotrauka, kurioje matomas tapytojas, dirbantis su pozuotojais, buvo padaryta Briuselyje, o ne Šarlerua, sakoma pranešime.

Siekiant sumažinti smurtą artimoje aplinkoje ir visuomenėje, vaikus supratimo apie dviejų žmonių santykius reikia pradėti mokyti jau mokykloje. Tuo įsitikinusi Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė. Anot jos, nesmurtinio bendravimo šeimos turėtų būti mokomos nuo pat planavimo turėti vaikelį.

„Darbas su šeima turi būti pradedamas nuo moters nėštumo, nuo tada, kai šeima planuoja turėti vaiką. Tai – ne tik išmokyti pamaitinti kūdikį, bet ir jį auginti. Svarbūs santykiai“, – teigia pašnekovė. Jos nuomone, šeimos turėtų globoti kitas šeimas ir rodyti gerą pavyzdį.

Moterys dažniau pripažįsta patiriančios smurtą

Anot apžvalgininko Arkadijaus Vinokuro, auklėjimas prasideda šeimoje. Jo teigimu, po to, kai buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, beveik per mėnesį net 6 tūkst. moterų kreipėsi į policiją dėl patiriamo smurto.

„Praėjusių metų balandžio mėnesį buvo priimtos pataisos: per 48 valandas sudaromos sąlygos smurtautoją paimti iš namų ir atskirti nuo šeimos. Stiprinama įstatymo tvarka, galimybės palengvinti situaciją. Tai būtina daryti. Čia nėra kalbos“, – įsitikinęs A. Vinokuras.

Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro vadovas Arūnas Kuras pabrėžia, kad šioje srityje egzistuoja ir lyties skirtumai. Anot jo, nors moterims sunku pripažinti, kad prieš jas smurtaujama, vyrams tai padaryti gerokai sunkiau.

„Moterims daug lengviau pripažinti, nes moteris gali prisipažinti esanti silpna. Vyrai esą neturi krizių, yra stiprūs ir jiems prisipažinti apie smurtą yra labai sunku. Dažnai jie to nepadaro. Kartais iš baimės, o kartais galbūt net iš pagarbos savo partnerei“, – svarsto A. Kuras.

Ekspertė: smurtas santykiuose prasideda nuo emocinio smurto

N. Dirsienė atkreipia dėmesį, kad pagalbą vienodai gali gauti tiek nukentėję vyrai, tiek moterys. Iš abiejų pusių pranešimų apie smurtą padaugėjo, tačiau, ekspertės teigimu, ne todėl, kad žmonės ėmė dažniau smurtauti. Aukos ima drąsėti ir ryžtasi pranešti.

Be to, N. Dirsienės nuomone, prisipažinimo baime aukos dalijasi su pareigūnais. Po įstatymo pakeitimo, aukai nebūtina kreiptis į atitinkamas institucijas, užtenka to, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai patys mato smurtavimo faktą.

Nepaisant to, N. Dirsienės manymu, smurto mastai nemąžta, nes egzistuoja nebaudžiamumas. Anot jos, dabar tik pradedama kovoti su fiziniu smurtu, o smurtą kitomis formomis naudojantys asmenys lieka nebaudžiami.

„Kai matomos abdukcijos, kūno sužalojimai, įvyksta nužudymai, tada jau pripažįstame smurtą. Finansinio smurto nepripažįstame, socialinės izoliacijos, kaip vienos iš smurto formų, – taip pat, o psichologinį, emocinį smurtą kaip ir pripažįstame, bet kalbame, kad jį sunku įrodyti“, – padėtį apibendrina specialistė.

Ji pabrėžia, kad smurtas santykiuose prasideda nuo emocinio smurto, kai partneris ima priekaištauti ar net engti savo antrąją pusę. Anot pašnekovės, yra susidariusi lietuviška tradicija, kad ištekėjusi moteris tampa kalta dėl visų šeimą užklupusių negandų ar nesėkmių. Esą ji taip pat būna kalta, kad vyras piktnaudžiauja alkoholiu ar smurtauja.

