Kelioms dienoms atidarytas Vilniaus 699-ojo gimtadienio proga, jau šį pavasarį jis kvies į ekspozicijos pristatymą, rašoma išplatintame pranešime.

„Vos prieš dvejus metus šis XIX a. pabaigoje statytas Polocko gatvės medinukas skaudino ir akis, ir širdį. Šiandien jį galime rodyti kaip pavyzdį - ko linkime elegantiškiems, bet jau tikrai didelio dėmesio laukiantiems Vilniaus medinės architektūros „senjorams“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

„Vilniaus vystymo kompanijos“ rūpesčiu medinis namas restauruotas ir iš esmės pritaikytas šiuolaikinio muziejaus veiklai – pakeisti supuvę sienų rąstai, sutvirtintos pastato konstrukcijos, uždengtas stogas, pastatytas priestatas-laiptinė, pritaikyta universaliam naudojimui. Šiuolaikines saugos ir inžinerines sistemas pavyko įdiegti išsaugant vertingąsias kultūros paveldo objekto savybes.

Restauruojant pastatą buvo išsaugoti autentiški architektūriniai elementai ir konstrukcijos – langai su langinėmis, durys, pertvaros, grindys antrame aukšte, medžio drožiniai, įvairūs pastato apdailos elementai, papjė mašė rozetė (tai XVIII-XIX a. išpopuliarėjęs dekoravimo būdas, kai iš popieriaus masės ir klijų yra formuojamos pastato interjero apdailos detalės).

„Medinės architektūros restauravimas turi savų subtilybių, viskas atliekama tradicinėmis priemonėmis – kruopščiai, meistrų rankomis. Prie šio vertingo objekto dirbo Lietuvoje ypač vertinamos medžio meistrų ir polichromijos restauratorių komandos. Retai pasitaiko, kad poros šimtų metų polichrominė apdaila išliktų mediniuose namuose, tad mums ir paveldosaugininkams tai buvo tikras atradimas“, – sako „Vilniaus vystymo kompanijos“ projektų vadovas Bronislavas Kiela.

Medinis namas adresu Polocko g. 52 ilgą laiką buvo apleistas ir nenaudojamas, jo priežiūra rūpinosi Užupio bendruomenė. Visą savo gyvavimo laikotarpį, nuo 1876 m. iki okupacijos, pastato paskirtis buvo gyvenamoji: 1919–1944 metais name iš viso gyveno 118 nuomininkų, o apie paskutinį pastato savininką Joną Čepą liudija išlikusi autentiška rankų darbo medinė pastato adreso lentelė. Sovietmečiu pastatas taip pat buvo suskaidytas į butus ir apgyvendintas.

„Palėpėje rasta autentiškų buvusio namo savininko Jono Čepo asmeninių laiškų ir daiktų, rasta medžio rąste įstrigusi patrankos skeveldra, langinėje įstrigusi kulka, kieme atkastas skilęs šalmas. Šie istorinius įvykius liudijantys daiktai yra vertingi kaip muziejaus eksponatai, pasakojantys pastato gyventojų kasdienybės bei Vilniaus miesto istoriją,“ – sako Medinės miesto architektūros muziejaus vyr. fondų saugotoja Donata Armakauskaitė.

Vilniaus memorialinių muziejų direkcijai perduotą paveldo objektą restauravo UAB „Ekstra statyba“ kartu su „Vilniaus plano“ projektuotojais, medžio meistrų Sauliaus Sakalo ir Romo Valančio komandomis, polichromijos tyrėja Neringa Šarkauskaite–Šimkuviene bei Vytauto Dzindziliausko polichromijos restauratorių komanda. Pastato restauravimo projekto bendra vertė – apie 1,2 mln. eurų. Jis finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės ir ES fondų lėšomis.

Muziejaus atidarymas vilniečiams planuojamas pavasarį, tačiau Vilniaus memorialinių muziejų direkcija kviečia smalsuolius į išankstinę apžiūrą Vilniaus 699-ojo gimtadienio proga. Sausio 25–29 dienomis direkcija rengia nemokamų renginių, edukacinių užsiėmimų ir ekskursijų savaitę.

