M. Jonučio ir devynioliktus veiklos metus skaičiuojančios galerijos „Meno Niša“ draugystė tęsiasi jau aštuoniolika metų. Būtent tiek laiko menininkas galerijoje kasmet organizuoja tradicinę, vasaros šilumą atnešančią parodą, pažymima galerijos pranešime.

„Mariaus Jonučio kūriniams būdingos ryškios spalvos, dekoratyvi forma, atpažįstami personažų tipažai, temų ir išraiškos priemonių kartojimas, kas sukuria išskirtinį menininko braižą. O žiūrint į jo kūrinius gali skaityti istoriją metai iš metų, bendražmogiškos ir aktualios temos kuria Jonučio kūrybos pasakojimą, nepriklausomai nuo medžiagos ar technikos“, – sako galerijos vadovė Diana Stomienė.

M. Jonutis baigė Vilniaus dailės akademiją, grafikos specialybę, surengė daugiau kaip 50 parodų kartu su menininke Nomeda Marčėnaite ir per 60 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Menininkas daugiausiai kuria skulptūras, dažytus medžio reljefus, tapybos, grafikos kūrinius bei iliustruoja knygas. M. Jonutis per 30 metų kūrybos laikotarpį sukūrė per 1000 meno kūrinių, kurių dauguma rado savo žiūrovą ir naujus namus. Dėl temų aktualumo ir išraiškos paprastumo, kaip pastebi galerija, menininko kūryba įdomi labai plačiam sluoksniui meno mylėtojų ir kolekcininkų.

„Seniai emigravau iš miesto į kaimą ir jau didesnę pusę gyvenimo džiaugiuosi būdamas kaimiečiu. Nieko neišsigalvoju, paišau, ką matau, kas svarbu, gražu, ką myliu. Nenoriu teršti teptuko negražiais dalykais. Epidemijos nerūpi, stebėti, ką veikia paukščiai, žymiai svarbiau už politikų šurmulį. Gyvenu ant žemės po dangumi su paukščiais ir gyvūnais, audromis, liūtimis, saulėmis, miglomis, rasomis ir vaivorykštėmis, esu čia laimingas ir žinau, kad ne vienas toks, visiems širdyje kaimiečiams ir paišau paveiksliukus“, – taip savo mintimis apie parodą dalijasi pats menininkas.

Pasak J. Jonučio, jis pernai pavasarį teikė paraišką Lietuvos kultūros tarybos stipendijai, neieškodamas temų svetimose teritorijose parašė „Kaimo pasaka“. „Stipendiją gavau ir kažkaip smagiai įklimpau tame, paaiškėjo, kad temų ir siužetų čia begalybė. Rudenį dar trims mėnesiams pasiprašiau stipendijos tai pačiai temai pratęsti ir vėl gavau. O kai tie mėnesiai baigėsi – nemačiau priežasties sustoti. Taip ir atsirado ilgoka serija kaimiškų paveikslų su trumpais tekstais prie kiekvieno, nes žodžiais žaisti irgi smagu, kaip ir spalvomis ir siužetais. Leidykla „Žalias kalnas“ šiuo metu rengia knygą su tais tekstais ir paveikslais, tikimės, kad dar vasarą pasirodys. Dalies paveikslų šiai parodai jau nebeliko, nes reikėjo lentų namui, kurį statau – tas darbas man taip pat smagus ir įdomus, tik į galeriją atvežti neišeina“ – smagiai pasakoja menininkas, dėkodamas „Meno Nišos“ galerijai, kad aštuonioliktus metus iš eilės leidžia jam parodyti darbus žmonėms.

M. Jonučio ir devynioliktus veiklos metus skaičiuojančios galerijos „Meno Niša“ draugystė tęsiasi jau aštuoniolika metų. Būtent tiek laiko menininkas galerijoje kasmet organizuoja tradicinę, vasaros šilumą atnešančią parodą.

„Mariaus Jonučio kūriniams būdingos ryškios spalvos, dekoratyvi forma, atpažįstami personažų tipažai, temų ir išraiškos priemonių kartojimas, kas sukuria išskirtinį menininko braižą. O žiūrint į jo kūrinius gali skaityti istoriją metai iš metų, bendražmogiškos ir aktualios temos, kuria Jonučio kūrybos pasakojimą, nepriklausomai nuo medžiagos ar technikos“, – pasakojo galerijos vadovė Diana Stomienė.