Psichoterapeutas: alkoholis – ne priežastis, o sąlyga

A. Kuras atkreipia dėmesį, kad kartais drąsa prisipažinti apie patiriamą smurtą ne padidėja, o atvirkščiai – sumažėja, nes teisėsaugos organai, nors ir reaguoja greitai, ne visada įsigilina į situaciją. Jo aiškinimu, kartais aukos jaučiasi lygiai taip pat nubaustos, nes smurtautojas yra atskiriamas nuo šeimos, pritaikomos finansinės sankcijos ar kitos bausmės.

„Smurtu prieš smurtą visada pasieksime mažesnių rezultatų negu švietimo priemonėmis. Smurto prevencija galbūt galėtų turėti daugiau įtakos. Žinoma, jeigu yra padarytas nusikaltimas, to klausimo nekvestionuoju. Tikrai jį reikėtų bausti, bet tai reikėtų daryti diferencijuotai“, – teigia A. Kuras.

Jis pritaria N. Dirsienei, pripažindamas, kad apie smurtaujančius vyrus pranešama dažniau, nes jie naudoja fizinį smurtą, kuris yra fiksuojamas, o kiti smurtavimo būdai – ne. A. Kuro teigimu, tai pastebima ne tik suaugusiųjų, bet ir mokinių elgesyje.

„Lietuvoje atlikti mokinių tyrimai rodo, kad (nieko tai turbūt nenustebins) berniukai labiau „gabūs“ ir linkę naudoti fizinį smurtą, o mergaitės – psichologinį. Vakarų Europos šalyse atlikta daug tyrimų, kuriuose nurodoma, kad fizinis smurtas yra vienodai paplitęs tiek iš moters, tiek iš vyro pusės“, – sako A. Kuras.

Jis prideda, kad smurtas paprastai gimsta konfliktinėje situacijoje, kur konfliktuoja abu asmenys, bet vienas iš jų padaro nusikaltimą. Pasak eksperto, paplitęs mąstymas, kad smurtaujama vien dėl piktnaudžiavimo alkoholiu klaidingas.

„Norėčiau pabrėžti, kad alkoholis nėra priežastis, alkoholis – sąlyga. Jeigu laikysimės nuomonės, kad alkoholis – priežastis, dauguma smurtautojų tiesiog suvers kaltę alkoholiui“, – aiškina A. Kuras, akcentuodamas, kad alkoholį vartojantis psichiškai sveikas žmogus gali valdyti savo veiksmus.

Reformos būtinos ne vienoje srityje

Kalbinti pašnekovai tvirtina, kad pakeitimai turi būti priimti ne tik prevenciją prieš smurtą skatinančiose programose, bet ir kitose srityse: švietime, ekonomikoje, informavimo priemonėse. Anot N. Dirsienės, supratimo apie dviejų žmonių santykius vaikai turi būti mokomi jau mokyklose.

„Privalome turėti pagrindinį išsilavinimą, leidžiantį įsilieti į profesinio rengimo sistemą, profesinės kvalifikacijos įgijimą ir darbinius santykius, kurie sumažintų smurtinius santykius tiek viešojoje erdvėje, tiek privačioje“, – apie būtinus švietimo sistemos pakeitimus kalba N. Dirsienė.

Anot jos, įtakos turi ir kiti aspektai, pavyzdžiui tai, kad viešai nerodomi gerų šeimų pavyzdžiai. Be to, tinkamų santykių šeimoje nemoko ir televizija ar kitos informacijos priemonės. Jai pritaria ir A. Vinokuras, sakydamas, kad tėvai turi auklėti vaikus ištisą parą, bet jiems nesuteikiama pagalba. „Mes [tėvai – LRT.lt] turime vaikams nustatyti elgesio, atsakomybės ir kitas normas. Tai – 24 valandų per parą darbas, bet tai neatsispindi mūsų viešosios informacijos priemonėse“, – pastebi jis.

