Naujas pavadinimas ir išlaikytos veiklos tradicijos

Nuo 2009 m. klaipėdiečius ir miesto svečius apie meno pasaulį ir įstabius jaunųjų bei gerai žinomų menininkų kūrinius švietusi „Rūtų“ galerija (Danės g. 9) šiemet simboliškai tapo ugdymo įstaigos dalimi.

Naujieji galerijos vadovai teigia, kad klaipėdiečiams gerai pažįstama meno erdvė naująjį gyvavimo etapą pradės ne tik nauju pavadinimu „Galerija Lyceum“, bet ir platesniu veiklos spektru.

Visgi, pasak Klaipėdos licėjaus direktorės dr. Reginos Kontautienės, galerijos pagrindinė funkcija ir toliau išliks šviesti miesto gyventojus ir svečius apie meno pasaulį ir išskirtinius jo kūrinius.

Organizatorių nuotr.

„Ši galerija ir toliau tęs savo ilgus metus vykdytą misiją – supažindins lankytojus su skirtingomis meno formomis, pristatys naujus ir jau žinomus Lietuvos ir kitų šalių meno kūrėjus. „Galerija Lyceum“ klaipėdiečiams ir miesto svečiams suteiks galimybę prisiliesti prie šiuolaikinio profesionalaus meno pulso, padės geriau suprasti kultūrinio pasaulio tradicijas“, – teigė dr. R. Kontautienė.

Nauja pradžia – su garsiausių Klaipėdos dailininkų darbais

Jau spalio 20 d. „Galerija Lyceum“ miesto bendruomenei prisistatys išskirtine žinomiausių Klaipėdos dailininkų darbų paroda „Naujas etapas“ ir jaukiu šventiniu renginiu.

Pasak licėjaus vadovės dr. Reginos Kontautienės, tokia galerijos atidarymo idėja pasirinkta neatsitiktinai.

Organizatorių nuotr.

„Šiemet sukanka lygiai 20 metų, kai Klaipėdos licėjuje buvo pradėtos rengti profesionalaus meno parodos. Pirmasis šią idėją pasiūlė šviesios atminties Lietuvos teatro ir kino aktorius, režisierius, meno kolekcionierius ir tapytojas Bronius Gražys.

Dr. Regina Kontautienė. Organizatorių nuotr.

Tuomet vienas aktyviausių Lietuvos kultūros veikėjų kartu su žymiu Klaipėdos dailininku monumentalistu Juozu Vosyliumi pradėjo šią gražią ir iki šiol tebesitęsiančią tradiciją. Todėl pagalvojome, kad būtų prasminga naują galerijos etapą pradėti būtent garsiausių Klaipėdos dailininkų darbų paroda, nes su dauguma autorių licėjus aktyviai bendradarbiauja jau ne vienerius metus“, – teigia dr. R. Kontautienė.

Naujos galimybės edukacijai

„Tai yra vieta, kuri alsuoja menine aura. Ji puikiai tinka įvairioms meninės edukacijoms, kurių pagalba mokiniai galėtų ne tik plėsti savo suvokimą apie meną, bet ir skatintų kūrybiškumą, ugdytų estetikos pojūtį. Juk menas yra itin svarbus dvasiniam žmogaus tobulėjimui. Tai suprasdami, jau prieš du dešimtmečius reguliariai licėjuje pradėjome rengti žinomų profesionalių menininkų parodas ir šią patirtį norėjome perkelti į dar aukštesnį ir profesionalesnį lygmenį“, – mintimis dalijosi dailininkas Juozas Vosylius.

Juozas Vosylius. Organizatorių nuotr.

Klaipėdos licėjaus direktorės dr. R. Kontautienės teigimu, tapti naujais žinomos galerijos šeimininkais ugdymo įstaigą paskatino siekis turėti platesnes galimybes meninei edukacijai ir kūrybinių idėjų įgyvendinimui bei jau sukaupta ilgametė patirtis bendradarbiaujant su meno pasaulio atstovais.

Jubiliejinėje parodoje – 14 išskirtinių darbų

Parodos, kuri pavadinta „Naujas etapas“, metu bus eksponuojama 14 išskirtinių darbų, kurių autoriai – garsūs senosios, viduriniosios ir jaunosios kartos Klaipėdos menininkai Bronius Gražys, Danielius Rusys, Linas Julijonas Jankus, Danas Andriulionis, Vidas Pinkevičius, Edvardas Malinauskas, Agota Bričkutė, Juozas Vosylius, Rytis Martinionis, Ernestas Žvaigždinas, Antanas Garjonas, Liudvikas Natalevičius, Algirdas Vadoklis ir Algirdas Taurinskas.

