Iš Malaizijos atvežti malajiniai lokiai yra mažesni už kitus lokius ir atrodo kitaip, tačiau yra tikri, pirmadienį savo socialinės žiniasklaidos paskyroje paskelbė Hangdžou zoologijos sodas.

„Kai kurie žmonės galvoja, kad stoviu kaip žmogus, – sakoma pranešime, parašytame lokio vardu. – Atrodo, kad nelabai mane suprantate.“

Zoologijos sodo telefonu atsiliepęs darbuotojas atsisakė kalbėti apie lokius, tačiau teigė, kad pirmadienį žurnalistai galės juos apžiūrėti.

Interneto vartotojai suabejojo, ar zoologijos sodo lokiai yra tikri, kai buvo išplatintos nuotraukos, kuriose matyti, kad vienas jų stovi ant lieknų užpakalinių kojų.

„Dėl to, kaip jie stovi, kai kurie žmonės internete klausia, ar tai nėra persirengę žmonės“, – rašė laikraštis „Hangzhou Daily“.

Pasak zoologijos sodo, malajiniai lokiai yra didelių šunų dydžio – jų ūgis jiems stovint ant užpakalinių kojų siekia ne daugiau kaip 1,3 metro. Stovinčių grizlių ir kitų rūšių lokių ūgis siekia 2,8 metro.

Anksčiau kiti Kinijos zoologijos sodai buvo kaltinami bandymais kaip vilkus ar Afrikos kates pateikti nudažytus šunis, o kaip zebrus – dryžiais nuteptus asilus.

„Nesvarbu, kad buvo šunų – su pavadžiais ar palaidų, meškos žiūri į juos kaip į laukinius plėšrūnus. Taip pat buvo šiukšlių išvežimo diena, todėl čia buvo daug prieinamo pašaro“, – kalbėjo Deep atstovė Jenny Dickson.

Kalnuose gyvenantys amerikiečiai, o tiksliau jų šiukšlės tapo vos ne pagrindiniu pašaru vietos meškoms. Ypač pavasarį.

„Čia – meškos darbas. Matote? Visur žymės nuo jos ilčių“, – sakė vyras, rodydamas į subraižytą automobilį.

Kita vertus, vietos pareigūnai perspėja, kad apsigyvenus meškų teritorijoje, reikia elgtis atsargiai. „Nelįskite prie jų, nebandykite filmuoti telefonu. Geriau išbaidykite mešką iš kiemo“, – akcentavo Deep atstovė.

Visas LNK vaizdo reportažas – vaizdo įraše:

Panašių problemų kilo ir Bavarijos alpėse ūkininkaujantiems vokiečiams. Ten meška pradėjo pjauti avis. „Apie 9.30 val. avys isteriškai bliovė ir pašėlusiai lakstė po aptvarą. Tuomet mano sesuo jas išleido ir jos bėgte puolė į tvartą. Nuo to laiko jos niekur iš jo neišeina“, – pasakojo avių augintoja Simone Braun.

Į pietus nuo Rosenheimo kalnuose įsikūrę ūkininkai jau prarado kelias avis, nors pačios meškos jie nematė, bet sniege liko jos pėdsakai ir papjautos avys. „Tvora meškos nesustabdys, jei ji norės kur nors patekti, ji prasibraus, todėl gyvūliai turėtų likti tvarte, bet tai nėra sprendimas ūkininkauti kalnuose. Čia ir yra problema – mums reikia atsakymų ir pasiūlymų iš atsakingų institucijų“, – teigė Oberaudorfo meras Matthias Bernhard.

Vietos gyventojai, daugybę metų nematę tikrų meškų Vokietijos kalnuose, kol kas nepanikuoja. „Iš pradžių pagalvojome – ką, ar tikrai taip arti? Taip, iš pradžių tai tikrai nustebino“, – neslėpė kalbinta moteris.

