Mediką baudžiamojoje byloje kaip liudytoją apklausė vaiko sužalojimo bylą nagrinėjantis Šiaulių apygardos teismas, jo atstovas Vytautas Jončas BNS sakė, kad apklausa įvyko vasario 6 dieną.

2022 metų gruodžio 25-ąją dvejų metų mergaitė dėl sunkių kūno sužalojimų iš Raseinių ligoninės buvo atvežta į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas. Ji buvo be sąmonės, ištikta komos. Nustačius smurtavimą prieš ją, kitą dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Pasak V. Jončo, R. Kėvalas pasakojo, kad jis budėjo per Šv. Kalėdas, jis buvo atsakingas už skubią pagalbą visoje Kauno zonoje.

Medikas pasakojo, kad ryte buvo gautas iškvietimą į Raseinių ligoninę, kur buvo mažametė pacientė, jos būklė staigiai pablogėjusi. R. Kėvalas su reanimobiliu nuvažiavo į Raseinių ligoninę, kur ir buvo mergaitė.

Pasak mediko, atvežus vaiką į Kauną, buvo atlikti tyrimai, jam į akis krito kraujosruvos vaiko kūne.

„Mes įtarėme smurtą“, – teismui sakė medikas. Jis įsitikinęs, kad savaiminis griuvimas tokio sužalojimo nebūtų padaręs, nebent vaikas būtų kritęs iš didelio aukščio.

Daugybės sužalotų vaikų gyvybes gelbėjęs medikas 2017 metais R. Kėvalas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

Teismas bylos nagrinėjimą tęs toliau, bus apklausiamas kitas liudytojas, teismo medicinos ekspertė.

Teismą pasiekusioje byloje kaltinimai pareikšti sužalotos mergaitės motinos draugui Vytautui Juškevičiui.

Kaltinamasis savo kaltę neigia, sako, kad neprisidėjo prie sužalojimo, iš kur jie atsirado, pasakyti negali, nežino.

Baudžiamąją bylą dėl bejėgiškos būklės mažametės sunkaus sveikatos sutrikdymo nagrinėjantis teismas anksčiau per posėdžius apklausė kaltinamąjį, taip pat buvo apklaustas sužalotos mergaitės tėtis.

Bylos duomenimis, moteris su savo dukromis dvynukėmis buvo atvykusi pas kaltinamąjį į svečius. Įvykio rytą mergaitės mama buvo namuose, vonios kambaryje. Išgirdusi savo dukros riksmą ji iš karto atbėgo į kambarį, bet mergaitę jau rado sukniubusią ant grindų.

Kaltinamasis viso tyrimo metu neprisipažino smurtavęs prieš mergaitę.

Kaltinamajame akte nurodyta, kad vyras tyčia smūgiuodamas padarė mažametei pilvo traumą ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė mažametės sveikatą. Nukentėjusioji prarado inkstą.

„Kaltinamasis viso tyrimo metu neprisipažino smurtavęs prieš mergaitę, o jo padėtį sunkinanti aplinkybė ta, kad dėl jo padarytos veikos atsirado sunkių padarinių ir kilo reali grėsmė mažametės gyvybei,“ – paskelbė prokuratūra.

Kaip skelbė prokuratūra, per tyrimą surinktų duomenų visuma, tarp kurių – specialistų išvados ir liudytojų parodymai, leidžia įtarti, kad labai sunkų nusikaltimą galėjo padaryti tik mergaitės mamos 22 metų draugas.

Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnai.

Pasak tyrimą atlikusios Šiaulių apskrities policijos, kas išprovokavo tokią vyro agresiją, neaišku. Neatmetama, kad jos priežastimi galėjo būti mažametės apšlapintas čiužinys.

Ligonių kasos pareiškė 20 tūkst. 558 eurų civilinį ieškinį už sužaloto vaiko gydymą.

Už mažamečio ar bejėgiškos būklės sužalojimą, susargdinimą Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą nuo dvejų iki 12 metų.

Pasak prokuratūros, asmenys, pažįstantys kaltinamąjį, apibūdina jį kaip itin ūmaus būdo žmogų, greitai prarandantį savitvardą. Niekur nedirbantis, pradinį išsilavinimą turintis kaltinamasis anksčiau teistas nebuvo, tačiau pernai gruodį buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl viešosios tvarkos pažeidimo kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Jam buvo paskirta sumokėti įmoką į nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų fondą.

Plačiau apie tai papasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas.

– Kokių vaikų pas jus patenka ir kokio dydžio tai yra problema?

– Negaliu pasakyti tikslios statistikos. Bet pagal mūsų kasdieninį darbą jaučiame, kad tai – didėjanti geometrinė progresija. Pas mus patenka tie, kurie perdozuoja arba pasireiškia šalutinis poveikis. Kol nėra šalutinio poveikio, niekas tikrai nesikreipia.

– Kokių būklių vaikai patenka?

– Pačių įvairiausių – nuo apsvaigimo, neramumo, blaškymosi, pykinimo, vėmimo iki traukulių, kvėpavimo ar širdies sustojimo.

– Kiek tai yra pavojinga paaugliams? Ar narkotinės medžiagos pažeidžia jų organus?

– Esminė problema, kad absoliučiai dauguma atvejų mes nežinome ir netgi jie nežino, ką jie vartojo. Tai nebe tie laikai, kai buvo alkoholis ir nikotinas. Dabar yra apie 800 įvairiausių toksinių medžiagų ir kas savaitę jų padaugėja dešimtimis. Mes galime konstatuoti, kad yra intoksikacija psichoaktyviomis medžiagomis ir taikome terapiją gelbstint gyvybę.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar paaugliai tikrai nežino, ką vartojo, o gal tiesiog slepia?

– Dažnai ir nereikia to prisipažinimo, nes ir taip matosi. Dauguma net nežino, ką jie rūkė, kokios sudėties buvo tas garinimo skystis.

Esminė problema, kad absoliučiai dauguma atvejų mes nežinome ir netgi jie nežino, ką jie vartojo.

–  Kokio dydžio yra ši problema dėl narkotikų vartojimo?

– Mes kaip medikai matome, kad tai yra tokia kaip ir banga, mada, bet iš tikrųjų tai yra socialinė problema, o ne medicininė. Mūsų rankos surištos, nes mes neturime priešnuodžių. Greičiausiai niekas jų taip greitai ir neišras.

– Kodėl tai yra socialinė problema? Ko trūksta? Ar švietimo yra per mažai? Kaip galima spręsti šią problemą, kad tie vaikai neatsidurtų pas jus?

– Jie vis tiek atsidurs dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Anksčiau buvo alkoholis, dabar įvairios psichoaktyvios medžiagos. Gal po dešimt, dvidešimt metų kažkas naujo atsiras. Tai yra visos žmonijos problema. Galbūt mes rodome blogą pavyzdį. Atkreipiau dėmesį, kad moterys vėl pradėjo labai intensyviai rūkyti. Matoma, kad vairuojant ar net stumiant vežimėlį yra rūkomos elektroninės cigaretės. Vaikai yra mūsų atspindys. Netgi teko girdėti, kad tėvai dovanoja elektronines cigaretes savo paaugliams 16 metų jubiliejaus proga. Galbūt jų intencija yra, kad rūkytų bent jau tai, ką žino. Nemanau, kad tai yra išmintinga.

– Policija yra sugalvojusi rodyti kraupius, baisius vaizdus, kas nutinka organizme po narkotikų vartojimo. Ar reikėtų tai rodyti vaikams, jei neveikia kitos priemonės?

– Prieš porą dešimtmečių man teko dirbti Australijoje. Ten buvo didžiulė problema tarp paauglių su narkotikais. Mano vyresnioji dukra lankė mokyklą. Klasėse buvo labai daug apsvaigusių paauglių. Kai lankiau tėvų susirinkimus, tai pagrindinis kovos ginklas buvo viešumas, prasidėjo diskusijos dėl švirkštų pakeitimo punktų. Šeima ypatingai turi kalbėti su savo atžalomis, apie tai, kas yra narkotikai ir kuo tai gali baigtis.

