Didelio nepritekliaus lygis pernai siekė 6 proc. ir, palyginti su 2021 metais, sumažėjo 0,4 punkto, su tuo susidūrė apie 168 tūkst. gyventojų, skelbia Valstybės duomenų agentūra.

Gyventojų, patiriančių didelį nepriteklių, dalis mieste buvo 5,3 proc., kaime – 7,5 proc. Rodiklis mieste nepasikeitė, kaime – sumažėjo 1,2 punkto. Didžiuosiuose miestuose 4,2 proc. asmenų patyrė didelį nepriteklių, kituose miestuose – 7,1 proc., kai prieš metus – atitinkamai 4,5 ir 6,6 procento.

Pagal amžių nepriteklių dažniausiai patyrė 65 metų ir vyresni asmenys, rečiausiai – 18–24 metų asmenys. Nepritekliaus lygis per metus vyresnių kaip 50 metų asmenų grupėse padidėjo, kitose grupėse sumažėjo. Didelio nepritekliaus lygis padidėjo tik 25–49 metų grupėje.

Statistikų teigimu, pernai beveik du penktadaliai gyventojų būtų negalėję apmokėti nenumatytų išlaidų iš savo lėšų.

Namų ūkiuose, nurodžiusiuose, kad negalėtų apmokėti nenumatytų išlaidų iš savo lėšų (430 eurų), pernai gyveno 39,3 proc. gyventojų, dėl lėšų stokos negalėjo valgyti mėsos, žuvies ar lygiaverčio vegetariško maisto bent kas antrą dieną – 10,4 proc.

Namų ūkiuose, negalinčiuose sau leisti bent savaitę atostogauti ne namuose, gyveno trečdalis asmenų, dėl lėšų stokos nekeičiančių susidėvėjusių baldų – kas penktas. Laisvalaikio veikloje dėl lėšų stokos nedalyvavo kas šeštas gyventojas.

Teisę gauti paramą iš šio fondo turi šie asmenys (šeimos):

– gaunantys socialines pašalpas ir socialinę paramą mokiniams (kai pajamos dėl socialinės paramos mokiniams buvo vertinamos), globojami šeimose vaikai ir asmenys nuo 18 metų, kuriems paskirta globos (rūpybos) išmoka;

– kurių vidutinės mėnesio pajamos vienam asmeniui neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžio (šiuo metu – 192 eurai);

– kurių vidutinės mėnesio pajamos vienam asmeniui yra didesnės nei 1,5 VRP dydžio, bet neviršija 2,5 VRP dydžių (šiuo metu – 320 eurų):

jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų yra neįgalus, sulaukęs senatvės pensijos amžiaus asmuo arba gaunantis bet kokios rūšies pensiją, pensijų išmoką ir (ar) šalpos išmoką;

augina vaiką (vaikus);

patiria socialinę riziką ir kreipimosi metu yra socialinės priežiūros paslaugų gavėjas (gyvena savarankiško gyvenimo namuose, nakvynės namuose ar krizių centruose, gauna socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo, intensyvios krizių įveikimo pagalbos, psichosocialinės pagalbos paslaugas);

yra prieglobsčio prašytojas arba gavęs prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir kt.

Naujų prašymų paramai gauti 2022 metais pateikti nereikia asmenims, kurie nuo 2020 12 01 iki 2021 12 01 jau yra pateikę prašymus šiai paramai gauti.

Asmenims, nuo 2019 12 01 iki 2020 12 01 pateikusiems prašymus šiai paramai gauti, ir paramą gavusiems 2021 m., prašymo galiojimas 2022 metams bus pratęstas tais atvejais, kai asmens (šeimos) situacija ir (ar) pajamos nepasikeitė.

Naują prašymą 2022 m. paramai gauti reikės pateikti šiems asmenims:

– kuriems 2021 metais parama buvo skirta, tačiau dėl pasikeitusių aplinkybių ji buvo nutraukta;

– kuriems 2021 metais prašymo galiojimas buvo pratęstas pagal 2019 12 01 iki 2020 12 01 pateiktą prašymą, nustačius, kad asmens (šeimos) situacija ir (ar) pajamos pasikeitė.

Klaipėdos miesto gyventojų prašymus dėl paramos iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo 2022 metais priima Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyris. Ekstremalios situacijos ir (ar) karantino laikotarpiu prašymai paramai gauti gali būti pateikiami telefonu, elektroniniu paštu ar paštu:

tel. 8 46  41 08 40, el. paštas parama.centras@klaipeda.lt (Vytauto g. 13) – pareiškėjams, gyvenantiems centrinėje ir šiaurinėje miesto dalyje (nuo Kalotės iki Baltijos pr.);

tel. 8 46 32 46 96, 8 46 39 10 68, el. paštas parama.filialas@klaipeda.lt (Laukininkų g. 19A) –  pareiškėjams, gyvenantiems pietinėje miesto dalyje (nuo Baltijos pr. iki Rimkų imtinai).

Pažymėtina, kad asmuo, gaunantis paramą, pasikeitus jo ar bendrai gyvenančių asmenų pajamoms, šeimos sudėčiai, išvykus gyventi į kitą savivaldybę, valstybę ir kt., per dešimt darbo dienų apie tai privalo informuoti savivaldybę. Dėl paramos tokiais atvejais reikia kreiptis iš naujo.

