Kai pirmą kartą "Kauno dienos" žurnalistai kalbėjosi su Žydrūnu, buvo 2019-ųjų vasara. Tada 36-erių vyras dar gyveno gatvėje, o naktimis glausdavosi apšiurusiame apdegusio medinio namo sandėliuke. Tąkart didžiausias jo prašymas buvo padėti susirasti darbą, kuris taptų stimulu stengtis iš naujo visomis išgalėmis kibti į gyvenimą. Iki tol darbai, kuriuos Žydrūnui pavykdavo susirasti, būdavo trumpalaikiai, o atlygis – kuklus. Tačiau, kai žmonės, pas kuriuos vyras dirbdavo, sužinodavo, kad jis yra grįžęs iš įkalinimo įstaigos, kur už žmogžudystę praleido ilgus metus, paprašydavo palikti darbo vietą.

Tada visos viltys pakilti iš bedugnės subliūkšdavo – vėl likdavo tik gatvė, kurioje sukiojosi dažnai girtaujančių kitų benamių draugija, tekdavo rinkti tuščius butelius iš konteinerių ar prašyti išmaldos.

Būtent prie konteinerio įvyko lemtingas susitikimas su kauniete Edita Grudzinskaite.

„Benamiai, kurie užkalbindavo mane arba aš juos, turėjo savo gyvenimo filosofiją – gal ir skųsdavosi dėl kažko, bet nenorėjo nieko keisti.  Žydrūnas buvo kitoks. Jis nuo pat pirmojo mūsų pokalbio vis šnekėjo apie tai, kad norėtų gyventi kitaip, bet nesiseka. Papasakojo visas istorijas, kai jį išmesdavo iš darbo sužinoję, kad jis sėdėjo kalėjime, apie tai, kad išsižadėjo broliai ir seserys. Žydrūnas buvo visiškai vienas, nes jį atstūmė visi – ir artimi žmonės, ir tie, su kuriais bandė užmegzti ryšį. Apie visa tai jis kalbėjo labai skausmingai“, – mintimis į pirmojo susitikimo dieną sugrįžo Edita.

Tąkart ji pažadėjo, kad jei Žydrūnas laikysis susitarimo: už pinigus, kurių moteris sakė jam davusi ne kartą, nusipirks sau maisto arba kitų būtinų daiktų, o ne išleis alkoholiui, ji jam padės. Tiesa, Edita atvira – tada ji nė nenumanė, kaip padės.

Svarbu: E.Grudzinskaitė tiki, kad ši istorija gali įkvėpti kitus – tiek užribio žmones, tiek norinčius, bet nedrįstančius kažkam padėti. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Sprendimus diktavo laikas. Matydama Žydrūno pastangas, po kurio laiko kaunietė leido jam apsigyventi savo sklype, kur, nugriovus seną namą, liko stovėti ūkinis pastatas. Prie jo 2019-ųjų gruodį vyras jau puošė Kalėdų eglutę ir pamažu kūrė namų jaukumą naujoje savo pastogėje. Tiesa, padėdama prie konteinerio sutiktam benamiui, Edita nenorėjo šmėžuoti žiniasklaidoje, nes, pasak jos, geri darbai, jei jie daromi iš širdies, daromi tyliai. Tačiau dabar, sako kaunietė, jau yra kuo pasidžiaugti.

Ši istorija gali įkvėpti kitus – tiek žmones, gyvenančius užribyje, tiek norinčius, bet nedrįstančius kažkam padėti. „Ilgainiui supratau, kad „tyliai“ – tai tavo santykis su tuo, ką darai, bet kalbėti apie tai, matyt, reikia. Gal tai kažką padrąsins padėti ir palengvins kasdienybę – nebūtinai benamiams, bet kuriam žmogui. Visiems, ir Žydrūnui, sakiau, kad galiu būti ramsčiu, padėsiančiu eiti, bet kojos yra jų ir nueiti turės jie patys. Todėl mano nuopelnas čia mažiausias – tai jo sėkmės istorija“, – sakė moteris.

Buvo paslydimų

„Tame sklype, kurį nusipirkau po skyrybų, buvo senas namas ir ūkinis pastatas. Kadangi abu pastatai – beverčiai, nusprendžiau, kad namą reikia nugriauti ir išlieti naujus pamatus. Tuomet ūkinio pastato liepiau negriauti, nors statybininkai ir sakė, kad vėliau teks mokėti dvigubai nei darbus atliekant vienu metu. Tokiam savo sprendimui neturėjau jokio racionalaus paaiškinimo, bet paprašiau ūkinį pastatą palikti. Po metų sutikau Žydrūną. Tada man toptelėjo mintis, kad jame gali gyventi jis. Ten yra du kambariai. Aišku, nebuvo komunikacijų, elektros – turėjau įvesti. Ūkiniame pastate pastatėme krosnelę, viryklę ir kitus būtiniausius daiktus, kuriuos padovanojo geros valios žmonės, šį tą pirkome ir už jų pervestus pinigus. Labai dėl to džiaugiuosi, nes kiek teko prašyti žmonių pagalbos, jie geranoriškai sutikdavo padėti. Kai dėkodavau už pervestus 20 ar 50 eurų, man sakydavo: pervesti pinigus – lengviausias darbas, kurį galime padaryti. Vėliau padėjo net ir kaimynai, nors iš pradžių dėl sprendimo apgyvendinti Žydrūną nuėjau pragaro kelius“, – atviravo pašnekovė.

Vienu metu buvau pagalvojusi, kad aš – kvaila, nes tokie žmonės tikrai nesikeičia. Dažnai Žydrūnui primindavau: nepamiršk, kur mes susitikome. Jei taip elgsiesi, grįši ten pat.

Iš pradžių, neslėpė Edita, ūkiniame pastate apgyvendintas vyras vedėsi draugus, triukšmavo, gėrė. Todėl teko turėti reikalų ir su pareigūnais. „Kaimynai manęs klausdavo: ponia, ką čia sugalvojote? Ir prašė Žydrūną iškeldinti. Pavargau klausyti tokių šnekų ir mandagiai atsikalbinėti, todėl pasakiau jiems, kad čia yra mano sklypas – kas jame nori, tas gyvena. Ir paprašiau skambinti man tik tada, kai dėl Žydrūno elgesio kreipsis į pareigūnus. Jei tokių iškvietimų bus daug, tuomet aš galvosiu, kokį sprendimą priimti“, – pasakojo kaunietė.

Kalbančių apie tai, kad Edita ant savo pečių užsikrovė rūpestį, nes tokie žmonės kaip Žydrūnas nesikeičia, buvo ne vienas. Palaikė tik artimiausi – tėvai ir vaikai.

Žydrūnas Kalundis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Ir iš tiesų pokyčių teko palaukti ne dieną. Pirmąjį pusmetį situacija buvo nepavydėtina, antrąjį – viskas šiek tiek atlėgo. Po metų Edita pasakojo galėjusi lengviau atsikvėpti, nes šunybės, kurias Žydrūnas krėtė, baigėsi.

„Vienu metu buvau pagalvojusi, kad aš – kvaila, nes tokie žmonės tikrai nesikeičia. Dažnai Žydrūnui primindavau: nepamiršk, kur mes susitikome. Jei taip elgsiesi, grįši ten pat“, – tarstelėjo kaunietė.

Atsakomybė už kitą

Edita pasakojo, kad kartais Žydrūną pasikviesdavo ir į namus. Pavalgyti, nusiprausti ar išsiplauti drabužius. Nors ne vienas patarė būti atsargiai, kad nenutiktų nelaimė, juk sutiktas vyras – buvęs kalinys, moteris sakė jo nebijojusi.

„Aš nebijau. Bendraudama jaučiau tą žmogų. Apie tai, kad jis galėtų mane nužudyti ar kitaip nuskriausti, nė nesvarsčiau. Vienintelis dalykas, kurį jutau, buvo atsakomybė ir nerimas už žmogų, kurį pažadėjau vesti už rankos. Nežinojau, ar sugebėsiu, nes nesu nei psichoterapeutė, nei psichiatrė, nei socialinė darbuotoja – tik moteris, turinti įvairios gyvenimiškos patirties“, – atviravo Edita.

Dėl to ji konsultavosi ir su kunigu Kęstučiu Dvarecku, bendraujančiu su asocialiais ir priklausomybių turinčiais žmonėmis, bei su draugais psichiatrais. Ką daryti, moteris teigė žinojusi, bet klausdavo patarimų, ko nedaryti, kad nesuklystų.

Žydrūnas Kalundis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Kaunietė neslėpė – buvo ir tokių, kurie manė, kad prie konteinerio sutiktam benamiui ji padeda tik dėl garbės ir viešumo. Toks požiūris ją nuliūdino, nes moteris sakė apie tai niekada negalvojusi.

„Supratau, kad mano pagalbą Žydrūnui kiekvienas žmogus mato iš savo varpinės. Kitaip tariant, jei kažkas atsidurtų mano situacijoje, tikriausiai padėtų kitam dėl garbės. Aš niekada nepagalvočiau, kad žmogus, darantis gerus darbus, juos daro dėl viešumo. Net jei apie jį nuolat rašytų spauda, nes suprantu, kas slypi už pagalbos. Visiems iš šalies galbūt atrodo, kad tai labai lengva, bet taip nėra. Tai daugybė laiko, energijos, įtampos, nerimo ir kitų dalykų, kuriuos turi išgyventi vienas“, – be užuolankų kalbėjo Edita.

Prilygina stebuklui

Šiandien, kai Žydrūnas jau žengė ne vieną sėkmingą žingsnį, jis net fizine prasme atrodo itin pasikeitęs – veide mažiau asocialumo. Ne kartą užsukęs pasisvečiuoti į namus, kuriuose gyvena Edita, buvo apsivilkęs marškinius ir švarką.

Moteris ne pirmus metus pakviečia Žydrūną per šv.Kalėdas prisėsti prie šventinio stalo kartu su jos artimaisiais. Taip buvo ir šiemet. „Neseniai jo paklausiau: Žydrūnai, ką rašytum Kalėdų Seniui? Pasakė, kad norėtų sportinio kostiumo su trimis juostelėmis. Buvau išvykusi į Angliją ir nupirkau jam „Adidas“. Ant kelnių klešnės yra išsiuvinėti Žydrūno inicialai. Jis pasakė: ateidamas per Kalėdas noriu būti pasipuošęs“, – šyptelėjo prieš šv.Kalėdas kalbinta kaunietė.

Edita Grudzinskaitė ir Žydrūnas Kalundis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Edita teigė ne kartą girdėjusi Žydrūną sakant, kad dabar jis – labai laimingas. Ūkinis pastatas, kuriame ji leido apsigyventi, tapo jo namais, kuriuose ryte gera pabusti, o vakare, nudirbus suplanuotus darbus, sugrįžti. „Jis laikosi distancijos, supranta, kas yra privatumas. Kai buvau išvykusi, kelis kartus parašė, bet vėliau atsiprašė, kad trukdo pasakodamas apie savo rūpesčius. Tačiau pasakė, kad esu vienintelis žmogus, su kuriuo jis gali tuo pasidalyti. Tai vėlgi yra džiaugsmas“, – sakė moteris.

Be viso to, nuo tada, kai įsikūrė ūkiniame pastate, vyras po truputį kuria ten jaukumą. Pamatęs Editos turimas vazonines gėles, užsiminė, kad savo namuose irgi norėtų jų turėti. Tad kaunietė nutarė, kad per šv.Kalėdas padovanos ne tik sportinį kostiumą, bet ir gėlę.

„Mes, žmonės, nepatyrę tokių gyvenimiškų išbandymų, retai priimame tam tikrus sprendimus, nors turime ryžto. O pažiūrėkite į Žydrūną – jis, nepatyręs nei meilės, nei saugumo, atstumtas viso pasaulio, kabinasi į gyvenimą. Sklype vasarą sodina gėles, kai pražysta, nuskina, sėda ant dviračio ir atveža man. Tai – kaip stebuklas. Galbūt daugybė tokių žmonių ir nesikeičia, bet jei kas nors kiekvienam benamiui realiai ištiestų pagalbos ranką, manau, kad viskas įmanoma... Labai daug kalbama apie socialinę pagalbą. Sistemos tarsi ir sukurtos, kad tarnautų ir padėtų žmogui, bet kai nėra asmeninio priėjimo prie jo situacijos, tai niekas ir nesikeičia nei jų gyvenime, nei visuomenėje“, – svarstė pašnekovė.

Suteikto šanso galia

Pasakodamas apie praėjusį laiką nuo tada, kai pastarąjį kartą 2019-aisiais kalbėjosi su "Kauno dienos" žurnalistais, Žydrūnas taip pat entuziastingai, kaip ir Edita, prabilo apie pokyčius, kuriuos jam jau pavyko pasiekti. Tačiau išliko atviras – pirmus trejus metus buvo pakilimų ir nuopuolių.

„Viskas apsivertė aukštyn kojomis – atsisakiau senų draugų, nes nenorėjau gyventi gatvėje, gerti alkoholį ar vartoti narkotikus. Kai kurie tuomečiai draugai jau tada, kai apsigyvenau ūkiniame pastate, buvo mane apvogę – išnešė ir pinigus, ir dokumentus. Pažadėjau Editai, kad kibsiu į gyvenimą taip, kaip moku, kaip galiu“, – atviravo Žydrūnas.

Viskas apsivertė aukštyn kojomis – atsisakiau senų draugų, nes nenorėjau gyventi gatvėje, gerti alkoholio ar vartoti narkotikų.

Kai prireikia, vyras už atlygį padeda žmonėms atlikti tam tikrus darbus. To pakanka, sakė jis, kad patenkintų savo ir šuns, kurį augina, poreikius.

Kalbėdamas apie netolimus planus vyras užsiminė, kad norėtų sutikti moterį, su kuria kartu galėtų kurti savo ateitį. „Mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – buvo ir nuopuolių, ir ašarų. Sėdėjau gatvėje ištiesęs ranką, neturėdamas nei ką valgyti, nei atsigerti. Todėl norisi viską pamiršti ir pradėti iš naujo, kad gyvenimas klestėtų, o ne būtų toks, koks buvo. Be pagalbos, kurią man suteikė Edita duodama šansą pasitaisyti, vienas tikrai nebūčiau pasiekęs to, ką pasiekiau dabar. Anksčiau daugelis žmonių mane išnaudodavo kaip pigią darbo jėgą. Dabar to neleidžiu ir galiu drąsiai pasakyti, kad gyvenu, o ne egzistuoju“, – atviravo pašnekovas.

Edita Grudzinskaitė ir Žydrūnas Kalundis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pasak Žydrūno, šiandien jam visai nesvarbu, ką apie jį šneka kiti. „Liežuvis – be kaulo, tegul žmonės kalba, ką nori, o man svarbiausia – gyventi“, – užtikrintai kalbėjo vyras, o paprašius įvardyti, ko šiuo metu jam vis dar labiausiai trūksta, nedvejodamas pasakė – tik laimės ir žingsnių į priekį, nes visa kita jis jau turi.

Svarbiausia – tikėti

Edita sakė, kad netgi jei kas atsuktų laiką atgal, ji neabejotinai kartotų savo poelgį ir padėtų Žydrūnui. Nors ir ne visada tokios istorijos virsta sėkmės istorijomis.

„Tai, ką tu įdėsi ir atiduosi kitam geriausio, ir yra tavo indėlis į tavo paties gyvenimo kraitį. Dėl ko mes čia gyvename? Manau, kad jei žmogus mato prasmę padėdamas kitam, reikia bandyti. Tikrai ne kartą buvau supykusi ant Žydrūno, nusiminusi ir kurį laiką neskambinau. Tai normalu, nes kiekvienas mes išgyvename ir pakilimų, ir kritimų. Bet vis tiek manau, kad reikia eiti, daryti ir tikėti“, – įkvepiančiai kalbėjo moteris.

Edita Grudzinskaitė ir Žydrūnas Kalundis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Be to, Žydrūnas yra įrodymas to, kad gerumas – užkrečiamas. Kai Edita stengėsi padėti vienam jaunuoliui ir prašė galinčių prisidėti žmonių pagalbos, 10 eurų į Editos sąskaitą pervedė ir Žydrūnas, sakydamas: aš nepamiršau, kaip man padėjai, todėl ir aš padėsiu kitiems. „Žydrūnas visuomet tikėjo stebuklais. Aš jam linkiu ir toliau tikėti, kad gyvenime stebuklai įmanomi. Tačiau, kad įvyktų stebuklas, pats žmogus turi padaryti judesį link jo. Linkiu, kad jam užtektų motyvacijos laikytis tos krypties, kuria pasirinko eiti“, – linkėjo kaunietė.

Jautrią sūnaus istoriją Dominyko mama Aušra "Kauno dienai" pasakojo 2021-ųjų gegužę. Būtent tada ji užsiminė ir apie vaikų neurochirurgą T.S.Parką, JAV, Misūrio valstijoje, atliekantį operacijas vaikams, kuriems diagnozuotas cerebrinis paralyžius, lydimas spastinės diplegijos potipio. Žmonės, turintys šį neurologinį sutrikimą, dažniausiai pasireiškiantį vaikystėje, kenčia nuo perdėto raumenų tonuso padidėjimo, vadinamo spastiškumu. Jis išsiskiria raumenų standumu ir refleksais tik kojose, o rankų raumenys pažeidžiami retai.

Tačiau gegužę dar buvo sunku nuspėti, kaip pasisuks įvykiai, lemsiantys mažo berniuko tolesnę būtį, nes tėvams vilties teikiančių dviejų Dominykui reikalingų operacijų, įskaitant kelionę į JAV ir pooperacinį reabilitacinį periodą, įvardyta kaina buvo 75 tūkst. eurų.

Šią šešiamečio svajonę tąkart atidavus į geros valios žmonių rankas, aukojamų lėšų suma specialiai šiam tikslui sukurto labdaros ir paramos fondo sąskaitoje ėmė sparčiai augti. Atsižvelgiant į šį faktą, gruodį rezervuotą pirminę operacijos datą, surinkus pinigus greičiau, nei tikėtasi, pavyko net paankstinti.

"Kadangi suma sąskaitoje sparčiau pradėjo augti jau gegužę, jos pabaigoje jau beveik turėjome lėšų, reikalingų operacijos depozitui, kurį reikėjo išsiųsti norint paankstinti datą. Kreipiausi į Sent Luiso vaikų ligoninę, sakydama, kad mes jau galime stoti į vadinamąją atšaukimo eilę. Kažkas buvo atšaukęs savo operaciją, todėl mums iš karto rezervavo vietą rugpjūčio 20 d.", – prisiminusi džiaugėsi mažojo Dominyko mama Aušra.

Laukė netikėtumas

Viskas ir toliau klostėsi sklandžiai – iki birželio vidurio berniukui gydyti buvo suaukota apie 50 tūkst. eurų, bet suma tebeaugo. Todėl rugpjūčio 16-ąją šeima iš Lietuvos išskrido į JAV, kur buvo suplanuota sūnaus operacija. Atsižvelgiant į tenykščių medikų rekomendacijas, mažąjį Dominyką kelionėje lydėjo ne tik mama Aušra, bet ir tėtis Artūras bei jaunėlis brolis Oskaras.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

"Skridome trimis lėktuvais. Kelionė iki Sent Luiso (miesto, esančio JAV, Misūrio valstijoje, – aut. past.) truko maždaug 22 valandas. Rugpjūčio 18-ąją apsilankėme pas neurochirurgą T.S.Parką. Kitą dieną Dominyko būklę įvertino kineziterapeutai, atlikdami visus matavimus – kiek išsitempia kojos, kokie yra jų kampai ir dydžiai, sūnui dar turint spastiškumą. O rugpjūčio 20-osios rytą Dominykas jau buvo guldomas operuoti", – pasakojo pašnekovė.

Tačiau tada įvykiai pasisuko kiek netikėta linkme. Kai vaikų ligoninės personalas paruošė berniuką operuoti, jiems įtarimų sukėlė mažojo paciento kosulys. Atliktas testas patvirtino – Dominyko organizme buvo aptiktas įprastas virusas, kuriam būdingi peršalimo simptomai – sloga, kosulys ar gerklės skausmas.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

"Sūnus kosėjo, jam buvo šiek tiek užsikimšusi nosis, todėl operaciją medikai nusprendė atidėti. Iš ligoninės gydyti viruso tik arbatomis keliavome į nuomojamus namus, kuriose esame apsistoję. Dominykui pasveikti pavyko per kelias dienas. Todėl buvo suplanuota kita operacijos data – rugpjūčio 26-oji", – atviravo šešiamečio mama.

2,5 valandos

"Tądien viskas buvo gerai – medicinos seselė pasikvietė mus į ligoninės laukiamąjį, nusivedė į priešoperacinę palatą, kur pamatavo sūnui kraujospūdį, paklausė širdelės, patikrino pulsą ir visus kitus pagrindinius rodiklius. Tada su šiltomis servetėlėmis nuvalė visą kūną, apvilko pižamą ir davė išgerti migdomųjų. Kai juos išgėrė, Dominykas tapo ramesnis, nors operacijos tikrai labai laukė. Sūnus vis klausinėjo: "Kada mane išveš? Kada gi pagaliau? Ar tikrai šiandien veš?", nes praeitą kartą neišvežė, nors irgi laukė", – šyptelėjo moteris.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Kai berniukas buvo nuvežtas į operacinę, medikų personalas davė jam daugiau migdomųjų. Tik visiškai mažajam pacientui užmigus, įvedė kateterius. Kaip pasakojo Aušra, jai laukiant ligoninės laukiamajame, gydytojai apie sūnaus operacijos eigą telefonu ją informuodavo kas valandą. Viskas truko 2,5 valandos. Operacijai pasibaigus, kol Dominykas dar miegojo, medikai atliko jam epidurinę nejautrą, kuri veikė dvi dienas, apsaugodama jį nuo galimų pooperacinių skausmų.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

"Paskui sūnų nuvežė į pooperacinę palatą, o į laukiamąjį papasakoti man, kaip sekėsi operacija, atėjo neurochirurgas T.S.Parkas. Jis džiaugėsi, kad viskas pavyko gerai. Tuomet mane nuvedė pas Dominyką ir mes pradėjome jį žadinti. Močiutė buvo paprašiusi, kad sūnų pažadinčiau įžnybdama jam į žanduką – į vieną nuo jos, į kitą – nuo manęs. Taip ir padariau. Jis šypsojosi ir, atrodė, kad net bandė juoktis", – prisiminusi svarbią dieną sakė Aušra.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Kai mažasis pacientas buvo nuvežtas į palatą, mamos vis klausė, kodėl jam reikia gulėti lovoje, nors anksčiau jiedu ir buvo kalbėjęsi, kad taip gulėti po operacijos berniukui teks dvi dienas. "Svarbiausias dalykas, kurio sūnus laukė, – kada galėsime užsisakyti maisto. Čia kiekvienas pacientas turi savo planšetę, per kurią galima užsisakyti maisto, žiūrėti filmus, valdyti televizorių. Tačiau personalas mums patarė, kad būtų geriausia, jei Dominykas nevalgytų iki ryto, – galėjo tik atsigerti – tai buvo išgelbėjimas", – šyptelėjo pašnekovė.

Sparti reabilitacija

Pirmoji naktis po operacijos, prisiminė Aušra, sūnui nebuvo sudėtinga – didžiąją jos dalį jis miegojo nejusdamas jokių skausmų, nes vis dar veikė epidurinė nejautra. Tačiau kita diena ir naktis buvo šiek tiek sunkesnės, nes kas keturias valandas berniuką reikėjo paversti tai ant vieno, tai ant kito šono.

Jau penktą dieną po operacijos jis darė daugiau nei, atrodytų, pats gali – norėjo keltis, ropoti.

"Antrą naktį Dominykas juto raumenų spazmus, kurie yra natūralus reiškinys po tokios operacijos. Jie buvo šiek tiek skausmingi, todėl naktis praėjo sunkokai. O trečią dieną atėjusi kineziterapeutė sūnaus kojoms jau atliko tempimo pratimus. Tai man atrodė netikėta, nes pati bijojau berniuką net priliesti, bet, pasirodo, kojų raumenis – pėdų ir blauzdų – jau buvo galima ir reikėjo tampyti. Kineziterapeutė parodė pirmuosius pratimus. Aštuntas iš jų, kai Dominykui reikėjo apsiversti ant pilvo, buvo itin skausmingas – sūnus tikrai stipriai verkė", – neslėpė šešiamečio mama.

Procesas: Aušra pasakojo, kad grįžęs namo Dominykas keturis penkis kartus per savaitę turėtų sportuoti padedant kineziterapeutui. / Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Tądien berniukui nustojo veikti epidurinė nejautra ir skausmo malšinamieji buvo leidžiami tik per kateterį. Tačiau ketvirtą dieną buvo išimtas ir jis – nuo tada skausmas malšintas tik geriamaisiais vaistais. Bėgant dienoms, esama situacija, mamos teigimu, lengvėjo net ne dienomis, o kone valandomis.

"Kojų raumenų tempimo pratimai tapo nebeskausmingi ir nesudėtingi. Sūnaus kojytės dabar yra nebeįtemptos. Tada vaikščioti jis dar nesimokė, bet jau buvo sodinamas į vežimėlį ar ant suoliuko, dėliojo lego. Didžiausia jo baimė buvo judėti, nes kiekvienos praėjusios dienos prisiminimai buvo baisesni nei išaušusi nauja diena. Tačiau, kai sūnus nugalėjo šią savo baimę ir suprato, kad šiandien jam yra geriau, nei buvo vakar, atlikti parodytus pratimus sekėsi vis lengviau. Jau penktą dieną po operacijos jis darė daugiau nei, atrodytų, pats gali – norėjo keltis, ropoti", – džiaugėsi Aušra.

Tačiau daugeliui Dominyko judesių reikėjo pagalbos, norint išlaikyti 90 ° kampus, kad nugara nebūtų per daug sukama mechaniškai. Kai berniukas pats ją suko – viskas gerai, o kitiems reikėjo pasaugoti, kad neužgautų. Visiškai atgauti gebėjimus, kurių turėjo prieš operaciją, sakė Aušra, sūnus turėtų per tris keturias savaites.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Graži tradicija

Tiesa, Sent Luiso vaikų ligoninę mažasis Dominykas prisimins ne vien dėl to, kad jam čia buvo atlikta labai laukta apatinės nugaros dalies operacija, bet ir dėl to, kad mažieji pacientai, kurie, kaip ir jis, atvyksta čia iš Lietuvos, tęsia svarbią tradiciją.

"Dominykas gavo knygutę, pavadintą "Drakonas Spastika", kurią jam perdavė berniukas, operuotas anksčiau. Vieno iš mažųjų pacientų, atvykusių į šią ligoninę operacijos, mamos idėja buvo ta, kad ši knygutė keliautų iš rankų į rankas pas Lietuvos vaikus, kurie Sent Luiso ligoninėje gydosi cerebrinį paralyžių, lydimą spastinės diplegijos potipio", – šyptelėjo pašnekovė.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Pasak jos, minėtoje knygutėje pasakojama apie drakoną Spastiką, kurį per operaciją nugalėjo riteris – neurochirurgas T.S.Parkas. "Po operacijos Dominykas visa tai prisiminė ir žaisdamas, pavyzdžiui, pamatęs krokodilą, sakydavo: "Va, čia – drakonas Spastika, jis jau nugalėtas, jau nebėra – išskrido!" – teigiamas sūnų užplūdusias emocijas prisiminė moteris.

Dar viena gera žinia

Kai dienraščio žurnalistai dar gegužę kalbėjosi su mažojo Dominyko mama, manyta, kad berniukui reikės atlikti dvi operacijas.

Berniuko sveikatos būklę iki atvykstant į JAV vaikų neurochirurgas T.S.Parkas vertino tik nuotoliniu būdu. Aušra tąkart užpildė specialią anketą ir į Misūrio valstiją nusiuntė sūnaus smegenų kompiuterinės tomografijos tyrimą, stuburo ir klubų rentgeno nuotraukas bei 14 min. trunkančią filmuotą medžiagą, kurioje buvo matyti įvairios berniuko judėjimo pozos.

Stebi: savo prognozes jau po operacijos T.S.Parkas įvardys pasibaigus reabilitacijai. / Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Tada žadėta, kad berniukas galės savarankiškai vaikščioti, nors nueinant didesnius atstumus jam vis dėlto ir gali prireikti lazdų. Dabartines savo prognozes jau po operacijos T.S.Parkas, pasak Aušros, įvardys pasibaigus reabilitacijai. Tačiau, įvertinęs šešiamečio būklę po pirmosios operacijos, ortopedas šeimai pasakė džiugią žinią – vis dėlto, blauzdų raumenų pailginimo operacijos jų sūnui atlikti nereikės. "Didžiajai daugumai vaikų reikalingos abi operacijos, o Dominykas – išimtis!" – džiugesio neslėpė Aušra.

Dės pastangas

Mažasis Dominykas su mama, tėčiu ir jaunėliu broliu į Lietuvą sugrįš rugsėjo 24-ąją. Tačiau, baigus reabilitacijos kursą Sent Luiso vaikų ligoninėje, ne mažiau pastangų teks įdėti ir atvykus  į gimtinę. Sūnus, sakė mama, jau dabar džiaugiasi savo fizinėmis galimybėmis ir trykšta noru siekti dar geresnių rezultatų. Tad motyvacijos sportuoti dėl tikslo – būti savarankiškesniam – apstu.

"Gavome rekomendacijų, kaip sportuoti. O išvykstant gydytojas duos dar smulkesnį aprašą, kaip tiksliai ir kokius pratimus atlikti. Tempimo pratimus, mes, tėvai, turėsime sūnui padėti atlikti du kartus per dieną, o dar apie valandą su juo turėtų dirbti kineziterapeutas. Grįžęs namo Dominykas keturis penkis kartus per savaitę turėtų sportuoti padedant kineziterapeutui", – detalizavo pašnekovė.

Pasisekė: džiugi žinia, kad Dominykui nereikės antros operacijos. / Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Nors šiuo metu, atviravo Aušra, geros valios žmonių suaukotų lėšų turėtų užtekti bent vienų metų reabilitacijai Lietuvoje, tačiau sūnaus vardu pavadinto labdaros ir paramos fondo ji neuždarys, nes nenustatytas reabilitacijų pabaigos laikas – jų turint cerebrinio paralyžiaus diagnozę reikia nuolat. "Sumažinus spastiškumą įdarbinami tie raumenys, kurie dėl anksčiau turėto spastiškumo negalėjo būti tinkamai treniruojami. Juos svarbu stiprinti", – tarstelėjo Dominyko mama.

Negailestinga diagnozė

Negailestingą 32-ąją nėštumo savaitę gimusio sūnaus diagnozę – cerebrinį paralyžių, lydimą jo potipio – spastinės diplegijos, iš medikų Dominyko tėvai išgirdo tada, kai sūnui buvo metai ir trys mėnesiai. Būtent dėl minėto smegenų paralyžiaus, turinčio įtakos raumenų kontrolei ir motorinei koordinacijai, berniukas, atėjus laikui, nė nebandė sėstis ar vaikščioti, jo kojos išliko įtemptos, o apatinė stuburo dalis – netvirta. Todėl mažylis kentė nuolatinius raumenų skausmus.

