Tarp Šakių ir pasaulio

Fotografiją studijavęs Vilniaus technikos mokykloje, fotografu dirbęs Šakių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate R. Vikšraitis parodose pradėjo dalyvauti dar XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Kūrybinio kelio pradžioje palaikymo sulaukęs iš Lietuvos fotografijos mokyklos klasikais laikomų Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, R. Vikšraitis netapo jų jaunesniuoju sekėju – ilgainiui rado savo išskirtinį stilių. Didžiausios sėkmės ir pripažinimo kūrėjas sulaukė atkūrus Nepriklausomybę, sugriuvus geležinei uždangai ir sovietinei meno cenzūros sistemai.

1997 m. R. Vikšraičiui buvo suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardas. Bene didžiausią pripažinimą jis pelnė 2009 m., kai prestižiniame Arlio fotografijos festivalyje buvo išrinktas Metų atradimu.

Lengvo tragizmo persmelktas, kanonus laužančias lietuvio fotografijas išvydo svarbiose pasaulio ir Lietuvos meno erdvėse ir festivaliuose surengtų kelių dešimčių parodų auditorija. Šiandien R. Vikšraičio kūrybai skirti fotoalbumai ir katalogai, jų įsigiję kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

R. Vikšraičio nuotr.

Gilus žvilgsnis

Pikti, linksmi, apnuoginantys ne tik savo kūną, bet ir dvasią, sustingę natūraliose pozose ir tyčia žaidžiantys su objektyvu, – tokie yra R. Vikšraičio fotografijų žmonės.

Herojų nuogumas, gyvenimiškos pozos, atvirai demonstruojamas konfliktas su nusistovėjusiomis normomis gali šokiruoti arba nustebinti, sukelti auditorijos empatiją.

Pikti, linksmi, apnuoginantys ne tik savo kūną, bet ir dvasią, sustingę natūraliose pozose ir tyčia žaidžiantys su objektyvu, – tokie yra R. Vikšraičio fotografijų žmonės.

Fotografijos atvaizduoja brutalų, fizinį skausmą keliantį gyvenimą, tačiau jose nėra brutalumo. Atvirkščiai – išvystame istorijas apie skurdą, vienatvę, neviltį ir savidestrukcijoje randamą viltį, nepagražintą estetiką, kasdienių bandymų prisijaukinti sėkmę ar paprasčiausiai pasisotinti nuvargintus veidus, grubias, purvinas rankas ir kojas. R. Vikšraičio nuotraukų galia slypi jo santykyje su vaizduojamu kaimu, jo gyventojais.

Dėl šokiruojančių vaizdų, lengvos režisūros Lietuvoje neretai kritikos sulaukiančios R. Vikšraičio fotografijos užsienio ekspertų vadinamos unikaliomis.

„Jis mato gyvenimą taip, lyg gyventų Niujorke, Los Andžele, Londone ar Paryžiuje, bet gyvena mažame Lietuvos kaime. Kai pamačiau Rimaldo darbus, supratau, kad juose yra kažkas, kas paliečia tave ir tavo žmogiškumą", – interviu „Kauno dienai“ yra sakęs galerininkas iš Vokietijos Thomas Schirmböckas, kuravęs Manheimo galerijoje „Zephyr“ 2018 m. surengtą retrospektyvinę lietuvių menininko parodą.

R. Vikšraičio nuotr.

R. Vikšraičio darbai neįprastais laikomi ir dėl konteksto, kuriame jie sukurti. Juk fotografuoti jis pradėjo apie 1970-uosius, ypač cenzūruojamo, į rėmus įsprausto meno laikais. Tačiau, anot Th. Schirmböcko, visa apimančia kūrybine energija ir didžiuliu pasitikėjimu savimi apdovanotas fotografas jau tuomet kūrė tikrų tikriausius performansus.

Pasak dr. Tomo Pabedinsko, R. Vikšraitis nefiksuoja provincijos gyvenimo natūralios tėkmės, jo herojai sąmoningai inscenizuoja groteskiškiausias savo gyvenimo situacijas, kurių autorius nesistengia maskuoti „meniška“ fotografijų vaizdine forma ar švelninti vaizdo metaforomis.

R. Vikšraitis lyginamas su pasaulinio lygio fotomenininkais švedu Andersu Petersenu, amerikiečiu Larry Clarku, fotografavusiu nuo narkotikų priklausomus jaunuolius, ukrainiečiu Borisu Michailovu, sukūrusiu ciklą apie Charkivo benamius. Vis dėlto lietuvio darbuose kritikai įžvelgia daugiau humanizmo, betarpišką fotografo ryšį su savo herojais. Juolab kad kai kuriuose kadruose išvystame ir jį patį.

