Įvertino talentą

V.Paukštė buvo apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Vyriausybės meno premija, Lietuvos nacionaline premija, Auksiniu scenos kryžiumi, ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didžiuoju kryžiumi ir Auksine gerve.

Aktoriaus kūrybinėje biografijoje – 130 vaidmenų teatre ir 70 kine.

Dar liepos 2-ąją Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas namuose, Danės gatvėje aplankė 90-mečio sulaukusį V.Paukštę.

Vienas didžiausių aktoriaus gerbėjų V.Grubliauskas, kalbėdamas apie jį, neslėpė nusiminimo.

"Jis – ištisa teatro ir kino epocha, išliksianti Lietuvos kultūros istorijoje. Turės praeiti šiek tiek laiko, kad suvoktume, kokio masto tai yra netektis. Aktorius, pedagogas ir didi, iškili asmenybė, užauginusi gausybę kitų aktorių ir režisierių. Man apie šį praradimą labai sunku kalbėti, širdį drasko emocijos, žodžiai stringa gerklėje, tiesiog norisi patylėti, nusilenkti, prisiminti šio šviesaus žmogaus asmenybės švytėjimą", – emocingai kalbėjo V.Grubliauskas.

Teatras rūpėjo visada

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys prisiminė, kad paskutinis V.Paukštės sukurtas vaidmuo buvo Gintaro Varno spektaklyje "Šmėklų sonata".

Spektaklis gimė dar Žvejų rūmuose, kai Klaipėdos dramos teatro trupė laukė teatro pastato atnaujinimo pabaigos.

"Kai išeina aktorius, nenoriu akcentuoti profesinės jo pusės. Patys žiūrovai nusprendė, kad V.Paukštė buvo legenda. Jis buvo ypatingas žmogus – labai geras ir doras, tokio padorumo žmonių aš retai sutinku. Buvo teisingas ir tiesus, nebijojo pasakyti savo nuomonės, nepaisant to, su kuo kalba. Žmogiškas, neišpuikęs, neturėjo jokių žvaigždės požymių. Tiesiog labai geras žmogus", – šviesiais prisiminimais dalijosi teatro direktorius T.Juočys.

Jo smegenys buvo aštrios, mąstė blaiviai ir aiškiai, tik kūnas pavargo.

V.Paukštė turėjo galimybę pabendrauti ir su jaunaisiais kolegomis. Jis sujungė ne vieną teatro aktorių kartą, mielai priimdavo savo namuose jaunuosius aktorius.

Tiesa, pastaruoju metu jį retai bebuvo galima sutikti gatvėje.

"V.Paukštė silpo. Jo smegenys buvo aštrios, mąstė blaiviai ir aiškiai, tik kūnas pavargo. Jam visada buvo įdomus teatro gyvenimas", – dalijosi prisiminimais T.Juočys.

Aktorius gyveno kitapus upės, Danės gatvėje, pro langą kasdien matydavo teatrą. Jeigu pastebėdavo, kad jame gerokai po spektaklio dega šviesos, paskambindavo. Ragelyje T.Juočys išgirsdavo V.Paukštės balsą: "Tai ką, brolau, darai?".

Tomas Juočys. Vytauto Petriko nuotr.

Titulų nesureikšmino

V.Grubliauskas pritarė teatro vadovo minčiai, kad rūpesčiai dėl sveikatos visiškai neužgožė V.Paukštės proto šviesumo, įžvalgaus ir tėviško bendravimo.

V.Grubliauskas prisipažino, kad būdamas šalia šio aktoriaus jautęs didelį sielos artumą.

