Paakino pandemija

Vieniems pandemija ir ją lydėjęs karantinas, privertęs užsidaryti namuose, kėlė liūdesį, neviltį, pyktį, o štai Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas vilnietis V.Zabielskas išnaudojo netikėtą stabtelėjimą kūrybai – pastatė rašytinį paminklą Lietuvos kariuomenės karininkams – sovietinės ir nacistinės okupacijų aukoms atminti.

Tai išsamus, paremtas skaičiais ir faktais, gausiai iliustruotas nuotraukomis enciklopedinis leidinys. Jame apžvelgta Lietuvos karininkijos tragedija, kuri prasidėjo 1940 m. birželio 15-ąją, kai Lietuvos vyriausybė išdavė savo gerai gerai ginkluotą, profesionaliai parengtą ir patriotiškai nusiteikusią kariuomenę, nutarusi nesipriešinti SSRS ultimatumui.

Pasak V.Zabielsko, svarstant SSRS ultimatumą, tik prezidentas Antanas Smetona, krašto apsaugos ministras brg. gen. Kazys Musteikis, švietimo ministras Kazimieras Jokantas ir valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis pasisakė už pasipriešinimą ginklu Raudonosios armijos dalinių įvedimui į Lietuvą. Tačiau Vyriausybės daugumos ir anuomečio kariuomenės vado Vinco Vitkausko bei buvusiojo – Stasio Raštikio – nuomonė buvo kitokia.

Maža to, V.Vitkauskas netrukus savo įsakyme kariuomenei teisino Lietuvos okupaciją, teigdamas, kad į Lietuvą įžengė daugiau SSRS kariuomenės tam, kad „... padidintų mūsų ir savo krašto saugumą“. Ir čia pat patikino, kad mūsų kariuomenė liks, kokia buvusi, tik jau kartu „... su mums drauginga SSRS kariuomene“. Kaip buvo iš tiesų?

Rusiška kariuomenės pertvarka

Kai V.Vitkauskas leido minėto pobūdžio įsakymus kariuomenei, SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas, 1940 m. birželio 15-ąją į Lietuvą atvykęs kaip Maskvos ypatingasis įgaliotinis pasirūpinti marionetinės „Liaudies vyriausybės“ sudarymu ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS teisėtumo regimybe, buvo patenkintas – Lietuvos vyriausybė savo rankomis dar birželio 15-ąją suėmė savo aukštus pareigūnus – vidaus reikalų ministrą ministrą ats. brg. gen. Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Birželio 25-ąją aukšto rango Lietuvos kariuomenės karininkus pradėta leisti į atsargą – tai sovietai traktavo kaip kariuomenės apvalymą nuo reakcingų elementų, t.y. nenorinčiųjų susitaikyti su revoliuciniais pokyčiais Lietuvoje.

Vertė: knygoje pateikiama pagrindinė informacija apie represuotą kariuomenės elitą. / Leidėjų nuotr.

Lietuvos kariuomenę pradėta tvarkyti pagal rusišką modelį ir liepos 6-ąją ji buvo pavadinta Liaudies kariuomene. Jai vadovauti buvo paskirtas Maskvos statytinis gen. mjr. Feliksas Baltušis-Žemaitis. Prasidėjo esminis Lietuvos kariuomenės likvidavimo etapas.

Liepą pradėta suimti karininkus. Pirmosiomis aukomis tapo žvalgybos ir kontržvalgybos pagrindiniai asmenys: pulkininkai Kostas Dulksnys, Petras Kirlys, Juozas Matusaitis ir kt., nes Maskvą domino Lietuvos žvalgybos ryšiai su kitų šalių žvalgybomis, Sovietų Sąjungoje turėta agentūra. Kartu naikinta sovietų nekenčiama Šaulių sąjunga.

Masiniai suėmimai

1940 m. rugpjūčio 27-ąją (rugpjūčio 25-ąją vadinamasis Liaudies Seimas ypatingos sesijos metu patvirtino sovietinę Lietuvos Konstituciją) buvo panaikinta lietuviška Krašto apsaugos ministerija, o Lietuvos kariuomenė, inkorporuota į Raudonąją armiją, nustojo egzistavusi. Masiniai jos karininkų suėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14-ąją. Buvo suimti ir išvežti į sovietinius lagerius 236 karininkai. Planus suimti jų dar daugiau sugriovė prasidėjęs karas.

Besitraukianti Raudonoji armija iš Kauno kalėjimo išsivežė dalį ten laikytų suimtų karininkų, kurių nemaža nužudė Červenėje. Dalis Lietuvos karininkų buvo sadistiškai nužudyti pirmosiomis karo dienomis Panevėžyje, Rainiuose, Zarasuose ir kt. Buvo suimami ir iš Raudonosios armijos dėl įvairių priežasčių nepasitraukę karininkai. Juos suimant ypač stengėsi Lietuvos NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus (Jehošua) Rozauskas. Tai šis sovietinės Lietuvos NKGB budelis pačioje karo pradžioje pats pasiūlė Maskvos emisarams: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti.“ Jo nuomone, reikėjo sušaudyti apie 400 tokių kalinių. Beje, šis budelis klestėjo sovietmečiu ir liko nesuimtas bei nenubaustas nepriklausomoje Lietuvoje.

Vidutinis nužudytų generolų amžius buvo 47 metai, pulkininkų – 44, majorų – 43, kapitonų – 37, leitenantų – 31.

Skyrė bausmes žuvusiesiems

Išvežtus į lagerius karininkus dažniausiai tardė sovietinės NKVD Ypatingojo tardymo skyriaus pareigūnai, jie kai kurias sukurptas bylas perduodavo peržiūrėti NKVD Ypatingajam pasitarimui.

Ypatingojo pasitarimo darbo efektyvumas kėlė nuostabą. Pvz., vien 1942 m. rugsėjo 5 d. šis mistinis pasitarimas paskyrė ilgus kalinimo metus ar mirties bausmes 199 Lietuvos kariuomenės karininkams, tuo metu jau kalėjusiems. Pažymėtina, kad ne viena mirties bausmė buvo paskirta tuo metu jau žuvusiems lageryje, pvz., Sverdlovske jau sušaudytam ats. kpt. Juozui Gineičiui Ypatingasis pasitarimas paskyrė aštuonerius metus lagerio, o plk. ltn. Vladui Žutautui – penkerius metus lagerio, praėjus dvejiems metams po jo žūties.

Nemažai mūsų karininkų žuvo kalėjimuose, taip ir nesulaukę jokio nuosprendžio. Vos po kelis mėnesius gyvenimą lageriuose ištvėrė penki pulkininkai leitenantai, septyni kapitonai, trylika leitenantų ir kt.

Kitas mūsų karininkų naikinimo būdas – nuteisimas mirties bausme. Karininkus šaudė Maskvos, Gorkio, Sverdlovsko, Norilsko, Archangelsko, Rešotų, Kansko lageriuose ir kalėjimuose. Buvo šaudomi ir valstybės tarnybose dirbę atsargos karininkai. Sovietiniai tardytojai ypač nekentė buvusių šaulių. Raudonieji okupantai skubėjo naikinti išsilavinusią, gabią Lietuvos karininkiją, kad būtų lengviau valdyti mūsų šalį. Beje, vidutinis nužudytų generolų amžius buvo 47 metai, pulkininkų – 44, majorų – 43, kapitonų – 37, leitenantų – 31.

Unikalūs autoriaus darbai

Lietuvos karininkija patyrė netekčių ir po pirmosios sovietų okupacijos – dalyvaudama Birželio sukilime, Vietinėje rinktinėje, savisaugos daliniuose, Tėvynės apsaugos rinktinėje, partizaninėje kovoje. Viena pirmųjų aukų tapo 1945 m. gruodį enkavėdistų iš anglų zonos Vokietijoje pagrobtas ir Maskvoje sušaudytas gen. Petras Kubiliūnas. Vilniuje, KGB rūsiuose, buvo sušaudyti 24 Lietuvos kariuomenės karininkai. Iki šiol negirdėti, kad koks nors kagėbistas būtų sulaukęs už tai bausmės. Nacistinės okupacijos aukų sąraše – 29 Lietuvos kariuomenės karininkai, tarp kurių už antinacinę veiklą buvo sušaudyti, pvz., kpt. Vladas Čekauskas, kpt. Albinas Gailius ir kt.

Leidinyje pateikti trumpi karininkų biografijos duomenys, nuotraukos, paskutinės tarnybos pareigos, kariniai laipsniai ir jų pakeitimai, apdovanojimai. Išsamaus, labai reikalingo mūsų istorijai leidinio autorius tikisi, kad mūsų karininkai, sušaudyti ir kitais būdais nužudyti ar žuvę kalėjimuose, niekada nebus pamiršti.