M. Jonutis baigė Vilniaus dailės akademiją, grafikos specialybę, surengė virš 50 parodų kartu su menininke N. Marčėnaite ir virš 60 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Menininkas daugiausiai kuria skulptūras, dažytus medžio reljefus, tapybos, grafikos kūrinius bei iliustruoja knygas. M. Jonutis per 30 metų kūrybos laikotarpį sukūrė per 1000 meno kūrinių, kurių dauguma rado savo žiūrovą ir naujus namus. Dėl temų aktualumo ir išraiškos paprastumo, menininko kūryba įdomi labai plačiam sluoksniui meno mylėtojų ir kolekcionierių, jo darbų yra įsigijęs gausus ratas Lietuvos ir užsienio kolekcionierių.

Tradiciškai, M. Jonučio kūrybos gerbėjai laukia ir menininko minčių apie būsimą parodą: „Seniai emigravau iš miesto į kaimą ir jau didesnę pusę gyvenimo džiaugiuosi būdamas kaimiečiu. Nieko neišsigalvoju, paišau, ką matau, kas svarbu, gražu, ką myliu. Nenoriu teršti teptuko negražiais dalykais. Epidemijos nerūpi, stebėti, ką veikia paukščiai, žymiai svarbiau už politikų šurmulį. Gyvenu ant žemės po dangumi su paukščiais ir gyvūnais, audromis, liūtimis, saulėmis, miglomis, rasomis ir vaivorykštėmis, esu čia laimingas ir žinau, kad ne vienas toks, visiems širdyje kaimiečiams ir paišau paveiksliukus“.

„Pernai pavasarį rašiau paraišką Lietuvos kultūros tarybos stipendijai, neieškodamas temų svetimose teritorijose parašiau „Kaimo pasaka“, nes taip yra. Stipendiją gavau ir kažkaip smagiai įklimpau tame, paaiškėjo, kad temų ir siužetų čia begalybė. Rudenį dar trims mėnesiams pasiprašiau stipendijos tai pačiai temai pratęsti ir vėl gavau. O kai tie mėnesiai baigėsi – nemačiau priežasties sustoti. Taip ir atsirado ilgoka serija kaimiškų paveikslų su trumpais tekstais prie kiekvieno, nes žodžiais žaisti irgi smagu, kaip ir spalvomis ir siužetais. Leidykla „Žalias kalnas“ šiuo metu rengia knygą su tais tekstais ir paveikslais, tikimės, kad dar vasarą pasirodys. Dalies paveikslų šiai parodai jau nebeliko, nes reikėjo lentų namui, kurį statau – tas darbas man taip pat smagus ir įdomus, tik į galeriją atvežti neišeina. Esu dėkingas „Meno Nišos“ galerijai, kad aštuonioliktus metus iš eilės leidžia man parodyti darbus žmonėms, svarbu man tai“, – teigė M. Jonutis.

M. Jonučio paroda „Kaimo pasaka“ galerijoje „Meno Niša“ veiks nuo birželio 3 iki liepos 2 dienos. Galerijos darbo laikas II–V 12–18 ir VI 12–16 val. Galerijos rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė.

Miesto nesiilgi

"40 metų gyvenau tik mieste, bute labai gražioje vietoje ir man viskas atrodė gerai. Net neįsivaizdavau, ar sugebėsiu gyventi kaime, bet pamaniau: naaa... pabandysiu. Ir man labai patiko!" – džiaugiasi dailininkė, vaikiškų knygų iliustratorė L.Dūdaitė, į sodybą Liciškėnų kaime prie Jiezno atsikrausčiusi įkalbėta vyro.

Nors visą savo gyvenimą L.Dūdaitė gyveno mieste, niekada nebuvo miestietiško šurmulio mėgėja. "Man nepatinka parduotuvės, barai, restoranai, spūstys, eilės ir miesto dulkės. Kaskart atvažiavusi į miestą apsipirkti ar su reikalais skubu grįžti atgal. Manau, mums labai pasisekė, kad dėl savo veiklos pobūdžio galime dirbti bet kur ir nesame pririšti prie darbovietės", – persikrausčiusi į sodybą moteris nepatyrė miesto ilgesio.

"Mūsų abiejų darbai naminiai, o urbanistiniai poreikiai – minimalūs. Vaikai dideli, nebereikia vežioti į mokyklas ir būrelius. Patogumus ir komfortą pagal poreikius galima perkelti ir susikurti bet kur. Abu vairuojame, aš visiškai nejaučiu kažko netekusi, nes negyvenu mieste. Atvirkščiai – čia ramu, erdvu ir laisva", – anot L.Dūdaitės, čia galima bet kokiu garsumu leisti muziką, dainuoti, garsiai kalbėtis su savimi ir 24 valandas per parą būti gamtoje.

"Galime maudytis, uogauti, nusirauti savo ridikėlius, pasiskinti krapų ir bet kada, jei yra reikalas ar noras, nuvažiuoti į kiną, koncertą ar pas mamą į miestą pietų. Arba pakeliauti kur toliau. Čia yra viskas, ko mums reikia", – džiaugiasi menininkė.