R. Vikšraičio nuotr.

Lengviau atmesti nei suprasti

Žinomas fotografijos kuratorius rašytojas Adamas Mazuras R. Vikšraitį vadina lietuvių fotografijos problema – ir ne vien lietuvių, bet ir Vidurio Europos. R. Vikšraitis – nesuprastas keistuolis, amžinas autsaideris, nepaklusnus ekscentrikas. Paprasčiau jį atmesti ir marginalizuoti, nei suprasti. Lengviau šaipytis, nei pažvelgti iš autoriaus siūlomos perspektyvos. Patogiau apdovanoti už pasiekimus ir kalbėti banalybes apie orumą, nei atidžiai studijuoti vis naujas nuotraukas ir ciklus.

Anot A. Mazuro, politiškai nekorektiška, vizualiai nepatogi jo fotografija – tai pamišimo akimirka nuosekliame ir elegantiškame fotografijos istorikų, teoretikų ir kritikų naratyve. R. Vikšraitis yra intriguojantis pažinimo simptomas, kurio analizė leidžia suprasti lietuvių ir Vidurio Europos fotografijos kompleksus, elgesį ir tapatybės problemas.

R. Vikšraičio nuotr.

Kūrėjas fotografiją traktuoja kaip išraiškos priemonę, tačiau nebijo atsistoti prieš kamerą ir atskleisti savo poziciją (apsinuoginti tikrąja to žodžio prasme). Tai visuomenės gyvenimo registravimas, tik fantasmagorijos, o galbūt ir haliucinacijos plotmėje.

Didžiuoju semiotiku Algirdu Juliumi Greimu sekanti meno teoretikė Rosalinda Krauss paprastai bet kokį ekscesą nagrinėdavo taikydama semiotinį kvadratą, punktyru sujungdama konkretų fenomeną su atitinkama kategorija. Tačiau R. Vikšraičio vieta, anot lenkų kuratoriaus, atrodo esanti kitokia, o šio fotografo nustūmimas „į šoną” neatspindi jo kūrybos specifikos. Taip prieiname išvadą, kad jį reikia įrašyti į patį vidurį, ties linijų, žyminčių į semantinį lauką įrašytas priešybes, sankirta.

Kas? Paroda „Homo Vikšraitis“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki liepos 7 d.

Kauno menininkų namuose pristatytas R.Vikšraičio albumas "Prie pažįstamo pasaulio krašto" lydi Manheimo fotografijos galerijoje "Zephyr" vykstančią iki šiol plačiausiai menininko kūrybą pristatančią retrospektyvinę parodą. Neretai šokiruojančios R.Vikšraičio fotografijos Lietuvoje vertinamos kontroversiškai, tačiau užsienyje fotografo darbai vis dar sulaukia daug dėmesio.

Pokalbis su galerijos "Zephyr" direktoriumi, R.Vikšraičio parodos kuratoriumi ir albumo sudarytoju T.Schirmböck – apie sėkmės Vokietijoje sulaukusias fotografijas, lietuvio kūrybos išskirtinumą ir nerimą keliantį meną.

– Koks ir kada buvo jūsų pirmasis susidūrimas su R.Vikšraičio fotografijomis? Kuo jos labiausiai jus sužavėjo?

Fotografija suvaidinta, tačiau ji skleidžia stiprią žinutę, o jos fotografavimo akimirka yra svarbi pačiam menininkui. Tai mes ir vadiname menu.

– 2014 m. Vienoje susitikau su fotografu, "Kaunas Photo" festivalio rengėju Mindaugu Kavaliausku. Kalbėjome apie potencialias fotografijos parodas Manheime. M.Kavaliauskas užsiminė, kad Lietuvoje yra menininkų, kurie gali mane sudominti. Lietuvių fotografija domiuosi maždaug nuo 1986-ųjų, kai vienoje knygoje išvydau jūsų šalies fotografų darbus, tad iš tikrųjų labai susidomėjau. Vienas iš siūlomų fotografų ir buvo Rimaldas. Kai atvykęs į Lietuvą pamačiau jo darbus ir susipažinau su pačiu menininku, iškart supratau: noriu surengti jo parodą Vokietijoje. R.Vikšraitis itin šiltas ir malonus žmogus, su juo bendrauti labai lengva, o ir jo darbai nuostabūs. Labai džiaugiuosi surengta paroda, kadangi Rimaldas yra fotografas, kuris į pasaulį žiūri absoliučiai unikaliai. Įdomu tai, kad jis mato gyvenimą taip, lyg gyventų Niujorke, Los Andžele, Londone ar Paryžiuje, bet jis gyvena mažame Lietuvos kaime.

