„Kalanta ten – ne prie ko. Reikia suprasti humorą. Ten yra bajeris. Nenaudokite Kalantos vardo kaip bajerio – tą ten sakau. O Oželytė perskaitė ir nesuprato – Dieve mano, saugok senyvas moteris nuo interneto ir to, kaip jos supranta humorą“, – vakar portalui kauno.diena,lt sakė atlikėjas.

Šiandien LNK.lt skelbia, kad šeštadienį  Vaidas Baumila sureagavo į kilusį skandalą ir tvirtino suprantantis, kad turėtų aiškiau komunikuoti humorą.

Kartu jis atsiprašė visų, kuriuos įžeidė jo įrašas socialinėje platformoje „Threads“.

V. Baumilai leidus, dalijamės jo įrašu su LNK.lt skaitytojais, rašo LNK.lt.

„Dėl vakar išėjusios informacijos apie Romo Kalantos atminimo suteršimą.

Visų pirma noriu atsiprašyti, ką įskaudino įrašas „Threads“ platformoje.

Antra, noriu aiškiai ir tvirtai pasakyti, kad esu nepaprastai nuolankus Lietuvos patriotas, niekada neatsisakantis dalyvauti Lietuvos kariuomenės, Lietuvos laisvės minėjimų, ir kitokio pobūdžio Lietuvos vardą ir Lietuvos didvyrius mininčiuose bei garbinančiuose, pagerbiančiuose renginiuose.

Turiu pripažinti, kad nors ir norėjau „Threads“ platformoje vartotojams pasakyti, kad Romo Kalantos pavardės naudojimas metaforoje „susideginti“ yra netinkamas, mano parinkti žodžiai kažkam galėjo sukelti absoliučiai atvirkščią neigiamą atoveiksmį.

Suprantu, kad turėčiau aiškiau komunikuoti humorą net ir tokiose platformose, kur kandumas ir aštrus sarkazmas, ar kitokio pobūdžio juodas humoras yra esminis kriterijus.

Turiu jausti didesnę atsakomybę ir stengsiuosi ateity tą daryti.

Nepažadu, kad visad būsiu taiklus ir tobulas, nes Dievaži net ir natos dainuojant slysta pro šalį kartais (o gal ir ne kartais), bet pažadu mokytis.

Linkėjimai visiems ir geriausių Naujųjų“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė V. Baumila.

Prieš kelias dienas socialiniame tinkle „Threads“ atlikėjas rašė: „Davai, paieškokit kas dar Lietuvoje yra susideginęs, kad tą už****sį Kalantos bajeriuką pamirštumėt.“

Šiuo įrašu pasipiktino dalis tautiečių. „Baumila jau yra žemiau plintuso“, – feisbuke rašė internautas Algimantas.

„Dugnas“, – rėžė Daiva. 

Kritikos negailėjo ir N. Oželytė.

„Draugui atsiuntus šią ne tik niekingą, bet, manau, nusikalstamą rašliavą, buvau tikra, kad kažkas pasinaudojo žinomu vardu. Ne, nepasinaudojo. Selas ilsisi. Joks žodis netinka šiam nuo obels niekur toliau nenusiritusiam niekingam vaisiui apibūdinti. Atspjovė savo „humorą“, paskui gal išsiblaivė ir šį pokalbį ištrynė. Bet senoji ragana tokių niekingai bailių dergėjų  yra pamokyta, todėl pirmiausia padarė screenshotą, nes jūs turit žinoti, iš kokios kokybės gerklės sklindančiais garsais leidžiate save paveikti“, – feisbuke rašė N. Oželytė.

N. Oželytės feisbuko nuotr.

Tiesa, kai kurie tautiečiai į V. Baumilos pusę aštrių kritikos strėlių neleido. „Žmonių mentalitetas – labai skirtingas. Kas sugalvojo tokio lygio juokelį – nežinia. Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad tai jau esu girdėjusi ir manau, kad tai yra gaju. Pokalbis tarp mašinų prekeivių apžiūrint mašiną – vienas vyras klausia kito – Kalanta ar Veronika? O klausimas buvo, ar mašina degusi, ar skendusi“, – rašė internautė Vestina.

V. Baumila portalui kauno.diena.lt teigė labai neturintis laiko, tačiau sutiko trumpai pakomentuoti situaciją.

„Kalanta ten – ne prie ko. Reikia suprasti humorą. Ten yra bajeris. Nenaudokite Kalantos vardo kaip bajerio – tą ten sakau. O Oželytė perskaitė ir nesuprato – Dieve mano, saugok senyvas moteris nuo interneto ir to, kaip jos supranta humorą“, – portalui sakė atlikėjas.

Paklaustas, ar jis nesigaili tai parašęs, pašnekovas teigė: „Neklausinėkit manęs tokių dalykų. Kaip aš galiu gailėtis, ko nesuprato Nijolė Oželytė. Man gaila, kad ji nesupranta aštraus sarkazmo. Bet aš labai labai myliu Nijolę Oželytę ir tikiuosi, kad ji kitą kartą suvoks humorą. Ir aš labai tikiuosi, kad ir jūs jį suvokiate. Bet aš žinau, kad Kaune labai aršiai kovojate dėl tautininkų ir tai yra jautri tema. Bet ten net ne apie Kalantą. Ar jūs suprantate, kas yra „Threads“?  Susideginti yra metafora, kai humoro pasišpilkavimuose pralaimi kovą. Čia ne mano paaiškinimas, tai supranta visi, kas yra toje platformoje. Galiu pacituoti? „Olegas Šurajevas: labai juokinga, kai žmonės sako – dabar tokie laikai, visi tokie jautrūs ir net pajuokaut negalima. Dabar – kaip tik puikūs laikai juokaut.“ Ir kitas – „Labai juokingi tie moralistai, kurie sako, kad jaunimas neturi nieko švento. Juokauja apie viską, rašo vėjus. Pavyzdžiui, man vėjai yra, kai žmonės rimtu veidu, be savironijos, postina, kas kaip turi juokauti, pamiršdami pasakyti, kad gal aš nesuprantu.“ Tai ar mes esame atsakingi už tai, kad kažkas nesupranta humoro? Kadangi aš jau aiškinu humorą, tai yra jau juokinga.“

N. Oželytės feisbuko nuotr.

Primename, kad R. Kalanta – lietuvių laisvės kovotojas, disidentas, susideginęs už Lietuvos laisvę.

– Romo Kalantos auka vadinama pilietinio pasipriešinimo simboliu. Kaip jūs suprantate šį simbolį?

– R. Kalantos žygdarbis Lietuvai yra pasiaukojimo ir didvyriškumo simbolis. Jaunuolio susideginimo aktas Kaune sukėlė didelių neramumų, ypač tarp jaunimo, tuo labiau kad tuometė sovietinė valdžia elgėsi bjauriai – viską slėpė, melavo. Kalantos auka daugelį lietuvių privertė susimąstyti, kas yra laisvė ir kokia jos kaina.

Tokia jau žmogaus prigimtis – visi žmonės nori gyventi gerai, o tam reikia būti laisviems. Žmogus galvoja, kaip jam tapti laimingam, kokiu būdu išsipildyti kaip asmenybei. Ir atranda, kad tas išsipildymas galimas tik laisvės sąlygomis. Laisvė – tai erdvė, kurioje būdamas, ir oras, kuriuo kvėpuodamas, gali tapti savimi.

Laisvė yra išorinė ir vidinė. Daugiausia žmonės kalba apie išorinę laisvę, už ją kovoja. Nusikaltėliai yra baudžiami apribojant jų išorinę laisvę, t. y. uždarant juos į kalėjimą. Įkalinti žmogų iki gyvos galvos, ko gero, yra pati didžiausia bausmė. Jeigu gyveni okupuotoje šalyje, kur veikia svetimas režimas, kur ribojama tavo laisvė, iš esmės, sėdi kalėjime. Visi okupaciniai, totalitariniai režimai, visokios vergovės atima laisvę iš žmonių ir paverčia juos vergais, baudžiauninkais arba, pavyzdžiui, sovietiniais zombiais.

Sąjūdžio laikais mes kovojome už išorinę laisvę, sakėme: „Šalin okupanto batai, Lietuva bus laisva!“ Tačiau šalia išorinės laisvės yra svarbi ir vidinė, kuri pasiekiama daug sunkiau, asmeniškai ir priklauso nuo žmogaus sąmoningumo lygio. Tikroji laisvė yra ne troškimų įgyvendinimas, o troškimų suvaldymas.

– Jūs manote, kad vidinė laisvė yra galima, net jei sėdi kalėjime?

