Rusijos vietą pasaulyje lemia išteklių gausa, branduolinis ginklas, nuolatinės Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JT ST) narės ir SSRS teisių perėmėjos statusas, skelbia Kremlius, atskleisdamas, kad Vakarų rinkos jam buvo labai svarbios, o statusas JT ST – geras koziris Vakarų rankose.

Maskva neleis kilti spalvotosioms revoliucijoms šalyse, kurias laiko savo sąjungininkėmis, ir šių šalių norui gilinti santykius su valstybėmis, kurias ji laiko priešiškomis. Kas tai, jei ne įspėjimas Sakartvelui, Armėnijai, Vidurio Azijos šalims? Gerus kaimyninius santykius Maskva planuoja formuoti jėga šalindama „įtampos ir konfliktų židinius“ svetimose teritorijose, „nedraugiškus veiksmus“ atremdama ir nesimetrinėmis priemonėmis. Ar ne argumentas šalims, neturinčioms „simetrinių“ pajėgumų, sparčiau didinti lėšas gynybai? Turint tokią kaimynę, šie pinigai – ne išlaidos, bet investicija.

Kremliaus dokumentas – puikus paruoštukas ir visoms meno, švietimo koncepcijų autoriams, nesiryžtantiems koreguoti repertuarų ir mokymo programų. Rusų kultūros ir kalbos populiarinimas, kalbos ir Rusijos stačiatikių bažnyčios „apsauga nuo diskriminacijos“, rusiškosios istorijos versijos skleidimas, – visa tai Rusija vadina priemonėmis savo vaidmeniui humanitarinėje erdvėje stiprinti.

Dar vienas paruoštukas Vakarų strategams, o ir šiaip sveikos nuovokos piliečiams – antrasis dokumentas, parengtas jau ne Maskvoje, bet Londone. Karališkojo gynybos studijų instituto ataskaitoje, kukliai pavadintoje preliminariomis išvadomis, atskleidžiami Kremliaus užsienio politikos įgyvendinimo būdai, liekantys viešų dokumentų paraštėse. Šioje analizėje aprašomos Rusijos nekonvencinės operacijos prieš Ukrainą, tačiau jau minėtoji užsienio politikos koncepcija įtikina: analogiškos priemonės – už Maskvos pinigus kuriamos partijos, pagal tinklinės rinkodaros principus buriama agentų bendruomenė, dirbtinai inicijuojami konfliktai, provokuojamos riaušės, – gali būti įgyvendintos bet kurioje šalyje.

„Paaiškėjus naujiems faktams dėl Rusijos piliečių, kurie yra pjesių autoriai, sukurtų spektaklių kūrėjai ar jų autorinių teisių perėmėjai, VST atsakingai priėmė sprendimą – nerodyti spektaklių, kurie prieštarauja teatro deklaruojamoms vertybėms“, – ketvirtadienį pranešė teatras.

Įstaiga sprendimą priėmė LRT paskelbus, jog teatras ir toliau rodo spektaklius pagal šiuolaikinių Rusijos autorių, kurie viešai palaiko tariamų Donecko ir Luhansko respublikų prijungimą prie Rusijos, kūrinius. Anot LRT, teatras buvo paprašęs rusų leisti jų kūrinius naudoti nemokamai, o Rusijos menininkai sutiko tokią dovaną lietuviams duoti.

Teatro vadovė Olga Polevikova patvirtino, kad teatras jau yra nutraukęs bendradarbiavimą bei nevykdo bendrų naujų projektų su Rusijoje kuriančiais autoriais ir nemato galimybės toliau tęsti darbą su kūrėjais, kurie neišreiškė aiškios pozicijos Ukrainos karo atžvilgiu.

Teatro teigimu, šiuo metu peržiūrimas repertuaras, sutartys su autoriais, kurios buvo sudarytos dar iki prasidedant karui.

„Puikiai suprantame autoritarinės Rusijos, Putino režimo norą „didžiąją“ rusų kultūrą išnaudoti kaip minkštąją galią, atvirą norą kultūrą paversti ginklu“, – rašoma pranešime.

Į tai reaguodamas teatras pranešė jau atsisakęs rodyti spektaklius – „Valia“ (pagal Vasilijaus Šukšino kūrinius), „Utopija“ (Michail Durnenkov), „Ledas“ (pagal Vladimiro Sorokino romaną). Nuspręsta neberodyti spektaklių „Katės namai“ (Samuil Maršak), „Prakeikta meilė“ (Pavel Sanajev), „Kalniukas“ (Aleksej Žitkovskij).

„Vilniaus senasis teatras yra multikultūris ir atviras Europos teatras, kuris skatina, palaiko ir skleidžia Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrą (rusų, lenkų, ukrainiečių, baltarusių, žydų ir t. t.). Teatras, grįstas tolerancija ir atviros visuomenės vertybėmis, inicijuoja ir skatina bendradarbiavimą tarp įvairiakalbių bendruomenių, siekia skirtingų tradicijų teatrų sinergijos“, – pranešime spaudai sakė O. Polevikova.

Teatras pranešė formuojantis darbo grupę, kuri nuolat stebės besikeičiančią pasaulinę situaciją ir iškilus naujoms aplinkybėms operatyviai reaguos dėl repertuaro sudarymo kaitos.

„Tokio tipo bandymai paveikti mūsų liniją, mūsų (užsienio) politikos ar vidaus politikos pozicijas, žinoma, neturi perspektyvų“, – pareiškė rusų diplomatijos vadovas per susitikimą su ne pelno organizacijų atstovais.

Jis pabrėžė, kad Rusija „bet kokioje situacijoje yra pasirengusi užtikrinti savo suverenitetą, užtikrinti nacionalinį saugumą, apginti savo piliečius“.

„Tačiau niekada neieškosime su kuo nors konfrontacijų, niekam negrasinsime, nepiršime požiūrio į vieną ar kitą problemą, kaip kad daro mūsų vakariečiai kolegos, ir niekada nelįsime į kitų šalių reikalus“, – sakė S. Lavrovas.

Rusijos užsienio reikalų ministras taip pat nurodė, kad jo šalis priešinsis Vakarų bandymams peržiūrėti tarptautinius susitarimus strateginio saugumo, neplatinimo ir ginklų kontrolės sferose.

„Nesutiksime su bandymais vienašale tvarka perrašyti, revizuoti tuos susitarimus. O juos dabar būtent ir bandoma revizuoti“, – pareiškė S. Lavrovas.

Programos nepristatė

Rusijos prezidentas V. Putinas pareiškė, kad jau turi programą ateinančiais metais vyksiantiems šalies vadovo rinkimams, bet atsisakė ją pristatyti.

Anksčiau šį mėnesį V. Putinas paskelbė, kad sieks būti perrinktas dar vienai šešerių metų kadencijai Kremliaus vadovo poste.

„Nenorėčiau dabar kalbėti apie rinkimų programą, kurią aš, tikriausiai kaip ir kiti kandidatai, turėsiu, turiu turėti“, – sakė prezidentas. „Aš ją jau praktiškai turiu“, – patikslino jis.

Tačiau prezidentas pažymėjo, kad spaudos konferencija nėra tinkamas renginys šiai programai pristatyti.

V. Putinas taip pat sakė kol kas neapsisprendęs, kas vadovaus jo rinkimų štabui.

„O dėl štabo, neslėpsiu, mes vakar tik apie tai ir kalbėjome: kol kas galutinio sprendimo nėra“, – sakė jis.

Nenorėčiau dabar kalbėti apie rinkimų programą, kurią aš, tikriausiai kaip ir kiti kandidatai, turėsiu, turiu turėti.

