Viena iš saulėtų pirmųjų rudens dienų. Eigulių kapinės. Po ilgokesnių paieškų įžengus į ketvirtą kvartalą, kuriame, pasukus vienu siauručiu kapavietes skiriančiu takeliu, pasitinka išskirtinis aktorės Onos Kurmytės-Mazurkevičienės kapas. Būtent pastarasis tapo priežastimi nuolat sproginėjant gilėms po batų padais pusdienį paklaidžioti šiose Kauno kapinėse. Aplankant ir kitų teatro ir cirko artistų amžinojo poilsio vietas. Tarp jų – ir režisieriaus Juozo Vaičkaus, išugdžiusio O.Kurmytę – vieną iš pirmųjų 1920 m. įsteigtame profesionaliame lietuvių teatre vaidinusių aktorių.

Eigulių kapinės ypač savitos, kylančios į kalną, stebinančios visiškai netikėtais įvairiausių laikmečių ir dizaino antkapiais ir labai siauručiais takeliais bei mažyčiais laipteliais, o dažnai, neradus kitos išeities, tenka žingsniuoti tiesiog palei kapų tvoreles. "Oi, čia daug kur kapai remiasi vienas į kitą, praėjimo takelių nėra, eikite palei tvoreles, visi čia taip vaikštom", – padrąsino atsitiktinai sutiktas iš karto pajuntamos šiltos sielos kapinių prižiūrėtojas. Tokiu būdu galima pasiekti ir O.Kurmytės kapą, dekoruotą didele kauke ir atversta knyga. Jo antkapyje užrašyta: "Brangioji, savo skaidraus gyvenimo liepsną tu paaukojai lietuviškajam teatrui ir šeimai."

Gyvenau teatro menui ir visuomenei.

Ta pati suknelė

Žodis "paaukojo" taikliai apibūdina aktorės likimą, kuri didžiąją dalį savo laiko ir sveikatos paskyrė vaidmenims kurti ir į šią kapavietę buvo palydėta anksčiau laiko, netrukus po 51-ojo gimtadienio. Sesuo Bronė buvo jaunesnė dvylika metų, todėl į dramos teatro pasaulį įsiliejo vyresnėlei jau suvaidinus ne vieną svarbų vaidmenį. Greičiausiai dėl šios priežasties tarpukario (o ir sovietmečio) spaudoje ir knygose Onai yra skiriama kur kas daugiau dėmesio, nors abi seserys labai mylėjo teatrą ir jas abi lydėjo kūrybinė sėkmė, abi gali pasidžiaugti triženkliu sukurtų vaidmenų skaičiumi. Natūralu, kad taip nutiko ir šiame tekste.

Seserys augo materialine gerove pasigirti ne itin galinčių valstiečių šeimoje. Ona gimė 1901 m. balandžio 2 d. Kirkūnų kaime (Rokiškio r.), Bronė – 1913 m. rugpjūčio 15 d. Sankt Peterburge. O.Kurmytei būnant dar kūdikiu, jos šeima persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą. Čia ji baigė pradžios mokyklą, mokėsi Šv.Kotrynos gimnazijoje, Aleksandros teatro dramos studijoje, lankė privačius rusų dramos kursus.

Pradėjo vaidinti Juozo Vaičkaus "Skrajojamojo teatro" studijoje, o 1920 m., grįžusi į Kauną, vaidino čia įkurtoje Dramos vaidykloje (Valstybės teatras), kartu ir pirmuosiuose profesionalaus lietuvių teatro spektakliuose. 1935 m. apdovanota DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

Net ir užaugusios seserys taip ir nepajuto, ką reiškia gyventi, kai nereikia per daug sukti galvos, ką reikės valgyti, apsirengti ir laiku susimokėti mokesčius. Jau sukūrusios šeimas jos taip pat nuoširdžiai dalijosi ne tik duona, bet ir įvairiais daiktais. Taip pat – ir vienintele išeigine suknele. Trečiojo dešimtmečio pradžia buvusi ypač finansiškai sunki teatralams, kadangi jie ilgą laiką negaudavę atlyginimų. Tuo metu Ona kaip tik susilaukė dukrelės, o valgyti nelabai buvę ką. Seseriai Bronei ypač sudėtingi buvę 1943-ieji ir vėlesni metai, kai grįžtantis namo Kaune buvo nužudytas jos vyras, vyriausiasis teatro režisierius Juozas Monkevičius, o našlaičiais liko du jo vaikai.