Gerai prisimenu akimirką, kai pirmą kartą išvydau jo darbus, panašių dar niekada nebuvau matęs. Taip būna ir su pirmą kartą sutiktu žmogumi – arba tau jis patinka, arba ne. Daugeliu atvejų pirmasis įspūdis nepasikeis visą likusį gyvenimą. Taigi kai pamačiau Rimaldo darbus, supratau, kad juose yra kažkas, kas paliečia tave ir tavo žmogiškumą. Man tai buvo labai patrauklu, kadangi net neįsivaizdavau, kad kažkur Lietuvoje gyvena fotografas, kuriantis tokius neįprastus ir nepaprastus darbus.

Šios fotografijos yra išskirtinės ne tik Lietuvos ar Europos kontekste, bet ir viso pasaulio. Nežinau kito tokio fotografo, kurį būtų galima prilyginti R.Vikšraičio fotografijai, nors esu susipažinęs su daugelio fotografų darbais. Rimaldas yra tiesiog unikalus.

– R.Vikšraičio fotografijos Lietuvoje neretai sulaukia kritikos dėl situacijų inscenizavimo. Neva reportažinio metodo atsisakanti ir natūralios kaimo gyvenimo tėkmės nefiksuojanti fotografija negali būti "tikra". O fotografijų herojų sąmoningai suvaidinamos jų gyvenimų situacijos šokiruoja.

– Klausimas, ar R.Vikšraičio fotografijos yra inscenizuotos, yra esminis. Šio klausimo ir aš savęs klausiau, kai pirmą kartą žiūrėjau į jo fotografijas, kadangi žvelgiant į kai kurias nuotraukas sunku patikėti, kad jos tikros. Susipažinus su Rimaldu ir geriau pažinus jo asmenybę, pamatai, kad jis turi retą dovaną susikalbėti su beveik visais. Tai galima išvysti ir fotografijose – žmonės, kurie tapo jo darbų objektais, atrodo netgi pamiršę, kad jis rankose laiko fotoaparatą. Tokį gebėjimą turi retas. Kai kurie itin profesionalūs fotografai gali pasigirti šia dovana, tačiau nedaug tokių menininkų ryžtasi eiti fotografuoti į vietas, kuriose, kaip mes Vokietijoje sakome, skauda. Galime rasti nemažai šio fotografo darbų, kurie jokiu būdu nėra inscenizuoti – jis tikrai neprašė žmonių elgtis vienaip ar kitaip. Tačiau čia egzistuoja tam tikra platesnė problema – tą akimirką, kai fotografas su fotoaparatu įžengia į kambarį, situacija pasikeičia ir žmonės nebesielgia natūraliai. Tad kyla filosofinis klausimas, ką iš viso galime pavadinti inscenizacija? Žvelgiant iš perspektyvos, kad Rimaldo kūrinių objektai patys sąmoningai jam pozuodavo ar suvaidindavo kokią nors savo gyvenimo sceną, galima teigti, kad kai kurios scenos buvo inscenizuotos. Tačiau jos vis tiek yra tikros, kadangi scenose nėra melo ar dirbtinumo. Šiek tiek inscenizacijos yra ir jo autoportretuose bei eksperimentinėse fotografijose. Nuotraukos, kuriose nuogos moterys stovi laukuose ar panašiai, be abejo, yra šiek tiek surežisuotos.

Prisimenu vieną nuostabią fotografiją – joje Rimaldas su dar vienu vyru nuogi stovi netoli namo, iš kurio kamino rūksta dūmai, o netoliese pastatytas vaikiškas vežimėlis. Rimaldas pasakojo, kad tą dieną, kai ši nuotrauka buvo padaryta, gimė jo sūnus. Jis nuėjo pas kaimyną ir pasiūlė jam nusifotografuoti. Paklausiau jo, kodėl nuotraukoje jie stovi nuogi, o Rimaldas atsakė, kad jeigu jie būtų apsirengę kasdieniškai, nuotrauka nebūtų buvusi tokia paveiki. Ir jis tikrai teisus. Fotografija suvaidinta, tačiau ji skleidžia stiprią žinutę, o jos fotografavimo akimirka yra svarbi pačiam menininkui. Tai mes ir vadiname menu.

