„Tarptautinės savanorių dienos proga norėjome padėkoti tiems, be kurių pagalbos nebūtų į(pa)vykęs nei vienas Kaunas Europos kultūros sostinė renginys. Savanoriai – tai labai svarbi ir didelė jėga, padedanti įgyvendinti ambicingiausius miesto projektus bei svajones“, – skelbiama miesto savivaldybės socialiniame „Facebook“ puslapyje.

„Džiaugiuosi, kad Kaune skatinama savanorystė. Tai puikus būdas įdomiai ir prasmingai praleisti laiką, prisidėti prie svarbių renginių ar įvykių, įgauti naudingos patirties, išbandyti jėgas, susipažinti su kitais ir pačiu savimi iš naujo. Kadaise ir pats savanoriavau. Tas etapas padėjo man atrasti gebėjimus, kurių net neįsivaizdavau turįs. Visiems siūlau pabandyti savo jėgas, neabejoju, kad maloniai nustebsite“, – pasakojo piešinio autorius Linas Kaziulionis.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Vintažinę ir tarpukarį menančią „kultūristę“, keliančią miesto kultūrą į aukštesnį lygmenį, rasite simboliniu adresu – Savanorių pr. 41.

Pasak piešinio autorių, tai savotiška protesto forma prieš sovietmečiui būdingą pilkumo ir vienodumo ideologiją.

Kaunas jau nebe pirmus metus plečia gatvės meno galeriją po atviru dangumi. Šiomis dienomis paveikslų ekspoziciją papildė „Skliautas“. Ant Neries krantinės 7-uoju numeriu paženklinto penkiaaukščio jį nupiešė sienografijos, didelio mastelio piešimo ekspertai „Gyva Grafika“. Patyrę menininkai ambicingą projektą lapkričio pabaigoje įgyvendino per septynias dienas.

Sienos aukštis siekia 15 m, o bendras paveikslo plotas užėmė beveik 200 kv. m. Kūriniui sunaudota virš 60 purškiamų dažų flakonų. Dailininkų komandoje darbavęsis Tadas Šimkus teigė, kad didžiausias iššūkis buvo susitarti su gamta. Vis dėlto procesas pavyko sklandžiai.

Siekiant užtikrinti piešinio ilgaamžiškumą, Kauno miesto savivaldybė pirmiausia skyrė finansavimą sienai apšiltinti, kad ateityje, nutarus renovuoti daugiabutį, jo meniška puošmena ir toliau išliktų nepaliesta.

„Nuo kilusios minties iki jos įgyvendinimo praėjo dveji metai. Idėja gimė vartant senovinius grafikos piešinius, vaizduojančius praėjusių amžių miestus ir jų architektūrą. Įspūdingas, užburiantis grožis įkvėpė norą bent nedidelę dalelę perkelti ant Kauno sienų“, – pasakojo Timotiejus Norvila, daugeliui pažįstamas kūrybiniu slapyvardžiu Morfai.

Pozicija: kūrėjas įsitikinęs, kad geras piešinys ne konkuruoja su statinio architektūra, o darniai įsiliedamas ją papildo. (Timotiejaus Norvilos nuotr.)

Dabartinė Sąjungos aikštė sovietmečiu vadinta Komjaunimo aikšte. Nuo to laikmečio joje išlikęs komjaunuolių memorialas. Naujasis piešinys – tarsi graži protesto forma prieš anuometę nejautrumo, grubumo ideologiją, kai pastatai, žmonės ir jų daiktai buvo suspausti į labai siaurus ir ribotus rėmus. „Skliautas“ kartu simbolizuoja architektūros reikšmę miestui ir jo žmonėms.

Jei tokių sienų piešti nereikėtų? Jei tokios architektūros apsuptyje būtume užaugę?

Gatvės menininkas neslepia, kad išvydęs užbaigtą piešinį susimąstė apie Kauno ir visos šalies istoriją, apie užgniaužtą kūrybiškumą ir asmenybių kitoniškumo problemą.

„Kaip ir tie pilki daugiabučiai, taip ir čia gyvenanti bendruomenė ilgai buvo susikausčiusi ir įbauginta. Atrodytų juokinga, bet iš tiesų ryšys tarp sienų ir mūsų – itin glaudus. Jei viskas būtų kitaip? Jei tokių sienų piešti nereikėtų? Jei tokios architektūros apsuptyje būtume užaugę?“ – svarstė piešinio autorius.