Dirba lauke

Įsigiję sodybą sutuoktiniai paveldėjo didelį sodą su senomis obelimis, daug ūkinių pastatų, seną klėtį, pirtį ir gyvenamąjį namą. Deja, jį teko nugriauti, o kol bus pastatytas naujas, žiemoti sodyboje nepavyks.

"Neplanavome taip, tikėjomės, kad pakaks pasiremontuoti. Tačiau paaiškėjo, kad paprasčiau bus perstatyti. Kol kas vasarojame priepirtyje ir po truputį tvarkomės", – pasakojo L.Dūdaitė.

Kaimas vadinasi Liciškėnai, tačiau pora jam davė savo pavadinimą – Verbliūdas, pagal šalia esantį Verbliūdo ežerą. "Dar neatkapstėme, kodėl taip vadinasi. Vandenų vardai yra seniausi, todėl neaišku. Kažkada čia buvo Jekaterinos valdos, tai spėliojome, gal ji turėjo kokių egzotinių gyvūnų kaip daugelis dvarininkų, pavyzdžiui, kupranugarių", – juokėsi L.Dūdaitė, su vyru sodyboje visuomet turintys "Karakum" saldainių, dabar jau pervardytų verbliūdais.

Verbliūdu vadinama sodyba – naujieji menininkų poros namai, tačiau kol kas yra pastatyti tik namo pamatai. "Šiuo metu įsikūrėme mažame kambarėlyje šalia pirties, šiek tiek skautiškomis sąlygomis, bet taip tik dar smagiau ir romantiškiau! Mums čia visko užtenka. Daugiausia būname ir dirbame lauke arba pavėsinėje. Nei labai daug lietaus, nei šalčių šią vasarą čia nepatyrėme", – L.Dūdaitės prijaukintos sodybos mėgstamiausios vietos – daržas, veranda, hamakas ir pieva.

Nors sodyba turi numerį ir gatvę, jai priklauso 10 ha žemės, todėl kaimynų nematyti ir negirdėti. "Vadinasi, gyvename vienkiemyje", – sako menininkė ir vardija vienkiemio stebuklus: "Tvenkinys, sala, upelis, miškelis, pievos, kelios stirnų šeimynos, lapė, garniai ir labai daug visokių laukinių smulkmenų čia laksto, triukšmauja, zvimbia ir kuičiasi ir visaip kitaip būna."

Gamtos ritmu

Gamta diktuoja ir savo rutiną: kiekvieną laisvą nuo darbo minutę norisi praleisti lauke, mėgaujantis vasaros teikiamais malonumais.

"Marius dirba visada ir visur, jo ritualai nesikeičia ir čia. Keliasi jis 5–6 val. ryto ir piešia dažniausiai lauke, pavėsinėje. Aš miegu ilgiau – iki 8 val. Kai pabundu, mes kartu papusryčiaujame, o vėliau darbuojamės toliau: jei lyja – viduje, o jei oras gražus – lauke", – per pertraukėles sutuoktiniai tvarko aplinką: Marius – namus, o Lina – darže.

Šiuo metu įsikūrėme mažame kambarėlyje šalia pirties, šiek tiek skautiškomis sąlygomis, bet taip tik dar smagiau ir romantiškiau!

"Čia visos vietos kol kas yra tokios, kur norisi būti, pabūti, grožėtis ir šypsotis. Aš net ant kurmių nepykstu, kai daržą rausia. Nusipirkome žiūronus, nes labai įdomu stebėti paukščius, stirnas ir visą gyvybę, kurios plika akimi toliau nesimato. Kiekvieną dieną pasakojame vienas kitam, kokį paukštį ar gyvį matėme ar girdėjome. Aš, pavyzdžiui, nežinojau, kad tulžys toks mažas ir toks ryškiai mėlynas paukštelis, volungė taip skaisčiai geltona, o garniai rytais ir vakarais trimituoja kaip sirenos! Ir kaip magiška stebėti, kaip pievoje vienos gėlės keičia kitas ir kaip viskas aplinkui gyvena savo mažyčius gyvenimus, o tu tai matai ir jauti, ir pats esi toks pats gyventojas iki rudens", – negalėjo atsistebėti moteris.

"Ir, žinoma, maudomės, vaikščiojame ir kuriame planus. Vakarais skaitome knygas, pažiūrime filmą. Savaitgaliais dažnai turime lankytojų: atvažiuoja vaikai, sesės ir draugai pabūti ne mieste", – savo atradimu – gyvenimu gamtoje negalėjo atsidžiaugti L.Dūdaitė.