„Čia, apačioje, man nebaisu, bet tikrai nenorėčiau eiti į žygį kur nors į kalną“, – sakė kita moteris.

„Kažkiek baisoka. Kita vertus, reikia pripažinti, kad jos irgi – gamtos“, – akcentavo dar viena pašnekovė.

Gali būti, kad ir vokiečiams kaip ir amerikiečiams teks spręsti, ką daryti su atsigaunančiomis meškų populiacijomis kalnuose. Taip, meškų daugėja, bet žmonės ir jų gyvūliai, kurie dabar įsitaisę meškų žemėse, niekur nepasitraukė.

„Šiuo metu jau keletą mėnesių yra miško stebėjimo kamerų nuotraukų. Aš jų dar nemačiau, bet tai ne taip jau toli nuo čia. Todėl supranti, kad kažkur netoliese meškų yra“, – teigė medžiotojas Josef Hoheneder.

Panašių problemų buvo kilę ir Italijos alpėse. Ir ten probleminės meškos buvo sumedžiotos, nes niekas nepanoro iškraustyti žmonių ir jų ūkių.

Pasak pranešimo, meškos konfiskuotos iš neteisėtai gyvūnus laikiusio Raubonių parko. Kaip nustatė pareigūnai, meškos parke buvo laikomos ir eksponuojamos nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neturint privalomų dokumentų.

Meškų pervežimo operacijoje kartu su AAD pareigūnais dalyvavo specialistai iš Alternatyvaus vilkų ir lokių rezervato Švarcvalde, Lietuvos zoologijos sodo, Gyvūnų globėjų asociacijos, Gyvūnų teisių ir apsaugos organizacijos ir Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio. Jos į Vokietiją išvežtos lapkričio 30 dieną.

„Itin svarbu, kad meškos rezervate turės puikias gyvenimo sąlygas ir galimybę gyventi kaip laukinėje gamtoje. Gyvūnai galės laisvai judėti net septynių hektarų miško teritorijoje“, – pranešime cituojama Gamtos išteklių kontrolės skyriaus vedėja Jolita Matulevičienė.

Pasak jos, meškų ir vilkų rezervatą Vokietijoje meškų patelės pasiekė gruodžio 2 dieną.

Aplinkosaugininkų filmuotuose vaizduose  – Aukštaitijoje dešimtmetį pragyvenusios meškos naktį atsiduria Žemaitijos aptvare. Meškų kelionę iš Pasvalio rajono į Telšių Žvėrinčių buvo ilga. Todėl meškos buvo užmigdytos, viena spėjo ir prabusti.

„Meškutės sveria iki 300 kg. Mūsų ne vienas pareigūnas ir specialistas buvo atvažiavęs. Nešėme šeši septyni žmonės, gal ir daugiau. Reikėjo greitai ir operatyviai reaguoti, kad meškos neatsikeltų“, – apie perkėlimo operaciją pasakojo Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos viršininkas Marius Kazlauskas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Žvėrių konfiskavimas iš Raubonių parko prasidėjo vidudienį, baigėsi vėlyvą vakarą. Sunkvežimiai su gyvūnais narvuose judėjo dviem kryptimis – į Telšių Žvėrinčių ir į Kauną – Zoologijos sodą ir gyvūnų prieglaudą. Tai konfiskuotų gyvūnų kol kas laikinosios globos vieta.

„Buvo paimtos dvi rudosios meškos, lūšies patelė su trimis jaunikliais, didysis apuokas, miškinė kiaunė ir beždžionė“, – vardijo M.Kazlauskas.

Kaip vyko žvėrių migdymas ir gaudymas pačiame Raubonių parke, savininkas, pasak aplinkosaugininkų, viešinti neleidžia.

Kelių hektarų plote Raubonių parkas veikia ilgus metus, čia keliasdešimt gyvūnų rūšių, kai kuriuos galima net maitinti ir glostyti. Dalis gyvūnų konfiskuoti ne dėl blogų gyvenimo sąlygų.