Pasiekus kūrybinę viršūnę O.Kurmytė galėjo sau leisti gyventi patogiau ir sočiau, tačiau jai kur kas labiau patiko tuo, ką turi, dalytis su kitais, ir ne tik šeimos nariais. Ji visuomet noriai priimdavo svečius, ypač pagelbėdavo jauniems menininkams. Ne vienu jaunu aktoriumi rūpindavosi it tikru savo vaiku, priglausdama nakčiai, pavalgydindama ir patardama profesiniais klausimais. Kaip yra pasakiusi pati aktorė, ji gyveno ne sau: "Gyvenau teatro menui ir visuomenei."

Scenoje – kaip namie

Sėkmė aktorės karjeroje O.Kurmytę lydėjo ne todėl, kad ji būtų aktyviai atstovavusi kuriai nors konkrečiai teatro krypčiai ar vadybos metodui, o todėl, kad tiesiog negalėjo nevaidinti ir nuolat tobulėjo, atrasdama skirtinguose vaidmenyse vis kažką nauja. Ji taip tiek vidumi, tiek išvaizda gebėdavo įsikūnyti į personažą, kad žiūrovai ir kolegos kartais jos net nepažindavę.

Buvimo savimi teatro scenoje pojūtis jai buvo įgimtas. Nuo pat mažų dienų ji mėgo tyrinėti ją supančių žmonių elgseną, tam tikrų poelgių motyvus. Aktorė neleido sužeisti savo širdies bet kokiai kritikai ar pavydo nuodams. Ji tiesiog buvo savimi ir, negailėdama nei laiko, nei sveikatos, ėjo pirmyn, mokydamasi iš nesėkmių ir susidraugaudama su savais trūkumais, o ne jų bijodama.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotr.

Kas būdinga tarpukariu sukurtiems seserų vaidmenims? "Ona skyrėsi iš daugelio kitų aktorių savo elgsenos paprastumu ir nuoširdžiu aukštaitišku atvirumu. Jos gaivališka meilė teatrui ir pranašus populiarumas tarsi uždengė nuo mūsų žvilgsnio kai kurias jos žmogiškąsias silpnybes", – knygoje "Teatro pašauktieji" rašė teatrologas Antanas Vengris. Labiausiai ji publiką ir kolegas žavėjo savo paprastumu ir atvirumu. Tokias charakterio savybes įgijo ir jos kurti vaidmenys. Kaip įvardija atsiminimuose O.Kurmytės kolegos, ji ir gyvenime, ir scenoje buvo itin panaši – ji buvo žmogiška. Scenoje, kaip ir gyvenime, jeigu mylėdavo, tai atvirai, jeigu pykdavo, taip pat atvirai.

"Nesuprato ir nemėgo O.Kurmytė mąstančių aktorių, iš panagių nagrinėjančių savo vaidmenis. Buvo įpratusi iš karto pagauti savo personažo esmę ir vaidinti kaip išeina. Kai neišeidavo, pasikankindavo ir per repeticijas, ir namie. Su ja partneriai scenoje jausdavosi kaip namie", – minėtoje knygoje rašė A.Vengris.

Fiziniai duomenys – aukštas ūgis, lieknumas, žemas duslus gerklinis balsas – ir karštas būdas O.Kurmytei leido itin įtikinamai kurti vyresnio amžiaus, rūsčių, dramatiško likimo moterų portretus. Valdoves, motinas, skausmo ir netekčių lietuje permirkusias pakraščių moteris. Taip pat raganas ir burtininkes. Taip ji tapo rūsčių moterų įkūnijimo meistre.