Manau, kad R.Vikšraičio darbai apskritai yra neįprasti ir dėl konteksto, kuriame jie buvo sukurti. Fotografuoti jis pradėjo apie 1970-uosius, tuo metu, kai Europą buvo perskėlusi geležinė uždanga. Negaliu patikėti, kad tuo metu mažytėje Sovietų Sąjungos šalyje gyveno vaikinas, kuris kūrė tai, ką šiandien vadiname performansais. Jis pasižymėjo visa apimančia kūrybine energija ir didžiuliu pasitikėjimu savimi, kadangi tuo metu niekam nerūpėjo jo kūryba. Kai kurie fotografijose vaizduoti žmonės jas nusipirko, tačiau Rimaldas tais laikais nebuvo gerbiamas menininkas, tikrai ne. Tačiau jis puikus fotografas, ir mes šiandien tai žinome.

– R.Vikšraičio fotografijose užfiksuotos scenos neretai šokiruoja, jose nerasime brutalumo, nes jaučiamas menininko ryšys su fotografuojamais žmonėmis. Galbūt dėl šio aspekto jos taip žavi?

– Taip, kai kurios fotografijos iš tikrųjų gali šokiruoti, nes jose vaizduojami ne tokie žmonės, kokius mes įpratę matyti. R.Vikšraičio nuotraukų herojai pasakoja skirtingas istorijas – kai kurie jų jaučiasi vieniši, kiti gyvena skurdžiai, treti geria. Atvirai demonstruojami ne itin gražūs kūnai, purvinos rankos ir kojos, gyvenimo nukamuoti veidai nėra tai, ką mes norėtume matyti. Žmonės nori regėti tik gražius dalykus, tačiau tai ne visada yra tikra.

Fotografuodamas savo nuotraukų herojus, R.Vikšraitis su jais elgėsi itin pagarbiai. Vis dėlto jis asmeniškai pažinojo daugumą jų, tad nuotraukose jaučiamas glaudus ryšys tarp jo ir fotografijų objektų. Yra viena nuotrauka, kurioje užfiksuota pusnuogė moteris, pasitinkanti kelis ateinančius vyrus. R.Vikšraitis pasakojo, kad ji labai protinga ir inteligentiška – jo pagarba nuotraukos herojei fotografijoje tikrai jaučiasi. Kaip ir minėjau, įėjus fotografui situacija pasikeičia ir aplinka iš intymios tampa šiek tiek nutolusi. Rimaldo fotografijose šios distancijos nėra. Ir tai tikrai žavi.

Vokietijoje panašių menininkų tikrai neturime. Žinau tik keletą pasaulinio lygio fotomenininkų, kurie kuria panašias į Rimaldo fotografijas.

Kaimas, kuriame sukurtos fotografijos, iš tikrųjų neegzistuoja – tai yra keli kaimai, išsidėstę netoli vienas kito. R.Vikšraitis daugumą šių apylinkių gyventojų pažinojo, nuvažiuodavo dviračiu į svečius ir fotografuodavo. Įdomu ir tai, kad neseniai Manheime lankėsi jaunosios kartos lietuvių fotografas Visvaldas Morkevičius. Jis teigė esantis iš to paties kaimo kaip ir Rimaldas ir mano, kad viena fotografija galinti būti jo senelio. Neklausiau kuri, bet ši situacija man pasirodė labai jaudinanti.

Vis dėlto kai kam štai tokios fotografijos kelia tik nerimą. Žmonės nenori matyti skurdžių, vienišų, nelaimingų, girtų ar apsinuoginusių asmenų fotografijose. Tačiau neigiama reakcija nereiškia, kad pati nuotrauka yra bloga ar prastos kokybės, tiesiog neigimas yra įprasta atsakomoji reakcija į tai, kas gąsdina. Dažniausiai tai galima pastebėti tarp siaurai mąstančių žmonių.

– Galbūt lietuviams nėra malonu matyti ir užsienyje demonstruoti fotografijas, kuriose užfiksuotos lietuviško kaimo degradacijos scenos.

– Taip, tikrai. Vis dėlto tai nėra vien tik lietuvių problema. Vokietijoje turėjome policijos fotografijų parodą, kuriose užfiksuoti lygiai taip pat gyvenantys vokiečiai. Žmonių reakcija taip pat buvo įvairi. Lietuva yra nuostabi šalis su išsilavinusiais žmonėmis, gražiais miestais ir nuostabiais menininkais. Nereikėtų jausti kokių nors kompleksų ir bijoti gilintis į socialines problemas. Panašiai būna ir susipažinus su žmogumi, kuris tau labai patinka. Jeigu jis pradės apsimetinėti tuo, kuo nėra, santykiai ilgai nesitęs. Tad ir apsimetant, kad šalyje nėra skurdžių gyventojų, tai bus tik melas, kuris niekam laimės nepridės.

