„Archeologinių tyrimų metu bus ieškoma iki šiol nerastų 43 aukų palaikų, sušaudytų buvusiame MGB (KGB) kalėjime Vilniuje“, – sakė centro vadovas Arūnas Bubnys.

Anot jo, taip pat tikimasi, kad čia gali būti užkasti ir pokaryje Vilniaus apylinkėse nukautų laisvės gynėjų – partizanų – palaikai.

„Šių žmonių netektys ir paaukotos gyvybės lėmė ir tai, kad šiandien mes vėl turime savo nepriklausomą valstybę“, – pabrėžė A. Bubnys.

Palaikų bus ieškoma buvusiame lenkų inžinieriaus Francišeko Valickio vilos sklype: 1944 metais MGB F. Valickį suėmė dėl bendradarbiavimo su Armija Krajowa, o vilą savo reikmėms nusavino MGB ministras.

LGGRTC duomenimis, 1944–1947 metais Vilniaus MGB kalėjime įvykdytos 767 mirties bausmės. Nepriklausomybės laikotarpiu, 1994–1995 ir 2003 metais, archeologinių kasinėjimų metu Tuskulėnų teritorijoje rasti 724 palaikai.

Anot pranešimo, tikėtina, kad Tuskulėnų parke gali būti užkasti ir septyni „mirtininkai“, kurie nesulaukę bausmės mirė kalėjime.

Pagal 1952 metais Lietuvos MGB A skyriaus viršininko P. Grišino rašytą pažymą Sovietų Sąjungos MGB vadovybei, Vilniaus teritorijoje esančioje masinėje kapavietėje „buvo laidojami sušaudyti pagal mirties bausmės nuosprendžius, to dvaro teritorijoje palaidota ne mažiau kaip 1000 žmonių”.

Sovietų Sąjungos KGB vadovas V. Čebrikovas 1971 metų dokumente patikslino, kad be „mirtininkų“ Tuskulėnuose buvo užkasami ir žuvę partizanai: „Archyviniais duomenimis, palaidota apie tūkstantį lavonų. Pagal įvykdytus nuosprendžius 1944–1947 metais užkasta 780 lavonų. Likę – ginkluotųjų gaujų, likviduotų Vilniaus apylinkėse, dalyviai.“

Genocido centro teigimu, išsamesnių slaptų dokumentų KGB archyve rasti nepavyko, nes sovietai itin slėpė masinius jų nusikaltimus liudijančias vietas.

Atkūrus nepriklausomybę Tuskulėnų paslaptį atskleidė buvęs šių nusikaltimų netiesioginis dalyvis, Tuskulėnų parko prižiūrėtojas, tačiau jo nurodytose ir kitose paieškų vietose rastos ne visos aukos.

LGGRTC nuogąstauja, kad dalis ieškomų palaikų gali būti iškasti ir sunaikinti sovietmečiu Tuskulėnuose statant Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmus. Buvęs šių statybų inžinierius liudijo, kad kasant pamatų duobę ir įvadines trasas iškasta nemažai palaikų, kur jie išvežti, nežinoma.

Genocido centro darbuotojai paieškas vykdo kartu su Kultūros vertybių globos tarnyba, jos bus tęsiamos ir kitąmet.

Buvusi Tuskulėnų dvaro teritorija kaip masinė kapavietė naudota nuo 1944-ųjų rudens iki 1947-ųjų pavasario, kai SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme (nuo 1950 metų mirties bausmė vėl pradėta vykdyti).

Į Tuskulėnų dvaro teritoriją suvežti nužudytieji už labai skirtingas veikas: partizanai, jų rėmėjai,1941 metų Birželio sukilimo dalyviai, Armijos Krajowos kariai ir rėmėjai, taip pat apkaltintieji karo ar kriminaliniais nukaltinimais, dalyvavimu Holokauste.

Dauguma – 717 – ten rastų palaikų 2004 metais palaidoti parke pastatytoje koplyčioje-kolumbariume, tik septynių aukų palaikai atiduoti artimiesiems ir Telšių vyskupijai.

Kaip skelbia Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo parapija, mirusiojo valia, jis nebus šarvojamas. Laidotuvių šv. Mišios vyks pirmadienį, 12 val., Griškabūdžio parapijos bažnyčioje, o 13 val. vyks laidotuvės Pilviškių kapuose.

S. Kudirka gimė 1930 metais Griškabūdyje, 1952 metais baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą. 1956–1970 metais buvo Klaipėdos žvejybinio laivyno jūreivis radistas.

S. Kudirka 1970-aisiais per JAV ir SSRS žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, kuris vyko JAV teritoriniuose vandenyse, peršoko iš sovietinio laivo į Jungtinių Valstijų pakrančių apsaugos katerį ir pasiprašė politinio prieglobsčio, šis jo poelgis įamžintas režisierės Giedrės Žickytės filme „Šuolis“.