„Šie gyvūnai neturėjo dokumentų, ženklinimų ir leidimų laikyti nelaisvėje. Sąlygos atitiko reikalavimus“, – pažymėjo M.Kazlauskas.

Šie gyvūnai neturėjo dokumentų, ženklinimų ir leidimų laikyti nelaisvėje.

Anot M.Kazlausko, laukinių saugomų gyvūnų kontrolė labai griežta. Parkas buvo reguliariai tikrinamas. Reguliariai nustatomiems pažeidimams, mokamoms baudoms atėjo galas.

„Beždžionės, meškos tikrai nuo seniau laikytos. Jie prieš tai buvo administracinėn atsakomybėn patraukti, surašyti privalomi nurodymai, kitos nuobaudos taikytos. Atėjo laikas, kai tie gyvūnai turėjo būti konfiskuoti“, – akcentavo M.Kazlauskas.

Savininkas esą išvadas dėl kai kurių pažeidimų darė, bet, pvz., kaip gauti žvėries įsigijimo dokumentą, jeigu jo išvis nėra? Drastiškai konfiskavus gyvūnus, savininkas nebeturės galimybės pažeidinėti įstatymų

Todėl šių visame pasaulyje paplitusių didžiapėdžių meškų pėdsakus galima nesudėtingai atskirti nuo tų, kuriuos palieka protingasis žmogus. Štai keletas didžiapėdžių meškų pėdsakų identifikacijos požymių:

Jūsų pastebėti pėdsakai yra už apsauginės tvorelės? Jeigu taip, tai yra didžiapėdė meška;

Pastebėti pėdsakai veda į statų kopų šlaitą? (Ne)sveikiname, jūs aptikote didžiapėdės meškos pėdsakus;

Naglių gamtinio rezervato mokomojo tako pabaigoje, atsistoję ant apžvalgos aikštelės, matote pėdsakus, kurie sunaikino natūraliai supustytas smėlio bangeles puošiančias baltąsias kopas? Čia ir vėl būta didžiapėdžių meškų.

Kuršių nerijos nacionalinis parko specialistai turi gerą žinią – didžiapėdės meškos gali evoliucionuoti į protingąjį žmogų ir tam tereikia labai nedaug:

Nesilankyti gamtiniuose rezervatuose neleistinose ir tam nepritaikytose vietose, išskyrus:

Naglių ir Grobšto gamtiniuose rezervatuose galima eiti tik drėgnąja, jūros užliejama, paplūdimio dalimi (Grobšto gamtiniame rezervate nueiti iki Lietuvos Respublikos sienos apsaugos zonos (SAZ) ir grįžti atgal į Nidos pajūrio rekreacinę teritoriją);

Naglių gamtinį rezervatą galima pravažiuoti dviračių taku;

Pėsčiomis galima apsilankyti Naglių gamtinio rezervato mokomajame take.

Lankantis Naglių gamtinio rezervato mokomajame take, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje esančioje Parnidžio kopoje neiti už draudžiančiųjų ženklų, tvorelių. Nekilti ir nesileisti kopų šlaitais.

Gyvenime laikytis požiūrio, kad viską, ką matome ir kuo galime džiaugtis bei gėrėtis šiandien, turime išsaugoti ateities kartoms.

Paprastai baltosios meškos ant jūros ledo medžioja ruonius. Tačiau kadangi Arkties vandenyną vis trumpiau dengia ledas, jos leidžiasi ieškoti grobio krante. Praėjusiais mėnesiais vis būta pranešimų, kad baltieji lokiai priartėdavo prie žmonių gyvenviečių. Tai pasitaiko vis dažniau, sakė I. Mordvincevas.