Pasak menininko, pirmoji dalis - tai vaizdai ir istorijos, kurios atėjo į galvą ir nulipo ant drobės per tuos metus po pernykštės parodos „Ažūrai“, be konkrečios bendrai jungiančios temos ar stilistikos.

„Šioje parodos dalyje tai, ką tiesiog nevaržydamas savęs paišiau. Antroji dalis - tai medinės pasakų iliustracijos, padarytos knygai „Karalaitė ant stiklo kalno. Dvylika gražiausių lietuvių stebuklinių pasakų ir dar viena“, kurią išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas”, - galerijos pranešime cituojamas M. Jonutis.

Menininkas sako, kad darbas jam visada yra šventė, jis gelbėja, saugo, slepia ir priglaudžia savo geresniame pasaulyje, kurio bent dalis gal bus matoma ir žmonėms, atėjusiems pažiūrėti.

Galerija „Meno niša“ ir M. Jonutis turi ilgametę tradiciją - jau šešiolika metų kiekvieną pavasarį menininkas šioje galerijoje pristato savo naujausius kūrinius.

M. Jonučio paroda galerijoje veiks iki gegužės 11 d.

Kas atsitinka atrinkus svarbiausias lietuvių pasakas, jas perrašius šiuolaikiniams skaitytojams ir dar įspūdingai iliustravus? Sakytinę tautosaką apie du dešimtmečius tyrinėjanti mokslininkė Jūratė Šlekonytė, spalvingos medinės skulptūros meistras M. Jonutis ir rašytoja, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Danutė Kalinauskaitė pristato būtent tokios partnerystės rezultatą – stebuklinių pasakų knygą „Karalaitė ant stiklo kalno“.

M. Jonutis visuomenėje jau pažįstamas iš savo žavių drožinių ir bareljefų. Šįkart jo medinės spalvotos skulptūrėlės apsigyveno knygoje kaip iliustracijos. „Man medis, kaip medžiaga darbui, nesvarbu – paveikslams, skulptūroms ar statyboms, visada labiausiai patiko. Manau, kad liaudies pasakoms, kurios dažniausiai yra kaimiškos, iliustruoti tinka medis ir drobė – kaip paprasčiausios, visada po ranka pasiekiamos medžiagos. Beje, didžioji dalis liaudies vaizduojamojo meno irgi yra iš medžio“, – sakė M. Jonutis.

Kaip atkreipė dėmesį knygos leidėjas ir sudarytojas G. Vaškelis, net viršelis ir priešlapiai – viskas buvo išdrožta, nuspalvinta, sumontuota ir sukomponuota paveiksluose, kurie virto leidinio iliustracijomis. Tuo metu žodžio meistrė D. Kalinauskaitė „skaptavo“ pasakų kalbą, kuria jos buvo užrašytos iš žmonių lūpų XIX a. pabaigoje. „Gaila, bet šitaip užrašytos gražiausios pasakos ir teliks storuose tautosakos rinkiniuose, laikmenose, o išleistos į gyvenimą šiandieniniams skaitytojams, ypač vaikams veikiausiai bus tikras rebusas. Be išsamių paaiškinimų ir žodyno jos net neperskaitomos. Galų gale atguls amžinojo poilsio lentynose. Kad jos nebūtų tik siauram specialistų, lituanistų rateliui, teko jas perrašyti visiems suprantama bendrine kalba. Kartu adaptuoti taip, kad nenukentėtų jų įstabumas, pasakojamos istorijos, stebuklo grožis, intonacijos gyvumas, išliktų nenukraujavusi kalba, nenuskurdintos senosios formos – karaliūčia, karaliūnaitis ir t. t.“, – aiškino D. Kalinauskaitė. Rašytoja pripažino, kad jai šis iššūkis buvo vienas sunkiausių, bet ir įdomiausių, pareikalavęs tikro kūrybiškumo.

Paroda veiks iki balandžio 6 d.

„Prieš 30 metų pirkau savo pirmąjį elektrinį pjūklą. Nuo tada nepaleidžiu iš rankų. Ar jis manęs. Dabar jau gal dvidešimtas, jie miršta greičiau už mane. Kai kelias dienas nepapjaunu – jau trūksta, jau aš ne aš. Dailininko profesija leidžia daryti ką nori. Galvodamas temą šių metų parodai leidau sau daryti tai, kas labiausiai patinka, dėl to – „Ažūrai“. Kai turi temą, tada jau ne šiaip bet kas, o kolekcija, skamba gražiau“, – apie naujos parodos atsiradimą kalba M. Jonutis.