Atkreipiau dėmesį, kad moterys vėl pradėjo labai intensyviai rūkyti. Matoma, kad vairuojant ar net stumiant vežimėlį yra rūkomos elektroninės cigaretės.

– Kokią žalą organizmui gali padaryti tokių medžiagų vartojimas?

– Įvairiausią. Pradėkime nuo to, kad kartais trinka kvėpavimas. Dėl kvėpavimo nukenčia smegenys, aš jau nekalbu apie vidaus organus. Pati didžiausia problema yra tapimas priklausomu nuo psichoaktyvių medžiagų. Žmogus papuola į tam tikrą kalėjimą, iš kurio ne visi išeina.

Trafaretinė atsakomybė

Šventiniu laikotarpiu į Kauno klinikas atvežta smarkiai sumušta dvimetė čia gydoma jau mėnesį. Nors iš komos jau pabudo, padariniai bus juntami visą gyvenimą. Dėl mergaitės sužalojimų suimta devyniolikos metų jos mama ir šios draugas. Atsakomybė už šią tragediją ir visų, ir niekieno – šeima vaiko teisių gynėjams nebuvo žinoma.

Regis dar visai neseniai Lietuva verkė nuo sumušimų mirusio Matuko. Jautresnis žmogus, galvodamas apie tai, ką berniukui teko patirti prieš mirtį, pats jausdavo fizinį skausmą. Apverkė Lietuva ir į šulinį tėvo sumestų dviejų vaikų mirtį. Buvome įsijautrinę tiek, kad išgirdę vaiko raudą ar pakeltą suaugusiojo balsą nevalingai siekdavome telefono. Šokiravo žinia apie galimą pedofiliją pavyzdžiu laikytoje globėjų šeimoje.

Šie ir kiti viešumą pasiekę įvykiai dažnu atveju apsiriboja trafaretinėmis tarnybų frazėmis apie tai, kad šeima valdininkams nebuvo žinoma, teiktą pagalbą, pagal planą vykdytus patikrinimus. Vaiko teisių apsaugos reforma, sukurtos pagalbos šeimai programos, valstybinė smurto artimoje aplinkoje programa, nemokamos anoniminės pagalbos linijos ir dar daugybė programų, kurias žinome egzistuojant. Tačiau, atrodo, to maža.

„Nepaisant to, kad sistema pasikeitė, visuomenės pokytis neįvyksta taip greitai, tam reikia laiko.

Matome, kad visuomenė tampa vis sąmoningesnė, tolerancija smurtui mažėja, tačiau šiandien to dar nepakanka, kad visi vaikai gyventų be smurto. Nors pastebime tendenciją, kad gaunamų pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus, taip pat ir apie galimą smurtą prieš vaikus kasmet daugėja, vis dėlto apie 50 proc. žmonių konkrečiose situacijose vis dar sunkiai identifikuoja smurtą“, – mėgstamą pastebėjimą apie visuomenę dėsto Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Pasiteisinimas: kai peržengiama riba ir visuomenė išgirsta – ligoninėje gydomas sumuštas vaikas, valdininkai atsikerta iki koktumo banalia fraze: „Tarnybai šeima nebuvo žinoma.“ (Freepik.com nuotr.)

Didėjantis pranešimų skaičius patvirtina visuomenės atidumą, tačiau šis faktas taip pat turėtų versti ir dar labiau sunerimti. Galbūt kažką darome ne taip? Galbūt nepakanka reformų, nacionalinių smurto programų?

Kai peržengiama riba ir visuomenė išgirsta – ligoninėje gydomas sumuštas vaikas, gynėjai tada atsikerta iki koktumo banalia fraze: „Tarnybai šeima nebuvo žinoma.“ Taip buvo dėl sumuštos dvimetės mergytės, ta pati frazė skambėjo ir Matuko tragedijos atveju.

Deja, niekada niekas negalės pasakyti, ar buvo galima, ar ne užkirsti kelią tragedijai. Vaiko teisių ir socialiniai darbuotojai negali prisiimti atsakomybės už kito žmogaus veiksmus. Tačiau faktas, kad šeima nebuvo žinoma tarnybai, turėtų skatinti ieškoti trūkumų. Nepakanka dalytis augančia smurto prieš vaikus statistika.

Kasdienybė glumina

„Svarbu atkreipti dėmesį, kad vaiko teisių gynėjai kasmet gauna vis daugiau pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus – 2020 m. buvo gauta 39 430 pranešimų, 2021 m. – 40 493, 2022 m. – 44 543. Gaunant daugiau pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus, kartu daugėja ir pranešimų dėl galimo smurto prieš vaikus atvejų. 2020 m. nuo smurto nukentėjo 2 486 vaikai, 2021 m. – 2 594, o 2022 m. – daugiau kaip 2 803 vaikai“, – dar negalutine praėjusių metų statistika dalijosi I. Skuodienė.

Praėjusių metų dešimties mėnesių duomenys rodo, kad daugiausia pranešimų apie galimą smurtą prieš vaikus gauta Telšių ir Panevėžio apskrityse ir Kauno mieste. Mažiausiai – Alytaus ir Klaipėdos apskrityse.

Faktas, kad šeima nebuvo žinoma tarnybai, turėtų skatinti ieškoti trūkumų. Nepakanka dalytis augančia smurto prieš vaikus statistika.

Vaiko teisių gynėjų pateiktą statistiką geriausiai iliustruoja medikų kasdienybė. Kaip „Kauno dienai“ teigė Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas, smurto prieš vaikus tikrai nemažėja. Kraupūs pastarojo meto įvykiai verčia galvoti, kad kai kurias socialinių įgūdžių neturinčias, galbūt net smurtauti linkusias šeimas institucijos tiesiog pražiūri.

„Per daugiau kaip tris savo darbo dešimtmečius niekada nesupratau ir tikriausiai niekada nesuprasiu, kodėl tėvai smurtauja prieš savo vaikus. Matydamas sumuštus ar mirtinai sužalotus, emociškai ir psichologiškai žlugdomus vaikus prarandu bet kokį tikėjimo žmogaus gerumu jausmą. Tomis akimirkomis bandau save įtikinti, kad negalima leisti pykčiui ir neapykantai užvaldyti kūno“, – apie savo darbo kasdienybę yra rašęs R. Kėvalas.

Žmogus – smurtinė būtybė

Pokalbio su visiems puikiai pažįstamu garsiu profesoriumi atvykome į jo jaukų kabinetą Kauno klinikose. Žinodamas pokalbio temą, R. Kėvalas į rankas paėmė ploną knygelę.

„Žinote, mes nuo neatmenamų laikų esame smurtinė visuomenė ir nuolat norime parodyti savo fizinę ar kitokią galią prieš silpnesnį. Tas silpnesnis dažniausiai ir būna vaikas.

Kai kuriuos atsakymus randu Astridos Lindgren kalboje „Daugiau jokio smurto“, kuri buvo paskelbta 1978-aisiais. Ją vis prisimenu ir paskaitau, todėl ir jums norėčiau pacituoti: „Visą laiką, kiek tik gyvename šioje žemėje, mes smurtaujame ir kariaujame. O kartais pasaulyje įsivyraujanti ramybė yra trapi ir gali bet kada žlugti. Argi po tūkstančio metų nuolatinio karo ne metas susimąstyti, kad galbūt kažkoks įgimtas žmogaus trūkumas skatina mus smurtauti? Ar esame pasmerkti žūti nuo savo agresijos? Visi trokštame ramybės, tad ar galime tikėtis, kad iš esmės pasikeisime, kol dar nevėlu?“

A. Lindgren rašė, kad turime pradėti nuo vaikų ir vaikystės. Juk vaikai ateis ir bus politikai, žmonės, kurie formuos pasaulį. Jos žodžiai labai išmintingi ir pranašiški. Ji toliau rašo: „Karas gali kilti dėl vieno asmens valdžios troškimo, noro atkeršyti ar tiesiog tuštybės, godumo, jei reikalai nesiklostys taip, kaip norima.“ Ar mes neturime šių dienų problemos? Ir paskutinė labai įsimintina citata: „Aš galiu pakeisti vieną žmogų pasaulyje – save.“ Tad atsakymas paprastas – viskas prasideda nuo mūsų pačių“, – įžangą į nelengvą pokalbį padarė žinomas vaikų gydytojas.