"Atrodė, kad jis žino, ką pasakysiu, lyg būtų matęs kiaurai. Vos keli jo ištarti santūrūs žodžiai buvo itin taiklūs, išmintingi. Nė vienas jį pažinojęs nepamirš jo dvasinės šilumos. Visi skambūs titulai ir apdovanojimai nė kiek neužgožė nuoširdumo ir paprastumo. Labai seniai pažinojau gerbiamą aktorių. Kažkada, dar būdamas vaikas, dainavau berniukų chore, ir mes dalyvavome spektaklyje "Nebylys" pagal to paties pavadinimo J.Tumo-Vaižganto kūrinį. Mes vaidinome piemenėlių chorą. Gerokai vėliau teko su dviem kolegomis dalyvauti Alessandro Baricco spektaklyje "Novečentas". Nors ir nesu aktorius, iki šiol pamenu jo patarimus, jis pasakydavo esmę vos keliais žodžiais, kuriuose tilpdavo išmintis, patirtis ir geranoriškumas. Pamenu, klausiau jo, kaip man pasakyti vienintelį sakinį. Jis patarė kalbėti nevaidinant, paprastai, lyg sakyčiau žmonai ar draugui", – prisiminimais dalijosi V.Grubliauskas ir tikino, kad V.Paukštė greičiau kitus, pasikėlusius, nuleisdavo ant žemės, nei pats mėgavosi šlove, bet nedarė to šiurkščiai.

V.Paukštė amžinojo poilsio atguls Vilniuje, Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje, greta savo kolegų ir bičiulių.

Sekmadienį 9 val. Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčioje vyks šv. Mišios už mirusįjį.

Nuo 10 iki 20 val. Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje bus galima atsisveikinti su aktoriumi. Pirmadienį 10 val. urna bus išnešama iš teatro.

Tos pačios dienos 14 val. jis bus palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Aktorius kuria vaidmenis kino filmuose: vienas jų – įdomi, žaidybinė mūsų istorijos interpretacija režisieriaus Sauliaus Baradinsko filme „Grąžinti Nepriklausomybę“, kuriame M.Nedzinskas kuria istorinės figūros – Petro Klimo vaidmenį. 2019 m. jį matome Kazimiero vaidmenyje, žiaurias istorines realijas atspindinčiame filme „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius).

Su aktoriumi kalbamės apie aktorinę kūrybą, santykį su režisieriumi, literatūrą ir realybės įtaką teatrui.

– Žvelgiant į jūsų kūrybinę aktorinę biografiją teatre ir kine, skirtinguose teatruose, režisierių darbuose, galima pastebėti, kad nemaža dalis sukurtų vaidmenų atspindi istorines ir socialiai jautrias temas, problemas. Kokią matote teatro funkciją, pagrindinį tikslą, kurio turėtų siekti kūrėjai?

Teatras gali pažadinti ir rodydamas tą iliuziją, parodyti, kokia yra realybė. Padėti atsibusti ir pamatyti, kas iš tikrųjų aplinkui vyksta.

– Iš vienos pusės, teatro niekados neįmanoma, negalima lyginti su tikrove, ypač kai vyksta tokie dalykai kaip dabar. Bet, žinote, žmonės, kurie nesuvokia realybės, nesupranta, kas aplinkui vyksta, ignoruoja tikrovę, gyvena nuolatinėje iliuzijoje. Teatras gali tiesiog pažadinti ir per tą iliuziją parodyti, kokia yra realybė. Padėti atsibusti ir pamatyti, kas iš tikrųjų aplinkui vyksta. Žmonės, kurie tai mato, nuo to nebėga,  dalyvauja, susiduria su savimi, su laiku, kuriame gyvena. Jie vienaip ar kitaip į teatrą žiūri kaip į kažkokią intelektualią pramogą. Labai skirtingi gali būti to paties spektaklio tikslai ir, man atrodo, tai priklauso nuo žiūrovo. Apie kažkokius bendrus teatro tikslus sunku kalbėti, nes tai labai platus dalykas, kuriam turbūt reikia atskiro pokalbio.

– Esate teatro ir kino aktorius. Ką jums duoda (o gal, priešingai, atima) teatro patirtis kine, o kino – teatre?