Paklaustas, kodėl, jo nuomone, Rusijoje nėra veiksmingos opozicijos, Kremliaus vadovas pareiškė: „Kai kalbame apie opoziciją, juk svarbu ne tik triukšmauti aikštėse ar kuluaruose ir kalbėti apie antiliaudinį režimą. Svarbu ką nors siūlyti, kad (gyvenimas šalyje) pagerėtų“.

„Žmonės labai daug kuo nepatenkinti ir yra teisūs būdami nepatenkinti. Tačiau kai žmonės pradeda lyginti ir žiūrėti, ką gi siūlo opozicija, ypač nesisteminė, kyla rimtų abejonių“, – aiškino V. Putinas.

„Man atrodo, tai yra pati svarbiausia problema tų žmonių, kurie norėtų būti veiksminga opozicija. Reikia pasiūlyti realią, o ne efemerišką, ne rėksmingą darbotvarkę“, – pabrėžė jis.

V. Putinas pranešė, kad dalyvaus valstybės vadovo rinkimuose kaip save išsikėlęs kandidatas, bet tikisi piliečių ir politinių jėgų, kuriems artimos jo pažiūros, palaikymo.

Politologas Glebas Pavloskis naujienų agentūrai „Interfax“ sakė, kad V. Putino sprendimą pačiam kelti savo kandidatūrą nulėmė jo siekis atsiriboti nuo „aparato stiliaus“.

„Akivaizdu, kad jei jo kandidatūrą keltų (valdančioji partija) „Vieningoji Rusija“ su dabartiniu gana biurokratiniu savo įvaizdžiu, tai suteiktų V. Putino rinkimų kampanijai labiau „aparato“ stilių. Valstybės vadovas siekia jo išvengti, todėl jo faktinė darbotvarkė, pasakyčiau, yra „vitalinio“ pobūdžio, t. y., orientuota į gyvenimo vertybes, sveikatos apsaugos, ypač vaikų, vystymą. Kėlimas partijos kandidatu, ko gero, apkarpytų V. Putino galimybes“, – aiškino politologas.

Jis taip pat mano, kad nusprendęs pats kelti savo kandidatūrą, V. Putinas taip pat siekia neatrodyti kaip vienos iš Rusijos isteblišmentui priklausančių politinių grupių lyderis.

„Valdžios partija asocijuojasi su konkrečia isteblišmento viršūnėlės grupe. V. Putinas greičiausiai nenori atrodyti kaip vienos iš grupių globėjas“, – sakė G. Pavlovskis.

Susirūpinęs dėl JAV pasitraukimo

Rusijos prezidentas pareiškė, kad Maskva susirūpinusi galimu JAV pasitraukimu iš svarbių branduolinės ginkluotės reguliavimo sutarčių, bet teigė, kad Rusija jų toliau laikysis.

V. Putinas sakė, kad Rusija užtikrins savo saugumą „neįsitraukdama į ginklavimosi varžybas ir negriaudama biudžeto“. Prezidentas pridūrė, kad Rusija planuoja ateinančiais metais gynybai skirti 2,8 trln. rublių (46 mlrd. JAV dolerių arba 40,5 mlrd. eurų), nors Pentagono biudžetas bus apie 700 mlrd. dolerių (596,5 mlrd. eurų).

V. Putinas sakė, kad Rusija ypač nerimauja dėl Šaltojo karo pabaigoje pasirašytos Amerikos ir SSRS vidutinio ir mažo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo (Intermediate Nuclear Forces, INF) sutarties pažeidimų, esą vykdomų Jungtinių Valstijų.

JAV anksčiau šį mėnesį apkaltino Rusiją pažeidinėjant INF sutartį, bet V. Putinas sakė, kad JAV kaltinimai yra dalis „propagandos“ kampanijos, turinčios atverti kelią Vašingtonui pasitraukti iš šio susitarimo.

Rusijos kišimosi į JAV rinkimus temą išgalvojo D. Trumpo oponentai

Rusijos kišimosi į JAV vidaus reikalus temą išgalvojo žmonės, oponuojantys dabartiniam JAV prezidentui Donaldui Trumpui, mano Rusijos valstybės vadovas.

„Visa tai išgalvota žmonių, kurie yra opozicijoje Trumpui, siekiant suteikti jo darbui neteisėtumo pobūdį“, – per metinę spaudos konferenciją sakė Rusijos prezidentas.

Jo nuomone, tai daroma nesuprantant, kad tokiu būdu kenkiama JAV vidaus politikos situacijai. „Tai reiškia, kad jie paprasčiausiai nepagarbiai elgiasi su rinkėjais, kurie už jį balsavo“, – pridūrė V. Putinas.

Jis konkrečiai paminėjo kaltinimus buvusiam Rusijos ambasadoriui JAV Sergejui Kisliakui, kad jis palaikė kontaktus su D. Trumpo kampanijos atstovais.

„Tai juk viso pasaulio praktika – kuomet diplomatinis atstovas ir net vyriausybių nariai susitinka su visais kandidatais, su visomis komandomis, aptarinėja kažkokius klausimus, plėtotės perspektyvas, nori suprasti, ką darys vieni ar kiti žmonės, jeigu ateisi į valdžią, ir kaip į tai reaguoti“, – sakė V. Putinas.

„Ką tokio čia kažkas įžvelgė ... ir kodėl visa tai turi įgauti kažkokios šnipų manijos pobūdį“, – klausė Rusijos prezidentas.

Kalbėdamas apie kaltinimus dėl propagandos Rusijos žiniasklaidai jis pareiškė, kad „jų dalis bendrame informacijos sraute menkutė palyginti su tuo, ką daro amerikietiškos pasaulinės žiniasklaidos priemonės visur pasaulyje ir ... Rusijoje“.

Rusijos prezidentas taip pat sakė, jog kaltinimai dėl JAV prezidento susimokymo su Maskva pakenkė Amerikos politinei sistemai ir rodo nepagarbą žmonėms, balsavusiems už respublikoną. V. Putinas atkreipė dėmesį į D. Trumpo laimėjimus, pažymėjęs, kad augančios rinkos rodo investuotojų pasitikėjimą JAV prezidento ekonomikos kursu.

Jis išreiškė viltį, kad JAV ir Rusijos santykiai pagerės. Pasak V. Putino, šalims reikia bendradarbiauti kovojant su pasauliniais iššūkiais.

 Gins dopingu kaltinamus savo sportininkus

Rusijos prezidentas ketvirtadienį sakė, kad šalis yra pasirengusi teisme ginti dopingu kaltinamų sportininkų interesus, nors taip pat bendradarbiaus su Pasauline antidopingo agentūra (WADA) ir Tarptautiniu olimpiniu komitetu (TOK).

Rusijai dėl valstybės remiamos dopingo sistemos buvo uždrausta dalyvauti kitais metais įvyksiančioje žiemos olimpiadoje, bet TOK sakė, kad rusų sportininkai vis tiek galės joje dalyvauti su neutralia vėliava.

„Kaip kursime santykius su WADA ir TOK? Tikiuosi, konstruktyviai“, – per metinę spaudos konferenciją sakė Rusijos prezidentas.

Ramiai dirbsime su jais, šalindami tas problemas, kurių turime, bet, žinoma, stengdamiesi ginti mūsų sportininkų interesus, taip pat ir civiliniuose teismuose.

„Ramiai dirbsime su jais, šalindami tas problemas, kurių turime, bet, žinoma, stengdamiesi ginti mūsų sportininkų interesus, taip pat ir civiliniuose teismuose“, – pažymėjo jis.

„Žinau, kad daug tarptautinių pareigūnų to nenori, bet ką mums daryti? Būsime priversti padėti savo sportininkams ginti savo interesus civiliniuose teismuose“, – pridūrė prezidentas.