Projektas „Skliautas“ – jau ketvirtas T. Norvilos-Morfai kuruojamas „Gyvų sienų“ programos kūrinys ir jau trečia freska, nupiešta ant penkiaaukščio būtent Vilijampolėje.

Kauno miesto savivaldybė skelbia, kad mieste atsirado dar viena gyva siena. Ant jos menininkai nutupdė piešinį „Žemaitė – žodžių audėja“.

„Žemaitės istorijos tarsi lietuviškais tautiniais raštais išmarginti audiniai įsipynė į mūsų gyvenimus, buitį, gatves, meną. Rašytoja tapo simboliu lietuvės moters, kuri savo nenuilstančiomis rankomis išaudė pasakojimus mūsų širdyse“, – taip kūrinį pristatė miesto atstovai.

Monochrominė kompozicija atlikta naudojant vieną populiariausių Lietuvos tautodailėje geometrinių raštų – katpedėlę. Piešinio technika pasirinkta gyva ir pulsuojanti, tarsi sudarytų įspūdį, kad dailininkas ką tik padėjo teptuką, bet turi dar sugrįžti.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

„Piešinio tikslas – atkreipti praeivių dėmesį į gatvių pavadinimus bei įkvėpti domėtis ir sužinoti kažką naujo. Žmonių gyvenime – tai tiesiog vietos „vardai“, bet net ir mažos gatvelės kuria savo istorijas bei legendas, kurios gali atgimti kiekviename iš mūsų čia ir dabar“, – pasakojo kūrinio autorė Kristina Ancutaitė.

Naująjį gatvės meno piešinį galima rasti Žemaitės g. 8.

Penktadienio vakarą visame pasaulyje žinomas grafičių menininkas socialiniame tinkle „Instagram“ paskelbė tris meno kūrinio – gimnastės, stovinčios ant vienos rankos, ant sunaikinto pastato griuvėsių Borodiankos mieste į šiaurės vakarus nuo Ukrainos sostinės Kyjivo – nuotraukas.

Užrašas prie paskelbtų nuotraukų platformoje „Instagram“– „Borodianka, Ukraina“.

Borodianka, kaip ir tokie miestai kaip Buča ir Irpinė, smarkiai nukentėjo nuo Rusijos bombardavimų ir tapo Maskvos puolimo nuo vasario mėnesio nuniokojimo simboliu.

Miestelį trumpam buvo užėmusios Rusijos pajėgos, iki kol jos pasitraukė balandį.

„Tai simbolis, kad esame nepalaužiami, – šeštadienį naujienų agentūrai AFP sakė 32 metų Oleksijus Savočka, turėdamas omenyje grafičius. – Ir mūsų šalis yra nepalaužiama.“

Kyjive ir jo apylinkėse atsirado nemažai Banksy stiliaus piešinių, kurios paskatino ukrainiečius manyti, kad karo nuniokotoje šalyje gali būti padirbėjęs šis anoniminis gatvės menininkas.

Kitame Borodiankoje esančiame grafityje, kurio kilmės autorius nepatvirtino, vaizduojamas mažas berniukas, ant žemės metantis dziudo uniformą dėvintį vyrą.

Tai simbolis, kad esame nepalaužiami.

Šis vaizdinys gali būti nuoroda į Rusijos vadovą Vladimirą Putiną, kuris yra kovos menų entuziastas.

„Tai mažas berniukas prieš seną vyrą, ir jis nugalėtas, jis jau nugalėtas“, – prie meno kūrinio AFP sakė 30-metis Ukrainos televizijos žurnalistas Bogdanas Mašajus.

„Neįtikėtina, kad Banksy yra čia, Borodiankoje“, – pridūrė jis.

Trečiame piešinyje ant sugriuvusio pastato Irpinėje šono, kurios Banksy taip pat nepatvirtino, pavaizduota gimnastė, atliekanti pratimą su kaspinu, nepaisant to, kad, matyt, yra sužeista, ir dėvi kaklo apykaklę.

Penktadienį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paskelbė, kad Chersonas priklauso „mums“, po to, kai Rusija išvedė karius iš strategiškai svarbaus pietinio miesto.