Organizatorių nuotr.

Spalio 20 d. 17:30 val. vyksiančiame atidarymo renginyje surinkusieji galės sutikti eksponuojamų darbų autorius Juozą Vosylių, Edvardą Malinauską, Liudviką Natalevičių, Agotą Bričkutę, Irmą Leščinskaitę, Virginijų Viningą, Andrių Giedrimą bei Antaną Garjoną.

Jaukiame renginyje muzikinę programą atliks Klaipėdos licėjaus mokiniai, gros saksofonininkas Laimonas Urbikas, o galerijos erdvės nušvis tradicinėmis Klaipėdos licėjaus spalvomis.

„Galerija Lyceum“ oficialiai atidaroma spalio 20 d. 17.30 val. (Danės g. 9, Klaipėda).

R. Daras gimė 1960 m. Klaipėdoje. 1985 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijo piešimo, braižybos ir darbų specialybę.

Netrukus po studijų gavo paskyrimą dirbti Kaune braižybos dėstytoja. 1990 m. išvyko gyventi į JAV, kur praleido 22 metus – dirbo, kūrė, dalyvavo grupinėse teminėse parodose Lietuvių dailės muziejuje bei galerijoje „Siela“.

2020 m. autorės sukurtas siuvinys „Išėję iš namų“ pelnė ypatingą komisijos įvertinimą.

Išbandžiusi kone visas meno sritis, Raimonda savo idėjas subtiliausiai sutalpina tekstilėje. Kelių šimtmečių tradicijas turinčioje medijoje autorė atranda savo autentišką, konceptualų braižą, sykiu išlaikant pagarbų santykį su tradicinio gobeleno technika.

Kurdama tekstilės kūrinius (gobelenus, skiautinius) autorė medžiagą naudoja ne tik kaip įrankį įgyvendinti idėjas, bet ir sureikšmina pačią atlikimo mediją.

Audiniai, medvilnės, lino siūlai, džiutas, įvairios aplikacijos bei integruojami naudoti objektai kuria kūrinių medžiagiškumą, reljefiškumą, suteikia formoms skulptūriškumo ar 3D efekto.

Užuot kūrusi vien dekoratyvinius, erdvei papuošti skirtus kūrinius, autorė pasirenka labiau avangardinį kelią, šiuolaikišką gobeleno interpretaciją.

Klaipėdietė menininkė plastines tekstilės savybes naudoja tikslingai ir taupiai, išlaiko minimalistinę, lakonišką formą.

Austiniuose kilimuose atsispindi tradiciniam gobelenui būdingos vertikalios ar horizontalios siūlų rišimo linijos, jų ritmingumas ir muzikalumas, tačiau atsiribojama nuo literatūriškumo ir tiesioginio pasakojimo.

Autorė pasirenka monumentalias, abstrahuotas formas, kurios simboliškai, asociatyviai reprezentuoja pačiai menininkei aktualias temas – išeivijos patirtį, gimtųjų namų ilgesį, gamtos ir žmogaus santykį, baltiškosios kultūros ženklus.

Raimonda savo kūriniuose nedaugžodžiauja, išlaiko intrigą – abstraktus ir rezervuotas turinys, subtilios užuominos skatina žiūrovą pasinerti į kiekvieno kūrinio interpretavimo procesą.

Virš 20 metų praleidusi už Atlanto, 2022 m. Raimonda sugrįžo gyventi į gimtąjį uostamiestį.

Klaipėdos „Rūtų“ galerijoje autorės parodoje „Ilgas kelias namo“ bus pristatoma įvairiapusė autorės kūryba – nuo laisvų, banguojančių formų austinių gobelenų iki konstruktyvių ir konceptualių skiautinių su aplikacijomis ir naudotais objektais.

Parodoje bus pristatomi dailininko batikos kūriniai. Pasitelkdamas archajišką, tūkstančio metų senumo audinių dekoravimo techniką karštuoju būdu ir didelius drobių formatus, autorius drąsiai juose jaučiasi, leidžia atsiskleisti improvizuotam ir iš dalies atsitiktiniam kūrybos veiksmui. Parodą „Kelionė švieson“ taip pat papildys autoriaus kurtos akvarelės ir akrilinės tapybos pavydžiai etnokultūrinėmis temomis.