V. Putinas pripažino, kad dopingo taisyklių pažeidimų būta, bet tvirtino, kad skandalas yra politiškai motyvuotas.

„Akivaizdu, kad skandalas pučiamas prieš Rusijos vidaus politikos kalendorių“, – sakė V. Putinas, tikriausiai turėdamas omenyje 2018metų kovą įvyksiančius prezidento rinkimus.

„Kad ir ką jie sakytų, aš įsitikinęs, tiesiog žinau, kad taip yra“, – sakė V. Putinas.

Jis skundėsi, kad kitos šalys taip pat turėjo problemų dėl dopingo, bet tokio „politinio triukšmo“ nekilo.

Vis dėlto jis pripažino Rusijos vaidmenį ir sakė: „Mes patys dėl to kalti, suteikėme tam pretekstą, nes dopingo vartojimo incidentų tikrai buvo nustatyta.“

„FTB manipuliacijos“

Tačiau V. Putinas teigė, kad JAV Federalinis tyrimų biuras (FTB) manipuliavo pagrindinio informatoriaus parodymais apie dopingo vartojimo atvejus 2014-ųjų olimpiadoje.

Pasak Kremliaus lyderio, buvusį Rusijos antidopingo centro direktorių Grigorijų Rodčenkovą, praėjusiais metais pabėgusį į Jungtines Valstijas ir saugomą kaip liudytoją, „kontroliuoja“ FTB ir „Amerikos specialiosios tarnybos“.

V.Putino manymu, JAV agentūros gali duoti G. Rodčenkovui nenustatytų „medžiagų, kad jis sakytų tai, ką reikia“.

Rusijos prezidento teigimu, to asmens paskyrimas vadovauti Maskvos antidopingo centrui „buvo tų, kurie tai padarė, klaida, ir aš žinau, kas tai padarė“. Visgi V. Putinas neįvardijo, kas už tai atsakingi, ir nesakė, ar tie asmenys bus nubausti.

G. Rodčenkovo parodymai buvo vieni svarbiausių TOK tyrimuose.

Ragina Kijevą kuo greičiau užbaigti apsikeitimą belaisviais

V. Putinas paragino Ukrainos vadovą iki Naujųjų metų užbaigti apsikeitimą belaisviais karo nualintoje Rytų Ukrainoje.

2014 metų kovą, kai Maskva aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį, Ukrainos rytuose įsiplieskė iki šiol tebesitęsiantis karas su prorusiškais separatistais, nusinešęs daugiau kaip 10 tūkst. žmonių gyvybių.

Kijevas pasirengęs pagal apsikeitimą belaisviais paleisti 306 žmones ir tikisi separatistų laikomų 74 žmonių paleidimo.

Per kasmetinę didelę spaudos konferenciją V. Putinas paragino Ukrainos lyderį Petro Porošenką padėti užtikrinti, kad iki Naujųjų metų išvakarių apsikeitimas belaisviais jau būtų baigtas.

Be kita ko, Rusijos vadovas apkaltino Ukrainą nesilaikant 2015-aisiais prorusiškų separatistų ir Kijevo pasirašytų Minsko taikos susitarimų. Pasak V. Putino, Ukraina „nenori įgyvendinti Minsko susitarimų ir nenori pradėti politinio proceso“.

Reikia bent prieš Naujuosius metus, Kalėdas žengti šį gerą žingsnį.

„Bet pagaliau tai padarykime. Paskui galima eiti ir toliau. Reikia bent prieš Naujuosius metus, Kalėdas žengti šį gerą žingsnį“, – sakė V. Putinas ir papriekaištavo Kijevui.

Jis priminė, kad Ukrainos prezidento Petro Porošenkos pavedimu belaisvių apsikeitimu iš ukrainiečių pusės rūpinasi specialusis atstovas Viktoras Medvedčukas.

„Jis kreipėsi su prašymu paveikti nepripažintų Luhansko liaudies respublikos ir Donecko liaudies respublikos vadovybę, nes apsikeitimo seniai nebuvo, kad jie sutiktų su šiuo apsikeitimu. Mes atlikome šį darbą ir aš apskritai pirmą kartą, mano nuomone, su jais, su vadovais kalbėjausi. Jie sutiko“, – pažymėjo V. Putinas.

Paskui, pasak jo, V. Medvedčukas atvežė sąrašą, į kurį buvo įtraukti 67 žmonės iš vienos šalies ir maždaug 300 žmonių iš kitos. „Tai buvo ukrainiečių sąrašas ir su juo buvo sutikta. Tada staiga pasakė: ne, taip negerai, mes turime šį sąrašą pakeisti. Ir vėl viską sustabdė“, – sakė Rusijos prezidentas.

Jis taip pat pareiškė, kad Vašingtonas iš esmės yra visateisis Minsko proceso dalyvis.

„JAV iš esmės yra visapusiška ir visateisė (padėties Rytų Ukrainoje) sureguliavimo proceso dalyvė, nepriklausomai nuo to, ar priklauso Normandijos formatui... Jie vis tiek labai įsitraukę ir yra informuoti apie visus ten vykstančius įvykius“, – sakė V. Putinas.

„Ar reikia juos (amerikiečius) oficialiai įtraukti į Normandijos formatą – nežinau, tačiau bet kuriuo atveju (tai) ne nuo mūsų priklauso. Patikėkite manimi, niekada nebuvau prieš“, – pridūrė jis.

Dar kartą paneigė dalyvavimą Rytų Ukrainos konflikte

„Rusijos armijos Donbaso (Rytų Ukrainos) teritorijoje nėra“, – sakė V. Putinas per metinę spaudos konferenciją.

2015 metų gruodį V. Putinas per savo metinę spaudos konferenciją taip pat pareiškė, kad Rusijos reguliariųjų pajėgų Ukrainos rytuose nėra. „Mes niekada nesakėme, kad ten nėra žmonių, kurie ten užsiima tam tikrų klausimų karinėje sferoje sprendimu, tačiau tai nereiškia, kad ten yra rusų reguliariosios pajėgos, pajuskite skirtumą“, – tada sakė V. Putinas.

Šį ketvirtadienį Rusijos prezidentas pareiškė, kad Rytų Ukrainoje „tikrai sukurti tam tikri karo policijos daliniai, kurie yra savarankiški ir gali atremti bet kokius didelius karinius veiksmus prieš Donbasą“.

„Manome, kad tai atitinka tų žmonių, kurie gyvena šiose teritorijose, interesus, nes jeigu jie tokios galimybės neturės, skerdynes, apie kurias jūs kalbėjote, dar blogesnes nei Srebrenicoje, vykdys vadinamieji nacionalistiniai batalionai“, – sakė V. Putinas.

Jo nuomone, tokiu atveju ukrainiečių nacionalistų niekas nesustabdytų, net ir kreipimasis į tarptautines teisėsaugos organizacijas, kaip patarė kolegos Vakaruose.

V. Putinas taip pat sakė, kad Minsko derybų dėl situacijos Rytų Ukrainoje sureguliavimo efektyvumas yra menkas, pirmiausia – dėl nekonstruktyvios Kijevo pozicijos, kai „nėra jokio noro įgyvendinti Minsko susitarimų, jokio noro pradėti tikro politinio proceso“.

Pasak jo, politinį procesą galėtų užbaigti susitarimo dėl ypatingo Donbaso statuso įgyvendinimas. Toks statusas yra įtvirtintas atitinkamu Ukrainos įstatymu, kurį priėmė Aukščiausioji Rada, bet „iki šiol įvairiais pretekstais neįgyvendintas“.

„Šio įstatymo parametrai gerai žinomi“, – pažymėjo V. Putinas.

Amerikiečiai Sirijoje naudojasi kovotojais kovai su Assadu

Rusijos vadovas taip pat pareiškė, kad JAV nelikviduoja kai kurių kovotojų Sirijoje, vildamosi, kad jie kovos su prezidento Basharo al Assado (Bašaro Asado) vyriausybe.