Chersonas buvo pirmasis didelis miestas, kurį Kremliaus pajėgos užgrobė po to, kai prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie Maskvos „specialiąją karinę operaciją“ Ukrainoje, ir vienintelis administracinis centras, kurį Rusijai buvo pavykę okupuoti.

Sukurta nauja šeima

E. Ožeškienės gatvėje jau keletą metų lankytojus traukia unikali meno erdvė Kiemo galerija. Šeštadienį į ją skubėjo ne tik turistai, meno mylėtojai, bet ir kviestiniai svečiai, mat čia įvyko naujos šeimos kūrimo istorijos pradžia.

Kiemo galeriją puoselėja menininkas Vytenis Jakas, čia gausu jo kūrinių. Nuo šiol kiemelis saugos dar vieną istoriją, kaip čia žiedus sumainė menininko dukra Aita ir mylimasis Paulius. Tik įėjus į kiemelį pasitiko didelį palapinė, kurioje jaunųjų tuoktuvių šventės jau laukė svečiai.

Kiek tolėliau atneštas stalas, patiesta balta staltiesė. Netruko laukti, kai į kiemelį atėjo ir civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja, ant stalo išdėliojo santuokos ceremonijai būtiną atributiką. Dar kelios akimirkos ir Kiemo galerijoje du jauni žmonės ištarė vienas kitam „Taip“ ir sukūrė naują šeimą.

„Tarpukario laikotarpiu bei sovietmečiu čia daug vestuvių vykdavo, bet šiuolaikinės, kiek žinau, pirmosios. Mes bandėme prisiminti tarsi ritualą, kuris vyko senovėje. Aš tik tokią mintį uždaviau, o dukra užkibo, todėl smagu, kiemas gyvas“, – kalbėjo V. Jakas.

Jaučiasi pakylėti

Patys jaunavedžiai tikino, kad įvairių žmonių apsuptis jiems visai patinka. Ir visi nesvarbu, kad į kiemelį tuo metu užklydo nepažįstami turistai ir įsimaišė tarp kviestinių svečių.

„Kadangi ši diena – mano tėčio piešinio atidarymas, nusprendėme sujungti šias abi šventes. Manau, kad gavosi visi simboliškai, kai būna tėtis veda dukrą prie altoriaus, o čia tiesiog tėčio kieme susituokėme. Tai labai smagu.

V. Šulinsko nuotr.

Žmonės tikrai netruko. Labai smagu juos čia turėti. Kaip tik suteikia daugiau laisvės, neįpareigoto jausmo ir neįprastumo“, – tik žiedus sumainę neįprastoje vietoje kalbėjo jaunavedžiai.

Manau, kad gavosi visi simboliškai, kai būna tėtis veda dukrą prie altoriaus, o čia tiesiog tėčio kieme susituokėme. Tai labai smagu.

Paslapčių kambarys

Jaunavedžių paminėtas naujasis V. Jako piešinys pavadintas „Paslapčių kambariais“. Ant visos namo sienos pavaizduoti tarsi kambariukai, o juose – tikros žmonių istorijos, kuriomis pasidalijo buvę ir esami šio namo gyventojai.

„Jau pats pavadinimas pasakoja apie būtent šio namo120-ies metų senumo istorijas. Pakabintos medinės durys yra amžininkės ir mena įėjimą į pastatą ir jo paslapčių kambarius. Čia kalbama apie kaimynus, gyvenusius anksčiau, apie kaimynus, kurie gyvena dabar. Kiekvienas kambarys yra tarsi istorijos lobių knyga“, – idėją pristatė menininkas.

Ant sienų išpaišyti įvairūs žmonės. Kai kuriuos kauniečiai puikiai pažįsta. Štai apačioje pavaizduota šokanti Bella Shirin, dabartinė programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė. Yra ir keli paties V.Jako atvaizdai. Vienas, tiesa, tapytas gerokai seniau. Tačiau viršutiniuose aukštuose įsitaisęs dabartinis V. Jakas pasakoja apie Vytauto Didžiojo paminklo paslaptį.

„Čia yra labai daug paslapčių. Štai viename kambaryje gyveno kaimynė, kuri man pasakojo istoriją, kuomet jauna įsimylėjo vaikiną, kuris gyveno gretimame name. Tai ji vakarais išjungdavo šviesą ir pro langelius vis į jį žiūrėdavo, ką jis veikia. Todėl jos kambaryje tamsu. Ji pasakojo, kad tas vaikinas mėgo sportuoti ir dažnai ruošdavo pamokas“, – vieną namo paslaptį atskleidė piešinio autorius.