Leidinio autorius V.Zabielskas, beje, buvo vienas lyderių, statant 1991 m. Norilske memorialą žuvusiems Baltijos valstybių karininkams, buvo vienas iš Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido sąjungos įkūrėjų, yra Lietuvos atsargos karininkų sąjungos garbės narys, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos narys ir, kas itin reikšminga jo biografijoje, – dešimties tomų fundamentalaus enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 m.“ vienas iniciatorių ir autorių, leidybos organizatorius. Šis žmogus padarė tai, ko iki šiol nepadarė valstybė, – jo iniciatyva Kaune, Aukštųjų Šančių karių kapinėse, iškilo didingas paminklas Lietuvos kariuomenės karininkams – sovietinės ir nacistinės okupacijų aukoms atminti.

Pasirodė, kad pūliuojančias žaizdas, kurias it kokie tautų kalėjimo sanitarai po ilgų ignoravimo dešimtmečių ėmė gydyti „Memorial“ aktyvistai, labiausiai skauda ne aukoms, bet budeliams. Enkavėdistų palikuonių režimui nepatiko tai, kad organizacija dėmesį atkreipė ir į tebevykstančią istoriją, į žmogaus teisių padėtį šių dienų Rusijoje. Vienos nuomonės inkvizicija, kuri dabar jau įteisinta Rusijos įstatymuose, praktikavosi su „Memorial“. Prieš organizacijos atskirus padalinius, jų aktyvistus pulta NKVD smogikų anūkų rankomis. „Memorial“ viena pirmųjų atsidūrė ir tarp „užsienio agentų“, kuriuos šiandienė Rusijos valdžia kepa konvejeriu it pigius tešlainius, nors kritikuoti tarptautinei organizacijai tarptautinį finansavimą yra daugiau nei absurdiška. Naivu viltis, kad savo skaistumą seniai praradę Rusijos teisėjai, kurių rankose dabar atsidūrė prokuratūros prašymai likviduoti „Memorial“, nepasielgs it NKVD šutvė, pasmerktojo byloje raudonu pieštuku brūkštelėdavusi mirtiną nuosprendį. Baisu ir pagalvoti, jei / kai tai nutiks, kas lauks dokumentų, raudonojo teroro žiaurumus liudijančių artefaktų, kuriuos yra surinkusi „Memorial“.

Kodėl mes nesugebėjome pasinaudoti tais trimis dešimtmečiais santykinos laisvės Rusijoje ir likome neišsilaižę savųjų žaizdų?

Nenustebkime, jei juos sunaikins koks „dėl prastos elektros instaliacijos“ kilęs gaisras, o paskui neateis ir kitų buvusios SSRS istorinės atminties sergėtojų eilė – pvz., tokį pat didelį „užsienio agento“ stažą turinčio A.Sacharovo centro. Tačiau šiame kontekste neišvengiamas ir kitas, jau mums aktualus klausimas: kodėl mes nesugebėjome pasinaudoti tais trimis dešimtmečiais santykinos laisvės Rusijoje, kol tenykščiai archyvai dar buvo atviri, ir likome neišsilaižę savųjų žaizdų? Iki šiol taip ir neišsiaiškinome bent apytikslės partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto palaikų užkasimo Maskvoje vietos. Kur buvo nužudytas saviškių sovietams paaukotas ministras Kazimieras Skučas sužinojome tik iš jo dukterėčios asmeninės iniciatyvos, o apie kitų NKVD aukų, iš Lietuvos išgabentų į kalėjimus Maskvoje, paskutines gyvenimo dienas praktiškai nieko nežinome. Kaip ir apie tokio pat likimo lietuvius, kurie liko Rusijoje ir po bolševikų revoliucijos, bet savo kilmės neišsižadėjo. Baugu manyti, tačiau „Memorial“ veiklos pabaiga neišvengiamai bus ženklas, kad galimybę užpildyti tuščius savos istorijos puslapius, praranda ne tik rusai, bet ir mes.

Ultimatumo punktas Nr. 1

1940 m. birželio 16 d. Lietuvos valstybės oficiozas "Lietuvos aidas" rytinio numerio pirmajame puslapyje atspausdino pranešimą "Visų Lietuvos piliečių ir gyventojų žiniai".

"Šių metų birželio 14 d. 23 val. (mūsų laiku) Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų komisaras Molotov įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Urbšiui Maskvoje ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama iki birželio 15 d. 10 val. ryto (Maskvos laiku) įvykdyti šiuos tris reikalavimus:

1) kad tuojau būtų atiduoti teismui vidaus reikalų ministras Skučas ir valstybės saugumo departamento direktorius Povilaitis, kaipo tiesioginiai kaltininkai provokacinių veiksmų prieš sovietų įgulą Lietuvoje.

2) Kad tuojau būtų suformuota Lietuvoje tokia vyriausybė, kuri sugebėtų ir būtų pasiryžusi laiduoti garbingą Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpinės pagalbos sutarties įgyvendinimą ir ryžtingai sutramdyti sutarties priešus.

3) Kad tuojau būtų laiduotas laisvas praleidimas į Lietuvos teritoriją Sovietų kariuomenės dalinių jiems išskirstyti svarbiausiuose Lietuvos centruose tokiame kiekyje, kurio pakaktų, kad būtų laiduotas Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpinės pagalbos sutarties vykdymas ir užkirsti provokaciniai veiksmai, nukreipti prieš Sovietų įgulą Lietuvoje."

Banditams reikėjo motyvacijos, kodėl laužiamasi į svetimus namus.

Ultimatumas priimtas, įvykdyti visi reikalavimo punktai, įskaitant pirmąjį.

Absoliučiai gėdingas faktas Lietuvos valstybės istorijoje, tačiau tada Respublikos prezidento pareigas ėjęs Antanas Merkys nuosekliai laikėsi ultimatumo ir sankcionavo abiejų pareigūnų suėmimą, pasmerkdamas juos žiauriems kankinimams ir mirčiai.

Tai anaiptol neišgelbėjo nei Lietuvos nepriklausomybės, nei paties A.Merkio gyvybės.

Jau įteikęs Juozui Urbšiui ultimatumą, Viačeslavas Molotovas nedviprasmiškai prasitarė, kad "koks bebūtų atsakymas, sovietų kariuomenė vis vien įeis į Lietuvą".

Vertinant šiuo aspektu, A.Povilaičio ir K.Skučo suėmimas ir atidavimas sovietams valstybei garbės nedarė, – tai viena didžiausių išdavysčių tarpukario Lietuvos istorijoje.

Įsijungė persona non grata

Tačiau kova dėl tuokart išduotų ir pražudytų Lietuvos valstybininkų anaiptol nebaigta ir šiandien.

Šių metų pradžioje Kremliaus propagandininku įvardijamas Aleksandras Diukovas lietuvių kalba Rygoje išleido knygą "Dokumentai atveria paslapčių duris".

Į akademinį leidinį pretenduojančio spaudinio paantraštėje užrašyta – "Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento direktoriaus A.Povilaičio tardymo byla".

Paaukojo: A.Povilaičio (dešinėje) ir K.Skučo suėmimas bei atidavimas sovietams valstybei garbės nedarė nei tada, nei dabar. (Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir ukmergesmuziejus.lt nuotr.)

Rusiškoje knygos santraukoje autorius neslepia, kad "tai ilgų metų tiriamojo darbo rezultatas, leidžiantis iš naujo pažvelgti į Kremliaus veiksmų motyvaciją Baltijos šalių atžvilgiu 1940 m. birželį".

A.Diukovas tokiais naujais "žvilgsniais" į Baltijos šalių ir Sovietų Sąjungos tarpukario istoriją garsėjo jau ir anksčiau, o tai jam galiausiai užvėrė galimybes apskritai atvykti į Lietuvą.

2014 m. gegužės 2 d. Lietuvos Migracijos departamento sprendimu jis yra įtrauktas į nacionalinį sąrašą asmenų, kurių buvimas Lietuvoje nepageidaujamas.

Dienraščio duomenimis, šis sprendimas galioja 10 metų, jei ateityje terminas dėl kokių nors priežasčių vėl nebus pratęstas.

2014 m. rugpjūtį A.Diukovas buvo atvykęs į Vilnių dalyvauti savo knygos apie holokaustą pristatyme, bet pasieniečiai jį grąžino į Maskvą.

Tada jis šiuos Lietuvos pareigūnų veiksmus apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris išnagrinėjęs administracinę bylą nusprendė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Tuomet ne kartą viešai nuskambėjo, kad į Lietuvą neįleistas "Rusijos pilietis A.Diukovas yra Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, savo leidiniais bandantis teisinti stalinistinio režimo nusikaltimus".

Apie holokaustą jo knygą iš rusų kalbos išvertęs Vaigutis Stančikas tikino, esą rusas neįleistas į Lietuvą, nes nesutinka su oficialia Lietuvos pozicija vertinant istoriją.

Tas pats V.Stančikas išvertė ir pastarąją A.Diukovo knygą apie A.Povilaičio bylą.

Kam prireikė revizionizmo?

Kam prireikė vėl kelti 80 metų senumo istoriją, jei visi A.Diukovo leidinyje minimi faktai Lietuvos istorikams yra žinomi ir jau senokai viešai publikuoti?

Istorikas Arvydas Anušauskas, nemažai rašęs šia tema, įsitikinęs, kad šito leidinio atsiradimas yra naujas bandymas pateisinti 1940 m. Lietuvos okupaciją.