– Psichoterapeutas, humanistas, pasaulinio garso mąstytojas Viktoras Franklis, būdamas įkalintas vokiečių koncentracijos stovykloje, išsaugojo savo vidinę laisvę ir dėl to sugebėjo iškęsti nežmoniškas stovyklos sąlygas. Franklis tai aprašė knygoje „Žmogus ieško prasmės“. Vidinė laisvė padeda bet kokiomis sąlygomis išsaugoti išorinės laisvės siekį. Tačiau, jeigu išeičiau į tribūną ir sakyčiau: „Būkite viduje laisvi“, – manęs niekas nesuprastų. Tačiau, jeigu pasakyčiau „Būkime laisva tauta, būkime laisvi nuo okupacijos, nuo sovietų!“ – visiems viskas bus aišku. Mes priešinamės viskam, kas mus riboja iš išorės, tačiau neretai prisitaikome prie vidinės laisvės apribojimų, nes tuos ribojimus ar priklausomybes patys ir sukuriame.

Gali būti du priešinimosi būdai: pirmas – pasyvus, kai pasirenkame išgyvenimo strategiją, kai nori tiesiog asmeniškai išlikti gyvas, ir antras – aktyvus, kai renkamės gyvenimo strategiją, kai norime būti laisvi, norime gyventi, ieškome sąjungininkų, buriamės kaip tauta.

Šalia išorinės laisvės yra svarbi ir vidinė, kuri pasiekiama daug sunkiau, asmeniškai ir priklauso nuo žmogaus sąmoningumo lygio.

Geras pavyzdys yra baltarusiai, kurie buvo subrendę išorinei kolektyvinei laisvei ir, kai įvyko rinkimai, tiksliau, jų falsifikacija, žmonės išėjo į gatves, reiškė solidarumą, reiškė pasipriešinimą, valią būti laisvi. Tačiau buvo baisus, brutalus valdžios atsakas. Galiausiai, iš išorinės laisvės siekio, tautos strategija pasikeitė į išgyvenimo strategiją. Kiekvienas pradėjo galvoti – aš noriu likti gyvas, todėl atidėsiu laisvės klausimą į šoną, vėlesniam laikui, nes šiandien man tiesiog reikia išgyventi. Štai kodėl jau kurį laiką Baltarusijoje nėra jokių didesnių pasipriešinimo įvykių.

Ukrainiečiai pasipriešino ir taip stipriai, kaip niekas nesitikėjo. Jų pasipriešinimui buvo labai svarbi patirtis, kurią buvo sukaupę po pirmojo, antrojo Maidano, po 2014-ųjų įvykių, po dalinės šalies okupacijos, Krymo aneksijos. Tai sutelkė žmones.

Manau, kad karas Ukrainoje, kuris pareikalavo tiek aukų, kuris suniokojo šalį, yra kažkuria prasme ir Dievo dovana, kuri suvienijo Ukrainą. Dar niekada Ukraina nebuvo tokia galinga dvasiškai – laisvės, pasipriešinimo, moraline prasme. Tokios valios gali tik pavydėti.

– Jūsų besiklausant atrodo, kad, viena vertus, mes savyje turime ir baltarusių išgyvenimo patirties, ir ukrainietiškojo pasipriešinimo. Yra mumyse ir vienos, ir kitos tapatybės. Po truputį analizuodami savąjį, lietuvišką, kelią į nepriklausomos tautos tapatybę, pradėjome kalbėtis nuo R. Kalantos, bet yra ir kitų įvykių, kurie po truputį veda mus į aplinkybes, kai atsiranda Sąjūdis, kai telkiamės ir kai įvyksta tautos virsmas?

– Mano galva, visuotinis tautos virsmas yra Baltijos kelias. Tai iš tiesų fenomenalus įvykis, apėmęs visas tris Baltijos šalis. Jis buvo skirtas 50 metų Ribentropo-Molotovo paktui paminėti ir viešai pasmerkti. Sąjūdis jau buvo subrandinęs mintį, kad tautai reikia eiti iki galo – atkurti nepriklausomą valstybę. Taikiai, be prievartos reikšti savo valią – susikabinus milijoninėje grandinėje, vien su gėlėmis rankose. Tai buvo karštai trokštančių laisvės žmonių valios demonstravimas. Kiekvienas žmogus tarsi morališkai pasirašė, kad nori gyventi laisvoje, nepriklausomoje šalyje. Baltijos kelias padarė milžinišką įspūdį visam pasauliui. Kita vertus, pamačiusi akcijos mastą, netgi buvusi marionetinė Lietuvos valdžia atsisakė represijų. Milicija nei siautėjo, nei stabdė žmones, važiuojančius į Baltijos kelią. Sąjūdis labai laiku ir išmintingai išnaudojo sovietinio režimo krizės metu atsiradusias palankias sąlygas išreikšti laisvės valią ir taikiai pasipriešinti. Todėl galime dėkoti istoriniam kontekstui ir didžiuotis, kad susiorganizavome, kad nepraleidome progos, kad ėjome ne iki kažkokio menamo pagerinto socializmo su „žmonišku veidu“ ar perestroikinio suvereniteto, o iki visiškos nepriklausomybės ir laisvės.

Gėlės ant R. Kalantos paminklo Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje krito nuo pat ryto. Tuo metu žmonių lūpose nesiliovė skambėti prisiminimai apie pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvio mirtį. Kažkas apie gegužės 14-osios įvykius girdėjo iš artimųjų lūpų, kažkas matė savo akimis. Kai susidegino R. Kalanta, kaunietei Liudai buvo maždaug 11 metų. Tiesa, tada ji nelabai suprato, kas nutiko.

„Kiek pamenu, pro šalį šmėstelėjo žmogus – gyvas fakelas. Mama čiupo mane už rankos ir uždengusi akis greit nusitempė į šoną“, – prisiminimais dalijosi moteris. Drauge su ja į sodelį atkeliavusi kaimynė Viktorija džiaugėsi, kad tądien sugaišo pas močiutę, todėl muzikinio teatro sodelį kirto praėjus pusvalandžiui po tragedijos.

Vyčio Šulinsko nuotr.

„Mačiau žmonių susibūrimą, girdėjau, kad kažkas susidegino. Man kaip vaikui buvo šiurpu, bet įdomu“, – kalbėjo Viktorija, sekmadienio vidudienį į tą pačią vietą, kaip prieš 51 metus, atėjusi dėl dviejų priežasčių – tradiciškai padėti gėlės žiedą laisvės kovų simboliu tapusiam R. Kalantai ir pasiklausyti muzikos: roko operos „1972“ fragmentų ir Jaroslavo Cechanovičiaus „Requiem žuvusiems už Laisvę“.

Nors dažniausiai skamba lotynų kalba, bažnytinio žanro kūrinys prabilo lietuviškai – jautrias eiles sukūrė poetė Dalia Teišerskytė, drauge su kompozitoriumi sekmadienį atvykusi į Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelį. Dar prieš premjerą J. Cechanovičius pasakojo, kad parašyti „Requiem žuvusiems už Laisvę“ jį paskatino Lietuvos Sąjūdis ir 1991-ųjų sausio įvykiai. J. Cechanovičiaus requiem yra šešių dalių, maždaug pusvalandžio trukmės, todėl, anot jo, nevargina.

„Man asmeniškai šis kūrinys patinka ir yra svarbus. Nekantriai laukiu išgirsti naująjį variantą drauge su nuostabia Kauno valstybinio muzikinio teatro komanda“, – kalbėjo kompozitorius.

Vyčio Šulinsko nuotr.

Laukimas pasiteisino. Publika liko sužavėta tuo, ką išgirdo. Eidami pro šalį prie scenos stojo ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas.

„Skamba šiuolaikiškai. Malonu klausyti“, – gerų žodžių kūriniui negailėjo studentų pora.

Teatralizuotas misterijas atliko Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras ir choras, solistės Gitana Pečkytė, Gabrielė Bukinė ir Ieva Goleckytė drauge su berniukų ir jaunuolių choru „Varpelis“, vadovaujamu meno vadovų Gintarės Jurgilės ir Juliaus Šidlausko.

„Pernai minėjome Romo Kalantos žūties penkiasdešimtmetį. Šių metų vasarį šiam laisvės šaukliui būtų suėję 70 metų. Anuomet devyniolikmečio auka okupuotoje Lietuvoje padėjo išlaikyti ir įžiebti laisvės idėjas, o jis pats tapo patriotizmo bei pilietinio pasipriešinimo sovietinei santvarkai simboliu. Kalantinių dvasia neatsiejama nuo masinių susibūrimų, gitarų ir roko muzikos. Ji vėl suskambės tuometinių įvykių epicentre – Laisvės alėjoje“, – teigė Kauno mero pavaduotojas Mantas Jurgutis.

Pasak vicemero, kasmetiniu renginiu „Romą Kalantą prisimenant“ miestas siekia puoselėti visuomenės istorinę atmintį, ugdyti pilietinę savimonę ir skatinti bendruomeniškumą. Sekmadienio vidudienį kauniečiai kviečiami burtis Laisvės alėjoje, netoli Miesto sodo ir Muzikinio teatro, kur 1972 metų gegužės 14-ąją, protestuodamas prieš sovietų okupaciją, susidegino R. Kalanta.

