Apie tai kalbėjo Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiojo žvalgybos direktorato atstovas Vadimas Skibitskis.

Rusijos kariuomenės užduotis šiuo metu yra apsupti Ukrainos pajėgas rytuose ir pasiekti administracines Luhansko ir Donecko sričių sienas, tikino jis. 

Žvalgybiniai duomenys rodo, kad aktyvūs karo veiksmai gali užsitęsti iki metų pabaigos.

„V. Putinas niekuo nepasitiki, nieko negirdi. Jis turi savo planų dėl Rusijos imperijos atkūrimo. V. Putinas savo planų neatsisako. Šis karas užsitęs iki rugsėjo, spalio arba iki metų pabaigos. Tai priklauso nuo mūsų pasipriešinimo, nuo mūsų gynybos pajėgų būklės ir nuo pagalbos, kurią gauname“, – aiškino V. Skibitskis.

V. Putinas planuoja vadovauti Rusijai iki savo dienų pabaigos.

„Jį bandė perkalbėti užsienio lyderiai, oligarchai, bet jiems nepavyko. Karas, kurį jis nori vykdyti, bus ilgas. Tai žmogus, kuris nenori užleisti savo pozicijų“, – reziumavo V. Skibitskis.

„Mes numatėme spėliones, kad Rusija planuoja atkurti (savo) imperiją senose imperijos ribose“, – Kremliuje per susitikimą su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu sakė V. Putinas ir pridūrė: „Tai visiškai neatitinka tikrovės“.

Pirmadienį V. Putinas pripažino Rytų Ukrainos Donecko ir Luhansko separatistinių respublikų nepriklausomybę, nepaisydamas Vakarų įspėjimų to nedaryti. Jis paskelbė apie šį savo sprendimą po valandą trukusios kalbos, kupinos gausių istorinių nuorodų. Jis teigė, kad Ukraina yra „visiškai sukurta Rusijos“ ir neturi teisės egzistuoti.

Antradienį Rusijos vadovas pareiškė, kad Maskva „pripažino naujas geopolitines realijas“ po Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir dirba su „visomis nepriklausomomis šalimis posovietinėje erdvėje“. Tačiau jis sakė, kad Ukraina yra išimtis, nes ji „naudojama trečiųjų šalių kelti grėsmę Rusijai“. „Deja, po perversmo Ukrainoje nematome tokio lygio ir kokybės sąveikos su Ukraina. Ji išnyko“, – sakė V. Putinas, turėdamas omenyje 2014 metų provakarietišką Ukrainos revoliuciją.

2014 m. V. Putinas aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį. 2008 metais Rusija parėmė du separatistinius Sakartvelo regionus ir juos atplėšė. Nuo 1990-ųjų Maskva remia atsiskyrusį Moldovos Padniestrės regioną ir nesilaiko savo įsipareigojimo išvesti iš jo savo karius.

Tai, kad V. Putinas pripažino Rytų Ukrainos Donecko ir Luhansko separatistinių respublikų nepriklausomybę, atveria duris Rusijos kariuomenės buvimui Ukrainoje.

Rusija ekshumuos caro Aleksandro III palaikus, atlikdama tyrimą dėl jo sūnaus – paskutiniojo šalies imperatoriaus Nikolajaus II – ir jo šeimos narių nužudymą praeito šimtmečio pradžioje, tyrėjai paskelbė pirmadienį.

Rusijos tyrimų komitetas rugsėjį ekshumavo Nikolajaus II ir jo žmonos imperatorienės Aleksandros palaikus, mėgindamas išspręsti ginčą dėl kitų palaikų, tikriausiai priklausančių jų sūnui Aleksejui ir dukrai Marijai, tapatybės.

Karališkąją šeimą ir jos tarnus bolševikai sušaudė 1918 metų liepą Uralo mieste Jekaterinburge, po ankstesniais metais Rusijoje įvykusios revoliucijos. Iš pradžių jų kūnai buvo sumesti į kasyklos šachtą, o vėliau paskubomis sudeginti ir užkasti.

Nuversto monarcho, jo žmonos ir trijų dukrų palaikai buvo aptikti masinėje kapavietėje 1998 metais. Septyneriais metais vėliau buvo oficialiai patvirtinta jų tapatybė, o tos liekanos buvo iš naujo palaidotos buvusioje imperijos sostinėje Sankt Peterburge.