Asmenims, kurie du kartus iš eilės neatsiima paramos, paramos teikimas nutraukiamas. Dėl paramos skyrimo jie taip pat turi kreiptis iš naujo.

Parama Klaipėdoje 2022 metais bus dalijama adresu Taikos pr. 66A („Grandus“ prekybos centras, pietinėje pastato pusėje). Detalesnė informacija asmeniui siunčiama SMS žinute į  telefono numerį, kuris pateiktas pildant prašymą.

Informacija dėl paramos atsiėmimo teikiama Labdaros ir paramos fondo  „Maisto bankas“ telefonu (8 46) 34 13 38, darbo dienomis 10.00 – 13.00 val.

Eurostatas skaičiuoja, kad Lietuvoje yra 28,3 proc. žmonių, kurie yra skurdo ar socialinės atskirties rizikoje. Rodiklis skaičiuojamas pagal gaunamas pajamas, žmonių užimtumą ir galimybes nusipirkti būtiniausius daiktus.

Pagal tyrimo metodiką, skurdo rizikai priskiriami žmonės, kurių pajamos po socialinių išmokų nesiekia 60 proc. šalies vidurinių pajamų. Tuo metu skaičiuodamas tik žmonių gaunamas pajamas, Eurostatas skelbia, kad Lietuvoje 22,9 proc. žmonių yra santykiniame skurde.

Penktadalis žmonių negali gyventi visavertiškai

Ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka teigia, kad Eurostato pateikiami duomenys – realiausi ir objektyviausi, kokie šiuo metu gali būti. Pasak jo, santykinio skurdo statistika atskleidžia, kiek žmonių negali gyventi visavertiško gyvenimo.

„Lietuvoje yra ginčas, kai kas sako, kad tokie duomenys nepriimtini, nesąmonė, negali būti, nes žmonių pajamos išaugo, algos beveik padvigubėjo, pensijos augo, o skurstančiųjų nesumažėjo. Bet čia ir yra esmė, kad tai yra santykinė skurdo riba. Europoje, kituose civilizuotuose kraštuose skurdas pripažįstamas kaip santykinis dalykas. Ne tai, kad žmonės neturi ko valgyti, pastogės, ar batų žieminių. (...) Vertinama tik santykinė skurdo riba, nes tikrai negalime sakyti, kad žmogus, kuris pavalgęs, turi pastogę ir yra apsirengęs, dėl to jis nesušąla, tai neskursta“, – BNS sakė R. Lazutka.

Pasak jo, ši statistika matuoja santykinį skurdą – tai reiškia, kad skursta tie žmonės, kurių materialinės, socialinės ir kultūrinės galimybės yra tokios mažos, kad tie žmonės išstumiami iš visuomenės priimto normalaus gyvenimo.

Dabar žmogus be interneto praktiškai nebegali gyventi. Tai reiškia, kad atsirado kitas poreikis, ir jeigu žmogus negali susimokėti už internetą, reiškia mes jį priskirsime prie skurstančių.

„Jeigu prieš 20 metų internetas buvo daugiau specialistų dalykas, darbui skirtas, dabar žmogus be interneto praktiškai nebegali gyventi. Tai reiškia, kad atsirado kitas poreikis, ir jeigu žmogus negali susimokėti už internetą, reiškia mes jį priskirsime prie skurstančių“, – teigė R. Lazutka.

„Aišku, skurdas Vokietijoje ir skurdas Lietuvoje yra kitoks, bet būtent laikoma, kad reikia apibrėžti nacionaliniame lygmenyje“, – pridūrė jis.

Pasak Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovės Aistės Adomavičienės, žmonės lygiuojasi į vidutinį gyvenimą, o santykinis skurdas rodo, kiek žmonių negali pasiekti net vidutinės gyvenimo kokybės.

„Išsivysčiusioje valstybėje įprasta matuoti ne tiek absoliutų, ekstremalų skurdą, kai žmonės vos išgyvena, bet labiau orientuotis į tai, o kiek žmogui reikia, kad jis visavertiškai dalyvautų visuomenės gyvenime“, – BNS sakė A. Adomavičienė.

„Pavyzdžiui, jeigu visuomenėje įprasta, kad žiemą vaikštome su žieminiais batais, turbūt tas žmogus, kuris neįstengia įpirkti žieminių batų, mes ji laikytume skurstančiu. Jeigu norime lygiuotis į truputį pažangesnes valstybes, turime orientuotis ne vien į egzistencijos palaikymą“, – aiškino ji.

Eurostato duomenimis, 2008-aisiais santykinis skurdas siekė 20,9 proc., tuo metu pernai – 22,9 procento.

Pasak A. Adomavičienės, statistikos stagnaciją lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems – neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams. Taip pat trūksta efektyvaus ikimokyklinio ugdymo, transporto paslaugų, atskirtį gilina skaitmenizacijos nelygybė.

Ne skurdas, o pajamų nelygybė

Banko „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad Eurostato skaičiuojamas rodiklis rodo ne žmonių skurdą, o pajamų nelygybę.

„Visų gyventojų pajamos per dešimtmetį padidėjo, o santykinis skurdas nepasikeitė, nes jis matuojamas ne pagal tai, ką gali nusipirkti gyventojai, bet kaip jie atrodo, palyginti su vidurinėmis pajamomis“, – BNS sakė ekonomistas.

