Ukrainos prezidentas, ankstyvomis antradienio valandomis kreipdamasis į visuomenę, sakė, kad dabar paaiškės, kas yra Kijevo „tikras draugas ir partneris“, o kas tik žodžiais geba pagąsdinti Rusiją.

„Okupuotų Donecko ir Luhansko teritorijų nepriklausomybės pripažinimas gali lemti vienašališką pasitraukimą iš Minsko susitarimų“, – sakė jis.

Vadinamasis Minsko protokolas yra susitarimas tarp Rusijos ir Ukrainos, sudarytas 2015 metais, siekiant išspręsti konfliktą Donbaso regione.

V. Zelenskis sakė, kad Kijevas nereaguos į provokacijas, bet taip pat neatsisakys jokios savo teritorijos, o vienintelė šalies svajonė yra „taika Ukrainoje“.

„Esame ištikimi taikiam ir diplomatiniam keliui, juo ir eisime“, – sakė V. Zelenskis.

Ukraina paprašė skubių JT Saugumo Tarybos ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) posėdžių, taip pat nori surengti viršūnių susitikimą vadinamuoju Normandijos formatu su Rusija, Vokietija ir Prancūzija, sakė jis.

V. Zelenskis taip pat pažymėjo, kad „nėra jokios priežasties chaotiškam elgesiui“ ir bemiegėms naktims.

„Dabar jie bando parodyti simuliacijas, „mes dabar kovosime su bankais". Niekas (su bankais. – ELTA) nebekovos, nes žmonės išeis į gatves, išeis medikai į gatves, vieną dieną išeis mokytojai į gatves. Čia didžioji problema ir tą problemą bandoma maskuoti šalutiniais dalykais. Aš dėsiu pastangas, kad mes nepamestume fokuso nuo pagrindinio dalyko (...). Mano fokusas – pažiūrėti, kas darosi su viešuoju sektoriumi. Kuris paliktas ir nuskurdintas, buvo jo neklausoma, ir jis visiškai praradęs balsą tol, kol neužima ministerijos. Kuomet užima ministeriją, tuomet pasirašo sutartį“, – penktadienį „Žinių radijui“ teigė G. Landsbergis.

Valdantieji ieško patogių priešų. Patogūs priešai – konservatoriai, bankai bei prekyba ir t. t. Tai, kad visuomenei atrodytų, štai kokią kovą mes susikūrėme, kuri yra patogi.

Pasak TS–LKD lyderio, „valstiečiai“ savo kadencijoje viešajam sektoriui skiria per mažai dėmesio.

„Valdantieji ieško patogių priešų. Patogūs priešai – konservatoriai, bankai bei prekyba ir t. t. Tai, kad visuomenei atrodytų, štai kokią kovą mes susikūrėme, kuri yra patogi. Bet realiai tikrieji žmonės, su kuriais jie yra pradėję kovą, tai yra medikai. Kurie vakar (ketvirtadienį. – ELTA) sėdėdami pas mus frakcijos posėdyje klausė, kodėl yra surinkta 600 mln. eurų mūsų pinigų, ir mes turime juos taupyti, mes juos uždirbame. Savo kruvinu darbu kiekvieną dieną. Pensininkai, kurie klausia, kodėl reikia taupyti pensijas, kurias mes sunešėme – 400 mln. eurų. Kodėl jos padėtos ir užrakintos, nes pažadai yra duoti kiti. Ugniagesiai, kurie sako, kad neturi elementarių priemonių padangoms gesinti Alytuje. Čia yra tikrieji valdančiųjų priešai, kurie juos patys ir pasidarė“, – teigė jis.

1950-1953 metų Korėjos karas baigėsi tik paliaubomis, o ne formalia taikos sutartimi, todėl abi pusiasalio valstybės, skiriamos smarkiai įtvirtintos sienos, techniškai tebekariauja.

Daug metų Pietų Korėja ir JAV per didelio masto karinės pratybas treniruodavosi atremti potencialias Šiaurės Korėjos atakas. Tuo metu Pchenjanas anksčiau ne kartą yra grasinęs paversti Seulą „liepsnų jūra“.

Vis dėlto abiejų Korėjų santykiai pastaraisiais mėnesiais reikšmingai atšilo. Taikingo būdo Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas (Mun Džejinas) nuo savo atėjimo į valdžią 2017 metų gegužę jau triskart buvo susitikęs su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong Unu (Kim Čen Unu).

