M. Tenisonas – latvis, į Lietuvą atvyko vos 21 metų, greitai išmoko lietuvių kalbą, čia pradėjo savo karjerą. 1966 m. įkūrė pirmąją profesionalios pantomimos trupę, kuri buvo pradėta rinkti Vilniuje, paskui persikėlė į Kauną – Dramos teatrą, vėliau – Muzikinį teatrą. M. Tenisonas tapo Lietuvos kultūros legenda, nes jo kuriama pantomima paveikė suvokimą apie judesio ir pasakojimo darną, nes jo idėjas, mokymus tęsia ne tik jo mokiniai, bet ir jo mokinių mokiniai.

M. Tenisonas išgarsėjo režisuotais pantomimos spektakliais „Ecce homo!“ (1967 m.), „Sapnų sapnai" (1968 m.), „Saugokit peteliškę!“ (1969 m.), „XX amžiaus capriccio“, (1970 m.), „Koliažas“, (1971 m.). Spektakliai pralenkė tuometį oficiozinį meno supratimą. Triko aprengti kūnai judesiu išreiškė mintį apie bendražmogiškas, humanistines vertybes. Jo trupės pasirodymai neatitiko nei teatro, nei šokio koncepcijos. Trupė glaudėsi tai prie Dramos, tai prie Muzikinio teatro, todėl sukeldavo trintį tarp tradicinių meno rūšių atlikėjų. Akstinu uždaryti trupę tapo 1972 m. Romo Kalantos susideginimas Muzikinio teatro sodelyje. (Tuo metu kaip tik vyko M. Tenisono trupės spektaklis Muzikiniame teatre.) Nesuprantama pantomimos forma buvo vadinama modernia ir avangardiška, o valdininkai ją susiejo ir su politikavimu. M. Tenisonas turėjo palikti Lietuvą ir grįžti į gimtąją Rygą. Latvijoje M. Tenisonas taip pat kūrė novatoriškus teatro spektaklius, neatitinkančius visuomeninių standartų. Visgi būtent už indėlį į pantomimos meną Lietuvos Vyriausybė 2003 m. M. Tenisoną pagerbė Gedimino ordinu.

Vitas Luckus. Modris. Iš ciklo „Mimai“. / Organizatorių nuotr.

Triko aprengti kūnai judesiu išreiškė mintį apie bendražmogiškas, humanistines vertybes. Jo trupės pasirodymai neatitiko nei teatro, nei šokio koncepcijos.

1972 m. uždarius pantomimos trupę, M. Tenisono veikla Lietuvoje nesibaigė. Jis atvykdavo į Lietuvą, į Kauną, ir stebėdavo savo buvusių mokinių – Stanislovo Rubinovo, Giedriaus Kuprevičiaus, Astos Urbanavičiūtės, įkūrusių Jaunimo muzikinę studiją, spektaklių repeticijas. Teatralai, muzikinės studijos šokėjai palaikė ryšį su M. Tenisonu. Pats M. Tenisonas spektaklių nebekūrė, tik patardavo. Tuo pat metu jis pradėjo domėtis baltiškais etnografiniais simboliais ir ženklais. Išstudijavęs latviškus, atvyko nagrinėti lietuviškų. Muziejuose nagrinėjo lietuviškų tautinių juostų ornamentus. Daug laiko praleido Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Liaudies meno skyriuje. Padėjo rasti trūkstamas tautinės juostos ornamento dalis. Pagal M. Tenisono atkurtą raštų schemą buvo restauruota muziejuje saugoma tautinė juosta. Galiausiai raštų schemas sujungė į baltiškų ornamentų ženklų konstravimo sistemą, pavadintą „Zime“ (Ženklas). Kartu su kolega latviu architektu Armandu Strazdu sistemą įkėlė į internetą: https://zime.center/. Į Kauną M. Tenisonas atvažiuodavo skaityti paskaitų apie baltiškus ženklus. Jau apie 2000 m. M. Tenisono sekėjų ratas prasiplėtė nuo teatralų iki dailininkų, etnologų, muziejininkų, istorijos mokslininkų.