„Mėgsta dramatizuoti kai kurie ekonomistai, sakyti, kad tie žmonės yra skurde. Šveicarijoje irgi yra 20 proc. gyvenančių santykiniame skurde, nors jų pajamos gali būti virš 2 tūkst. per mėnesį, bet jie nesiekia tiesiog 60 proc. nacionalinio vidurkio. Santykinis skurdas labai ne daug ką pasako apie tai, kokios yra žmogaus galimybės vartoti pirmo būtinumo prekes ir paslaugas“, – pridūrė jis.

Pasak N. Mačiulio, mažiausias santykinis skurdas gali būti tokiose šalyse, kur yra didelis absoliutus skurdas.

„Lietuvoje mažiausias santykinis skurdas buvo 2011 metais, iš karto po krizės. Kai buvo apsilyginusios pajamos, santykinis skurdas mažiausias, bet absoliutinis skurdas buvo labai išaugęs. (...) Jei visus Lietuvos gyventojus nustumtume į absoliutų skurdą, santykinis skurdas būtų nulis. Visi būtų lygūs ir visi būtų skurde, dėl to šis vienas rodiklis yra savaime klaidinantis ir labai nenaudingas, net žalingas kai kuriais atvejais“, – sakė N. Mačiulis.

Pasak jo, santykinis skurdas gali mažėti didinant socialines išmokas, tačiau dėl to gali atsirasti kitų problemų – pavyzdžiui, gali atsirasti daug bedarbių, nes jie mieliau rinktųsi gauti pašalpas, o ne dirbti.

Ekonomisto teigimu, geriausias kelias į santykinio skurdo mažinimą – sukurti galimybes nedirbantiems žmonėms įsilieti į darbo rinką ir užsidirbti.

Absoliutus skurdas mažėja

Statistikos departamento duomenimis, absoliutaus skurdo lygis pernai buvo 11,1 proc. – 2,7 procentinio punkto mažiau, nei 2017 metais (13,8 proc.).

Pasak N. Mačiulio, absoliutaus skurdo rodiklis parodo, kokia dalis gyventojų negali įsigyti pirmo būtinumo prekių ir paslaugų, pavyzdžiui nusipirkti maisto, sumokėti už šildymą, ir yra tikrajame skurde. Anot jo, šis rodiklis ypač susitraukė nuo to, kai Lietuva įstojo į ES.

„Yra milžiniškas progresas, palyginti su tuo, kas buvo įstojant į ES. Tuomet 33 proc. lietuvių buvo absoliučiame skurde“, – sakė jis.

Žemiau absoliučios skurdo ribos pernai gyveno apie 312 tūkst. žmonių: jų pajamos buvo mažesnės kaip 245 eurai per mėnesį vienam asmeniui arba 515 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Kaimyninėje Latvijoje tokių gyventojų dalis siekė 32,8 proc., Estijoje – 26,9 proc.

Vidutiniškai ES atostogų ne namuose 2018 metais sau negalėjo leisti 28,3 proc. vyresnių nei 16 metų amžiaus gyventojų. Didžiausia – 58,9 proc. – tokių gyventojų dalis buvo Rumunijoje, Kroatijoje (51,3 proc.) ir Graikijoje (51 proc.).

Mažiausia tokių gyventojų dalis užfiksuota Švedijoje (9,7 proc.), Liuksemburge (10,9 proc.) ir Danijoje (12,2 proc.).

Per praėjusius metus benamių žmonių skaičius Los Andželo apygardoje išaugo 12 proc. Kaip teigia pareigūnai, apygardoje beveik 59 000 žmonių gyvena prieglaudose, automobiliuose ar tiesiog gatvėse.

Didžiausias benamių žmonių skaičiaus augimas užfiksuotas pačiame Los Andželo mieste. Los Andželo mieste benamių skaičius išaugo 16 proc. iki daugiau kaip 36 tūkst.

Los Andželo apygarda yra tankiausiai apgyvendinta JAV Kalifornijos valstijos apygarda.

Benamių skaičiaus didėjimas susijęs daugiausia su būsto už prieinamą kainą trūkumu ir augančiomis būsto nuomos kainomis.

Pagal Statistikos departamento duomenis, praėjusiais metais didelį materialinį nepriteklių patyrė 11,1 proc. šalies gyventojų, 2017 m. – 12,4 proc., kai ekonominio klestėjimo metu 2008 m. šis rodiklis siekė 12,5 proc., o per krizę 2010 m. didelį materialinį nepriteklių patyrė 19,9 proc. gyventojų.

Materialinio nepritekliaus lygis šalyje taip pat nuosekliai mažėja: pernai šis rodiklis siekė 23,1 proc., 2017 m. – 24,4 proc., klestėjimo metu 2008 m. – 23 proc., per krizę 2010 m. materialinį nepriteklių patyrė 36,3 proc. šalies gyventojų.

„Materialinis nepriteklius labiausiai mažėjo vaikų ir vyresnio amžiaus gyventojų grupėse. (...). Praėjusiais metais buvo įvesti universalūs vaiko pinigai bei mokama papildoma išmoka gausių ar nepasiturinčių šeimų vaikams, didintos senatvės pensijos“, – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pranešime cituojamas ministras Linas Kukuraitis.

Pažymima, kad didžiausias materialinio ir didelio materialinio nepritekliaus lygio mažėjimas fiksuojamas 65 metų ir vyresnių gyventojų bei vaikų grupėse.