– Iš tikrųjų apie tai negalvoju. Tiesiog turi patirčių, kurių nereikia kažkaip dirbtinai kurti ar naudoti, bet tiek kinas, tiek teatras yra visiškai skirtingi organizmai, skirtingos kalbos. Nei kinas padeda teatrui, nei teatras kinui. Jie labai skirtingi. Jeigu lygintume su sportu, yra sportas, kuris reikalauja ištvermės, ir yra toks, kuris reikalauja sprogstamosios energijos. Galima taip lyginti: teatras – visada sprogstamoji energija, gyvas buvimas su žiūrovu, nes tam, kad įvyktų  kontaktas su žiūrovu, būtina energija. Čia – kaip gamtos dėsnis: kiek energijos sukursi, tiek jos ir bus, tiek ir sugrįš; ta energija niekur nedingsta, tik keičia pavidalą.

Kinas, galima sakyti, yra tam tikra vaidmens architektūra: kokiu kampu pažiūrėti, kokiu pasisukti; tai netgi labiau komandinis darbas, nes rezultatas priklauso ne nuo tavęs, o nuo režisieriaus, montažo režisieriaus, operatoriaus ir nuo kitų dalykų. Kine esi daug mažesnis sraigtelis. Be to, atmintyje lieka tai, suvaidinai prieš penkiolika metų, – viskas, toks ir esi įrašytas kino juostoje. Tokie esminiai skirtumai, ir man tai labai gražu.

– Kuriate vaidmenis ne tik lietuvių, bet ir užsienio režisierių pastatymuose (Arpado Schillingo, Lukaszo Twarkowskio, T.Janežičiaus). Ar pastebite kažkokių esminių kūrybinio proceso skirtumų, ar tai priklauso tik nuo individualaus režisieriaus?

– Yra režisierių, kurie dirba ne su aktoriais, – turi savo idėją ir siekia tik ją įgyvendinti. Dirbti su aktoriais reiškia sugebėti daugybę dalykų, nes juk aktoriai pirmiausia yra žmonės. To yra vis mažiau ir mažiau, galbūt su jaunaisiais kūrėjais kitaip, bet jiems įdomūs dar kiti dalykai. Nėra čia nei gerai, nei blogai, tiesiog dabar toks laikas. Svarbu susitikti su tais režisieriais, kuriems įdomus žmogus. Pastaruosius kelerius metus dirbu vien tik su užsienio režisieriais, tai nelabai ir galiu palyginti.

– Koks jums, kaip aktoriui, yra idealus santykis su režisieriumi? Kokiomis savybėmis jis turėtų pasižymėti?

– Režisierius turi būti drąsus, pasitikėti aktoriumi. Jis turi būti kartu su aktoriais, o ne rodyti, kad jis viską vienas daro, viską išspręs. Kai kurie taip daro iš baimės, nes nepasitiki aktoriais arba bijo prarasti save kaip režisierių. Geriausia, kai režisierius dirba komandoje. Žinote, geriausia, kai jautiesi kaip dirbdamas draugų komandoje, kai puikiai žinai, kas yra kas, ir aiški subordinacija.

Kelias: „Gyvenimas dovanoja tuos vaidmenis būtent tada, kai tau jų reikia“, – sako produktyvumu išsiskiriantis aktorius / asm. archyvo nuotr.

– Koks jūsų santykis su teatro kritika? Ar ji turi įtakos jūsų aktorinei kūrybai?

– Manau, teatro kritika yra labai svarbi, nes tik labai maža dalis žiūrovų gali ateiti ir kažką po spektaklio pasakyti. Tam yra žmonės, kurie išmano kontekstą, ir ne tik šiandienį, bet ir teatro istorijos, supranta pasaulinį pastatymų kontekstą, mato, kaip keičiasi vaidyba, pastatymai, ir tai yra įdomu. Atsakant į klausimą – tai būtina ir reikalinga.

– Koks jūsų požiūris į literatūros adaptaciją scenoje – labiau palaikote drąsias interpretacijas ar pasitikėjimą rašytojo tekstu?