Šis prieššventinis ir pošventinis laikotarpis nebuvo lengvas – visuomenę viena po kitos purtė žinios apie žiaurias nelaimes, netikėtas žinomų žmonių netektis, sužalotus ar net mirusius vaikus. Profesorius tikino, kad per pačias šventes darbo netrūko, tačiau kažkuo ypatingu jos nepasižymėjo.

„Vaikai atvežti ir dėl virusinių infekcijų, ir dėl patirtų traumų. Kažkokių didelių sužalojimų išskirti negalėčiau, tik tą vieną atvejį apie mergaitę iš Raseinių. Tokio seniai neturėjome“, – tarsi nuspėdamas tolesnę pokalbio eigą kalbėjo R. Kėvalas.

Emocijos: R. Kėvalas atviras – per daugiau nei tris savo darbo dešimtmečius niekada nesuprato ir nesupranta, kodėl tėvai smurtauja prieš savo vaikus. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Košmaras Raseiniuose

Tikriausiai nerastume žmogaus, kuri nebūtų girdėjęs žiauriai sužalotos dvimetės iš Raseinių istorijos. Žinia apie į Kauną sunkios būklės atvežtą mergaitę pasirodė antrąją Kalėdų dieną. Viena pirmųjų plačiau apie tai parašiusi „Kauno diena“ dar tą pačią dieną kalbėjosi su R. Kėvalu, kuris kaip tik dirbo tą šventinę naktį. Tuomet gydytojas sunkiai rinko žodžius.

„Dėl vidinio kraujavimo vaikas skubiai operuotas. Mergaitė šiuo metu reanimacijos skyriuje, jos būklė – kritinė“, – praėjusių metų gruodžio 26-ąją sakė medikas.

Netrukus po įvykio teismas leido suimti dvejų metų mergaitės sunkiu kūnu sužalojimu įtariamą jos motiną ir šios draugą. Devyniolikmetė motina suimta vienam mėnesiui, jos draugas – dviem mėnesiams. Šeimoje auganti sužalotos mergaitės sesuo dvynė nedelsiant paimta ir perduota tėvui.

Įstatymų įkaitai

Kelias dienas po kraupaus įvykio R. Kėvalas dar teikė informaciją žiniasklaidai, nes visiems ypač rūpėjo mergaitės būklė. Tačiau vėliau to daryti nebegalėjo, nes tai griežtai uždraudė tėvai.

„Kieno teises šiuo atveju mes apsaugome, kai įstatymas mums draudžia apie tai kalbėti, o jums – rašyti? Ar tos mažametės, kuri guli ligoninėje, ar tų niekdarių, kurie tai padarė? Man atrodo, kad antrasis variantas. Ir taip mes prieiname iki absurdo“, – situaciją, su kuria dažnai susiduria ir medikai, ir žurnalistai, apibūdino profesorius.

Matydamas sumuštus ar mirtinai sužalotus, emociškai ir psichologiškai žlugdomus vaikus prarandu bet kokį tikėjimo žmogaus gerumu jausmą.

Nepaisant to, medikas buvo atviras – ši mergaitė patyrė žiaurių ir stiprių sužalojimų. Daugiau kaip penkiolika parų mergaitė buvo gydoma Intensyviosios terapijos skyriuje, gyvybines funkcijas palaikė aparatai, buvo reikalingas daugybinis medikamentinis gydymas, kad būtų išlaikytos tam tikros funkcijos. „Iš to turėtume suprasti, kokio masto sužalojimų ji patyrė“, – tęsė profesorius.

Praėjus kelioms dienoms po pokalbio su R. Kėvalu, sulaukėme žinių, kad dvimetė pabudo iš komos. Šiuo metu ji perkelta iš Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus į skyrių ir toliau gydoma. Tačiau, kaip rašė portalas tv3.lt, sumušimas paliko žymę visam gyvenimui – vienas mergaitės inkstas nefunkcionuoja.

Sukrėtė: šventiniu laikotarpiu į Kauno klinikas atvežta smarkiai sumušta dvimetė čia gydoma jau mėnesį. (Freepik.com nuotr.)

Žiauriai sužalotos dvimetės iš Raseinių rajono istorija sujaudino ir įaudrino šalį. Nemažai žmonių, apimti bejėgiškumo ir pykčio, emocijas ėmė lieti komentaruose po suimtos mažylės mamos nuotrauka feisbuke. R. Kėvalas ragina nuo tokių veiksmų susilaikyti, nes tai tik dar labiau kursto visuomenės agresiją.

„Gal geriau pagalvoti, kaip tai mamai ir kitoms tokio amžiaus būsimoms mamoms padėti? Gal geriau ne lieti purvą, o pagalvoti, ką galėjome padaryti, kad būtume to išvengę? Mano nuomone, smurtu prieš smurtą nepakariausi“, – pastebėjo profesorius.

Ką veikia tarnybos?

Praūžusi internautų pykčio banga atvėrė ir skaudžią piktžaizdę. Žmonės ėmė dalytis ligoninėje gydomos mergaitės ir jos sesers dvynės nuotrauka. Ji daryta dar gerokai anksčiau prieš nuvilnijusį žiaurų įvykį. Šioje nuotraukoje plika akimi galima įžvelgti, kad ant vienos mergaitės veido ir kaklo – didžiulės mėlynės. Tai neprasprūdo pro akylų internautų akis – užvirė diskusija, kad ta pati dabar sunkiai sužalota mergaitė buvo daužoma ir anksčiau. „Kauno dienos“ žiniomis, ši nuotrauka ir visa informacija jau perduota vaiko teisių gynėjams.

„Ar nebuvo galima atsakingoms tarnyboms įsikišti anksčiau vien dėl to, kad nepilnametė pagimdė dvynukes? Mano nuomone, bent pro rakto skylutę tą šeimą buvo privaloma stebėti. Po įvykio aiškinama, kad tarnyboms šeima nebuvo žinoma. Manau, kad nepilnametystė ir nėštumas jau iš principo yra socialinė problema, kurią mes turime pripažinti“, – į nelaimę pažvelgti platesniame kontekste siūlė R. Kėvalas.

Įstatymas numato, kad apie įtariamus smurto atvejus gydymo įstaigos privalo pranešti teisėsaugos institucijoms.

„Informuojame visais atvejais, kai yra įtariamas fizinis smurtas, seksualinė prievarta“, – užtikrino pašnekovas ir papildė, kad dėl atvejų apie nukritusius, nuplikytus ar panašiai sužalotus vaikus sprendžiama individualiai.

Psichikos problemos

Šis ir kiti ne ką mažiau gniuždantys įvykiai perša išvadą, kad beveik prieš šešerius metus priimta vadinamoji Matuko reforma neveikia. Jos esmė – puiki: uždrausti visų rūšių smurtą prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes. Deja, praktika rodo visai ką kita – kai šeimoje buvo nužudytas ketverių metų berniukas Matas, vaikai mušami toliau.

R. Kėvalas „Kauno dienai“ pasakojo apie šiandien egzistuojantį visų keturių formų smurtą prieš vaikus: fizinį, emocinį-psichologinį, seksualinį ir vaikų nepriežiūrą. Fizinis smurtas atpažįstamas lengviausiai, emocinis – sunkiausiai. Seksualinį smurtą taip pat sunku identifikuoti, jei jis fiziškai netraumuoja išnaudojamo asmens.

„Tikslių skaičių dar neturime, tačiau vadovaudamasis nuojauta galiu pasakyti, kad smurto atvejų tikrai nemažėja. Karantino metu, žinoma, buvo mažiau. Tačiau dabar, kai pandemija nuslūgusi, labai išryškėjo paauglių psichikos sutrikimai: savęs žalojimas, anoreksija, polinkis į savižudybę, savižudybės. Kai kurie specialistai prognozuoja, kad dabar ateina psichikos problemų epidemija“, – apibendrino garsus gydytojas.