Nepriteklius skaičiuojamas, įvertinus gyventojų rūpesčius skiriant lėšų būsto nuomai, komunaliniams mokesčiams, kredito įmokoms, savaitės trukmės atostogoms ne namuose, būsto šildymui, mėsai, žuviai ar analogiškam vegetariškam maistui kas antrą dieną, nenumatytoms išlaidoms ir automobiliui, kurio negali įsigyti dėl lėšų stokos.

Jeigu namų ūkis susiduria su bent keturiais sunkumais iš šešių, laikoma, kad jis patiria didelį materialinį nepriteklių. Jeigu susiduria su tam tikrais sunkumais apmokėdami sąskaitas išvardintose srityse, tuomet laikoma, kad patiriamas materialinis nepriteklius.

SADM taip pat atkreipė dėmesį į sprendimus, kurie pernai prisidėjo prie materialinio nepritekliaus mažėjimo.

Vienas iš tokių – vaiko pinigai. Pernai visiems vaikams pradėta mokėti universali 30 eurų išmoka vaikui, o gausioms ir nepasiturinčioms šeimoms mokėta papildoma išmoka, priklausomai nuo vaiko amžiaus – 15,2 arba 28,5 euro. Vaiko pinigus vidutiniškai praėjusiais metais apytiksliai gavo 492 tūkst. vaikų, iš kurių apie 130 tūkst. taip pat buvo mokama papildoma išmoka.

Prie materialinio nepritekliaus mažėjimo prisidėjo ir pensijų didinimas. Vidutinė senatvės pensija turint būtinąjį stažą per vienus metus pakilo nuo 301 iki 337,5 euro, vidutinė pensija – nuo 287 iki 319 eurų. Tai lėmė senatvės pensijų indeksavimas ir papildomas socialinio draudimo bazinės pensijos didinimas.

Pernai taip pat didėjo socialinės pašalpos nepasiturintiems. Pernai, palyginti su 2017 m., vidutinis socialinės pašalpos dydis per mėnesį vienam gyventojui išaugo nuo 65,5 iki 80,9 euro, pirmą kartą po krizės buvo padidintos valstybės remiamos pajamos, todėl į piniginę socialinę paramą galėjo pretenduoti gyventojai su didesnėmis pajamomis.

Nuo pernai taip pat įsigaliojo įstatymai, kurie leidžia neįskaityti dalies pajamų, kai pretenduojama į piniginę socialinę paramą. Pavyzdžiui, skaičiuojant, ar šeima gali pretenduoti į socialinę pašalpą, taip pat būsto šildymo, vandens išlaidų kompensacijas, į pajamas neįskaitomi vaiko pinigai ir 15-35 proc. darbo pajamų, priklausomai nuo šeimos sudėties ir vaikų skaičiaus. Pernai įtvirtinta ir nuostata, kad socialinę pašalpą gavęs ir dirbti pradėjęs asmuo turi teisę kurį laiką gauti 50 proc. iki įsidarbinimo mokėtos išmokos.

Prie materialinio nepritekliaus mažėjimo, pasak SADM, prisidėjo ir išaugusios nedarbo socialinio draudimo išmokos. Dėl kartu su Darbo kodeksu priimtų teisės aktų išaugo išmokos darbo netekusiems žmonėms, kurie dirbdami mokėjo įmokas ir taip apsidraudė nuo pajamų netekties nedarbo laikotarpiu. Pernai sausį ji siekė 282 eurus, gruodį – 305 eurus.

Didelį materialinį nepriteklių patyrė apie 310 tūkst. gyventojų, jie dėl lėšų stokos susidūrė su bent keturiais iš šešių materialinio nepritekliaus elementais, pranešė Statistikos departamentas, remdamasis išankstiniais pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo duomenimis.

Gyventojų, patiriančių didelį materialinį nepriteklių, dalis mieste ir kaime beveik nesiskyrė ir buvo atitinkamai 11,1 proc. ir 11,2 proc. – atitinkamai 1,6 ir 0,5 procentinio punkto mažiau nei 2017 metais.

Didžiuosiuose miestuose 8,6 proc. asmenų patyrė didelį materialinį nepriteklių, kituose miestuose – 15,1 proc. (2017 metais – atitinkamai 11,3 ir 14,8 proc.).

Pagal amžių materialinį nepriteklių dažniausiai patyrė 65 metų amžiaus ir vyresni asmenys, rečiausiai – 25–49 metų amžiaus asmenys. Materialinio nepritekliaus lygis skirtingose amžiaus grupėse pernai keitėsi nevienodai: 18–24 metų ir 50–64 metų amžiaus grupėse – padidėjo, kitose – sumažėjo.

Didelio materialinio nepritekliaus lygis 50–64 metų amžiaus grupėje per metus truputį padidėjo, kitose amžiaus grupėse sumažėjo.

Namų ūkiai be vaikų materialinį nepriteklių patyrė dažniau, nei šeimos su vaikais, o dažniausiai materialinis nepriteklius vargino vienus gyvenančius asmenis. Materialinio nepritekliaus lygis vieno gyvenančio asmens namų ūkiuose pernai siekė 38,8 proc. (0,8 punkto daugiau nei 2017 metais), didelio materialinio nepritekliaus lygis siekė 20,7 proc. (1,5 proc. punkto daugiau).