Kalantinių dvasia neatsiejama nuo masinių susibūrimų, gitarų ir roko muzikos.

12.30 val. scenoje suskambės fragmentai iš Kipro Mašanausko roko operos „1972“. Kūrinius atliks teatro scenos profesionalai, solistai Marija Arutiunova, Egidijus Bavikinas, Gabrielė Bielskytė, Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Rokas Laureckis, Martynas Stankevičius.

Renginio akcentu taps kompozitoriaus Jaroslavo Cechanovičiaus mišios „Requiem. Žuvusiems už laisvę“. Teatralizuotas misterijas atliks Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras ir choras, solistės Gitana Pečkytė, Gabrielė Bukinė bei Ieva Goleckytė drauge su berniukų ir jaunuolių choru „Varpelis“, vadovaujamu meno vadovų Gintarės Jurgilės ir Juliaus Šidlausko.

Po koncerto R. Kalantos atminimą laisvės dainomis bei literatūriniais skaitymais pagerbs tradiciškai susiburiantys bardai. Minėjimo dalyviai taip pat kviečiami tęsti tradiciją, R. Kalantos žūties vietoje uždegant atminimo žvakeles.

Miesto vadovai jau šį penktadienį visų kauniečių vardu padės gėles prie R. Kalantai skirto memorialo Laisvės alėjoje bei aplankys jo amžinojo poilsio vietą Romainių kapinėse.

Šiemet jau minime šio laisvės šauklio 70 metų gimimo sukaktį. Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje, kurioje be jo augo dar du broliai – Antanas (g. 1945 m.) ir Arvydas (g. 1958 m.). Iki 1963 m. R. Kalanta su tėvais ir broliais gyveno Alytuje, tuomet šeima persikėlė gyventi į Kauną, Vilijampolę. 1963–1968 m. jis mokėsi Kauno 6-ojoje aštuonmetėje mokykloje, vėliau, nuo 1968 m., Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. R. Kalantos mokyklinėse charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe“.

Jam rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje. Buvo vienas iš to meto daugelio jaunuolių, kurie protestuodami prieš sovietinį saviraiškos laisvės varžymą nešiojo ilgus plaukus. Religinga motina vaikus auklėjo katalikiška dvasia, todėl jis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų bei visuomeninių pažiūrų mokykloje kildavo konfliktų, 1971 m. jis buvo pašalintas iš komjaunimo. 1971 m. R. Kalanta turėjo baigti vidurinę mokyklą, tačiau jos nebaigė neišlaikęs istorijos egzamino, nes nesirėmė marksistinėmis-lenininėmis istorijos dogmomis. Tuomet perėjo mokytis į Kauno 5-ąją vakarinę (pamaininę) vidurinę mokyklą.

1972 m. gegužės 14 d. sekmadienio vidurdienį Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, netoli anuometinio Kauno m. vykdomojo komiteto, esančio Laisvės alėjoje, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu iš trijų litrų stiklainio ir, šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“, padegė save. Atskubėję greitosios pagalbos medikai išvežė Romą į ligoninę jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno II ir IV laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d., apie 4 val. ryto. Jo užrašų knygelėje, kuri pateko į KGB rankas, liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“

Nujausdama galimą R. Kalantos poelgio įtaką antisovietinių veiksmų proveržiui, ypač tarp jaunimo, valdžia siekė užkirsti kelią viešam visuomenės pasipiktinimo protrūkiui per laidotuves ir informacijos patekimui į užsienį. Todėl, įsikišus sovietiniam saugumui, laidotuvės įvyko gegužės 18 d. 14 val., dviem valandom anksčiau, nei buvo numatyta, ir kitose, nei planavo artimieji kapinėse – Romainiuose. 1972 m. gegužės 18 d. į 16 val. numatytas laidotuves prie R. Kalantos namų, Panerių g. 34, susirinko gausus būrys žmonių. Paaiškėjus, kad laidotuvės jau įvyko, žmonės iš Panerių gatvės patraukė į Kauno miesto sodą, o laidotuvėms skirtas gėles padėjo R. Kalantos žūties vietoje, iš tulpių sudėliojo žodį LIETUVA. Kauno politechnikumo pirmakursis Rimantas Baužys gegužės 18–osios pavakare R. Kalantos susideginimo vietoje perskaitė prieš dieną paruoštą Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą, kuriame kaltino jaunimą persekiojančią KGB ir miliciją. Visa tai išsiplėtė į dvi dienas, gegužės 18-ąją ir 19-ąją, trukusias masines demonstracijas, susirėmimus su milicijos pareigūnais. Išsiveržė ilgai slopintas protestas dėl Lietuvos pavergimo, rusinimo, žmogaus laisvių suvaržymo. Susirinkusieji, kurių buvo daugiau nei trys tūkstančiai, skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“ Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“ Šie antisovietiniai protestai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių SSRS mastu. Sovietų okupacinė valdžia prieš manifestantus, be milicijos, panaudojo ir SSRS kariuomenės desantininkų bei Vidaus reikalų ministerijos specialius karinius būrius. Protestų malšinimų metu daugelis buvo žiauriai sumušti, iš viso buvo suimti 402 asmenys. Iš jų apie 50 buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, o Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas ir Virginija Urbonavičiūtė nuteisti laisvės atėmimu. Demonstracijose dalyvavę studentai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų arba paimti į sovietinę kariuomenę.

Siekiant sumenkinti R. Kalantos poelgį, 1972 m. KGB iniciatyva buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, neva jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suprasti tikrosios savo veiksmų prasmės. Tačiau 1989 m. sudarytai psichiatrų komisijai nepavyko rasti jokių įrodymų, kad R. Kalanta būtų sirgęs psichikos liga.

Kauno demonstracijų aidas nuvilnijo per visą Lietuvą. Miestuose ir miesteliuose KGB fiksavo padidėjusį kiekį išplatintų antisovietinių atsišaukimų bei Trispalvės iškėlimo atvejų. Mokyklose moksleiviai švarko atlapų vidinėse pusėse segėdavo nepriklausomos Lietuvos simboliką, tokiais ir panašiais būdais tapatindamiesi su laisva Lietuva. Šie įvykiai nuaidėjo ir per pasaulį, buvo plačiai nušviesti Vakarų spaudoje, kartu primenant ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS aplinkybes. Jau 1972 m. gegužės 20 d. pasaulį pasiekė žinios apie Romo žūtį, neramumus Kauno mieste. Vėlesniais metais JAV lietuvių bendruomenės nariai kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga priminti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį. Įsidėmėtinas, bet dar menkai pabrėžiamas istorinis faktas, kad 1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo JAV prezidento Ričardo Niksono vizitas. Įvykiai Kaune JAV prezidento vizito SSRS išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją, supurtė jos valdžios institucijas. Šis politinis įvykis skatino Lietuvos išsivadavimo siekį. Pasaulyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta tapo neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo simboliu.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Laisvės šauklys, nacionalinis didvyris R. Kalanta, buvo deramai pagerbtas. Apie R. Kalantą ir vadinamąsias Kalantines 1990 m. sukurtas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), Egidijaus Aleksandravičiaus ir Kastyčio Antanaičio „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.). Neramumai vykę Kaune po R. Kalantos susideginimo ekranizuoti filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017 m.)

Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. birželio 30 d. dekretu Romas Kalanta (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). 2002 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu R. Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena. 2002 m. gegužės 14 d. Kaune atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).

Minint R. Kalantos žūties 70-ias metines, 2022 metus LR Seimas paskelbė Romo Kalantos metais. Lietuvoje buvo organizuojami įvairūs renginiai siekiant paminėti R. Kalantos aukos prasmę Lietuvos išlaisvinimui ir pažymėti jo protesto akcijos 50-metį.

2022 m. gegužės 13 d. Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, paminint Romo Kalantos žūties jubiliejinius metus (1972-2022), organizavo mokslinę konferenciją. Taip pat gegužės 13 d. Kauno Muzikinio teatro kiemelyje vyko koncertas „Made in Kaunas“, skirtas Romo Kalantos 50-osioms žūties metinėms paminėti. Gegužės 14 d. Kauno muzikiniame teatre vyko Kipro Mašanausko roko opera „1972 Romui Kalantai atminti“. Visą 2022 m. vasarą netoli R. Kalantos susideginimo vietos – Kauno centriniame pašte veikė paroda „1972. Pramušti sieną“. Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą „Liepsnojantis Kauno pavasaris (LYA)“ apie 1972 m. gegužės mėnesio įvykius Kaune, vadinamus „Kauno pavasariu“. 2022 m. LGGRTC išleido leidinį „Neginkluotas pasipriešinimas: prielaidos, patirtys, retrospektyva minint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus 1972–2022“ (sudarytojas dr. Ramūnas Trimakas).