2007 metais buvo rastas kitas kapas kitoje vietoje, o jame rasti palaikai, kaip manoma, priklauso caraičiui Aleksejui ir didžiajai kunigaikštytei Marijai.

Nors nuodugnūs DNR tyrimai, atlikti tarptautinių mokslininkų, parodė, kad visi Romanovų palaikai yra autentiški, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia nepripažįsta Aleksejaus ir Marijos palaikų tapatybės, todėl jie tebėra laikomi valstybės saugyklose.

Bažnyčia paskelbė visus nužudytus Romanovų šeimos narius šventaisiais, todėl jų palaikai laikomi šventomis relikvijomis.

Baudžiamųjų bylų tyrėjas Vladimiras Solovjovas, kuris dirbo su šia byla nuo pat pradžių, sakė Rusijos naujienų agentūrai „Interfax“, kad buvo priimtas sprendimas ekshumuoti 1894 metais mirusio caro Aleksandro III palaikus, atsižvelgus į Ortodoksų Bažnyčios vadovo patriarcho Kirilo prašymą.

Caro kapas yra Sankt Peterburgo Šv.Petro ir Povilo katedroje. Ten pat yra perlaidoti Nikolajaus II, jo žmonos ir trijų dukrų palaikai.

Klausimas dėl palaikų autentiškumo tapo itin aktualus, artėjant caro šeimos nužudymo 100-osioms metinėms, nes Rusijos vyriausybė nori, kad visi septyni šeimos nariai būtų palaidoti kartu.

Kol kas nežinoma, kada bus atlikta Aleksandro III ekshumacija, o Tyrimų komitetas šį klausimą komentuoti kol kas atsisako.

Romanovų dinastija valdė Rusiją apie 300 metų, kol Nikolajus II atsisakė sosto 1917 metų vasarį. Tų pačių metų spalį (lapkritį pagal naująjį kalendorių) įvyko bolševikų revoliucija ir prasidėjo komunistų valdymas.

Sovietų pareigūnai carą vaizdavo kaip silpną, neryžtingą ir despotišką valdovą, bet Rusijos Ortodoksų Bažnyčia 2000 metais jį kanonizavo kaip kankinį.

Rusija vykdo taikią užsienio politiką ir yra viskuo apsirūpinusi šalis, kuriai nereikalingos svetimos teritorijos arba ištekliai, sekmadienį pareiškė prezidentas Vladimiras Putinas.

„Rusijos išorinė politika yra taiki – nė kiek neperdedant“, – šalies vadovas sakė duodamas interviu vienai televizijos „Rossija 1“ laidai.

„Jeigu pažvelgtume į pasaulio politinį žemėlapį ir pamatytume, kokia yra Rusija, taptų aišku, kad mums nereikalingos nei svetimos teritorijos, nei svetimi gamtos turtai. Pas mus visko apstu. Mes – viskuo apsirūpinusi šalis“, – pabrėžė V.Putinas ir pridūrė, kad Rusijai nėra jokios būtinybės su kuo nors kariauti arba konfliktuoti.

„Dar daugiau – juk 1990 metais būtent Rusija buvo buvusios Sovietų Sąjungos „skyrybų“ iniciatorė. Tai mes parodėme gerą valią ir suteikėm nepriklausomybę visoms buvusioms TSRS respublikoms. Tai įvyko ne dėl kokio nors pilietinio karo ir kitų panašaus pobūdžio konfliktų. Tai buvo bendras sprendimas“, – tęsė jis.

Pasak V.Putino, „to bendro sprendinio pagrindinis elementas buvo pačios Rusijos sprendimas“.

„Todėl neturime jokio noro atkurti imperiją, atkurti Sovietų Sąjungą. Tačiau turime apginti savo nepriklausomybę ir Rusijos suverenumą. Ir mes, žinoma, tai darėme bei darysime“, – pabrėžė Kremliaus vadovas.

Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonaparte'as (Napoleonas Bonapartas) 1815 metų birželio 18-osios vakarą triumfuodamas apžvelgia Vaterlo mūšio lauką po iškovotos pergalės, planuodamas naują užkariavimą.

Per kelerius metus jo imperija nusidriekia iki Kinijos, prancūzų kalba vartojama visame Senajame Žemyne, o jo sukurtas stabilumas XX amžiuje leis išvengti pasaulinių karų tarp didžiųjų valstybių.