M. Tenisono domėjimasis pantomima ir baltų ženklais – skirtingos veiklos sritys, bet viena iš kitos išplaukiančios ir viena kitą papildančios kryptys. Pantomimos judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Ši sintezė aktualizavosi 2008 m. M. Tenisonui pradėjus bendradarbiauti su latve, buto performansų atlikėja Simona Orinska. XX a. antroje pusėje M. Tenisono puoselėti pantomimos judesiai įgavo naują formą. Jie sintezavosi su baltų juostų raštais. M. Tenisono ir S. Orinskos kuriamuose performansuose ne tik išliko, bet ir sustiprėjo humanistinė idėja. 2014 m. Kyjive bendradarbiaudami su dainininke ir atlikėja Skaidra Jančaite menininkai surengė spektaklį „Tautos gimimas“.

Autentika: daugiaraštė-šimtaraštė. XVII pab. juosta, saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 2002 m. ji buvo restauruota pagal M. Tenisono brėžinius. / Organizatorių nuotr.

Sintezuotą – judesio ir ženklų parodą „Laiko raštai“ Paveikslų galerijoje M. Tenisonas planavo surengti dar 2006 m. M. Tenisono perfekcionistinių idėjų vizualizacija užtruko. Mirus M. Tenisonui, Rygoje liko piešinių, eskizų, baltiškų ženklų tyrimų, taip pat pantomimos vaizdo įrašų archyvas. M. Tenisono pantomimos spektaklių nuotraukos, plakatai; piešiniai, atskleidžiantys judesio plastiką; baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklo) pirmieji brėžiniai, sistemos prototipai; Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ teatro, jungiančio ženklus ir judesį nuotraukos ir vaizdo siužetai – tai išsaugojo Modrio sūnus Peteris Tenisonas, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs M. Tenisono veiklos tęsėju. Jo iniciatyva M. Tenisono paroda „Judesys ir ženklas“ Paveikslų galerijoje įgavo M. Tenisono estetikos ir minties suvokimo formą, architektūrą ir dizainą.

Linijos: M. Tenisono piešinys savo seseriai Ilgai. / Organizatorių nuotr.

M. Tenisono minties kelionę nuo judesio iki ženklo aptarsime, diskutuosime, analizuosime ir išbandysime susitikimuose su M. Tenisono gerbėjais, mokiniais ir jo mokinių mokiniais. Jie papasakos Modrio atvykimo į Lietuvą istoriją, ves pantomimos trenažus, ženklo (Zime) piešimo užsiėmimus. Pirmasis susitikimas laukia jau lapkričio 22 d. su Arvydu Lebeliūnu – režisieriumi, M. Tenisono mokiniu.

J. Marcinkevičiaus poeziją skaitys Vida Rimkė ir Saulė Jakevičiūtė. Tarp skaitymų pantomimą atliks profesionalus aktorius, režisierius Virgis Bortkevičius.

Didžiajai daliai Lietuvos žmonių užtenka įvardyti – Justinas Marcinkevičius, ir jau aišku, apie kokį žmogų kalbama. Tai aukščiausias titulas, kokio gali sulaukti viešas žmogus, poetas. „Giliau nei žodžiai – taip galima apibūdinti jo kūrybą, kuri, kad ir kaip būtų apmaudu, šiandienos realijose įvairiai interpretuojama. Rašydamas sudėtingu laikmečiu, J. Marcinkevičius savo kūrinius koduodavo metaforomis, užuominomis, nutylėjimais. Todėl ir mes, bibliotekininkai, atskleisti šio poeto kūrybos branduoliui pasirinkome ne tik garsinius skaitymus, bet ir pantomimą – vaidinimą, pagrįstą plastiniais kūno išraiškų ir veido raumenų judesiais bei gestais“, – teigė vakaro rengėjai.