Kas dvejus metus skelbiamoje ataskaitoje, kurioje išdėstomi Pietų Korėjos gynybos ir saugumo uždaviniai, sakoma, kad „bet kokia išorinė jėga“, kelianti grėsmę šalies suverenumui arba teritorijai, būtų laikoma priešu.

Dokumente Pchenjano turimi masinio naikinimo ginklai įvardijami grėsme, bet šis terminas netaikomas aprašant Šiaurės Korėjos karines provokacijas arba kibernetines atakas.

Ankstesnėje gynybos ataskaitoje, paskelbtoje 2016 metais, Seulas rašė, kad Pchenjanas kelia „didelių grėsmių“ nacionaliniam saugumui“, ir pridūrė, kad „Šiaurės Korėjos režimas bei jo kariuomenė liks priešai“, kol egzistuoja šios grėsmės.

Moon Jae-inas siekė dialogo su Šiaurės Korėja, bet jo politika skiriasi nuo Vašingtono, reikalaujančio, kad Pchenjanui turi būti daromas spaudimas, kol šalis atsisakys savo branduolinio arsenalo.

2018 metų dokumente sakoma, kad trys abiejų Korėjų lyderių susitikimai ir Kim Jong Uno susitikimas Singapūre su JAV prezidentu Donaldu Trumpu (Donaldu Trampu) sukūrė „naują saugumo aplinką visiškai denuklearizacijai ir taikai Korėjos pusiasalyje“.

2009 metais net 38 proc. rusų Sovietų Sąjungai priklausiusias valstybes, pavyzdžiui, Baltijos šalis ir Gruziją, laikė Rusijos priešėmis. Pernai gruodį atlikta apklausa parodė, kad taip manančių rusų skaičius sumažėjo iki 10 proc.

Tačiau šiuo metu, palyginti su 2011 metais (40 proc.), rekordiškai daug rusų - net 68 proc. - didžiausia savo šalies prieše laiko JAV.

2017 metų gruodį atliktoje apklausoje paaiškėjo, kad priešėmis rusai taip pat laiko Ukrainą (29 proc.), Europos Sąjungą (ES) (14 proc.) ir Lenkiją (8 proc.).

Apklaustieji kaip Rusijos priešus įvardijo JAV (68 proc.), Ukrainą (29 proc.), Europos Sąjungą (14 proc.), buvusios sovietines respublikas (10 proc.) ir Lenkiją (8 proc.), sakė „Levada“.

Pasak tyrėjų, 21 proc. apklausoje dalyvavusių rusų mano, kad jų šalis jokių priešų neturi. 2015 metais tokių respondentų buvo 10 procentų.

Dar 13 proc. apklaustųjų šiuo klausimu buvo neapsisprendę.

2017 metų gruodžio 1–5 dienomis apklausta 1 600 respondentų iš 137 miestų ir gyvenviečių 48 regionuose.

Respondentų nuomone, Rusija turi daugiau priežasčių nerimauti negu NATO šalys (57 proc. prieš 41 proc.). Kiti atsakė, kad nei Rusijai (30 proc.), nei NATO šalims (49 proc.) nėra ko baimintis.

Ant dviejų antenų kabo po akį. Šios išsprogusios grožybės stebi aplinką ir vis labiau išsipučia tam, kad padėtų sraigei įsisavinti kuo daugiau informacijos. Staiga išsiplėtusios milžiniškos akys, savo juodais vyzdžiais primenančios tokį pat žmogaus organą, susitraukia lyg išgąsdintos. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Kukli sraigė nieko nebijo, ji tik įsisavina ir apdoroja surinktą informaciją. Ir kas gi šiame kambaryje vyksta? Štai ten – būrys linksmų uodų. Dalis jų sutūpę ant sienos laukia grobio, dalis sklando ore, tarsi apkvaitę nuo nelegalių farmakologinių medžiagų, kažką mąsto. Kai kuriuos uodų gentainius jau palytėjo rūsti žmogaus ranka. Ant sienos plika akimi matomos juodos, žalios ir raudonos dėmės liudija tų uodų lemtį.

Ką tik papietavusius ir aptingusius nuo kraujo sukeliamo kvaitulio juos pritrėškė kerštingas likimas, palikdamas tik raudoną ir juodą košę primenančią freską ant sienos. Vienas uodas atsiskyręs nuo savo gentainių isteriškai skraido prie dar šilto šviestuvo. Jo skleidžiamas garsas primena grupės "Muse" dainos "Assassin" melodiją. Nervingasis vabzdys veikiausiai nujaučia, kas jo šiandien laukia, o gal pyksta ant savęs, mat dar karštą šviestuvą palaikė gyvo padaro kūnu, sklidinu kraujo.