Tai tėra vienas iš ekspertų ir rašytojų sukurtų alternatyvių istorijos scenarijų, pagrįstų prielaida, kad Napoleonas galėjo laimėti prieš 200 metų įvykusį mūšį, kuris iš tikrųjų jam baigėsi žeminančiu sutriuškinimu ir tremtimi, patekus į Britanijos ir Prūsijos pajėgų nelaisvę.

Istorikas Helmutas Stubbe-da Luzas (Helmutas Štubė-da Luzas) sakė, jog tuo atveju, jeigu Napoleonas būtų įveikęs savo priešininkus – Britanijos kunigaikštį Wellingtoną (Velingtoną) ir prūsų maršalą Bluecherį (Bliucherį) Vaterlo lygumoje, imperatorius būtų galėjęs tęsti savo žygį iki pat Vokietijos šiaurės.

„Brėmenas, Hamburgas ir Liubekas vėl būtų tapę prancūziškais“, – H.Stubbe-da Luzas sakė naujienų agentūrai AFP.

Tačiau jis pridūrė, kad tokį scenarijų galbūt reikėtų vertinti atsargiai, nes tuometės Europos monarchijos veikiausiai nebūtų sėdėjusios rankas sudėjusios po pralaimėjimo Vaterlo kautynėse.

Belgų istorikas Philippe'as Raxhonas (Filipas Raksonas), Vaterlo mūšio žinovas, laikosi nuomonės, kad „Vaterlo buvo visiška pergalė sąjungininkams, bet jis nebūtų suteikęs visiškos pergalės Napoleonui“

Pirmiausia Rusija, vėliau – Kinija

Vis dėlto tuo atveju, jeigu Bonaparte'ui būtų pavykę nugalėti savo priešus Europoje, jo vėlesnės ambicijos būtų gerokai padidėjusios, sako istorikai.

„Jeigu Napoleonas laikytųsi savo pirminių planų, kurtų 1810 metais, jis vėl būtų įsiveržęs į Rusiją ir potencialiai išplėtęs savo imperiją net iki Kinijos“, – sako H.Stubbe-da Luzas.

Dar radikalesnę viziją iškėlė XIX a. prancūzų rašytojas Louis Geoffroy (Luji Žofrua), savo romane „Visuotinės monarchijos istorija: Napoleonas ir pasaulio užkariavimas (1812–1832)“ (Histoire de la Monarchie universelle: Napoléon et la conquete du monde (1812–1832) jis vaizduoja imperatorių, sugebėjusį užimti Kiniją ir paversti ją paprasta „Azijos provincija“.

Tas 1836 metų alternatyviosios istorijos romanas tapo vienu iš pirmųjų žanre, prie kurio priskiriami dalis literatūros klasika tapusių kūrinių, tokių kaip Philipo K.Dickso (Filipo K.Dikso) romanas „Žmogus aukštoje pilyje“ (The Man in the High Castle), vaizduojančiame Jungtines Valstijas, užkariautas Japonijos ir Vokietijos. L.Geoffroy savo pasakojimą pradeda nuo įvykių, likus trejiems metams iki Vaterlo mūšio.

„Parašiau Napoleono istoriją nuo 1812-ųjų iki 1832-ųjų, nuo liepsnojančios Maskvos iki visuotinės monarchijos ir jo mirties, 20 nepaliaujamai didėjančios šlovės metų, kurie iškėlė jį aukščiau visų iki visagalybės, virš kurios yra tik Dievas“, – autorius sako savo romano įžangoje.

Tačiau koks būtų gyvenimas visagalio Napoleono valdymo laikais?

H.Stubbe-da Luzo nuomone, „Napoleonas buvo diktatorius, bet ne reakcingas diktatorius kaip Rusijos caras“.

Napoleono valdymas Europos žemyne, atsvertas išliekančio Britanijos pranašumo jūroje, vargu ar būtų tapęs blogu scenarijumi pasauliui, sako istorikas.

„Diktatūra, kurią Napoleonas eksportavo į kitas jo užvaldytas šalis, buvo regresas lyginant su Prancūzijos revoliucijos pažanga, bet nebūtinai bloga jo naujiesiems pavaldiniams Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje ir Ispanijoje“, – pažymėjo jis.

H.Stubbe-da Luzas priminė, kad Napoleonas savo valdytose teritorijose užtikrino „teisių lygybę religinėms mažumoms ir kaimų gyventojams, balso teisę vyrams, naują teisinę sistemą ir išplėstą ekonominę erdvę“.