Jo manymu, lokiai taikosi prie kylančių temperatūrų. „Gyvūnai vis geriau prisitaiko prie sąlygų“, – teigė mokslininkas. Kanibalizmo atvejų tarp baltųjų meškų esą būta ir anksčiau, tačiau didėjantys skaičiai kelia nerimą.

Kanibalizmo atvejų daugėjimą mokslininkai aiškina ir tuo, kad regionuose gyvena vis daugiau žmonių ir mato tokius incidentus. I. Mordvincevas paminėjo naftos ir dujų sektoriaus darbuotojus bei karius. „Anksčiau Arktyje nebuvo tiek daug žmonių, galinčių fiksuoti kanibalizmo atvejus“, – kalbėjo mokslininkas. Dabar esą atitinkama informacija gaunama ne tik iš mokslininkų. Skaičių ekspertas neįvardijo.

I. Mordvincevas stebimų baltųjų lokių būklę pavadino gera. Pernai metų studija parodė, kad gyvūnai vasarą minta augalais ir paukščių kiaušiniais. Tyrinėtose pakrantėse ir salose nerastas nė vienas negyvas lokys su išsekimo simptomais.

Rusija užsimojo pirmą kartą savo valstybės teritorijoje suskaičiuoti baltuosius lokius. Atlikdama didžiausią tokį monitoringą šalies istorijoje, šalis nori daugiau sužinoti apie šią gyvūnų rūšį.

Pasak policijos, moteriškė buvo hospitalizuota po užpuolimo, įvykusio šeštadienio rytą, maždaug 15 km atstumu nuo sostinės esančiame Vrch nad Želimliami kaime.

Incidentas įvyko vyriausybei pritarus planams masiškai mažinti meškų ir vilkų populiacijas.

Pasak pareigūnų, šių gyvūnų populiacija yra pernelyg gausi šiai nedidelei, 2 mln. gyventojų turinčiai šaliai.

Pasak valdžios institucijų iki 1 000 individų išaugusią meškų populiaciją reikėtų sumažinti dviem šimtais.

Nepaisant aplinkosaugos organizacijų nepritarimo, vyriausybė teigia, kad tokia iniciatyva yra būtina, nes pastaruoju metu smarkiai padaugėjo atakų prieš naminius gyvulius.

„Atsižvelgiant į tai, kad N. Zobovas atsisakė geranoriškai perduoti gyvūnus, taip pat į gyvūnų laikymo sąlygas, kurios kelia realų pavojų gyvūnams likti suluošintiems ar žūti, reikalaujame valstybinių institucijų nedelsiant imtis įstatymo numatytų priemonių gyvūnus konfiskuoti“, – organizacijos pranešime cituojama jos vadovė Brigita Kymantaitė.

Anot jos, kad pernai metų pabaigoje buvo susitarta su N. Zobovu, kad dvi jam priklausančios meškos iškeliaus į Europoje esantį meškų rezervatą.

Reikalaujame valstybinių institucijų nedelsiant imtis įstatymo numatytų priemonių gyvūnus konfiskuoti.

Teigiama, kad kovo mėnesį kartu su tarptautinėmis organizacijomis buvo rasta vieta meškoms Vokietijoje esančiame rezervate. Susitarta, kad jos ten bus perkeltos gegužę, tačiau cirko savininkas atsisako perkelti vieną iš dviejų meškų.

„Artėjant perkėlimo datai, N. Zobovas atsisakė leisti perkelti meškos patiną Vipą, ketindamas toliau jį išnaudoti cirko veiklai“, – organizacijos pranešime cituojama B. Kymantaitė.

Cirko savininkas N. Zobovas teigia, kad jis pasiruošęs atiduoti visas turimas meškas, išskyrus patiną Vipą, kadangi tai – „mylimiausia jo meška“.

„Tai yra melas. Aš pasiruošęs, kad ir dabar visas meškas atiduot. Vipo atiduoti neketinu, nes tai mylimiausia mano meška“, – BNS sakė N. Zobovas.