A.Diukovo naująją knygą A.Anušauskas teigė perskaitęs ir pastebėjo, kad autorius naudojasi Lietuvos istorikams gerai žinoma medžiaga.

"Nepaisant, kad autorius bando nuo kai kurių dalykų atsiriboti išankstiniais pareiškimais, matyti, kad šis jo darbas skirtas 1940 m. sovietų ultimatumo pagrindimui, taip pat agresyvių veiksmų ir okupacijos pateisinimui, nors pačiame leidinyje stengiamasi užimti tariamai solidesnę, moksliškesnę poziciją", – teigė A.Anušauskas.

Anot jo, A.Diukovas bando įteigti, kad reikalavimas suimti A.Povilaitį esą susijęs visai ne su sovietų karių grobimu, bet su jo kelionėmis į Berlyną, kad jis esą "zondavo" galimybes Lietuvai gauti Vokietijos protektoratą.

"Visa tai ir anksčiau buvo žinoma. Tačiau šio leidinio konteksto esmė ir yra pabrėžti Lietuvos pareigūnų bendravimą su Vokietijos pareigūnais, bet visai nutylint sovietų ir nacių bendravimą netgi su tais pačiais asmenimis", – pastebėjo A.Anušauskas.

Revanšo dvelksmas

A.Diukovo leidinio arkliukas – siekis įrodyti, kad Lietuva "gravitavo" Vokietijos pusėn, todėl Sovietų Sąjunga esą neturėjo kitos išeities, tik okupuoti Lietuvą.

Šiems teiginiams pagrįsti iškeliamas A.Povilaičio kelionių į Berlyną momentas, kur jis tarėsi dėl bendradarbiavimo su vokiečių žvalgybos organais.

Šie epizodai tampa esminiu motyvu, kodėl 1940 m. birželį Lietuvą okupavo sovietai.

O A.Povilaitis ir K.Skučas yra tie "pagrindiniai kaltininkai", dėl kurių valstybė neteko nepriklausomybės.

Taigi, maža to, kad šie valstybininkai buvo paaukoti prieš 80 metų, dabar A.Diukovas vėl stengiasi ant jų sukarti visas nuodėmes.

"Kam viso šito reikia? Matote, kai pats esi kaltas, norisi ir kitus ištepti. Manyčiau, kad tai savotiškas revanšas. Nes imami faktai, kurie buvo per tardymus išspausti. Tada buvo pučiamas burbulas ir dabar tebepučiamas, nes jie nieko daugiau neturi. Juk du bičiuliai (J.Stalinas ir A.Hitleris – A.D.) buvo jau susitarę, jie buvo pasidaliję teritorijas. Apie kokį protektoratą kalbama, ypač po Klaipėdos krašto atplėšimo? Kam reikia meluoti? Banditams reikėjo motyvacijos, kodėl laužiamasi į svetimus namus. Jiems dabar reikia prastumti idėją: "Lietuva krypo į Vokietiją, mes gelbėjome situaciją ir save." Toks ir tikslas šio leidinio", – įsitikinęs istorikas Alfonsas Eidintas.

Alfonsas Eidintas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Dokumentus davė, bet ne visus

Šios epochos žinovas, istorikas Gediminas Rudis, peržiūrėjęs A.Diukovo leidinį, pasigedo oponentų kritikos, kuri paprastai tokio lygio darbuose privaloma.

"Be kritikos negali publikuoti istorinio leidinio. Juo labiau kad čia yra tokia kontroversija. Tai yra ano meto parodymai, nesvarbu, kad jie yra ranka rašyti paties A.Povilaičio. Manote, kad jis buvo pasodintas prie stalo ir jie vieni du kalbėjosi su tardytoju? Juk žmogus buvo kankinamas. Tardymo medžiagą reikia skaityti labai kritiškai. Tai yra taisyklė", – tvirtino G.Rudis.

Paprastai publikuojant dokumentus yra dedamos faksimilės. Dažnai kaip iliustracija.

Kai tema labai kontroversiška, turi būti pateikiamas dokumento tekstas, surinktas kompiuteriu, o greta privaloma dokumento faksimilė, kad būtų galima palyginti.

Dabar gi viso šito nėra. Kaip ir K.Skučo bylos atveju, kurioje, pasak dokumentus iš Rusijos gavusios K.Skučo dukterėčios Virginijos Skučaitės, jai perduotoje byloje dokumentų yra vos trečdalis, kai kurios tardytojų pavardės sulietos, kai kurios užklijuotos.

"A.Diukovas ir jo tokie leidiniai labai gerai žinomi, tai jau ne pirmas tokio pobūdžio darbas. Akivaizdu, kad Rusijoje prasidėjo revizionizmas. Jiems dabar, remiantis A.Povilaičio tardymo dokumentais, reikia įrodyti, kad Lietuva pažeidinėjo savitarpio pagalbos sutartį, kad grobė raudonarmiečius, prašė Vokietijos protektorato ir taip toliau. Kitaip tariant, prasidėjo revanšizmas, o jo smaigalyje atsirado A.Diukovas", – mano G.Rudis.

Vertėjas – iš Lietuvos

A.Diukovo knyga išleista Rygoje šiais metais, Lietuvoje jos, ko gero, ir nėra. Ją galima rasti tik internete.

Leidinį vertė ir pratarmę lietuviškam vertimui parašė Lietuvos pilietis V.Stančikas, profesoriaus A.Eidinto bendramokslis.

Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2009 m. su Lenkų rinkimų akcija jis pretendavo patekti į Europos Parlamentą.

V.Stančikas teigė pats pasisiūlęs išversti A.Diukovo knygą. Tačiau tikino nežinantis, ar ši iš viso yra išleista. Pats jos esą nematė.

"Prieš dešimtmetį Maskvoje A.Diukovas išleido knygą "Lietuva – protektoratas". Lietuvos istorikų ji pripažinta šmeižikiška, o pats A.Diukovas paskelbtas nepageidaujamu čia ir jam uždrausta 10 metų įvažiuoti į Lietuvą. Jis tada pasakė, kad parašys dar vieną knygą, ir parašė "Dokumentai atveria paslapčių duris". Mano manymu, žmonės turi žinoti viską. Juk tai yra mokslinis darbas. Kam reikėjo A.Diukovui šitos knygos, nežinau. Aš matau vieną, kad Antano Smetonos ir Vokietijos klausimas per pastaruosius 30 metų labai gražiai evoliucionavo", – kalbėjo V.Stančikas.

Kas dar talkino A.Diukovui?

A.Anušauskui krito į akis ir dar vienas dalykas. A.Diukovas į Lietuvą yra neįleidžiamas, paskelbtas persona non grata, bet jis naudojosi Lietuvoje saugomais dokumentais.

Vadinasi, A.Diukovui duomenis Lietuvos archyvuose rinko kiti žmonės.

"Akivaizdu, kad tai darė ne jis pats. Jo leidinyje yra nurodytos konkrečios bylos iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Taigi įdomu, kas A.Diukovui Lietuvoje atliko informacinį aptarnavimą. Kaip tai vertinti? Už pinigus daug kas gali ką nori parduoti, tačiau man pačiam įdomu, kas buvo tas talkininkas", – teigė A.Anušauskas.

Lietuvos ypatingajame archyve yra A.Povilaičio bylos fragmentai.

Tie dokumentai yra prieinami ir juos gali ateiti ir pasižiūrėti visi pageidaujantys, tik interesantų pavardės yra įrašomos į specialų žurnalą.

Dienraščio duomenimis, į Lietuvos ypatingąjį archyvą A.Diukovas nė karto nesikreipė nei asmeniškai, nei raštu, vadinasi, A.Anušausko įžvalgos teisingos – kažkas talkino iš vietinių.

Galbūt jam galėjo padėti vertėjas V.Stančikas? Tačiau šis tikino jokių dokumentų A.Diukovui nerinkęs.

"Ne, aš jam nepadėjau. Šitą knygą jis rašė be manęs. Bet kai aš ją verčiau, man reikėjo pasitikslinti A.Povilaičio tardymo medžiagą, nes čia jis buvo apklaustas, todėl kreipiausi į archyvą ir ten pasiskaičiau. Dėl savęs pasitikslinau, klaidas ištaisiau, ir viskas. A.Diukovui medžiagą padėjau surinkti ne aš, kas tai darė, nežinau", – paaiškino V.Stančikas.

A.Anušauskas atkreipė dėmesį, kad, žvelgiant ir į ankstesnius A.Diukovo rašytus darbus, matyti, jog jam neretai tretieji asmenys teikdavo informacinį aptarnavimą, tarp jų ir Rusijos federalinės saugumo tarnybos.

Esą A.Diukovas dabar visais būdais nuo to stengiasi atsiriboti, kaip mano A.Anušauskas, šis veikėjas turbūt tokiu būdu siekia įsiterpti į mokslininkų bendriją.

Todėl naujajame leidinyje jis pateikė net savo laišką FSB atstovui, kuris jam esą neleido susipažinti su A.Povilaičio byla, kaip įrodymą, kad su specialiosiomis Rusijos tarnybomis jis nesusijęs.