Anot profesoriaus pateiktos statistikos, Lietuvos paaugliai žudosi maždaug trylika kartų dažniau nei Graikijos, kurioje savižudybių skaičius yra pats mažiausias. R. Kėvalo žodžiais, paaugliai, jauni žmonės, daugiau gyvena virtualiajame nei realiame pasaulyje. Virtualiajame pasaulyje vyksta daug negerų dalykų – patyčios, narkotikai, pateikiami savižudybių pavyzdžiai ir pan.

„Mes visiškai sumaišėme šiuos du gyvenimus, nors, manau, pirminis socialinių tinklų tikslas buvo visai kitoks. Matome, kuo visa tai pavirto. Galvodamas apie savižudybes pasvarstau, kad gal tai gero gyvenimo išraiška. Pakalbu su giminaičiais, kurie dar prisimena Sibirą – kaip juos ten vežė, kaip jie ten gyveno – tai ten kažkodėl žmonėms nekilo noro žudytis. Nes tais laikais veikė išgyvenimo instinktas. Dabar su priešu kariaujančioje Ukrainoje, greičiausiai, irgi apie savižudybes mažai galvojama. Visi ten siekia atsilaikyti ir išgyventi bet kokia kaina“, – svarstė pašnekovas.

Slepia sužalotus vaikus

Paprašytas išsamiau papasakoti apie dažniausiai vaikų patiriamas traumas, sužalojimus, profesorius išliko santūrus, tačiau sutiko pasidalyti keletu pavyzdžių.

„Jei įtariamas fizinis smurtas prieš vaiką, mes jį tiriame pagal protokolą. Kaip aš sakau – nuo plaukų galiukų iki kojų pirštų. Esame turėję aštuonių mėnesių sužalotą kūdikį. Ištyrus paaiškėjo, kad jam jau seniau buvo lūžę šonkauliai ir jie jau sugiję. Taip pat būna ir su kitais kaulais, – šiurpią šių dienų situaciją apibūdino medikas. – Klasikinis šių dienų pavyzdys: atsisėda dvi mamos gerti kavos. Pasisodina vaiką ant kelių, šalia – stalas, ant kurio garuoja puodelis karšto vandens. Vaikas griebia puodelį, apsipliko veidą, kaklą, krūtinę.“

Kaip dar vieną šių laikų rykštę profesorius įvardijo vaikų nepriežiūrą. Tai tokia smurto forma, anot R. Kėvalo, kurią sunkiai priima ar net nesistengia priimti tėvai. Reikėtų įsisąmoninti, kad net Vaiko konstitucijoje rašoma: suaugusieji atsakingi už tai, kad vaikas augtų saugioje aplinkoje.

„Pateiksiu pavyzdį: mama trijų mėnesių kūdikį palieka ant vystymo stalo ir jis nukrinta, susižaloja. Čia yra akivaizdus nepriežiūros pavyzdys, nors daugeliu atvejų galvojama, kad tiesiog nelaimingas atsitikimas ir tėvai dėl to nekalti. Visai neseniai buvo atvejis, kai tėvai į ligoninę atvežė vaiką. Pasirodo, jis nudegė prieš tris dienas. Tėvai nusprendė iškart nesikreipti į medikus. Rezultatas – vaikas nusėtas pūliuojančiomis žaizdomis“, – susimąstyti tėvus tarsi kvietė pašnekovas.

Šiurpi statistika

Kaip „Kauno dienai“ pasakojo profesorius, vaikai į ligoninę patenka ne tik dėl fizinio smurto, kaip daugelis įsivaizduoja. Yra ir seksualinis smurtas, apie kurį labai mažai kalbama, nes tai – subtili tema.

Vaikas – labiausiai pažeidžiama ir negalinti savęs apsaugoti visuomenės dalis. Jiems reikia mūsų rankų ir širdžių, priedangos nuo skausmo ir prievartos. Labai gaila, kad kartais tos širdys tampa akmeninės.

„Greičiausiai nebuvo mėnesio, kad tokio atvejo nebūtų. Tačiau dažniausiai į tokius atvejus siunčiu savo koleges vien dėl to, kad esu vyras. Tai labai skausmingi dalykai ir nesinori dar labiau traumuoti vaiko. Galiu tik pridurti, kad tokio pobūdžio sužalojimai yra kone patys baisiausi, šlykščiausi“, – atviravo R. Kėvalas ir iškart sulaukė klausimo: „Kas padeda susivaldyti, nepratrūkti matant tokius dalykus?“ Kur dar skaudžios netektys, kurias reikia išgyventi ir nenuleisti rankų...

„Vienintelis žmogus, su kuriuo galiu susitarti, esu aš pats. Vienintelis žmogus, kurį galiu pakeisti, esu aš pats. Emocijos neturi užvaldyti profesionalumo, minčių ir daryti įtakos elgesiui. Nes, greičiausiai, kažkas lygiai taip pat nesusivaldė, ir vaikai atsidūrė reanimacijos skyriuose“, – pastebėjo pašnekovas, kurio legendinė frazė „Tu negali numirti su kiekvienu vaiku“ iki šiol skamba galvoje.

Seksualinį smurtą vaikai gali patirti tiek iš šeimos narių, artimųjų, kitų jiems žinomų asmenų, tiek iš nepažįstamų žmonių. Dauguma tyrimų nurodo, kad dažniau vaikas seksualinį smurtą patiria iš artimų žmonių. Anksčiau patyrę seksualinį smurtą vaikai ir vėliau dažnai tampa smurto aukomis – jiems sunku priešintis, jie išmoksta aukos vaidmenį.

„Vaikas – labiausiai pažeidžiama ir negalinti savęs apsaugoti visuomenės dalis. Jiems reikia mūsų rankų ir širdžių, priedangos nuo skausmo ir prievartos. Labai gaila, kad kartais tos širdys tampa akmeninės, o rankos daro neįtikėtinai baisius dalykus“, – pokalbį baigė R. Kėvalas.

Prof. Rimantas Kėvalas/Regimanto Zakšensko nuotr.

Sušvelnino kardomąją priemonę

Šiaulių teismas Raseiniuose sužalotos mergaitės mamai šią savaitę skyrė kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą keturiems mėnesiams dėvint apykoję.

Baigiantis įtariamosios suėmimo terminui toks sprendimas priimtas remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma, gautomis specialistų išvadomis ir aiškėjančiomis, kaip įtariama, įvykdyto nusikaltimo aplinkybėmis, ketvirtadienį pranešė prokuratūra.

Ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti prokurorė Jūratė Tamašauskienė pažymi, kad, atsižvelgiant į kardomųjų priemonių paskirtį, numatytus tikslus galima tinkamai pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nei pačia griežčiausia – suėmimo.

Baudžiamasis kodeksas už sunkų mažamečio sveikatos sutrikdymą numato laisvės atėmimą nuo dvejų iki dvylikos metų.

Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jį kontroliuoja Šiaulių apygardos prokuratūra. Tyrimą atlieka Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistai.

Šaltinis: BNS

Kas lemia smurtą šeimose

Bene visose studijose apie vaikų patiriamą smurtą aiškinama, kad labai svarbu identifikuoti šią agresiją keliančias priežastis ir prevencines priemones skirti būtent joms eliminuoti.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nurodo, kad smurtą šeimose gali lemti įvairūs veiksniai: kylantys konfliktai ir nesutarimai tarp šeimos narių, užklupę finansiniai sunkumai, pablogėjusi fizinė ar emocinė sveikata, propaguojamas nesveikas gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai, taip pat pasaulinio masto problemos, jaučiamos lokaliai, – kaimyninėje šalyje vykstantis karas, kelerius metus besitęsianti koronaviruso pandemija, gresianti ekonomikos krizė ir pan.

„Svarbu, kad patys tėvai ar kiti šeimoje smurtaujantys žmonės suprastų savo netinkamą elgesį, norėtų keistis, ieškotų reikalingos pagalbos, nevengtų kreiptis ir konsultuotis su savo srities specialistais, kurie padėtų spręsti šeimoje kylančius sunkumus darniai ir taikiai, nesukeliant nei smurtinės, nei nesmurtinės žalos bet kuriam kitam žmogui, o ypač – vaikui“, – teigė I. Skuodienė.