Mažesnė Vokietijos galia

Atsargiai žvelgdamas toliau į ateitį, istorikas įsivaizduoja „Prancūzijos dominuojamą žemyninę Europą“, kuri būtų gyvavusi visą XIX šimtmetį.

Jeigu taip būtų nutikę, Vokietija nebūtų per tą laikotarpį smarkiai sustiprėjusi, prognozuoja H.Stubbe-da Luzas.

„Taigi Vokietija tikriausiai nebūtų gebėjusi išprovokuoti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų“, – sakė jis.

Kita vertus, įsivaizduoti alternatyvias istorijas istorikams gana rizikinga.

„Įvykio priežastys yra nesuskaičiuojamos“, – sako Ph.Raxhonas, dėstantis Lježo universitete.

Jis apsiriboja scenarijais, tiesiogiai susijusiais su pagrindinių veikėjų likimais. Pavyzdžiui, jis spėja, kad sutriuškintas Wellingtonas būtų neabejotinai grįžęs į Angliją per Ostendą, nes pats kunigaikštis „spėjo pralaimėsiąs mūšį“.

Be abejo, rašytojai gali labiau kliautis vaizduote. Pavyzdžiui, 1992 metų populiariame romane „Faterlandas“ (Fatherland) britų rašytojas Robertas Harrisas (Robertas Harisas) vaizduoja, kaip 1964 metais Vokietija ruošiasi Amerikos prezidento Josepho Peterio Kennedy (Džozefo Piterio Kenedžio), Johno F.Kennedy (Džono F.Kenedžio) tėvo, vizitui pas Adolfą Hitlerį, laimėjusį Antrąjį pasaulinį karą.

Aišku, kaip prognozuojama kai kuriuose scenarijuose, to karo nebūtų buvę, jeigu Napoleonas būtų laimėjęs prie Vaterlo.

1914 metų rugpjūčio 1 dieną, jau sutemus, Vokietijos kaizeris Vilhelmas II atkimšo putojančio vyno butelį savo kariuomenės vadams.

Jis ką tik paskelbė karą Rusijai, ruošėsi pulti Prancūziją ir gavo pranešimą iš savo ambasadoriaus Londone, kad Britanija šiame konflikte liks neutrali.

Vokietija pradėjo Pirmąjį pasaulinį karą.

Vilhelmas buvo įsitikinęs, kad viskas išsispręs per kelių savaičių šlovingą kampaniją, jo kariams žygiuojant per nugalėtas šalis.

Ketveriais metais vėliau Vokietija pralaimės karą, pareikalavusį apie 2 mln. jos karių gyvybių ir nulėmusį imperijos žlugimą.

Prieš pakeliant vyno taures, tos dienos popietę, kaizeris įsakė savo kariams imtis ginklų, atsakydamas į liepos 30-ąją paskelbtą visuotinę mobilizaciją Rusijoje.

Caras Nikolajus II tuo žingsniu norėjo įbauginti Austrijos-Vengrijos imperiją, ką tik pradėjusią puolimą prieš Rusijos sąjungininkę Serbiją.

Karas atrodė neišvengiamas Vokietijai, jautusiai grėsmę, keliamą ją supančios Rusijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, kurios tarpusavyje buvo sudariusios sąjungą.

Bijodami galimo nepritekliaus, žmonės skubėjo apsirūpinti maisto produktais ir kitokiomis atsargomis, todėl smarkiai išaugo kainos.

Su pasitenkinimu žvelgdamas į savo strategus - kai kurie iš jų verkė iš džiaugsmo, sulaukę seniai laukto konflikto, kuriam ruoštasi dešimtmečius, - kaizeris suraitė savo elegantišką parašą ant karo paskelbimo deklaracijos Prūsijos karališkuosiuose rūmuose Berlyne, naujienų agentūrai AFP pasakojo istorikas Johnas C. G. Roehlis (Džonas K.H.Rėlis).

"Jokių partijų, tik vokiečiai"

Vėliau Vilhelmas iš pagrindinio rūmų balkono kreipėsi į aikštėje susirinkusią džiūgaujančią minią.

"Jeigu mūsų kaimynė nesuteiks mums taikos, tikiuosi, kad Vokietijos žmonės ir suvienyta imperija nugalės su Dievo pagalba", - pareiškė kaizeris.