Koks yra uodų gyvenimas? Koks jausmas būti uodu? Nieko šiam padarėliui iki gyvenimo pilnatvės nereikia – tik svetimų syvų, kurie jį ne tik pamaitina, bet ir apsvaigina. Puota – štai vienintelis žodis apibūdinantis uodo egzistenciją. Geriausios dienos uodams tokios kaip ši, kai karšta, drėgna ir tvanku, o lauke siaučia chaosas. Tokiu metu kraujo akcijų kaina sparčiai kyla, o tada tik spėk suktis.

Iš pirmo žvilgsnio uodas yra be galo paviršutiniškas ir amoralus gyvis, bet kas gi daugiau, jeigu ne uodai priverčia šį pasaulį suktis? Kas gi, jeigu ne jie primena mums, koks vertingas bei lengvai prarandamas yra kraujas ir kad jo nevalia švaistyti? Be to, uodai bent jau sąžiningi, jie neapsimetinėja ir neveidmainiauja. Jų tikslas vienas – dozė gryno kraujo ir nieko kita. Jų pasaulyje kiekvienas yra už save ir daugiausia laimi tas, kuris greičiau susiranda šaltinį bei išsiurbia jį iki pat galo.

Yra dar musės. Reikia pridurti, kad ir jų aprašomame kambaryje netrūksta. Mažiausiai viena budri sraigės akis pastebėjo skrajojančią kambaryje. Pastaroji juda ne mažiau isteriškai, nei minėtas uodas atsiskyrėlis. Kartais nutupia, patrina priekines letenas, nusišluosto jomis sprandą, tada užpakalinėmis pasitaiso sparnus, o vidurinėmis pasikaso šonus. Koks gi musės gyvenimas? Lyginant su uodų, be galo taurus ir dvasingas. Musės didžiuojasi savimi. Juk, anot visažinio interneto, jas nuo seno mokslininkai naudoja įvairiems tyrimams, mat šios sparčiai dauginasi ir nereikalauja daug vietos bei maisto.

Eksperimentų metu, naudojant vaisines museles, netgi buvo atrastos chromosomos. Be to, musių lervos padeda tiriant kriminalinius nusikaltimus, nes pagal lavonuose randamų musių lervų išsivystymo stadiją galima nustatyti mirties datą, o pagal rūšį – mirties vietą. Taip pat musių lervos naudojamos žaizdoms gydyti. Ir apskritai pačios musės yra įsitikinusios, jog jos be galo žavingos ir taurios būtybės, kurias Viešpats veikiausiai sukūrė pagal savo atvaizdą.

Kai kurios musės netgi mano esančios Trečiąja Roma. Jos neretai skraido ten, kur daug šiukšlių ir mėšlo. O atklydusios į patalpas, jos dergia ant paveikslų ir kitų prabangių objektų, tačiau minėti musių nuopelnai, jų giliu įsitikinimu, atleidžia visas kaltes ir amoralų elgesį. Musės kažkodėl nemėgsta uodų, net jeigu ir vysto su jais įvairius verslo projektus. Savo ruožtu, uodams musės – pernelyg provincialios ir nykios.

Užtat kambaryje yra vienas gyvis, kuris dievina tiek uodus, tiek muses. Šios jam be galo skanios. Ypač keptos alaus tešloje. Tai – voras. Tyliai ir kantriai šis nariuotakojis pina savo voratinklį, į kurį turėtų įkliūti tiek nervingasis uodas, tiek jo bendrininkė musė. Kadangi musė yra gudresnė už uodą ir, be jokios abejonės, dvasingesnė, ji priskridusi prie voro šiam ima suokti: "Koks tu šaunus ir mielas voras. Ir toks protingas. Toks puikus šio kambario vakarinės sienos lyderis. Gal norėtum kartu su manimi valdyti visą kambarį? Aš tau duočiau ne tik šį uodą, bet ir atviliočiau likusius, kabančius ten. Na, juk nebūtina manęs valgyti. Kam tau aš, kai yra pilna kitokių gyvių? Gal "perkraukime" mūsų priešiškus santykius, galiojusius nuo amžių amžinųjų?"