N. Dirsienė: dirbti su šeima reikia nuo nėštumo

Savo ruožtu A. Kuras akcentuoja, kad įprastiems mokymo būdams, kaip derėtų bendrauti šeimoje, vaikai praprastai nėra imlūs, todėl reikėtų ieškoti netiesioginių švietimo būdų. Ypač šioms temoms jautrūs ir imlūs paaugliai, todėl, A. Kuro nuomone, nereikėtų dėti didelių pastangų, kad jaunuoliai susidomėtų.

N. Dirsienė jam antrina, pridėdama, kad mokomos turėtų būti ir kūdikio besilaukiančios šeimos. Jos teigimu, būsimus tėvelius būtina išmokyti daugiau nei pamaitinti naujagimį. Jam paaugus, specialistai turėtų konsultuoti šeimą ir suteikti pagalbą vaiko ugdyme.

„Darbas su šeima turi būti pradedamas nuo moters nėštumo, nuo tada, kai šeima planuoja turėti vaiką. Tai – ne tik išmokyti pamaitinti kūdikį, bet ir jį auginti. Svarbūs santykiai“, – įsitikinusi pašnekovė. Jos nuomone, šeimos turėtų globoti kitas šeimas ir rodyti gerą pavyzdį.

Klaipėdoje, apgauta nusikaltėlių, 12-metė anūkė sukčiams atidavė močiutės santaupas.

Penktadienį uostamiesčio policijai pranešta apie sukčiavimo atvejį, kai telefoniniai sukčiai apgavo mažametę.

Paskambinęs laidiniu telefonu nepažįstamas vyras papasakojo mergaitei, kad jos močiutė griūdama sužalojo kitą moterį, kuri pakliuvo į ligoninę ir ją reikia skubiai operuoti. Nusikaltėlis įtikino vaiką, kad močiutė gali būti įkalinta, jeigu nesumokės už šios moters gydymą.

Anūkė patikėjo, kad jos valioje išgelbėti močiutę. Nusikaltėlių parankinis pas vieną namuose buvusią mergaitę. Pirmą kartą matomam anūkė atidavė namie rastus 1550 litų.

Vėliau namo grįžo močiutė, tada paaiškėjo, kad vaiką apgavo sukčiai.

Nusikaltimą tiria Klaipėdos 2-ojo policijos komisariato pareigūnai.

Jauni rumunų režisieriai siekia užmegzti ryšį su auditorija, grąžinti žiūrovus į kiną, todėl Rumunijoje gimsta žanrinis kinas. Taip teigia rumunų kino kritikas Mihai Chirilovas. Anot jo, paradoksalu, kad patys žinomiausi, didžiuosiuose kino festivaliuose apdovanoti filmai Rumunijoje nesulaukė sėkmės. Tad jauni kūrėjai šiandien bando įveikti perskyrą tarp to, kas vertinga ir populiaru.

„Pastaraisiais metais iš ateinančių kino kūrėjų matau norą nebūtinai sukurti ką nors naujo, nebūtinai savitą kino kalbą, bet matau susidomėjimą žanriniu kinu, tarkime gerai perteikta meilės istorija, siaubo filmu ar miuziklu. Anksčiau rumunų kinas, nesvarbu koks geras jis buvo, nekreipė dėmesio į žanrus, nes žanrinis kinas turi griežtas taisykles, o taisyklės rumunų režisieriams asocijavosi su manipuliacija“, – sako. M. Chirilovas.

– Vienas paskutiniųjų svarbių rumunų kino įvertinimų – praėjusių metų Berlyno festivalyje filmas „Vaiko pozicija“ pelnė „Auksinį lokį“. Po įvertinimo pasirodė įvairių kritikų nuomonių, ne tik susijusių su šiuo filmu, bet apskritai žvelgiančių į Rumunijos kiną ir sakančių, kad, jeigu pažvelgsime į Naujosios rumunų bangos filmus ir tai, kas sukuriama šiandien, dabar nerasime tokių kūrybingų, įdomių filmų. Kai kurie kritikai sako, kad šiandien kuriamas rumunų kinas dažnai stokoja originalių idėjų ir kartais yra anksčiau kurtų filmų gerų idėjų kompiliacija, kad režisieriai puikiai žino, ką ir kaip pasitelkti, kaip sukonstruoti filmą, kad jis būtų įvertinas. Kaip vertinate tokius pastebėjimus?