Atminties ženklai

Dar iki nepriklausomybės, 1990-aisiais, režisierius Raimundas Banionis sukūrė šį laikotarpį reflektuojantį filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 2017 m. į Kauno įvykius atsigręžė Donatas Ulvydas kino juostoje „Emilija iš Laisvės alėjos“, į filmo naratyvą įtraukdamas ir pasipriešinimą santvarkai, vykusį teatro scenoje ir už jos ribų.

D.Ulvydą tais pačiais metais teko galimybė pakviesti į interviu, kalbėjome apie tuometį lietuvių aktyvumą potencialios grėsmės atžvilgiu, režisieriaus atsakymas skambėjo taip: „Atsitikus force majaure sąlygoms, lietuvių tauta mobilizuotųsi ir susirinktų, jeigu būtų vėl kažkas tokio, ką reikia ginti kumščiu, daina ar savo kūnu. Manau, kad mes to nejaučiame tik todėl, kad nėra tikrų, apčiuopiamų grėsmių.“ Praėjus penkeriems metams, tenka susimąstyti ne tik apie istoriją, reikšmingas jubiliejines datas, bet ir matyti, kitiems – ir jausti karą kaimyninėje šalyje Ukrainoje, visai šalia, tarp kasdienių darbų vis sugrįžtant prie minčių, baimių ir kol kas tik retorinių klausimų: o jeigu ir pas mus?..

Minint R.Kalantos pasipriešinimo sistemai, jį lydėjusių protestų 50-metį, šiais metais organizuojama įvairių atminties renginių, rašomi tekstai, statomi spektakliai. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka inicijavo konferenciją „Nuginkluotas pasipriešinimas; prielaidos, patirtys, retrospektyva paminint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus (1972–2022)“, kurios įrašas pasiekiamas internetu. Projektas „Lietuvos ypatingasis archyvas“ pasiūlė virtualiąją parodą „Liepsnojantis Kauno pavasaris“, kurioje plačiajai visuomenei patogiausiu būdu pateikiama suskaitmenintos archyvinės medžiagos – nuotraukų, dokumentų, liudijančių tų dienų įvykius.

Kauno centriniame pašte atidaryta jau ne virtualioji, o fizinė paroda „1972. Pramušti sieną“, inicijuota ir kuruota menotyrininkės prof. dr. Rasutės Žukienės, skirta ne tik R.Kalantos asmenybei, bet laikmečio raiškai įvairiose meno ir gyvenimo sferose, leidžianti per skirtingas perspektyvas – dailę, fotografiją, kiną, teatrą, dizainą, muziką vieniems prisiminti, kitiems sužinoti apie 7–8-ojo dešimtmečių kultūrą ir subkultūras, nepaklususias sistemai. Gegužę įvyko Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjera – režisieriaus Jono Tertelio ir dramaturgo Andriaus Jevsejevo spektaklis – „Kauno pavasaris’72”, kone tuo pačiu metu suskambėjo roko opera „1972“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT).

Sukrečianti patirtis

Šių metų gegužės vakarus palydėjo pirmieji premjeriniai spektakliai gretimuose teatruose, kurių tema lyg ta pati, bet prieigos būdas kiek kitoks. Pirmiausia – apie Kipro Mašanausko roko operą „1972“ Romui Kalantai atminti, režisuotą Kęstučio Stasio Jakšto. Eidamas į KVMT kultūrinių potyrių žiūrovas pirmiausia praeina istorinio įvykio vietą, iš erdvės, menančios tą laiką, žengia į fikcinę, tik iš dalies paremtą realiais įvykiais, – teatro premjerą. Jeigu į spektaklį keliaujant paskubomis nesusimąstyta, nestabtelėta prie Roberto Antinio paminklo, įamžinusio aukos vietą, pasibaigus spektakliui teatro prieigos, sodelis, tikėtina, daugeliui atgyja ir ima alsuoti istorija, skatina sustoti, apmąstyti.

Dviejų dalių roko opera – tokį žanrą nurodo kūrėjai – galbūt ne tik dėl temos, bet ir žanro suintriguos, pritrauks ir kiek rečiau besilankantį Muzikiniame teatre. Tačiau čia teks šiek tiek ir apsigauti, nors muzikinio vadovo ir dirigento Jono Janulevičiaus ir dirigento asistento Manto Jančiausko kartu su visais atlikėjais, muzikantais kuriamas muzikinis pasakojimas neabejotinai yra stiprus: energingo roko čia ne tiek ir daug, dominuoja lengvas, ne vienoje scenoje lyriškai romantizuotas rokas.

Režisierius K.S.Jakštas, tekstų autorius Arnas Ališauskas, siužeto autorė Goda Simonaitytė siūlo publikai į Kauno pavasario istoriją pasinerti žengiant po žingsnelį atgal. Pradžioje dramatiškos muzikos palydima lyg legenda nuskamba Jeronimo Miliaus, kuriančio Kaladės personažą, prisiminimas: „Tai už tave, už mane jis žuvo, jūs norit pamiršti, bet buvo, vaikis buvo...“

Vėliau – ir tardymo scenos, žmonių numeracijos ir trankūs tuomečių hipių vakarėliai, gamyklos transformacija į bažnyčią ir kitokios mizanscenos, supažindinančios, primenančios tų laikų sistemos taisykles. Šiame kūrinyje vyrauja keli pagrindiniai leitmotyvai: R.Kalantos meilės linija ir religija, kuri čia tampa tarsi laisvės sinonimu.

Faktai ir kontekstai

Kaip ir muzikiniuose sprendimuose, siužeto konstrukcijoje, personažų įvaizdžiuose taip pat esama paradokso. Muzikinis teatras žiūrovus su būsima premjera pažindino pasitelkdamas trumpus vaizdo įrašus – interviu su operos kūrėjais, atlikėjais. Iš daugelio lūpų buvo girdėti, kad spektakliu nesiekiama istorinės rekonstrukcijos. Akcentuota, kad R.Kalanta – vis dar yra nepažinta asmenybė, trūkinėjantis istorinis naratyvas, prieštaringi liudijimai mums neleidžia išskirti esminių jo, kaip žmogaus, savybių, įvairūs pasakojimai jį labiau mistifikuoja, nei atskleidžia.

Kaip teigia Martynas Beinaris, vienas iš Romą Kalantą įkūnijančių atlikėjų, tai buvo tylus, ramus vaikinas, atlikęs drąsų veiksmą, kuriam daugelis nesiryžtų. Pratęsiant – šis veiksmas jį išskyrė iš daugelio tik maištaujančių hipių grupelių. Tačiau tai, ką mes matome, girdime teatre, nepanašu į laisvą istorijos interpretaciją, net, priešingai, atrodytų, siekiama surinkti it dėlionę ir biografines detales, ir laikmečio panoramą, įvaizdžius. Ir tai ne visuomet pasiteisina.

Eiti realistinio vaizdavimo keliu ir rizikinga, ir iš dalies suprantama strategija, nes taip gali pasiekti plačiausias auditorijas.

Kurdama R.Kalantos personažą (mano matytoje versijoje įkūnytas Manto Jankavičiaus) kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, akivaizdu, buvo pasinėrusi į vizualias jo įvaizdžio detales. Ar tai būtina šiuolaikiniame teatre? Tikriausiai ne, ypač kai daugelis kūrybinės komandos narių kalba apie tai, kad siekta atspindėti laikmečio atmosferą, o ne faktologiją. Toks personažo įvaizdis inspiruoja ir kitų istorinių reliktų paieškas, kurios veda į pertraukos metu girdimas laikmečio liudininkų diskusijas: kiek tikrovės, kiek fikcijos. Eiti realistinio vaizdavimo keliu ir rizikinga, ir iš dalies suprantama strategija, nes taip gali pasiekti plačiausias auditorijas.

Opera pradėta it legendos pasakojimu, o finišuojama pasiaukojimo veiksmu, kuris ir tiesmukai, ir sukeliant dviprasmiškų apmąstymų pademonstruojamas scenoje. Neatskleidžiant visų detalių, galbūt pastatymo nemačiusiam skaitytojui (o apsilankyti šioje roko operoje tikrai verta), kiek kvestionuotinas atrodo krikščionybės ritualinių apeigų simbolio susiejimas su susideginimo aktu.

Tačiau operoje „1972“ yra tikrai sodrių, įtraukiančių mizanscenų, kurios su stipria muzikine dalimi dar ilgai išlieka atmintyje. Viena tokių – mokytojos, įkūnijamos Rūtos Zaikauskaitės, monologas, reflektuojantis skirtingų santvarkų tvarkas.