– Rengiate R.Vikšraičio darbų parodą Vokietijoje. Kokių atsiliepimų fotografijos sulaukia ten? Kokio Vokietijos menininko kūryba galėtų būti artima R.Vikšraičiui?

– Visiems ši paroda labai patinka. Sulaukėme atsiliepimų ne tik iš vokiečių, bet ir iš korėjiečių, amerikiečių, britų, prancūzų ir svečių iš kitų šalių. Tiesa girdėjome ir porą komentarų, kad vaizduojama netikusi Lietuvos pusė. Man atrodo, kad taip reagavo į galeriją užsukę lietuviai. Džiugina ir tai, kad viena Manheimo knygų parduotuvė R.Vikšraičio albumą paskelbė savaitės knyga. Paroda taip pat sulaukė ir dėmesio iš žiniasklaidos. Iš viso pasirodė devyniolika recenzijų apie parodą, iš kurių aštuoniolika buvo itin teigiamos.

Vokietijoje panašių menininkų tikrai neturime. Žinau tik keletą pasaulinio lygio fotomenininkų, kurie kuria panašias į Rimaldo fotografijas. Išskirčiau švedą Andersą Peterseną, kuris 1960-aisiais sukūrė vieną fotoprojektą, savyje talpinantį panašų energinį užtaisą, kokį galima rasti R.Vikšraičio darbuose. Nors jis tebekuria iki šiandien, jam nepavyko pakartoti buvusios sėkmės. Svarbus ir amerikietis fotomenininkas Larry Clarkas, kuris išleido nuostabų fotografijų albumą "Tulsa". L.Clarkas fotografavo nuo narkotikų priklausomus jaunuolius, gyvenančius JAV pakraščiuose.

Žinau, kad R.Vikšraitis dažnai lyginamas ir su šiuo metu Berlyne gyvenančiu ir kuriančiu ukrainiečių menininku Borisu Mikhailovu, kuris sukūrė garsiąją fotografijų seriją apie Charkovo benamius. Šios nuotraukos tikrai labai panašios į Rimaldo, tačiau nemanau, kad galima lyginti šiuos du menininkus. B.Mikhailovas yra nuostabus fotografas, tačiau jo nuotraukos kupinos tam tikro brutalumo. Nereikėtų pamiršti ir fakto, kad savo nuotraukų herojams jis mokėdavo už tai, kad galėtų juos nufotografuoti. Šiose fotografijose benamiai, panašiai kaip R.Vikšraičio fotografijų herojai, demonstruoja nuogą savo kūną, randus, atskleidžia savo gyvenimus, tačiau šiuose darbuose nėra žmogiškojo ryšio, kurį jaučiame žvelgdami į Rimaldo fotografijas.

Manau, kad R.Vikšraičio kūryba svarbi ir tuo, kad ji iš dalies fiksuoja tai, kas jau nebeegzistuoja. Pasaulis, kurį fotografavo Rimaldas, sunyko. Šiandien visi sėdi prie televizorių ir kompiuterių, nebesiburia į fotografijose matomus susibūrimus. Kaimai vis labiau tuštėja, o žmonės keliasi į miestus, palikdami senąjį savo gyvenimą.

„Homo Vikšraitis“ – tai dar nematytų vaizdų rinkinys, kurio turinį sudaro nuotraukos, sukurtos paskutiniu trisdešimties metų laikotarpiu. Kaip teigia albumo teksto autorius, meno kritikas, Kauno fotografijos galerijos rezidentas Adamas Mazuras, „dėl ekspresyvaus siurrealistinių Vikšraičio performansų pobūdžio pretenzingas „Helsinkio mokyklos” dirbtinumas tampa dar labiau pastebimas. Nors Vikšraitis nepraustaburnis, jis nėra brutalus kaip ukrainiečių fotografai Arsenas Savadovas ar Borisas Michajlovas. Vis dėlto Vikšraitis yra autentiškesnis už Michajlovą ir nesižavi prievarta.”

Albumo pristatyme dalyvaus kūrinių autorius R. Vikšraitis, knygos sudarytojas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis, knygos dizainerė Inga Navickaitė, „Zephyr” galerijos direktorius, Manheime esančios galerijos Reiss-Engelhorn-Museen kuratorius Thomas Schirmboeckas, kuris šiuo metu rengia būsimą R. Vikšraičio parodą Vokietijoje.