– Yra tiesos. Rumunų naujoji banga suformavo labai unikalią estetiką ir sukūrė tam tikrą madą. Kaip ir kitais atvejais kai kurie žmonės stengiasi kopijuoti populiarią estetiką, nes mano, kad tai kelias į sėkmę. Bet tai rizikinga. Tik iš pažiūros atrodo, kad rumunų kino kalba labai paprasta ir lengvai įvaldoma, kad užtenka pastatyti kamerą ir jau kuri filmą. Žinoma, tokią minimalistinę kino kalbą lėmė ir finansinės galimybės – kai biudžetai maži, turėdamas mažiau, turi padaryti daugiau. Estetiką, kino kalbą gali nukopijuoti, bet, jei neturi istorijos ir nemoki jos papasakoti, tuomet nieko neišeis.

Kai kurie jauni ateinantys režisieriai stengiasi kopijuoti tą madą, kiti stengiasi kurti ką nors naujo. Ir pastaraisiais metais iš ateinančių kino kūrėjų matau norą nebūtinai sukurti ką nors naujo, nebūtinai savitą kino kalbą, bet matau susidomėjimą žanriniu kinu, tarkime gerai perteikta meilės istorija, siaubo filmu ar miuziklu. Anksčiau rumunų kinas, nesvarbu koks geras jis buvo, nekreipė dėmesio į žanrus, nes žanrinis kinas turi griežtas taisykles, o taisyklės rumunų režisieriams asocijavosi su manipuliacija. O kaip minėjau, Naujosios rumunų bangos atstovai stengėsi išvengti bet kokių manipuliacijos priemonių. Sakykime, jiems stambus planas reiškė tam tikrą manipuliaciją žiūrovais, todėl stengtasi vengti stambių planų.

Jauni režisieriai, kurdami žanrinį kiną, nori priartėti prie auditorijos, grąžinti žiūrovus į kiną. Nes vėlgi čia slypi tam tikras paradoksas. Nors Naujosios rumunų bangos filmai buvo itin populiarūs pasaulyje, pačioje Rumunijoje tie filmai nesulaukė sėkmės. Nemalonu ir keista, kai filmai įvertinami Kanuose ar Berlynalėje, o Rumunijoje jie kritikuojami. Esmė tokia, kad, kai režisierius vaizduoja realybę, tai, kuo žmonės gyvena, žinoma, jie nenori to žiūrėti kine, vėl patirti tai, ką jau išgyveno. Žmonės į kiną dažnai žvelgia kaip į pramogą, kur gali pabėgti nuo realybės, o didieji rumunų filmai to nepasiūlo. Tad per tuos metus susiformavo gana didelis tarpas tarp kino kūrėjų ir auditorijos.

– Ko pasigendate rumunų kine?

– Visi kalbėdami apie kiną vartoja žodį industrija, kuri apima labai daug dalykų, tačiau, kalbant apie rumunų kiną, neturime išvystytos kino industrijos. Filmų industrija, mano supratimu, reiškia, kad egzistuoja patys įvairiausi filmai: keletas labai gerų, taip pat nemažai tiesiog gerų ir taip pat blogų filmų. Mes neturime to vidurio. Apskritai tai susiję ir su socialine situacija. Sakykime, žlugus komunistinei sistemai Rumunijoje, nebuvo vidurinė klasės – buvo nedidelė dalis labai turtingų žmonių ir didžioji dalis neturtingų. Ir dabar galima matyti, kad situacija keičiasi, vidurinioji klasė atsiranda, ją galima pamatyti ir kine. Sakykime, filmas „Antradienis po Kalėdų“ pasakoja apie poros santykių krizę. Tai pirmas toks filmas, žvelgiantis į šeimos dramą. Man atrodo, tokių įvairių filmų turėtų atsirasti daugiau. Tarkime, prieš trejus metus pasirodė romantinė komedija, ir jos reklama skelbė, kad tai pirmas tokio žanro filmas per 20 metų. Ir tai galbūt reiškia, kad kino įvairovė atsiras.