Nutaisęs nušvitusio ir išmintingo budisto povyzą klausėsi voras šios panegirikos, o jai pasibaigus tarė: "Kokia tu šauni ir gudri muselė. Tokia puiki šio kambario lyderė. Ir tavo rudos akys tokios panašios į raštus ant mano nugaros. Na, kodėl gi ne? Teisingai, "perkraukime" savuosius santykius. Atvesk tu man tą nervingą ir jauną uodą, skraidantį priešais šviestuvą. Tada kartu ir aplaistysime naująją mūsų draugystę."

Ir atvedė muselė uodą atsiskyrėlį į voro buveinę, prieš tai linksmai išgėrusi šampano į voro sveikatą, bet stumdama uodą į voratinklio pinkles netyčia ir pati į jas įsipainiojo. Ir tiek uodas, tiek oportunistiška musė tą naktį buvo sėkmingai voro išdoroti, iškepti ir suvalgyti su virtais ryžiais bei pomidorų padažu.

Mėsinėjimo metu dar sąmoninga musė pyko, niršo, kaltino vorą šizofrenija, aiškino juo nusivylusi, tačiau ko ji tikėjosi? Ar galima draugystė tarp musių ir vorų? O tarp kačių ir pelių? Prieš tūkstančius metų galiojusią prigimtį (kuri griežta lyg kompiuterio kodai) nepakariausi, net pasiskelbdamas vegetaru.

Ir nėra čia ko musei grasinti vorui analogiškais veiksmais. Ką musė gali padaryti ja mintančiam gyviui? Gal tik pati iš įniršio galėtų suėsti krūvą kitų musių. Stipru, labai stipru, tačiau vorui nuo to nei šilta, nei šalta.

Stebėdama šią istoriją sraigė prisiminė žmones ir pagalvojo, kad jų pasaulyje viskas yra labai panašu, skirtumas tik tas, jog čia niekada nežinai, kas voras, o kas musė.

„Laimingų Naujųjų metų visiems, įskaitant daugelį mano priešų ir tuos, kurie prieš mane kovojo ir pralaimėjo taip skaudžiai, kad tiesiog nebežino, ką daryti. Meilės!“ – parašė jis.

Ši tviterio, tapusio mėgstamiausiu D. Trumpo komunikacijos kanalu, žinutė vainikavo metus, per kuriuos šis milijardierius nekilnojamojo turto magnatas tikrai daug pasiekė. Nors mažai kas drįso rimtai prognozuoti šią baigtį, D. Trumpas nugalėjo 16 kitų respublikonų, pretendavusių užimti Baltuosius rūmus, o per lapkritį vykusius visuotinius rinkimus įveikė demokratę Hillary Clinton (Hilari Klinton), nors ji buvo sukūrusi įspūdingą politinį aparatą ir galėjo naudotis gausesnėmis kampanijos lėšomis.

D. Trumpas bus prisaikdintas sausio 20 dieną ir taps 45-uoju JAV prezidentu.

Naktimis, kai danguje išgirsdavau praskrendančio lėktuvo garsą, paniškai bijodama vaizduotėje braižydavau bombos kryčio trajektoriją.

Tėvai buvo sakę, kad kažkada, kai į mūsų namelį, kuriame tuomet dar negyvenome, trenkė žaibas, jis sudegė iki pamatų, todėl antrą kartą į tą pačią vietą nebepataikys.

Bet bomba – ne žaibas.

Lietuvai tapus laisvai, dar kurį laiką jutau aplinkinių dvejonę – puls ar ne? Puls, galvojau.

Todėl tyliai rezgiau planą šeimą laikinai apgyvendinti po žeme. Bunkeris atrodė patikimas dalykas, tik dvejojau, ar spėsime pasistatyti.

Neblogas atrodė ir kelių kvadratinių metrų po namu esančio rūsio variantas. Dėl uogienių, matyt.

Kita perspektyva – tėčio dėdė, kuris priklausė Šaulių sąjungai. Šaulys yra rimta, galvodavau. Šauliai turi šaudyti ir – tiesiai į viduriuką, priešingu atveju, nesivadintų taip.

Sakiau, jei esi šaulys, pro šalį neprapilsi, kaip toje SEL dainoje: "Hai, sako, tu taikliai šaudai, pirštas ant gaiduko niekada nesnaudžia."

Mokytojai moko, pardavėjai parduoda, gydytojai gydo, o šauliai šaudo. Tad kraujo ryšiai su Šaulių sąjungos nariu buvo rimta paguoda, jei karas.

Daugiausia vilčių teikęs išsigelbėjimo planas buvo Amerika, kur turėjome giminaičių, tik niekaip nesugalvodavau, kaip į ją reikės nusigauti.