Atvejis Raseiniuose paskatino kalbėti apie tai, kad savotiškas situacijos sąstingis atsiranda, kai apsiribojama apsilankymu, informacijos suteikimu, tačiau paveikesnių priemonių nesiimama. Vaiko teisių specialistai įvertina, rekomendacijas perduoda savivaldybei ir pagal funkcijas, suprask, visi padarė tai, ką turėjo padaryti, ir ramu. Ar tikrai taip turėtų būti, kai trečius metus iš eilės smurto prieš vaikus statistika auga?

Galų gale vis dar srebiame karantino padarinius – kone dvejų metų uždaro gyvenimo būdo. „Daugeliu atvejų mokytojai, gydytojai, socialiniai darbuotojai dirbo nuotoliniu būdu, tad tapo daug sunkiau pastebėti vaiko teisių pažeidimų, taip pat ir galimo smurto prieš vaikus atvejų. Pagrindinis pranešėjas apie vaiko teisių pažeidimus buvo policija, vadinasi, problemos paaiškėdavo tik ištikus krizei šeimoje“, – aiškino I. Skuodienė.

Apie vaiko teisių apsaugos reformą

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pabrėžia, kad reforma iš esmės pakeitė Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemą. Šiuo metu vaiko teisių gynėjai į pranešimus reaguoja visą parą. Iki reformos, kai vaiko teisių apsaugą įgyvendino savivaldybės, buvo reaguojama tik darbo valandomis.

„Reaguojame visais atvejais, kai gauname pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Reaguojame į bet kokia forma gaunamą pranešimą – raštu, žodžiu ir pan.“, – teigė Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Reagavimui nustatyti konkretūs terminai. Priklausomai nuo atvejo sudėtingumo, reaguojama per valandą, šešias valandas arba tris darbo dienas. Vaiko situacijos visas įvertinimas trunka iki penkių darbų dienų, smurto atveju – iki trijų.

„Kitas labai svarbus pokytis – atskirtas sprendimų priėmimas ir paslaugų teikimas. Vaiko teisių gynėjai įgalinti priimti objektyvius sprendimus, atsižvelgiant tik į geriausius vaiko interesus. Galime inicijuoti pagalbos teikimą. Iki reformos tiek sprendimo priėmėjas, tiek pagalbos teikėjas buvo savivaldybė. Šiuo metu mes veikiame kartu su paslaugų teikėjais – t. y. mes inicijuojame pagalbą, o savivaldybės įstaigos ją teikia“, – aiškino I. Skuodienė.

Anot tarnybos vadovės, tai leido sudaryti žemėlapį, kokių paslaugų trūksta savivaldybėse, ir jas plėsti. Po reformos požiūris į įvairius atvejus tapo kompleksinis – įsitraukia psichologai, mokyklos socialinis darbuotojas, vaiko teisių specialistai, policininkai.

„Nuo 2018 m. vaiko nuomonei išklausyti skiriamas ypatingas dėmesys. Vadinasi, vertinant pagalbos vaikui ir šeimai poreikį, pirmiausia yra atsižvelgiama į vaiko nuomonę ir jo interesus“, – sakė I. Skuodienė.

Pozicija: I. Skuodienė tikino, kad sistema pasikeitė, bet visuomenės pokytis neįvyksta taip greitai, tam reikia laiko. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Po reformos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje atsirado mobiliosios komandos, t. y. specialistų komanda, kuri ypatingais atvejais vyksta į šeimas ir gali suteikti pagalbą čia ir dabar.

Siekiant ugdyti visuomenės sąmoningumą, aktyvumą pranešant apie galimus vaiko teisių pažeidimus, įskaitant ir galimą smurtą prieš vaiką, praėjusių metų pabaigoje pradėjo veikti Vaiko teisių linija – naujas, patogus, visuomenei lengvai prieinamas kanalas pranešti apie galimus vaiko teisių pažeidimus, konsultuotis visais vaiko teisių užtikrinimo klausimais.

Per pirmąjį darbo mėnesį tarnyba sulaukė beveik 400 skambučių ir klausimų tiesioginiuose pokalbiuose interneto svetainėje. Taip pat – per 80 paklausimų e. paštu. Nors dažniausiai į vaiko teisių gynėjus kreipiasi suaugusieji, sulaukta ir 20 vaikų kreipimųsi. Dešimt konsultacijų vyko užsienio kalba (anglų ir rusų).

Dažniausiai žmonės domisi vaiko teisių apsaugos sistema, taip pat teiraujasi, kur rasti pagalbos kitais juos dominančiais klausimais. Iš visų gautų skambučių – 45 buvo susiję su galimu smurtu prieš vaikus, tad šiais atvejais vaiko teisių gynėjai reagavo į šiuos pranešimus.

Vaiko teisių linijoje dirba šešių specialistų komanda. Konsultacijos vaiko teisių apsaugos klausimais teikiamos pirmadieniais–ketvirtadieniais 8–19 val., o penktadieniais 8–18 val. Konsultantų nedarbo metu žmonėms patariama kreiptis  kitais kontaktais.

2022 m. statistika (per dešimt mėn.)

Vilniaus mieste gyvena 119 059 vaikai. Gauti 372 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (270 – fizinis, 42 – seksualinis, 26 – psichologinis, 34 – nepriežiūra).

Vilniaus apskrityje (neskaitant miesto) gyvena 47 046 vaikai. Gauti 195 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (131 – fizinis, 9 – seksualinis, 26 – psichologinis, 29 – nepriežiūra).

Kauno mieste gyvena 55 411 vaikų. Gauti 168 pranešimai apie galimą smurtą (132 – fizinis, 17 – seksualinis, 18 – psichologinis, 1 – nepriežiūra).

Kauno apskrityje gyvena 48 528 vaikai. Gauti 244 pranešimai apie galimą smurtą (181 – fizinis, 31 – seksualinis, 21 – psichologinis, 11 – nepriežiūra).

Klaipėdos apskrityje gyvena 63 506 vaikai. Klaipėdos apskrityje (įskaitant ir miestą) gauti 203 pranešimai apie galimą smurtą prieš vaikus (119 – fizinis, 18 – seksualinis, 28 – psichologinis, 38 – nepriežiūra).

Toliau ji sveiks sanatorijoje, pranešė LNK laida „Labas vakaras, Lietuva“.

„Apie pora savaičių ji išbuvo Intensyviosios terapijos skyriuje. Tikrai pakankamai ilgą laiką jos būklė mums kėlė daug daug rūpesčių. Kaip ir minėjau, dabar jinai yra išrašoma sanatoriniam gydymui“, – sakė Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas  Rimantas Kėvalas.

Planuojama, kad reabilitacija truks maždaug 24 dienas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Apie pora savaičių ji išbuvo Intensyviosios terapijos skyriuje.

Medikas nesiryžo prognozuoti, ar patirtos traumos mergaitei turės liekamųjų pasekmių.

„Nenorėčiau prognozuoti. Visi mes turime liekamųjų reiškinių iš savo vaikysčių“, – teigė jis.

Į ligoninę 2020 metais gimusi raseinietė atvežta pernai per Kalėdas.

Policijos duomenimis, ji į gydymo įstaigą pateko be sąmonės. Kaip yra nurodžiusi Šiaulių apygardos prokuratūros atstovė Rasa Gelžinytė, mergaitė į ligoninę paguldyta dėl pilvo traumos, tačiau vėliau nustatyti daugybiniai kūno sužalojimai.

Šiaulių teismas dėl sunkaus vaiko sužalojimo leido mėnesiui suimti mergaitės motiną, o jos draugas suimtas dviem mėnesiams.

Policija anksčiau nebuvo gavusi pranešimų apie smurtą šeimoje. Abu asmenys anksčiau nebuvo teisti.

„Tai žemina ir žeidžia mokslininkus ir gydytojus, kurių pavardės žinomos. Kenkia ir visuomenei“, – žalą pabrėžė V. J. Sirvydis.

Internete vis pasirodo klaidinančių reklamų, kuriose profesorius esą rekomenduoja širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti skirtus vaistus.

„Nepažįstama slaugė iš kito skyriaus paskaitė, mane pažino ir paklausė. Kiek visokių skambučių dar sulaukiau iš pažįstamų žmonių ir nepažįstamų“, – skundėsi širdies chirurgas.