"Tačiau kai kurie niuansai rodo, kad jis su visa A.Povilaičio byla susipažino, tiesiog nepateikė nuorodų į originalą, saugomą FSB archyve, bet puikiai žino bylos struktūrą, kiek tomų ji sudaro. Kitaip tariant, nematęs tos bylos, jis nebūtų galėjęs to parašyti", – dėstė savo versiją A.Anušauskas.

Prezidento retorika nesikeičia

Neatsitiktinai A.Diukovo leidinys atsirado kaip tik prieš Lietuvos okupacijos 80-metį.

Tai tik dar vienas nuoseklus bandymas, regimas pastaraisiais metais Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos politikoje ir siekiuose sudėlioti istoriją, pateisinant 1940 m. SSRS veiksmus.

Šiandien niekam, išskyrus pačią Rusiją, nekyla abejonių, kad Baltijos valstybių okupacija buvo tiesioginė nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos suokalbio, pasirašant Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, pasekmė.

Tačiau savaitgalį išplatintoje kalboje 75 metų pergalės prieš nacistinę Vokietiją proga Rusijos prezidentas pabrėžė, kad istorijos revizionizmu užsiima ne Rusija, o Vakarai.

Tiesa, dar 1989 m. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė šio pakto slaptuosius protokolus ir paskelbė juos niekiniais.

Tačiau šiandien Rusijos Valstybės Dūmoje jau svarstomos iniciatyvos atšaukti šį liaudies deputatų nutarimą.

O pats prezidentas V.Putinas Molotovo–Ribentropo susitarimą vertina tik kaip kažkieno asmeninės valdžios veiksmą.

"Primenu, kad Sovietų Sąjunga vadinamajam Molotovo–Ribentropo paktui davė teisinį ir moralinį įvertinimą. 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimu Aukščiausioji Taryba oficialiai pasmerkė slaptuosius protokolus kaip "asmeninės valdžios aktą", niekaip nesusijusį su "sovietų žmonių valia, kurie niekaip neatsakingi už šį sandorį", – savo kalboje pabrėžė V.Putinas.

Akivaizdu, jog kova dėl prieš 80 metų savo valstybės išduotų dviejų Lietuvos pareigūnų garbės dar nesibaigė, nes iš priešingų barikadų vis bandoma įteigti, kad jie buvo tie kaltieji, dėl kurių sovietai ir buvo priversti okupuoti Lietuvą.

Po gaisro jis negyvas rastas namo koridoriuje, nors, kaip daugeliui atrodė, nuo dūmų ir negalėjo uždusti. Tai nutiko prieš 75 metus, sausio 9-ąją.

Paradoksalu, bet kitą dieną savo gimtadienį kažkur Rytų fronte turėjo minėti prisiekęs lietuvių bolševikas A.Sniečkus, kuris šiandien būtų šventęs 116-ąjį savo gimtadienį. Bet retas bolševikas ilgai gyvena. Šiokia tokia paguoda, kad ilgaamžių tarp jų bemaž nepasitaiko.

Tačiau tąkart jam žinia apie A.Smetonos mirtį turėjo būti geriausia dovana gimtadienio proga. O juk tuomet dar ne taip seniai garsiausiam tada emigrantui atvykus į Niujorką, "vienintelį laisvą ir gyvą Baltijos valstybių prezidentą", būtent tai pabrėždamas, sveikino ir Estijos atstovas J.Kaivas. Neilgam gyvas.

Nors prieš gaudamas vizą į JAV A.Smetona ir pasižadėjo, jog šioje šalyje gyvens kaip privatus asmuo, tačiau iki pat mirties Amerikoje jis buvo tituluojamas Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentu arba Lietuvos Respublikos Prezidentu egzilyje.

O tai itin erzino tą patį A.Sniečkų, kuris dar 1943 m. vasarį rašė vienam savo bendrui: "Pastaruoju metu jaučiamas didelis Amerikos reakcinių lietuvių suaktyvėjimas, (...) reikėtų ryžtingiau demaskuoti A.Smetoną kaip vokiečių agentą."

Ir staiga, tarsi pagal pageidavimą, užsidegė medinis namas Klivlande. Nelaimingas atsitikimas? Galbūt. Šis klausimas atviras jau 75 metus. Tačiau kadangi A.Smetonos žūtimi labiausiai buvo suinteresuota Maskva, kaltininkų pavardžių turbūt vertėtų ieškoti NKVD archyvuose.

Prezidentas A.Smetona buvo palaidotas sausio 13 d., dalyvaujant 22 lietuvių kunigams, Klivlando vyskupui ir minioms lietuvių, suvažiavusių iš visų kraštų.

Elenos iniciatyva

Pagaliau nustota partizanus vadinti sovietmečiu bruktu banditų vardu, pradėta suvokti ir vertinti jų pasiaukojančią kovą, jos įtaką disidentų veiklai, Sąjūdžio gimimui, nepriklausomybės atkūrimui.

Pačiame rudens įkarštyje Žiemkelio miško vietos gyventojų vadinamoje Karvialupio aikštelėje, prie žvyrkelio, vedančio iš Višakio Rūdos ir kitų artimų vietovių į Kauną, radosi nedidelis akmeninis paminkliukas. Jame iškaltas Vytis ir A.Arlauską primenantis tekstas.

"Alfonsas vaikščiojo šiais miško takais, jame kovėsi ir žuvo. Tai pirmas mūsų apylinkių partizanų vadas. Tiesa, jo pavardė drauge su kitų partizanų pavardėmis įrašyta jų žūties vietoje, Žiemkelio miške pastatytame paminkle, tačiau aš nusprendžiau pagerbti šio jauno partizanų vado atminimą atskirai", – paaiškino paminklinio akmens Karvialupio aikštelėje atsiradimo priežastį netoli jo pastatymo vietos gyvenanti žinoma kraštotyrininkė ir tautodailininkė Elena Krušinskaitė. Stovėdama prie pačios nupirkto ir įprasminto paminklinio akmens, Elena dėkojo Kazlų Rūdos urėdijai, padėjusiai sutvarkyti aikštelę, ir Kauno karininkų ramovės viršininkui mjr. Donatui Mazurkevičiui, su keliais kariais talkinusiam pastatant atminimo akmenį.

A.Mitkaus įtaka

Tai kas gi buvo tas jaunasis partizanų vadas, kurį iki šiol taip gerbia vietos gyventojai? "Ot, sunkūs laikai buvo… Ot, sunkūs..." – dūsavo 90 metų slenkstį perkopusi Marijona Arlauskaitė-Alubauskienė, paprašyta prisiminti Suvalkijos partizanų Geležinio Vilko kuopos vadą ir kartu jos brolį Alfonsą Arlauską, žuvusį 1945 m. vasario 26-ąją Žiemkelio mūšyje.

Ilgakiemyje gyvenanti Marijona pirmiausia priminė, kad brolis rengėsi tapti ūkininku. Mat ji su broliais Antanu ir Alfonsu išaugo Garliavos valsčiaus Pagirių viensėdyje, kuriame ūkininkavo jų tėvai. Ūkyje atsiskleidė Alfonso darbštumas, sumanumas, pomėgis sodinti medžius. Tačiau ne tai, o greičiausiai Garliavos mokyklos, kurioje mokėsi Alfonsas, mokytojas, šaulių būrio vadas Adomas Mitkus ir jo patriotizmas lėmė svarbiausią Alfonso gyvenimo pasirinkimą. Be to, ir paties moksleivio šeimoje senelis Motiejus Arlauskas paliko puikų pavyzdį – lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu slapta gabeno lietuviškas knygas ir maldaknyges iš Prūsijos.

Pasak A.Arlausko ir jo vadovaujamos Geležinio Vilko kuopos partizanų veiklą tyrinėjusio istoriko Vykinto Vaitkevičiaus, jam talkinusių Antano Dagilio, Antano Danieliaus, Sigito Imbraso, Elenos Krušinskaitės, Vytauto Mitkaus, Aistės Petrauskienės, Ingos Stepukonienės, Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, gražiame Arlauskų ūkyje pradėjo lankytis Adolfo bendraminčiai: patriotiškai nusiteikę Antanas, Juozas ir Viktoras Kasparavičiai, Antanas Pocevičius, Anupras Pušinskas ir kiti vaikinai iš aplinkinių kaimų.

NKVD kerštas

Pasak M.Arlauskaitės-Alubauskienės, anuomet jau krimtusios Kaune medicinos mokslus, Arlauskų mūrinio tvarto palėpėje Alfonsas su draugais klausydavosi užsienio radijo pranešimų, kalbėdavosi jiems rūpima pasipriešinimo sovietinei okupacijai tema. A.Arlauskas su bendraminčiais 1944 m. spalį įkūrė pogrindžio organizaciją "Lietuvos Tėvynės aukuras" su vadaviete Alfonso kaimyno J.Nickaus sodyboje, kur atsigabentu rotatoriumi buvo dauginami pogrindžio organizacijos atsišaukimai ir Lietuvos laisvės armijos biuleteniai.

