Įsilaužimas įvykdytas po kelių pranešimų apie bandymus įsiveržti ir intensyvaus Rusijos pietvakariuose esančios Belgorodo srities apšaudymo, Kyjivui nurodant, kad jis rengiasi ilgai lauktam kontrpuolimui.

Socialiniuose tinkluose vis dar platinamoje suklastotoje žinutėje teigiama, kad „NATO iki dantų apginkluoti ukrainiečių kariai su Vašingtono pritarimu bei parama įsiveržė į Kursko, Belgorodo ir Briansko“ sritis.

Balsas, labai panašus į V. Putino, taip pat paskelbė karo padėtį, visuotinę mobilizaciją ir civilių gyventojų evakuaciją šiuose trijuose regionuose.

„Tai iš tiesų buvo įsilaužimas, – valstybinė agentūra „RIA Novosti“ citavo Kremliaus atstovą spaudai Dmitrijų Peskovą. – Kontrolė jau atkurta.“

Belgorodo srities administracija pareiškė, kad ši žinutė yra vadinamasis sintetinės vaizdakaitos (angl. deepfake) pavyzdys, kuriuo siekiama „pasėti paniką tarp taikių Belgorodo gyventojų“.

Belgorodo kaimynystėje esanti Voronežo sritis taip pat perspėjo savo gyventojus dėl įsilaužimo į radijo transliacijų dažnius ir teigė, kad pagrindo nerimauti nėra.

Radijo stotis MIR nurodė, kad įsilaužimas, kurį pavadino absoliučia klastote ir provokacija, truko apie 40 minučių.

Reikalingas patikimas ryšys

Šiuo metu yra paskelbtas konkursas atnaujinti Lietuvos karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro Globalinės jūrų avarinio ryšio ir saugumo sistemos radijo ryšio įrangą.

Bus įsigyjamos naujos radijo stotys.

Keičiant radijo stotis turės veikti ir senosios, nes Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro veikla negali sustoti nė akimirkai. Jūroje prie Lietuvos krantų bet kada gali įvykti nelaimė, todėl reikalingas patikimas ryšys.

2022 m. vyks intensyviausias tarnybos radijo stočių keitimas.

Radijo stotys bus keičiamos 3 etapais, pradedant nuo 2022 m. Tais metais kaip tik ir vyks intensyviausias radijo stočių keitimas. Planuojama pakeisti 12 stočių. Likusios stotys būtų baigiamos keisti 2023 m.

Numatyta, kad iki 15 naujų radijo stočių bus instaliuota Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro objektuose Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje ir Šventojoje. Iš šių objektų galimas radijo ryšys su bet kokiu Lietuvos teritorinės jūros ir ekonominės zonos tašku. Tolimiausias taškas yra už 107 jūrmylių (198 km) nuo Klaipėdos uosto prie Švedijos paieškos ir gelbėjimo rajono.

Toks ar net didesnis atstumas Baltijos jūroje nieko nereiškia. Yra buvę, kai įvykus nelaimei prie Lietuvos krantų gelbėti žmones sraigtasparnis itin blogu oru atskrido iš Švedijos.

Pajėgos: jūrų gelbėjimo pratybose dalyvauja Lietuvos kariuomenės sraigtasparnis ir gelbėjimo laivas "Šakiai". (kariuomene.lt nuotr.)

Gelbsti žmones, likviduoja taršą

Jūrinio gelbėjimo koordinavimo centras Lietuvoje buvo įkurtas tuoj po nepriklausomybės paskelbimo atsiradus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto tarnybai. Iš pradžių šis centras buvo Klaipėdos uosto kapitono tarnybos pastate prie 4-osios krantinės.

2009 m. šis centras prijungtas prie Lietuvos karinių jūrų pajėgų. Jame yra Jūrų paieškos ir gelbėtojų koordinavimo centro budėtojų patalpos, kur budima kasdien ištisą parą.

Operacija: sraigtasparniu iš laivo paimamas žmogus, kuriam reikia pagalbos. (kariuomene.lt nuotr.)

Stebima ne tik Baltijos jūra, bet ir Klaipėdos uosto akvatorija ir Kuršių marios.

Per metus būna nuo 30 iki 50 pranešimų apie įvairius incidentus jūroje ar Kuršių mariose. Kasmet dėl vienokių ar kitokių aplinkybių tenka gelbėti 20–40 žmonių. Yra buvę metų, kai teko gelbėti ir iki 100 žmonių, ypač kai ant Kuršių marių būna ledas, o po to – staigus atšilimas.

Teritorija: Baltijos jūros šalių Latvijos, Lietuvos, Rusijos Kaliningrado srities, Lenkijos, o kitoje pusėje Švedijos jūrų gelbėjimo atsakomybės zonos. (Iils.net nuotr.)

Centras koordinuoja ir taršos incidentų likvidavimo operacijas Baltijos jūroje.

2020 m. Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras gavo 34 pranešimus apie įvairius įvykius. Pernai buvo išgelbėti 25 žmonės.

Reikia gelbėjimo laivo

Ne mažiau nei nauja įranga Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrui reikalingas ir gelbėjimo laivas, nes senajam laivui "Šakiai" jau yra 35 metai. Jis yra lėtas, nebeatitinka gelbėjimui, ypač teršalų likvidavimui numatytų funkcijų.

Vieta Lietuvos ekonominė zona ir teritorinis šelfas, kuriame nurodyti ir pagrindiniai jūrų keliai, sutampa su jūrų paieškos ir gelbėjimo zona. (kariuomene.lt nuotr.)

Krašto apsaugos ministerija skelbė 39,4 mln. eurų vertės gelbėjimo ir teršalų likvidavimo laivo konkursą. Planuota pasinaudoti ES parama. Tačiau teismai konkursą sustabdė, nurodyta jį skelbti iš naujo.

Dar nežinia, ar bus skelbiamas naujas konkursas, nes laiko pasinaudoti ES parama beveik neliko. Naujas gelbėjimo laivas turėtų būti pastatytas iki 2023 m. rugsėjo 1 d., o išlaidos apmokėtos iki 2023 m. pabaigos, nes iki to laiko baigsis ES 2014–2020 m. finansavimo laikotarpis.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sekmadienį pareiškė užuojautą jo artimiesiems.