Amerika buvo ta vieta, iš kurios kartą ar du per metus atkeliaudavo siuntinys.

Diena, kai sulaukdavome didelės dėžės iš už Atlanto, prilygdavo gimtadieniui.

Giminės susirinkdavo pas močiutę, kad išsidalytų daiktus. Vienam – vakarietiška striukė, kitam – megztinis, trečiam – banano formos džinsai.

Tėtis, pamenu, į siuntinius žiūrėdavo skeptiškai, sakydavo, kad Lietuvoje esantiems giminaičiams atiduodami nebereikalingi daiktai.

Išdidumas. Labdaros, net ir amerikoniškos, nereikia. Man tiko ir neva antrarūšės dovanos. Laukdavau gumos, barbių ir tokio sintetinio sauso mišinio, kurį sumaišius su vandeniu būdavo kepamas rudas, smėlio spalvos arba "marmurinis" keksas. Dažniausiai – per Velykas.

Importines lėles, atsimenu, pavogė kieme.

Ir keksas man patiko labiau, nei prievolė išnešti netoliese daugiabutyje gyvenusios močiutės šiukšles.

Kaip ir lėktuvų naktį skleidžiamas garsas, baimę keldavo atliekų paimti atvykusios mašinos signalas. Baimindamasi, kad nespėsiu iki sunkiasvorės transporto priemonės ir ji nuvažiuos, kibirą iš trečio aukšto imdavau tempti kiek anksčiau, dar prieš atvykstant "šiukšlininkams".

Stovėdavau laiptinėje ir laukdavau. Tokių nervingai laukiančiųjų matydavau ir daugiau.

O pasigirdus pyptelėjimui, kad mašina jau čia, iš aplinkinių namų lyg skruzdėlės pasipildavo žmonės, nešini sukauptu turtu. Atsikratydavo savo gyvenimo atplaišų ir, apsivalę, pasisveikinę ar keliais žodžiais persimetę su kaimynais, grįždavo į betonines dėžutes.

Tokia tada buvo komunalinė komunikacija. Net ir šiukšlės anuomet buvo švaresnės – mažiau plastikinių pakuočių, daugiau paprasčiausių virtuvės atliekų.

Dar šiurpą vaikystėje kėlė BIX kūrinio "Pressure", "The Cranberries" dainos "Zombie" ir Bjork vaizdo klipai, kisielius ir zrazai su kiaušiniais.

Tik visa tai, palyginti, buvo smulkmena. Net priešingai. Vaikiški prisilietimai prie kitokios muzikos leido suprasti, kad tai, ko nepažįstu ir nesuprantu, turėtų skatinti ne kritikuoti, o pažvelgti iš arčiau, o gastronominiai atradimai parodė, jog gyvenime kartais teks susidurti su blogiu. Prigimtiniu.

Ir nors buvau vos 5 ar 6 metų, kai bijodavau karo, o jo bijodavau dažnai, jausdavau, kad pavojus gresia ne tik man, mano tėvams ar sesei, bet ir tuomet dar tik iš vaikiškos pasąmonės išplaukusioms abstrakcijoms – šaliai, tėvynei. Nes žinojau, kad yra "jie" ir yra "mes".

"Mes" gi ir atrodė vienas didelis "mes" tiesiogine to žodžio prasme. Apie lietuvių tautą man bylojo televizorius. Baltijos kelio vaizdų nuotrupos, Sausio 13-osios nakties įvykiai, himnas, giedamas pasirašius Lietuvos nepriklausomybės aktą, – ir visur susikibę už rankų, dainuojantys, petys į petį, minioje. Kaip taškas ar vienetas, kurie nedalomi.

Anais laikais išskaidyti ir sakyti – štai, pilietis toks ir anoks, o čia gi kitas – mano akimis, nebuvo įmanoma. Tiesiog Lietuva, lietuviai, mes.

O dar buvo kaimynė Maša, kuri nešnekėjo lietuviškai, o aš – rusiškai, bet mes susikalbėdavome, buvo laida "Stebuklų laukas" ir jos vedėjas Leonidas Jakubovičius, buvo "Piko valanda" su Vladislavu Listjevu, kurį 1995 m. nušovė, buvo ir Vladimiro Vysockio dainų fragmentai, tačiau tai – tie kiti "jie".

Tie tikrieji "jie", pasirodo, slėpėsi visai šalia. Pas močiutę mėgdavau vartyti tuos didelius nespalvotų fotografijų albumus. Ieškodavau artimų žmonių, bandydavau juos atpažinti dar esant jaunus, klausinėdavau, kas čia ir kur čia.