– Vadinasi, galime kalbėti apie atsirandančią įvairovę?

– Taip. Apie įvairovę ir eklektiką. Mes to vis dar pasigendame. Jeigu paklausite manęs, ar per pastaruosius 15 metų rumunai sukūrė mokslinės fantastikos filmą? Ne, nesukūrė. Ar sukūrė romantinę komediją? Taip, vieną. Miuziklą? Ne.

Tarkime, paprastos, aiškaus siužeto komedijos. Žinoma, kritikai jų nemėgs, supeiks, bet jos padeda judėti, vystytis visam šalies kinui. Tokie filmai sukuria kontekstą įvairiems žanrams, įvairiems kino kūrėjams egzistuoti. Net jeigu man ir nepatiks toks trafaretinės komedijos, jeigu pirmas pasakysiu, kad tai nesąmonė, bet jeigu žiūrovai sugrįš į kino teatrus – gerai. Nes, ką dabar turime? Kaip jau minėjau, keletą gerų filmų, kurie nesurenka auditorijos. Čia klausimas, kaip nutiesti tiltą tarp kino kūrėjų ir žiūrovų, nes dabar tas ryšys prarastas.

– Ką reikėtų daryti, kad tas tiltas atsirastų?

– Tai vyksta dabar. Ypač jauna karta atsigręžia į auditoriją, nori pritraukti ją. Kaip sakiau, jų prioritetas ne didieji festivaliai, o vietinė publika. Reikia tikėtis, kad režisieriai suvoks žanrų taisykles ir sugebės sukurti ne vulgarią ir ne pigią komediją, kad režisierius pasitelks visą sumanumą ir sukurs profesionalų filmą, kurį žiūrovai norės pamatyti.

Ir, akivaizdu, kad auksinis laikas, kai rumunų filmai buvo taip išskiriami prestižiniuose kino festivaliuose – traukiasi. Bet tai nereiškia, kad nebesukuriame gerų filmų, tai natūrali kaita, ateina kiti, naujos mados. 

– Lietuvoje dažnai sakome, kad neturime stipraus kino, nesukuriame gerų filmų, nes kinui skiriame nedaug lėšų, maži filmų biudžetai. Bet, kaip suprantu, rumunų kino industrija irgi nėra turtinga, bet jūs sugebėjote sukurti pasaulinį fenomeną. Vadinasi, pinigai dar nėra garantas, tad kokie dalykai svarbūs, reikalingi geram filmui sukurti?

– Gali sukurti blogą filmą turėdamas 2 mln. dolerių ir gali sukurti puikų filmą turėdamas 2 tūkst. dolerių. Tikrai svarbu ne tik pinigai, bet ir idėjos. Ir vėlgi kūrėjus labai veikia kontekstas. Rumunijoje kino kūrėjai neturi daug pinigų, todėl yra priversti kurti trumpo metro filmus. Gerai – gali sukurti vieną, antrą tokį filmą, o kas toliau? Menininkas nori išreikšti savo idėjas, be to, jis turi gyvenimą. Gali savanoriauti vienerius, ketverius metus, bet negali visą gyvenimą kurti mažo biudžeto filmų. Galbūt gali taip daryti karjeros pradžioje, kol esi jaunas, kol turi parodyti, ką sugebi, bet kiek tai gali tęstis? Žinoma, kinas yra menas, bet kartu kūrėjas turi uždirbti, pragyventi iš to, ką daro.