„Šis vakaras – simbolinis prisilietimas prie poeto J. Marcinkevičiaus kūrybos, ją tematiškai klasifikuojant ir perkeliant į pantomimos žanrą“, – sakė aktorius V. Bortkevičius.

I. Kanto biblioteka turėjo ypač gražų ryšį su J. Marcinkevičiumi, apie tai byloja poeto įrašas svečių knygoje 1985-aisiais: „Ačiū jums, mūsų pajūrio knygos namai, už kelią, kurį jūs tiesiate į žmonių širdis, už gėrį, kurį sėjate, už grožį, kurį ugdote! Lenkiuosi bibliotekos darbuotojams, surengusiems poezijos vakarą, kurio metu dar labiau įsimylėjau Klaipėdą. Tad ir sakau – iki pasimatymo, gerieji žmonės!“

Uostamiesčio bibliotekininkai kviečia pasimatyti Girulių bibliotekoje ir širdimi pajausti nepaprastą J. Marcinkevičiaus poezijos pasaulį.

Apie mirtį pranešta paties M. Tenisono feisbuko paskyroje.

1945 metais Latvijoje gimęs menininkas savo karjerą pradėjo ir išgarsėjo Lietuvoje.

1966 metais Kaune M. Tenisonas įkūrė pirmą profesionalią pantomimos trupę Sovietų Sąjungoje.

Kaune jis sukūrė pantomimos spektaklius „Ecce Homo!“ (1967), „Sapnų sapnai“ (1968), „Saugokit peteliškę!“ (1969), „XX amžiaus capriccio“ (1970), „Koliažas“ (1971), prisidėjo prie dramos spektaklio „Mamutų medžioklė“ (1968) kūrimo.

M. Tenisono vardas siejamas ir su aštuntajame dešimtmetyje Kaune kilusiu jaunimo pasipriešinimu sovietų valdžiai. Menininkas skubėjo gesinti Kauno muzikinio teatro sodelyje save padegusio Romo Kalantos.

1972 metais po laiško Lietuvos kultūros ministrui dėl negerovių teatre M. Tenisonas buvo atleistas iš teatro Kaune, grįžo į Rygą.

Jis Latvijos teatruose dirbo judesio konsultantu, režisieriumi ir scenografu, tyrinėjo baltų tautinius ornamentus.

M. Tenisonas 2003 metais apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Vakaro vedėja, režisierė Dalia Kanclerytė tikino, kad tai buvo atvirumo, džiaugsmo ir tiesos vakaras.

"Aleksas kalbėjo iš širdies, jis buvo toks atviras, tarsi be odos. Jis kalbėjo apie tai, kaip jis gyveno tuo laiku, kaip gyvena dabar. Kaip jo teatras iš gyvenimo neigimo perėjo į šviesą, į viltį. Keitėsi teatras, keitėsi ir Aleksas. Per tuos 38 savo kūrybos metus jis išdalijo širdį ir meilę, bet ta meilė jam sugrįžta", – kalbėjo D. Kanclerytė.

A. Mažonas teatrui vadovauja beveik keturis dešimtmečius. Per tą laiką jis pastatė daugiau nei 40 įvairiausių spektaklių.

Jo kūryba – įvairiaspalvė, ji nėra artima klasikinei pantomimai. Kai kuriuose spektakliuose jos net visai atsisakoma.

Sielos šokio atlikėjas, anot A. Mažono, nėra suvaržytas, į savo vaidinimus jis įpina tai, ko negalima išmokti jokioje vaidybos mokykloje.

Esą tai atsidavimas judesiui ir gebėjimas giliai jausti pasaulį, filosofiškai į jį žvelgti ir atiduoti savo kūną įkvėpimui.

A. Mažonas kilęs ne iš teatralų šeimos, ankstyvą vaikystę praleido Ukrainoje.

Šis jo gyvenimo etapas jam turėjo nemažą įtaką vėliau kuriant etiudus – nuo dramatiškų tragizmo kupinų spektaklių iki ironiškų pramoginio žanro kūrinių.