Jis teigia, kad jam šiuo metu priklauso penkios meškos. Aplinkos apsaugos departamentas teigia, kad situacija dėl N. Zobovo meškų yra žinoma ir netrukus ketinama priimti sprendimą.

„Situacija aplinkosaugininkams yra žinoma. Šiuo metu analizuojame turimus duomenis ir artimiausiu metu ketiname priimti sprendimą dėl tolimesnių veiksmų“, – teigiama BNS atsiųstame departamento pranešime.

Pernai „Ąžuolyno meškučių cirkas“ dėl netinkamo gyvūnų laikymo buvo nubaustas 15 eurų bauda.

Tuo metu veterinarijos specialistai kartu su aplinkosaugininkais nustatė, kad į gastroles gabenami gyvūnai laikomi nepakankamo ploto narvuose ir voljeruose.

Žmogus – tik stebėtojas

Rusijos kūrėjų dokumentinis filmas pasakoja apie pirmuosius rudosios meškos gyvenimo metus pagal pačios gamtos sukurtą scenarijų.

Siekdama atskleisti vieno didžiausių plėšrūnų brendimo paslaptis, studijos "LesFilm" filmavimo grupė kelių meškų šeimų gyvenimą Pietų Kamčiatkos federalinio draustinio teritorijoje sekė septynis mėnesius.

Itin vaizdingas ir meditatyvus reginys leidžia pasinerti į ugnikalnių, sraunių upių ir laukinių gyvūnų pasaulį, kur žmogui skirtas stebėtojo vaidmuo. Kūrėjų tikslas – perteikti žiūrovams gamtos pusiausvyros atmosferą, kuri iki šiol išlieka saugomose teritorijose.

Projekto įkvėpėjas – fotografas Igoris Špilenokas, kuris Kamčiatkos laukinės gamtos gyvenimą fiksuoja ne mažiau kaip dešimtį metų, o filmo kūrėjus konsultavo garsus Rusijos ekologas, biologijos mokslų daktaras Valentinas Pažentovas.

"LesFilm" komandos nariu tapęs vilnietis Dmitrijus Voronovas turėjo galimybę ne tik prisidėti prie intriguojančio kūrybinio proceso kitoje ekrano pusėje, bet ir pasijusti unikalios tolimo krašto gamtos dalimi bei iš arti stebėti šių gražių, galingų ir įdomaus charakterio plėšrūnų kasdienybę.

Akistata su žvėrimi

"Kai aptikau skelbimą, kad filmo kūrėjų komanda ieško savanorių, parašiau jiems ir mane priėmė. Važiavau dirbti kaip operatoriaus asistentas, o pagrindinė mano užduotis filmavimo vietoje buvo stebėti, kad operatoriaus niekas "nesuvalgytų", – šyptelėjo Dmitrijus. – Nes kai operatorius dirba, jis labai pasineria į tą procesą ir nemato, kas dedasi aplinkui. O meškai sėdintis žmogus, tai yra nedidelis objektas, – tarsi koks mažas žvėriukas, kurį smalsu apžiūrėti. Tad štai kartą nutiko toks įvykis. Operatorius sako – jei prieis meška, išgirsiu, nes aplinkui smėlis, pradės girgždėti. Sėdi, filmuoja ir staiga kažkas baksteli petį. Operatorius lėtai atsisuka ir pamato šalia lokę. Maža to, su lokiukais. O ginklas kažkur už trijų metrų ant žemės. Taip ir žiūrėjo vienas į kitą kurį laiką, žvėris žmogų tarsi kiaurai "nuskanavo", po to apsisuko ir nuėjo savais keliais. Tačiau jei jaunikliams kažkas būtų nepatikę ar jie būtų išsigandę, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę."

Saugų operatoriaus darbą turėjęs užtikrinti Dmitrijus šmaikštavo, jog tapo savotišku viešųjų ryšių su visuomene, tai yra su meškomis, atstovu.