Tai ne vienintelis garsus medikas, kurio vardu siekiama įtikinti pirkėjus vaistų veiksmingumu. Reklamos veidu ne savo noru tapo ir žinomas Kauno vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kolegos darbo vietoje jau kelintą kartą rodė, kad yra pavogta mano nuotrauka ir naudojamasi negražiems tikslams“, – sakė R. Kėvalas.

Esą stebuklingus vaistus nuo širdies ligų internete siūlo net ir buvęs sveikatos apsaugos ministras.

„Buvę, kad apie mane memų visada visokių prikurta, kad pavardė panaudojama įdomiam tikslui, gal dėmesiui atkreipti, tačiau tariamų vaistų reklamai – pirmas kartas“, – stebėjosi Aurelijus Veryga.

Klaidinančių vaistų reklamoje skelbiama, kad tik viena tabletė ir jūs jau apsaugoti nuo širdies priepuolių ar insultų. Be to, vaistas esą natūraliai normalizuoja kraujospūdį. Viena pakuotė kainuoja beveik 80 eurų, tačiau sukčiai geranoriški – siūlo įsigyti už pusę kainos.

„Dažniausiai vaistas būna skirtas vienai ligai gydyti, o ne visoms, kaip reklamoje. Nėra vaistų, kurie gydytų visas ligas“, – pabrėžė V. J. Sirvydis.

Gydytojas Rimantas Kėvalas tablečių keletą kartų pabandė užsisakyti ir pats. Paskambino reklamoje nurodytais numeriais.

„Pirmiausia jie papasakojo, koks tai nuostabus preparatas“, – pasakojo R. Kėvalas.

Pokalbiai ilgai netruko.

„Pasakiau, kad jie pavogė mano nuotrauką, paklausiau, kaip jaučiasi, kai vagia ir apgaudinėja žmones. Tada tyla, pauzė ir pypsėjimas“, – prisiminė pokalbį su sukčiais R. Kėvalas.

„Tikrų vaistų per internetą niekas neplatina. Visi tikri vaistai platinami per vaistines su gydytojų receptais“, – pažymėjo V. J. Sirvydis.

„Jeigu jie būtų stebuklingi, medikai juos naudotų ir skirtų. Žmonėms tiesiog reikia budrumo“, – skatino būti budrius A. Veryga.

Vis dėlto užkibusių ant sukčių kabliuko jau yra, o Santaros klinikos piktinasi, kad jų gydytojais naudojamasi jau ne pirmą ir ne antrą kartą.

„Kažin ar nebus Sizifo darbas kam nors viską išgaudyti, nes, atrodo, tai nėra pavienis reiškinys“, – pastebėjo A. Veryga.

Kažin ar nebus Sizifo darbas kam nors viską išgaudyti, nes, atrodo, tai nėra pavienis reiškinys.

Dėl sukčių į teisėsaugą Santaros klinikos kreipėsi ir anksčiau, tačiau rezultato jokio. Pareigūnai sako, kad schema jiems žinoma – paspaudus nuorodą, gyventojai siunčiame į kenkėjiškas svetaines, kuriose prašoma įvesti elektroninės bankininkystės duomenis. Tačiau policija sako neturinti pakankamai svertų sukčiams sučiupti.

„Svetainės dažniausiai kuriamos ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, o kitų šalių, kurios nelabai turi bendradarbiavimo sutarčių su Lietuvos teisėsauga, ne ES šalys“, – situacijos sudėtingumą komentavo Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis.

Sumokėję gyventojai dažniausiai užsakytų preparatų negauna. Jei ir gauna, neaišku ką. Medikai sako, kad tai geriausiu atveju paprasčiausi vitaminai.

„Liūdna, nes žmonės matomai kitaip nemoka ir negali užsidirbti lėšų, tik apgaudinėdami ir apvokdami kitus“, – liūdnai pastebėjo R. Kėvalas.

Už sukčiavimą gresia baudos arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

„Svetaines, kurios buvo sukurtos Lietuvoje, su kitomis institucijomis kartu pavyko jas uždaryti, kad nebeveiktų. Tačiau problema, kad sukčiai susikuria naujų svetainių ir vėl daro tą patį“, – komentavo R. Matonis.

Medikai primena, kad gydytojams bet kokius vaistus reklamuoti apskritai draudžiama.

Karantino pasekmė

Ši knyga – apie COVID-19 pandemijos įtaką vaikams. Remdamasis pacientų istorijomis ir pasaulio praktika medikas atskleidžia, kaip pandemija pakeitė Lietuvos vaikų kasdienybę, fizinę ir psichinę sveikatą.

Pandemija, o tiksliau, karantinas, mokymasis per nuotolį, sukėlė ir psichologines, ir fizines problemas. „Nutukimas, mitybos sutrikimai, fizinio aktyvumo, drįsčiau teigti, išnykimas, regėjimo, laikysenos sutrikimai. Puokštė įvairiausių psichomotorinių nusiskundimų“, – vardijo profesorius, pridūręs, kad pagal minėtų kilusių problemų dažnį Lietuva yra viena pirmaujančių šalių.

Lietuvoje vidutiniškai nuotolinis mokymasis mokiniams truko apie 40 savaičių. Kur kas ilgiau nei didžiojoje dalyje kitų Europos valstybių.  Anot R. Kėvalo, kaip rodo turimi duomenys, yra aiški paralelė ir trumpesnio karantino, trumpesnės nuotolinio mokymosi patirties bei jau minėtų problemų gausybės.

prof. Rimantas Kėvalas/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Didžiausia žala – paaugliams

Paauglystė ir idealiomis sąlygomis yra sudėtingas laikotarpis. „Nerimas ir depresijos simptomai pasireiškė daugiau nei kas antram, šoktelėjo savižudybių skaičius, padaugėjo savęs žalojimo, destrukcinio elgesio atvejų“, – teigė R. Kėvalas. Iš nereto paauglio išgirsdavęs, kad šie nenori gyventi, nemato ateities, galimybių išspręsti problemas. Jaunuoliai patys pripažino, kad juos labai paveikė priverstinis užsidarymas, bendravimo galimybės tik per kompiuterį, nors atrodytų, kad ši karta pripratusi prie nuotolinio bendravimo. Tai tik įrodo, koks svarbus yra tiesioginis socialinis bendravimas.

Mažiausiai, ką mėgstu, tai dalyti patarimus. Ir knygoje apsiribojau minimaliais patarimais. Pirmiausia mes turime suvokti problemą ir išvadas darytis patys.

Pandemija didžiausios žalos pridarė paaugliams, nes tai yra pats jautriausias amžius. „Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs. Svarbu išlaikyti ryšius su tėvais, tačiau labai svarbus ryšys su bendraamžiais, ir viena ryšių pusė buvo tarsi nukirsta. Tėvai paaugliams niekada neatstos bendravimo su draugais“, – komentavo R. Kėvalas.  

Tačiau, anot jo, yra duomenų, kad net ir vos gimę vadinamieji kovidiniai naujagimiai jau kitokie, kitoks jų psichomotorinis išsivystymas.

Apie pagalbos vaikams mastų jis negalėjo apžvelgti, tačiau akivaizdu, kad jie – nepakankami. Karantinai baigėsi, bet problemos niekur nedingo. Ir simptomatika, tikėtina, plėsis. „Vertėtų galvoti apie kompleksinę pagalbą vaikams“, – kalbėjo medikas. Ką konkrečiai reikėtų daryti, jis neįvardijo. „Mažiausiai, ką mėgstu, tai dalyti patarimus. Ir knygoje apsiribojau minimaliais patarimais. Pirmiausia mes turime suvokti problemą ir išvadas darytis patys“, – dėstė profesorius.