Tačiau jis pridūrė, kad kiekvienas kambarys turi savas istorijas, kurios susieja kaimynų gyvenimus ir taip pildo Kiemo galerijos istoriją.

„Tapytojo“ autorius –  menininkas Linas Kaziulionis.  „Labai džiaugiuosi projektais, kai į idėjos paieškas būna įtraukti ir patys namo gyventojai. Labai gražiai ir šiltai pasisėdėjome su visais namo kaimynais, prie puodelio kavos bendravome, susipažinome ir generavome idėjas, ką galėtume pavaizduoti ant šio namo sienos. Jie pasakojo įvairiausių istorijų ir pan. Kitu etapu šio namo gyventojams pasiūliau kelis eskizų variantus ir būtent namo gyventojai nubalsavo už šį kūrinį“, – pasakojo autorius.

Kodėl nuspręsta įamžinti tapytoją? L.Kaziulionis sakė, kad gyventojams įsiminę dažnai ant šio kalno matomi vaikščiojantys, čia tapantys meno mokyklų mokiniai, studentai.

Linas Kaziulionis/Asmeninio archyvo nuotr.

„Man tapytojo vaizdavimas ir pačiam labai artimas, kilo daug prisiminimų, kaip pats keliaudavau į įvairias vietas ir tapydavau iš natūros“, – pasakojo dailininkas.

Tapymas ant išorinių pastato sienų jam nebuvo naujiena. Čia taip pat prireikė keltuvo. „Tiesa, vieta nebuvo tradicinė ar labai paprasta, nes namo stogas buvo nuožulnus, ne visas vietas pasiekė keltuvas, todėl buvo šiek tiek iššūkis dar papildomai naudotis ir kopėčiomis. Aukštis – tikrai nemažas, o dar nuožulnus stogas su kopėčiomis. Bet viskas pavyko sklandžiai“, – sakė  L.Kaziulionis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Piešinio idėjai įgyvendinti prireikė trijų dienų. Jos tikrai neprailgo. „Kai tapiau, šalia vyko ir koncertas, ekskursijos. Ypač noriu padėkoti namo gyventojams, kurie mane labai palaikė, buvo be galo draugiški, pro langą atnešdavo kavos“, – pasakojo menininkas.

Ypač noriu padėkoti namo gyventojams, kurie mane labai palaikė, buvo be galo draugiški, pro langą atnešdavo kavos.

Kelintas tai jo kūrinys? Sunku suskaičiuoti, nes piešia jau daugiau nei dvylika metų. Jo piešinių galima rasti visoje Lietuvoje, taip pat Švedijoje, Italijoje, net Tailande. Nemažai piešinių užsienyje gimė gatvės meno festivalių metu.

„Džiaugiuosi, kad mano kūryba yra vieša, pastebima ir matoma, džiaugiuosi, kad galiu pagražinti pastatų sienas, o kartais net visiškai atnaujinti, ypač jei piešiama ant apleistų sienų.

Kūrinys simbolizuoja motinos ir naujagimio ryšį. Pasak vieno iš darbo autorių, menininko Žygimanto Amelyno, piešinys primena Leonardo da Vinčio graviūras ir dera prie solidaus seno pastato.

„Klasikiniam piešiniui įgyvendinti pasirinkta jautri graviūros technika. Nesenstanti, nekintanti bei amžina, kaip ir jausmas, kurį patiria naujagimio susilaukusi šeima. Tai darbas, kuriam nereikia spalvų – jos atsiranda žiūrinčiojo mintyse, asociacijose ir prisiminimuose“, – pasakojo Ž. Amelynas.

LSMU Kauno ligoninės direktorė medicinai prof. Diana Žaliaduonytė pabrėžė, kad Krikščioniškieji gimdymo namai – viena seniausių gimdymo įstaigų Lietuvoje.

„Per metus čia gimsta apie 1 tūkst. naujagimių. Neabejoju, kad šių namų darbuotojų šiluma bei profesionalumas ir toliau padės ateiti į pasaulį dar daugybei kūdikių“, – sakė prof. D. Žaliaduonytė.

Kūrinio autorių ir Krikščioniškųjų gimdymo namų nuotr.