Pasak V. Putino, būta situacijų, kai Rusijos pajėgos Sirijoje įspėdavo kolegas amerikiečius apie kovotojus, iš Sirijos keliaujančius į Iraką, tačiau JAV nesurengdavo antskrydžio.

Kremliaus vadovo teigimu, tai gali rodyti, kad šiuos kovotojus ketinama panaudoti kovai su B. al Assadu.

V. Putinas sakė, kad mėginimai panaudoti kovotojus politiniais tikslais sukels ilgalaikių grėsmių, kaip pavyzdį paminėdamas Amerikos paramą „al Qaeda“ per sovietų intervenciją Afganistane.

V. Putinas pirmadienį apsilankė Rusijos karinėje bazėje Sirijoje ir paskelbė apie pergalę kovoje su „Islamo valstybe“ ir kitais kovotojais bei apie dalies rusų pajėgų išvedimą.

Versijos apie aviakatastrofą prie Smolensko – blefas

V. Putinas ketvirtadienį pareiškė, kad lenkų pareigūnų keliama versija apie 2010-ųjų aviakatastrofą, kai prie Smolensko žuvo tuometinis Lenkijos vadovas, yra niekai ir blefas, ir paragino Varšuvą nesinaudoti šia tragedija vidaus politikos tikslams siekti.

„Mes paprasčiausiai jau pavargome nuo gero blefo. Kažkokie niekai, absurdas“, – sakė V. Putinas per metinę spaudos konferenciją, vieno lenkų žurnalisto paprašytas pakomentuoti tos katastrofos versiją, esą Lenkijos prezidento lėktuve įvyko sprogimas.

Mes paprasčiausiai jau pavargome nuo gero blefo. Kažkokie niekai, absurdas.

Tuometinio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) lėktuvas nukrito 2010-ųjų balandžio 10 dieną netoli Rusijos vakarinio Smolensko miesto. Žuvo visi 96 orlaivyje buvę žmonės.

Lenkų delegacija vyko į Rusiją pagerbti maždaug 22 tūkst. lenkų karininkų, Antrojo pasaulinio karo pradžioje patekusių į sovietų nelaisvę ir išžudytų NKVD Katynės miške bei kitose vietose. Kremlius iki 1990 metų neigė atsakomybę už šias žudynes.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad lėktuvas sudužo dėl pilotų klaidos ir prastų meteorologinių sąlygų. Pilotai nesileido atsarginiame aerodrome, tinkamai nesureagavo suveikus perspėjimo sistemai ir nevykdė artėjimo prie žemės perspėjimo sistemos komandų

V. Putinas priminė, kad tuo metu, kai įvyko nelaimė, jis buvo Rusijos premjeras, ir tarptautinėje veikloje bei specialiųjų tarnybų darbe galėjo dalyvauti tik netiesiogiai.

„Lėktuve buvo sprogimų, bet iš kur pakilo lėktuvas? Iš Maskvos ar Varšuvos? Reiškia, juos (sprogmenis) ten ir padėjo. Negi mes ten prasibrovėm? Negi kažkokie rusų agentai padėjo ten sprogmenis? Ieškokit (kaltų) pas save“, – pareiškė Rusijos prezidentas.

Jis taip pat pažymėjo, kad „nebuvo ten jokių sprogimų – tai juk išsiaiškino lenkų ir rusų ekspertai“.

„Na, bėda, katastrofa. Išgyvename drauge su jumis. Bet ne – reikia išsigalvoti, neaišku, kuo remiantis, lygioje vietoje. Tas pats ir su to lėktuvo liekanomis. Nereikia nieko išsigalvoti. Jei yra problemų ir (nutiko) tragedija, reikia vertinti tai kaip tragediją, ir nekurti čia jokių politinių spėlionių“, – teigė V. Putinas.

Pasak prezidento, ši situacija apsunkina Maskvos ir Varšuvos santykius; tai esą daroma, „kad (šalies) viduje pakiltų kažkieno reitingai“.

V. Putino nuomone, Lenkijos lyderių antirusiška pozicija yra neteisinga ir prieštarauja tautos interesams.

„Man atrodo, Rusijos ir Lenkijos santykiai yra svarbesni nei dabartinė Lenkijos vidaus politikos kova tarp įvairių jėgų, kurios šioje kovoje naudoja kažkokį antirusišką faktorių. Užverskite galų gale šį puslapį, užaukite ir tapkite subrendę, besilaikantys dabartinių reikalavimų ir lenkų tautos interesų“, – sakė Rusijos lyderis.

Pasak V. Putino, „kabinimasis į šias problemas ir tolesnė Rusijos ir Lenkijos santykių griūtis nėra naudinga Lenkijai“.

„Paskaičiuokite, kiek buvo prarasta dėl įvairių sankcijų, prie kurių prisidėjo Lenkija, ir kiek prarasta darbo vietų, kiek galėjo atsirasti gamyklų, orientuotų į Rusijos rinką, – sakė Kremliaus vadovas. – Mums nieko iš Lenkijos nereikia. Norime vystyti santykius. Tikiuosi, šis požiūris nugalės.“

Rekordo nepasiekė

Per ketvirtadienį 3 val. 40 min. trukusią konferenciją Rusijos prezidentas atsakė į 65 žurnalistų jam užduotus klausimus.

Taigi, 2008-ųjų rekordas, kai šalies vadovo spaudos konferencija truko 4 val. 40 min, ir buvo atsakyta į daugiau kaip šimtą klausimų, liko neįveiktas.

Tačiau šį kartą buvo rekordinis akredituotų Rusijos ir užsienio žurnalistų skaičius – daugiau kaip 1600.

 

„Reikia iš mažens savarankiškai mąstančio žmogaus, kuris [...], jei ir priimtų tam tikrą Rusijos informaciją, galėtų atskirti, kad tai yra propaganda“, – teigia A. Vaišnys. Interviu „Savaitei“ jis taip pat sako, kad propaganda yra Rusijos politikos dalis, o jos šaltinis – prezidentas Vladimiras Putinas ir jo administracija.

– Vilniaus knygyne parduodami stalo žaidimai su sovietų kareiviais ir „žaliaisiais žmogeliukais“, taip pat sostinėje platinami lapeliai, kviečiantys persikelti į Kaliningradą, kur viskas daug pigiau, o kartu pateikiami visi su rusiška propaganda siejamų interneto tinklalapių adresai. Taigi kalbame apie informacinį karą ir Rusijos propagandą. Ir, pirmiausia, noriu paprašyti aptarti tai, ką radau naujo. Tai – sąvoka „smurtinė informacija“, taip įvardijama propaganda. Mes žinojome, kad yra fizinis smurtas, psichologinis smurtas, o dabar ir informacija gali būti smurtas. Kas jums leidžia taip teigti?

A. Vaišnys, A. Ufarto / nuotr.

– Smurtinė informacija – tai agresyvaus pobūdžio informacija, kuomet tu privalai labai griežtai pasirinkti iš sumanipuliuotų faktų ir kurie tave paveikia psichologiškai. Iš tikrųjų neduoda tam tikro pasirinkimo ir suvaržo tam tikras žmogaus laisves, nepaisant to, kad tas informacijos vartotojas galėtų sakyti – bet juk aš esu laisvas, laisvoje šalyje, tačiau tu visą laiką gauni vienašališką informaciją. Tai šiuo atveju tautų, visuomenių, labai plačių auditorijų atžvilgiu yra nukreipta informacija, kuri apriboja galimybę gilintis į tam tikrą turinį. Ir tave veikia.

– Ar mes galime kalbėti, kad Lietuva, gal net greičiau visos Baltijos šalys, yra tokia išskirtinė teritorija visame Rusijos propagandos tinkle?