R. Vikšraitis (g. 1954) – nuo 1985 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, surengęs per 50 individualių parodų Lietuvoje bei užsienyje. 2009 m. didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles” menininko darbai įvertinti prestižiniu metų atradimo apdovanojimu, kuriuos nominavo garsus fotografas iš Jungtinės Karalystės Martinas Parras. Kiti svarbūs menininko leidiniai: „Fotografijos” (2002); „Vienkiemio godos” (2006); „Rimaldas Vikšraitis: Grimases of the weary village” (2010); „Tikras pasaulis/The Real World ”( Su M.Parru, 2010); „Naked” (2012).

Kas? R. Vikšraičio naujausio albumo pristatymas.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje

Kada? Birželio 14 d. 17:30 val.

Pasaulinio garso Lietuvos fotografas Rimaldas Vikšraitis, kurio paroda trečiadienį atidaroma „Prospekto“ galerijoje Vilniuje, pasakoja, kad prieš 15 metų Lietuvos kaime žmonės fotografuodavosi noriai, o dabar gali „gauti į galvą“. Jis teigia, kad pripažinimas jam yra mažiausiai svarbus, o dėl norimos nuotraukos gali padaryti bet ką.

– Kaip susidomėjote fotografija? Kodėl ne rašymas ar filmų kūrimas?

– Nebuvo ką daugiau daryti. Fotografuoju nuo 1971 metų. Daugiausiai iš nuobodulio. Be to, piešiau blogai ir rašyt nemoku. Niekam kitam netikau. Mano tėvas buvo mėgėjas fotografas. Po poros metų aplenkiau visus kolegas ir pradėjau rodyti savo darbus. Jie buvo nustebinti, kaip greitai tobulėjau. Savo palėpėje įsirengiau tamsų kambarėlį, nusipirkau Smena-8 kaimo parduotuvėje. Po trijų metų jau buvau rimtas fotografas, vis dar laikau juostas nuo 1974 metų. Žiema, kai sunku fotografuoti, dažnai peržiūriu senus negatyvus ir atrandu, ką buvau pražiopsojęs.

– Dažnai fotografuojate keistus žmones keistose situacijose. Koks jūsų santykis su jais?

– Myliu juos! Myliu per daug. Dabar gyvenu jau dvyliktoje vietoje, mano tėvai daug kraustydavosi, o ir pats nuo nepriklausomybės persikrausčiau penkis kartus. Kaskart kai persikraustau, susipažįstu su aplinkiniais žmonėmis. Nors dabar jau praleidau keturis ar penkis metus šiame kaime (Vokiškėliai, Marijampolės rajonas, red.), niekas manęs nepažįsta. Kaimynai aplanko ir nenutuokia, kad aš fotografas ar menininkas.

– Ką fotografuojami žmonės mano apie jūsų nuotraukas?

– Reiktų jų paklaust. Vieni peikia, kiti giria.

– Kaip žmonės pasikeitė per tą laiką, kai juos pažįstate? Ar tai keičia jūsų darbus?

– Pirmi mano fotografuojami žmonės buvo vietiniai. Kaimynai, mergaitės, kurie man patiko. Ėjau mokytis fotografijos, kad galėčiau išgyventi. Žinoma, kai aplankiau savo senas gyvenvietes po 30 metų, viskas buvo pasikeitę. Jauni žmonės paseno. Kai kurie prisitaikė prie pokyčių, nors dauguma ne. Nyksta ištisi kaimai. Labai skaudu. Anksčiau mane kviesdavo į gerus vakarėlius, žmonės norėdavo būti fotografuojami. Dabar niekam nieko nereikia. Fotografas paskutinėje vietoje.

– Kaip pats vertinate savo fotografijos žanrą? Ar tai dokumentika, ar siurrealizmas?

– Abu. Tai junginys. Daugiau dokumentinė fotografija. Dokumentika perklota tikrove. Nerežisuoju savo nuotraukų, jei tai nėra būtina mano kūrybinei idėjai.

– Tad jums svarbu išlaikyti dokumentinį elementą?

– Na, man tai geriau sekasi. Kitokia fotografija mano atveju greitai išnyksta. Bandžiau daryti abstrakčių nuotraukų kūrybinėse dirbtuvėse Lenkijoje. Kolegos tik pasijuokė, sakė, kad niekam tokių nereikia. Bet aš nebijau, man įdomu, ką kiti žmonės galvoja.

– Ar manote, kad jūsų fotografija iš esmės lietuviška?