Krikščioniškuose gimdymo namuose susitinka dvi epochos: daugiau nei 90 metų istoriją menanti senoji pastato dalis ir naujas, 2018 m. baigtas statyti modernus priestatas.

Gimdymo namų vadovas Virgilijus Rudzinskas džiaugiasi pastatą papuošusiu kūriniu.

„Mūsų gimdymo namuose pasaulį išvysta kas šeštas kaunietis, o per visą gyvavimo laiką čia gimė apie 100 tūkst. naujagimių, tad piešinys gražiai atskleidžia pastato paskirtį. Kartu kūrinys puikiai dera su turtinga pastato istorija – senoji gimdymo namų dalis, ant kurios ir nugulė šis darbas, statyta dar 1926 m. ir yra išsaugojusi vienos pirmųjų Kauno moterų ligoninių fragmentus.“

Piešiniui finansavimas skirtas iš Kauno miesto savivaldybės programos „Kauno akcentai“.

Kūrinio autorių ir Krikščioniškųjų gimdymo namų nuotr.

Medikai dėkoja menininkams ir „Kauno akcentams“ už išskirtinę pastato puošmeną, kuri džiugins ne tik gimdymo namuose besilankančius tėvelius, bet ir pro šalį einančius kauniečius.

Piešiniui perkelti ant pastato prireikė dviejų savaičių. Projekto įgyvendinimas užtruko dėl lietingų orų.

„Dailininkams ne vieną pusdienį teko tiesiog pasėdėti mašinoje ir palaukti, kol nušvis saulutė“, – pasakojo piešinio autorė, tauragiškė dailininkė, dizainerė Areta Didžionienė.

Sudėtingos technikos kūrinį įgyvendino dailininkas Rodion Petrov iš Klaipėdos, o jam padėjo ukrainietės Ksenija Burieka, Alesia Sajenko, Marija Gvozdeva ir pati autorė.

„Studijuodama vizualinį dizainą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete visą laiką gilinausi į baltų kultūros simboliką, o Pasaulio medžio tema tapo magistrinio darbo tema, todėl norisi tęsti ir kuriant apie tai papasakoti daugiau. Mano prioritetai: žmogus, žmogaus ryšys su gamta, dermė su aplinka, estetiška, baltiška dvasia praturtinta kūrinio išraiška. Kadangi greta namo yra žalia zona, kur žmonės eina pasivaikščioti leidžia laisvalaikį, todėl žalios spalvos piešinys ant sienos subtiliai atrodo ir darniai įsilieja į aplinką“, – dėstė A. Didžionienė.

Pagrindinis piešinio idėjos tikslas – išsaugoti tautinį identitetą meno kalbos priemonėmis. A. Didžionienė kviečia susimąstyti, pasvarstyti, kas mes esame ir kuo tampame, kokias vertybes puoselėjame šiandiena, nuolat ir greitai besikeičiančiame pasaulyje.

Ką mena mūsų šaknys ir baltų kultūrinė tradicija?

„Ką mena mūsų šaknys ir baltų kultūrinė tradicija? Baltiškąjį istorijos laikotarpį galima pavadinti „Pasaulio medžio“ laikotarpiu. Kosmosas, žmogus ir medis protėvių buvo suvokiamas kaip vientisa sistema, tolygaus judėjimo ir gyvenimo simbolis. Jis susijęs su žmogaus vietos supratimu visose pasaulio sferose, žmogaus gyvenimo etapuose, istorijos tarpsniuose. Anuomet amžinai žaliuojantis ąžuolas buvo universalių žmogiškųjų vertybių simbolis. Dabar tai gali reikšti naują žaliąją idėją, kuomet pastatui suteikiamas naujas estetinis vaizdas. Tai inspiruoja mane studijuoti baltų kultūros simbolius ir naudoti juos savo kūryboje. Šį kūrinį „Pasaulio medis“ sukūriau būtent Kauno miestui“, – kalbėjo menininkė.

Įsigilinus į simbolius, žvelgiančius nuo sienos, galima atrasti, kad kūrinys byloja apie fundamentalias tiesas, visiems žmonėms svarbius, laikui nepavaldžius dalykus.

Aretos Didžionienės nuotr.