Pasak Alfonso Arlausko pusbrolio Antano Dagilio, gyvenančio Ringauduose, prasidėjus jaunų vyrų mobilizacijai į sovietų armiją, broliai retai pasirodydavo namuose, kitur slėpė ir įvairiais būdais gaunamus šautuvus, šaudmenis, dauginimo įrangą. 1944 m. gruodžio 24-ąją, Kūčių pavakarę, apie 17 val., Arlauskų sodybą užgriuvo devynių asmenų operatyvinė NKVD darbuotojų grupė, vadovaujama pulkininko Smirnovo ir papulkininkio Aleksandro Bažanovo. Tačiau nieko įtartino – ieškoto rotatoriaus, spausdinimo mašinėlės ir paties antisovietine veikla kaltinto Alfonso namuose nerado. Tuomet suėmė jo tėvą ir kaimyną J.Nickų, liepė jiems lipti į sunkvežimį, bet tuo metu, kaip rašoma SSRS ir sovietinės Lietuvos saugumo liaudies komisarams Sergejui Kruglovui ir Juozui Bartašiūnui skirtoje ataskaitoje, trenkė pasislėpusių partizanų kulkosvaidžių serijos. A.Bažanovas buvo nukautas (palaidotas Kauno karių kapinėse), vienas eilinis sužeistas. A.Arlausko tėvas ir kaimynas, raginamas iš už avilio sode šaudžiusio Alfonso, pabėgo iš sunkvežimio, o už sodybos klojimo nurėpliojęs vienas enkavėdistas pradėjo leisti raketas, kviesdamas pagalbą.

Pagalba atskubėjo netrukus – 20 kareivių glėbiais nešė iš klojimo į tvartus, trobą šiaudus… Alfonas su partizanais, pasitraukęs į Pagirių miško palaukę, matė liepsnose skęstančią tėviškę. (NKVD ataskaitoje apie tai neužsimenama.)

V.Balsys įvykdė užduotį

Alfonsas sužinojo, kad namiškiai liko sveiki ir sėkmingai slapstėsi pas gimines, o jo namais tapo miškas. Beje, brolis Antanas irgi atėjo į mišką. Po poros savaičių Pabartupyje, nuošalioje eigulio Jono Palukaičio sodyboje, partizanai savo vadu išsirinko jauną, ryžtingą, veiklų leitenantą Alfonsą Arlauską ir įkūrė Suvalkijos Geležinio Vilko štabą. Pijus Krušinskas, Alfonso artima draugė Stasė Stulginskaitė ir Gediminas Palukaitis tapo pirmaisiais ryšininkais. Visi prisiekė ginti gyventojus nuo trėmimų, sovietų kareivių smurto ir kelti Lietuvą į kovą.

Netoli Krušinskų kaimo Krušinskų sodybos Alfonso vadovaujami partizanai iš nuleistų eglių pasistatė žeminę ir rąstų namelį štabui. Beveik visa viena iš pirmųjų partizanų stovyklų buvo žemės paviršiuje, apkasta sniegu. Po įvykdytų operacijų vyrai, kurių gretos vis gausėjo, sėkmingai grįždavo iš pradžių į šią, o vėliau – ir į kitas miške įrengtas stovyklas.

Pasak Vytauto Balsio, ankstų 1946 m. vasario 26-osios rytą jis su Juozu Misevičiumi ir Kaziu Bieliausku atėjo į pagrindinę A.Arlausko stovyklavietę Žiemkelio miške. V.Balsys įteikė A.Arlauskui Jono Misevičiaus, kuris vadovavo partizanų būriui netoli Ežerėlio, laišką dėl kovotojų grupių susijungimo. Atlikęs užduotį, V.Balsys išėjo į kitą A.Arlausko stovyklavietę, įrengtą beveik už poros kilometrų. Joje buvo įsikūręs Girininkų ir Pažėrų partizanų būrys. Ten jis norėjo pasimatyti su vyresniais savo draugais Viktoru Liktoraičiu ir Petru Morkūnu.

Žuvo, atėjęs gelbėti

"Kai pasiekiau tą stovyklą, – pasakojo Vytautas Balsys, – prie nedidelio jos namuko degė laužas, vienas iš partizanų, matyt, virė ant ugnies pusryčius. Aš užėjau į namuką susitikti su bičiuliais ir tada prasidėjo pragaras – buvome netikėtai užklupti jaunų rusų kareivių, kurie, gulėdami sniege, šaudė į mūsų pusę, šaukdami "uraaaa!" Kiek buvo puolančiųjų? Gal pusšimtis, gal daugiau, bet tikrai ne šimtas. Šioje stovykloje netikėtai užklupti kelios dešimtys partizanų ir aš kartu su jais griebėme į rankas ginklus.

Pirmieji per siauras namelio duris iššoko mano draugai Viktoras ir Petras, ir iškart žuvo nuo priešo kulkų. Aš, nusikabinęs namelio viduje nuo sienos šautuvą, taip pat staigiai puoliau pro duris ir kritau šalia jau žuvusių draugų. Man pavyko gyvam nušliaužti iki kelmo, kuris tapo mano priedanga atsišaudymui ir laikinu prieglobsčiu – buvau sužeistas į koją ir dubenį. Kautynės buvo kietos ir ilgos. Jose žuvo, kaip vėliau paaiškėjo, šešiolika kovotojų ir pats dalinio vadas A.Arlauskas, atskubėjęs į pagalbą drauge su Digrių partizanų būriu. Mūšis baigėsi apie 15 val. Rusai, matyt, išsigando artėjančios tamsos ir stovyklos neužėmė", – pasakojo V.Balsys.

Partizanus palaidojo slapta

A.Arlausko sesuo Marijona yra išsaugojusi užrašytus kitų, likusių kautynėse gyvų partizanų prisiminimus. Štai vienas iš prisiminimų autorių, kurio pavardė kažkodėl liko nežinoma, teigė, kad rusų kareiviai suvarytus iš aplinkinių kaimų gyventojus privertė rišti iš eglišakių neštuvus ir juose rogėmis vežti rusų žuvusiuosius prie sunkvežimio – lavonų buvo prikrauta beveik pilnas sunkvežimis. Likę gyvi rusų kareiviai užklojo juos brezentu ir išvažiavo.

"Kai rusai pagaliau pasitraukė iš kautynių vietos, aš dar ilgai gulėjau sužeistas už kelmo. Pasirodę partizanai surinko savo žuvusiuosius ir rogėmis išvežė laidoti, o aš buvau nuvežtas į J.Misevičiaus bunkerį", – pasakojo V.Balsys.

Užrašytuose Zenono Mitkaus iš I Girininkų kaimo prisiminimuose teigiama, kad žuvusius partizanus norėta palaidoti už Macijauskų kaimo, Smėlio kalneliuose, tačiau dėl gilaus sniego ir liksiančių jame pėdsakų šio sumanymo buvo atsisakyta – partizanai buvo slaptai palaidoti už kilometro nuo mūšio vietos, Šališkių girininkijos 5-ajame kvartale, eigulio Juozo Laurinavičiaus apeigoje. Vadas buvo palaidotas atskirame kape, tačiau kauburėliai buvo supilti visiems palaidotiesiems.

Įamžino vado atminimą

1947 m. Tauro apygardoje įkūrus Birutės rinktinę, vienai iš trijų kuopų buvo suteiktas A.Arlausko vardas. Atrodo, kad taip pasielgti pasiūlė pats rinktinės vadas Juozas Lukša. Sovietmečiu, 1958 ar 1959 m., trys miško darbininkai aptvėrė jiems parodytą, matyt, partizanų ryšininkų ir rėmėjų prižiūrėtą kovotojų palaidojimo plotą, pastatė ten eglinį kryžių.

A.Arlausko tėvai netrukus ryžosi slaptai sūnaus palaikų perlaidojimo operacijai – dėl to tarėsi su eiguliu, kapinių vedėju, kunigu, giminaičiais. Kaip knygoje "Gyvenimas be stebuklų" rašo A.Dagilis, gavę sutikimus, Alfonso tėvai nuvažiavo į mišką vienkinkiu vežimaičiu, išsikasė sūnaus kaulus, suvyniojo juos į drobulę ir, parsivežę namo, sudėjo į nedidelį karstelį. Sūnaus palaikus su karsteliu užklojo šiaudais ir išvažiavo vežimu į Garliavos bažnyčios zakristijono Ivanausko sodybos kiemą. Namo mansardoje gyvenęs ilgametis klebonas Pranciškus Leonas vakaro tamsoje pašventino vežime, po šiaudais, buvusį karstelį. Be garso raudantys tėvai nesustabdyti pravažiavo pro Garliavos stribyną – pratizanai jau nebekėlė jiems grėsmės. Alfonsą palaidojo Jonučių kapinėse, šalia giminaičių. Keista, kad iki šiol kapavietėje nėra jokio tai liudijančio ženklo.

Žiemkelio kautynėse žuvusių A.Arlausko bendražygių palaikai 1989 m. spalį buvo perkelti į karstus ir pašarvoti Augustino Blockio – vienas iš perlaidojamųjų buvo jo brolis – namuose, II Girininkuose. Žuvusieji buvo perlaidoti į Veiverių Skausmo kalnelį.

Menamoje Žiemkelio kautynių vietoje, durpyno vakariniame pakraštyje, šiose kautynėse dalyvavusio Vytauto Balsio ir Ežerėlio girininko pavaduotojo Vytauto Sinkevčiaus pastangomis partizanų atminimui buvo pastatytas akmuo. Šią ir kitas su partizanų kovomis ir žūtimis susijusias vietas lanko ir prižiūri buvęs I Girininkų gyventojas Vytautas Mitkus.

Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijoje šiuo metu vyksta kario-savanorio statuso suteikimo Alfonsui Arlauskui procedūra.

Anot jos, sprendimą, ką daryti su paminklu, savivaldybė turėtų priimti iki pirmadienio rengiamo tarybos posėdžio.

„Mūsų požiūris turėtų keistis į tuos dalykus. Jei nuimame paminklus Leninui, Stalinui, galbūt ir tokių paminklų statyti nereikėtų. Lai jie ten ilsisi ramybėje, galbūt tas jų atminimas turėtų būti kaip nors kitaip įamžintas, jei to reikia. Laikmečiai, požiūriai keičiasi, nespėjame bėgti paskui tai, kas mums nepriimtina. Nemanau, kad visus paminklus reikėtų griauti. Bet kadangi atsitiko toks vandalizmas, matome, kad galbūt tai kartosis“, – BNS sakė merė.

I. Lunskienė tikino apie sovietmečiu pastatytą paminklą Grybinės kaime, už 5 kilometrų nuo Marijampolės, sužinojusi tik šią savaitę, kai policija paskelbė pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl dažais ant paminklo išpieštų sovietų ir nacių simbolių.

„Šiuo metu vyksta svarstymai komitetuose, iki pirmadienio, matyt, turėsime kokį nors sprendimą“, – tikino savivaldybės vadovė.

Marijampolės savivaldybės Šunskų miestelio seniūnas Rimantas Lekeckas BNS antradienį teigė kalbėjęs su Grūto parko vadovais, šie, anot jo, sutiko priimti ištepliotą paminklą. I. Lunskienė patvirtino, kad galimybė atiduoti paminklą į Druskininkų savivaldybėje esantį sovietinių paminklų muziejų taip pat bus svarstoma.

Merė taip pat pažymėjo, kad paminklu susidomėjo Rusijos ambasados Lietuvoje atstovai.

„Jie, matyt, domisi, nori atvykti apžiūrėti. Žinau, kad jie skambino į savivaldybės viešuosius ryšius, klausė“, – teigė merė.

R. Lekeckas nurodė, kad paminklas ištepliotas savaitgalį, kai Lietuva šventė valstybės atkūrimo šimtmetį. Jis šį veiksmą vertino kaip provokaciją, nukreiptą prieš valstybę.

1946 metų birželio 4 dieną Tauro apygardos partizanai Grybinės kaime pasaloje nužudė per 20 stribų ir sovietinių aktyvistų. Istorikų teigimu, per susišaudymą žuvo ir keli partizanai.

Pasak seniūno, paminklas jau anksčiau kėlė diskusijų, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę ant jo iškaltas tekstas bei buvusi sovietinė simbolika buvo užpiešti, svarstyta neutralaus užrašo galimybė nurodant, jog memorialas skirtas čia 1946-ųjų birželio 4-ąją „žuvusių žmonių atminimui“, greta įrašant: „Dieve, sutaikyk žmones ir tautas“.

NKVD – sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisariatas, represinė žinyba, atlikusi Vidaus reikalų ministerijos ir saugumo policijos funkcijas. Institucija buvo atsakinga už civilių žudynes, trėmimus, etninius valymus, SSRS priešiškų asmenų likvidavimą.

Kita vertus, gal tai ne tik psichopatinis, bet ir posovietinis asmens, visą gyvenimą paniškai bijojusio persekiojimo, todėl tapusio menkysta, bruožas.

Štai ir praėjusią savaitę toks erelis, prisidengęs Ramūno Karbauskio inicialais, herojiškai reiškėsi komentarų skiltyje, siekdamas supriešinti dienraščio žmones ir parodyti, kad kiti yra menkesni už jį – pasaulio sąžinę ir teisuolį.

Ta anonimo emocija, kai ištinka beribis konspiracijos džiaugsmas, buvo tokia stipri, jog svetimais inicialais prisidengęs tipas ėmė paistyti, kad papuasai – tai vokiečiai, o Naujoji Gvinėja – Vokietija. Pirmykščių bendruomenių "ekspertas" savo sapalionėse taip įsijautė, jog apsimetė "Vikipedijoje" nepaskaitęs, kad Uagadugu yra ne tik miestas, bet ir istorinė mosių karalystė, kurioje gyveno etninės jų gentys.

Ir, suprantama, kitame anoniminiame komentare nepamiršo dar ir savo paties rašliavų pagirti: "Į dešimtuką."

Kaip tauru!

Kai kam atrodo didelis gėris, kai svetimu vardu galima kliedėti bet ką apie tuos, kurių pavardės ir vardai yra vieši.

Tik ar ne tokie pat anoniminiai smogikai pokariu tyliai skundė NKVD ir MGB savo kaimynus, kad galėtų į jų namus įsikelti patys? Argi ne tas pats pagiežos vėžys juos verčia šlykštyniauti ir dabar? Pavyzdžiui, iš pasalų laidyti užuominas, perspėjimus ir pamokymus, kuriuos paniškai bijo pateikti savo tikru vardu ir pavarde.

O kai šie žmonės tai ima daryti dar ir jausdami malonią sekreciją dėl savo partinės priklausomybės, nesunku suvokti, jog turime reikalą su klinikine nelaime. Užuojautos, tamstyte.

Pildo monsinjoro svajonę

Ukmergės rajone, monsinjoro Alfonso Svarinsko tėviškėje Kadrėnuose įkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, baigiamas statyti memorialas NKVD nužudytiems tarpukario Lietuvos ministrams. Baigiamas, nes nesikišo valdiškos institucijos, nekilo konfliktų tarp A.Svarinsko sumanymo vykdytojų ir jų talkininkų, svariai prisidėjo Ukmergės rajono savivaldybė.

Pasak tikro Ukmergės krašto patrioto ir memorialo statybos iniciatoriaus Romo Petro Šaulio, vietą, kurioje a.a. A.Svarinskas norėjo matyti paminklą, parodė prof. Ona Voverienė. Tuomet drauge su Ukmergės rajono meru Rolandu Janicku suburta bendraminčių iniciatyvinė grupė "Atmintis", pradėtos rinkti lėšos paminklo statybai, kuri šiemet ir buvo pradėta.

Pasak R.P.Šaulio, nors šio paminklo statyba ir jo atidengimas įtrauktas į Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio programą, tačiau Vyriausybė šiam projektui lėšų neskyrė.

Atminimo ženklai

Šio memorialo 17 atminimo ženklų – lietuviškų kryžių – sušaudytiems ministrams Petrui Aravičiui, Kazimierui Bizauskui, Juliui Čaplikui, Valdemarui Vytautui Čarneckiui, Pranui Dovydaičiui, Baliui Giedraičiui, Antanui Endziulaičiui, Kazimierui Jokantui, Jonui Masiliūnui, Juozui Papečkiui, Vytautui Petruliui, Steponui Rusteikai, Kazimierui Skučui, Zigmui Starkui, Jonui Sutkui, Antanui Tamošaičiui, taip pat Valstybės saugumo departamento vadovui Augustinui Povilaičiui ir Garbės stulpą su Dovydo žvaigžde ministrui be portfelio žydų reikalams Jakovui Vygodskiui (nukankintas nacių 1941 m. Lukiškių kalėjime), suprojektavo architektės Virginija Bakšienė ir Dominyka Usonienė. Memorialo sąmatinė vertė – per 40 tūkst. eurų.

Priminsime, kad per visą tarpukario Lietuvos laikotarpį 21 vyriausybėje dirbo 100 ministrų. Prasidėjus sovietinei okupacijai, per penkerius metus – nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1945 m. gegužės 8 d. – NKVD nužudė 17 ministrų, o vieną – naciai. Daugumos aukų palaidojimo (tiksliau, užkasimo) vietos nežinomos arba netiksliai žinomos iki šiol.

Įkas kapsules su žeme

Anot R.P.Šaulio, memorialą, kuris užima apie 100 kv. m plotą, sudarys lanku sustatyti 1 m aukščio kryžiai ir minėtas stulpas su Dovydo žvaigžde. Tokia atminimo ženklų išdėstymo forma simbolizuos už darbo stalo kabinete susėdusius posėdžiauti ministrus. Memorialą, kuris statomas aukotojų ir Ukmergės rajono savivaldybės lėšomis, ketinama atidengti 2018-ųjų liepos 17-ąją, minint A.Svarinsko ketvirtąsias mirties metines.

"Puoselėjame viltį atsivežti žemės iš tų vietų, kuriose užkasti nužudyti Lietuvai dirbę ministrai. Planuojama kapsules su atvežtąja žeme įkasti memoriale kitais metais", – sakė R.P.Šaulys.