Parodos temą šį kartą diktuoja ne istorijos, o technika, darydama siužetų atranką. Istorijos nueina į antrą planą, į priekį išlipa ažūrai, kurie gal ir trukdo, bet gal sukuria kiek paslapties, suminkština, gal intriguoja pamatyti tai, kas už. Pasak M. Jonučio, vienas iš meninio vaizdavimo metodų – išvalyti kas nereikalinga, paliekant tik tai, kas būtina. Šį kartą bus kitaip. M.Jonutis atsiprašo skubančių ir kviečia įsižiūrėti į tai, kas truputį pridengta.

„Nufotografuoti neišeina, tik iš skirtingų kampų žiūrint galima pilną vaizdą susidaryti, todėl kviečiu ateiti ir gyvai pažiūrėti. Kaskart reikia daug nugalėti, darant paveikslą. Įrankiu nugalėti medžiagą – tai tik fizinis nuovargis ir gera meditacija, sunkiau nugalėti save, kai vartalioju idėją, kuri tik atsiradusi lyg ir pradžiugino, bet kuo toliau tuo labiau protas atkalbinėja – o kam? o kas iš to? ar tikrai būtina? ar bus kas gero? Tikrai, galėtų juk nebūti ir vieno kito paveikslo, ir visos parodos, ir pasaulis suktųsi apie tą pačią ašį. Bet būtų žiauriai nuobodu gyventi jų nedarant. Tai ir gelbėjuosi šitaip“, – sako M. Jonutis.

Menininkas teigia, kad parodoje „Ažūrai“ nėra vienos temos ar vienos istorijos, jis regi ekspoziciją labiau kaip eilėraščių rinkinuką. Todėl jei kas atras kažką, apie ką panašiai galvojo (tik tingėjo ar neturėjo kada nupaišyti) – tai jau sėkmė.

M.Jonučio parodos „Ažūrai“ atidarymas balandžio d. 18 val., paroda veiks iki gegužės 18 d.. Galerija „Meno niša“ dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.

„Su Mariumi Jonučiu bendradarbiaujame jau keletą metų – iš pradžių dailininko piešiniais papuošėme mūsų vystomų nekilnojamojo turto objektų tvoras, o šį kartą nusprendėme žengti dar toliau ir milžinišku piešiniu uždengti viso rekonstruojamo pastato fasadą. Mariaus piešiniai yra unikalūs, labai šviesūs, ryškūs, tad jie ne tik puošia miestą, bet ir kelia nuotaiką miestiečiams“, - sako „Pramprojekto“ pastato rekonstrukciją įgyvendinančios SBA koncerno įmonės „Urban Inventors“ generalinis direktorius Lionginas Šepetys.

„Tokio dydžio piešinių ant tentų dar turbūt ir nebuvo. Jį kūriau pirmiausia galvodamas apie tai, kaip piešinys papuoštų miestą. Labai sveikinu tokią verslo iniciatyvą - juk jos įgyvendinimas kainuoja ir, žvelgiant iš verslo pusės, atrodytų kam to reikia. Tačiau smagu, kad yra žmonių, kurie į verslą žiūri kiek kitaip, kuriam svarbu ne vien pinigai, bet ir padaryti kažką įdomesnio, kažką sukurti miestui. Man neblogai pažįstama situacija Danijoje, o ten, kai ruošiamasi kokio nors naujo fabriko atidarymui, visų pirma pakviečiamas dailininkas, kad jis paveikslais papuoštų tuščias fabriko sienas. Ten mąstoma, kad verslas turi būti ir gražus, ne tik pelningas. Tad aš labai džiaugiuosi matydamas panašias iniciatyvas ir Lietuvoje“, - apie Kauną papuošusį kūrinį kalbėjo dailininkas M. Jonutis.

„Pramprojekto“ pastatą 2015 metais įsigijo SBA koncernui priklausanti „Urban Inventors“ įmonių grupė. Po rekonstrukcijos čia bus įrengtas modernus 13 000 kv. metrų ploto A klasės biurų pastatas, o jame įsikursiančioms įmonėms bus pasiūlyta apie 2 000 darbo vietų.

„Naujajame BLC verslo centre siekiame sukurti erdves, kuriose dirbantiems žmonėms bus pasiūlyta daugiau nei tik darbo vieta. Žmogui sekasi dirbti, kai jis gerai jaučiasi. Po rekonstrukcijos BLC verslo centras atvers duris visiems, kuriems svarbi įkvepianti aplinka, skatinanti kūrybiškumą bei aktyvią kultūrinę ir socialinę kolaboraciją“, - sakė L. Šepetys.

Buvusio „Pramprojekto“ pastato rekonstrukcija iš viso kainuos apie 20 mln. eurų, o privačios lėšos, investuojamos į Vienybės aikštės rekonstrukciją ir požeminės automobilių aikštelės įrengimą viršija 9 mln. eurų. Visa „Urban Inventors“ investicija į šį projektą – daugiau nei 30 mln. eurų.