– Jeigu spektaklis statomas tik remiantis kažkokiu kūriniu, yra viena. Jeigu kūrinys lieka toks, koks yra, bet pritaikomas šiandienai... Man labiausiai nepatinka, kai perrašomas tekstas. Tekstas yra su savo laiku, su savo laikmečio niuansais, aktualijomis, ir staiga kažkas prirašoma, adaptuojama šiandienai, kad suprastų žiūrovas... Žinoma, viskas priklauso ir nuo konkretaus spektaklio. Juk yra sakoma ir taip: dramaturgas parašė ir ačiū jam už tai, o toliau jau mes galime daryti, ko reikia spektaklyje. Tai priklauso nuo skirtingų dalykų, negalima palikti ir literatūros dėl literatūros. Kiekvienas pastatymas individualus, reikalaujantis ir reikiamo priėjimo tiek prie medžiagos, tiek prie temos.

– Būtų įdomu sužinoti jūsų požiūrį į rusų literatūrą, dramaturgiją (kurios pastatymai sudaro nemažą dalį teatro) dabartiniame kontekste, turiu galvoje, ne tiek į šiuolaikinius autorius, kuriems, tikriausiai sutiksite, svarbu apsibrėžti pozicijas, bet į tuos kūrėjus, kurie jau yra istorijos dalis?

– Dabar daug visokių jausmų. Bet viena, ką galiu pasakyti: tikriausiai Antonas Čechovas, sužinojęs, ką po jo mirties jo šalis išdarinės šitiek metų, galbūt irgi būtų kažkaip reagavęs. Be to, tie ankstesni autoriai gyveno dar kitokiame pasaulyje iki Pirmojo pasaulinio karo. Žmonės pamatė ir patyrė tai, kas jau nebesugrąžinama niekada, tad būtų labai sunku vertinti, nes tie žmonės kaip iš kito pasaulio. Kita vertus, nežinau, kodėl dabar reikia kalbėti apie žmones, kurie gyveno prieš 100 ar 200 metų.

Galimybės: teatras, anot M. Nedzinsko, pajėgus pažadinti iliuzijose gyvenančius žmones ir parodyti jiems realybę / L. Vansevičienės nuotr.

– Ar egzistuoja literatūros kūrinys ar kita medžiaga, kuri, norėtumėte, būtų pastatyta teatre ar kine?

– Ar tai būtų pjesė, ar romanas, gyvenimas visąlaik dovanoja tuos vaidmenis būtent tada, kai tau jų reikia, tik reikia juos pastebėti: ženklus, tendencijas, kurias pats gyvenimas diktuoja.

– Pabaigoje norėtųsi sugrįžti prie klausimo apie karantininį laiką, kuris palietė visus teatro kūrėjus. Ar pastebite kažkokių tendencijų, kūrybinių principų, atkeliavusių iš karantininio laikotarpio, kai teatrui teko ieškoti sau neįprastų komunikacijos su žiūrovu formų?

– Tų visų desperacijų, kurios vyko, kaip teatras „Zoom“ platformoje, nevadinčiau  teatru, geriausiu atveju čia galima kalbėti apie pjesių skaitymą, bet tai niekada nebus teatras. Tai bus nebent šiokia tokia teatro kvaziforma: nei teatras, nei kinas, o tiesiog desperatiškas veiksmas, kuris nesusijęs nei su kūryba, nei su teatru. Teatras turi būti tarp žmonių ir turi būti gyvas.

P. Brookas buvo laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinio teatro atstovų. Jo saviti  klasikos – nuo Shakespeare‘o iki Becketto -  pastatymai, taip pat devynių valandų sanskrito epas „Le Mahabharata“ sukėlė furorą visame pasaulyje.

P. Brookas gimė 1925 metų kovo 21-ąją Londone žydų emigrantų iš Rusijos šeimoje. Dar būdamas studentas jis su savo teatro trupe pastatė Christopherio Marloweso „Tragišką daktaro Fausto istoriją“. Vėliau kūrėjas, be kita ko, dirbo Londono operos teatre „Covent Garden“ bei „Royal Shakespeare Company“ ir daugiau kaip 35 metus vadovavo Paryžiaus teatrui „Théâtre des Bouffes du Nord“.