Vyresnėlės įtaka

B.Kurmytę teatras stipriai įkvėpė būtent sesers dėka. Matydama ją scenoje ji taip pat nusprendė išbandyti savo jėgas vaidybos mene. 1929 m. ji įstojo į Valstybės teatro Vaidybos mokyklą (Boriso Dauguviečio kursas), nors po vidurinės mokyklos baigimo pirmiau šoko teatro baleto klasėje.

Valstybės teatre pradėjo vaidinti nuo 1933 m. Aktorė savo kurtoms veikėjoms suteikdavusi nešabloniško moteriškumo, dvasinės stiprybės, gilaus emocionalumo, minties gelmės, išorinio grakštumo, susiformavusio aktorei šokant baletą. Tiesa, jos sukurtos veikėjos turėjo sesers vaidmenims būdingų charakterio bruožų. Jos taip pat nestokojo rūstumo, despotizmo, tačiau, be šių bruožų, aktorė taip pat stipriai išreikšdavusi ir savo veikėjų šviesiąją pusę – švelnumą, jautrumą, geraširdiškumą.

Sudegė kaip fakelas

Atvykusi į Kauną, Dramos vaidykloje O.Kurmytė buvo viena iš mažiausiai aktorinės patirties turinčių aktorių, bet labai greitai ne tik pasivijo kolegas, bet ir juos pralenkė. Vis dėlto viso šio sunkaus darbo kaina – ankstyva mirtis. Aktorė mirė 1952 m. gegužės 31 d. Kaune. Kuklios gyvenimo sąlygos, nuolatinis pervargimas, prastas miegas ir stresas stipriai paveikė aktorės sveikatą, kurią galiausiai palaužė vėžys.

Kaip atsiminimuose, išguldytuose knygoje "Literatūros ir meno pasauyje", mena aktorė Teofilija Vaičiūnienė, "vaidindama charakteringas herojes, kalbėjo ne savo balsu, pažeidė balso stygas. Ir gyvenime, ir scenoje Kurmytė mėgo stichiją. Nemokėjo savęs niekur tausoti. Užtat ir sudegė pasiekusi didžiausio kūrybinio subrendimo."

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotr.

O.Kurmytė Valstybės teatre sukūrė daug stiprių vaidmenų (daugiau nei 150), tad išskirti kelis pačius įsimintiniausius būtų keblu. Vis dėlto, skaitant to meto spaudą, išryškėja vieni iš daugiausia teigiamų įvertinimų sulaukusių Onos vaidmenų tarpukario scenoje: Marikė – Hermanno Sudermanno "Joninės" (1920, pirmasis Valstybės teatro spektaklis, rež. J.Vaičkus), Barbora – Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės spektaklyje "Aušros sūnūs" (1923, rež. K.Glinskis), La Frošar – Adolphe'o Philippe'o D’Ennery ir Eugene'o Cormon'o "Dvi našlaiti" (1925, rež. B.Dauguvietis), Vitichė – Gerhardto Hauptmanno spektaklyje "Paskendęs varpas" (1925, rež. K.Glinskis), Gerda – Vinco Mykolaičio-Putino "Valdove" (1929, rež. B.Dauguvietis), Eglė – Vinco Krėvės-Mickevičiaus spektaklyje "Šarūnas" (1929, rež. A.Oleka-Žilinskas), Elžbieta – Friedricho von Shillerio "Marijoje Stiuart" (1937, rež. B.Dauguvietis).

Natūrali vaidyba

Visų vaidmenų suminėti neleidžia teksto apimtis, tad dėmesio centre – vos keletas jų, žymintys drąsius ir stiprius aktorės kūrybinius šuolius. Senė Frošar – valkata, girtuoklė, plėšikė, Paryžiaus gatvių purve gyvenanti moteris. Būdama 24-erių aktorė puikiai sugebėjo perteikti šios veikėjos charakterį 1925 m. pasirodžiusiame, o 1932 m. atnaujintame B.Dauguviečio režisuotame spektaklyje "Dvi našlaiti". Kaip teigia A.Vengris, "jis tapo savotišku O.Kurmytės charakterinės vaidybos sinonimu".