Mozaika: laisvą istorijos interpretaciją žadėję roko operos kūrėjai kūrė biografinėmis detalėmis, tipiškais įvaizdžiais paremtą pasakojimą / M. Aleksos nuotr.

Gana sėkmingai savo vaidmenis atliko ir Jonas Lamauskas – tardytojas, tardytojų padėjėjai, KGB parankiniai – Gintaras Petraška, Modestas Sireikis. Sunku pasakyti, ar toks buvo režisūrinis sprendimas, bet pagrindinę R.Kalantos figūrą, kuriamą M.Jankavičiaus, scenoje tikrai visomis prasmėmis nukonkuravo jo mylimosios Linos veikėja, įkūnijama Marijos Arutionovos. Lygiavertiškai ir tikrai paveikiai R.Kalantos personažas suskamba prasmingai į šį pasakojimą integruotame dialoge apie laiką su sendaikčių prekeiviu.

Visas šios operos pasakojimas apsuptas scenografo Gintaro Makarevičiaus vizualiųjų sprendimų, kurie vis neleidžia atitrūkti nuo istorinių vietų, erdvių ir paties teatro pastato eksterjero. Pateikiama ir apgalvota, simbolinė laikmečio panorama.

Į KVMT repertuarą jau įsiliejusi premjera, nepaisant diskutuotinų dalykų, tikrai reikšminga ne tik kaip istorinės atminties simbolis ar reprezentacija, bet ir paties teatro, kurio aplinkoje vyko susibūrimai, neleistini pokalbiai, galiausiai visus sukrėtęs R.Kalantos sprendimas, dalis.

Prisiminti tai, kas nepatirta

Chronologiškai ir geografiškai visai šalia pasirodė ir NKDT premjera „Kauno pavasaris‘72“ (režisierius Jonas Tertelis, dramaturgas Andrius Jevsejevas). Spektakliui dar neprasidėjus, kamerinėje ilgosios salės erdvėje kiekvienas nevėluojantis žiūrovas turi progą susipažinti su Renatos Valčik scenografija, analizuoti ne gausias, tačiau reikšmingas, leidžiančias į interpretacijas pasinerti detales.

Šaltumu dvelkiančios grindinio plokštės, iš kurių kiek vėliau prasiverš šviesos ir žolės-gyvybės blyksniai, siena, sovietmetį menantis suoliukas, kėdės, galiausiai neatskiriamas atributas – grafinas su gėrimu.

Būdami to paties įvykio liudininkais galime viską matyti tik iš vienos – savosios perspektyvos, ir taip konstruojami istorijos naratyvai.

Ir tik po spektaklio praėjus kelioms dienoms, diskutuojant su kitais žiūrovais supranti, kad scenovaizdį matei kiek kitaip, kažką betyrinėdamas praleidai. Kyla dviprasmiškas klausimas: ar nepamatytas medžio vaizdinys teatro salės, sėdėjimo vietos problema, o gal išankstinis sumanymas, dar kartą parodantis, kad, net būdami to paties įvykio liudininkais, galime viską matyti tik iš vienos – savosios perspektyvos, ir taip konstruojami istorijos naratyvai.

Šiame spektaklyje kalbama ne tik apie R.Kalantą, bet siekiama prisiliesti prie platesnės istorijos ir dabarties refleksijos.

Režisierius J.Tertelis sakė, kad R.Kalantą norėta palikti simboliu ir nebandyti jo personalizuoti, o vietoje to – suprasti tuometį pasaulį, surasti kelią, kaip istoriją papasakoti jaunajai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai. „Dokumentiką, nuomones paliekame istorikams, o mes daugiau bandome įsikvėpti, pažadinti vieną iš spektaklyje keliamų klausimų: kaip prisiminti, suprasti dalykus, kuriuose nedalyvavome?“ prieš premjerą sakė režisierius.

Šis komentaras gana taikliai apibūdina tai, ką matome NKDT ilgojoje salėje, o nužymima tikslinė auditorija – jaunasis žiūrovas siūlo kiek nuosaikiau sceniniame tekste ieškoti vyresniąją publikos dalį masinančių gilesnių perspektyvų, istorijos pjūvių ar rakursų.

Reflektuojant istoriją

Spektaklis siekia kalbėtis su jaunąja auditorijos dalimi, o režisierius jau turinti patirties su dokumentinės medžiagos inscenizavimu. 2017 m. jis kartu su vokiečių režisiere Kristina Werner sukūrė dokumentinio teatro spektaklį „Žalia pievelė“, kuriame pasitelkę neprofesionalius aktorius – Ignalinos atominės elektrinės darbuotojus, analizavo jų patirtis, santykį su darbu. „Kauno pavasaryje“ režisierius ir dramaturgas pasirenka tam tikrą realios istorijos, personažų – figūrų, muzikos ir fizinės raiškos koliažą. Linijinio pasakojimo čia nerasime, publikai pasiūloma tai pasinerti į istorinio įvykio inscenizaciją, tai atsitraukti nuo jo, kitais atvejais pasiklausyti kontekstą faktais užpildančio monologo.

Spektaklio atskaitos taškas – aktoriaus Mariaus Karolio Gotbergo trumpas pasakojimas apie R.Kalantos susideginimo faktą, nesitapatinant su laikmečiu, bet konstatuojant, kad mes esame čia praėjus 50 metų.

Vėliau aktorė Saulė Sakalauskaitė reflektuoja istorijos (ne)suvokimą – abejones dėl užrašytų istorijos faktų, kurias skatina pokalbiai su mokytoja ir šeimos nariais. Minimas romantizuotas Amerikos radiją besiklausančios šeimos paveikslas, kuris atrodo įstrigęs net tuo laikmečiu dar negyvenusių atmintyje, galbūt suformuotas pasakojimų, nuogirdų ar jau pastatytų kino filmų.

Paskui spektaklio naratyvas, tarsi atverdamas istorijos mizanscenų duris, mus veda į sovietinę ceremoniją, kurią čia moderuoja aktorė Martyna Gedvilaitė. Didingai ir pompastiškai pristatant visapusiškai išsilavinusį, talentingą liaudies artistą, kurio vardo taip niekas ir nežino, nes nematė priežasties įsiminti. Keliamas laisvo, nelaisvo žmogaus apibrėžimas, kurį istorija – santvarka, įvairūs jos veikėjai – bandė interpretuoti vis savaip, kritikuojant, baudžiant manančius kitaip, žengiančius už jų apibrėžimo ribos. Kiek vėliau išnyra retorinė sistemai nepaklūstančio menininko figūra, pavadinta Algio vardu, simboliškai po šiuo vardu galėtų slypėti nemenkas nonkonformistų sąrašas.

Žiūrovus pasitinka apklausos scena, kurioje Martyna Gedvilaitė tardo porą Agnę (akt. Goda Petkutė) ir Vladą (akt. Motiejus Ivanauskas), jiems pateikiami klausimai, bandomi įteigti dalykai, faktai, puikiai atspindimi absurdiškos fotografijos – schematiško pieštinio vaizdo ant sienos kaip neginčijamo dokumento. Po kurio laiko vėl pasakojime išnyra Algio šešėlis, vedantis į pasakojimą apie įvykius Kauno centre, peiliu sužalotą žmogų, kai už pagalbą jam buvo atseikėta kalėjimo kamera.

Baimė, vedanti į paranoją, neargumentuoti kaltinimai, suėmimai – laikmečio kasdienybė, lydėjusi sistemai prieštaraujantį žmogų. Jaunesniųjų auditorijai tai puikus priminimas, kad galimybės reikštis kaip originalioms, charizmatiškoms asmenybėms nebuvo duotybė, už tai teko kovoti.

Nedetalizuojant kiekvieno pasakojimo vingio, norisi tik pridurti, kad nemažai dėmesio skiriama ir istoriniam, faktologiniam žvilgsniui, dokumentacijos kupiniems monologams, dialogams, leidžiantiems mūsų situaciją matyti plačiame istoriniame kontekste, kuriame buvo begalės kitokių (kai kuriais atvejais panašių) įvykių. Tačiau dėl informacijos srauto rezervuotumo apie didelę dalį jų pasiekdavo tik nuogirdos, o dabar mes turime privilegiją matyti platesnį įvykių peizažą.

Svarbios detalės

Spektaklyje vaidmenis kuria jaunosios kartos aktoriai, kurių santykis su praeitimi panašus kaip ir jaunesniosios auditorijos dalies, jie kūrybiniame procese taip pat tiria, kvestionuoja šaltinius, analizuoja savo pačių žvilgsnį į šiuos įvykius.

Spektaklio istorijos lūžiams, perėjimams nuo vieno personažo, situacijos prie kito padeda apgalvoti R.Valčik kostiumai – stilizuoti laikmečio reliktai, atspindintys skirtingus visuomenės tipus, atstovus.