– Taip. Bent jau mums akivaizdu, kad yra dvi auditorijos, kalbant apie Rusijos propagandą, – tai Baltijos šalių, įskaitant Lietuvą, ir Vakarų Europos, Vakarų auditorija.

– Ar galima sakyti, kad Rusijos propaganda tiesiogiai susijusi su jos geopolitiniais veiksmais?

– Taip. Turime tokią išvadą – Rusijos informacinė politika, propagandos politika yra Rusijos politikos dalis, Rusijos politikos rūšis. Šaltinis yra Rusijos prezidentas, jo administracija, nes, vos tik jis tapo laikinuoju prezidentu, iš karto atsirado nacionalinio saugumo gairių dokumentas, kuriame Vakarai buvo apkaltinti (gal mes tada nebuvom tiek dėmesingi tam dokumentui) tais dalykais, kuriuos pati Rusija per 15–16 metų įgyvendino Vakarų atžvilgiu.

Rusijos informacinė politika, propagandos politika yra Rusijos politikos dalis, Rusijos politikos rūšis. Šaltinis yra Rusijos prezidentas, jo administracija.

– Pirminis šaltinis yra prezidentas ir jo administracija, bet jūs tuo pačiu užsiminėte, kad būna, kai žmonės lyg ir nesuvokia, kad čia jau yra propaganda. Aš kalbu apie „uždarąją propagandą“. Filmai, koncertai – turbūt apie tai čia turėtume kalbėti. Kiek ji yra paveiki ir agresyvi?

– Tai „minkštosios galios“ dalykai. Iš tikrųjų apie agresiją šiuo aspektu kalbėti sudėtinga. Pats terminas „minkštoji galia“ tarsi ir neleistų pastebėti tos agresijos. Štai galime prisiminti jūsų paminėtą knygyno atvejį.

Kitas politinis aspektas – labai svarbus ženklas, kad Rusija yra įsivedusi vieną iš atmintinų valstybės švenčių lapkričio mėnesį, susietą su 1612 metų karu su Lietuva ir Lenkija. Tai aiškus politinis ženklas. Tai yra vadinamoji visuomenės vienybės diena ir kuriami visai neagresyvūs filmai – didelio meistriškumo vaidybiniai istoriniai filmai, kuriuose visuomenei primenama šita diena. Bet tuose kūriniuose Lietuva ir Lenkija jau yra tie priešai, kuriuos pavyko išvyti.

Manau, kad „minkštosios galios“ efektas matuojamas ne tik tais koncertais, kurie pastaraisiais metais rengiami Lietuvos valstybės švenčių dienomis – lyg tyčia Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją, ištrinant neva ribas, deklaruojant, kad kultūra ir politika neturi nieko bendro. Visada tai turi bendro. Ir, manau, kad pamatinis dalykas mūsų auditorijoms – ugdyti labai kritišką žmogų. Jis gali žiūrėti viską, bet jis turi būti pasirengęs tam tikrai savarankiškai interpretacijai. Tai yra iššūkis.

– Tai yra informacinis raštingumas, ar ne?

– Taip. Lietuvoje informacinio raštingumo programos yra fragmentiškos. Jos yra kaip tam tikri projektai, atskirose mokyklose laimėjusių organizacijų įgyvendinami dalykai. O mums reikėtų informacinio raštingumo kaip ugdymo dalyko, [reikia] iš mažens savarankiškai mąstančio žmogaus, kuris jaustųsi integraliu Europos žmogumi ir galėtų, jeigu ir priimtų tam tikrą Rusijos informaciją, atskirti, kad tai yra propaganda.

– Tai turėtų būti jau mokyklose?

– Taip, jau mokyklose.

– Aš dar atrandu jūsų siūlymą steigti naują instituciją – Informacinės politikos tarybą. Lyg ir yra atskiros institucijos Lietuvoje, kurios stebi mūsų informacinę erdvę, mato ir atpažįsta Rusijos propagandą ir jos grėsmes, bet aš taip suprantu, kad nėra bendros valstybės nuostatos ir požiūrio, dėl to reikalinga tokia taryba?

– Taip. Matome akivaizdų trūkumą – trūksta tarpinstitucinio koordinavimo. Vyriausybė turėtų priimti tokį sprendimą, vadovaudamasi sveiku protu ir jau turimais ištekliais. Jokiu būdu šito siūlymo nereikėtų traktuoti kaip kontrpropagandai skirtos struktūros. Tai būtų neefektyvu.

Seniausiai įrodyta, kad kontrpropagandos priemonės taikos sąlygomis yra ne tik neefektyvios, bet ir žalingos. Tai būtų visiškai klaidinga. Ir jau matyti, kas yra Rusijos propaganda, reaguojama, bet visada reikia turėti mintyje, kad reaguojama, kai veikia patirčių turinčios šalys, jų politikai – ar tai būtų gruzinai, ar lenkai, ar lietuviai. Jie žadina Europą ir verčia ją pabusti.

Vokietijos Getingeno universiteto profesorius Peteris Schulze įsitikinęs, jog Rusijos nuo Europos atskirti neįmanoma. Nors Rusija – kitokia, ji buvo, yra ir bus Europos dalis. Galiausiai, pasak akademiko, tiek Maskva, tiek Vašingtonas ateityje bus priversti bendradarbiauti, mat tai lemia procesai tarptautinėje sistemoje.

– Rusija – Europos "kita" – kitokia, skirtinga. O Rusijos "kita" – Europa... Ir dėl to nei, tarkime, Rusijos nėra Europoje, nei Europos Rusijoje?

– Geras klausimas, susijęs su tapatybėmis... Vis dėlto, turiu kitokią nuomonę, nei akademikai, kurie bando ieškoti takoskyrų tarp Rusijos ir Europos, ypač jei jie tai daro analizuodami istorines santykių tarp rusų ir europiečių peripetijas.

Be abejo, Rusija – kitokia, bet ji visuomet buvo, yra ir bus Europos dalis – patinka tai kam nors, ar ne.

Vien jau Europos kultūra būtų sunkiai įsivaizduojama be Rusijos. Tačiau mums, politologams, dar svarbiau yra tai, kad Rusija, jeigu prisiminsime istoriją, visuomet dalyvavo svarbiausiuose politiniuose procesuose Europoje. Prisiminkime kovas prieš Napoleoną, prisiminkime Vienos kongresą, Šventąją Sąjungą. Galiausiai Pirmojo pasaulinio karo išvakares. Juk Europoje tada egzistavo, pavadinkime, daugiapolė sistema, o Rusija buvo viena iš svarbiausių tos sistemos dalyvių.

Rusija – Europos dalis. Ir taip yra nuo tada, kai rusai nusimetė mongolų-totorių jungą. Tad vargu ar Rusija gali būti atsieta nuo Europos. Be to, ir pati Rusija visuomet dėjo pastangas tapti Europos dalimi. Nuo Petro I ar Katerinos laikų ji lygiavosi ne į ką kitą, o į Europą – t.y. siekė perimti vyravusias Europoje idėjas, kultūrą ir t.t. Nereikėtų to pamiršti.

Galiausiai, po SSRS žlugimo pirmasis Rusijos užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas juk pareiškė, kad jis mato Rusiją Vakaruose. Ir drauge su Europa.

Tokia buvo ir pirmoji Rusijos tuomečio prezidento Boriso Jelcino užsienio politikos vizija. Jis Rusiją taip pat matė kaip Vakarų pasaulio dalį – t.y. integruotą į Vakarus valstybę, o ne Vakarų priešininkę. Tiesa, vėliau ta vesternizacijos politika žlugo, nors, veikiau, dėl Rusijos vidaus politikos aktualijų. Tačiau negalime sakyti, kad rusai nesistengė būti artimesni Europai, stengėsi.