Legendiniu tapo jo Shakespeare‘o pjesės „Jei taip, tai šitaip“ pastatymas, jo iki 82 minučių sutrumpinta „Karmen“ versija ar Becketto „Laimingų dienų“ interpretacija.

P. Brookas pirmenybę teikė asketiškam stiliui, kai daugiausiai dėmesio skiriama elementariems gestams, kurie bendri visiems žmonėms. Savo knygoje „Tuščia erdvė“ jis 1969-aisiais rašė, kad jam teatro pjesei užtenka tuščios erdvės, kuria eitų žmogus, o kitas jį tuo metu stebėtų.

Už revoliucinį indėlį į teatro režisūrą .P. Brooksas yra pelnęs daugybę apdovanojimų. Be kita ko, jis buvo Britanijos imperijos ordino kavalierius ir Prancūzijos garbės legiono riteris.

Maskvos valdžia trečiadienio vakarą paskelbė apie vadovų keitimą keliuose garsiausiuose sostinės teatruose, įskaitant „Sovremennik“ ir Gogolio centrą. Pasak jų, Gogolio centrui bus grąžintas senasis pavadinimas – Nikolajaus Gogolio dramos teatras, sakoma pranešime.

K. Serebrenikovas 2012–2021 metais buvo Gogolio centro meno direktorius, pavertęs šią įstaigą kultūros švyturiu.

„Taip. Gogolio centras uždarytas. Taip yra, – parašė K. Serebrenikovas žinučių programėlėje „Telegram“. – Meniniu požiūriu tai jau ne sabotažas – tai yra nužudymas.“

Pasak režisieriaus, centro vadovybės pasikeitimas yra bausmė už šio centro „sąžiningumą“ ir „bandymą siekti laisvės“, įskaitant jo pastangas protestuoti prieš Maskvos vykdomą puolimą.

Paskutinis Gogolio centro darbas bus pjesė „Aš nedalyvauju kare“, paskelbė jis.

Drąsių nuogybių ir keiksmažodžių scenoje nevengiantis bei moderniomis rusų klasikos kūrinių adaptacijomis garsėjantis K. Serebrenikovas išvyko iš Rusijos, kai prezidentas Vladimiras Putinas pasiuntė karius į Ukrainą.

52-ejų metų vyras buvo įsivėlęs į daug atgarsio sulaukusią sukčiavimo bylą, kuri, jo šalininkų teigimu, buvo bausmė už režisieriaus mestą  iššūkį Rusijos pareigūnams.

Gogolio centras uždarytas Rusijoje vykstant precedento neturinčiam susidorojimui su kitaminčiais. Dauguma opozicijos aktyvistų yra nelaisvėje arba išvykę iš šalies.

Šis susidorojimas dar suintensyvėjo prezidentui Vladimirui Putinui vasario 24-ąją įsakius savo pajėgoms įsiveržti į provakarietišką Ukrainą.

Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje kritika šalyje iš esmės yra uždrausta.

Intensyvi scenos menų programa

Kaune ir Kauno rajone „ConTempo“ vyksta nuo 2019 metų. Festivalio organizatoriai teigia, jog panašių renginių Europoje – ne vienas, tačiau „ConTempo“ išsiskiria savo lokacija bei gebėjimu kasmet transformuotis ir keistis. O pats pavadinimas „ConTempo“ kilo iš sutrumpintų žodžių „laikinas“ (temporary) ir „šiuolaikinis“ (contemporary) junginio. Tuo tarpu ir atlikėjų judėjimo greitis – tempo – šių metų festivalyje bus itin įvairus. Siūlydamas daugiau kaip 140 pasirodymų per neišdildomų patirčių kupinas tris savaites, dalį programos festivalis ruošia specialiai ir Kauno rajonui.