Matome mokyklinę uniformą, hipišką įvaizdį, funkcionieriaus kostiumą, visi tamsūs, nudažyti taip, kad sudarytų sunkumo, tam tikro kiauto įspūdį, iš kurio, nors bandoma, bet sunku išsinerti. Dar viena reikšminga spektaklio jungtis – muzika, už kurios sprendimus turime būti dėkingi kompozitoriui Martynui Bialobžeskiui. Aktoriai gyvai atlieka muzikinius kūrinius, neretai juos jungdami ir su judesio kompozicijomis.

Po spektaklio nekyla abejonių, kad į jį verta kviesti, vesti jaunąją žiūrovų kartą, kuriai į kylančius klausimus nebus tiesiogiai atsakyta, bet pasiūlytos prieigos ir kontekstai, leidžiantys pasinerti į analizę patiems. Jeigu roko opera yra lyg santykinė konkrečių istorinių įvykių refleksija, spektaklis dramos teatre mums siūlo mūsų istorijos integravimą į tuo metu nepažintus kontekstus, keliant istorijos (ne)pažinumo klausimus ir iš dabartinio jauno žmogaus perspektyvos.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2022 metais sukanka 50 metų nuo R. Kalantos žūties ir įvertindamas tai, kad susideginusio jauno kauniečio pasiaukojimas buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių pasipriešinimo sovietinei santvarkai Lietuvoje veiksmus, o taip pat pabrėždamas jo aukos prasmę Lietuvos išsilaisvinimui, šiuos metus paskelbė R. Kalantos metais.

Ta proga mokytoja Aldona Karkauskienė pasidalino savo atsiminimais apie R. Kalantą. Ji R. Kalantai 1971–1972 mokslo metais dėstė lietuvių kalbą ir lieratūrą Kauno 5-oje vakarinėje vidurinėje mokykloje. Mokytojos A. Karkauskienės vyras Vladas Karkauskas (1923–2016) buvo R. Kalantos fizikos mokytojas ir auklėtojas toje pačioje Kauno 5-oje vakarinėje vidurinėje mokykloje. Nuo 1972 m. iki 1986 m. A. Karkauskienė dirbo Kauno 5-osios vakarinės vidurinės mokyklos direktore.

– Kaip manote, koks buvo R. Kalantos „socialinis portretas“? Kaip galite jį apibūdinti? Kas buvo R. Kalanta?

– Romo Kalantos tėvai, darbininkai, į Kauną atsikėlė iš Alytaus, Vilijampolėje įsigijo nuosavą kuklų namą; buityje jokios prabangos nebuvo. Su tėvu bendravau mažai, o motina paprasta moteris, prekybininkė, besirūpinanti sūnaus mokymosi rezultatais, nuoširdžiai bendraujanti.

Pats Romas – kultūringas, pavyzdingo elgesio jaunuolis, lyginant su bendramoksliais, labiau išprusęs, apsiskaitęs, mąstantis, besidomintis šalies gyvenimu, nuosaikiai kritiškas.

– Kaip R. Kalanta mokėsi?

– Romas mūsų Kauno 5-osios vakarinės (pamaininės) vidurinės mokyklos baigiamojoje 11-oje klasėje antramečiavo (apie tai mokykla sužinojo tik mokslo metams gerokai įpusėjus, nes stodamas į mokyklą būsimas moksleivis pristatė reikiamus Kauno 18-osios vid. mokyklos 10-os klasės baigimo dokumentus). Pagal to meto instrukcijas, baigiamojoje klasėje kurso kartoti nebuvo galima: norint įgyti vidurinės mokyklos baigimo atestatą, buvo tik vienas kelias – išlaikyti egzaminus eksternu. Kadangi moksleivio asmens byloje dokumentai buvo tvarkingi, jam buvo leista mokytis ir mokyklą baigti. Gal todėl, kad jis mokyklos kursą kartojo, mokėsi neblogai, nors didesni gabumai neatsiskleidė. Mokyklą lankė gerai, praleistas pamokas pateisindavo, buvo stropus, pavyzdingo elgesio. Pamokų metu dėmesingas, nors aktyvumu nepasižymėjo.

Klasėje Romas draugų neturėjo ir jų neieškojo: jis artimiau draugavo su kaimynais ir buvusios mokyklos moksleiviais.

– Kaip R. Kalanta bendravo su savo klasiokais ir kitais mokiniais?

– Pamokų metu visada sėdėjo vienas antrame suole priešais mokytojų staliuką (pirmas suolas būdavo tuščias). Rimtas, susikaupęs. Pertraukų metu visi išeidavo į erdvų holą, mokiniai tarpusavyje bendraudavo, bet Romas ilgą laiką būdavo atsiskyręs, tik vėliau įsijungdavo į pokalbį su vaikinais. Klasėje mokėsi keli vyresnio amžiaus mokiniai, keli net buvo sukūrę šeimas, bet didžioji dalis – jauni, jo bendraamžiai. Kai kurios aktyvesnės mergaitės koketuodamos mėgindavo jį įtraukti į pokalbius, bet Romas į draugystes nesileido. Juokais mergaitės kibo prie jo šukuosenos (Romas vienintelis visoje mokykloje tuo metu turėjo ilgus plaukus), net atsinešusios žirkles mėgino jį pagražinti – tai buvo tik jaunimo išdaigos. Mano nuomone (ją išsakiau ir mokiniams), ilgi plaukai Romui tiko: aukštas, stambokas, tvirto vyro išvaizda ir vešlūs ilgi plaukai – puikus derinys. Net neįsivaizdavau jo su kitokia šukuosena. Klasėje Romas draugų neturėjo ir jų neieškojo: jis artimiau draugavo su kaimynais ir buvusios mokyklos moksleiviais. Mūsų mokykloje darė tylaus, ramaus jaunuolio įspūdį – aš jį įvardinčiau vienišiumi.

– Kaip R. Kalanta bendravo su mokytojais?

– Mano lietuvių kalbos ir literatūros pamokose – dėmesingas, pagarbus, retkarčiais įterpiantis taiklias pastabas, bet taktiškai ir įdomiai. Pateiksiu vieną pavyzdį. Rašomasis darbas, tema iš poeto E. Mieželaičio poemos „Žmogus“. Tylu, visi susikaupę. Staiga už lango po krūmais ant pievutės pasirodo įprastas vaizdas – susirinkę stikliuko mėgėjai įsilinksminę užtraukia tuo metu populiarią dainelę „Švelnus pūkeli, ar žinai...“ Mokinės piktinasi, kad vėl tie girtuokliai neleidžia susikaupti, blaško, o patylėjęs Romas replikuoja: „Va, jūsų, mokytoja, aukštinamas žmogus...“. Aš pacitavau žinomą lotynišką posakį: „Visi mes žmonės ir todėl galime klysti.“ Panašių jo replikų buvo ir daugiau, bet taiklių ir neužgaulių. Iš mokytojų pusės irgi jokių nusiskundimų negirdėjau. Klasės vadovas V. Karkauskas apie auklėtinį atsiliepdavo tik gerai.

Mokytojai išsiaiškino, kad net galvojo apie kunigų seminariją, bet susidomėjo hipių judėjimu.

– Ar R. Kalanta turėjo kokius nors savo pomėgius (hobį)?

– Mano žiniomis, jis turėjo gitarą (tuo metu jaunimas labai mėgo gitara muzikuoti) ir ja grodavo. Taip pat jo dėmesį patraukė Lietuvos istorija: mano žiniomis, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ buvo neblogai išstudijavęs. Buvęs religingas, mokytojai išsiaiškino, kad net galvojo apie kunigų seminariją. Bet susidomėjo hipių judėjimu: sąsiuviniuose pripiešdavo pasvirusių kryžių ir gėlyčių: aš, iš pradžių nesuprasdama, kad tai hipių simboliai, pamačiusi pamokų metu tas gėlytes piešiant, kartą net pajuokavau: ką, jis – kaip mergaitė su gėlytėmis?

– Ar pažinojote R. Kalantos tėvus ir brolius?

– Su tėvu mačiausi tik vieną kartą, kai pirmadienį (po Romo žūties) su klasės vadovu Vladu Karkausku apsilankėme Kalantų namuose. Nesikalbėjome, bet buvome vykstančio konflikto tarp šeimininko ir prokuratūros darbuotojų liudininkai.

Su motina susipažinau per 1971 metų gruodžio mėn. per vykusį mokinių tėvų susirinkimą. Laidotuvėse nedalyvavau, nes man reikėjo budėti mokykloje. Laidotuvėse dalyvavo tik mokyklos direktorius Antanas Gaulė. Į mano klausimą, kodėl direktorius taip anksti į laidotuves eina, patylomis išsakytas paaiškinimas: laidotuvės įvyksiančios dviem valandom anksčiau negu skelbta. Mes abu supratome, kad ši žmonių apgaulė prie gero neprives: taip ir buvo...