Namų ūkiuose, kurie per apklausą nurodė, kad negalėtų apmokėti nenumatytų išlaidų iš savo lėšų (280 eurų), pernai gyveno 48,8 proc. gyventojų, dėl lėšų stokos negalėjo valgyti mėsos, žuvies ar lygiaverčio vegetariško maisto bent kas antrą dieną – 14,5 procento. Namų ūkiuose, kurie neturi galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose, pernai gyveno 40,7 proc. asmenų.

Pakankamai šildyti būsto pernai negalėjo 28 proc., dėl pinigų stokos laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų įmokų – 10,3 proc., dėl lėšų stokos neturėjo automobilio – 8,5 proc. namų ūkių.

Su visais išvardytais nepritekliais pernai, palyginti su 2017 metais, buvo susiduriama rečiau, išskyrus galimybę laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinius mokesčius, būsto ar kitų paskolų įmokas.

Kaimo gyventojai daug rečiau nei miestiečiai skundėsi negalintys tinkamai apšildyti būsto, truputį rečiau – negalintys laiku sumokėti būsto nuomos, paskolų ar kredito įmokų. Kiti išvardyti nepritekliai kaime buvo patiriami dažniau nei mieste.

Duomenys apie gyventojų materialinį nepriteklių surinkti 2018 metų sausio–balandžio mėnesiais atlikus pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinį tyrimą ir apklausus 4,9 tūkst. namų ūkių.

– Kokie visuomenės nuomonės tyrimai yra atliekami, kalbant apie požiūrį į imigraciją Lietuvoje?

– Tokių tyrimų išties trūksta, bet vertėtų atskirti nuomonę nuo to, kaip visuomenė iš tikrųjų priima imigrantus šalyje. Neapykantos nusikaltimų atžvilgiu, mes dar geroje situacijoje, lyginant su Rytų Europa – Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovėnija. Lietuvos problemos daugiau apsiriboja neapykantos kalba, tuo tarpu minėtos šalys jau nuėjo neapykantos nusikaltimų keliu.

Kalbant apie priėmimą ir požiūrį, reikia suvokti, kad Lietuvoje darbo migrantas iš Ukrainos nėra tas pats, kas čečėnas pabėgėlis iš Grozno. Jis yra tas pats žmogus, bet visuomenės nuostatose formuojasi labai skirtingi suvokimai apie baltaodį darbo migrantą ir politinį pabėgėlį iš musulmoniškos šalies. Taigi, nėra vienareikšmiško atsakymo – lygiai taip pat, kaip ir sunku nusakyti, kaip jie čia gyvena. Britas iš Londono turbūt Lietuvoje gyvena gerai, taip pat turbūt oriai įsikūrė ir IT specialistas iš Indijos, bet ilgųjų reisų vairuotojas iš Ukrainos gyvena ne taip gerai, o iš Turkijos pabėgėlių stovyklos atvykęs Sirijos pilietis su potrauminiu sindromu – gal ir visai prastai. Mums nereikia keliauti labai toli – pažiūrėkime, kas vyksta po „Brexit“, kokia yra neapykanta Rytų europiečiams. Ir tai nėra rasizmas, nes ties procesai vyksta tarp tos pačios rasės asmenų. Čia įsijungia socialinis statutas visuomenėje, socialinis (ne)saugumas, populizmas, post-tiesos visuomenės elementai ir kt.

– Į Lietuvą atvyksta daug darbo migrantų iš Ukrainos. Kaip manote, ar esamų darbo vietų užpildymas pigia jėga išspręs šalies demografines problemas?

– Aišku, užpildys darbo vietas, tik klausimas: kas, kaip ir kokia kaina? Pavyzdžiui, Katare tikrų piliečių yra maždaug 15-20 proc., o daugiau nei 80 proc. yra migrantai, kurie dirba viską, ko nenori turtingi katariečiai. Šių migrantų mirtingumas kelia siaubą. Statant Sočio žiemos olimpinių žaidynių stadioną Rusijoje, žuvo daugiau nei 60 darbo migrantų, jau nekalbant apie aukų skaičių statant futbolo stadioną Katare. Taip, migracija sprendžia problemas, kuriama infrastruktūra, statomi stadionai, tik kyla klausimas – kas vardan to yra aukojama? Tai nebūtinai yra prekyba žmonėmis ar moderni vergovė, bet tai apima išnaudojimą ir tai, kaip neoliberali ekonomika sukuria vergovę, kuri veikia globaliame migracijos procese. Faktas, jog imigrantai, atvykstantys į Lietuvą, sprendžia ir demografijos, ir ekonomikos, ir mokesčių, ir net senėjimo problemas – bet tai nebus už dyką. O tai reiškia, kad liberalizuojant imigracijos politiką labai svarbu sukurti darbo ir gyvenimo sąlygų stebėjimo mechanizmą, kuris mažintų išnaudojimą ir prekybą žmonėmis.

– O ar Lietuvoje turime infrastruktūrą, kuri galėtų garantuoti tam tikras socialines paslaugas ir saugumą atvykstantiems?

– Manau, infrastruktūra yra, tik klausimas, ar ji pakankamai jautri ir pasiruošusi spręsti realias problemas. Turime pakankamai įstatymų ir į teisinę bazę puikiai integruotų direktyvų, bet nemanau, kad institucijos turi pakankamai žmogiškųjų, finansinių išteklių ar gebėjimų identifikuoti situacijas kompleksiškai. Bet čia svarbu strateginis požiūris.

Pavyzdžiui, šiandien Darnaus vystymosi darbotvarkėje mes labai aiškiai matome, kokios sąsajos yra tarp skirtingų iššūkių: migracijos politikos, nelygybės, išnaudojimo, prekybos žmonėmis ir skurdo. Darbotvarkėje matomas holistinis požiūris į kompleksinių problemų sprendimą. Deja, Lietuvos atveju matyti, kad hiperkompleksiniai iššūkiai sprendžiami itin fragmentuotomis politikos priemonėmis, kurios tarpusavyje nėra susijusios; pradedant institucine subordinacija ir baigiant konkrečių politinių procesų atskyrimu. Pavyzdžiui, už diasporos politiką atsakinga viena ministerija, už prekybos žmonėmis – kita, o už migrantų integraciją – dar kita. Tarpusavio susikalbėjimo nėra, sąsajų tarp skirtingų veiksmų planų taip pat nėra. Tai nėra holistinis požiūris į kompleksinių problemų sprendimą.

– Kokias pagrindines migracijos politikos problemas įžvelgiate, kalbant apie visuomenės įsisavinimą bei pačių tikslų įgyvendinimą?

– Kai manęs klausia apie visuomenės įsisavinimą, yra vienas banalus atsakymas – švietimas. Reikia įdėti labai daug pastangų, kad visuomenės neigiamos nuostatos apie migraciją pasikeistų. Prie to stipriai prisideda ir žiniasklaida, ir visas viešasis diskursas, įskaitant ugdymo programas darželiuose, mokyklose bei universitetuose, kur nėra pakankamai kalbama apie įvairovę. Turime kalbėti ne tik apie tai, kaip keisti požiūrį, bet ir ieškoti daugiau resursų metodinėms priemonėms, ruošti žmonėms, kurie galėtų tai diegti praktikoje. Kitas klausimas yra politinė komunikacija: kaip vyriausybė komunikuoja sprendimus, kurie yra jautrūs visuomenei, ir dažnai susilaukia rezonansinio atsako. Paprastai šie klausimai nėra niekaip komunikuojami arba komunikuojami klaidingai. Tai liečia ne tik emigraciją, bet ir vaikų, mažumų teises ir kt. Kai 2015 m. rudenį prasidėjo didžiuliai migracijos srautai, visi šios srities ekspertai ir teisininkai situaciją vadino „migracijos krize“, nors realiai tai buvo infrastruktūros ir politinės komunikacijos krizė. Tai puikiai iliustruoja statistika: per metus į ES atvyksta daugiau nei milijonas žmonių ir didelę dalį ES populiacijos prieaugio (apie 85 proc.) sudaro būtent imigrantai. Į šiuos skaičius niekas nekreipė dėmesio, bet staiga pasidarė didžiulė problema perkelti 200 tūkst. pabėgėlių. Lietuvoje mes taip pat galime drąsiai kalbėti apie tokias pačias komunikacijos problemas, arba „pabėgėlių krizę be pabėgėlių“.

Aš jau nekalbu apie migracijos politikos turinį. Pastarieji Lenkijos, Vengrijos, D. Britanijos ir JAV įvykiai rodo, kad buvo daug investuota į komunikaciją, bet pati politika neturėjo jokio turinio. Kalbame apie Donaldą Trumpą, „Brexit“, Jaroslavą Kačinskį ir Viktorą Orbaną. Svarbu kvestionuoti turinio ir komunikacijos lygiavertiškumą, kad būtų išvengta populizmo; ir atsižvelgti į vyraujančią nelygybę bei skurdą. Tačiau komunikuoti vengiama, nes tai jautrūs klausimai. Kodėl vengiama diskusijų apie pensijų reformas ir demografinius procesus, o komunikuojama apie pabėgėlių perkėlimą, gėjų teises ir migraciją? Taip bandoma manipuliuoti rinkėju ir konstruoti tam tikrą politiką taip vadinamoje post-tiesos visuomenėje. Objektyviai ir skaidriai diskutuoti yra sunku ir tam reikia didelių investicijų į sąmoningumo didinimą.

– Rodos, Lietuvoje žmonių pragyvenimo lygis auga, ekonominiai rodikliai vis didėja, bet socialinė atskirtis šalyje išlieka viena didžiausių. Kaip manote, kodėl socialinė nelygybė ir skurdas mūsų neapleidžia?

– Esu migracijos specialistas, todėl tiesiogiai analizuoti socialinės nelygybės negalėčiau. Visgi, žvelgiant iš mano srities perspektyvos, žinoma, socialinė atskirtis, skurdas ir jo pasekmės yra viena esminių emigracijos priežasčių. Šalia to turime ir kitus jautrius aspektus: didelis savižudybių skaičius, vaikų teisės, smurtas artimoje aplinkoje, ypač prieš moteris, diskriminacija, lyčių nelygybė. Be to, struktūrinės nelygybės: nedarbas, alkoholizmas ir visa kita, kas jau yra ne tik socialinės nelygybės, bet ir skurdo pasekmė.

Žvelgiant giliau, daugybė žmonių Lietuvoje gyvena skurde arba ant skurdo ribos – apie 800 tūkst. iš 2,9 mln. piliečių. Tačiau nereikia apsistoti vien ties skurdu – į svetur gyventi išvyksta ir daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Tai aukštos kvalifikacijos emigracija. Kalbant apie neigiamus reiškinius, aš išskirčiau tamsiąją emigracijos pusę: prekybą žmonėmis ir vaikais, kuri įgauna mums ir neatpažįstamas formas, pasireiškiančias per Europos Sąjungos vidinį mobilumą. Yra ir kiti išnaudojimo būdai, tokie kaip seksualinė prievarta, priverstinis darbas. Šiandien jau yra ir atvejų, kai vaikai išnaudojami internetinėje pornografijoje. Tų formų yra labai daug ir kasmet šių nusikaltimų mastas vis auga.

Moderni vergystė yra beveik tas pats, kas ir prekyba žmonėmis, tik pirmoji sąvoka yra naudojama Jungtinėje Karalystėje, o antroji – Europos Sąjungoje.

Kalbant apie emigraciją, reikia įvertinti ne tik mobilumo, bet ir socialinės atskirties aspektus. Kol mūsų piliečiai bėga iš Lietuvos, į šalį atvyksta kitų valstybių gyventojai – ne tik politiniai pabėgėliai iš Rusijos ar Baltarusijos, bet ir darbo migrantai iš Ukrainos, Kinijos ir kitur. Čia įvyksta lūžio taškas – iki šiol manėme, jog mūsų valstybė nėra ta, kurioje užsieniečiai mato savo gyvenimo perspektyvas, bet faktai rodo visai ką kita. Dabartiniai imigracijos srautai kelia klausimus: kiek mūsų socialinė sistema yra pasiruošusi ir kiek ji yra jautri atskiroms imigrantų grupėms. Šis klausimas yra labai kompleksinis.

Beje – Europoje vis dar puikiausiai veikia sistemos, kurios išnaudoja lietuvius užsienio darbo rinkoje, o šiandien tą patį modelį galime stebėti ir pačioje Lietuvoje, kur yra išnaudojami darbo migrantai iš taip vadinamų trečiųjų šalių.

– Ar tai galima pavadinti moderniąja vergyste?

– Taip, moderni vergystė yra beveik tas pats, kas ir prekyba žmonėmis, tik pirmoji sąvoka yra naudojama Jungtinėje Karalystėje, o antroji – Europos Sąjungoje. Remiantis Lietuvos įstatymais, turime kalbėti apie prekybą žmonėmis, kuri atitinka Jungtinėje Karalystėje naudojamą terminą.

– Ar Lietuvoje susiduriama su prekyba žmonėmis?

– Taip. Šalyje veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, kuriame yra registruoti Nepalo, Kinijos, Ukrainos gyventojų išnaudojimo atvejai, taip pat moterų iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos – savo šalyse jos buvo daktarės, mokytojos, o čia atvežtos į viešnamius buvo seksualiai išnaudojamos. Tokių istorijų yra daug, bet apie jas mažai kalbama. Anksčiau, rodos, tokios situacijos buvo svetimos ir tolimos, bet dabar tai vyksta šalia mūsų. Ar mes kaip visuomenė ir mūsų institucijos sugeba į tai reaguoti, identifikuoti šiuos atvejus, atpažinti skirtingas išnaudojimo bei pažeidžiamumo formas?..

Nepaisant to, nereikia pasiduoti pesimizmui, nes šalia vyksta ir aukštos kvalifikacijos migracija į Lietuvą ir iš jos, kur didelių integracijos iššūkių nėra. Visgi, aukštos kvalifikacijos migracija ir diaspora sudaro itin mažą dalį visų migravimo procesų. Europiniame lygmenyje didelė dalis migrantų užima taip vadinamas 3D darbo vietas (purvinas, sunkus ir pavojingas darbas, angl. dirty, difficult and dangerous). Į visus šiuos procesus verta žiūrėti kompleksiškai, globalių iššūkių perspektyvoje – atsižvelgiant į sąsajas su klimato kaita, darniu vystymu ir t. t. Lietuva jau seniai yra globalios migracijos procesų dalis, tik jos vaidmuo yra specifinis.

Darbo migracijoje sąlygos visur yra labai panašios ir nepriklauso nuo vietos politikos – nesvarbu, ar tai ukrainiečiai, rumunai ir bulgarai Pietų Europoje, ar tai lietuviai, lenkai ir latviai Šiaurės ir Vakarų šalyse, ar tai ukrainiečiai ir nepaliečiai Lietuvoje.

– Kyla klausimas – ar migracijos procesuose dar egzistuoja žmogaus teisės?

– Šis klausimas labai svarbus. Nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios Europoje itin svarbiu žmogaus teisių elementu tapo migracijos saugumizacija. Kitaip tariant, žmogaus teisės nuėjo į antrą planą, o saugumas – į pirmą. O gal net į trečią, nes jų vietą užėmė ekonomika ir finansinės perlaidos. Pavyzdžiui, pinigai, kuriuos į Moldovą vietos bendruomenėms siunčia svetur gyvenantys migrantai, sudaro apie 30-40 proc. BVP, kai Lietuvoje – tik 6–12 proc. Kai užsienyje uždirbami pinigai sudaro daugiau nei trečdalį valstybės BVP, tai jau ne tik socialinis fenomenas, bet ir svarbus ekonominis instrumentas. Klausimas – kaip šis instrumentas yra taikomas.

– Su kokiomis informavimo problemomis susiduriama Lietuvoje?