„Nuolat ir sparčiai besikeičiančiame pasaulyje ypač aktualu yra tai, kas artima ir vertinga, suteikia stabilumo ir darnos jausmą, o kartu ir reprezentuoja. Piešinys sukurtas jungties principu. Baltų kultūros ženklai, atspindintys atskiras sferas (dangaus, žemės, vandens) susipina su augaliniais motyvais, gyvūnų, elnio devyniaragio simboliniu įvaizdžiu“, – detalizavo A. Didžionienė.

Piešinio apačioje – iš pirmapradžių vandenų iškylančio kalno bei požeminio pasaulio užuominos. Aukštyn kyla iš žemės, kalno išaugantys medžiai, įgaunantys simbolinio elnio devyniaragio formas.

„Elnias dėl nuolat ataugančių ragų būdavo lyginamas ir su gyvybės medžiu, todėl simbolizuoja kūrimą, derlingumą, gamtos nuolatinę kaitą. Piešinio viršutinėje dalyje matyti  žydintys medžiai, ant kurių šakų daug gėlių ir paukščių – šviesos, meilės, šilumos nešėjų. Daug smulkių, tačiau apgalvotų detalių sujungtos į vieną piešinį, tarsi ornamentą“, – apibendrino autorė, pridurdama, kad šis „Pasaulio medis“ yra simbolinis vientisas pasakojimas apie žmones, bendravimą, ryšį su gamta, istorija ir pasauliu.

Kūrinio įgyvendinimą parėmė Kauno miesto savivaldybė.

Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius įgyvendina projektą „100 Kauno atvaizdų“. Naujausias darbas – J.Tūbelio portretas ant Kauno Dailės gimnazijos (Dainavos g. 1). Piešinio autorius – dailininkas Gintautas Vaicys, jam padėjo ir gimnazistai, tad istorinės asmenybės portretą papildė ir dar du siluetai, suteikę piešiniui žaismingą foną.

„Pats namas yra istorinis, nes jame gyveno ministras pirmininkas J.Tūbelis, todėl ir norėjosi būtent jį įamžinti. Jis, manau, į viską labai rimtai žiūrėjo, juk ėjo atsakingas pareigas. Tik kad nelabai mėgo fotografuotis, todėl buvo gana sudėtinga rasti nuotraukų. Iš pradžių norėjau jį labai solidų nupiešti, bet patys esame tapytojai ir aplinka diktuoja tam tikrą žaismingumą, todėl atsirado ir kitokių atspalvių. Su vaikais mes dar šiek tiek apžaidėme foną, atsirado personažų. Toks kaip Kembridžo šešėlių spektaklis“, – apie nutapytą dirbantį J.Tūbelį ir šalia jo piešinyje esančius siluetus pasakojo dailininkas.

Patiko: idėjos autoriui labai patiko J.Tūbelio pasakyta citata, todėl ją užrašė ties portretu. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

G.Vaicys pripažino, kad prie portreto daugiausia darbavosi jis pats, o Dailės gimnazijos mokiniai prisidėjo daugiau detalėmis. Tačiau tai bendras darbas, kuriuo menininkas visiškai patenkintas.

„Aš, kaip mokytojas, gal vietomis kur ir pataisiau. Man priminė senovines Rubenso mokyklas, kai mokiniai dirbdavo, o jis ateidavo ir ką nors pakoreguodavo“, – šypsojosi dailininkas.

Šalia portreto yra ir užrašas: „Žmogaus sielos gėrybės, kurios išeina iš šviesiausio galvojimo ir šviesaus proto, niekuomet nesibaigia.“ Kaip teigė piešinio autorius, šią frazę jis rado vienoje J.Tūbelio pasakytoje kalboje ir jam ji labai patiko, nes ir pats nevengia kalbėti apie gėrį.

„Internete susiradau jo kalbą, sakytą mokyklos atidarymo proga. Tai žodžiai, kuriuos pats galėčiau cituoti, nes jie man labai tinkantys, kadangi nuolat kalbu apie gėrį. Gėrio per daug niekada nebūna. Tai kaip šaltinis, iš kurio reikia nuolat semtis. Nereikia gailėti gėrio dalyti kitiems“, – pastebėjo G.Vaicys.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Istorinė asmenybė nutapyta ant medinės sienos, todėl reikėjo atlikti nemažai paruošiamųjų darbų. Dailininkas nurodė, kad visas piešinio projekto įgyvendinimo procesas truko apie savaitę.