Jis kalbėjo, kad viskas, ką galime pakeisti, tai tik patys save. „Pirmiausia, atsižvelkite, kaip elgiamės patys šeimoje. Deja, iki pandemijos buvusios bėdos tik paūmėjo ir atsirado naujų. Netekus tėvams darbo, psichologinio, fizinio smurto, priklausomybių paūmėjimas ir visa kita“, – atkreipė dėmesį knygos autorius.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pandemijos privalumai

R. Kėvalas pridūrė, kad ne visus šios kartos ypatumus reikėtų nurašyti vien tik pandemijai.

Knygos idėją jam mestelėjo leidėjai, dar vasarą pasiūlę imtis darbo šia tema, nes ja dažnai pasisakydavo žiniasklaidoje. Jis pristatė, kad tai ne mokslinė knyga, tačiau su moksliniais faktais, kuriuos iliustruoja tikros istorijos. „Tai mūsų pacientų istorijos“, – kabėjo gydytojas.

Paklaustas, ar jį neramina kintančios sergamumo kreivės, naujos koronaviruso atmainos, sakė: „Yra kaip yra“.

„Reikia susigyventi su šia pandemija, išmokti tam tikras pamokas. Aš stengiuosi įžvelgti ir pozityvo“, – netikėtai pareiškė gydytojas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kokios šviesiosios pandemijos pusės? Viena jų – geresnis technologijų pritaikymas, leidžiantis greičiau ir paprasčiau pasikonsultuoti su kolegomis iš kitų ligoninių. Nuotolinių vaizdo susitikimų, susirinkimų galimybė leidžia nebešvaistyti laiko kelionėms.

Iš pradžių nelabai supratome, kokį didelį pavojų vaikams kels COVID-19 pandemiją lydintis karantinas ir socialinė izoliacija. Metus trukęs vaikų gyvenimo perkėlimas į virtualią erdvę ne ką mažiau iššūkių sukėlė juos auginančioms šeimoms bei darbo valandų nebeskaičiuojantiems pedagogams. Šiandien bandome perprasti tokius naujos realybės reiškinius kaip, tarkim, pokovidinis sindromas arba „Zoom“ dismorfinis sindromas.

Pasak R. Kėvalo, šiandien mokomės gyventi pasaulyje, kuris niekada nebus toks, koks buvo. Gydytojas tikisi, kad ką tik pasirodžiusi knyga tėvams bei pedagogams padės geriau suprasti, kas vyksta, ko galime pasimokyti iš padarytų klaidų ir kaip padėti savo vaikams. Juk jau kalbame apie kovidinę kartą. Apie ką tik pasirodžiusią knygą „Ką mes padarėme savo vaikams“ – pokalbis su autoriumi R. Kėvalu.

– Knygoje „Ką mes padarėme savo vaikams“ imatės sudėtingos užduoties – kalbate apie pandeminę realybę, su kuria susiduriame šiandien, ir ieškote išeičių. Kodėl ryžotės rašyti šią knygą?

– Pandemijų buvo ir bus. Mes gyvename su virusais ir bakterijomis jau milijonus metų. Pagrindinis knygos tikslas – parodyti, kokią žalą darome vaikams, neįprastai ilgai apribodami jų socialinį gyvenimą, uždarydami mokyklas, ar tikrai tai pasiteisina ir yra pateisinama. Pandemijų istorija rodo, kad net ir labai sudėtingomis aplinkybėmis mokyklos dažniausiai turi likti atviros ir gali saugiai veikti.

Tikrai neneigiu Covid-19 pandemijos grėsmės, mirė daugiau nei 5 milijonai pasaulio gyventojų, tačiau ar toks ilgas karantinas ir nuotolinis mokymas, kuris Lietuvoje buvo vienas ilgiausių, turi pateisinimą? Ar tikrai reikėjo taip ilgai izoliuoti vaikus? Pritariu kolegai profesoriui Russellui Vineriui, Jungtinės Karalystės pediatrijos ir vaikų sveikatos karališkojo koledžo prezidentui, sakančiam, kad ironiška, jog mokyklų uždarymas, kuriuo siekiama sumažinti vidutinio ir senyvo amžiaus žmonių mirštamumą, didina jaunų žmonių mirtingumą ateityje. Uždarę mokyklas uždarome vaikų gyvenimą, sako jis.

Dabartinė situacija gerokai pasikeitė ta prasme, kad delta atmaina žymiai daugiau serga jauni žmonės ir vaikai.

– Kokias svarbiausias temas nagrinėjate knygoje? Su kokiomis aštriausiomis problemomis susidūrė vaikai ir paaugliai pandeminiame pasaulyje?

– Kertinės knygos temos – tai ta „vaikiško“ ledkalnio dalis, esanti po vandeniu. Kalbu apie psichinės sveikatos problemas, mitybos sutrikimus – nutukimo epidemiją ir anoreksiją, fizinio aktyvumo sumažėjimą. Taip pat šešėlinę smurto epidemiją ir tai, kad pablogėjo sveikatos priežiūros ir vakcinacijos prieinamumas.

Iki pandemijos buvę problemos niekur nedingo, o pandemijos metu tik dar labiau išryškėjo. Labai padaugėjo vaikų su įvairiausiais psichosomatiniais sutrikimais, pilvo, galvos, krūtinės skausmais, priklausomybėmis nuo išmaniųjų įrenginių. Atsirado ir iki pandeminio pasaulio negirdėti reiškiniai, tarkim, „Zoom“ dismorfinis sindromas. Tai pasireiškia, kai vaikai ilgą laiką būna prieš ekraną ir staiga pamato kokį nors veido bruožo netobulumą ar padidėjusį svorį ir juos pradeda kamuoti įkyrios mintys, išsivysto nepilnavertiškumo jausmas, vedantis prie rimtų psichologinių, o vėliau ir psichiatrinių problemų.

– Knygoje remiatės ne tik labai įvairia pasauline patirtimi, bet ir asmeninėmis pacientų istorijomis. Kodėl nusprendėte jas pasakoti knygoje?

– Labai pritariu šviesios atminties švedų sveikatos mokslų profesoriui Hansui Roslingui, kuris teigė, kad kovodami su neišmanymu turime skleisti faktais pagrįstą pasaulio pažinimą. Kai laikomės faktais pagrįsto pažinimo, matome, kad pasaulis nėra toks blogas, kaip atrodė iš pradžių. Dar svarbiau – tada galime nuspręsti, ką turėtume padaryti, kad pasaulis būtų geresnis. Yra naudinga ir prasminga sužinoti apie pasaulį, koks jis yra iš tiesų.

Matau, kad ypač kovidiniu laikotarpiu visiems prieinamuose šaltiniuose pateikiama labai daug statistinės mokslinės informacijos. Tai, be abejo, gerai. Bet ar kartais neatbunkame nuo begalės skaičių ir faktų? Ar tikrai vieną dieną visi ims ir remsis tik faktais ir skaičiais pagrįstu pasaulio ar konkrečios situacijos supratimu? Daliai mūsų didesnį poveikį turi konkreti išgirsta istorija, negu paminėjimas, kad taip nutinka šimtams ar tūkstančiams. Nemažai daliai žmonių faktas, kad vaikų psichinė sveikata per pandemiją pablogėjo apie 40 procentų, gal ir nepadarys tokio įspūdžio, kaip viena konkreti istorija.

Ar mus labiau veikia faktas, kad, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2020 metais smurtą Lietuvoje galimai patyrė 4120 vaikų, ar konkreti vieno iš tų tūkstančių vaikino istorija. Beno, kentusio tėvo fizinį ir psichologinį smurtą, istorija. Kai pokalbio pabaigoje jis pasako: „Nematau ateities, labai jos bijau. Nežinau, iš ko pragyvensiu. Juk esu niekam tikęs, nevykėlis. Aš juk esu kvailas, mano galva nedirba.“ Klausiu, kodėl jis taip kalba, o jis atsako, kad tėvas tai kartoja nuolat. Ir dar prideda: „Aš eisiu į vieną pusę tol, kol paeisiu ar prarasiu sąmonę, o gal ir mirsiu. Namuose nesijaučiu saugus“. Ar galime likti ramūs išgirdę tokius žodžius?

JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, per pandemiją bandymų nusižudyti ypač padaugėjo tarp 12–17 metų paauglių. 2021 metų vasario 21 – kovo 20 dienomis nusižudyti bandė 50,6 procentų daugiau 12–17 metų mergaičių nei tuo pačiu laiku prieš dvejus metus. Bet vėl tai tik procentai ir skaičiai, kartais praslenkantys pro mus. Tačiau ar gali taip praslinkti paauglės Rūtos istorija ir jos žodžiai: „Užsidarymas mane privertė jaustis nuo visų atstumta, niekam nereikalinga. Apėmė begalinė neviltis, pastovus nerimas ir nevaldomas stresas. Gyvenimas prarado prasmę. Reikia visa tai baigti, nes išprotėsiu.“ Rūta „visa tai“ baigti bandė žudydamasi. Tikru bandymu, ne parodomuoju. Tik laimingo atsitiktinumo dėka galėjau kalbėtis su ja.

– Nors knygoje daugiausia kalbate apie vaikus, nevengiate aptarti sunkumų, su kuriais teko susidurti artimiausioje vaiko aplinkoje esantiems žmonėms – tėvams bei mokytojams. Ar su iššūkiais susiduriantys tėvai, pedagogai šioje knygoje ras ir atsakymų, patarimų, kaip spręsti problemas?

– Be abejo, juk nepasakoju apie vaikus, dėl kokios nors tragedijos patekusius į negyvenamą salą ir vienus bandančius ten išlikti. Viena iš svarbiausių karantino priemonių – nuotolinis mokymas ir socialinė izoliacija – pirmiausia palietė tėvus ir mokytojus. Juk mokykla labai svarbi ne tik intelektualiam, bet ir emociniam vaiko vystymuisi. Užsidarius namuose šeimos sukūrė savo socialinius burbulus, kuriuose kardinaliai keitėsi gyvenimas ir jo rezultatai nemaža dalimi priklausė nuo to, kaip sėkmingai šeimai pavyko įveikti daugelį iššūkių. Būtent tėvai ir globėjai buvo pirmieji, privalėję reaguoti į pandemiją, dorotis su sutrikusia prieiga prie pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų, vaikų švietimo, mitybos, fizinio aktyvumo ir psichologinės sveikatos pokyčiais, valdyti atžalų patiriamą stresą ir nerimą.

Perėjimas prie nuotolinio mokymosi buvo ypač sunkus itin mažas pajamas gaunančioms šeimoms. Tėvams, ypač auginantiems į pradines klases einančius vaikus, iššūkiu tapo ir jų pačių darbas. Jie buvo priversti arba dirbti nuotoliu, arba prašyti nedarbingumo, lemiančio nemažus finansinius nuotolius. Dalis tėvų kambarius namuose skubiai pavertė biurais. Jiems teko ne tik pakeisti namų erdvę, bet ir užtikrinti sėkmingą nuotolinį mokymąsi vaikams. Ar visada tai pavyko?

Nemaža problemų lavina užgriuvo mokyklas ir pedagogus. Techninio aprūpinimo klausimai, nuotolinio ugdymo kokybė, pakitę mokytojų darbo krūviai, pagaliau, ir pačių mokytojų socialinė izoliacija. Kolegiškas bendravimas, grįžtamasis ryšys, net apsikeitimas banaliomis frazėmis, pasirodo, žmogui reikalingi kaip gėlei šviesa ir vanduo. Daliai mokytojų nuotolinis mokymas buvo žlugdantis jau vien dėl to, kad jie negalėjo išreikšti savo gebėjimų klasėje, išnaudoti savo charizmos. Juk mokytojas nori būti ir bendrauti su vaikais.

– Jau dvejus metus gyvename viruso sutrikdytame pasaulyje. Kokia situacija šiandien? Ar vaikai, paaugliai jau išmoko prisitaikyti, dorotis su jiems kylančiais iššūkiais? Ar suaugusieji jau geriau supranta, kas vyksta su vaikais?

– Bendraudamas su paaugliais ar vaikais kol kas nesutikau nė vieno, besiilginčio nuotolinio mokymosi. Atvirkščiai, ne vienas man sakė, kad viešumoje kartas nuo karto atsirandantys politikų svarstymai apie galimą karantiną ir nuotolinį mokymąsi kelia stresą ir nerimą.

Dabartinė situacija gerokai pasikeitė ta prasme, kad delta atmaina žymiai daugiau serga jauni žmonės ir vaikai, sužinojome apie labai sunkias kovidines komplikacijas vaikams pokovidinį sindromą persirgus net lengva forma. Mokomės gyventi su šia infekcija. Kaip Markas Aurelijus sakė, mūsų gyvenimas – tai kova ir klaidžiojimas svetimame krašte. Manau, kad dar nepaklydome ir nepaklysime.

Nemažai daliai žmonių faktas, kad vaikų psichinė sveikata per pandemiją pablogėjo apie 40 procentų, gal ir nepadarys tokio įspūdžio, kaip viena konkreti istorija.

– Kaip pandemija ir karantinas paveiks dabartinių vaikų, o kartu ir mūsų visų ateitį? Ar galima sakyti, kad poveikis bus ilgalaikis ir pasaulis, užaugus dabartinei vaikų kartai, bus jau kitoks?

– Žaviuosi amerikiečių mokslininkais ir jų atliekamais tyrimais. Jau vien dėl to, kad jie viską taip tiksliai apskaičiuoja. Nobelio premijos laureatas ekonomistas Jamesas Josephas Heckmanas dar 2003 metais apskaičiavo, kokia „pelninga“ investicija į vaikus. Jo apskaičiuotos investicijos pelnas tiesiogiai susijęs su vaiko amžiumi. Kūdikystėje investuotas 1 doleris valstybei grįžta nuo 4 iki 8 dolerių. Doleris, investuotas į mokyklinio amžiaus vaiką, sukuria vidutiniškai 2 dolerių pelną. Ir tik baigus vidurinę mokyklą bei pradėjus darbinę karjerą, jei jaunuolis nesimoko toliau, šis santykis virsta 1:1.

Deja, mažiau optimistiniai amerikiečių skaičiavimai atsirado jau po pirmo karantino. Jie susiję su pradinių mokyklų uždarymu. Tyrimo autoriai apskaičiavo, kad dėl pavasarinio mokyklų uždarymo prarasta 0,3 metų išsilavinimo, o tai kainuos milijonus. Kalbama ne tik apie finansinius, bet ir apie gyvenimo metų praradimus. Prarastas mokymosi mokykloje laikas sumažina vaikų galimybes siekti aukštojo mokslo, o žemesnis išsilavinimas susijęs su trumpesne gyvenimo trukme. Tai susiję su didesne priklausomybių rizika: dažnesniu rūkymu, sunkesniu alkoholizmu, širdies ligomis.

Nebegalime teigti, kad saugome gyvenimus ir dėl to negalime grąžinti vaikų į mokyklas. Atvirkščiai: sprendimas negrąžinti vaikų į mokyklas ateityje kainuos daug daugiau. Iš tiesų jau kainuoja gyvenimus. Minėto amerikiečių tyrimo išvadose teigiama, kad, ateityje kilus tokioms sudėtingoms situacijoms ir prieš planuojant uždaryti mokyklas, reikia apsvarstyti tiesioginį ryšį tarp švietimo sutrikimų ir trumpėjančios numatomos gyvenimo trukmės, daugiau dėmesio atkreipti į mokyklų uždarymo pasekmes vaikų sveikatai.

Pasaulis, užaugus dabartinei vaikų kartai, tikrai bus jau kitoks, nes kiekviena karta turi savitumų. Kokios pasekmės laukia šią pandemiją pergyvenusios vaikų kartos, kol kas dar sunku pasakyti. Pagaliau, visus naujosios kartus ypatumus „nurašyti“ pandemijos įtakai ar liekamiesiems reiškiniams, nesąžininga.

– Kam pirmiausiai skiriate knygą „Ką mes padarėme savo vaikams“?

– Tėvams, pedagogams, kolegoms vaikų gydytojams, o ypač žmonėms, kurie priima sprendimus, susijusius su švietimu ir vaikų sveikatos apsauga. Problemos suvokimas jau yra pirmas žingsnis į jos sprendimą. Man svarbiausias knygos tikslas, kad suprastume labai seną tiesą: negalima suaugusiųjų problemų spręsti vaikų sąskaita.

Daugiau apie prof. Rimanto Kėvalo knygą „Ką mes padarėme savo vaikams“: