Anot organizatorių, čempionate planuoja dalyvauti 47 šienpjoviai, tarp jų 14 moterų. Šienpjoviai atvyks iš Šilutės, Klaipėdos, Plungės, Biržų, Alytaus, Vilniaus.

Šienaujantys dalgiais susirungs dėl metų šienpjovio ir metų šienpjovės titulų. Antrą kartą vyksiančio čempionato vieta išlieka ta pati – Nemuno deltos regioniniame parke esančios pievos.

„Šiose pievose klestėjo ir tebeklesti gausybė paukščių – jų gausa neatsiejama nuo regione praktikuojamos šienavimo tradicijos, išsaugančios paukščių įvairovę. Nemuno deltos pievos yra rečiausio Europos giesmininko – meldinės nendrinukės – perimvietės“, – sako čempionatą organizuojančio Baltijos aplinkos forumo vadovas, gamtininkas Žymantas Morkvėnas.

Anot Ž. Morkvėno, šiemet čempionato programa išplėsta, joje veiklų ras ir dalgio entuziastai, ir naujokai, ir kelionių po Lietuvą mėgėjai.

„Džiaugiamės, kad į čempionatą šįmet susirinko beveik trigubai daugiau dalyvių nei pernai. Mums tai rodo, kad senasis amatas gyvas, ir jo puoselėtojams reikia bendrystės, kurią kuriame ir stipriname šiuo renginiu“, – sako Nacionalinio šienavimo čempionato iniciatorius, gamtininkas  Žymantas Morkvėnas.

Anot organizatorių, šienpjovių čempionatas ne tik prikelia užmarštin išeinantį kultūrinį paveldą, bet ir informuoja ūkininkus bei visuomenę apie ūkininkavimą santarvėje su gamta bei nykstančių rūšių apsaugos būtinybę.

Praėjusiais metais į šienpjovių čempionatą susirinko beveik 20 šio amato puoselėtojų, kurie rungtyniavo septyniomis komandomis.

Dalyvauti čempionato varžytuvėse kviečiami visi norintys. Jame dalyvauja komandos, kiekvienoje jų – po du šienpjovius. Kiekviena komanda turės nušienauti nustatytą plotą – 3 metrų pločio (2 pradalgės) ir 100 metrų ilgio. Varžytuvėms numatyta pieva, kurioje bus ūgtelėjusi 30 – 50 cm aukščio atolo žolė.

Komandos varžysis dėl šienavimo greičio ir kokybės. Nugalėtoja bus skelbiama komanda, greičiausiai nušienavusi savo pradalges, taip pat – komanda, šį darbą atlikusi kokybiškiausiai.

Greičiausiai savo pradalges įveikę šienpjoviai bus kviečiami dalyvauti ir antrame ture – individualiose šienpjovių varžytuvėse. Mažesniame plote varžysis patys greičiausi šienpjoviai, nugalėtojams bus suteikti garbingi „Metų šienpjovio“ ir „Metų šienpjovės“ titulai.

Kiti titulai, dėl kurių galės varžytis šienpjoviai – tai vyriausiasis ir jauniausiasis šienpjovys, taip pat – originaliausiai pasirodžiusi komanda.

Kaip skelbia organizatoriai, čempionate ketina rungtyniauti beveik pusšimtis šienpjovių, tarp jų 11 moterų.

Bus renkamas Metų šienpjovys, Metų šienpjovė ir "Dalgio debiutas".

Ketinama registruoti du Lietuvos rekordus: masiškiausios šienapjūtės ir greičiausio šienpjovio ar šienpjovės nušienauto ruožo.

Renginyje planuoja dalyvauti net tik praėjusių metų Lietuvos rekordininkas ir Metų šienpjovys Kozmas Auškalnis (nušienavęs 1,5 metro pločio ir 30 metrų ilgio ruožą per 2 min. 54,1 sek), bet ir JAV ambasadorius Lietuvoje, kuris ketina ir pats varžytis čempionate.

Šis renginys, anot organizatorių, yra unikali patirtis šienavimo mėgėjams ir keliaujantiems po Lietuvą aplankyti Nemuno užliejamas derlingas ir galybę paukščių priglobiančias pamario pievas, suformavusias dabar jau užmirštas pievininkų ir pelkininkų kultūras.

"Nesvarbu, ar dalgiu mosuojate nuolat, ar jį buvote paėmę tik vaikystėje, o gal dar tik apie tai svajojate, čempionate rasite jums smagių veiklų. Registruokite draugų, kolegų komandą arba registruokitės patys, rinkitės varžybas pagal savo galimybes ir interesus. Jei varžytis nenorite, atvykite pasigrožėti žolę meistriškai guldančiais šienpjoviais bekraštėse Nemuno deltos pievose", – kvietė Nacionalinio šienavimo čempionato iniciatorius, gamtininkas Žymantas Morkvėnas.

Renginys vyks Rupkalvių kaimo pievose, Šyšos polderyje, Šilutės rajone.

Čempionate varžysis tiek vakarų Lietuvai būdingas žemaitiškas šunkojis, tiek senasis Lietuviškas dalgis, kuris pjauna Dzūkijos ir Aukštaitijos pievas.

Liepos pabaiga yra itin palankus metas šienauti dėl paukščių, kadangi baigiasi perėjimo laikotarpis, sparnuočiai ruošiasi rudeninei migracijai.

Šienaujant perimvietėse sparnuočiai simboliškai išlydimi į rudeninę migraciją, parodant rūpestį, jog ir kitais metais čia sugrįžusių meldinių nendrinukių lauks ūkininkų prižiūrėtos pievos, kuriose gims nauja retųjų giesmininkų vada, teigiama pranešime.

Nacionaliniame šienpjovių čempionate gali dalyvauti tik pilnamečiai asmenys, čempionate dalyvauja komandos iš dviejų šienpjovių. Kiekviena komanda turės nušienauti 3 metrų pločio (2 pradalgės) ir 100 metrų ilgio plotą.

Varžytuvėms numatyta patogi pieva, kurioje bus ūgtelėjusi 30-50 cm aukščio atolo žolė.

Komandos varžosi greičio ir kokybės atžvilgiu. Nugalėtoja bus skelbiama komanda, greičiausiai nušienavusi savo pradalges, o taip pat ir komanda šį darbą atlikusi kokybiškiausiai.

Greičiausiai pradalges nušienavusi komanda bus vertinama sumuojant kiekvieno komandos nario laiką, per kurį buvo įveikta trasa. Teisėjai vertins ir minimalią šienavimo kokybę – pradalgėje fiksuojant nenušienautos aukštos žolės kupstus ar nepilnai nušienavus pradalges, bus skiriami baudos taškai.

Teisėjų bendru sutarimu išrinkto kokybiškiausiai nušienauto ploto komanda bus skelbiama kokybiškiausio šienpjovio kategorijos nugalėtoja.

Greičiausiai savo pradalges įveikę šienpjoviai bus kviečiami dalyvauti ir antrame ture – individualiose šienpjovių varžytuvėse. Mažesniame plote varžysis patys greičiausi šienpjoviai, o nugalėtojui bus suteiktas „Metų šienpjovio“ titulas.

Taip pat numatyta nominacija greičiausiai šienpjovių komandai – „Skriejantys dalgiai“, vyriausiam dalyviui – „Metų patirtis“, jauniausiam – „Tradicijų tęsėjas“, originaliausiai komandai – „Kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“.

Įdomūs ir labai saviti yra tradiciniai Antaninių papročiai. Šv. Antanas Paduvietis laikomas saugotoju nuo gamtos stichijų šėlsmo. Kaimo žmonės tądien melsdavosi, kad viesulai stogų nenuplėšytų, pasėlių neišguldytų. Aukštaitės moterys per Antanines linų neverpdavo, nes augančius laukuose gali „rūdas“ nudeginti. Manyta, kad tai toks reiškinys, kai kažkur toli žaibuoja, bet griaustinio nesigirdi ir augalus nuo to tariamai nusėjančios rudos dėmelės. Linų pluoštas tada nebus stiprus.

Dar keistesnis yra draudimas tądien eiti į medžioklę, mat tikėta, kad iššauta kulka sugrįžtanti atgalios ir galinti susprogdinti šautuvo vamzdį, o kartu sužeisti ir patį medžiotoją. Ar tai nebus kokios prosenoviškos mitinės būtybės, globojusios  miško žvėris, šventės aidai?

Į šventąjį Antaną maldoje kreipiamasi ieškant kokio pradanginto ar pamesto daikto. Šventojo pagalbos tikėdavosi jaunamartės, jeigu ilgai nesusilaukdavo pirmagimio. Bažnyčioje ant šv. Antano altoriaus jos uždegdavo žvakelę ir padėdavo išaustą juostelę – tokią pat, kokia perjuosiamas kūdikėlis, kai vežamas krikštyti. O netekėjusios merginos prie šio altoriaus maldoje išsakydavo savo meilingas svajones.

Neabejotinai Antaninių diena sureikšminta ir todėl, kad nuo jos būdavo pradedamas didelis vasaros darbas – šienapjūtė. Žinoma, sėkmingai užbaigus sėjos darbus. Priežodis juk sako: Šv. Antanas sėtuvę pakabina. O tada kitas priežodis: Griežlė jau rėkia, reikia eit pievų šienaut.

Retas darbas su tokia gera nuotaika, taip smagiai dirbamas. Kitados kaimai turėdavo bendras pievas. Tad ir šienapjūtė buvo bendras, talkos darbas. Išeidavo vyrai į lankas saulei tekant, kai kiekviename rasos lašelyje sutviska po mažytę vaivorykštę. Pats gamtos gražumas, pats gyvybinės energijos šėlsmas. Suskamba, sužvanga plakami dalgeliai. Išvarę pradalgę, kitą vyrai sustoja galulauky, pasirėmę ant dalgių užtraukia dainą. Šienapjūtės dainos pagal dažnai jose skambantį priedainį „valio“ vadinamos valiavimais.

Jos būdavo dainuojamos tęsiamai, lėtai, kad plauktų per visas paupių pievas, grįžtų aidu nuo miško, paupio šlaitų: Valioj mano dalgeli, valioj, valioj! Nepapustęs dalgelio, nepapjausi šienelio... Tada iš kito kaimo atsiliepia: Valioj, valioj…  Išties, valiavimas – tai tikra vyrų daina. O šienavimas – tikras vyriškas darbas. Jei jau paaugusį bernioką priims į šienpjovius – gali save skaityti tikru vyru.

Per poilsio valandėlę šienpjoviai užgroja, iš builio stiebo pasidarę skudučius, iš karklo ar sedulos – birbynėlę, lumzdelį. Vidurdienį į lauką jiems lauknešėliuose atnešami pietūs: tai žalibarščiai, rūgpienis su karštomis bulvėmis, lašinukai su svogūnais; atsigėrimui – sula, rauginta po sudygusių avižų pluta.

Keletas prosenoviškų papročių bei tikėjimų išlikę ir sutinkant pirmosios šienapjūtės dienos pabaigą. Į namus žengiančius pjovėjus šeimininkė perliedavo vandeniu, sakydama, kad šienapjūtė sausa būtų. Padedant dalgius nakčiai, juos reikia papustyti, antraip laumės ant jų jodinės, ašmenis išlankstys.

Dalgiu mūsų krašte žolė pjaunama nuo labai seniai. Archeologai randa dalgelius, įdėtus į vyrų kapus III–IV a. po Kr.  IX–XII a. dalgių forma jau labai panaši į mūsų laikų. Sakmė pasakoja, kad  dalgį žmogus gudrumu išviliojęs iš velnio. O senojoje baltų mitologijoje velnio būta ir kalviu, ir gyvulių augintoju.

Mūsų laikais  dalgį  jau tenka kabinti ant muziejaus sienos. Kaip ir daugelį kitų tradicinių darbo įrankių. Tokia istorinė lemtis teko mūsų kartai... Šiandien kaime šienaujama visai kitaip, ir sparčiau, ir lengviau, ir nepaisant oro sąlygų. O švelnų dalgio šnarėjimą pakeitė čaižus žoliapjovės burzgimas... Tad tolesnis pasakojimas tebus rekviem dalgiui, taip įprastam lietuvio rankai.

Įdomu, kad Lietuvos etnografiniuose regionuose dalgiai būdavo tveriami labai skirtingai. Yra trys pagrindinės dalgiakočių atmainos: su viena rankena ties viduriu koto, su dviem rankenomis, su viena rankena bei ranktūriu.

Dviejų rankenų dalgis vadinamas glėbiniu, nes jį reikia laikyti tarsi glėbyje; plonasis galas virš kairės rankos. O tas su ranktūriu – tai šunakojis. Vienos rankenos dalgiu pjaunama Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, glėbiniu – šiaurinėje Lietuvos dalyje, šunakoju – Žemaitijoje ir kai kur Suvalkijoje.

O tų rankenų pavadinimų – tikras margumynas! Iš liauno medžio išpjautas dalgiakotį apjuosiantis lanketas dar vadinamas balžienėliu, jungu, kojele, lankeliu, rankele, rankavėtu, rukavečiu, runkajetu. Beje, tokie pat dalgiai žinomi Baltarusijoje ir Rusijoje, net iki Uralo; ir visur jie vadinami litovkomis; pasirodo, XVI a. jie, nusižiūrėjus iš mūsų krašto, pakeitė trumpakotes rusiškas  gorbušas. O geriausius dalgius visoje Rusijos imperijoje XIX a. gamino Naujojoje Vilnioje pastatytas fabrikas.

Dalgio geležtis turi būti kieta, bet ne per daug – kad plakant netrupėtų. Gerumas būdavo bandomas braukiant peiliu ar nagu per ašmenis, lenkiant juos arba iš garso: paėmus už smaigalio, suduodama per akmenį – geras dalgis skamba ilgai, aukštu tonu.

Geležties ašmenys išploninami plakimu. Sakydavo, kad ašmenis reikia iškalti, ištinti. Antraip posakis primins:  Dalgės tinti tingėjo – šienaujant pilvą skaudėjo. Apskritai lietuvis ūkininkas labai kruopščiai rengdavosi šienapjūtei, puikiai pasiruošdavo įrankį. Todėl ir patarlių apie dalgį gausu. Štai tokių: Dalgis žolei ne brolis; Su dalgiu giedros nelauk, Atsikirto kaip dalgis į akmenį.  Ir mįslė apie dalgį graži: Juoda lydeka nėrė – žalią girią pakėlė.

Išbandys šienpjovius

2014 m. kovą trejiems metams savivaldybės pasirašyta sutartis su bendrove "Irgita" tebegalioja, tačiau savivaldybė nusprendė, kad miesto žaliuosius plotus turėtų šienauti bendrovė "Kauno švara". Savivaldybės taryba pritarė bendrovės pateiktiems paslaugų įkainiams.

"Norime patikrinti, kas dirba geriau ir pigiau: ar "Irgita", ar "Kauno švara". Tai, kad "Irgita" jau trylika metų dirba ir niekas kitas negali ateiti, atrodo keistai. Kol kas tai tik eksperimentas – "Kauno švara" šienaus 20–25 proc. miesto žaliųjų plotų", – aiškino savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas. Anot jo, "Kauno švaros" šienpjoviams bus patikėta rūpintis teritorija tarp Jonavos gatvės, Savanorių prospekto ir Islandijos plento.

Sutartyje su "Irgita" savivaldybė įžvelgė, kad neprivalo užsakyti visų joje nurodytų paslaugų ir kiekių, tad tuo ir pasinaudojo pirkdama paslaugą iš "Kauno švaros". Tokiam savivaldybės užmojui neprieštaravo ir Viešųjų pirkimų tarnyba, pritarusi sandoriui su "Kauno švara", nes tokią galimybę numato ir Viešųjų pirkimų įstatymas.

Kemsynų bus mažiau?

"Vejų šienavimo paslaugų įkainiai, kuriuos pateikė "Kauno švara", yra mažesni nei "Irgitos". "Kauno švara" yra savivaldybės kontroliuojama bendrovė, galinti savo pajėgumais užtikrinti kokybišką paslaugos teikimą", – teigiama savivaldybės tarybai parengtame dokumente. Tam, kad "Kauno švaros" šienpjoviai galėtų dirbti, bendrovei reikės įsigyti naujos technikos.

"Kauno švara" siūlo 1 ha vejos traktorine šienapjove nušienauti už beveik 84 eurus. Šienavimas mažąja technika gerokai brangesnis – beveik 172 eurai už 1 ha. Jeigu norima, kad nupjauta žolė būtų surinkta, toks šienavimo būdas atsieis 198 eurus už 1 ha. Paslaugos kaina didėja, jeigu reikia pjauti žolę šlaituose, po medžiais ar betonuotose krantinėse. Brangiausia paslauga – Sosnovskio barščių pjovimas. Lygioje vietoje tai kainuos beveik 344 eurus, o šlaituose – 447 eurus už 1 ha.

G.Petrauskas žada, kad šiemet šienpjoviai pasirūpins didesniais vejų plotais nei ankstesniais metais, tačiau tikslesnių teritorijų neįvardijo. "Planuojame, kad bent jau važiuojant pagrindinėmis gatvėmis kemsynų neturi matytis", – sakė administracijos direktorius. Pasak jo, ten, kur žolė vešlesnė, "Irgitos" šienpjoviai jau triūsia, o atšilus orui šienauti bus pradėta visame mieste.

Apie konkurenciją nežino

"Ačiū, kad pasakėte. Pradėsiu dabar domėtis, kas ir kaip, tada ir galėsiu vertinti", – tikino bendrovės "Irgita" direktorius Robertas Mačiulis, paklaustas, kaip vertina savivaldybės užmojus patikrinti, kurios bendrovės šienpjoviai dirba geriau ir pigiau.

Jis neslėpė, kad tokia žinia gerokai nustebino. "Sutartis tebegalioja, užtat ir pasakėte naujieną. Man buvo pasakyta ruoštis darbams gegužės mėnesį, o apie tai, ką jūs sakote, visiškai nesu informuotas. Gal ta informacija slepiama?" – praėjusią savaitę svarstė R.Mačiulis ir žadėjo aiškintis, ar toks savivaldybės veiksmas teisėtas.

Pernai po rinkimų naujasis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis viešai pareiškė, kad miestas dešimt metų permokėdavo už šienavimo ir želdynų priežiūros paslaugas. Miesto vadovas džiaugėsi, kad daugiau kaip dešimtmetį miesto žaliųjų plotų šienavimo ir želdynų priežiūros paslaugas Kaune teikianti įmonė "Irgita" savo teikiamų paslaugų kainą sutiko sumažinti 18 proc. ir dirbti kokybiškiau. Tada skelbta, kad iki 2015 m. pabaigos miestui tai leis sutaupyti daugiau kaip 78 tūkst. eurų. Iki tol šios paslaugos miestui atsieidavo apie 434 tūkst. eurų per metus.

Miesto želdinių prižiūrėtojai rengiasi šienavimo sezono pradžiai. Šiemet jis prasidės anksčiau nei pernai.

Prižiūrėtojų tikinimu, miesto valdžia jau turėtų pagalvoti ir apie vejų atnaujinimą, nes jų būklė vis prastėja.

Pasak įmonės „Klaipėdos želdiniai“ direktoriaus Gedimino Valašino, pjauti žolę veikiausiai reikės pradėti šią savaitę – laukiama savivaldybės nurodymo.

„Orai šilti, viskas greitai sužaliavo ir pradėjo augti. Šiemet šienauti pradėsime savaite anksčiau nei pernai. Pernai pavasaris buvo šaltas ir trumpas. Žolė taip greitai neaugo. Pirmą kartą šienavome veją aplink karių kapines prieš gegužės 9-osios minėjimą“, – tvirtino vadovas.

Šiemet ketinama pirmiausia žolę pjauti matomiausiose miesto vietose: Atgimimo, Lietuvininkų aikštėse, kitose erdvėse.

G.Valašinas pabrėžė, kad svarbu žolę nušienauti, kol nepradeda žydėti pienės, o jos jau po truputį ima skleisti savo žiedus. Peržydėjusios pienės skleidžia savo sėklas ir taip teršia žaliuosius plotus.

„Kai kurie žmonės piktinasi, kad stengiamės viską nušienauti prieš pienių žydėjimą. Aiškina, kad šie augalai jiems labai patinka. Tačiau pienės gadina veją. Jei žmonės nori grožėtis šių augalų žiedais, tai tegul važiuoja į kaimą. Klaipėda yra miestas, kuriame turi būti atitinkama želdinių priežiūra“, – teigė vadovas.

Anot direktoriaus, pienes laiku būtina nušienauti ir dėl to, kad žmonėms nekiltų alerginių reakcijų.

G.Valašino teigimu, Klaipėdoje yra vietų, kur augalams leidžiama augti. Viena iš jų – Poilsio parkas.

Direktorius tvirtino, kad miesto vejas jau reikėtų atnaujinti. Paskutinį kartą tai daryta prieš daugiau nei 20 metų.

„Miesto vejos nėra nuolat laistomos. Vasarą jas išdegina saulė. Per šventes ištrypiamos, kenkia ir piktžolės. Ypač reikėtų atnaujinti Danės skvero vejas. Tačiau kitiems žmonėms gražu ir paprasta žolė“, – pasakojo vadovas.

Anot G.Valašino, atnaujinti veją nėra taip paprasta. Reikia išrauti senąją, paruošti žemę ir tada sodinti naują. Vejos atnaujinimo įkainis siekia apie 10 litų už kvadratinį metrą. Miesto žolynų plotas yra apie 10 tūkst. kvadratinių metrų.

„Mums dar toli iki tokių pievelių, kokios yra Anglijoje. Jos laistomos, žalios, gražios. Miela ir malonu ant jų sėdėti“, – palygino direktorius.