Kiek bežiūrėdavau, viena nuotrauka man visada atrodė liūdna ir žaizdota. Joje – du močiutės broliai. Pavargę, sulysę, plikomis galvomis.

Išbuožino juos, jų tėvą ir motiną. Kitiems vaikams pavyko Sibiro išvengti. Į Lietuvą grįžo tik broliai ir motina, tėvą įgrūdo į kalėjimą, iš kurio jau nebeišėjo.

Kai močiutė pasakodavo apie ištremtą šeimą, žvilgsnis pasikeisdavo – nukrypdavo į tolį, tapdavo itin skaidrus ir skausmingas.

Tada dar gerai nesupratau žodžių "Sibiras", "tremtis", "sovietų valdžia", "okupacija" prasmės, bet suvokiau didelę grėsmę ir pavojų.

Kažkur antrame tos fotografijos plane, už brolių, ir slėpėsi "jie".

Ar dabar dar yra "jie" ir "mes"? Taip. Ar vis dar baisu? Taip. Tik lėktuvai nebekelia nerimo.

Rusijoje vadinamasis „užsienio agentų“ įstatymas draudžia nevyriausybinėms organizacijoms gauti bet kokį finansavimą iš užsienio. Šio įstatymo viena iš autorių Vladimiro Putino partijos „Vieningoji Rusija“ narė, Dūmos saugumo ir antikorupcijos komiteto pirmininkė Irina Jarovaja, kuri taip pat yra laikoma kito ne mažiau prieštaringo įstatymo, praminto „Didžiojo brolio“ vardu, viena iš rengėjų. Pagal šį įstatymą, saugumo tarnyboms suteikta teisė sekti mobiliojo ryšio telefonų ir interneto vartotojus, o ryšio operatoriai ir socialiniai tinklai privalo saugoti visus pokalbius ir kitą medžiagą. Įstatymu numatoma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė už tarptautinį terorizmą ir baudžiamoji atsakomybė nuo 14 metų amžiaus.

Kai buvęs Jungtinių Valstijų žvalgybos darbuotojas Edwardas Snowdenas 2014-aisiais pasirodė jį priglaudusio Rusijos prezidento spaudos konferencijoje, dažnas analitikas jį galutinai susiejo su V. Putino komanda. Todėl dabar apžvalgininkai suka galvas – kodėl E. Snowdenas pastaruoju metu išdrįso kritikuoti masiniam sekimui kelią atveriančius naujus įstatymus, o šią savaitę jis net pareiškė, kad Rusijos pastangos perklasifikuoti Levados socialinių tyrimų centrą kaip užsienio agentą esą tik patvirtina nerimą dėl siaubingo užsienio agentų įstatymo, priimto dar 2012-aisiais V. Putinui sugrįžus į prezidento postą.

Pagal šį įstatymą, pelno nesiekiančios nevyriausybinės organizacijos privalo užsiregistruoti kaip užsienio agentės, jei gauna bent dalį finansavimo iš užsienio. Po registracijos Rusija rengia specialius kontrolės auditus. Vienintelis didelis nepriklausomas Levados tyrimų centras kurį laiką sugebėjo išvengti minėtos registracijos, nes akivaizdžių dotacijų iš užsienio valstybių neturėjo, nors ir bendradarbiavo su šiek tiek pinigų siunčiančiais Amerikos universitetais ar privačiomis bendrovėmis.

Tačiau pavasarį dar labiau sugriežtinusi įstatymą, o rudenį esą patikrinusi kažkokius dokumentus, kurių nedetalizavo, Rusijos valdžia nurodė centrui persiregistruoti. Pasak centro vadovo Levo Gudkovo, dabar valdžia galės stipriai apriboti Levados veiklą ir jau įspėjo – centras negali skelbti jokių tyrimų duomenų, susijusių su Rusijos rinkimais į Dūmą kitą savaitę.

Paskutinė Levados apklausa, kuriomis, kaip vienintelėmis patikimomis, paprastai remiasi tarptautinė žiniasklaida, rodė smunkantį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ palaikymą nuo 39 iki 31 procento. Valdžios apklausos rodo 40 proc. viršijantį palaikymą ir, jei Levados apklausos rinkimų dieną stipriai nesutaptų su rinkimų rezultatais, – kiltų rimtas pagrindas protestuotojams eiti į gatves.