"Nuo šiol nebežinau jokių partijų, tik vokiečius", - pridūrė monarchas, Prūsijos protestantas, kviesdamas užtikrinti nacionalinę vienybę ir savo žodžius taikydamas socialdemokratams bei nepriklausomos pozicijos katalikams.

"Valio!" - šaukė minia, džiaugsmingai mėtydama į orą skrybėles.

Įsakymas pradėti mobilizaciją įjungė Vokietijos karo mašiną, pasiruošusią pirmiausiai siųsti karius į Vakarus.

Keleriais metais anksčiau parengti įsakymai skelbė, kad karo su Rusija atveju pirmiausiai turi būti pradėta invazija į caro sąjungininkę Prancūziją, prieš Vokietijos karius pasiunčiant į rytus.
Berlyno strategija, žinoma kaip Schlieffeno (Šlyfeno planas), argumentavo, kad reikia išvengti karo dviem frontais.

Manyta, kad Vokietijos didžioji varžovė Britanija bent jau kurį laiką nesikiš į konfliktą žemyne.

"Britanija negali likti nuošalyje"

Tačiau Vokietijos ambasadoriaus Londone kunigaikščio Karlo Maxo von Lichnowsky (Karlo Makso fon Lichnovskio) telegrama, gauta Berlyne apie 17 val., sutrikdė tuos pasiruošimus, nurodė J.C.G.Roehlis.

Telegramoje buvo sakoma, kad Britanija išliks neutrali, jeigu Vokietija puls tik Rusiją, bet ne Prancūziją.

Tuomet Vilhelmas įsakė savo armijos vadui Helmuthui von Moltke (Helmutui fon Moltkei) nukreipti visus savo karius Rusijos link, išprovokuodamas retą šio karininko aristokrato protestą.

Pasak įvykio liudininkų, išraudęs H.von Moltke argumentavo, kad strategijos pakeitimas ir mėginimas paskutinę minutę suplanuoti puolimą rytų kryptimi gali sukelti sumaištį Vokietijos kariuomenėje, pridūręs, kad Prancūzija artimiausiu metu kels didesnę grėsmę negu Rusija.

Apie 20 val. 30 min. buvo gauta antroji K.M. von Lichnowsky telegrama: Londonas tikriausiai liks neutralus netgi tuomet, jeigu Vokietija įsiverš į Prancūziją.

Taigi Berlynas gali laikytis ankstesnio plano. Vilhelmas įsakė atnešti vyno.

Vėliau tą patį vakarą įvyko dar vienas posūkis.

Britanijos karalius Jurgis V pasiuntė Vilhelmui, savo pusbroliui, žinią, kad ambasadorius tikriausiai klaidingai suprato: Britanija negalės likti nuošalyje ir stebėti, kaip naikinama Prancūzija.
Tačiau kauliukai jau buvo mesti.

Nors daugelis miestiečių tikėjosi greito Prancūzijos sutriuškinimo, kaimų gyventojai, besiruošiantys nuimti derlių, žinojo, kad į frontą pasiųstų vyrų labai stigs laukuose.

Prasidėjęs karas taip pat atneš milžiniškas kančias civiliams gyventojams: šalį krėtė badas, o 2 mln. vokiečių karių paguldė galvas svetimuose laukuose.

Po savaitę trukusių nesėkmingų diplomatinių pastangų, svarstymų ir dvejonių Rusijos caras Nikolajus II 1914 metų liepos 30-ąją įsakė pradėti armijos mobilizaciją, atlikdamas negrįžtamą žingsnį, Europai judant į Pirmąjį pasaulį karą.

18 val. šis įsakymas telegrafu buvo išsiųstas visai didžiulei imperijai, kurios sienos prieš karą tęsėsi giliai Vidurio Europoje. Miestuose ir kaimuose buvo išklijuoti raudoni plakatai su kreipimusi į Rusijos patriotus.

Monarchui įsakius imtis ginklų, gatvėse vyko džiaugsmingos palaikymo demonstracijos, o nacionalistinis įkarštis tebebuvo didelis dviem dienomis vėliau, kai Vokietijos kaizeris Vilhelmas II atsakė paskelbdamas karą savo pusbroliui Rusijoje.

„Vienintelis caras, turintis vokiškų šaknų, yra nusistatęs prieš karą“, - tuo metu savo dienoraštyje rašė liberalių pažiūrų žurnalistas Michailas Lemkė.