Ir net į valdžią Rusijoje atėjus Vladimirui Putinui jo pirmoji žinia europiečiams buvo gana aiški – mes norime būti integrali Europos dalis.

Tačiau ši politika nepavyko. Tad Rusija pamažu traukėsi iš Europos. Arba, tiksliau sakant, nuo Europos.

Tą lėmė ir tai, jog ir Europoje niekas nelaikė ta galia, kuri galėtų prisidėti prie Senojo žemyno stabilumo, kaip tai buvo XIX a., kai buvo suformuota minėta Šventoji sąjunga, kuri palaikė tvarką Senajame žemyne beveik pusę amžiaus. Priešingai, Rusija buvo suvokta kaip išorinis veikėjas, o ne vidinis. Ir net grėsmingas veikėjas.

Prie to nemažai prisidėjo ir Vidurio bei Rytų Europos valstybės, įsiliejusios į ES bei NATO 2004 m.

Jų pozicija buvo daugiau nei aiški – mes norime atsiriboti nuo Rusijos, ištrūkti iš Maskvos įtakos sferos, tad jeigu jau esame ES ir NATO nariai, turėtume užverti duris Rusijai. Tokia buvo šių šalių laikysena.Tačiau, noriu akcentuoti, ši laikysena nėra tapati laikysenai, kurią Rusijos atžvilgiu demonstruoja Vakarų Europos šalys.

Vakarų, arba vadinamoji senoji, Europa po SSRS žlugimo Rusijos nesuvokė kaip grėsmės. Kodėl? Nes Rusija buvo per silpna, tai buvo matyti plika akimi. Tad ir šios šalys lengviau prisitaikė prie pakitusios tarptautinės aplinkos po šaltojo karo, nei visokiausių istorinių santykių peripetijų patyrusios su Rusija Vidurio bei Rytų Europos valstybės.

– Koks yra, jūsų manymu, šiandienos Rusijos valdančiojo elito atstovų suvokimas apie Rusiją bei ją supantį pasaulį? Pirmaisiais B.Jelcino kadencijos metais Rusija tarsi bandė būti vakarietiška valstybe – integruotis į Vakarus, į Europą. Jevgenijus Primakovas, pakeitęs A.Kozyrevą diplomatijos vadovo poste, pakreipė Rusiją kitu keliu – regis, į Euraziją, bent jau taip dažniausiai sakoma. O kokiu keliu žygiuoja V.Putinas? Primakovo ar Kozyrevo? O gal savuoju?

– Kalbant apie Rusiją netrukus po SSRS žlugimo, rusų politinis elitas dar buvo per silpnas suformuluoti kokią nors aiškesnę orientaciją. Ekonominė ir socialinė situacija šalyje per pirmuosius po SSRS žlugimo metus tapo katastrofiška.

Galima sakyti, Rusija iš tarptautinės politikos subjekto tapo objektu. Viskas, kas vyko tuo metu tarptautinėje sistemoje, vyko be Rusijos.

Situacija pasikeitė tuomet, kai įvyko Kosovo bombardavimas. Europa tada ėmė kalbėti apie dialogo su Rusija būtinybę, norėdama išvengti konfrontacijų Rytuose. Rusija taip pat leido suprasti, kad norėtų konstruktyvaus ir pragmatiško dialogo su Europa, nes tai buvo vienas iš kertinių Rusijos užsienio politikos, pavadinkime, trikampio elementų. Kiti du elementai – geri santykiai su Vašingtonu bei Pekinu.

Po rugsėjo 11-osios atakų JAV Rusija pasiūlė amerikiečiams nesąlygišką paramą kovoje prieš tarptautinį terorizmą.

Tiesa, su Pekinu santykiai tuo metu dar nebuvo labai glaudūs, bent jau maždaug iki 2011 m. Vis dėlto, ryšiai buvo palaikomi.

Rusijos užsienio politikos doktrina valdant V.Putinui – tas mano minėtas trikampis – geri santykiai su Briuseliu, Vašingtonu ir Pekinu. Bent jau iš pradžių, regis, tuo buvo grindžiama Rusijos užsienio politika.

Su amerikiečiais buvo sprendžiami vieni klausimai, su europiečiais – kiti, su kinais – dar kiti. Su JAV daugiausiai buvo diskutuojama dėl masinio naikinimo ginklų, branduolinio nusiginklavimo bei dėl kitų tarptautinio saugumo problemų, mat ekonominiai Rusijos ryšiai su Amerika niekuomet nebuvo reikšmingi.

Kalbantis su ES dominavo ekonominiai-energetiniai, socialiniai klausimai. Kinija liko tarsi alternatyvi Rusijos kryptis, jeigu santykiai su Vakarų pasauliu nesusiklostys.

Maždaug 2010 m. Vakarų ir Rusijos santykiai modifikavosi. Dmitrijus Medvedevas, tapęs Rusijos prezidentu, buvo absoliučiai įsitikinęs, kad Rusijai reikia plėtoti santykius būtent su Amerika. Įdomu, kad tuo metu net būta kalbų, kad vieną dieną Rusija galėtų prisijungti prie Šiaurės Atlanto aljanso. Tokių kalbų buvo net Amerikoje. Neįtikima. Vis dėlto D.Medvedevo planai žlugo. Tad Rusijos suartėjimas su Vakarais taip ir neįvyko. Kodėl? Nes Vidurio ir Rytų Europos šalys tam pasipriešino, nepaisant to, kad nemažai Vakarų Europos šalių – tiek Italija, Ispanija, tiek Austrija ir kt. šias suartėjimo iniciatyvas palaikė.

Kas buvo po to? Rusija pamažu nukreipė savo žvilgsnį į kitus regionus, pirmiausia, į Ramiojo vandenyno regioną, kur yra Kinija. Taip pat į BRICS bloką.

Taigi, to trikampio dimensijos kiek pakito – Vašingtonas, tiesa, liko svarbus Rusijai, nes jis – visuomet svarbus, kadangi Amerika yra tarptautinės sistemos hegemonas. Tuo metu ryšiai su Europa menko, o tai kompensuodama Rusija atsigręžė į Pekiną.

– Pereikime prie Vokietijos. Pastaruoju metu vokiečiams teko, o ir tenka spręsti nemažai problemų: Ukrainos, Graikijos, migrantų iš Vidurio Rytų. Ar dar yra laiko užsiimti vadinamą "Ostpolitik"? Klausiu dėl to, kad susidaro įspūdis, jog to šiuo metu tarsi ir nėra Vokietijos užsienio politikoje.

– Pradėsiu nuo migrantų krizės, o tai yra visiškai naujas dalykas, ir kol kas būtų sunku pasakyti, ką šis žmonių iš Vidurio Rytų regiono antplūdis nulems.

Aišku tik tai, kad Vokietija po šios krizės nebebus tokia, kokia buvo anksčiau. Mes kalbame apie didelius skaičius žmonių – milijonus. Tad Vokietija, neabejotinai, pasikeis po šių įvykių.

Jau dabar Vokietijoje auga prieš prieglobsčio prašytojus nusistačiusių žmonių skaičius. Raginama atsiriboti nuo migrantų, neleisti jiems tapti ekonominiais migrantais, kurie užimtų vokiečių darbo vietas ir t.t. Kartu auga ir tam tikrų politinių jėgų, pristatančių alternatyvią poziciją dabartiniam politiniam elitui, įtaka. Pirmiausia kalbu apie konservatyvias dešiniąsias partijas. Kitaip sakant, keičiasi politinis spektras Vokietijoje.