Viena pagrindinių asmenybių, galinčių juos surinkti – Aleksejus Navalnas, kuris iškilo dėl interneto plėtros. Kai liepą įsigaliojo dauguma įstatymų, vadinamų pagal juos inicijavusios I. Jarovajos vardą, interneto erdvė Rusijoje tapo ne ką mažiau pavojinga už įprastą viešąją erdvę. Minėti I. Jarovajos įstatymai numato iki 7 metų kalėjimo bausmę už nuomonę socialiniuose tinkluose, jei ji pateisina terorizmą, kurį Rusija supranta labai plačiai, ir juo kaltina politinius valdžios kritikus. I. Jarovajos reforma taip pat numato iki 10 metų kalėjimo bausmę už neramumų organizavimą, kurį valdžia irgi supranta plačiau – ir kaip įprastus protestus. O svarbiausia – jei apie minėtų veiklų organizavimą piliečiai girdėjo, bet nepranešė teisėsaugai – įstatymas ir tokiems numato iki metų kalėjimo.

Tačiau daugiausiai Vakarų kritikos sulaukė nuostatos, kurios įpareigoja komunikacijų bendroves pusmetį laikyti ir valdžiai atskleisti visą skambučių, žinučių ir interneto srauto turinį bei suteikti galimybę FST saugumui įsiskverbti, jeigu tinklalapių duomenys yra šifruojami. Tiesa, šie reikalavimai įsigalios tik po dvejų metų, o yra pasiūlymų terminą nukelti net šešeriems metams dėl milžiniškų technologinių iššūkių.

Net ir Rusijos valdžiai patarinėjančiai ekspertų tarybai priklausanti Irina Levova prognozuoja, kad tokiai programai prireiks 39 milijardų dolerių. Tai – penktadalis pernai surinktų biudžeto pajamų. Vakaruose teisėsaugai taip pat įmanoma dažniausiai teismui suteikus specialų leidimą sekti tam tikrų įtariamų asmenų telekomunikacijas. Rusija anksčiau tai leido ir be specialių orderių, o apie visų telekomunikacijų vartotojų duomenų kaupimą įstatymuose prabyla be precedento ir daug kritikų sako, kad surinkti ar apdoroti tokią gausybę duomenų kol kas tiesiog neįmanoma.

Tačiau kai kurie analitikai sako, kad čia visai ne įstatymo trūkumas, nes jei bendrovės nesugebės tokiu mastu rinkti ir perduoti duomenų valdžiai, ši jau turės pagrindą bausti ar kažko reikalauti mainais. O svarbiausia – taip griežtai kalbėdama apie interneto sekimą, Rusija tarp piliečių jau sėja visa matančios valstybės baimę, turinčią paralyžiuoti tuos, kurie anksčiau manė, kad internete kalbėti apie protestus prieš valdžią dar saugu.

Galbūt dėl to net ir Rusijos propagandos banginis „RT“ skelbė minėto E. Snowdeno pareiškimą, esą I. Jarovajos įstatymai – tai „Didžiojo Brolio“ įstatymai. Rašytojo George`O Orwello romane apie supertotalitarinę valstybę pastaroji pirmiausia primindavo, kad Didysis Brolis nuolat stebi ir, jei piliečiai jam nepaklūsta, imasi griežtesnės kontrolės.

Kai H.Clinton nuo 2001-ųjų iki 2009-ųjų atstovavo Niujorkui kaip senatorė, D.Trumpas buvo ekscentriškas nekilnojamojo turto magnatas ir realybės televizijos žvaigždė, praturtėjęs Manhatane. Jie sukosi tuose pačiuose elito sluoksniuose, apėmusiuose verslininkus, politikus ir įžymybes.

D.Trumpas matė H.Clinton savybes ir aukojo jos kampanijai. Ji buvo svečias trečiose jo vestuvėse, kurios 2005-ųjų sausį įvyko Palm Biče Floridoje.

Billas Clintonas (Bilas Klintonas), kuris daug metų žavėjo D.Trumpą, taip pat dalyvavo tame ištaigingame pobūvyje 400-ams svečių prabangiuose milijardieriaus namuose „Mar-a-Lago“, kuriuose savo medaus mėnesį leido Michaelas Jacksonas (Maiklas Džeksonas) su Lisa Marie Presley (Liza Mari Presli).

D.Trumpo ryšiai su Clintonais siekia Billo prezidentavimo nuo 1993-iųjų iki 2001-ųjų laikus. Prezidento biblioteka anksčiau šį mėnesį paskelbė daugiau kaip 450 puslapių dokumentų apie D.Trumpą, tarp kurių yra H.Clinton D.Trumpui siųsti „gimtadienio laiškeliai“ ir detalės apie D.Trumpo kvietimus į Baltuosius rūmus.