– Dabar kai turiu daugiau patirties, ypač aplankęs Gruziją, manau, kad ir ten galiu padaryti puikių nuotraukų. Jei mane dar kartą pakviestų į Gruziją, tikrai važiuočiau. Žmones ten nuoširdūs ir mieli. Dabar pabandyk prieiti Lietuvos kaime ir fotografuoti žmogų. Gausi į galvą. Taip nebuvo prieš 15 metų, bet dabar tikrai pavojinga fotografuoti kaime. Nors Ispanijoje taip pat vos nebuvau sumuštas vietinių romų. Ačiū Dievui, policija atvažiavo laiku. Lietuvoje neturėjau daug incidentų. Kinijoje taip pat fotografuoti buvo gan lengva.

– Kas jus įkvepia ar daro įtaką fotografijoje?

– Niekas manęs dabar neįtakoja. Aš įtakoju kitus. Anksčiau analizuodavau nuotraukas, žiūrėdavau dokumentinius filmus. Dabar suprantu, kad negali atkurti ar atvaizduoti kažko, ką matei. Fotografija priklauso nuo aplinkybių. Turi veikti pagal situaciją.

– Kam skiriate savo nuotraukas? Tik sau?

– Kiekvienas menininkas daro sau. Ir aš taip pat. Pripažinimas man paskutinėje vietoje. Jei man kažkas patinka, galiu viską dėl to padaryti. Bet ką dėl norimos nuotraukos.

– Ar turite patarimų jauniems fotografams?

– Ką aš galiu patarti. Kiekvienam individualiai. Reikia turėti ambicijų. Jei nori būt fotografas savo kaime, tai būsi. Jei nori būti fotografas pasaulyje, turi sunkiai dirbti. Turi mąstyti. Aš turėjau labai daug ambicijų, kai buvau jaunas. Miegodavau traukinių stotyse, kad išmokčiau fotografuot. Ir po kelių metų man pavyko. Kai kurie bijo mano nuotraukų. Bet aš nesigailiu, kad esu fotografas.

Personalinė R. Vikšraičio darbų paroda „Prospekto“ fotografijos galerijoje veiks nuo gegužės 27 d. iki birželio 20 d.

Lietuviško kaimo grimasų metraštininkas fotografas Rimaldas Vikšraitis lieka ištikimas sau. Naujausių kūrinių parodoje – pasaulio kvapai, kuriuos lietuvis užuodė vaikščiodamas užsienio miestų gatvėmis.

Kelionių atradimai

Rimaldas Vikšraitis – fotografijos klasikas, sykiu su kolega Aleksandru Macijausku, tvirtai užėmę kanonus laužančios absurdo realybės pozicijas. Geriausiai žinomi jo ciklai "Skerstuvės", "Pavargusio kaimo grimasos", "Vienkiemio godos": jo užfiksuoti atviri lietuviško kaimo realybės kraštutinumai nepalieka abejingų. R.Vikšraitį galima kritikuoti ar girti, tačiau jo darbai negali likti nepastebėti.

Vienas įsimintiniausių visų laikų Lietuvos fotografų pasižymi nedaugeliui būdingomis savybėmis – pilkoje kasdienybėje įžvelgti patrauklumą, būsimą fiksuoto vaizdo vertę, nesusipainioti fotografinės estetikos klišių pinklėse.

R.Vikšraitis fiksuoja jį supančią aplinką, jos grimasas, nuo kurių dažnas kūrėjas stengiasi išsivaduoti, atsiriboti ir pabėgti. Autorius jas vertina, brangina ir apie sudėtingą situaciją kalba paprastai kaip kaimo žmogus.

Fotografijos parodos "Pasaulio kvapai" R.Vikšraitis eksponuoja savo vizualius kelionių nuotykių užrašus. Autorius nukreipia savo objektyvo žvilgsnį į dar nepažintą, neprisijaukintą aplinką įvairiose šalyse, kuriose paskutinius kelerius metus jam teko lankytis.

Nuotraukos ne tik įamžintos klasikinėje fotografijos juostoje ir klasikiniu būdu atspaustos popieriuje, tačiau ir pats jų stilius artimas humanistinės fotografijos mokyklai.

"Sveikinu visus su artėjančio pavasario kvapais. Kviečiu pasimėgauti dalele kvapų, kurios patyriau keliaudamas po pasaulį... Įjunkite vaizduotę, mieli ponai, ir jūs pamatysite mane malšinantį garvės smogą rusiška degtine Pekino užeigoje ar juokaujant su Madrido, Milano valkatomis. Kokį kaifą patyriau tarp Kuenkos pankų, o kur dar Poznanės ir Londono gražuolės..." – per parodos atidarymą raštu susirinkusiuosius pasveikino R.Vikšraitis.