Tautos atminčiai gaivinti

Anot Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities skyriaus vadovės istorikės dr. Aušros Jurevičiūtės, kuri savo iniciatyva rinko lėšas šio memorialo statybai, jis tikrai bus pastatytas ir kartu išleista apie 300 puslapių knyga "Kovų už laisvę keliu į Amžinybę..."

Knygoje, kurios leidybą finansuos Ukmergės rajono savivaldybė, bus aprašyti visi Didžiosios kovos apygardos partizanų parke pastatyti kryžiai ir atminimo ženklai, jų atsiradimo istorijos, pateiktos memoriale, įamžintų sušaudytų ministrų gyvenimo istorijos. Tekstus knygai rašė prof. Ona Voverienė, dr. Aušra Jurevičiūtė, dr. Audronė Veilentienė, Romas Pačinskas, Andrius Tekorius.

"Šiuo projektu siekiama atgaivinti tautos atmintį, kartu pareiškiant mūsų kartos pagarbą bei dėkingumą Lietuvos sūnums, kūrusiems pirmąją Respubliką ir tapusiems okupantų aukomis", – sakė dr. A.Jurevičiūtė.

Mauručiuose, tarpukario vidaus reikalų ministro, karo atašė Maskvoje brg. gen. Kazimiero Skučo tėviškėje, iškilmingos ceremonijos metu įkasta kapsulė su žeme, kurią iš Komunarkos atvežė generolo dukterėčia Virginija Skučaitė. Ceremonija vyko jos iniciatyva K.Skučo tėviškėje įrengtoje paminklinėje vietoje.

V.Skučaitė dėkojo kolegei, "Kauno dienos" kultūros redaktorei Violetai Juodelienei, kuri padėjo rasti interneto platybėse K.Skučo kūno užkasimo vietą Rusijoje.

Atlikdama žurnalistinį tyrimą, V.Skučaitė Komunarkoje aptiko dar dviejų tarpukario Lietuvos ministrų ir keliolikos kitų aukštų Lietuvos pareigūnų užkasimo minėtoje teritorijoje faktus. Tad tokia pati kapsulės su žeme, atvežta iš Komunarkos, įkasimo ceremonija vyko ir Petrašiūnų kapinėse, kur yra buvusio aukšto tarpukario Lietuvos valstybės saugumo pareigūno Jono Kazlausko šeimos kapavietė. Ceremonijoje Petrašiūnuose dalyvavo J.Kazlausko dukros Jūra ir Nijolė su šeimomis, J.Kazlausko mirusių sūnų Algimanto ir Rimgaudo šeimų atstovai.

K.Skučas ir J.Kazlauskas, garbingai Lietuvai tarnavę valstybės vyrai, į tėvynę grįžo, tegul ir simboline forma, po 77 metų. Jie buvo suimti 1940 m. ir išvežti į Maskvą, prasidėjus gerai užmaskuotai Lietuvos okupacijai. Abiejose kapsulių įkasimo ceremonijose dalyvavo tik aukų artimieji ir įvairių institucijų atstovai. Šiuo neeiliniu, 77 metus lauktu įvykiu sunkiai gali patikėti labai garbaus amžiaus Kazimiero Skučo dukra Jūratė Šukys ir jos sūnus Kazys su šeima, gyvenantys Kalifornijoje. Simboliška tai, kad šiomis dienomis Kultūros paveldo departamentas pranešė, kad Mauručiuose įrengta K.Skučo gimtinės atmintina vieta įtraukta į Kultūros vertybių registrą numeriu 39 402. Simboliška ir tai, kad K.Skučo sugrįžimas į gimtinę sutapo su kitos jo dukterėčios, negalėjusios dalyvauti ceremonijoje dėl ligos, poetės Ramutės Skučaitės, gimtadieniu. Ceremonijoje dalyvavo ir Birutė Skučaitė-Artmonienė – K.Skučo dukterėčia, gyvenanti Garliavoje.

J.Kazlausko ir K.Skučo artimieji dėkojo Lietuvos kariuomenės, Valstybės saugumo departamento, Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių, Ežerėlio kultūros centro, Įgulos bažnyčios, Veiverių seniūnijos ir kt. institucijų atstovams, dalyvavusiems ar padėjusiems surengti minėtas ceremonijas Mauručiuose bei Kaune.

Bus įamžinti ir lietuviai

Šį mėnesį Maskvoje, A. Sacharovo prospekto ir Sodų žiedo sankirtoje, vyks paminklo visiems represuotiesiems atidengimo iškilmės. Gaila, kad šios milžiniškos šalies sostinės vyriausybė neranda lėšų realioms buvusių žudynių ir jų aukų užkasimo vietoms paženklinti. Pastaruoju darbu aktyviai užsiima tarptautinės visuomeninės organizacijos "Memorialas" Maskvos skyrius.

Anot vieno iš Maskvos "Memorialo" vadovų Jano Račinskio, Lietuvą aplenkė didysis 1937–1938 m. Stalino teroras, todėl šalia Maskvos esančiame vadinamajame specialiajame objekte – Komunarkoje – užkasta nedaug lietuvių. Čia guli daugiau nei 60 tautybių žmonių palaikai, tačiau dauguma jų – rusai. Tad jų, nužudytųjų, palikuonys siekė ir siekia įamžinti artimųjų atminimą Komunarkoje, jau turinčioje istorinio paminklo statusą. Buvusį specialųjį objektą Maskvos valdžia 1999 m. perdavė Rusijos stačiatikių bažnyčiai.

"Štai jau turime Komunarkoje užkastiems asmenims Atminimo sienos maketą, kurį parengė Boriso Pasternako anūkas. Šį projektą nesunku buvo suderinti su bažnyčia, parinkti Komunarkoje Atminimo sienai tinkamą vietą. Projektą labai palaikė ir jam pritarė Komunarkos religinės bendruomenės vadovas Germogenas. Spėjama, kad čia po žeme guli apie 14 tūkst. sušaudytų reabilituotų ir nereabilituotų asmenų. Mums jau pavyko nustatyti 6,6 tūkst. pavardes ir sušaudymo datas. Prie kitų asmenų bylų dar negalime prieiti, nes tai dažniausiai pačių dabartinės FSB pirmtakės – NKVD nereabilituotų darbuotojų bylos", – kalbėjo J. Račinskis.

Iškils Atminimo siena

Anot J. Račinskio, Atminimo sienos projektas nėra brangus, bet talpus istorinės atminties prasme. Toje sienoje bus įrašytos visų jau žinomų asmenų, užkastų Komunarkoje, pavardės, sušaudymo datos. Sienoje bus įrašytos ir "Kauno dienos" žurnalistinio tyrimo metu Komunarkoje aptiktų trijų tarpukario Lietuvos ministrų (Kazimiero Skučo, Juliaus Čapliko, Antano Tamošaičio), dešimties kitų mūsų šalies aukštų pareigūnų ir apie 130 lietuvių kilmės asmenų, gyvenusių ir dirbusių SSRS, pavardės.

Maskvos vyriausybėje Reabilituotų politinių represijų aukų teisių atkūrimo ir bendradarbiavimo su visuomeninėmis invalidų organizacijomis sektoriui vadovaujanti Marina Suslova patikino, kad sostinės valdžia pritaria Atminimo sienos įrengimui numatytoje Komunarkos vietoje, nors, kaip pastebėjo J.Račinskis, lėšų tam tikslui ir neskyrė. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad per 30 metų "Memorialui" nepavyko pasiekti, kad Maskvos centre esančiame Karinės kolegijos pastate, kuriame buvo nulemti tūkstančių žmonių likimai, būtų įrengtas muziejus.

Kaip teigė Maskvos vyriausybės atstovė M.Suslova, užkastų Komunarkoje kankinių atminimas bus tikrai įamžintas.

Džiaugiamės, kad istorine lietuvių atmintimi Rusijoje rūpinasi ne tik LGGRTC, Lietuvos ambasada, bet ir "Memorialas", Maskvos vyriausybė, Rusijos stačiatikių bažnyčia.

"Juolab kad tokių paženklintų vietų, kaip Komunarka, turinčių oficialų istorijos paminklo statusą, Maskvoje labai mažai. Bendradarbiaudami su "Memorialu", mes, Maskvos vyriausybės atstovai, įgyvendiname ir kitą projektą – organizuojame ekskursijas "Teroro vietų Maskvoje topografija". Tokiose ekskursijose supažindiname ekskursantus ne tik su teroro aukų sušaudymo ir jų kūnų užkasimo vietomis, bet ir kalėjimais, teismų pastatais, vaikų namais, į kuriuos atveždavo sušaudytų asmenų vaikus, ir kitais objektais", – vardijo M. Suslova.