2001 metais, kai Clintonai paliko Baltuosius rūmus, D.Trumpas pasiūlė jiems apsigyventi viename jo dangoraižių Manhatane, nors Clintonai keliais metais anksčiau buvo nusipirkę namus Čapakvoje.

2007 metais D.Trumpas taip pat išreiškė viltį, kad Hillary Clinton bus demokratų kandidatė į prezidentus.

2008 metų liepą pasirodė nuotraukos, kuriose buvęs prezidentas įamžintas žaidžiantis golfą su D.Trumpu ir buvusiais Niujorko merais Michaelu Bloombergu (Maiklu Blumbergu) ir Rudy Giuliani (Rudžiu Džulianiu) D.Trumpui priklausančiame lauke netoli Clintonų namų Čapakvoje Niujorko valstijoje.

Nuostabi moteris

2012 metais D.Trumpas gyrė H.Clinton kaip „nuostabią moterį“.

„Esu šališkas, nes pažinojau ją daug metų. Aš gyvenu Niujorke. Ji gyvena Niujorke. Ji ir jos vyras man tikrai labai patinka“, – sakė jis „Fox News“.

Tačiau 2016-ųjų kampanija pavertė juos priešais. D.Trumpas nuolat vadina H.Clinton „blogiausia valstybės sekretore per Jungtinių Valstijų istoriją“. H.Clinton yra pavadinusi jį „rasistu“ ir „mizoginu“, ir kaltina jį skaldant šalį.

Jei Clintonai ir dalyvavo D.Trumpo vestuvėse, tai tik dėl to, kad jis paprašė jų dalyvauti paaukojęs Clintonų fondui, pareiškė jis per pirmuosius televizijos transliuotus respublikonų debatus pernai rugpjūtį.

„Kas dėl Hillary Clinton, (tai) aš pasakiau „būk mano vestuvėse“ ir ji atvyko į mano vestuves, – sakė jis. – Žinot, kodėl? Ji neturėjo pasirinkimo, nes aš daviau“.

„Buvau verslininkas. Duodu visiems. Kai jie paskambina, aš duodu. Ir žinot, ką? Kai man ko nors iš jų reikia, po dvejų metų, po trejų metų, aš jiems skambinu ir jie pasirengę man padėti“, – sakė jis.

Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje D.Trumpas paaukojo 4 100 dolerių H.Clinton rinkimų į Senatą kampanijai, nurodo „Politifact“. Jis taip pat skyrė daugiau kaip 100 tūkst. dolerių Clintonų fondui.

H.Clinton nedelsdama atsiribojo nuo vyro, kuris įžeidė meksikiečius, moteris ir ragino uždrausti musulmonams atvykti į Jungtines Valstijas.

„Taip gerai jo nepažinojau, – sakė ji rugpjūčio mėnesį. – Pamaniau, kad būtų linksma nuvažiuoti į jo vestuves, nes tai visuomet smagu. Dabar, kai jis siekia prezidento posto, truputį problemiškiau“.

„Iš esmės jis buvo demokratas, kol netapo respublikonu, – sakė ji sausio mėnesį Ajovoje. – Jis palaikė demokratus ir palaikė daug klausimų, kurie man rūpi“.

Tačiau H.Clinton ir D.Trumpo santykiai peržengė verslo ir politikos ribas. Jų dukterys, 36 metų Chelsea (Čelsi) ir 34 metų Ivanka, taip pat buvo draugės.

Jas supažindino jų vyrai, jos gyvena Manhatane netoli viena kitos. Abi jos turi mažų vaikų ir sukinėjasi panašiuose sluoksniuose. Žurnalo „People“ rugsėjo numeryje Chelsea gyrė Ivanką.

„Tikrai manau, kad draugystė svarbiau už politiką, – sakė ji. – Esu tikrai dėkinga, kad Ivanka yra mano draugė“.

Tačiau per kampaniją, kai asmeniniai užsipuolimai tapo norma, šios jaunos moterys, kurios abi dalyvavo gimdytojų renginiuose, kaip pranešama, laikėsi atokiai viena nuo kitos.

Tuo tarpu H.Clinton tvirtina, kad niekada nedraugavo su arogantiškuoju milijardieriumi.

„Mes nebuvome draugai, – sakė ji „People“. – Aišku, pažinojome vienas kitą, Niujorke. Aš pažinojau daug žmonių“.