Po laidotuvių su p. Kalantiene bendravau ne kartą. Iš pradžių motina sūnaus netektį labai skaudžiai išgyveno. Matyt, norėdama išsikalbėti, smulkiai papasakojo, kaip praėjo paskutinė sūnaus gyvenimo diena ir sekmadienio rytas namuose. Išvakarėse visa šeima šventusi pas kažkurį giminaitį (neprisimenu). Dalyvavo ir Romas su mergaite. Po vaišių visi kartu išėjo namo, tik Romas atsiskyrė, norėdamas palydėti mergaitę. Jei teisingai prisimenu, sūnus netrukus sugrįžo. Išaušo sekmadienio rytas. Romas paprašė motinos trilitrinio stiklainio. Motina atnešė. Sūnui labai kruopščiai stiklainį mazgojant net paklausė, kam jis jam reikalingas. Atsakymas: „Eisiu nusipirkti giros.“ Ir išėjo... Nei tėvams, nei mergaitei apie jo sumanymą nekilo nė mažiausio įtarimo.

Nustebau, kai praėjus kažkiek laiko motina, užuot dejavusi, prakalbo didžiuodamasi sūnaus poelgiu: papasakojo, koks didingas paminklas kapinėse būsiąs pastatytas. Į mano ne visai delikačią pastabą, kad tai brangiai kainuosią, buvo toks atsakymas: visa Lietuva prisidės prie paminklo pastatymo. Ir papasakojo, kad šiam tikslui noriai aukoja tiek Amerikos lietuviai, tiek gyvenantys Lietuvoje. Po kurio laiko pasigirdo jos priekaištai valdžiai, kad neleidžia to įspūdingo paminklo ant sūnaus kapo pastatyti. Pasiūlė kur kas paprastesnį – nesutikti tėvai negalėję. Toks kuklus paminklas ir stovi Romainių kapinėse.

Teko ne kartą bendrauti su jaunesniuoju Romo broliu Albertu. Kauno IX forto muziejaus direktorė Juliana Menciūnienė jau Nepriklausomybės metais muziejuje įrengė Romui Kalantai atminti skirtą stendą ir kiekvieną pavasarį surengdavo žuvusiojo paminėjimą. Dalyvaudavome mes, mokytojai, neretai ir brolis Albertas su žmona. Jis atrodė paprastas, jautrus ir nuoširdus žmogus, mielai dalijosi prisiminimais. Jo santykiai su Romu buvę artimi, priešingai negu su vyriausiuoju broliu Antanu. Pastarasis šiuose muziejaus renginiuose nė karto nėra dalyvavęs, aš su juo taip pat kontakto neturėjau. Apie dar vieną brolį apskritai nieko nesu girdėjusi (apie jį rašo spauda).

– Papasakokite apie 1972-ųjų gegužės 15 dienos įvykius R. Kalantos namuose, Panerių g. 34, kada Jūs buvote su mokyklos direktoriumi.

– Gegužės 15 d. pirmadienį (po Romo žūties) su klasės vadovu Vladu Karkausku apsilankėme Kalantų namuose. Pataikėme į didžiulį triukšmą: kambaryje buvo tėvas ir du kviestiniai kaimynai, tuometinio Požėlos rajono prokuroras (pavardės neprisimenu, bet pažinčiau) ir dar kažkas, bene iš milicijos – neįsidėmėjau, nepažinau. Pro atviras duris įėjome į gretimą mažą kambarėlį, kuriame ir vyko, galima sakyti, grumtynės: prie sienos stovėjo dvi kuklios knygų spintos. Dešinėje pusėje stovėjusią spintą ištiestomis rankomis apglėbęs šeimininkas šaukė, kad čia jo daiktai ir jis neleisiąs jų tikrinti, Prokuroras jėga mėgino jį nustumti, o paskui savo bendrui nurodė uždėti antrankius ir iškviesti milicijos ekipažą, grasindamas ilgam laikui suimtąjį izoliuoti. Liudininkai sumišę tylėjo. Aš priėjau prie kairėje pusėje stovėjusios knygų spintos ir ištraukiau pirmą pasitaikiusį sąsiuvinį: ir pasitaikė lietuvių kalbos rašomojo darbo sąsiuvinis su mano pastabomis ir pataisymais (taip norėjau šį sąsiuvinį įsimesti į savo krepšį, bet buvo nesaugu). Todėl iš karto, kad prokuroras tėvo atžvilgiu nesiimtų numatytų veiksmų, pasakiau: „Čia Romo knygos, aš laikau jo sąsiuvinį.“ Prokuroras griežtai išrėžė: „Kas jūs tokie, kodėl čia esate?“ Ramiai atsakėme, kad mes mokytojai, vyras yra klasės vadovas. Prokuroro tonas iš karto pasikeitė, tėvą paliko, atėjo prie antrosios knygų spintos ir, trumpai susipažinęs su spintos turiniu, ėmė sąsiuvinius ir knygas dėti į dėžę ar krepšį – neprisimenu. Visi aprimo, tėvas irgi nusiramino (motinos, atrodo, tuo metu namuose nebuvo). Mes išėjome, tolesnių įvykių nematėme.

Liūdna, bet turiu pripažinti, kad mokiniai, darbininkai ar vairuotojai tuo metu skeptiškai vertino bendramokslio poelgį. Kažkuris net pasakė, kad tai kvailystė, kiti pritarė.

– Po R. Kalantos laidotuvių Jūs buvote miesto centre. Kas ten vyko?

– Gegužės 15 d. rytą, atėjusi į darbą mokyklos filiale, iš mokinių sužinojau apie sekmadienio įvykius: mat mes, keli mokytojai su grupele mokinių lankėmės Kryme ir sugrįžome tik sekmadienio vakare: telefono neturėjau, gyvenau priemiestyje, todėl jokių naujienų sužinoti negalėjau. Į darbą atėjusį direktorių informavau apie sekmadienio įvykius (jis irgi nieko nežinojo). Direktorius iš karto suprato įvykio rimtumą, greitai išvyko į švietimo skyrių, mane įpareigodamas užtikrinti tvarką mokykloje. Čia viskas vyko kaip visada: mokiniai dalijosi informacija, bet kadangi buvo mokslo metų pabaiga, rašė kontrolinius, laikė įskaitas. Man norėjosi sužinoti mokinių nuomonę: liūdna, bet turiu pripažinti, kad mokiniai, darbininkai ar vairuotojai tuo metu skeptiškai vertino bendramokslio poelgį. Kažkuris net pasakė, kad tai kvailystė, kiti pritarė. Ar buvo kitaip manančių, nežinau. Šiuo atveju, matyt, tinka liaudies priežodis: savam krašte pranašu nebūsi.

Tiek direktorius, tiek klasės vadovas ne kartą turėjo atsiskaityti tuometiniam saugumui; mane kelis kartus kalbino tik telefonu. Laidotuvių dieną iš saugumo gavau nurodymą skubiai atvykti į Laisvės alėją ir išprašyti ten besibastančius mūsų mokinius. Nuvykau dienos metu: pilna žmonių, veidai griežti, net pikti, žodžiai grasinantys. Jauni milicininkai, atrodo, surinkti kursantai, tyliai stebi įvykius, bet nei žodžiais, nei veiksmais nesikiša. Vėliau sužinojau, kad jie net neturėjo „bananų“, privalėjo išvengti provokacijų. Iš susirinkusiųjų veidų ir žodžių matėsi, kad tikra audra jau čia pat. Staiga pasirodė jaunuolių su vėliavomis ir gėlėmis eisenos. Be lietuvių, buvo estų ir latvių jaunimo atstovai. Didžiulis sujudimas, šūksniai apie Laisvę...

Žinoma, mūsų mokinių – nė vieno. Grįžau į mokyklą, įėjau į klasę, kurioje mokėsi Romas, net širdį suspaudė: Romai, Romai, kam tu save paaukojai, klasės draugai visai tavęs nesupranta... O vaizdas įprastas: pilna klasė mokinių, visi susikaupę rašo – laiko fizikos įskaitą – įvykiai mieste jiems nė motais. Grįžau į mokyklos centrines patalpas, čia taip pat pamokos, mokinių pilnos klasės. Kas vyksta miesto centre, nežinau: direktorius negrįžta iš laidotuvių. Vakarop atvyksta saugumo ekipažas, man įsakoma greitai lipti į jų automobilį, kuris nuveš į Laisvės alėją, nes mūsų mokiniai ten siautėja. Veltui mėginau aiškinti, kad ką tik visur patikrinau, mokinių pilnos klasės, bet mane grūste įgrūdo į jų mašiną, nuvežė, išlaipino kažkur netoli Laisvės alėjos (aš suglumusi net nepaprašiau jų parodyti dokumentų). O dabar Laisvės alėjoje vaizdas visai kitoks: žmonių minia, pilna „bananais“ ginkluotų milicininkų. Jie jau nesismulkina: eina ir su „bananais“ varo visus iš Laisvės alėjos. Užlindau už kažkokio stambesnio žmogaus, tąkart smūgio išvengiau; vėliau vyksmą stebėjau iš tarpuvartės: milicininkai mušė ir tempė žmones, aidėjo klyksmai. Supratau, kad aš čia jau niekuo negaliu padėti, kiemais nuėjau iki Vilijampolės, po to troleibusu grįžau į mokyklą. Čia niekas nepasikeitė – vyko įprastas mokymosi procesas.