„Įkūręs pirmąsias nevalstybines radijo stotis Lietuvoje, Rimantas Pleikys tapo vienu iš informacinio Lietuvos sąjūdžio lyderių. Jis rodė pilietiškumo ir drąsos pavyzdį tiek lemtingąjį 1991-ųjų sausį, tiek vėliau, prisiimdamas atsakomybę darbui Seime ir Vyriausybėje. Rimanto Pleikio nuveikti darbai liks vertingu palikimu mūsų šaliai ir įkvėpimu jos žmonėms“, – teigia Lietuvos parlamento vadovė.

„R. Pleikys savo gyvenimu įkūnijo veržlios, drąsios, permainų siekiančios iniciatyvos idėją. Kurdamas pirmąsias nepriklausomas radijo stotis ir joms vadovaudamas, jis ardė informacinį monopolį ir ruošė kelią naujoms žurnalistų kartoms“, – savo užuojautoje sako prezidentas Gitanas Nausėda.

Jis pabrėžė, kad R. Pleikys liks Lietuvos žmonių atmintyje ir kaip atsakomybę už valstybės likimą prisiėmęs Seimo bei Vyriausybės narys.

R. Pleikys savo gyvenimu įkūnijo veržlios, drąsios, permainų siekiančios iniciatyvos idėją.

Pasak premjerės Ingridos Šimonytės, Lietuva neteko vieno iš laisvosios Lietuvos žurnalistikos pradininkų, žmogaus, kuris siekė kurti ir stiprinti demokratijos pamatus, kuo greičiau įdiegti moderniuosius komunikacijos principus, suprato žodžio laisvės ir atsakomybės svarbą.

„Reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, bičiuliams, bendražygiams – visiems, kuriems Rimantas buvo, yra ir bus profesionalios žurnalistikos ir tikro žmogiškumo pavyzdžiu“, – sakoma premjerės užuojautoje.

R. Pleikys 1957 metais gimė Vilniuje, vidurinę mokyklą baigė Druskininkuose, Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę.

Jis yra dirbęs Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros dėstytoju, Lietuvos radijo laidų užsieniui redakcijos bendradarbiu.

1989 metais R. Pleikys įkūrė pirmąją nepriklausomą radijo stotį „M-1“, 1990 metais – radijo stotį „Radiocentras“, 1990–1995 metais jis buvo „Radiocentro“ vyriausiasis redaktorius, 1995–1996 metais vadovavo televizijos „Kaunas plius TV“ Vilniaus redakcijai.

1996–2000 metais R. Pleikys buvo Seimo nario, 1996–1998 metais vadovavo Ryšių ir informatikos ministerijai.

Sidnėjaus „Nova Entertainment“ ketvirtadienį tapo dar viena radijo grupe, paskelbusia, kad jos radijo stočių eteryje nebeskambės velionio popmuzikos karaliaus kūriniai. Įmonės atstovai nurodė, jog taip elgiamasi reaguojant į viešąją nuomonę.

Šis sprendimas buvo priimtas pasirodžius JAV dokumentiniam filmui „Leaving Neverland“, kuriame du vyrai tvirtina, kad M. Jacksonas ne vienus metus juos seksualiai išnaudojo.  

„Atsižvelgdama į tai, kas šiuo metu vyksta, „SmoothFM“ nebegroja jokių Michaelo Jacksono dainų“, – sakė „Nova Entertainment“ programų direktorius Paulas Jacksonas (Polas Džeksonas). 

Minėtas dokumentinis filmas dar nebuvo rodomas Australijoje.

Dar vienas didelis Australijos radijo stočių tinklas – ARN – pareiškė, kad „atidžiai stebi auditorijos nuomonę dėl atskirų atlikėjų“.

Naujosios Zelandijos radijo stočių eteryje M. Jacksono dainų taip pat beveik nebegirdėti. Transliuoti jo muziką atsisakė du didžiausi šalies radijo stočių tinklai – „MediaWorks“ ir NZME.   

Televizijos HBO dokumentinė juosta „Leaving Neverland“ Jungtinėse Valstijose buvo parodyta sekmadienį. Ji vėl pakurstė daug metų netylančius klausimus apie popkaraliaus santykius su vaikais. Įvairūs gandai apie tai lydėjo M. Jacksoną visą jo gyvenimą, tačiau kaltinimams pagrįsti taip ir nebuvo pateikta jokių konkrečių įrodymų.   

M. Jacksono turtą valdantis fondas griežtai atmeta kaltinimus velioniui atlikėjui ir pateikė HBO 100 mln. JAV dolerių ieškinį. 

Tuo metu skaitmeninių platformų vartotojai, panašu, nelinkę nusigręžti nuo velionio popkaraliaus - „The Essential Michael Jackson“ pagal parsisiuntimų skaičių vis dar užima 65 vietą tarp populiariausių albumų Australijoje.  

Anksčiau dešimtys Kanados radijo stočių pranešė kurį laiką nebegrosiančios M. Jacksono superhitų, tokių kaip „Billie Jean“ ir „Bad“.

Pranešama, kad Didžiojoje Britanijoje, kur „Leaving Neverland“ buvo numatyta parodyti trečiadienį ir ketvirtadienį, popkaraliaus dainų nusprendė nebegroti visuomeninis transliuotojas BBC.

Nikolajus:

– Muziką mėgstu, klausau įvairios. Mėgstu  klausyti lietuviškų, rusiškų dainų, patinka ir klasikinė muzika. Siūlymui radijo stotims  privalomai groti lietuvišką muziką pritariu. Svarbu, kad ji būtų kokybiška, o turinys – vertas dėmesio.

Janina:

– Apie naujai išgalvotą apribojimą dar negirdėjau. Manau, kad laisvoje  valstybėje žmogus gali rinktis, kas jam patinka. Lietuviškos muzikos neklausau ir nesidomiu. Įdomu, kaip bus apibrėžiamas stočių grojaraščio repertuaras. Kas gali žmones priversti klausyti lietuviško popso ar liaudies dainų?

Dainora:

– Tvirtos nuomonės šiuo klausimu neturiu. Lietuviškos muzikos kartais klausausi. Galbūt šis siūlymas bus naudingas, nes daugelis lietuvių neklauso savo tautiečių kuriamos muzikos. Tai padės populiarinti Lietuvos muzikos kultūrą. Dar nežinomiems jauniems atlikėjams šis siūlymas išeis į naudą.

Olegas:

– Radijo beveik neklausau, bet manau, kad lietuviškos muzikos klausyti galima. Vis dėlto radijo eteryje 35 procentai lietuviškų dainų būtų tikrai per daug. Radijo stotims pakaktų transliuoti 10 procentų lietuviškų kūrinių.

Dovydas:

– Manau, kad toks sprendimas padėtų populiarinti lietuvišką muziką ir lietuvių kalbą.  Puikių atlikėjų ir kokybiškos muzikos turime nemažai. Pavyzdžiui, Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius, Jazzu...  Mūsų atlikėjai ne ką prastesni nei užsienio.

Monika:

– Apie šį politikų užmojį girdėjau. Asmeniškai manęs tai neliečia, kadangi visada galima perjungti radijo stotį. Lietuviškos muzikos klausausi retai, bet turbūt turime ir gerų muzikos kūrinių. Toks siūlymas varžo žmonių pasirinkimo laisvę.

Albertas:

– Tokį sprendimą vertinu palankiai. Pats klausausi lietuviškos muzikos ir nesuprantu, kodėl vertėtų skųstis. Pradėjus transliuoti daugiau lietuviškos muzikos bus smagiau gyventi. Galbūt atsiras daugiau lietuvių atlikėjų, įvairesnių stilių muzikos.

„Labai „ačiū“ šiai Seimo kadencijai, kuri sugalvojo apriboti ir žlugdyti komercinį radijo verslą. Sakau tai ir su ironija, ir be. Su ironija todėl, kad to nebuvo per visus nepriklausomybės metus, o be ironijos – todėl, kad tai faktas“, – pirmadienį per Seime surengtą diskusiją sakė radijo stočių „M-1“ grupei atstovaujantis Gintaras Zdebskis.

Jis tvirtino, kad įvedus privalomą 35 proc. lietuviškos muzikos kvotą, kai kurios radijo stotys taptų nerentabilios ir turės užsidaryti, o klausytojai persikels į kitas muzikos platformas, tokias kaip „Spotify“ ir pan.

„Mes esame tikri, kad įvedus tokias privalomas kvotas, kai kurios stotys užsidarys. „M1– plius“ bus pirma stotis, kuri uždarys savo veiklą. Dėl to, kad tie 35 proc. lietuviškos muzikos transliavimo galutinai „nukals“ jos auditoriją ir ji taps nerentabili“, – kalbėjo G. Zdebskis ir siūlė „projektą padėti į stalčių, nes rinka susitars pati“.

„M1– plius“ bus pirma stotis, kuri uždarys savo veiklą. Dėl to, kad tie 35 proc. lietuviškos muzikos transliavimo galutinai „nukals“ jos auditoriją ir ji taps nerentabili.

Atlikėjas ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA tarybos pirmininkas Domantas Razauskas tvirtino, kad lietuviškai muzikai nepelnytai užtrenkiamos durys į radijo eterį, o pats įstatymas vertas svarstymo, nes tokia praktika, kvotos nacionaliniam turiniui yra ir kitose šalyse.

„Neatitikimas žiaurus ir gana drastiškas tarp kokybės turinio augimo ir to procento, kuris pasiekia eterį. Ir man truputėlį liūdna, (...) kūrinių ir atlikėjų yra labai daug ir labai įvairių, bet mes nesuteikiame jiems jokios aikštelės, terpės išsitransliuoti ir dar gauti bent kažkokį atlygį už savo muziką“, – kalbėjo D. Razauskas.

Jis taip pat teigė, kad „radijas nėra vien verslas, tai vis dar stipri jėga, kuri formuoja skonius“.

„Nėra visiškai normalu, kai gyvendamas kur nors provincijoje žmogus lietuviško turinio iš viso negirdi, nes nepasiekia jo per radiją“, – teigė D. Razauskas.

„Radiocentro“ radijo stočių grupės programų direktorius Donatas Bučelis tvirtino nesuvokiantis, kodėl verslo muzikos interesai turėtų būti tenkinami radijo stočių verslo sąskaita.

„Yra muzikos verslas, yra radijo verslas, ir vienas aiškus ekonominis interesas – ana pusė norėtų didesnių pajamų, ir man visiškai neaišku, kodėl vienos verslo srities ekonominis interesas kitos verslo srities sąskaita yra pasiekęs tokį aukštą lygį, kad įstatymų leidėjai imasi ginti vienos pusės ekonominį interesą“, – sakė D. Bučelis.

Atlikėjas ir architektas Algirdas Kaušpėdas teigė, kad įpareigojimas lietuviškai muzikai suteikti daugiau eterio laiko yra ir nacionalinis interesas, siekiant išlaikyti lietuviškąją tapatybę.

„Mes nestovime vietoje, pasaulis nestovi vietoje, visą laiką turime peržiūrėti, kaip gyvename toliau, ir yra labai gera proga atsigręžti į lietuvišką muziką ir padėti populiariajai nacionalinei muzikai sustiprėti, kad tai taptų mūsų pasididžiavimo objektas“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.

Diskusijoje dalyvavusi Lietuvos radijo „Klasika“ programos atstovė Jūratė Katinaitė savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad kitose Europos valstybėse esančios kvotos nacionalinei muzikai daugiausiai yra susitarimo, o ne įstatymo reguliavimo dalykas.

„Europoje kvotos, ten, kur jos egzistuoja, egzistuoja žodinių susitarimų arba gerų ketinimų protokolų pavidalais tarp valstybės ir nacionalinių transliuotojų, geranoriškumo principu“, – sakė J. Katinaitė.

Konservatorius V. Kernagis su grupe parlamentarų parengė įstatymo projektą, kuriuo siūloma Lietuvos radijo stotims nustatyti 35 proc. Lietuvos nacionalinių kūrinių kvotą.

Ketvirtadalį šios kvotos siūloma skirti naujiems, per pastaruosius trejus metus sukurtiems lietuviškos muzikos kūriniams.

Pirmadienį Seime siūlomus pakeitimus planuojama aptarti su suinteresuotomis grupėmis – radijo stočių atstovais, atlikėjais.

Muzikos verslo atstovai skaičiuoja, kad įpareigojus radijo transliuotojus mažiausiai trečdalį eterio skirti lietuviškam turiniui, Lietuvos atlikėjai per metus papildomai uždirbtų milijoną eurų.

Radijo stočių atstovai pataisas sako esant perteklines.

„Radiocentro“ stočių grupės programų direktorius Donatas Bučelis sako, kad tokiu siūlymu ginami dainų autorių ir atlikėjų, bet ne radijo klausytojų interesai.

„Šio siūlymo aiškinamajame rašte sakoma, jog įstatymą norima keisti tam, kad dainų autoriams ir atlikėjams būtų užtikrintas didesnis atlygis. Kitaip tariant, galvoje turimi dainų autorių ir atlikėjų, o ne klausytojų interesai. Tuo tarpu mes, radijo programų transliuotojai, visada rūpinomės ir rūpinsimės, kad laidų turinys – įskaitant muziką – būtų patrauklus būtent klausytojams“, – BNS sakė D. Bučelis.

„LRT Opus“ vyriausiasis redaktorius Darius Užkuraitis BNS tvirtino esantis už tai, kad kuo daugiau skambėtų kokybiškos lietuviškos muzikos, tačiau kvotas sakė esant perteklinėmis.

„Iš esmės esu už tai, kad grotų lietuviška muzika, bet man nepatinka, kai kas nors pasako – turi būti tiek ir tiek. Aš manau, pagrindinis kriterijus – gera tai muzika ar bloga muzika. Kuo daugiau bus geros lietuviškos muzikos, tuo jos daugiau skambės. Nebūtinai 35 proc. turi skambėti, gali būti ir 50 proc., kad tik jos būtų geros“, – kalbėjo D. Užkuraitis.

Manau, šitą misiją turėtų atlikti visuomeninis transliuotojas ir groti visus, šimtą procentų.

Skeptiškai siūlymą vertino ir radijo stoties „Lietus“ vadovas Gintaras Zdebskis. Anot jo, komerciniams transliuotojams tai būtų perteklinis reguliavimas.

„Mano nuomone, toks žingsnis tikrai neduotų naudos. Manau, šitą misiją turėtų atlikti visuomeninis transliuotojas ir groti visus, šimtą procentų, išgirstų visa Lietuva, ir jaunas grupes, ir kitus lietuviškos muzikos atstovus. Yra trys radijo programos ir to pilnai pakaktų, kad jie atliktų savo misiją ir visi būtų išgirsti, sotūs ir laimingi“, – BNS sakė G. Zdebskis.

Grupė Seimo narių siūlo nustatyti, kad radijo transliuotojai trečdalį muzikai numatyto eterio laiko turėtų skirti Lietuvoje sukurtiems kūriniams.

Pagal siūlymą, Lietuvos jurisdikcijai priklausantys radijo programų transliuotojai ne mažiau kaip 35 proc. muzikinės programos laiko turėtų skirti nacionaliniams kūriniams.

Nacionaliniai kūriniai turėtų būti transliuojami nuo 6 iki 23 valandos. Kaip nacionalinis kūrinys apibrėžiami lietuvių kalba atliekami, taip pat Lietuvoje sukurti ir įrašyti, šalyje gyvenančių kūrėjų sukurti kūriniai.

Pataisas registravo grupė skirtingoms frakcijos priklausančių parlamentarų, tarp jų – Seimo vicepirmininkė „valstietė“ Rima Baškienė, konservatoriai Vytautas Kernagis, Vytautas Juozapaitis, socialdarbietis Gediminas Kirkilas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė Rita Tamašunienė bei kiti.

Jų iniciatorius V. Kernagis sako taip norintis pradėti diskusiją, kaip padėti plėstis Lietuvos muzikos industrijai. Anot jo, dabar žmonės tiesiog neturi galimybių išgirsti Lietuvos atlikėjus, todėl apie juos mažai ir žino.

„Atradus jiems vietos radijo eteryje, jie turės galimybę mums visiems prisistatyti. Turim milžinišką potencialą, bet jo neišnaudojame. Juk kalbame ne apie „duokim garo“ muziką, o apie visą nuo A iki Z“, – feisbuke paskelbtame komentare apie pataisas sakė V. Kernagis.

Jis taip pat pateikia skaičius, kokios kvotos nacionalinei produkcijai nustatytos kitose valstybėse: Islandijoje – 50 proc., Kroatijoje – 40 proc., Prancūzijoje, Kanadoje, Vengrijoje – 35 proc., Lenkijoje – 33 proc. ir t. t.

Pataisų aiškinamajame rašte pabrėžiama, kad tokie pakeitimai be papildomų biudžeto išlaidų padidins muzikos kūrėjų ir atlikėjų pajamas.

„Muzikos prodiuseriai, atlikėjai skundžiasi nuolatos sunkiai suduriantys galą su galu. Kokybišką lietuvišką muzikinį turinį kuriančios grupės ar atlikėjai yra nustelbiami užsienio muzikantų – radijo stotys pirminį ir didžiausią dėmesį skiria užsienio atlikėjams“, – sakoma projekto aiškinamajame rašte.

Pasak Seimo narių, Lietuvoje, „kitaip nei daugelyje Vakarų valstybių, Visuomenės informavimo įstatymas nenurodo kiek procentų laiko radijo stotys turi transliuoti nacionalinį turinį“, ir tai „išsigimsta į faktą, jog daugelyje radijo stočių Lietuvos kūrėjų muzikai tenka minimali laiko dalis“.

Sektos raginimas nusipirkti paslaptingų miltelių, Kim Ir Seno knyga, Muammaro al-Gaddafi "Žaliosios knygos" ištraukos, apsilankymas Etiopijos, Sirijos radijo stotyse. Viešųjų ryšių specialistas Robertas Pogorelis radiju susižavėjo, kai jam tebuvo dvylika metų.

Žinojo visi paštininkai

1987 m. rugpjūtis. Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas ir kiti rengia nelegalų mitingą Molotovo ir Ribentropo paktui pasmerkti.

"Tiesoje", "Vakarinėse naujienose" ir kitoje to meto spaudoje apstu kritikos šiems "buržuaziniams nacionalistams" ir jų idėjas propaguojantiems "antitarybiniams užsienio balsams".

Tą dieną mažame sovietinio daugiabučio kambaryje dvylikametis įsijungė rusišką metro ilgio aparatą su radijumi ir plokštelių grotuvu – radiolą "Ural".

"Mane domino trumpųjų bangų eteris. Knietėjo sužinoti – kas gi tie "balsai"?" – pažintį su radijumi prisimena kaunietis R.Pogorelis, kurio kolekcijoje – daugiau nei tūkstantis laiškų, atvirukų iš įvairių egzotiškų pasaulio radijo stočių ir kolekcininkų deserto – QSL kortelių – radijo stoties bangų priėmimo fakto patvirtinimo.

Iš pradžių rusiškai ir lietuviškai, vėliau – angliškai, dar vėliau – prancūziškai ir ispaniškai rašydamas Robertas netrukus pašto dėžutėje kasdien rasdavo iki keturių laiškų iš radijo stočių, o apie jį žinojo visi rajono paštininkai.

Pirmas laiškas – į Kanadą

"Pirmoji stotis, kalbėjusi man suprantama rusų kalba, buvo Kanados radijas. Jo diktorių balsai buvo šilti ir daug mielesni nei "Amerikos balso" ar prancūziškojo RFI. Išklausęs sekmadieninę Kanados radijo skaitytojų laiškų apžvalgą, užsimananiau jiems parašyti laišką. Mama neleido, nes juk sužinos KGB ir tėtį iš darbo išmes!" – prisimena R.Pogorelis. Jo mamos baimė buvo ne be pagrindo: Roberto tėvas tuo metu dirbo įmonėje, gaminusioje sovietų kariuomenei skirtus prietaisus.

Netrukus paauglys radijo ėmė klausytis naktimis ir prieš jį atsivėrė pasaulis: JAV, Kinija, Filipinai, Australija, Ekvadoras, Kosta Rika, Iranas, Egiptas... Politinės, religinės, muzikinės, tarnybinės ir piratinės radijo stotys.

Vis dėlto pirmąjį laišką į radijo stotį R.Pogorelis parašė tik 1990-aisiais – Lietuvai paskelbus nepriklausomybę.

"Kanados radijui. Man buvo penkiolika", – Robertas prisimena, kad gavo tris atsakymus: vieną – iš Kanados, kitą – iš Didžiosios Britanijos, trečią – iš Šveicarijos. Kiekviename – atvirukai su Kanados vaizdais (ir ranka rašytu redaktoriaus prierašu), taip pat radijo stoties lipdukas ir gairelė.

"Dabar skambės kvailai, bet iki šiol pamenu, kaip uosčiau juos ir mėgavausi spaustuvės dažų kvapu, o tada atsargiai prakirpau vokus žirklėmis", – šyptelėjo R.Pogorelis.

Doleris – į Naująją Gvinėją

Kartą, išklausęs "Nepriklausomos ir demokratinės Kubos balsą" (transliavo iš slaptos vietos ir skatino nuversti Fidelio Castro režimą), Robertas parašė laišką radijo stoties adresu Majamyje.

"Labas, esu Heriberto, slapto šios radijo stoties klausytojų klubo Kuboje prezidentas. Išgirdau tavo adresą per radiją, noriu su tavimi susirašinėti", – po poros mėnesių gautame laiške iš Kubos R.Pogoreliui ispaniškai rašė kubietis.

Viešai paskelbti savo adreso Robertas nebuvo prašęs, todėl ir dabar yra įsitikinęs, kad tai galėjo būti Kubos saugumo agento parašytas laiškas. Vis dėlto tuomet naivus vaikinas kurį laiką tęsė susirašinėjimą.

"Rašydamas į skurdesnes šalis, kartais į voką įdėdavau vieną JAV dolerį pašto išlaidoms apmokėti, – kartą jam atsakė žmogus iš Papua Naujosios Gvinėjos, nesusijęs su radiju. – Jis teigė gavęs mano dolerį ir prašė jam parašyti dar. Kartu buvo pridėtas paliepimas nukopijuoti jo laišką ir išsiųsti jį keturiolikai adresatų,  priešingu atveju mane gali ištikti nelaimė."

Susirašinėjimas su sekta

Valstybinės Šiaurės Korėjos, Kubos, Kinijos, Libijos ir panašių šalių radijo stotys, atsakydamos į klausytojų laiškus, pridėdavo gausybę propagandinės medžiagos.

Robertas gavo Didžiojo Vado draugo Kim Ir Seno knygą, Muammaro al-Gaddafi "Žaliosios knygos" ištraukų, kubietiškų laikraščių.

Ne ką mažiau relikvijų siųsdavo ir įvairių konfesijų religinės stotys: nuo Biblijos iki kompaktinių plokštelių.

"Įdomios patirties turėjau su japonų sekta Aum Šinrikyo, – pasakoja R.Pogorelis, – kuri vėliau išgarsėjo teroro išpuoliu Tokijo metro – prileido nuodingų zarino dujų ir žuvo dešimtys bei buvo sužeista šimtai žmonių. Žlugus Sovietų Sąjungai, ši sekta nusipirko radijo laidų per keliolika galingų siųstuvų Rusijoje ir aplinkinėse šalyse."

Dėl gausių sektos investicijų ir ryšių su aukštais šios šalies politikais Rusijoje Aum Šinrikyo sekėjų atsirado daugiau negu pačioje Japonijoje. Anglų ir rusų kalbomis kasdien buvo transliuojama vadinamoji astralinė muzika ir nerišlūs sektos lyderio pamokslai.

"Po poros mano laiškų į šios sektos radijo stotį man atsiuntė katalogą, iš kurio ragino užsisakyti uostomųjų miltelių. Pigiausi kainavo, atrodo, 7 JAV dolerius ir garantavo patekimą į žemiausią dangaus pakopą, brangesni – į aukštesnę, – tuomet Robertas nenutuokė, kuo užsiima sektantai. – Laimė, milteliais nesusigundžiau, o netrukus, po 1995-ųjų pavasarį įvykdyto išpuolio Tokijo metro, išaiškėjo, kad minėta sekta savo būstinėje gamino cheminį ir bakteriologinį ginklą, taip pat išnaudodavo vaikus ir moteris. Jos lyderis, kurį kasdien girdėdavau per radiją, Japonijoje buvo nuteistas mirties bausme."

Laiškas Kanados premjerui

Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Vakarų šalių transliacijos rusų, lietuvių ir kitomis regiono kalbomis daug kam ėmė atrodyti nebereikalingos.

Kai Kanados valdžia paskelbė planus sustabdyti rusiškas radijo laidas, jose klausytojai buvo raginami rašyti šios šalies ministrui pirmininkui su prašymu pratęsti laidų finansavimą.

"Tuomet ir aš parašiau laišką Kanados premjerui. Ir gavau du atsakymus, vieną – iš premjero kanceliarijos, o kitą – iš kultūros ministrės. Juose patikinta, kad į mano prašymą atsižvelgta ir laidos tęsis. Jos nutrūko dar po keliolikos metų", – pasakoja Robertas.

Kai 1988-ųjų lapkričio 29 d. nustojo veikti "Laisvės" ir "Laisvosios Europos" radijo stočių trukdytuvai, jis tapo nuolatiniu šių stočių klausytoju.

Kai JAV Kongresas ėmė svarstyti siūlymą gerokai sumažinti rusiškų laidų apimtis, 1993-iųjų viduryje R.Pogorelis parašė ilgą argumentuotą laišką "Laisvės" radijui įtikinėdamas, kad tam dar ne laikas.

Jau po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių turėjau galimybę apsilankyti "Laisvės" ir "Laisvosios Europos" būstinėje Prahos centre, – prisimena Robertas. – Tuomet ją saugojo šarvuočiai, teko pereiti griežtą patikrą. Nepaprastai smagu buvo pamatyti žmones, kuriuos pažinojau tik iš balso. Jie man atrodė kaip dievai!"

Tapo Etiopijos žvaigžde

Bene įspūdingiausia buvo apsilankyti, dar iki karo, Sirijos radijuje Damaske.

"Nuvykęs prie radijo pastato pamačiau gausybę automatais ginkluotų kareivių, kurie manęs nenorėjo įleisti, tačiau vargais negalais davė telefono numerį, – paskambinęs kaunietis prisistatė esąs Sirijos radijo klausytojas iš Lietuvos ir norėjo užeiti į redakciją. – Gerokai nustebęs radijo stoties darbuotojas paprašė perskambinti. Netrukus, perėjęs kelis patikros kordonus, buvau įleistas į pastatą, kuriame mane priėmė Sirijos tarptautinio radijo direktorius!"

Apsilankęs Etiopijos radijuje Adis Abeboje, lietuvis iškart tapo televizijos žvaigžde: mat tie patys žmonės rengia laidas anglų kalba ir radijuje, ir televizijoje.

"Po interviu su manimi žurnalistė vėliau ne kartą kvietė sugrįžti į šią šalį, žadėdama, kad galėsiu gerai praleisti laiką", – nusijuokė Robertas.

Jo kolekcijoje yra ir labai egzotiškų kraštų radijų QSL kortelių iš Šv. Elenos salos, Marianų salų, Papua Naujosios Gvinėjos, Palau, Indonezijos, Havajų, Naujosios Zelandijos, Seišelių, Burkina Faso, San Tomės, Svazilendo, Etiopijos, Nigerijos, Zambijos, Kosta Rikos, Grenados, Ekvadoro, Peru ir daugelio kitų.

Bendravo ir su piratais

"Esu gavęs ir JAV armijos patvirtinimą, kad išklausiau Afganistanui skirtą "psichologinės operacijos" transliaciją iš karinio lėktuvo", – šyptelėjo Robertas, kuris surinko ir daug kortelių iš piratinių radijo stočių – tokių, kurių savininkai neturi reikiamos licencijos ir transliuoja nelegaliai.

Tokių daug yra Nyderlanduose ir Graikijoje.

"Su kai kuriais iš jų susipažinau asmeniškai, dalyvaudamas kasmet rengiamose slaptose radijo piratų sueigose, – prisipažįsta R.Pogorelis. – Kai kurie dalyviai nesako tikrųjų vardų, tik slapyvardžius: Daktaras Timas, Sienų medžiotojas, Kazanova."

Vienas toks piratas net 21 metus transliavo laidas nuo Belgijos ir Olandijos pasienio, naudodamas mobilųjį siųstuvą ir anteną.

Pamatęs atvažiuojančius Olandijos policininkus jis patraukdavo savo įrangą į Belgijos pusę, o ten Olandijos policija neturėdavo galių jos konfiskuoti. Pamatęs Belgijos policiją, vyras elgdavosi priešingai.

Tik praėjus 21 metams abiejų šalių policija surengė bendrą reidą ir konfiskavo įrangą.

"Šiuo metu trumpųjų bangų radijo stočių smarkiai sumažėjo – daugelis persikėlė į internetą. Eteryje vyrauja politinės bei religinės laidos autokratinių ir skurdesnių šalių gyventojams, – konstatavo R.Pogorelis. – Pasaulis pasikeitė, o mano kolekcija primena istoriją, kai radijo eteris lietuviams buvo vienintelis langas į laisvąjį pasaulį."

Kruvini 1991 metų sausio 13-osios įvykiai buvo lietuvių tautos kovų už laisvę kulminacija. Iki tol pusę amžiaus dauguma Lietuvos žmonių sovietų okupacijai priešinosi tyliai – slapta klausydamiesi Vakarų valstybių transliuojamų radijo laidų. Nors tuometė valdžia ir sukūrė galingą sistemą, blokuojančią "Vakarų blogio propagandą".

Imtuvus reikėjo registruoti

Nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios, kai tik Vakarų valstybės ėmė transliuoti Tarybų Sąjungos šalims skirtas radijo laidas, kone visa Lietuva prigludo prie radijo imtuvų. Šią savotišką tautos rezistenciją pamena ir 64-erių klaipėdietis Aleksas Pašilis, sovietų valdžios kalintas už antitarybinę veiklą.

A.Pašilis – buvęs Girulių radijo ir televizijos stoties darbuotojas. 1991-ųjų sausio 13-osios naktį jis organizavo televizijos ir radijo transliacijas iš Girulių radijo ir televizijos stoties.

"Prisimenu, kai buvau dar labai mažas, stovėjau lovytėje ir žiūrėjau, kaip tėvas sukioja pasiskolintą radijo imtuvą. O kai tėvai patys įsigijo radijo imtuvą "Doneck", tai buvo didelis įvykis šeimoje", – pasakojo A.Pašilis.

Anot jo, to meto komunistai neabejojo, kad visi, turintys radijo imtuvus, yra užmezgę vienpusį ryšį su kapitalistiniu pasauliu.

"Todėl visi radijo imtuvai privalėjo būti registruoti. Procedūra paprasta – reikėdavo nueiti su pasu ir radijo imtuvo dokumentu į artimiausią pašto skyrių, o ten jau viską užfiksuodavo", – prisiminė A.Pašilis.

"Slaptas objektas" – kapinėse

Sovietams tada iškilo kita problema, kaip padaryti, kad transliuojama informacija iš Vakarų TSRS piliečių nepasiektų. Taip visoje Tarybų Sąjungoje ėmė dygti radijo ryšio trukdymo stotys.

Klaipėdoje, netoli Senojo turgaus, taip pat atsirado "labai slaptas objektas" su daugybe styrančių antenų. Tačiau apie jo paskirtį žinojo visi klaipėdiečiai.

Objekto funkcija buvo blokuoti "Amerikos balso", "Laisvės radijo" ir kitų "priešų" stočių transliavimą, kad bent jau jaunuoliai užaugtų tikrais tarybiniais piliečiais.

Šis objektas buvo pastatytas žydų kapinėse. Klaipėdietis inžinierius Donatas Šležas, kuris nuo 1968 metų šalindavo šiame objekte įtvirtinto siųstuvo gedimus, prisiminė, kad vieta buvo parinkta to meto miesto vykdomojo komiteto sprendimu.

Kapinės buvo užtvertos, jose stovėję antkapiniai paminklai panaudoti kaip pamatas įrangos įtvirtinimui.

Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis pasakojo, kad 1991 metais, kai kapinės vėl sugrąžintos bendruomenei, visa radijo ryšio trukdymo įranga jau buvo išardyta ir išgabenta.

"Kai savivaldybė mums perdavė šitą pastatą, mes radome nuimtus radiatorius, langų ir durų nebuvo, stogas nuardytas. Teritorijoje mėtėsi kaulai, nes kai jie ardė tą radijo ryšio trukdymo įrangą, sunkia technika suniokojo senuosius kapus", – prisiminė F.Puzemskis.

Pasak žydų bendruomenės vadovo, vieta tokiam objektui pasirinkta neatsitiktinai. Sovietai tokiu būdu siekė kuo greičiau sunaikinti žmonių atmintį – ant lietuvių, vokiečių, žydų kapinių neretai atsirasdavo stadionai, mokyklos, kitos įstaigos.

Virė dvejopi jausmai

Paradoksalu, bet kurį laiką radijo ryšio trukdymo stotyje darbavosi vėliau už antitarybinę veiklą nuteistas ir kalintas A.Pašilis.

"Kai 1967 metais 12-osios vidurinės mokyklos direktorė man nebeleido mokytis mokykloje už antitarybinių minčių skleidimą, nuėjau į vakarinę ir pradėjau ieškotis darbo. Kadangi buvau gana gabus radijo konstruktorius mėgėjas, kreipiausi į Girulių telecentro viršininką Andrių Opermaną. Jis patikino, jog darbo man ras, nes radijo mėgėjai reikalingi", – prisiminė A.Pašilis.

Taip jau sutapo, kad darbdaviai A.Pašilio gebėjimus panoro išmėginti būtent radijo ryšio trukdymo stotyje. Jis tik buvo įspėtas niekam nesakyti, ką čia dirba.

"Mano jausmai buvo dvejopi: sąžinės graužimas, kad dirbu tokioje vietoje, juk pats su tėvais kas vakarą klausiausi tų radijo stočių, ir didžiulis smalsumas, – dabar tai viską sužinosiu, kaip dirba šitas objektas, gal kada nors pravers darant kokią nors diversiją", – pasakojo A.Pašilis.

Diversijos jis nepadarė, bet sužinojo išties daug. Tačiau A.Pašilis ten dirbo trumpai, nes greitai išaiškėjo jo politinis nepatikimumas. Tada kilo skandalas, kaip šitoks žmogus atsidūrė tokioje vietoje.

Per visą veikimo laiką tame radijo ryšio trukdymo centre jokių sabotažų neįvyko, nes jame dirbo daugiausia rusų tautybės patikimi, valdžiai lojalūs asmenys.

Slopino elektroniniu triukšmu

TSRS ideologai užsienio radijo stotis pagal turinį skirstė į tris kategorijas. Viena jų – juodosios propagandos, kuriai priskirtas "Laisvės radijas", "Izraelio balsas", "Tiranos radijas" . Jų transliacija slopinta elektroniniu triukšmu.

Pilkosios propagandos kategorijai priskirtas "Amerikos balsas", BBC, "Pekino radijas". Jie blokuoti iškraipytu radijo "Majak" programos garsu.