– Vis labiau žaidžiama emocijomis. Tas atsitiko ir su Matuko istorija, ir su pabėgėlių perkėlimu. Nepanašu, kad su vaikų teisėmis ar globaliu migracijos procesu bus kitaip. Situacija kaip tik aštrėja, mes tarsi pasistatėme sienas ir galvojame, jog nuo to mums saugiau. Ilgalaikėje perspektyvoje globali nelygybė sparčiai auga. Šiandien 1 proc. visų pasaulio gyventojų turi daugiau, nei pusė likusios populiacijos – ir ateityje jie turės daugiau, nei du jos trečdaliai. Nepaisant darnaus vystymo ir žmogaus teisių procesų, nelygybė didėja. Grįžtame prie to paties: būtų naivu tikėti, kad tie, kurie neturi pinigų, nevyks pas tuos, kurie jų turi. Be to, maisto rizikos, globalios taikos, terorizmo, klimato kaitos, gimstamumo ir mirtingumo indeksai rodo, jog migracija iš globalių Pietų į Šiaurę yra intensyvi ir ji vis didės. Tik norisi iškelti klausimą, ar dabar atkuriama taip vadinama „Europos tvirtovė“ (Fortress Europe) ir sienos mums padės, ar padarys meškos paslaugą.

– Kaip manote, nuo kada darželiuose ir mokyklose turėtų būti integruojama programa apie migraciją?

– Nuo pat pradžių, ypač matant dabartinę situaciją – nereikia šios temos kažkaip specialiai integruoti. Mes patys esame viena labiausiai migruojančių tautų ES. Nesvarbu, ar tai ekonominiai, socialiniai ar kultūriniai veiksniai, ar visi viename, bet migracija yra natūrali gyvenimo dalis. Todėl įvairovės suvokimas jau turėtų būti mūsų sąmonėje ir pasąmonėje. Trūksta tik politinės valios, kad į tai būtų pradedama žiūrėti kaip į normą, o ne kaip į fenomeną. Čia gali padėti ta pati Darnaus vystymosi strategija ir globalus švietimas kaip horizontali priemonė.

– Kas gerėja Lietuvos migracijos politikoje?

– Aš išskirčiau vieną gerą tendenciją, dėl įvairių priežasčių: ir dėl advokacijos nevyriausybinių organizacijų, ir dėl to, jog Lietuva pasirašė pabėgėlių perkėlimo sutartį su ES – visi šie procesai inicijavo sprendimus, kurie laikomi gerąja praktika regione. Tai subsidijuojamos darbo vietos, sulygintos socialinės ir ekonominės teisės pabėgėliams ir papildomos apsaugos gavėjams, priimtas integracijos veiksmų planas. Vis dėlto, aš grįžčiau prie fakto, kad labiausiai Lietuvoje trūksta bendro holistinio požiūrio į migracijos politiką, nes spręsdami vieną problemą visai negalvojame apie pasekmes arba kitų problemų lygiavertį egzistavimą. Tam reikalinga ne tik holistinė migracijos politika, bet ir konkrečių Darnaus vystymosi tikslų (DVT) lokalizavimas, susijęs su migrantų teisėmis, kova prieš prekybą žmonėmis, lyčių lygybe ir nelygybės mažinimu.

„Jei žiūrėsime pagal labiausiai nepasiturinčius žmones, Bulgarijai tai būdinga ypač skurstantiems žmonėms, o Lietuvoje tai būdinga net ir vidutinių pajamų gyventojams. Pagal asmenų, negalinčių laiku susimokėti už komunalines paslaugas, rodiklį esame arti ES vidurkio. (...) Kaimo namų ūkiai nėra tie, kurie išsiskiria iš bendro konteksto. Būtent miesto namų ūkio dalis, kuri nepajėgia šildytis, yra gerokai didesnė“, – Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos posėdyje sakė V. Lekavičius.

Pasak Statistikos departamento Gyvenimo lygio ir užimtumo statistikos skyriaus vedėjos Reginos Deveikytės, atlikta apklausa parodė tendenciją, kad namų ūkiai per metus turėjo bent vieną kartą, kai vėlavo sumokėti komunalinių paslaugų įmokas. Manoma, kad šis Lietuvos rodiklis yra gana geras, nes vėlavimus šiek tiek drausmina kompensacijų mokėjimas: jei laiku nesusimokama už komunalines paslaugas – negaunama ir kompensacija.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Piniginės paramos skyriaus vedėja Svetlana Kulpina teigė, kad ES šalys narės raginamos skirti paramą tada, kai elektros ir šildymo išlaidos viršija 10 proc. žmogaus gaunamų pajamų.

„Lietuva nuo 2017 m. šildymo sezono taip pat padidino kompensacijos dalį iki 10 proc. Tai – tikslinė priemonė, nukreipta į energetinio skurdo segmentą. 2018 m. pabaigoje turėjome 122 tūkst. asmenis, kurie gauna būsto šildymo kompensaciją, ir tai sudaro 4,4 proc. visų Lietuvos gyventojų.

Didžioji dalis būsto šildymo kompensacijų gauna gyventojai centralizuotai šildomuose būstuose. Šildantiems centralizuotai vidutinė kompensacija sudaro 30,5 euro, o kitomis kuro rūšimis, daugiausiai malkomis, – 43,7 euro“, – sakė S. Kulpina.

Pasak jos, pastebima, kad kietojo kuro kainos kasmet vis auga. 2018 m., palyginti su 2017 m., būsto šildymas kietuoju kuru vidutiniškai pabrango 7 eurais, o šildymas centralizuotai – 10 eurų.