Ankstesnes keturias dienas abu valdovai, vadinę vienas kitą Viliu ir Nikiu, keitėsi telegramomis, mėgindami paskutinę minutę išsaugoti taiką, nors jų kariuomenių vadai jau ruošėsi mūšiams.

Liepos 29-ąją, kitą dieną po to, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai, Rusijos slaviškajai sąjungininkei, Nikolajus II pasiuntė pirmąją telegramą, kurioje užtikrino, kad labai gerbia savo pusbrolį vokietį, ir ragino jį sustabdyti Vienos rengiamą karo žygį.

„Numatau, kad labai greitai būsiu įveiktas man daromo spaudimo ir būsiu privertas imtis kraštutinių priemonių, kurios ves į karą“, - perspėjo jis.

Vilhelmas ragino savo pusbrolį carą nesikišti į Europoje bręstantį konfliktą jų „nuoširdžios ir meilios draugystės“ vardan.

Tačiau Nikolajus pripažino nebegalintis sustabdyti Rusijos žengimo į karą, nors buvo perspėtas, kad mobilizacija paskatins Vokietijos kariuomenės lyderius paskelbti karą.

„Mūsų visų pražūtis“

Caro pusbrolis kaizeris buvo ne vienintelis, perspėjęs Nikolajų apie gresiančias skerdynes.

Įtakingas caro šeimos patarėjas Grigorijus Rasputinas taip pat ragino nesivelti į konfliktą, „kuris lems pražūtį mums visiems.“

Tačiau caro civilinių ir karinių patarėjų spaudimas buvo per stiprus, ir monarchas galiausiai nusileido jų valiai, pasirašydamas mobilizacijos įsakymą liepos 29-ąją, jį atšaukdamas ir vėl patvirtindamas liepos 30-ąją.

Rugpjūčio 1-osios vakarą „Vilis“ paskelbė karą „Nikiui“ - tuomet prasidėjo siaubas, kurį nujautė abu galantiškieji pusbroliai.

„Pusę septynių išėjome į pamaldas. Kai grįžome, buvom informuoti, kad Vokietija mums paskelbė karą“, - Nikolajus II tą dieną rašė savo dienoraštyje.

Kitą dieną caras laimino savo armijas Sankt Peterburgą, kurio vokiškai skambantis pavadinimas buvo greitai pakeistas į Petrogradą, o įtūžusi minia nusiaubė Vokietijos ambasadą mieste, kuriame nuo seno gyvavo gausi vokiečių bendruomenė.

Visą dieną gaudė varpai, o daugybė žmonių plūdo į cerkves melstis už Rusijos karių sėkmę.

„Karas prieš Vokietiją populiarus kariuomenės, valstybės tarnyboje, inteligentijoje ir tarp iškiliausių pramonininkų“, - tuometis karo ministras Vladimiras Suchomlinovas rašė savo memuaruose.

Praėjus dar trejiems metams, Pirmasis pasaulinis karas atvėrė kelią Rusijos revoliucijai, sugriovė tris šimtmečius valdžiusią Romanovų dinastiją ir pareikalavo 2 mln. rusų gyvybių.

Pažeidžiami bolševikų 

Kovodama kartu su kitomis Antantės narėmis - Prancūzija ir Didžiąja Britanija - prieš Centrinių valstybių sąjungą, vadovaujamą Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, Rusija pasiuntė savo karinę galią į šio konflikto rytinį kovos veiksmų teatrą.

Tačiau po pragaištingo pralaimėjimo Rytų Prūsijoje 1914 metų rugpjūčio pabaigoje caro armija pradėjo chaotišką atsitraukimą į rytus.

Tuo metu, kai šalyje smarkiai stigo maisto, karinė nesėkmė padarė nusilpusią valstybę pažeidžiamą bolševikams, vadovaujamiems Vladimiro Lenino.

Kai Petrograde kilę duonos maištai 1917-ųjų kovą tapo nevaldomi, Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto, o po bolševikų revoliucijos kitais metais buvo sušaudytas su visa savo šeima.

Valdžią Rusijoje užgrobę bolševikai, kurie pasirašė Brest-Litovsko taikos sutartį 1918 metų kovą, buvo linkę nustumti į užmarštį karą, kurį pralaimėjusi šalis neteko savo vakarinių teritorijų ir trečdalio gyventojų.