Visą dovanų Vilniui savaitės „Autentiški namai – tikros istorijos“ renginių programą bei nuorodas registracijai galima rasti Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos feisbuko paskyroje.

„Iš Aplinkos ministerijos tikėčiausi labai didelio įdirbio dėl reguliavimo. Šiandien mes kalbame apie Europos Sąjungos tikslus, apie žaliąjį kursą, o mūsų reguliavimas labai daugelyje vietų vis dar draudžia medinę architektūrą. Mums reikia ir geresnių normų, ir geresnio normų pritaikymo, ir kartais pozityvaus reguliavimo, medienos naudojimo skatinimo“, – penktadienį tarptautinėje konferencijoje, skirtoje aptarti kaip statybų sektorius galėtų prisidėti prie poveikio aplinkai mažinimo, sakė R. Šimašius.

Pasak Vilniaus mero, dabartinis reguliavimas kartais ne tik neskatina, o ir draudžia medienos naudojimą statybose.

„Pasižiūrėkime į statybos techninius reglamentus ir pamatysime, kad visuomeninius pastatus, pavyzdžiui, iš medienos statyti yra draudžiama arba kad fasadai ne daugiau kaip 30 proc. gali būti iš medienos. Arba kad konstrukcijos, kurios yra iš medienos, viduje turi būti „apsiūtos“ kitomis medžiagomis“, – kalbėjo R. Šimašius.

Renginio iniciatoriai teigia, kad įprastas statybos medžiagas pakeitus organinėmis, kurių pagrindas – medienos gaminiai, statybos sektorius turėtų unikalią galimybę tapti efektyviai su klimato kaita kovojančia ūkio šaka. 

Jų teigimu, išsivysčiusiose valstybėse pastatai išskiria beveik pusę – 40 procentų – viso šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, o tokios standartinės statybų medžiagos kaip plienas ir betonas reikšmingai prisideda prie anglies dioksido emisijų.

Planuojama projekto vertė – 1,3 mln. eurų.

Atlikus tvarkybos darbus, pastatų komplekse planuojama įkurti Medinės architektūros paveldo muziejų.

Muziejus fiksuos medinės architektūros paveldą, saugos ir eksponuos vertingas Vilniaus medinės architektūros pastatų dalis ir elementus bei propaguos senąją ir šiandienę medinę miesto kultūrą: vykdys tiriamąją, švietėjišką veiklas bei teiks kokybiškas, patrauklias, interaktyvias kultūros paslaugas.

Atrestauruotame pastatų komplekse bus įrengta renginių ir laikinų ekspozicijų erdvė, multifunkcinė edukacinė erdvė, kavinė ir medžio centras.

Buvęs gyvenamasis namas adresu Polocko g. 52 yra unikalios medinės architektūros pavyzdys Vilniuje. Šiuo metu jis yra avarinės būklės, todėl sostinės savivaldybė šiais metais teiks paraišką atnaujinimo darbų finansavimui gauti. Planuojama, kad restauravimo darbams bus skirta apie 1, 6 mln. eurų. Nebenaudojamas pastatas taps Užupio gyventojų traukos centru – čia galėtų įsikurti biblioteka, skaitykla, jame vyktų įvairūs edukaciniai, kultūriniai renginiai bendruomenei. Kokia konkrečiai veikla bus vykdoma restauruoto pastato patalpose, šiuo metu dar yra atviras klausimas.

Polocko g. 52 pastatas pradėtas statyti dar 1876 m. Tai – ypatingos architektūrinės vertės medinis pastatas, puoštas menine drožyba, kuriai Vilniuje neprilygsta joks kitas medinis paminklinis namas. Jame tarpukariu gyveno visuomenės ir kultūros istorijai svarbios asmenybės – menininkai Konstantinas Markovskis, Jadvyga Minska, rašytoja Sofija Bykova, lankėsi tapytojas Ferdinandas Rusčicas ir fotografas Janas Bulhakas. Namas 2006 m. buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Buvęs gyvenamasis namas Polocko g. 52 yra unikalios medinės architektūros pavyzdys Vilniuje.

Namas puoštas menine drožyba, kuria sostinėje jam neprilygsta joks kitas medinis pastatas. Jame tarpukariu gyveno visuomenės ir kultūros istorijai svarbios asmenybės – menininkai Konstantinas Markovskis, Jadvyga Minska, rašytoja Sofija Bykova, lankėsi tapytojas Ferdinandas Rusčicas ir fotografas Janas Bulhakas. Šis pastatas pradėtas statyti 1876 m. Į Kultūros vertybių registrą įtrauktas 2006 m.

Unikalaus pastato rekonstrukcijos projektą visuomenei pristatė Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos direktorė Birutė Vagrienė, Medinės miesto architektūros muziejaus Vilniuje ekspozicijos metmenų rengėja Donata Armakauskaitė, pastato rekonstravimo projekto autorius architektas Vincas Brezgys, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Investicinių projektų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Regina Katkevičienė. Renginyje taip pat dalyvavo Vilniaus miesto medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos rengėja, architektė restauratorė Giedrė Pilipavičienė.

Mūsų muziejaus funkcija būtų ne tik saugoti tą vieną namą, bet saugoti ir visą Vilniaus medinę architektūrą.

Kaip "Vilniaus dienai" teigė B.Vagrienė, medinis dviejų aukštų namas, kuris yra saugomas kultūros paveldo objektas, ilgą laiką buvo labai apleistas, griūvančiame name gyveno žmonės. 2017 m. savivaldybė pastatą išpirko – tada ir buvo pradėtos svarstyti įvairios idėjos, kaip jį išsaugoti.

Tarp variantų, kaip gelbėti griūvantį Užupio medinuką, svarstyta ir išnuomoti jį už simbolinį vieno euro mokestį. Savivaldybė svarstė ir galimybę atnaujinti apleistą pastatą pasinaudojant europine parama bei įkurti čia kultūros mainų su Baltarusija centrą, tačiau iki paraiškos pateikimo termino pabaigos nespėjo sutvarkyti reikiamų dokumentų, neparengė leidimo statybai.

Praėjusių metų spalį Vilniaus miesto taryba bendru sutarimu pritarė planui išsaugoti medinuką Polocko gatvėje ir jame įsteigti medinės architektūros paveldo muziejų. Tada buvo numatyta, kad tvarkybos darbai kainuos apie 1,2 mln. eurų – galutinė suma priklausys nuo to, kokia būtų ekspozicija. Darbus planuojama atlikti gavus europinį finansavimą ir pusę lėšų turės skirti savivaldybė.

Birutė Vagrienė, Butauto Barausko nuotr.

"Tai, kas vyksta dabar – to namo paskutinis šansas. Jis labai gražus, puoštas ažūriniais raižiniais, jame daug saugotinų dalykų, o jis stovi vos gyvas. Tad tegaliu pasakyti – jei ne dabar, tai kada? Ir viešąjį interesą mes atspindėtume, ir išgelbėtume namą, ir galėtume padėti gelbėti kitus vertingus medinius pastatus – daug gerų dalykų padarytume, – sakė B.Vagrienė. – Prieš teikdami projektą 2018 m. užsisakėme "Medinės miesto architektūros Vilniuje ekspozicijos metmenis", kuriuos parengė muziejų specialistė Donata Armakauskaitė, mokslinė konsultantė dr. Ingrida Veliūtė, konsultantas Marius Skerniškis. Tai turėtų būti miesto medinės architektūros muziejus su labai šiuolaikine ekspozicija, su daug šiuolaikinių interaktyvių priemonių, nes pastato plotas palyginti nedidelis, o informacijos mes turėsime daug."

Specialistės manymu, muziejuje turėtų būti ir Medinės architektūros centras, nes medinės architektūros paveldas Vilniuje yra gausus. Dar 2006 m., siekiant išsaugoti unikalų Vilniaus paveldą – medinę architektūrą, buvo parengta Vilniaus miesto medinės architektūros paveldo apsaugos strategija, kurioje numatytas medžio kultūros centro (muziejaus) įsteigimas, padėsiantis tyrinėti, inventorizuoti sostinės medinės architektūros paveldo objektus bei kaupti ir skleisti žinias apie šį unikalų ir itin trapų paveldą. Tada buvo apžiūrėta apie 2 000 medinių pastatų centrinėje Vilniaus dalyje. Iš jų atrinkta 200, kurie buvo ištyrinėti, apmatuoti.

"Medinės architektūros pastatai yra labai trapūs, sparčiai nyksta. Mūsų muziejaus funkcija būtų ne tik saugoti tą vieną namą, bet saugoti ir visą Vilniaus medinę architektūrą, teikti konsultacijas gyventojams, medinių namų savininkams, – sakė B.Vagrienė. – Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyrius jau perdavė depozito teisėmis Vilniaus memorialinių muziejų direkcijai Vilniaus miesto medinės architektūros tyrimo ir fiksacinę medžiagą, iš viso 281 bylą. Šie duomenys bus kaupiami ir toliau, juos suskaitmeninsime. Vilniaus miesto savivaldybė perdavė direkcijai pastatą valdyti patikėjimo teise, tad esame už jį atsakingi – suorganizavome jo apsaugą nuo įsilaužėlių."

Kol kas neaišku, koks bus projekto paraiškos gauti ES finansavimą likimas, tačiau jo kūrėjai idėjos nežada atsisakyti, nes įsitikinę, kad ji yra gera, realiai prisidėtų prie miesto medinės architektūros išsaugojimo.

Toks unikalaus XIX amžiuje Polocko gatvėje statyto dviaukščio pastato pritaikymas leistų savivaldybei siekti paramos iš bendros Lietuvos ir Baltarusijos programos. Kaip teigė idėjos iniciatorius, Vilniaus savivaldybės tarybos narys „Lietuvos sąrašo“ atstovas Liutauras Stoškus, 2017-aisiais savivaldybės išpirkto pastato restauravimui reikėtų iki 700 tūkst. eurų. Be to, centro steigimui turėtų pritarti ir Baltarusijos vyriausybė.

„Tai yra praktiškai gražiausias medinės architektūros pavyzdys, likęs Vilniuje, ir nuo 2012-ųjų metų jam nerandamos lėšos. Įkurtumėme čia Gudų kultūros centrą. Jis čia įsikomponuoja labai organiškai: pastatas yra Polocko gatvėje, jo statytojai ir gyventojai yra susiję su gudų kultūra, pati gatvė – tiesi kryptis į Polocką. Be to, pati programa, į kurią kreipiamės dėl finansavimo, orientuota į Baltarusijos ir Lietuvos bendradarbiavimo stiprinimą“, – sakė L. Stoškus.

„Nežinau kito tokio objekto, kuris turėtų tokią vertę. Įsivaizduoju, kad paraiška būtų pakankamai konkurencinga“, – pridūrė politikas.

Tai yra praktiškai gražiausias medinės architektūros pavyzdys, likęs Vilniuje, ir nuo 2012-ųjų metų jam nerandamos lėšos.

Anot jo, Lietuvos baltarusių bendruomenė neturi savo kultūros centro, tad jis tarnautų ir įvairioms bendruomenės reikmėms, renginiams, taip pat čia būtų teikiama informacija baltarusių turistams apie jų kultūrą Lietuvoje, o Lietuvos piliečiams, ketinantiems apsilankyti Baltarusijoje, būtų pateikiama medžiaga apie bendrą tautų istoriją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Svarstoma, kad savivaldybė, restauravusi pastatą, skelbtų jo operatoriaus atranką – konkursą laimėjusiai įmonei patalpos būtų išnuomotos lengvatinėmis sąlygomis, ji galėtų gauti komercinių pajamų iš čia planuojamos įkurti kavinės. Tuo metu pagalbinėse patalpose, anot L. Stoškaus, galėtų atsirasti medžio centras – mažos dirbtuvėlės, kuriose būtų supažindinama su medinės architektūros priežiūra.

Klausimą dėl pastato pritaikymo savivaldybės taryba svarstys šią savaitę. Anksčiau pastatas buvo savivaldybės privatizuojamų objektų sąraše, bet politikai, po gausios kritikos, jį iš sąrašo išbraukė. L. Stoškus sako, kad nepaisant bėdų, pastato originalūs dekoro, interjero elementai yra gerai išsilaikę, nėra pelėsio, tad skubant priimti sprendimus yra vilties jį išsaugoti.

„Projektą turės patvirtinti ir Baltarusijos Vyriausybė. Esu savo ruožtu informavęs ir mūsų Užsienio reikalų ministeriją, Baltarusijos ambasadą, kad mes tokius dalykus darome, kvietėme juos pareikšti savo nuomonę, poziciją. Iš Užsienio reikalų ministerijos, nors rašiau du kartus, negavau jokio atsakymo, tad tokią tylą laikau kaip nebylų pritarimą“, – sakė jis.

Į Kultūros paveldo objektų sąrašą įtrauktas medinukas bus pritaikytas visuomenės poreikiams – restauruotame pastate galės įsikurti kultūrinių mainų su Baltarusija centras, Užupio biblioteka ar kitas bendruomenės traukos objektas.

Buvęs gyvenamasis namas adresu Polocko g. 52 yra unikalios medinės architektūros pavyzdys Vilniuje. Šiuo metu jis yra avarinės būklės, todėl sostinės savivaldybė šiais metais teiks paraišką atnaujinimo darbų finansavimui gauti. Planuojama, kad restauravimo darbams bus skirta apie 1, 6 mln. eurų. Nebenaudojamas pastatas taps Užupio gyventojų traukos centru – čia galėtų įsikurti biblioteka, skaitykla, jame vyktų įvairūs edukaciniai, kultūriniai renginiai bendruomenei. Kokia konkrečiai veikla bus vykdoma restauruoto pastato patalpose, šiuo metu dar yra atviras klausimas.

Polocko g. 52 pastatas pradėtas statyti dar 1876 m. Tai – ypatingos architektūrinės vertės medinis pastatas, puoštas menine drožyba, kuriai Vilniuje neprilygsta joks kitas medinis paminklinis namas. Jame tarpukariu gyveno visuomenės ir kultūros istorijai svarbios asmenybės – menininkai Konstantinas Markovskis, Jadvyga Minska, rašytoja Sofija Bykova, lankėsi tapytojas Ferdinandas Rusčicas ir fotografas Janas Bulhakas. Namas 2006 m. buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Su pirmają vasaros diena Šilėnų etnokultūrinio draustinio prieigose, Neries regioniniame parke, prasidėjo ornamentų piešimo ir medžio pjaustymo darbai. Kartu su VŠĮ „Lobių dirbtuvės“, vietos gyventojais ir moksleiviais, vilniečiais bei visais besidominčiais, Neries regioninio parko direkcija įgyvendina projektą „Mūs pirkelė dailiai inrėdzyta“. 

Visą vasarą Mozūriškių km., Vilniaus raj., įsikūrusiose dirbtuvėse nagingi meistrai ir kultūros paveldu besidomintys moksleiviai, vietos gyventojai ir vilniečiai gamins langų puošybos elementus, langines, vėjalentes ir karnizus penkioms Šilėnų etnokultūrinio draustinio pirkioms.

Išpjaustyti, nušlifuoti ir nudažyti, šie puošybos elementai įgaus antrą gyvenimą pritaisyti prie XX a. pirmoje pusėje statytų kaimelio gyvenamųjų namų. Projekto tikslas - atgaivinti ir skatinti tradicinę Vilnijos krašto kaimų pastatų puošybą.

Neries regioninio parko teritorija - Vilnijos kraštas - yra unikalus Lietuvos regionas, turintis turtingą, gilią ir visai valstybei reikšmingą istoriją bei kultūros paveldą. Tačiau šalia sostinės esančiame regione nenumaldomai keičiasi demografinė aplinka, senųjų sodybų savininkai ir pastatų paskirtys. Projektas „Mūs pirkelė dailiai inrėdzyta“ vykdomas norint paskatinti naujuosius sodybų savininkus perimti, o senuosius – nepamiršti šio krašto kaimų medinės architektūros kūrėjų iš kartos į kartą sukauptos medinių pirkių puošybos patirties.