Ir ne tik Vokietijoje. Visoje Europoje formuojasi opozicinis frontas prieš Briuselį. Pažvelkime į Prancūziją, tiksliau, Marine Le Pen. Gana būdingas pavyzdys ir tai yra ne tik frontas prieš Briuselį. Daugelis tų dešiniųjų jėgų, tai yra kiek keista, nors drauge ir labai įdomu, pasisako už gerokai glaudesnius Europos ryšius su Rusija. Taigi, kartu jos tiesiogiai ar netiesiogiai oponuoja JAV hegemoninėms ambicijoms žemyne.

Šie procesai vyksta ir Vokietijoje ir tai, regis, nesusiję, bet visas šias politines diskusijas migrantų krizė tik suaktyvino.

Kitas dalykas yra tas, kad nuo 2009 m. Vokietijos "Ostpolitik" patiria spaudimą. Galimu Vokietijos ir Rusijos suartėjimu nėra patenkintos tam tikros jėgos tiek pačioje Rusijoje, kalbu apie tenykštę opoziciją, tiek ir tam tikri politiniai sluoksniai Vašingtone, daugiausia iš vadinamųjų neokonservatorių stovyklos.

Jeigu kalbėtume apie Vokietijos Rytų politiką, labai svarbu, kas bus dominuojančios politinės jėgos Vokietijoje po kitų rinkimų į parlamentą.

Dabar labai rimtas ambicijas įsiveržti į valdžios olimpą demonstruoja žalieji. Jie turi dvi galimybes – formuoti koaliciją su socialdemokratais arba krikščionimis demokratais. Ir dėl to sutarimo žaliųjų gretose nėra. Tačiau jie vieningi, kai kalbama apie Rusiją bei kartu apie "Ostpolitik". Tad, bent jau šiuo klausimu, žalieji kol kas yra gerokai artimesni krikdemams, nei socialdemokratams, kurie šiaip jau ir yra tradicinės "Ostpolitik" architektai.

– Pabaigoje – vienas, ko gero, pačių populiariausių klausimų Lietuvoje. Kaipgi reikėtų suvokti šių dienų Rusiją: kokie jos interesai, ko ji siekia. Ar tas rusų aktyvumas tarptautinėje erdvėje, kuris ryškus pastaruoju metu, yra susijęs su labai konkrečiais Rusijos nacionaliniais interesais, pavyzdžiui, įgyti įtaką Vidurio Rytuose, ar tai, veikiau, yra bandymas atgauti tai, kas prarasta po SSRS žlugimo?

– Manau, kad abu jūsų įvardyti dalykai – Rusijos interesai. Kitaip sakant, Maskva siekia ir to, ir ano. Klausimas, kas yra reikšmingiau.  Mano nuomone, įtakos ir reikšmingumo susigrąžinimas – labai svarbus elementas šių dienų Rusijos užsienio politikoje. Ji norėtų tapti globaliu žaidėju.

Tiesa, tą padaryti šaltojo karo metais rusams buvo gana lengva, o  dabar – sudėtinga.

Rusija nebėra stipri globali žaidėja, kokia buvo SSRS. Ekonominis, technologinis bei pramoninis Rusijos potencialas – menkas. Net ir karinė galia santykinai nedidelė, palyginti su JAV. Rusams, jeigu jie rimtai norėtų mesti iššūkį amerikiečiams, prireiktų tam ištisų dešimtmečių. Gal tik branduolinis Rusijos arsenalas – reikšmingas, bet joks konvencinis konfliktas – neįmanomas.

Situacija, jeigu ją palyginsime su šaltuoju karu, pasikeitė. Šiuo metu ne valstybės, bet įvairūs dariniai kelia grėsmę pasaulio saugumui, kalbu tiek apie vadinamąją "Islamo valstybę", tiek Talibaną, tiek ir kitus veikėjus.

Tai – naujas faktorius. Transnacionaliniai pavojai aktualūs tiek rusams, tiek amerikiečiams. Tai lemia, kad tiek Maskva, tiek ir Vašingtonas yra priversti bendradarbiauti, o ne konfliktuoti.

Situacija Vidurio Rytuose, Centrinėje Azijoje ir kitur juk svarbi abiem pusėms.

Galiausiai, suvokiate, kad Krymo pusiasalio aneksija rusams kainavo labai daug. Ir vargu ar kas Maskvoje rimtai galvotų apie tai, kad šalies kariuomenė staiga per penkias dienas užimtų Kijevą. Gal tai ir įmanoma techniškai, bet jau dabar Rusijai reikia remti Donecko bei Luhansko separatistus. O juk tai kainuoja. Ir dar Vakarų sankcijos, kurios turi poveikio. Žodžiu, padariniai būtų katastrofiški.

Kita vertus, Sirijoje susiklostė sąlygos, kurios rodo, kad šalis grįžta į tarptautinę politiką. Tuo rusai, žinoma, naudojasi. Bet tai – tik dalis Rusijos nacionalinių interesų.

Kas gi iš tiesų yra Rusijos nacionalinis interesas? Manau, kad jų interesas – stipri ekonomiškai, technologiškai ir kitomis prasmėmis valstybė. Bet tai – ilgalaikis interesas. Ir labai brangus. Kad Rusija siektų atkurti SSRS, neįtikima. Manau, nė vienas rimtas Rusijos politinis veikėjas apie tai niekuomet negalvojo. Patikėkite, rusai – realistai.

---

P.Schulze: glausta biografija

P.Schulze mokėsi Berlyno Laisvajame universitete, vėliau Londono ekonomikos mokykloje ir Stanfordo universitete (JAV).

Daktaro disertaciją jis apsigynė 1974 m.

Jis dėstė ir atliko mokslinius tyrimus įvairiuose pasaulio universitetuose: Oldenburgo, Marburgo ir Getingeno (Vokietijoje), Merilendo ir Stanfordo (JAV), Rostovo valstybiniame universitete (Rusija).

Jis – Vokietijos Vismaro universiteto Konsultacinės tarybos narys, Vienos tarptautinės liberalios politikos instituto valdybos narys (Austrija).

P.Schulze aktyviai bendradarbiavo su Frydricho Eberto fondu (Vokietija). Fondas buvo įkurtas 1925 m., kad įvykdytų pirmojo demokratiškai išrinkto Vokietijos prezidento, socialdemokrato Frydricho Ėberto politinį testamentą. 1933 m. naciai uždraudė to fondo veiklą, ir jis vėl atsigavo tik 1947 m. Pagrindinės fondo veiklos kryptys: plėtra demokratijos pagrindu, įvairių šalių tautų dialogas ir tarpusavio supratimas, talentingų studentų rėmimas, moksliniai tyrimai visuomenės istorijos, ekonominės politikos, darbo ir socialinių santykių srityse.

Rusijoje kalinama Ukrainos pilotė Nadija Savčenko paragino tarptautinę bendruomenę „atimti“ iš Rusijos veto teisę Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje.

N.Savčenko savo laiške, kurį antradienį Niujorke JT perskaitė jos sesuo Vera, išsakė pastebėjimus, jog Rusija vietą JT Saugumo Taryboje, taip pat ir veto teisę joje „paveldėjo“ iš Sovietų Sąjungos.

„Ji (Rusija) naudojasi ta paveldėta teise, kad blokuotų savo nusikaltimų, ne geresnių už tuos, už kuriuos buvo nuteisti nacių lyderiai, teisminį nagrinėjimą. Ir naudosis ja vėl ir vėl, jeigu jos nesustabdysime. Jai ši teisė turi būti atimta“, - rašoma BNS turimame N.Savčenko laiške rusų kalba.

Laiškas buvo perskaitytas antradienį moterų teisėms skirtame renginyje JT Pasaulio moterų lyderių taryboje, kuriai šiuo metu vadovauja Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

N.Savčenko taip pat akcentavo Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos bandymą įteigti Rusijos piliečiams, jog Rusija viena nugalėjo fašizmą per Antrąjį pasaulinį karą ir „dabar ji vėl viena gina tiesą ir gėrį, o visas kitas pasaulis su JAV priešakyje rengiasi ją užgrobti“.