Nekenksmingos radijo stotys – "Švedijos radijas", ORTF iš Paryžiaus slopinamos nebuvo.

Vakarų radijo stočių blokavimu Lietuvoje rūpinosi pats Antanas Sniečkus. Jis į Maskvą nusiuntė ne vieną raštą. Viename jų rašoma, kad "antitarybinės radijo laidos, taip pat ir lietuvių kalba, pastaruoju metu labai intensyvėja, o turimų techninių priemonių respublikoje visiškai nepakanka, kad būtų galima visiškai tas laidas nuslopinti."

Nurodymai – tiesiai iš Maskvos

Pradžioje radijo stočių blokavimui sovietai naudojo amerikietiškus siųstuvus, kuriuos gavo dar karo metais pagal Lendlizo programą (JAV karinis tiekimas Antrojo pasaulinio karo metu koalicijos partneriams, tarp jų ir Tarybų Sąjungai – A.D.).

Teigiama, kad trukdymo organizavimas kainavo brangiau nei pačių radijo laidų rengimas.

Klaipėdos pašto, esančio dabartinėje Liepų gatvėje, viršutiniame aukšte buvo įsikūręs komandinis punktas.
"Ten dirbantys žmonės turėjo visų "priešiškų" radijo stočių darbo grafikus. Tiesiai iš Maskvos Morzės abėcėle gaudavo šifruotus pranešimus apie darbo pasikeitimus.

Jie turėjo prisistatę specialių radijo imtuvų eterio kontrolei. Aptikę girdimą radijo stotį, paspausdavo mygtuką ir trukdymo stotyje pradėdavo skambėti skambutis", – pasakojo A.Pašilis.

Iš komandinio punkto buvo nurodoma, kurį siųstuvą ir kokiam dažniui įjungti.

Tarp žmonių – slaptas kodas

Užsienio radijo stočių klausymas buvo visuotinis reiškinys. A.Pašilio įsitikinimu, tai prisidėjo prie jaunosios kartos auklėjimo, nes tėvai nesakydavo vaikams, kad Lietuva yra okupuota, nenorėdami, jog atžala taip kalbėtų ir užsitrauktų saugumiečių nemalonę.

"Kas gi anais laikais neklausė užsienio radijo? Juk tai buvo vienintelis tiesos balsas. Prisimenu, abu mano seneliai vakarais, kai aš jau nueidavau miegoti, junginėdavo savo VEF'ą ir bandydavo sugauti kokios nors Vakarų radijo stoties dažnį", – pasakojo F.Puzemskis.

"Labai dažnai skambėdavo: "O ar girdėjai, ką balsai sakė?" Balsais buvo vadinamos visos užsienio radijo stotys, skirtos TSRS teritorijai. Toks žodis prigijo nuo radijo stoties "Amerikos balsas" pavadinimo. Jie rengė laidas ir okupuotai Lietuvai, ten skambėjo kandi tarybinės valdžios kritika", – teigė A.Pašilis.

Klaipėdietis istorikas Dainius Elertas neslėpė, kad nuolat ir pats sovietmečiu klausydavosi užsienio radijo stočių.
"Liaudies folklore buvo ir kitas slaptas kodas. Tie, kurie išgirsdavo kokią nors naujieną per užsienio radijo stotį, patikimiems žmonėms pabrėždavo, kad "Marytė pasakė". Žinantieji suprasdavo, jog informaciją transliavo Vakarų radijo stotis. Paslaptingoji "Marytė" buvo minima ir miestuose, ir kaimuose", – teigė D.Elertas.

Istoriko įsitikinimu, žmonių siekis klausytis to, kas draudžiama, susiklostė dar pokario kovų tradicijų pagrindu. Slaptas užsienio radijo stočių klausymas buvo viena iš pavergtos tautos pasipriešinimo formų.

"Visi jautė melą, tvyrantį oficialioje tarybinėje spaudoje, ir ieškojo kažkokios alternatyvos. Tačiau žmonės aklai nepasitikėjo ir tais visais balsais. Jie paklausydavo "balsų", paskaitydavo tarybinės propagandos ir darydavo savo išvadas. Manau, kad tai padėjo lavinti analitinį mąstymą", – įsitikinęs D.Elertas.

Radijo kontrolė

Radijo transliacijų trukdymas buvo viena iš kovos su priešo "propaganda" formų, ypač dažnai naudota Antrojo pasaulinio karo metais bei Šaltojo karo metu.

Ši "radijo gynyba" pradėjo veikti 1948 metų vasarį, kai prasidėjo "Amerikos balso" transliacijos rusų kalba.

Trukdymai ypač sustiprėjo 1953-iųjų pavasarį, kai rusiškai pradėtas transliuoti ir "Laisvės radijas" iš Miuncheno.

Lietuvoje veikė 5 radijo transliacijų trukdymo stotys. Vienos tokios stoties įrengimas kainuodavo nuo 400 tūkst. rublių (dabar apie 10 mln. litų). Jų efektyvumas miestuose siekė 80–100 proc. Šia veikla, reguliuodami 60 siųstuvų, užsiėmė šimtas žmonių.

Iki Michailo Gorbačiovo "perestroikos" 1985 metais TSRS nepripažino, kad cenzūruoja tarptautinį eterį ar blokuoja radijo signalus, todėl visos trikdžių stotys buvo maskuojamos, vadinamos "objektais" ar "radijo ryšių stotimis".

Iš viso 1988 metais radijo trukdymų stotys veikė 81-ame TSRS mieste.

"Laisvės radijas" buvo vienintelis, kuris be jokių pertraukų buvo trukdomas iki pat 1988 metų lapkričio 30 d., kai apskritai liovėsi visi trukdžiai.

Iki šių dienų radijo trukdymus masiškai naudoja Kinija, Iranas ir Kuba.

Mažesnio intensyvumo radijo ryšio slopinimą vykdo Vietnamas, Šiaurės Korėja, Marokas, Saudo Arabija, Pietų Korėja ir Mianmaras.