Juk medinė Vilnijos kaimų architektūra su subtilia puošyba – viena iš esminių etninės kultūros paveldo dalių, įkūnijančių natūralų čia gyvenančio žmogaus buities ir kūrybos ryšį su gamta. Šio kašto puošyboje susipina Dzūkijos ir Rytų Aukštaitijos etnografiniams regionams būdingi elementai. Langų karūnose raitosi „žalčiukai“ ir žydi trilapės „lelijos“, polangiai išsilenkia upės bangomis, o vėjalentės ir karnizai mirga apskritimais, pusapskirtimiais, rombais ir stačiakampiais. Kaip ir kitur, puošybai būdingi tam tikri dėsningumai – visada pabrėžiama dekoruojamojo objekto simetrijos ašis, o ornamentui būdingas ritmas ir motyvų pasikartojimas skirtingose pastato dalyse. Tiesa, kuo mažesnė pastato dalis, tuo smulkesnis taikomas ornamentas. O puošniausi dekoruojami, žinoma, pirkios langai.

Projekte dalyvauti ir savo rankomis pagaminti šiam kraštui būdingus pirkių puošybos elementus kviečiami visi norintys.

Liepos 12 d. vyks atvira edukacinė pamoka, kurios metu gautos teorinės žinios apie šio krašto puošybos subtilybes bus iškart išbandomos praktiškai – prisiliečiant prie medžio ir kuriant vėjalentes, karnizus ir langų karūnas. O rugsėjo 6 d. Šilėnų etnokultūrinio draustinio širdyje, kaimelio aikštėje, vyks viešas projekto rezultatų pristatymas. Jo metu numatomos praktinės ir teorinės paskaitos apie tradicinę pastatų puošybą, leidinių pristatymas bei nemokama ekskursija po Šilėnų etnokultūrinį draustinį ir jo apylinkes.

Paskutiniuosius du dešimtmečius po SSRS griūties Rytų Europos miestuose vyko radikalūs socialinių praktikų ir urbanistinių formų pokyčiai. Šių miestų kasdienybę vis dar veikia aplinkos infrastruktūra, kurios funkcijos buvo pritaikytos kitokiam socialiniam gyvenimui ir susietos su kitomis politinėmis – ekonominėmis sąlygomis.

Vilniuje, peržengus UNESCO paveldo sąraše esančio centro ribas, plyti Šnipiškių rajonas, kuriame XX a. pradžios mediniai namai šliejasi prie postmodernių dangoraižių. Kitoje miesto dalyje – pavyzdiniame socialistiniame Lazdynų rajone – tose pačiose urbanistinėse erdvėse gyvenimas vyksta jau  naujomis sąlygomis.   

Vasario – kovo mėnesį vykusi tarptautinė dviejų savaičių žiemos mokykla Vilniuje gilinosi į šiuolaikinės urbanizacijos dilemas Rytų Europoje, atlikdama dviejų Vilniaus rajonų – Lazdynų  ir Šnipiškių – kartografavimą. Mokykloje dalyvavo urbanistikos, architektūros, kritinės geografijos bei sociologijos studentai iš Vokietijos, Baltarusijos, Lietuvos, Čekijos ir Estijos. Mokyklos tikslas – pasitelkiant kartografavimo potencialą pažvelgti į kasdienybės praktikų, materialios infrastruktūros ir istorinio suvokimo santykį dvejuose skirtinguose rajonuos. Galutinis darbų rezultatas - eksperimentinis kartografavimo projektas, analizuojantis aktualius Šnipiškių ir Lazdynų kintančių erdvių aspektus.

Darbų rezultatai bus pristatyti Lazdynuose ir Šnipiškėse penktadienį (kovo 7 d.), o taip pat publikuojami leidinyje, kurispasirodys šių metų rudenį.  

Žiemos mokyklą organizuoja Europos Humanitarinio Universiteto Kritinio urbanizmo laboratorija ir Vokiečių studijų centru kartu su partneriais Architektūros fondas bei Laimikis.lt. 

Rezultatų pristatymai

Kovo 7 d. (penktadienį)

11.00 val. - Lazdynų seniūnija (Erfurto g. 29)

15.30 val. - Energetikos ir technikos muziejus (Rinktinės g. 2)