Vakaro režisierės D. Kanclerytės kalbinamas A.Mažonas buvo atviras, bylodamas ir apie savo bohemiškąjį etapą, kuris sunkiai paleidžia įklimpusiuosius.

"Aleksui padėjo pantomima ir Dievas. Atėjo tikėjimas į jo gyvenimą, ir jis pradėjo keistis", – šypsojosi režisierė.

Šiemet pantomimos meistrui iš Klaipėdos sukaks 60 metų, tačiau, kaip pats tikino, jis jaučiasi perpus jaunesnis ir kur kas geriau, nei būdamas 30-ies.

Klaipėdos žvejų rūmų 9-ajame šalies teatrų festivalyje vaikams ir jaunimui „Jaunatis“ šį savaitgalį bus parodyti dar du scenos darbai.

Jau šio penktadienio vakarą 18 val. Keistuolių teatras klaipėdiečių festivalyje vaidins spektaklį „Persikūnijimai“, kurį režisavo Vytautas V.Landsbergis pagal savo paties pjesę, parašytą pagal „trumpo metražo sapnus“. Tai eiliuoti žmogaus pasąmonėje vykstantys žaidimai su atmintimi, persikūnijimai į įvairius personažus ir kelionės per įsivaizduojamus gyvenimus, situacijas bei epochas. „Sapnai, vaizdiniai – gana keista realybės forma, kurioje nėra laiko ir erdvės apribojimų. Juose gali nusklęsti į bet kokį laiką ir parsinešti begalę siužetų (...). „Persikūnijimai“ gimė iš noro suprasti, kas ir kodėl įvyksta mūsų pasąmonėje ir kas vėliau mus persekioja sapnų, eilėraščių, vaizdinių ar nuojautų pavidalu. Šis spektaklis kviečia sustoti ir atpažinti, jog visa tai, kas vyksta, vyko ir vyks, yra nesibaigiančios kelionės dalis“, – teigė pjesės autorius ir režisierius V.V.Landsbergis. „Persikūnijimai“ – spektaklis, kuriame galima dalyvauti ir užsimerkus, pritaikytas regos negalią turintiems žmonėms. Jo metu scenoje įkuriama įgarsinimo studija, ir visi spektaklyje girdimi garsai, pasitelkus aktorinį meistriškumą, kuriami čia ir dabar. Vaidina Justas Tertelis, Judita Urnikytė, Vytautas Leistrumas ir Rokas Petrauskas.

Sekmadienį 12 val. Klaipėdos pantomimos teatro „A“ pakvies į judesio spektaklį „Muzikinė kelionė“ (režisierius Aleksas Mažonas). Nuotaikingo vaidinimo idėja – juokingas šiuolaikinės kasdienybės vaizdelis: jauna vaikų darželio auklėtoja (aktorė Birutė Mažonienė) išsiveda būrelį pyplių pasivaikščioti. Suskamba mobilusis telefonas ir... auklėtoja „paskęsta“ telefoniniame pokalbyje, o vaikai, pajutę „laisvę“, panyra į sau svarbių fantazijų pasaulį. Smėlio dėžė tampa žemės rutuliu, aikštelė – traukinio peronu arba autobusų stotimi, o visas kiemas – Antarktida, kur šoka baltosios meškos ir pingvinai. Viskas sukasi šokio ir linksmybių verpete, kol pagaliau baigusi telefoninį pokalbį auklėtoja nesustabdo viso to šėlsmo iki kito karto…

Abu spektakliai bus rodomi Žvejų rūmuose. Bilietai – po 5 į Keistuolių teatro spektaklį, po 4 eurus – į pantomimą. Bilietus platina Žvejų rūmų kasa, „Tiketa“ ir „Teatrai.lt“.

Klaipėdos žvejų rūmai jau devintą kartą rengia šalies teatrų festivalį vaikams ir jaunimui „Jaunatis“. Per keturis vasario savaitgalius žiūrovai pamatys aštuonis naujus Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teatro kūrėjų spektaklius.