1971-ųjų gegužę S. Kudirka buvo nuteistas 10 metų kalėti Pskove, Mordovijos lageriuose. Jo motinai, gimusiai JAV, atgavus JAV pilietybę, JAV administracijos pastangomis 1974 metais jis iš kalėjimo išleistas, su šeima išvyko į JAV, kur dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje, skaitė paskaitas apie komunistinį režimą Sovietų sąjungoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis grįžo gyventi į šalį.

S. Kudirka buvo Lietuvos kovos už laisvę simbolis, 2008 metais jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Prezidentas pareiškė užuojautą

Šalies vadovai sekmadienį pareiškė užuojautą dėl jūreivio, pasipriešinimo sovietų režimui dalyvio S. Kudirkos mirties.

„Neįtikėtino stiprumo bei giedro požiūrio į gyvenimą, išskirtinio humoro jausmo asmenybė. Simas Kudirka simbolizuoja kartą, kuri nesusitaikė su sovietinio režimo primestomis taisyklėmis, nenorėjo vaidinti jam skirto visuomenės sraigtelio vaidmens ir demonstratyviai atsuko sistemai nugarą. Jis padrąsino ir kitus padaryti lygiai tą patį“, – rašoma prezidento Gitano Nausėdos vadovo užuojautoje.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, jog Lietuva neteko vieno iš pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui simbolio, kuris įrodė, kad priespauda neįmanoma užgožti laisvės troškimo.

„Simo Kudirkos drąsus šuolis tapo vienu iš išsilaisvinimo ir blogio imperijos žlugimo pirmųjų šauklių. Nuoširdžiai užjaučiu šeimą, artimuosius, jį pažinojusius ir tuos, kuriuos jis įkvėpė“, − pranešime sakė  V. Čmilytė-Nielsen.

Pareiškime cituojami įrodymai, kad sovietų režimas vykdė tyčinį genocidą prieš daugelį tautų ir etninių grupių Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotose teritorijose, įskaitant Krymo totorius, siekdamas sunaikinti jų kultūrinį ir socialinį paveldą, istorinį buvimą Krymo pusiasalyje ir išvaryti Krymo totorius iš jų tėvynės.

Saeimos pareiškime taip pat primenama,kad Rusija prieš penkerius metus neteisėtai aneksavo Ukrainai priklausantį Krymą. Latvijos parlamentarai pasmerkė Rusijos ilgalaikę priespaudos ir smurto politiką prieš Krymo totorius.

„Krymo totoriai, kurie atsisako Rusijos pilietybės ir nepripažįsta neteisėtos Krymo aneksijos, yra diskriminuojami. Jie negali gauti švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugų, neturi teisės kalbėti sava kalba ir puoselėti savo tradicijas bei kultūrą. Neįtikima, kad Krymo totoriai antrą kartą per 75 metus patiria smurtinę priespaudą, persekiojimą ir yra verčiami palikti savo tėvynę. Baisu įsivaizduoti, kad istorija galėtų pasikartoti“, – sakė Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Rihardas Kolas.

Pareiškime tarptautinė bendrija raginama paminėti 75-ąsias Krymo totorių deportacijos metines ir stebėti dabartinius įvykius Kryme.

Gegužės 18 dieną Ukraina ir pasaulis paminės Krymo totorių deportavimo iš jų tėvynės 1944 metais aukas. Tą dieną pirmasis Krymo totorių ešelonas buvo išsiųstas į Centrinę Aziją. Iš viso buvo ištremta daugiau kaip 180 tūkst. žmonių.

Įvykis sukėlė visoje Sovietų Sąjungoje precedento neturėjusias protesto akcijas, o Lietuvoje paskatino tolesnę kovą dėl šalies nepriklausomybės.

Pasak liudininkų, 19-metis vaikinas apsipylė benzinu, o užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai“. R. Kalanta buvo nuvežtas į ligoninę, tačiau jo atgaivinti nebepavyko.

Apie šio poelgio motyvus jis rašė savo užrašuose, nurodęs, kad dėl jo mirties esą kalta tik santvarka. R. Kalantos žūtis paskatino protestus, o sovietų valdžios bandymas paankstinti laidotuves sukėlė dar didesnį visuomenės pasipiktinimą – į gatves išėjo keli tūkstančiai žmonių. Jiems malšinti pasitelkta dvigubai daugiau pareigūnų.

Per gegužės įvykius sulaikyta apie 400 aktyvistų, dalis jų vėliau nuteisti.

R. Kalantos susideginimas atkreipė dėmesį į okupuotos šalies padėtį ir Vakaruose, o Lietuvoje paskatino žmones toliau kovoti dėl nepriklausomybės.

Gegužės 14-oji šalyje minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena.

Tai ypač aktualu didelių politinių renginių laikotarpiu. Trečiadienį prasideda Komunistų partijos kongresas. Tai renginys, kurio kulminacija bus naujos Kinijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Xi Jinpingo vadovybės komandos pristatymas.

Tad cenzoriai ketina viena ranka informaciją riboti, o kita – skleisti. Socialinėje žiniasklaidoje ieškoma raktinių žodžių ir frazių, siekiant blokuoti bet kokius bandymus protestuoti arba išjuokti šalies politinę vadovybę, o apie prasižengusius gali būti pranešama atsakingoms institucijoms.

Pavyzdžiui, jei vienoje žinutėje bus parašyta vis didesnę galią įgyjančio šalies vadovo pavardė ir „Mikė Pūkuotukas“, kaip Xi Jinpingas kartais yra pravardžiuojamas, tokia žinutė paprasčiausiai nepateks į „WeChat“ grupės diskusijas. Be to, į pokalbių grupes negalima siųsti juokingų vaizdelių, kuriuose būtų pavaizduotas Xi Jinpingas ar ankstesni Kinijos vadovai.

Iš pirmo žvilgsnio Kinija atrodo vis atviresnė: tviskantys nauji miestai, kurių autobusų stotelėse reklamuojami Holivudo filmai; sparčiau nei bet kur kitur prigyjanti skaitmeninė valiuta; stilingi jaunuoliai, dūzgiantys miestų gatvėmis išsinuomotais motoroleriais.

Tačiau po to, kai prieš penkerius metus Xi Jinpingas atėjo į valdžią, viešas diskusijas imta vis griežčiau cenzūruoti, siekiant kontroliuoti visas gyvenimo sritis – nuo politinės minties iki lytinių santykių.

Ši šalis vietoj interneto turi tai, ką būtų galima pavadinti intranetu, veikiančiu už „Didžiosios kinų ugniasienės“.

„Amnesty International“, „Facebook“ ir „Twitter“ svetainės yra nepasiekiamos daugumai kinų, nebent jie naudojasi virtualiuoju privačiuoju tinklu (VPN), kuris jiems padeda faktiškai atsidurti kitapus „Didžiosios ugniasienės“. Todėl, artėjant kongresui, prasidėjo puolimas prieš tuos, kas naudojasi VPN. Šalies valdžia įsakė „Apple“ iš savo programėlių parduotuvės Kinijoje pašalinti visus VPN programėles. Bendrovė nusprendė nerizikuoti prarasti šią milžinišką rinką ir sutiko daryti tai, ko nori Pekinas.

Prieš keletą metų panašus ultimatumas buvo pateiktas „Google“ – leisti Kinijos pareigūnams cenzūruoti paieškos rezultatus arba netekti galimybės dirbti šalyje. „Google“ nepasidavė ir buvo užblokuota.

Veiksmingiausias Kinijos cenzūros įrankis kartu yra ir labiausiai paplitęs bendravimo būdas. Faktiškai visi naudojasi telefono programėle „WeChat“. Ji suteikia galimybę rašyti žinutes, rengti grupinius pokalbius, dalytis nuotraukomis, atlikti vietos paiešką ir elektroninius mokėjimus.

Politiškai svarbiais laikotarpiais bet koks pranešimas gali būti užblokuotas arba patikrintas cenzorių, jei jame yra tam tikrų žodžių. Jei žinutė itin aštri, į jūsų duris gali pasibelsti valstybės saugumo pareigūnai.

Be to, pagal naujas taisykles pokalbių grupę sukuriantis asmuo yra atsakingas už tai, kas kalbama toje grupėje. Kai kas gali stebėtis, kaip tai įmanoma, nes programėlę valdo ne valstybė, o ypač galinga Kinijos bendrovė „Tencent“.

Tačiau būtina suvokti, kad pagal naujas Kinijos kibernetinės erdvės administracijos nustatytas taisykles privatūs šias platformas administruojantys subjektai privalo ne tik taikyti turinio apribojimus, bet ir apie pažeidėjus pranešti „atitinkamoms institucijoms“.

Daugeliui kinų, įskaitant ir gyvenančius užsienyje, „WeChat“ tapo svarbiausiu naujienų šaltiniu. Todėl apribojus turinį sugebama užtikrinti, kad tam tikros naujienos vartotojų tiesiog nepasiektų.