„Didesnį melą sunku įsivaizduoti, bet jeigu jums kalba apie tai kiekvieną dieną, anksčiau ar vėliau tuo patikėsite“, - rašo ji.

Rusijoje kalinama ukrainietė savo laiške priminė, kad prieš septyniasdešimt metų nacizmą nugalėjo „daugelio žmonių ir tautų“, kurios buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, taip pat jos sąjungininkų, „vienybė ir draugystė“.

„Jeigu šiandien šios tautos nebus tokios pat tvirtos ir tokios vieningos naujo agresoriaus atžvilgiu, gali būti, kad per Trečiąjį pasaulinį karą joms teks priešintis ne nacizmui, o „rašizmui“, - nauju terminu Kremliaus politiką įvardijo N.Savčenko.

D.Grybauskaitės rengtoje neformalioje aukšto lygio diskusijoje moterų padėtį karinių konfliktų niokojamose šalyse aptarė ir Gruzijos Prezidentas Georgijus Margvelašvilis, Kroatijos Prezidentė Kolinda Grabar-Kitarovič, buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright (Madlena Olbrait), kiti politikai, tarptautinių organizacijų atstovai. Renginio dalyviams vaizdo sveikinimą atsiuntė ir buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton).

„Per karus ir ginkluotus konfliktus labiausiai nukenčia silpniausia visuomenės grandis – moterys ir vaikai. Moterys yra priverstos bėgti nuo karo žiaurumų, patiria seksualinę prievartą, skurdą, tampa prekybos žmonėmis aukomis. Negalime užmerkti akių ir nematyti šių nusikaltimų", – diskusijoje sakė D.Grybauskaitė, cituojama Prezidentūros.

Ji ragino atkreipti dėmesį į moterų padėtį Ukrainoje, Gruzijoje ir kitose konfliktų niokojamose šalyse ir joms kylančias grėsmes, sudaryti galimybes moterims aktyviai dalyvauti atkuriant taiką ir sprendžiant ginkluotus konfliktus.

Ukrainos karinių oro pajėgų lakūnė N.Savčenko kaltinama dalyvavimu nužudant du Rusijos visuomeninio transliuotojo žurnalistus. Jos teismo procesas prasideda antradienį, Rusijos Rostovo srities Donecko mieste. Ukrainietė taip pat kaltinama praėjusių metų birželio 23 dieną neteisėtai kirtusi sieną ir patekusi į Rusijos teritoriją, kur buvusi sulaikyta. N.Savčenko tai neigia ir sako buvusi pagrobta Ukrainoje ir išgabenta į Rusiją.

Maskva galėtų „teoretiškai“ prisijungti prie JAV vadovaujamos koalicijos, kuri kovoja su „Islamo valstybe“ Sirijoje ir Irake, jei būtų įvykdytos jos sąlygos, penktadienį, kaip praneša naujienų agentūra „Interfax“, sakė Naujų iššūkių ir grėsmių departamento direktorius Ilja Rogačiovas iš Užsienio reikalų ministerijos.

Maskva nori, kad jos ilgametis sąjungininkas Damaskas būtų įtrauktas į tarptautines pastangas kovoti su IS ir pažymi, jog bet kokia tarptautinė karinė operacija Sirijoje turi turėti Jungtinių Tautų mandatą.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas penktadienį pasmerkė šią savaitę vykusius kruvinus susirėmimus Kijeve tarp saugumo pajėgų ir nacionalistų, keldamas klausimą, kiek dar laiko Ukrainos žmonės „taikstysis“ su nestabilumu jų šalyje.

Pirmąkart viešai komentuodamas tuos neramumus V.Putinas reiškė apgailestavimą dėl „tragiškų įvykių“ pirmadienį prie Ukrainos parlamento rūmų po balsavimo, per kurį buvo preliminariai pritarta suteikti didesnę autonomiją regionams, įskaitant dvi sritis šalies rytuose, kurių teritorijos didžiąją dalį kontroliuoja prorusiški separatistai.

Trys Nacionalinės gvardijos nariai mirė po to, kai buvo sužaloti granatos sprogimo per tuos susirėmimus, dėl kurių vyriausybė apkaltino vieną ultranacionalistų judėjimą.

„Kalbant apie tuos tragiškus įvykius, manau, jog tai visiškai nesusiję su konstitucijos pataisomis, nes viskas, kas ten dabar siūloma kaip pataisos, yra absoliučiai deklaratyvaus pobūdžio ir iš esmės nekeičia Ukrainos valdymo struktūros“, – V.Putinas sakė žurnalistams.

Valstybinė naujienų agentūra TASS citavo V.Putino komentarus, išsakytus Tolimųjų Rytų mieste Vladivostoke vykstančiame tarptautiniame ekonomikos forume.

Kremliaus vadovas pareiškė, kad smurtas Kijeve yra „naujas politinės priešpriešos Ukrainoje etapas, o siūlomos konstitucijos pataisos naudojamos tik kaip pretekstas aštrinti politinę kovą dėl valdžios“.

Paklaustas, kaip vertina įvykius kaimyninėje šalyje, į kurią praeitais metais atėjo provakarietiška vyriausybės, Euromaidano sukilimui nuvertus prorusišką prezidentą, V.Putinas atsakė: „Visa tai priklauso ne nuo mūsų – tai priklauso nuo pačios Ukrainos, ... kiek dar laiko Ukrainos liaudis kęs šią bakchanaliją.“

Rusijos lyderis pakartojo, kad yra „gyvybiškai svarbu“ suteikti daugiau galių separatistinėms Donecko ir Luhansko sritims.

Mieste daugėja užrašų ant pastatų, verčiančių įtarti, kad naujoji Rusijos politika čia randa sekėjų.

Žvejybos uosto rajone klaipėdiečiai pastebėjo užrašą, kurio turinys mums labiau žinomas iš artimojo užsienio aktualijų.

Ant baltų silikatinių plytų sienos kirilica parašyta "Novoros". Kol kas niekas dėl to policijai nepasiskundė.

Jauni žmonės ir toliau terlioja sienas ir dažniausiai šie užrašai su politika neturi nieko bendra. 2-ojo policijos komisariato, kurio veiklos zona apima pietinę miesto dalį, pareigūnų užfiksuotas užrašas ant pastato yra trijų rusiškų raidžių kombinacija.

"Tai yra trys raidės, bet jos niekaip nesisieja su necenzūriniu žodžiu. Galbūt užrašas apskritai nieko nereiškia", – teigė 2-ojo policijos komisariato Viešosios policijos viršininkas Gintaras Lasickas.

Liepos 25-ąją apie 1.30 val. senamiestyje, Bažnyčių gatvėje, policijos patruliai sulaikė 1997 m. gimusį Jevgenijų, kuris juodais dažais ant namo rašinėjo keverzones. Kol kas šiame veiksme politikos neįžvelgta.

Dar aiškinamasi, ar sekmadienį Budelkiemio gatvėje esančio daugiabučio namo balkone iškabinęs kažkokią vėliavą žmogus galėjo nusikalsti įstatymui demonstruodamas mūsų šalyje uždraustus ženklus.

G.Lasickas tikino, kad apylinkės inspektorius, kuriam pavesta išsiaiškinti įvykį, turės patikslinti, kokia tai vėliava ir ar čia esama nusikaltimo.

Aštuntojo aukšto balkone tądien buvo iškabinta Rusijos karinio jūrų laivyno vėliava.

Kol pareigūnai aiškinsis kiekvieną tokį atvejį atskirai, Valstybės saugumo darbuotojai veikiausiai tirs, ar mieste veikia priešiškai nusiteikusiai valstybei lojalūs žmonės.