Vėlgi, kalbant apie biudžetą, kartais diskutuojama, kiek daug yra per daug, kokios turėtų būti biudžeto ribos. Kinas yra ta sritis, kuri Rumuniją pavertė matoma pasaulio žemėlapyje, kinas buvo geriausias mūsų šalies ambasadorius. Ir, manau, kiekviena normali valstybė turi išnaudoti tokius privalumus. Tačiau Rumunijoje susiklostė paradoksali situacija – nepaisant kino kokybės, pasaulinio pripažinimo, garsiausiems režisieriams buvo sunku gauti finansavimą ir sukurti antrus filmus. Vėlgi gana sunku paaiškinti priežastis. Tai susiję su kultūros politika, kultūros vadyba. Finansavimo skirstymas politizuotas, išlieka korupcijos, ir dar yra požiūris, kad šie filmai, kalbėdami apie Rumunijos problemas, formuoja blogą šalies įvaizdį. Kultūros politikos, vadybos sektoriuje Rumunijoje vyrauja labai konservatyvus požiūris, tarp priimančiųjų sprendimus pasigendu kūrybingų žmonių. Dauguma kultūros politikų, vadybininkų mano, kad literatūra, dailė – tradicinės meno sritys yra svarbesnės, o kinas, šiuolaikinis šokis yra mažiau svarbūs. Nors pastaraisiais metais būtent šių sferų rumunų menininkai buvo matomi užsienyje. Tai liūdna, bet parodo labai konservatyvų mentalitetą.

– Dalyvaujate įvairiuose kino festivaliuose, todėl matote, kas kino pasaulyje vyksta šiandien. Pažvelgus bendrai, ką įdomaus pastebite, o ko galbūt pasigendate kino sferoje?

– Pastaruoju metu po festivalius keliauju kaip Transilvanijos kino festivalio meno vadovas ir renkuosi, ką galimą parodyti šiame festivalyje. Pastebėjau tam tikrą programų sudarytojų tinginystę. Prie programų sudarymo dirba tikrai profesionalūs kino ekspertai, jie tikrai išmano, kas yra profesionalus kinas, bet pastebiu vis stiprėjantį saugumo jausmą. Dabar festivalių sudarytojai dažniausiai renkasi didžiuosiuose festivaliuose parodytus filmus, nes tai tarsi garantas – jei šis filmas parodytas ten, vadinasi, jis geras. Tačiau aš pasigendu drąsos rinktis mažiau žinomo, dar ne taip plačiai pripažinto režisieriaus darbą. Kartais taip elgiuosi. Filmas parodytas Kanuose ar Venecijoje man tikrai nėra svarbiausias kriterijus. Žinoma,  nutinka taip, kad ir apsirinki, žiūrovai kartais nusivilia, bet kartais būna ir tikrai įdomių atradimų. Būdamas festivalyje, dažnai einu pasižiūrėti ne gerai išreklamuoto, žinomo filmo, o to, apie kurį dar nesu girdėjęs. Pažiūrėkite į festivalių programas, tarkime, kiek pirmųjų režisierių darbų galima juose išvysti? Visi nori būti saugūs.

– Bet galime sakyti, kad tai yra tam tikras paradoksas. Tarsi tiek kūrybos, tiek filmo parodymo ir pamatymo galimybės šiandien kaip niekada didelės, bet jūsų pastebėjimai rodo ką kita.

– Taip, taip yra. Atrinkdamas filmus vis dažniau ir daugiau susiduriu su blogais darbais. Ir taip yra todėl, kad kurti kiną tapo taip lengva. Turiu omeny technines galimybes. Bet žmonės nesupranta, kad gali gauti kamerą, bet jei neturi istorijos, nesugebi jos įdomiai papasakoti, vien priemonių neužteks. Žinoma, kad vis daugiau filmų sukuriama tik todėl kad skaitmeninė technika palengvina darbą. Taip, skaitmeninė revoliucija pakeitė kino industriją labai stipriai, bet, tiesą sakant, nemačiau jau tiek daug filmų, kurie išnaudoja visas šių technologijų galimybes. Nesakau, kad kino kūrimas turi būti elitinis užsiėmimas, ne, tiesiog norisi palinkėti žmonėms, kurie galvoja, kad filmą sukurti labai lengva, daugiau laiko praleisti galvojant, ką ir kaip jie nori papasakoti.