Jokia paslaptis, kad kiekvieną Kinijos laikraštį ir televizijos kanalą visiškai kontroliuoja komunistų partija. Negana to, pernai susitikęs su dienraščio „People`s Daily“, naujienų agentūros „Xinhua“ ir valstybinio transliuotojo CCTV darbuotojais, Xi Jinpingas pareikalavo visiško žurnalistų lojalumo ir nurodė, kad jie turėtų sekti partijos vadovybės linija.

O kad nebekiltų apskritai jokių abejonių, žurnalistams buvo išplatintos taisyklės dėl šių metų kongreso nušvietimo; jose reikalaujama, kad visi interviu su ekspertais ar mokslininkais būtų patvirtintos reporterių tiesioginių vadovų ir centrinio propagandos departamento.

Tačiau Kinijos cenzūros ir propagandos modelis taikomas ne vien aštriems politiniams klausimams. Internetiniams knygynams galioja Valstybinės spaudos, radijo, kino ir televizijos tarnybos reitingų sistema, kuria, be kita ko, siekiama skatinti „moralines vertybes“.

Kurį laiką pigių internetinių dramų kūrėjai tarsi mėgino išbandyti ribas to, ką Kinijoje galima transliuoti. Pavyzdžiui, buvo net situacijų komedija apie gėjus. Tačiau skaitmeninėms platformoms buvo nurodyta atsisakyti šimtų užsienio programų, be to, jų vietinei produkcijai imta taikyti tokius pat apribojimus, kaip ir televizijoje. Dabar per Kinijos televiziją retai galima pamatyti net ką nors panašaus į aistringą bučinį.

Taip Xi Jinpingas palaipsniui įveda valstybės sankcionuotas moralines nuostatas.

Praėjusį mėnesį televizijos serialų kūrėjai gavo pranešimą apie naujas jų turiniui nustatomas taisykles. Jos yra skirtos „gerinti žmonių kultūrinį skonį“ ir „didinti visuomenės dvasingumą“.

Tuo metu, kai cenzoriai kovoja su atskalūnais, partija ragina galvoti apie visa tai, kas yra gera Kinijoje, ir nurodo vienintelį tokios gerovės šaltinį – Xi Jingpingą.

Pekine atidaryta paroda, kurioje dėmesys sutelktas į naujausius Kinijos valdžios laimėjimus. Erdvios salės yra skirtos mokslui, transportui, kariuomenei, ekonomikai, sportui, etninėms mažumoms, o pagrindinis akcentas jose – didelės Xi Jinpingo fotografijos. Ir jų ten greičiausiai šimtai.

Anglų kalba leidžiamas dienraštis „China Daily“ jau kurį laiką kasdien pirmajame puslapyje skelbia straipsnius apie tai, kas pasikeitė įvairiuose kaimuose, miestuose ir miesteliuose, kuriuose apsilankė Xi Jinpingas. Visur mirga tokios antraštės: „Jis paprašė žmones apsaugoti ežerą“, „Šalies vadovas Xi Jinpingas pasiūlė kaimo žmones perkelti į naują gyvenvietę“, „Xi Jinpingas pabrėžė apželdinimo mišku svarbą“ ir t. t.

Kai kas net ima juokauti, kad tai jau primena Šiaurės Korėją, kurios spaudoje šalies lyderis yra kone dievinamas.

Apskritai, taisyklėse, kuriose nurodoma, ką galima sakyti, transliuoti, persiųsti, analizuoti, sąmoningai vengiama konkretumo (išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie akivaizdžius pažeidimus). Tai padeda užtikrinti, kad visi būtų budrūs, o valdžia galėtų uždaryti bet kokią žiniasklaidos priemonę, nepateikdama jokios priežasties.

Redaktoriai, karikatūristai, žurnalistai, režisieriai, tiklaraštininkai, komikai, socialinės žiniasklaidos platformų administratoriai ir tiesiog draugams pranešimus rašantys paprasti Kinijos piliečiai siekia išvengti tam tikrų temų, kad neturėtų problemų.

Trumpai tariant, cenzūra Kinijoje yra veiksminga, ir, anot S. McDonellio, daugelio pasaulio šalių valdžiai tai tik kelia susižavėjimą.

Kaip rašo „Lietuvos žinios“, Z.Jedinskis įregistravo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pataisą. Ja siūloma jau po pusmečio viešai paskelbti visų asmenų, turėjusių ryšių su KGB, pavardes.

Parlamentaro įsitikinimu, į dienos šviesą turi būti ištraukti ir prisipažinusieji dėl bendradarbiavimo, ir to nepadariusieji, „kad visiems laikams būtų galima užversti gėdingą KGB knygą ir kad šia tema daugiau nebūtų manipuliuojama bei spekuliuojama“.

2015 metų birželį Seimas nusprendė, jog duomenys apie prisipažinusius buvusius KGB bendradarbius bus saugomi dar 75 metus.