Įveikti šių problemų berniukui tada nepadėjo ir pagrindinis gydytojų rekomenduotas vaistas – sportas. "Ieškodami vaisto, padarysiančio stebuklą, išbandėme įvairius metodus, bet metai bėgo, ir supratome, kad vien tik sporto Dominykui nepakanka, nors jis sportuoja išties daug ir noriai", – sakė gegužę "Kauno dienos" žurnalistų kalbinta klaipėdietė Aušra.

Laukia: mažasis Dominykas su mama, tėčiu ir jaunėliu broliu atgal į Lietuvą sugrįš rugsėjo 24-ąją. / Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Siekdama padėti sūnui, moteris sužinojo apie neurochirurgą, JAV, Misūrio valstijoje, atliekantį apatinės nugaros dalies operacijas sumažinant spastiškumą visam laikui. Kad išpildytų berniuko svajonę ir išvaduotų jį iš nuolatinių raumenų skausmų ir įžiebtų viltį savarankiškiau judėti, moteris įkūrė sūnaus vardu pavadintą labdaros fondą, kuriame surinktos lėšos šią svajonę pavertė realybe.

Norintys prisidėti prie tolesnio Dominyko sveikimo gali tai padaryti:

Gavėjas: Dominyko labdaros ir paramos fondas

Įmonės kodas: 305694446

Bankas: Swedbank

Sąsk. Nr. LT887300010166710820

SWIFT (BIC) kodas: HABALT22

Mokėjimo paskirtis: Dominykui

Pareikšti sutikimą po mirties transplantacijai paaukoti organus ir audinius gali kiekvienas pilnametystės sulaukęs asmuo. Tai padaryti galima užpildžius sutikimą internetu https://ntb.lt, visose gydymo įstaigose bei „Eurovaistinės“ vaistinėse.

12 metų lygoje praleidęs krepšininkas savo neįtikėtiną sėkmės istoriją papasakojo socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje. Kaip paaiškėjo, G. Arenasas gegužės 12-ąją išskubėjo iš namų, kad spėtų į degalinę, kurioje pasirenka skaičių kombinaciją bei dalyvauja loterijoje.

Buvęs krepšininkas greitai suprato, kad namuose paliko piniginę ir su savimi turi tik 10 dolerių, tačiau prie G. Arenaso priėjo benamis, prašydamas pinigų.

Triskart NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyvis atsakė, jog turi tik 10 dolerių kupiūrą, tačiau sutiko benamiui duoti 5 dolerius, o likusius pasilikti kurui. Vyras, užkalbinęs buvusį žaidėją, paklausė, kur G. Arenasas keliauja. Kaip pasakojo pats krepšininkas, jis, nieko nepagalvodamas, pamelavo ir pasakė, kad vyksta į tolimesnę degalinę.

Benamis antrino, kad G. Arenasui nepavyks nukeliauti į kitą degalinę už 5 dolerius, todėl pasiūlė kompromisą.

„Pasilik dešimt dolerių sau, o kai laimėsi loterijoje, galėsi man duoti 20 dolerių“, – krepšininkui rėžė elgeta, teigdamas, kad laimėti tikrai pavyks.

Deja, G. Arenasui, atvykus į norimą degalinę, nepavyko sužaisti loterijoje, kadangi ji jau buvo užsidariusi.

Istorija, regis, būtų tuo ir pasibaigusi, tačiau kitą dieną krepšininkas sulaukė trumposios žinutės, kurioje – sveikinimas laimėjus 300 tūkst. dolerių. Pirmoji amerikiečio mintis, žinoma, buvo, jog tai sukčių triukas, todėl nekreipė dėmesio į sulauktą pranešimą, juk jokioje loterijoje vyras nespėjo sudalyvauti.

Tą dieną G. Arenasas nukeliavo į degalinę, kaip įprasta, sudalyvauti loterijoje, tačiau liko nustebintas – degalinės savininkas pranešė, jog buvęs žaidėjas iš tikrųjų laimėjo loterijoje, jis pats jį informavo trumpąja žinute.

„Man jis pasakė, kad laimėjau 300 tūkst. dolerių. Sakiau, kad loterijoje vakar nedalyvavau, o degalinės savininkas atsakė, kad mano skaičius jis prieš degalinės uždarymą suvedė už mane“, – instagrame dėstė krepšininkas.

Buvusi NBA žvaigždė pasakojo, kad susirado prie degalinės buvusį benamį ir atidavė „jam priklausančią laimėjimo dalį“.

„Jis pašoko ir 5 minutes mane apkabinęs verkė“, – pasakojo G. Arenasas.

Krepšininkas mano, kad jo kilniaširdiškas poelgis palaimino loterijos bilietą.