„Žvelgiant į K. Balčikonio kūrybą aiškėja, kad autorius yra itin rimtai susidomėjęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldika, taip pat vizualiai tyrinėja Lietuvos nepriklausomybės simbolius. Ko gero, įdomiausias jo siekis – įtvirtinti moterišką kalavijuotos raitelės įvaizdį, feministinę vytę“, – pastebėjo menotyrininkė Agota Bričkutė. Pastarosios patriotinės temos nėra atsitiktinės. Jos nurodo autoriaus biografiją – K. Balčikonis buvo vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių, saugojęs Spaudos rūmus, budėjęs prie Televizijos bokšto.

Jau daug metų Klaipėdoje gyvenantis vilnietis menininkas savo kūryboje vystomomis Lietuvos valstybingumo, istorijos, meilės lietuviškai gamtai temomis įsilieja į šiemet minimo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio kontekstą.

K. Balčikonis gimė 1952 m. Vilniuje. Mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, 1975 m. baigė tuometį Lietuvos dailės institutą, įgijo dailininko dekoratoriaus specialybę. 1990–1997 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. K. Balčikonio darbų yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir privačiose kolekcijose.

Parodos pavadinimas apeliuoja ne tik į Klaipėdos kraštui reikšmingą datą. Taip pat jis atspindi pastarojo meto kūrybinius dailininko ieškojimus. Iš tiesų autorius savo darbuose nuolat grįžta prie Mažosios Lietuvos temos, Klaipėdos krašto architektūros reprezentacijos, dažnai improvizacijoms pasitelkia kamerinius formatus. Atpažįstamas tapytojo braižas, turtinga tapybos kalba, laisvas, asociatyvus ir emocionalus turinys – visa tai ir dar daugiau telpa E. Žvaigždino miniatiūrose.

Kaip pastebėjo menotyrininkė Agota Bričkutė, „pastaruosiuose dailininko kūriniuose akivaizdus vis didesnis polinkis į abstrakciją. Drobėse išnyrantys abstrahuoti pastatų, laivų fragmentai, žmogiški siluetai ir juos supanti efemeriška aplinka susipina į akyse pulsuojančią, dinamišką, kontrastingą ekspresiją. Pastoziški, reljefiniai drobių paviršiai, aplikuojamos grynosios spalvos žiūrovams leidžia vizualiai „pačiupinėti“ kūrinius, pajusti tikrąjį tapybos medijos gaivališkumą.“

Pats autorius apie savo parodą atsiliepė taip: „Visa mano kūryba, kaip ir esanti šioje parodoje mažuose formatuose, yra susieta su Mažąja Lietuva. Ji mane įkvepia įvairioms improvizacijoms ir interpretacijoms. Tai neišsenkanti tema. Tapau tiems, kurie nori tai priimti, ir matau prasmę sau pačiam tik tiek, kiek mano tapyba reikalinga kitiems. O tai – ne taip jau ir mažai.“

E. Žvaigždinas gimė 1956 m. Klaipėdoje. Parodose dalyvauja nuo 1981 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Surengė tapybos parodų Lietuvoje ir užsienyje – Vokietijoje, Danijoje, JAV. Didžiausią kūrybinę įtaką patyrė iš mokytojų – tapytojų Alfredo Petro Gužo (1933–2013) ir Ričardo Zdanavičiaus (gim. 1956).

E. Žvaigždino tapybos paroda „Mažosios Lietuvos mažoji architektūra mažame formate. Ir ne tik...“ uostamiesčio Rūtų galerijoje (Danės g. 9) veiks iki vasario 3 d.

M. Pupelis – jaunosios kartos tapytojas, gimęs 1995 m. Klaipėdoje. 2014–2018 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo monumentaliąją dailę – freską ir mozaiką, 2019–2021 m. įgijo magistro laipsnį.

Dailininko polinkis į monumentalųjį meną įsižiebė dar jaunystėje, kai vaikinas pradėjo kurti grafičius. Pastarieji buvo tarsi pirmoji neformali meno mokykla, kurioje būsimasis dailininkas susipažino su kompozicija ir spalvomis.