„Nuo pat pirmos festivalio programos pradėjome išskirtinę partnerystę su skirtingais Kauno rajono miesteliais ir jų bendruomenėmis. Susidomėjimas šiuo festivaliu ir mūsų siūloma programa auga didžiuliais tempais. Galime pripažinti, jog darosi sunku patenkinti bendruomenių poreikį savo erdvėse pristatyti vieną iš „ConTempo“ renginių. Šis augantis susidomėjimas yra didžiulis mūsų darbo įvertinimas ir argumentas, kad profesionalios kultūros sklaida po mažesnius Lietuvos miestelius kaip niekada reikalinga“, – teigia festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė, pridurdama, jog šiais metais festivalis aplankys net aštuoniolika miestelių.

Festivalyje susipins teatras, šokis, cirkas ir instaliacijos. Programoje – nauji žadą atimantys kūriniai ir žiūrovų jau pamėgti, į Lietuvą sugrįžtantys atlikėjai. Kiekvienas reginys suteiks neišdildomą patirtį, o pasirodymus lydės susitikimai su kūrėjais. Įžanginiai renginiai vyks jau liepos 14–17 dienomis, o pagrindinė festivalio programa nusidrieks rugpjūčio 1–21 dienomis.

Programa Kauno rajone

Apšildančiosios savaitės metu, liepos mėnesį, Pietro Marullo kūrinys „Wreck“ bus rodomas Kačerginėje, Zapyškyje ir Babtuose. Šis tarpdisciplininis performansas įgyvendinamas su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio ir judesio katedra. Jungiantis judesį, garsą, vizualinį meną pasirodymas kalbės katastrofos metaforomis. Nauja realybė kuriama judant didžiuliam plastikiniam pripučiamam ir pagalvę primenančiam objektui, kuris atrodo kaip grobį medžiojantis plėšrūnas, praryjantis ir išspjaunantis aplinkui judančias žmonių figūras.

C. De Lage nuotr.

Tuo tarpu rugpjūčio mėnesį Kauno rajone lankysis prancūzų trupė „La Contrabande“ pristatydama kūrinį „Bal Trap“. Tai gyvas ir įtraukiantis 30-ies minučių žaidimas, kuriame šeši akrobatai nusprendžia žaisti su tuo, kas juos supa: svyravimo lenta tampa suaugusiųjų sūpynėmis, o trapecija, dartai ir balionai – žaismingais elementais. Pasaulinė žvaigždė Alessandro Sciarroni demonstruos elegantišką dviejų vyrų šokį, kuriame išnyksta visi barjerai, o itališko šokio „Polka Chinata“ žingsneliai nukelia į 1900-ųjų metų Boloniją. Ispanų trupė „Xirriquiteula“ nukels į savaną, kur karštyje aidi juokas ir afrikietiški ritmai, įtraukiantys netikėtame reginyje „Žirafos“. Kūrėjai kviečia drauge su mažiausiais žiūrovais leistis į kelionę bei su būriu linksmų žirafų iš naujo atrasti miesto erdves nerūpestingo džiaugsmo pripildytomis akimis. Net keliuose miesteliuose galima bus patirti unikalią ir emocionalią virtualią realybę, kuri nukels į šiuolaikinio cirko areną ir kiekvieną privers pasijausti tikrais oro akrobatais. Tai – kūrinys „Laikykis“, o šio performanso viena svarbiausių idėjų – akimirkos trapumas, kai nuopuolis atrodo neišvengiamas, tačiau jam įvykus esame sustabdomi jos prasmėje ir grožyje.

Pristatomi ir lietuvių kūrėjai

Vienas kūrinių Kauno rajone – tai Eglės Švedkauskaitės „Žiūrėdama viena į kitą“. Šiame moters perspektyvą tiriančiame pasirodyme susitinka keturios asmenybės: Eglė Gabrėnaitė, Elžbieta Latėnaitė, Justina Mykolaitytė ir Veronika Šleivytė (1904-1998).

Kauniečių šokio trupė „Nuepiko“, bendradarbiaudama su Kauno miesto kameriniu teatru, per judesį narplios dviejų kūnų ir asmenybių dialogą spektaklyje „Pakankamas atstumas“. Kas verčia nepaliaujamai suktis visą mūsų socialinį pasaulį? Kūrėjai teigia, jog sraute, bėgime, trumpalaikiuose ryšiuose, tuščiuose pokalbiuose, prisiminimuose, nuoskaudose, tarpatlantiniuose skrydžiuose, ilgesyje ir susitaikyme atstumas tarp savęs bei kito nuolat kinta, nepaliaujamai kurdamas ir perkurdamas žmogiškąjį ryšį, nuvargindamas bei įžiebdamas viltį.

Organizatorių nuotr.

Programą rajone užbaigs interaktyvus spektaklis jaunimui „Babelio bokštas“. Tai bendras Lietuvos, Norvegijos, Islandijos ir Vengrijos kūrėjų darbas. Šiuolaikinis jaunas žmogus nerimauja dėl daugelio dalykų: savo ateities, klimato kaitos, demokratiškumo principų nykimo šiuolaikinėje visuomenėje. Režisierė Hilde Brinchmann panaudodama gerai žinomą biblinį motyvą apie Babelio bokštą, teatrinėje šio pasakojimo versijoje stengsis atsakyti į klausimą: ar žmonija, vėl gavusi progą susijungti bendram tikslui, sugebės tai padaryti?

„Kurdami šių metų programą, kuri tiek laikotarpiu, tiek renginių apimtimi neabejotinai gali pretenduoti į didžiausio scenos meno festivalio, vykstančio Lietuvoje titulą, programą Kauno rajonui rinkome su didžiuliu dėmesiu. Siekėme, kad dalis tarptautinių ir Lietuvos kūrėjų projektų, bei festivalio žvaigždžių būtų pristatyti išskirtinėse Kauno rajono erdvėse. Per atrinktą programą siekiame atskleisti miestelių erdves, pakviesti žiūrovus į kultūrinę ir pažintinę kelionę po Kauno rajoną. Programa – daugialypė, čia savo favoritus atras ne tik šeimos su vaikais, bet ir rimtų temų pasiilgę žiūrovai, jaunimas“, – džiaugiasi G. Masteikaitė.

Pagal miestiečių mintis

Festivalį nuo 2012-ųjų organizuoja Klaipėdos jaunimo teatras (KJT). Kasmet renginys keitėsi ir augo, o šiemet trankiai švęs dešimtmetį.

„Kiekvienais metais siekiame „Jauno teatro dienas“ atnaujinti: kurti vis naujose erdvėse, imtis naujų temų, sutraukti naujus kūrėjus. Šiemet, minėdami dešimtmetį, nusprendėme švęsti ne tik menininkų bendruomenėje, bet ir su miestiečiais, tad kuriame jiems didžiulį teatro, muzikos, šokio ir bendravimo renginį. Labai lauksime klaipėdiečių turguje, juk jie taip pat turi ką švęsti – jau dešimt metų jų mieste vyksta analogų Lietuvoje neturintis festivalis“, – sakė viena iš organizatorių, KJT aktorė Justina Burakaitė.

Festivalį pradės kūrybinės teatro profesionalų dirbtuvės birželio 8–10 dienomis. JTD dirbtuvėse iš režisierių, dramaturgų, scenografų ir aktorių sudarytos grupės kurs savo pasirodymus ir juose nagrinės komedijos žanrą. Pasak organizatorių, festivalio žiūrovai šiemet taip pat turi galimybę prisidėti prie renginio temos.

„Kadangi pasirinkome žaismingą komedijos žanrą, skatinsime kūrybines grupes išlaikyti pasirodymų komiškumą ir juo stebinti šventės turguje lankytojus. Tikslesnes inspiracijas grupių pasirodymams šįkart suformuluos klaipėdiečiai: Senajame turguje jau galima rasti lentą, kurioje kasdien užduodamas klausimas miestiečiams, o iš atsakymų gims užduotys kūrybinėms grupėms. Tad žmogus, atsakęs į vieną iš klausimų, galbūt šeštadienį pamatys pasirodymą, susijusį su jo atsakymu,“ – apie ypatingą festivalio temą pasakojo J.Burakaitė.