„Vykdydami pastato rekonstrukciją siekiame daugiau nei tik pertvarkyti buvusį administracinį pastatą ir pritaikyti jį šiuolaikinio verslo poreikiams. Siekiame atgaivinti vieną centrinių Kauno miesto erdvių, investuodami privačias lėšas ir į pastato bei aikštės rekonstrukciją, ir dovanoti miestiečiams gerų šviesių emocijų, kuriomis spinduliuoja Mariaus Jonučio kūriniai“, - sakė L. Šepetys.

Trys tento dalys pritvirtintos prie aplink pastatą sukonstruotų pastolių. Vien tik tentas su piešiniu sveria daugiau nei 900 kilogramų, o kartu su tvirtinimo konstrukcija – daugiau nei toną.

„Rinkoje nesame naujokai. Yra tekę gaminti ne vieną didelį reklaminį tentą, tačiau šis užsakymas – rekordinis. Nors mums dar neteko susidurti su projektais, kurių negalėtume įgyvendinti, dirbant prie šio užsakymo teko išspręsti ne vieną problemą. M. Jonučio piešinys yra itin ryškus, tad pirmasis iššūkis buvo ant tento išgauti būtent tokias spalvas, kokias nupiešė dailininkas. Iš dailininko gautas piešinys buvo skaidomas dalimis – visos trys tento dalys sudarytos iš 3 metrų pločio suklijuotų juostų. O tiksliai suklijuoti tokio dydžio gaminį – užduotis ne iš lengvųjų. Be to, dėl įspūdingo dydžio, įspūdingas ir tentų svoris. Kad jie neplyštų, teko papildomai tvirtinti ir siūles, ir kabinimo elementus“, – pasakoja tentus gaminusios bendrovės „Admen Baltic“ direktorius Mindaugas Vaitiekūnas.

Ryškiaspalviu M. Jonučio kūriniu uždengtos ir 5 aukštų, ir 12 aukštų „Pramprojekto“ pastatų dalys, taip pat vienas aukščiausio pastato šonas. Planuojama, kad taip papuoštu pastatu kauniečiai ir miesto svečiai galės grožėtis iki 2018 m. rudens, kai planuojama baigti pastato rekonstrukciją ir duris atvers naujas BLC verslo centras.

Trejų metų retrospektyva

B.Staškausko juvelyrikos ekspozicija „Seer“ – asmeninių išgyvenimų bei technologinio virsmo samplaikoje gimusi trejų metų kūrybos bei ieškojimų retrospektyva. Joje menininkas atsiskleidžia nuo pat pirmųjų žingsnių autorinės juvelyrikos srityje iki šiandienos idėjų. „Seer“ – tai siekis pažinti, noras analizuoti ir interpretuoti, komunikuoti ir keistis.

Parodoje eksponuojamas kūrinių atlikimo procesas, pateikti maketai bei įgyvendinti darbai. Anot autoriaus, toks ekspozicijos tikslas – atskleisti kuriamos juvelyrikos bei mažosios plastikos idėją ir jos ištakas.

„Kurdamas juvelyrinius objektus, naudoju medžiagas, kurios ne itin dažnos šioje srityje – tai plastikas, anglies ir kitos nano medžiagos, sintetinė derva, vulkaninės kilmės ir kiti ypač tvirti audiniai, – pasakojo autorius. – Kalbant apie sintetines medžiagas, plastiką – tai naftos produktai, kurie, mano nuomone, turi didesnę ekonominę bei istorinę vertę nei brangieji metalai ir kitos panašios medžiagos. Nafta – tai „juodasis auksas”, unikali medžiaga, kurios nerasime daugeliu šviesmečių aplink mūsų Žemę. O aukso Mėnulyje dešimties centimetrų sluoksnyje yra iki šimto kartų daugiau nei didžiausiose aukso kasyklose Žemėje. Ar tai išties tauri medžiaga ir verta tiek dėmesio, kaip ir kiti taurieji metalai ar deimantai? Šiuolaikinės technologijos atveria duris naujoms medžiagoms bei jų pritaikymui. Gaila, kad žmogus merkantilinėje visuomenėje naftos produktus pradėjo vartoti neatsižvelgdamas į pasekmes, arba tiesiog nesiekdamas jų įžvelgti, tačiau tai visuomet galima pakeisti, kritiškai žvelgiant į vakar dieną ir siekiant atsakingai pasielgti šiandien.“

Gimusi iš meilės

M.Jonučio medinių paveikslų paroda „Myliu“ apeliuoja į interneto folklorą: „Pagalvokite apie savo elgesį – ar ne per mažai sau leidžiate?“

„Leidau sau. Būti laimingam. Pražydęs jausmas įpareigojo rankas ir atsirado darbai, kurie sukrito į parodą“, – teigė dailininkas. Taip jo paroda išėjo į kelionę po šalį. Kartu su vėlyvu pavasariu startavo Vilniaus „Meno nišos“ galerijoje, vasaros pradžią pažymėjo kaštonais žydinčiame Kaune, rugpjūtį, jūrai atšilus, atkeliavo į Palangos „Ramybės“ uostą, o lapkritį bandys sušildyti vėstančią Danijos Karalystę.