„Glaudus ryšys su gatvės menu išliko iki šiol, – pastebėjo menotyrininkė Agota Bričkutė. – Šiandieninėje savo kūryboje dailininkas susieja dvi iš pirmo žvilgsnio kontrastingas meno rūšis – molbertinę tapybą ir sienų meną. Suderinęs tradiciją ir inovatyvumą, nuolat ieškodamas naujų meninės raiškos priemonių, jis kuria atpažįstamą meninį stilių. Mindaugas neapsiriboja viena technika, pasitelkia tiek tradicines tapybos (aliejus, akrilas), tiek gatvės meno (purškiami dažai, markeriai) priemones. Tokiu būdu paveikslai tampa išraiškingi ir daugiasluoksniai – juose mainosi monumentalios figūratyvinės kompozicijos, dideli vienspalviai plotai, ryškūs kontūrai, kontrastingas koloritas ir grafikos elementai.“

Mindaugo kūryba yra lyg kasdienybės dienoraštis, fiksuojantis iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus, tačiau pačiam menininkui brangius buities elementus. Anot autoriaus, idėjos kūriniams atsiranda stebint aplinką, žmones ir save patį. Paveiksluose gausu šiuolaikinės visuomenės personažų, kuriems visiems būdinga egzistencinė melancholija. Iš tiesų vienatvės tema yra fundamentali Mindaugo kūryboje. Vienatvė lydi kiekvieną personažą, o kasdienybės monotonija persmelkia kiekvieną vaizduojamą siužetą.

Anot menotyrininkės, paveiksluose veikiantys veikėjai tarsi išgyvena vidinį konfliktą – tarp to, kokie yra, ir to, kokie nori pasirodyti aplinkiniams. Kad perteiktų pastarąjį dvasinį prieštaravimą, dailininkas pasitelkia zoomorfinius motyvus, kurie tampa aliuzijomis į socialines kaukes. O vaizduojami siužetai yra lyg surežisuotos mizanscenos, kuriose veikėjai bando įvairiais būdais pabėgti nuo vienatvės. Galiausiai paguodą randa suvokime, kad visi kolektyviškai dalijamės egzistencine atskirybe.

Ne mažiau įdomūs M. Pupelio paveikslų pavadinimai – literatūriški, asociatyvūs ir neretai šmaikštūs. Tai lyg lakoniški pasakojimai, atskleidžiantys subjektyvias dailininko būsenas – vienatvės jausmą, kasdienybės monotoniją, melancholiją ar emocinį nuovargį.

Paroda veiks iki birželio 6 d.

R.Palevičiutė – viduriniosios kartos dailininkė, gimusi 1977 m. Klaipėdoje. 1999 m. baigė tuometę Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą, o 2003 m. tapo Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto absolvente. Nuo 2019 m. menininkė dalyvauja įvairiose jungtinėse meno parodose ir rengia asmenines ekspozicijas.

Parodos „Akimirkos prieš užmiegant“ pagrindą sudaro 2020–2022 m. sukurti autorės darbai. Juose atsiskleidžia unikali dailininkės tapybos maniera – švelni, subtili, jautri, kūriniai pripildyti gausybės stilizuotų moterų portretų, neretai išnyrančių angelų personažų ir personifikuotų gyvūnų.

Anot menotyrininkės Agotos Bričkutės, „Redos darbai yra iliustratyvūs, literatūriški, pasakiški – juose veikiantys personažai atspindi kasdienes situacijas, kuriose neretai patys atsiduriame. Pasitelkdama stilizuotus personažus, dailininkė perteikia tarpusavio santykius ir ryšį su aplinka. Svarbus miesto motyvas, kuris neretai įvairiais paradoksaliais ryšiais susipina su vaizduojamu individu ir sukuria siurrealų vaizdinį. Įdomi ir tapybos maniera, autorinė dailininkės technika, kiek primenanti virpantį impresionistinį potėpį, suteikiantį figūroms neapibrėžtumo, nematerialumo, o vaizduojamai aplinkai – atmosferiškumo. Menininkės tapyboje galima užčiuopti ir manierizmo elementų – gausu vaizduojamų formų stilizavimo, atsisakoma griežtų klasikinių formų. Vaizduojamoms figūroms būdingas dekoratyvumas, teatrališkumas“.

Anot menininkės, jos kūrybą paveikė darbas ne kūrybinėje sferoje – žmonių stebėjimas, jų elgesio, manierų analizavimas. Pastarąsias sukauptas žinias menininkė transformuoja į meninę, poetinę kalbą.

Vernisažas – 17.30 val. Paroda uostamiesčio Rūtų galerijoje (Danės g. 9) veiks iki balandžio 28 d.