"Meškų jaunikliai, kaip ir mūsų vaikai, paaugliai, yra drąsūs, smalsūs, kartais net bando tave provokuoti – bėgsi ar ne. Ir tokių situacijų buvo ne viena. Pagrindinė taisyklė, susidūrus su šiuo gyvūnu, stovėti vietoje, jokiu būdu negalima bėgti, antraip tai reikš, jog tu esi auka. Kita vertus, mane gelbėjo tai, kad esu aukštas – 2,01 cm ūgio, o kai meškos mato didelį objektą, nėra tokios drąsios, – laukinio pasaulio taisyklių subtilybėmis dalijosi pašnekovas ir šyptelėjęs pridūrė: – O šiaip jau šie "aktoriai" nieko nedaro pagal scenarijų, galbūt jie dėl to ir taip elgiasi, kad jiems nereikia nieko mokėti."

Maitinti – nevalia

Ar valandų valandas diena iš dienos būdami grėsmingų laukinių gyvūnų apsuptyje filmo kūrėjai nesijautė nesaugiai?

"Tai buvo tarsi zoologijos sodas atvirkščiai – bazė apjuosta "elektriniu piemeniu", žmonės sėdi viduje, o aplinkui vaikšto meškos ir stebi, kas ten viduje "gyvena". Žinoma, kai išeini į teritoriją, reikia imtis tam tikrų saugumo priemonių. Pavyzdžiui, operatorius kartu yra ir gamtosaugos inspektorius, jis turėjo teisę vaikščioti po teritoriją su ginklu", – pasakojo Dmitrijus.

Be to, jo teigimu, Kamčiatkoje draustiniai yra turbūt tolerantiškiausi pasaulyje.

Per tą dešimtmetį meškos visiškai pakeitė savo požiūrį į žmogų.

"Per dešimt metų Pietų Kamčiatkos federalinio draustinio buvusio direktoriaus, kuriam ir dedikuotas šis filmas, dėka brakonieriavimas buvo faktiškai pažabotas. Tad per tą dešimtmetį meškos visiškai pakeitė savo požiūrį į žmogų. Išaugo kelios kartos, kurios iš žmogaus nepatyrė nieko blogo. Jis nei trukdo joms maitintis, nei naikina jas. Meškos priima žmogų tiesiog kaip įdomų aplinkos elementą, objektą. Žinoma, reikia laikytis tam tikro atstumo, taisyklių – pavyzdžiui, gyvūnų šiukštu negalima maitinti. Meškos į tai labai greitai įjunksta, nes yra gudrūs gyvūnai ir ieško lengvų būdų pasisotinti. Draustinyje netgi galima pamatyti ženklų, kurie įspėja, kad pamaitinti mešką tolygu ją nužudyti", – teigė Dmitrijus.

Atsisakė įgarsinimo

Įskaitant septynis mėnesius užtrukusius filmavimus, visas kūrybinis filmo procesas truko apie pusantrų metų.

"Procesas nebuvo labai spartus. Nors ir nemažos apimties, projektas neturėjo labai didelio finansavimo. Šios juostos biudžetas turbūt dešimtis kartų mažesnis nei tų tarptautinių kompanijų, kurios kuria filmus apie laukinę gamtą, kai į vietą atkeliaujama sraigtasparniais, dirba didžiulės žmonių komandos su keliais vaizdo ir garso operatoriais, scenaristais ir pan.", – kalbėjo pašnekovas.

Nepaisant to, filmo "Kamčiatkos meškos. Gyvenimo pradžia" kūrėjams pavyko sukurti stulbinamus vaizdus ir atmosferą – savo atsiliepimuose žiūrovai žavisi ne tik panoraminiais, stambiais planais, iš oro ir po vandeniu įamžintais kadrais, bet ir ypatingu dėmesiu detalėms, gebėjimu atspindėti įvairialypį ir turtingą Kamčiatkos gyvūnijos bei augalijos pasaulį.

Anot Dmitrijaus, ne atsitiktinai filme atsisakyta ir užkadrinio įgarsinimo.

"Iš pradžių jį bandėme, bet supratome, kad tai veikiau gadina vaizdą, užgožia autentiškumą. Tad filme liko tik gamtos garsai bei muzika, pradžioje pasitelkta ir šiek tiek akvarelinės animacijos su trumpu paaiškinimu apie tam tikrus meškų gyvenimo subtilumus", – atskleidė kūrybinės komandos atstovas.

Pribloškia galinga energetika

Kaip prisipažino Dmitrijus, kartą pabuvojęs Kamčiatkoje užsikrėtė turbūt nepagydoma meile šiam kraštui.

"Negalėčiau išskirti kažkokio konkretaus dalyko, kuris sužavėjo, tai veikiau bendras įspūdis. Ten tvyro tokia galinga energetika, kuri tave nerealiai įkrauna. 24 valandas per parą matai kvapą gniaužiančius gamtos vaizdus – ugnikalnius, įspūdingus gyvūnus, matai įstabų gimimo ir mirties procesą, kai neršia milijonai raudonų žuvų, kurios žūva, kad pratęstų save. Šis pasaulis padeda tau suvokti, kas tu esi. Kai žiūri meškai į akis, pradedi suprasti, ko vertos tavo problemos apskritai, kas yra tikra, o kas ne", – kalbėjo pašnekovas.

Tad, Dmitrijaus žodžiais, išvysti dokumentinį filmą, prie kurio gimimo prisidėjo ir jis, turbūt yra pigiausias ir paprasčiausias būdas pakeliauti po Kamčiatką, pasinerti į nuostabų šio krašto pasaulį ir bent valandai pabėgti nuo šiuolaikinio gyvenimo rutinos ir chaoso.

Pasibaigus filmavimams Dmitrijus į tą pačią Kamčiatkos vietą vyko dar dukart jau kaip savanoris su mokslininkų grupėmis.

"Buvau prie to paties ežero, kur mokslininkai stebėjo ir fiksavo meškų maitinimosi, elgsenos bei kitus ypatumus. Meškas jau galėjau atskirti kaip žmones pagal veidus. Mačiau, kaip paaugo mūsų filmo herojai, kaip jie tapo savarankiški", – prisiminęs šyptelėjo pašnekovas.

Festivalių laureatas

Filmo "Kamčiatkos meškos. Gyvenimo pradžia" pasaulinė premjera įvyko 2018 m. vasario 2 d. Helsinkio "DocPoint" kino festivalyje.

Iki šiandien filmas buvo atrinktas į 40 kino festivalių bei pelnė 23 apdovanojimus (nuo specialių iki didžiųjų prizų) Vokietijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Italijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Estijoje, Rusijoje bei kitose šalyse.

Vienos prestižiškiausių Rusijos kino premijų "Auksinis erelis" įteikimo ceremonijoje filmas "Kamčiatkos meškos. Gyvenimo pradžia" buvo įvertintas kaip geriausias nevaidybinis 2018-ųjų filmas, o Rusijos geografinės draugijos vertinimu, filmas tapo nominacijos "Geriausias 2018 m. mediaprojektas" laureatu.

Akistata su vilku

Vienai Veiviržėnų apylinkių gyventojai akistata su vilku miško glūdumoje iki šiol kelia šiurpą. Moteris rugsėjo viduryje grybavo savo mėgstamose vietose. Netikėtai moteris pajuto į ją nukreiptą žvilgsnį. Gyventoja išvydo ją stebintį vilką.

Tuo visiškai nesistebi medžiotojų būrelio vadovas Audrius Varnelis.