Tikro gyvenimo skonis

"Kas nutinka, kai fotografas objektyvą atgrežia į kitokią, nepažįstamą, aplinką? – žvelgdamas į R.Vikšraičio nuotraukas klausia menotyrininkas Tomas Pabedinskas. – Žinoma, nelieka ilgalaikio socialinės situacijos stebėjimo, įsigilinimo į fiksuojamą tikrovę, o ryšį su fotografuojamais žmonėmis tenka užmegzti čia pat, gatvėje, nedelsiant ir nedvejojant. Tačiau tuo pačiu metu ne Lietuvoje sukurtas R.Vikšraičio fotografijas užpildo kiti, ankstesnėje autoriaus kūryboje nematyti bruožai: socialinių tipažų įvairovė, skirtingos gatvės gyvenimo situacijos ir didmiesčių aplinkos kuriama savita estetika."

Keliaudamas fotografas, kaip pastebi T.Pabedinskas, nesusižavi užsienio šalių egzotika ir lieka ištikimas savo kūrybinėms nuostatoms ir požiūriui į gyvenimą. Įdomiausia pajusti tikro gyvenimo skonį, sako fotografas ir žengia ne lengvu, tačiau  įdomiu keliu.

"Socialinė įvairovė, marginalų gausa, išskirtiniai miesto tipažai tarsi užbūrė mane... Norėdamas parodyti miesto tvaiką, akcentuojant aplinkos užterštumą, pasirinkau vieną iš žmonijos nuodėmių – rūkymą. Seriją papuošia moterų portretai: skubančios studentės, barų ir kavinių lankytojos, gyvenimo malonumų trokštančios gražuolės, garbaus amžiaus damos, naktinės plaštakės..." – apie savo parodą kalba pats autorius.

Raudonų batų simbolis

Ekspozicijoje pristatomose nuotraukose – ne tik cigaretės ir gatvės žmonių žvilgsniai. Fotografijos tarsi sulipusios aplink įrėmintą raudoną popieriaus lakštą. "Raudona spalva – aistros, priklausomybės, nukrypimo spalva, kuri puikiai dera prie šių nespalvotų gatvės istorijų. Autoriui ji tinka ir patinka. Pamenu, kai prieš vieną R.Vikšraičio parodos atidarymą Kardife ieškojome jam raudonų batų – juos jis ir dėvėjo renginyje", – raudono akcento atsiradimą aiškino ekspozicijos autorius fotografas Donatas Stankevičius.

R.Vikšraitis liko ištikimas sau. Skirtingai nei kai kurie kiti brandesnės kartos fotografai, dėl išlikimo bandantys stebinti jau nebe turiniu, bet tik ne visada vykusiais formų eksperimentais, R.Vikšraitis laikosi humanistinės fotografijos klasikinės linijos.

Kas? R.Vikšraičio fotografijos paroda "Pasaulio kvapai".
Kur? Kauno fotografijos galerijoje.
Kada? Veikia iki kovo 9 d.

Kauno fotografijos galerijoje atidaryta Rimaldo Vikšraičio fotografijų paroda „Pasaulio kvapai“, kurioje – menininko sutikti žmonės Europoje ir Kinijoje.

Šešiasdešimtmetį švenčiantis fotografas R. Vikšraitis parodai „Pasaulio kvapai“ atrinko darbus, kuriuose užfiksuoti kelionėse po Europą ir Kiniją sutikti žmonės, gatvės gyvenimo akimirkos. Kalbos negalią turintis menininkas rašo, kad socialinė įvairovė, marginalų gausa, išskirtiniai miesto tipažai tarsi užbūrė jį. Norėdamas parodyti miesto tvaiką, R. Vikšraitis pasirinko vieną iš žmonijos nuodėmių – rūkymą.

„Jis neieško pačių miestų, kažkokios egzotikos, jis eina ten, kur jam yra įdomu, kur jis randa tuos tipažus“, – sako Kauno fotografijos galerijos kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė.

Pastaruosius penkerius metus R. Vikšraitis daug keliauja, Londone išleistas jo darbų albumas, galerijose užsienyje rengiamos personalinės parodos. Galimybių fotografuoti žmones svetur esą atsirado po to, kai R. Vikšraičio darbai didžiausiame Europos fotografijos festivalyje buvo įvertinti pagrindiniu Metų atradimo prizu.    

R. Vikšraičio paroda Kauno fotografijos galerijoje veiks iki kovo 9-osios.