A. Tarasevičius – jaunosios kartos tapytojas ir pedagogas, gimęs 1988 metais Klaipėdoje. 2011 metais įgijo tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2014 metų dėsto tapybą Adomo Brako dailės mokykloje.

Pirmą kartą „Rūtų galerijoje“ pristatoma personalinė A. Tarasevičiaus darbų paroda praplečia tradicinės tapybos ribas iki performatyvaus veiksmo. Parodoje specialiai įmontuotas apšvietimas pabrėžia judėjimą tarp vaizduojamų objektų bei jų nebūties, išnykimo. Pastaroji dinamika kuria unikalią metamorfozę, kismą, kuris neturi baigties. Nepaliaujama šviesos bei tamsos kaita transformuoja paveiksluose esančias formas, įvairiai jas iškraipo ir neleidžia žiūrovui priartėti prie galutinių išvadų.

Parodoje žiūrovo akį virpina ir netipiška pačių tapybos kūrinių stilistika, kurią būtų galima pavadinti Psichodeliniu siurrealizmu. Pasitelkdamas ryškius fluorescencinius dažus, smulkų, kaleidoskopišką potėpį, autorius kuria fantastiškas, abstrahuotas formas, išnyrančias iš pasąmonės gelmių. Menininko darbuose gausu psichodelinių įvaizdžių, suteikiančių darbams sapno estetiką. Nenuostabu, jog tarp menininko inspiratorių puikuojasi tokie vardai kaip žymiausias ispanų siurrealistas Salvadoras Dali (1904–1989 m.), lenkų kilmės distopinio siurrealizmo atstovas Zdzisław Beksiński (1929–2005 m.) bei biomechanišką meną kūręs šveicaras – Hans Ruedi Giger (1940–2014 m.). Tuo tarpu, nepralenkiama Vincento Van Gogo spalvų teorija yra didžiausias autoritetas ir A. Tarasevičiui.

Netradicinis ir dailininko tapybos procesas, kurio metu menininkas įvairiai lieja, pila bei sluoksniuoja dažus. Tačiau tai nėra atsitiktinis procesas, o veikiau suvaldytas ir sukontroliuotas kūrybinis veiksmas. Anot menininko, jis neprisiriša prie vaizduojamo objekto, dažniausiai pasikliauja improvizacija, kuri vėliau išsivysto į vaizdinius. Tokiu būdu menininkas siekia užčiuopti tą trapią liniją tarp objekto ir abstrakcijos.

Dailininkas buvo surengęs tapybos darbų parodas Klaipėdos apygardos teismo vitrinoje, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Jaunimo skyriuje, kavinėje „Kava ir menas“, restoranuose „Eldrado“ bei „Penn Station“.

Dailininkas A. Braziūnas (gim. 1970) atstovauja Lietuvos viduriniajai profesionalių menininkų kartai. Mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Lūžio metais, santvarkos kaitoje susiformavusi A. Braziūno meninė pasaulėžiūra pasižymi idealizmu, naivumu ir romantika. Ne veltui šio menininko darbai yra priskiriami romantinio siurrealizmo stiliui. Nors tapyba realistinė, tačiau vaizduojama gamta, gyvūnai ir daiktai yra transformuoti ir tarpusavyje susieti paradoksaliais ryšiais, netikėtais sugretinimais. Dažnas vaizduojamas motyvas – personifikuotas gyvūnas, išraiškingu žvilgsniu tiriantis žiūrovus ir siekiantis su jais užmegzti dialogą. O peizažas neretai priartėja prie abstrakcijos žanro, kai kada atlieka tarsi dekoratyvios scenografijos vaidmenį, kuriantį visą kompoziciją apimantį sapno įvaizdį. Įdomi dailininko kūrybos dalis – klasikine maniera nutapyti natiurmortai, primenantys viduramžių ir renesanso laikus. Itin įtaigūs paveikslai, nors vaizduoja negyvąją gamtą (sumedžiotus gyvūnus, nuskintus vaisius, uogas ir kt.), yra itin gyvybingi dėl turtingo kolorito, apgalvotų kompozicijų bei simbolistinio, romantizuoto vaizdo.

Pastaruoju laiku tradicinės molbertinės aliejinės tapybos technika nutapyti A. Braziūno paveikslai yra plataus žanrinio spektro: plėtojama figūratyvinė peizažinė, natiurmortų, animalistinė, antropomorfinių ir augalinių motyvų bei abstrahuotų vaizdinių tapyba. A. Braziūno kūrybinis pasaulis puošnus, dekoratyvus, savaip pozityvus ir visuomet romantiškas, o tradicija jo drobėse yra aktualizuota, simbolizuota ir atvira interpretacijoms.