Kaip jie "teisė"

Anot istorijos tyrinėtojos Lidijos Golovkovos, Komunarka – viena tragiškiausių XX a. SSRS vietų. Čia nuo XVII a. veikusioje 20 ha dvarvietėje su liepų alėjomis, upeliu, tvenkiniu ir dvaro pastatais įsikūrė SSRS NKVD vadas Genrichas Jagoda, kuriam čia 1928 m. buvo įrengta vasarvietė, pastatytas namas, tebestovįs iki šiol. Komunarka buvo tik viena iš G.Jagodos vilų. Po to, kai jis pats buvo suimtas ir sušaudytas, nuo 1937 m. šioje vasarvietės teritorijoje buvo užkasami Maskvoje sušaudyti represuoti asmenys. Iš pradžių tai buvo tik čekistai, nes Komunarka buvo SSRS NKVD žinioje. Čia, pasak buvusių saugumiečių prisiminimų, netrukus pradėti vežti ir giliose tranšėjose užkasti "suokalbininkų viršūnėlių" palaikai. Tarp jų – ir minėti asmenys iš Lietuvos arba iš jos kilusieji.

Komunarkoje užkastas aukas prieš tai teisė SSRS Aukščiausiojo teismo Karinė kolegija, vadovaujama Vasilijaus Ulricho, beje, aistringo drugelių kolekcininko, kuris kartais ir pats asmeniškai vykdydavo mirties nuosprendžius. Teismo procesai vyko trečiame dabar restauruojamo kolegijos pastato aukšte. Daugumos nuteistųjų myriop pavardės figūruoja Stalinui tvirtinti teiktuose sąrašuose. Be jo, tokius sąrašus tvirtindavo žinomi to meto SSRS veikėjai Viačeslavas Molotovas, Klimentas Vorošilovas, Lazaris Kaganovičius, Andrejus Ždanovas ir kt. Tarp teiktų Stalinui pasmerktųjų sąrašų buvo ir ypatingi sąrašai, kuriuose įrašyti asmenys nebuvo teisti kolegijoje – pakakdavo Stalino parašo, ir žmonės būdavo sušaudomi. Toks teismo būdas buvo vadinamas "teisimu ypatinga tvarka".

Stalino monstrai

Karinės kolegijos sprendimai turėjo būti vykdomi nedelsiant, tačiau aukos nuosprendžio įvykdymo dienos kalėjimuose dažnai laukdavo savaitę dvi. Pažymėtina, kad Karinė kolegija turėjo Maskvoje specialiai įrengtas patalpas mirties nuosprendžiams vykdyti, savo šaudymo komandą, kurioje buvo dvylika šaudytojų. Kai kurių pavardės jau žinomos. Tai siaubą nuo 1918 m. kaliniams kėlęs žiaurusis Piotras (Peters) Mago, asmeniškai sušaudęs apie 10 tūkst. asmenų ir gyvenimo pabaigoje visiškai nusigėręs; tai ir Ernstas Mačas, šaudęs žmones 26 metus ir pagaliau tapęs šizofreniku; tai ir broliai Ivanas bei Vasilijus Šigaliovai, šaudę ne tik Maskvoje, bet ir komandiruoti į kitas egzekucijų vietas.

Minėti asmenys buvo pelnę aukščiausius valstybės apdovanojimus už ypač svarbių užduočių vykdymą. Beje, vienas iš šaudytojų, Isajus Bergas, išgarsėjo, kuriant automobilį "dušegubka" – jame nuteistieji buvo žudomi variklių išmetamosiomis dujomis. Suvarytų į automobilį iš Butyrkų ar Tagankos kalėjimų asmenų nebereikėjo šaudyti – juos iškraudavo užkasimo vietose jau negyvus. Pasak paties I. Bergo, be tokio patobulinimo "nebuvo galima įvykdyti tiek daug sušaudymų".

Budelių budelis

Už mirties nuosprendžių vykdymą buvo atsakingas generolas majoras Vasilijus Blochinas. Jam nereikėjo šaudyti žmonių, tačiau jis noriai tai darydavo asmeniškai. Apsirengęs specialiais odiniais drabužiais, avalyne ir kepure su snapeliu, jis asmeniškai yra sušaudęs keliolika tūkstančių žmonių, tarp kurių buvo ir pats NKVD liaudies komisaras Nikolajus Ježovas.

Tiesa, 1954 m. V.Blochinas neteko generolo antpečių, daugybės savo apdovanojimų ir, neiškentęs tokio pažeminimo, netrukus mirė (kalbama, kad nusižudė).

Stalino monstrų sušaudytų asmenų daugumą Komunarkoje sudarė partinis SSRS, sąjunginių respublikų elitas, komisarai, ministrai (ir užsienio valstybių), fabrikų, įvairūs kariuomenės vadai, admirolai ir pan.

Kasdien meldžiasi už kankinius

Kai 1937 m. sušaudytą NKVD liaudies komisarą G. Jagodą pakeitė kitas stalininio teroro monstras N. Ježovas (jis gimė Veiveriuose, jaunystę praleido Marijampolėje, jo motina buvo lietuvė) ir vėliau, net iki pat 1999 m., ši teritorija buvo saugumiečių žinioje. Kai FSB 1999 m. perdavė Komunarką stačiatikių bažnyčiai, buvusiame G. Jagodos ir N. Ježovo name įsikūrė dvasinis Komunarkos parapijos vadovas, kuris kiekvieną dieną meldėsi prie čia laikinai įrengto altoriaus, kur ateidavo ir daug bendruomenės narių.

Kai 2007 m. šalia buvusio NKVD liaudies komisaro namo Komunarkoje iškilo graži nedidelė cerkvė, joje šventikas Germogenas ir dabar kiekvieną dieną meldžiasi už Komunarkoje užkastus kankinius, neskirdamas jų tautinės kilmės ar konfesijos. Nuvedęs svečius iš Lietuvos į Komunarkos teritorijos gilumą, šis šventikas parodė jau paženklintas tranšėjas, kuriose užkasti sušaudytieji. Dvasininkas leido išsikasti žemių iš tų vietų, kuriose, kaip numanoma, guli 1941 m. sušaudyti lietuviai, parodė išvalytą nuo sąžalynų šimtamečių liepų alėją, atnaujintą tvorą, kuri nuo seno juosė buvusio specialiojo objekto teritoriją, naujus statomus šios vietovės religinės bendruomenės namus.

Lietuvos ambasados indėlis

Pasak Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Remigijaus Motūzo, čia, Rusijoje, istoriniai dokumentai kartais tampa tabu. "Todėl mes, ambasada, bendraujame ir su nevyriausybinėmis organizacijomis – "Memorialu", A. Sacharovo centru, "Gulago muziejumi" ir pan. Šios institucijos atlieka ne vien šviečiamąjį, bet ir istoriją tiriantį darbą. Būtent iš šių šaltinių sužinome apie Lietuvą dominančias jos eilinių piliečių, aukštų pareigūnų nužudymo ir užkasimo vietas, jas lankome, pagerbdami aukų atminimą Rusijoje spalio 30-ąją pažymimą Istorinės atminties dieną.

Pernai buvojome Butovo šaudymo poligone (jis nutolęs nuo Komunarkos vos 2 km),  kur sušaudyta ir užkasta apie 600 lietuvių. Šiemet, kai iš "Kauno dienos" atlikto žurnalistinio tyrimo sužinojome apie čia užkastus aukštus Lietuvos pareigūnus, kitus lietuvių kilmės žmones, drauge su "Misija – Sibiras" dalyviais aplankėme Komunarką, dalyvavome jos teritorijos valymo talkoje. Istorinės atminties įamžinimu rūpinamės ir kitose Rusijos vietose. Ambasados pastangomis pernai pavyko pastatyti paminklą lietuvių tremtiniams Tomske, atnaujinome memorialinį paminklą, minintį buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro M.Reinio atminimą jo nužudymo vietoje Vladimire.

Džiaugiamės, kad istorine lietuvių atmintimi Rusijoje rūpinasi ne tik LGGRTC, Lietuvos ambasada, bet ir "Memorialas", Maskvos vyriausybė, Rusijos stačiatikių bažnyčia. Su šiomis institucijomis svarstome ir diskutuojame dėl atminties įamžinimo, nes jis neturi sienų ir ribų", – sakė R. Motuzas.

Šio apsilankymo Komunarkoje nufilmuoti vaizdai ir įspūdžiai suguls į dokumentinį filmą.

Dvigubas vizito Maskvoje tikslas

1941 m. liepos 27, 28 ir 30 d. Komunarkoje buvo užkasta 513 žmonių. Būtent liepos 30-ąją čia po sušaudymo buvo atvežti bei užkasti ir trys minėti tarpukario Lietuvos ministrai, kiti aukšti mūsų pareigūnai.

Kelionė į Maskvą turėjo ir dar vieną tikslą – nustatyti partizanų generolo Jono Žemaičio palaikų užkasimo vietą. R. Narvydas apie galimybę surasti J. Žemaičio palaikus kalbėjo su "Memorialo", Lietuvos ambasados atstovais, kartu su jais buvo aplankytos Dono (Donskoje) kapinės, kuriose yra paženklintos simbolinės sudegintųjų krematoriume pelenų užkasimo vietos. Deja, šiuo metu archyvai, kurie galbūt atskleistų tiesą, yra neprieinami.