Šešios valandos kultūros

Kūrybinėse dirbtuvėse šiemet dalyvaus kūrėjai iš septynių šalių – Lietuvos, Prancūzijos, Lenkijos, Italijos, Filipinų, Rumunijos ir Estijos. Jų kurtus pasirodymus žiūrovai išvys birželio 11-ąją šventės turguje metu.

Sprendimas pagrindinį festivalio renginį kurti turguje ne visai atsitiktinis – šiemet jubiliejų švenčia ne tik „Jauno teatro dienos“, bet ir pats Senasis turgus – minimos 300-osios jo veiklos metinės. Klaipėdiečiams festivalio organizatoriai suteiks progą susipažinti su šios vietos istorija – birželio 9-ąją 18 val. Senajame turguje vyks nemokama ekskursija miestiečiams, pasakosianti turgaus įdomybes iš kelių šimtų metų jo istorijos. Birželio 11 d. 11 val. miestiečius suburs specialus Senojo turgaus 300 metų minėjimas, kuriame pasirodys ir muzikinį sveikinimą atliks LMTA trečiojo kurso vaidybos studentai.

Specialioje JTD turgaus scenoje 16 val. prasidės šešias valandas truksiantis teatrališkas JTD gimtadienis, kuris pasiūlys publikai įvairią ir turiningą programą. Joje pasirodys net keturi Klaipėdos teatrai. Šventę organizuojantis Klaipėdos jaunimo teatras ir jo aktoriai bus renginio šeimininkai ir vedėjai. „Taško teatro“ spektaklio „Amerika pirtyje“ personažai pakvies turgaus lankytojus prasimankštinti teatrališkose estafetėse ir džiugins stebėtojų ausis gyva orkestrėlio muzika. Trupės „Æmotion Theatre“ aktoriai pasirodys net du kartus – atliks ritminį kūrinį „Tabulas musica“ ir teatralizuoto gitarų orkestro programą „Laiškai Mačerniui“ pagal poeto eiles. O Klaipėdos dramos teatro aktorių grupė „Kreivos muzikos orkestras“ džiugins visoms progoms tinkama, smagiai kreiva muzikine programa. Teatro pasirodymus papildys keturios muzikinės grupės. Gypsy jazz muziką grojanti grupė „Hit-Kick“ savo pasirodyme naujam gyvenimui prikels senuosius hitus ir privers juos suskambėti naujai. Turgaus scenoje debiutuos LMTA vaidybos studentų grupė „Kopa“ bei neseniai į Klaipėdą atvykusių ir LMTA Menų akademijoje teatro studijas užbaigsiančių ukrainiečių grupė. O visą JTD teatrališko gimtadienio šventimą vainikuos indie-folk-rock grupė „Baltasis kiras“.

Trankiai ir džiaugsmingai

Viso renginio metu skirtingose turgaus erdvėse pasirodys JTD kūrybinių dirbtuvių menininkų grupės, o šurmuliuojančią atmosferą palaikys nuo turgaus kultūros neatsiejami amatininkai, prekeiviai, užkandžių ir gėrimų siūlytojai bei speciali pramogų ir žaidimų zona vaikams.

„Turgus dažniausiai asocijuojasi su prekyba ar mainais, tad šiemet į turgų persikėlęs festivalis „Jauno teatro dienos“ jame surengs meno, kultūros, teatro, bendravimo ir geros nuotaikos mainus. Tikime, kad būtent toks trankus ir džiaugsmingas turi būti festivalio dešimtmetis“, – teigė festivalio organizatoriai.

Festivalis „Jauno teatro dienos“ vyks birželio 8–11 dienomis, pagrindiniai renginiai numatyti Klaipėdos senajame turguje (Turgaus a. 5). Visi festivalio renginiai – nemokami, į birželio 9-osios ekskursiją būtina išankstinė registracija: agne@jtd.lt. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.