"Jei ne kaimynai šuniukus pradangina, vadinasi, vilkai. Mes patys medžiotojai turėjome įvykį. Vos už 50 metrų nuo medžiotojų bokštelio vilkai papjovė ožiuką su ožkyte ir jauniklį. Namelis pastatytas netoli sodybos. Medžiotojo bokštelyje nebuvo, bet sodyboje žmogus gyvena. Jis piktinosi, jog vilkai į kiemą naktį įsisuko", – pasakojo A.Varnelis.

Pašnekovas pastebėjo, jog daugiausiai vilkų pėdsakų vietiniai pastebi ten, kur gausu miškų masyvų.

"Liepaičių, Dauskių kaimų girininkijose ir Judrėnų pusėje tikrai daug vilkų. Teko girdėti, kad Veiviržėnų miškuose moteris grybaudama matė vilką", – pasakojo A.Varnelis.

Gavo 15 pranešimų

Šiais metais pranešimų apie vilkų sudraskytus gyvulius Klaipėdos rajono savivaldybė sulaukė itin anksti.

Gyvulius vilkai pjovė net pačiame Judrėnų miestelyje. Pranešimų būta ir iš Dauskių bei Pajudrio kaimų.

Ties Veiviržėnais nuostolių patyrė Balsėnų, Jonikaičių, Vainotiškės ir Pašlūžmio kaimų žmonės.

"Šiemet pranešimai apie nuostolius pasipylė itin anksti. Nėra taip buvę, kad gegužės pabaigoje jau būtų prašymų atlyginti žalą. Šiais metais ir daugiau tokių pranešimų. Iš viso šiuo metu esame gavę 15 paraiškų. Prašoma atlyginti nuostolius, patirtus vilkams papjovus 18 gyvulių", – aiškino Klaipėdos rajono Komunalinio ūkio ir aplinkosaugos skyriaus vyriausioji specialistė, ekologė Kristina Stulpinienė.

Klaipėdos rajono gyventojai įsitikinę, jog vilkų pajūrio miškuose šiemet bus itin gausu.

"Regionui skiriamos dvi vilkų medžiojimo licencijos. Mes medžiojame ties Endriejavu, tad nėra tekę nušauti vilko. Mūsų apylinkėse nėra tiek miškų masyvų. Dažniau medžioja Judrėnų medžiotojai. Mūsų miškuose liūdna padėtis. Vilkai migruoja, bet jei jau užsuka į mišką, jis lieka visiškai tuščias. Randame tik sudraskytas stirnas, o šernai išgujami į kitus plotus. Jokio žvėries neaptiksi", – tikino A.Varnelis.

Meškos nematė

K.Sulpinienė patikslino, jog užpernai Klaipėdos regionui buvo skirta trijų vilkų licencija, o pernai galima buvo sumedžioti du vilkus.

Nežinau, kodėl nesiseka. Gal vilkai labai gudrūs, o gal medžiotojai nelabai taiklūs.

"Tačiau, kiek teko girdėti, vilkų mūsų medžiotojai nesumedžioja, šias kvotas išnaudoja kitų regionų medžiotojai. Iš viso esą galima sumedžioti 60 vilkų. Nežinau, kodėl nesiseka. Gal vilkai labai gudrūs, o gal medžiotojai nelabai taiklūs", – juokavo K.Sulpinienė.

Tai, kad praėjusią savaitę nerimo banga nusirito per Telšių rajoną, kur buvo įtarta, jog gyvulius galėjo išpjauti meška, nestebina vietinių.

Prieš devynerius metus viena klaipėdiečių šeima tikino, jog Švėkšnos miškų glūdumoje jiems kelią perbėgo meška.

"Man neteko girdėto apie tokį faktą. Jei ir atklystų meška, manyčiau, jos kelias driektųsi nuo Latvijos pusės. Numanoma, jog iš Latvijos į šalį galėtų atklysti šie žvėrys. Bet kad pasiektų mūsų rajoną, nelabai tikiu", – svarstė A.Varnelis.