„Apie ką ir kaip ? Tema ne nauja. Darbai apie meilę. Meilę – kaip prasmę, kaip namus, kaip religiją. Nereikia čia ieškoti kažkokių revoliucinių idėjų, šiuolaikinio meno, nes nieko šiuolaikiško čia nėra, tik amžini dalykai, – šypsojosi autorius. – Kaimiška dievdirbystė. Drožiu savo šventosios portretus, paišau abrozdėlius iš šventųjų gyvenimo... Norėtųsi, be abejo, visą bažnyčią tokią nudrožti, bet kad tos rankos tik dvi ir tas laikas toks išvogtas ir kalnų upe tekantis, tai išeina gal tik kaimiška koplytėlė iš keliolikos paveiksliukų. Na, bet, kas eisite pro šalį, užsukite, pradžiuginsite.“

Be patoso, kaukių, dirbtinų šypsenų ir pompastikos. Šilta, nuoširdu, ryšku ir linksma.

Tokia atmosfera tvyrojo 52 metų Mariaus ir 42 metų Linos santuokos ceremonijoje.

Į savo vestuves Marius atvyko vilkėdamas baltais lininiais marškiniais, Harlemo centre pirktu dangaus žydrynės švarku, geltonais šortais ir avėdamas baltais sportiniais bateliais.

Baltus sportinius batelius L.Dūdaitė priderino prie raudonos suknelės, kurią pirko mėgstamoje parduotuvėje Rygoje.

"Džiaugiamės gyvenimu, nevaidiname kitokių nei esame. O esame linksmi, nuoširdūs, gražūs ir nusiteikę linksmai ir ilgai gyventi", – mums teigė M.Jonutis.

Jis pokštavo ir prieš ceremoniją, ir jos metu, pralinksmindamas atvykusius draugus bei fotoaparatu laimingas akimirkas fiksavusią aštuoniolikametę Linos dukrą Ulą.

Iš pradžių juokaudamas M.Jonutis "panikavo" dingus nuotakai, kuri Rotušėje gražinosi prieš veidrodį, po to ceremonijos metu garsiai pabrėžė, kad abu pasilieka savo pavardes, o pasirašius, ryžtingai čiupo L.Dūdaitę į glėbį ir pabučiavo.

"Galvojau pakeisti savo pavardę, bet daug dokumentų tvarkymo", – juokavo jaunikis.

Išeidamas iš santuokų rūmų Marius du kartus suskambino varpeliu ir garsiai tarė: "Čia mano žmona".

Jų rankas puošė menininkės Marytės Dominaitės sukurti sidabro žiedai su trimis žydrais taškiukais iš emalio – jie simbolizuoja daugtaškį.

"Tai – aliuzija į begalybę", – teigė M.Jonutis.

Švęsti jaunavedžiai pradės Linos gimtajame mieste Kaune, po to – keliaus į Vilnių. Į vakarinę dalį, kuri vyks už sostinės, kaime, jie pakvietė apie 30 artimiausių žmonių.

Liepos mėnesį abu vyks medaus kopinėti į Gruziją.

"Aš ten nebuvau, o Marius sakė, kad tai – nuostabi šalis, – vyrui, kuris gegužės mėnesį prisistatė keturioliktą, asmeninę parodą „Myliu“, su dviem dešimtimis meilės prisipažinimų, šypsojosi Lina.

Dailininkas Marius su kolege Lina susipažino 2011 metais Italijos mieste Bolonijoje, jubiliejinėje, 50-ojoje vaikų knygų mugėje – jie ten abu lankėsi kaip vaikiškų knygų dailininkai.

"Išėjome pasivaikščioti į miestą... – šyptelėjo M.Jonutis. – ... O draugauti pradėjome nuo praėjusio rudens. Susituokti galėjome jau žiemą, tačiau palaukėme vasaros. Tuomet galima piknikauti ir ant žolės."

"Menininkai lindi savo urveliuose ir susipažinti gali tokiose kelionėse, – nusijuokė Lina. – Arba feisbuke... Netrukus ir mes pakeisime feisbuko statusą."

Kodėl susituokė taip greitai?