Dailininkas yra surengęs 15 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 20 jungtinių parodų Lietuvoje ir Lenkijoje, atrankinėse parodose-konkursuose Lietuvoje, Makedonijoje, kitose Europos šalyse bei JAV.

Tapytojas A. Garjonas gimė 1950 m. Kretingos rajono Kurmaičių kaime. Nuo 1968 m. iki 1971 m. mokėsi Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete, įgijo dailiojo metalo apdirbimo specialybę. Nuo 1973 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje. Nuo 2018 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

A. Garjonas pastaraisiais metais surengė savo tapybos parodas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje („Vilksvos“, 2015), Kretingos kultūros namuose (2016), Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje (2017). A. Garjono darbai eksponuoti Žemaičių dailės muziejuje Plungėje surengtoje 7-ojoje Pasaulio žemaičių dailės parodoje, skirtoje Saulės mūšio metams paminėti (2016), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose pristatytoje jungtinėje Klaipėdos dailininkų darbų parodoje „Vakarų vėjai 2018“, dedikuotoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Aliejinė A. Garjono tapyba išsiskiria monumentaliomis, geometrizuotomis, abstrahuotomis formomis, ekspresyvia, pastoziška tapymo maniera, sodria, rudeniška spalvine gama bei simbolistine, asociatyvia menine kalba. Nors dailininkas atsispiria nuo realybėje pamatytų vaizdų – gamtos, urbanistinio peizažo, – drobėse natūra savitai transformuojama, nevengiant fragmentiškumo, spalvinės segmentacijos, pripildant kiekvieną kompoziciją nuosaikiai atviromis bei nuoširdžiomis vidinio pasaulio peripetijomis.

Parodoje „Konkretus nekonkretumas“ vyrauja giežtos formos, kartais iškyla atpažįstami pajūrio, pamario motyvai, gamtos fragmentai, tačiau jie bemat išslysta iš akiračio, neleisdami žiūrovams prieiti prie galutinių išvadų, apibrėžti, įžodinti matomų vaizdinių.

Menininko kūrybinei pasaulėjautai artimiausia vokiečių ekspresionistų Ernsto Liudviko Kirchnerio (1880–1938) ir Karlo Šmito-Rotlufo (1884–1976) kūryba, kupina spalvinės improvizacijos, menininkų jausminės bei subjektyvios realybės interpretacijos.

Parodoje atsiskleidžia kiek netipiška dailininko kūrybinė kryptis, kurioje susipina nežemiškų būtybių vaizdavimas, beribė tarpžvaigždinė atmosfera, laki fantazija ir visa persmelkiantis minties lengvumas, pozityvumas, virtuoziškai įvaldyta akvarelės technika.

Tapytojas V. Bogatyriovas gimė 1945 m. Tolimuosiuose Rytuose, jūrininko šeimoje. 1976 m. baigė Sankt Peterburgo dailės akademiją. Po studijų išvyko į Vilnių, o nuo 1982 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Dailininkas yra polistilistas, savo kūryboje išbandantis įvairiausias dailės technikas ir sritis – tapo vaizdingus istorinius ir lyrinius kraštovaizdžius, turtingus natiurmortus, portretus, fantastinius paveikslus, kuria dekoratyvines plokštes, grafiką ir skulptūras. Pastarąjį dešimtmetį jis daug dėmesio skiria akvarelei, demonstruodamas aukštą meistriškumo lygį, šio dailės žanro vitališkumą ir grožį.

Nuo 1992 m. V. Bogatyriovas yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių, šalies ir miesto parodų, surengė 50 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos, Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, JAV muziejai ir privatūs kolekcininkai. Dailininkas jau 13 metų yra tarptautinio vaikų piešinių konkurso „Slaviškas pavasaris“ žiuri pirmininkas.

V. Bogatyriovas 12 metų aktyviai bendradarbiauja su Kauno Eglės galerija, kasmet organizuojančia personalines dailininko parodas.

„Nėra nieko fantastiškesnio už tikrovę tam, kuris gali pažvelgti į jos akis. O mūsų pasaulis yra toks turtingas ir įvairus, kad visai nebūtina ieškoti įkvėpimo tolimoje erdvėje – tereikia atidžiai pažvelgti, ir kiekviename vandens lašelyje galime pamatyti visą visatą“, – įsitikinęs parodos autorius.