– Ką dar galėtumėte svarbaus papasakoti apie R. Kalantą, jo artimuosius ir įvykius 1972 m. Kaune?

– Štai keletas įdomesnių prisiminimų. Rašto darbas tema: poeto E. Mieželaičio poema „Žmogus“. 1972 metų balandžio mėnuo. Mokiniai dvi pamokas rašo susikaupę. Rašo ir Romas. Rimtį sutrikdžius už lango susirinkusių girtuoklių dainoms Romas man pasakė: „Va, mokytoja, tas išdidžiai skambantis jūsų žmogus.“ Rašinį nespėjusiems (taip pat ir Romui) leidžiu pabaigti namie. Darbą jis grąžino po kelių dienų, prirašė pilną sąsiuvinį. Nežinau, ar tos girtuoklėlių dainos, ar kitkas lėmė jo mintis: atvirą santvarkos kritiką dėl laisvės ir žmonių teisių nebuvimo, melo apie šalies istoriją... Tokioje visuomenėje, rašė jis, ir telieka tik gerti, nes priešingu atveju bus vienintelis kelias – apsipilti B markės benzinu ir virsti fakelu. (Benzino markę galiu ir painioti). Kuo toliau, tuo labiau rašančiojo mintys buvo dėstomos padrikai, o galiausiai ir rašysenos nebeįskaičiau, ir jo mintyse nebesusigaudžiau. Iš pradžių klaidas ir stilių taisiau, vėliau tik pavingiuodavau. Pažymio neparašiau. Grąžinusi trumpai pasikalbėjau. Romas aiškino, kad jį buvo apėmusi slogi nuotaika. Ketinau pasikalbėti atviriau, bet vis nepasitaikė tinkama proga. Po šio įvykio, kurio aptarime dalyvavo ir mūsų direktorius, Antanas Sniečkus kalbėjo, kad mokytoja, atseit, žinojusi mokinio planus. Aš, matyt, nenuovoki: negalėjau net pagalvoti apie tokio poelgio galimybę. Visi žinojome apie panašią čekų jaunuolio žūtį, bet kad tai gali pasikartoti Kaune ir dar vakarinėje mokykloje – nė minties nebuvo.

Kitas įvykis: gegužės mėnesio pradžia. Paskutinis rašinys. Visi dirba. Stebiu Romą – nerašo, paišo gėlytes. Pasižiūriu žurnale – šis rašomasis darbas Romui būtinas, nes ankstesnio rašinio nevertinau, truks pažymių. Pasiteiravau jo, kodėl nedirba, juk norint gero galutinio įvertinimo, būtinas rašinys. Romas atsakė, kad jam visai tas pažymys nerūpįs. Į mano pastebėjimą, kad norint studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros pažymys svarbus, jis vėl pakartojo, kad jam vis tiek. Nerašė, darbo neįteikė. Mačiau, kad jis pasimetęs, praradęs norą mokytis, tik nesupratau priežasčių. Tik po tragedijos susivokiau ir aš, ir kiti mokytojai, kad jis jau buvo apsisprendęs. Nežinau, kodėl, bet mokykloje paplito kalbos, kad Romas buvo susijęs su latvių ir estų hipių judėjimu, neva traukė burtus, kas turėtų įvykdyti tokį protestą. Ištraukę lietuvis ir estas, bet estas tam nesiryžo. Pasiaukojęs tik Romas. Nežinau, ar taip buvo, bet kad čia kažkur slypi tiesos grūdas rodo ir tai, kad į laidotuves atvyko grupės jaunuolių iš abiejų kaimyninių šalių.

Dar įvykis: IX forto muziejaus renginiuose kartą dalyvavo jaunuoliai, save vadinę Fontano vaikais, organizavę įvykius Laisvės alėjoje. Jie sakėsi su Romu nebuvę pažįstami, nebendravo, o Romo poelgis jiems buvęs tik degtukas laužui uždegti. Visą sąjūdį, eisenas Laisvės alėjoje sakėsi organizavę jie, jų draugai labiausiai ir nukentėję: buvo sužaloti, kentėjo kalėjimuose. Šių jaunuolių kategoriška nuomone, jeigu ne jie, to Laisvės alėjos sąjūdžio iš viso nebūtų buvę, nebent mažas triukšmelis.

Po kurio laiko pasirodė eilėraščiai, skirti Romui atminti. Vėl saugumas lankėsi mokykloje, tikrino moksleivių darbus, ieškojo panašaus braižo. Po pavasario egzaminų gal pora metų jie peržiūrėdavo visų mokinių rašinius. Nežinau, ar nustatė autorių, bet tai buvo ne mūsų moksleivių sukurti posmai.

Visuose renginiuose, pasakodama apie R. Kalantos poelgį, padarydavau tą pačią išvadą – aš, ir kaip motina, ir kaip mokytoja, šiam protesto būdui nepritariu. Mano įsitikinimu, yra kitų kelių siekti laisvės ir nepriklausomybės. Patriotai netgi mane išvadino „klaidingai mąstančia persona“, neturinčia teisės apie tai kalbėti.

Kartą Kaune vyko didžiulis renginys, tema – revoliucinis Kaunas. Dalyvavo šalies ir miesto valdžia, meno, mokslo, bažnyčios atstovai. Pakviesti buvome ir mes su vyru, o manęs paprašė pakalbėti apie Romo žygį. Iš anksto įspėjau apie savo požiūrį, bet man buvo leista laisvai dėstyti mintis. Kalbėjau kaip visada: jaunuoliu žavėjausi, bet jo poelgiui nepritariau, nes buvę ir kiti keliai...

Sprendimas antradienio posėdyje priimtas bendru sutarimu ir palydėtas plojimais.

„Romas Kalanta – tautos vaikas ir mūsų laisvės šauklys, – BNS sakė Kauno miesto savivaldybės Apdovanojimų tarybos pirmininkas Benjaminas Želvys. – Devyniolikmečio auka ne tik į gatves išvedė jaunąją kartą, pažadino tautos kovinę dvasią, bet ir sukėlė stiprią antisovietinę bangą. Diktatūrinės santvarkos, suvaržymų, prievartos ir grasinimų nepaisanti drąsa pastūmėjo valstybę į išsilaisvinimą bei nepriklausomybę.“

Romas Kalanta – tautos vaikas ir mūsų laisvės šauklys.

1972 metų gegužės 14 dieną devyniolikmetis R. Kalanta Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, pasidegė. R. Kalanta ligoninėje mirė.

Lietuvoje tai buvo pirmas susideginimo, protestuojant prieš okupacinę valdžią, atvejis.

Paskelbti R. Kalantą garbės piliečiu pasiūlė Kauno IX forto muziejus ir savivaldybės vadovai.

„Romas Kalanta – tautos vaikas ir mūsų laisvės šauklys, – BNS sakė Kauno miesto savivaldybės Apdovanojimų tarybos pirmininkas Benjaminas Želvys. – Devyniolikmečio auka ne tik į gatves išvedė jaunąją kartą, pažadino tautos kovinę dvasią, bet ir sukėlė stiprią antisovietinę bangą. Diktatūrinės santvarkos, suvaržymų, prievartos ir grasinimų nepaisanti drąsa pastūmėjo valstybę į išsilaisvinimą bei nepriklausomybę“.

Romas Kalanta – tautos vaikas ir mūsų laisvės šauklys.

„Mūsų Laisvės alėja – tai ne vien pėsčiųjų gatvės pavadinimas, bet ir simbolis, prie kurio ženkliai prisidėjo Romas Kalanta, paaukodamas brangiausią turtą – gyvybę. Minint jo mirties metinių 50-metį, norime įprasminti šią iškilią asmenybę ir jo žygdarbį paskelbiant Kauno miesto garbės piliečiu“, – teigė jis.

1972 metų gegužės 14 dieną devyniolikmetis R. Kalanta Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, pasidegė. R. Kalanta ligoninėje mirė.

Lietuvoje tai buvo pirmas susideginimo, protestuojant prieš okupacinę valdžią, atvejis.

Paskelbti R. Kalantą garbės piliečiu pasiūlė Kauno IX forto muziejus ir savivaldybės vadovai. Šį klausimą taryba turėtų svarstyti kitą savaitę vyksiančiame posėdyje.