"Rimti ir teisingi sprendimai gyvenime priimami staigiai, – papsėdamas pypkę tikino Marius. – Pirma mintis visada geriausia – ji iš širdies."

"Tema nėra nauja. Darbai apie meilę. Meilę kaip prasmę, kaip namus, kaip religiją", – į retorinį savo paties klausimą, apie ką paroda, atsako M.Jonutis.

Viešumoje santūrumu, darbuose drąsiomis spalvomis išsiskiriantis menininkas, mokantis tobulai į vienį supinti grafiką, tapybą ir skulptūrą, lieka ištikimas sau. Ryškiai dažytos medžio kompozicijos be įmantrybių, bandymų atrasti naują kūrybos potencialą, dar nenaudotus motyvus.

"It kaimo dievdirbys drožiąs savo šventosios portretus, paišau abrozdėlius iš šventųjų gyvenimo. Norėtųsi, be abejo, visą bažnyčią tokią nudrožti, bet kad tos rankos tik dvi, ir tas laikas toks išvogtas, kalnų upe tekantis, tai išeina gal tik kaimiška koplytėlė iš keliolikos paveiksliukų", – sako menininkas.

Vienoje erdvėje atsidūrę tie keliolika paveiksliukų – kaip įprasta M.Jonučio kūryboje – vienu metu pasakoja daug istorijų: kiekvienas skyrium ir visi kartu.

Pirmas reikšmingas žvilgsnių susidūrimas, širdį nukaitinantis rankų prisilietimas, pokalbis – akimis ar žodžiais, kol nematoma siena įveikiama ir jiedu tampa "Kaip vienas". Mintį, kad "Tavęs laukiau 100 metų", seka suvokimas "Pripildai mane", pasijauti "Kaip maža mergaitė" (arba "Kaip sode", kuriame "Saldžius vaisius skinu"), o ūmai dingusią laiko nuovoką pakeičia laikrodis, kurio rodyklės rodo ne valandas, bet prisipažinimą, kad myli.

Pražydęs jausmas įpareigojo rankas ir atsirado darbai, kurie sukrito į parodą.

Galiausiai atsiranda bendri namai, vakaro arbatos tradicija (palydint į dangų balta paukšte kylantį dūmą), bendri rytai, jausmas subręsta it vėlyvos vasaros vaisiai – biblinis, bet sykiu ir labai žemiškas, kultūrą ir buitį siejantis, dailininko ypač mėgstamas obuolių motyvas.

Primityviojo meno įkvėptas stilius, už lengvą potėpį ar grafikos liniją sunkesnis medis, M.Jonučio romantiką nuleidžia ant žemės. Net ir neliesdami kojomis žemės, "Ant stogo" skaičiuodami žvaigždes, Jis ir Ji gyvena it labai žemiški įsimylėjėliai – neišsižadėdami jaunatviškos erotikos "Duše". Ir visai kaip pastarieji išgyvena beveik visas meilės stadijas – širdžių kelionė nesibaigia – tik nusidriekia į tolimą horizontą. "Tu mano ir viskas visada", paslapčia visiems sako menininkas.

Pristatydamas savo parodą, M.Jonutis primena interneto platybėse klaidžiojančią išmintį "Pagalvokite apie savo elgesį – ar ne per mažai sau leidžiate?" – ir sako leidęs sau būti laimingas.

"Pražydęs jausmas įpareigojo rankas ir atsirado darbai, kurie sukrito į parodą", – sako neseniai naują šeimą su kauniete dailininke Lina Dūdaite sukūręs žinomas sostinės menininkas.

Kaip ir dera meilės palydėtam projektui, parodos kelias po šalies galerijas prasidėjo pavasarį. Pražydus kaštonams atkeliavo, dailininko žodžiais, į meilės miestą Kauną, rugpjūtį – "kai vanduo įšils", atvažiuos į Palangą. Lapkritį M.Jonučio "Myliu" pasieks Danijos Karalystę ir, tikėtina, ne vienas jų liks šildyti vėstančių skandinavų namus – vieša paslaptis, kad minimalistinio stiliaus interjerams pirmenybę teikiantys danai ypač mėgsta ryškiaspalvius lietuvio kūrinius.

"Na, bet kas eisit pro šalį, užsukit, pradžiuginsit", – pristatydamas parodą kvietė menininkas. Telieka paantrinti M.Jonučiui kiek pakoregavus paskutinį sakinio žodį: apsilankę nudžiugsit patys. Ir gal net apsisprendę nueiti (iš naujo) savosios meilės stoteles.

Kas? M.Jonučio paroda "Myliu".

Kur? "Lango galerijoje" (M.Valančiaus g. 5 )

Kada? Veikia iki birželio 15 d.