Kalbant kritiko A.Budrio "Naujojoje Romuvoje" publikuotos recenzijos žodžiais, "visumoj pastatymas išėjo nusisekusiai apmestas. Bene pirmą kartą melodramoj išvengta vaidybinio išputimo, dirbtinio patoso. Kurmytė nepamainoma valkata. Baisi ir natūrali iki galo, iki smulkmenų laukinis vargas kyši".

O.Kurmytės karalienė Elžbieta B.Dauguviečio spektaklyje "Marija Stiuart" – despotiška, nelaiminga moteris, grubi ir žiauraus būdo, drąsi ir aštrios ekspresijos. Pasak kritiko L.Kalvelio ("Židinys"), aktorei pavyko karalienę pritraukti arčiau žemės: "Kurmytė buvo žmogiška, arčiau prie žemės, kartu suprantama, ir įtikinanti."

Negalima nepaminėti ir aktorės sukurtų burtininkių vaidmenų pasakose. Vienas jų – ragana Vitichė spektaklyje "Paskendęs varpas". Žvelgiant į išlikusias spektaklio fotografijas perbėga šiurpuliukai. Baugoki kai kurie personažai – "tarpukalnių ir bedugnių tamsiosios jėgos dvasia" galintys įtikinti net ir šiandienos siaubo filmų gurmanus. "Nors p-lė Kurmytė sukūrė ne vaizduojančią piktąsias jėgas burtininkę, bet tipą pasakų raganos, ir vis tiktai scenoje ryškus individumas" (J.Lanskaronskis, žurnalas "Barai").

Netradicinė panelė

Jaunesniosios Kurmytės, Bronės, pačių įsimintinų tarpukario scenoje sukurtų vaidmenų sąraše: Jonieška – Kazio Inčiūros spektaklyje "Vincas Kudirka" (1934, rež. A.Sutkus), Inken Peters – Gerhardto Hauptmanno "Prieš saulėlydį" (1939, rež. R.Juknevičius), Marija Rašanavičiūtė – Antano Vienuolio "1831 metai" (1939, rež. S.Pilka).

Inken Peters – vienas ryškiausių to meto aktorės kūrybinių pasiekimų. Spektaklio siužeto centre – našlio, stambaus įmonininko šešiasdešimtmečio Matijaus Klauzeno ir jaunutės Inken Peters meilės ryšys. "Labiau nei erotika čia buvo pabrėžiama jų sielų giminystė. Klauzenas meilę panelei Inken priima kaip aušrą, netikėtai švystelėjusią prieš pat saulėlydį. Režisierius nenorėjo herojų ryšio nusaldinti, todėl Kurmytės Inken buvo visai nepanaši į tradicinę įsimylėjusią ir mylimą panelę. Sveika, stipri, protinga, dvasiškai stipresnė už Klauzeną", – knygoje "Lietuvių teatro istorija. Antroji knyga" rašė Irena Aleksaitė.

Daugiausia vaidmenų B.Kurmytė sukūrė sovietmečiu Kauno jaunojo žiūrovo teatre ir Kauno valstybiniame dramos teatruose. Suvaidino keletą vaidmenų ir kino filmuose: "Žydrasis horizontas", "Ave, vita!", "Tas prakeiktas nuolankumas". 1964 m. suteiktas LTSR nusipelniusios artistės garbės vardas. Aktorė mirė 1975 m. balandžio 4 d., palaidota tose pačiose Eigulių kapinėse, kaip ir sesuo.

Tiesa, aktorė sovietmečio spaudoje įvardijama komuniste ir giriami tie jos vaidmenys, kuriuose labiausiai atsispindėjo socialistinio realizmo vadinamoji tiesa. Jos personažai publiką stipriai veikė psichologine gelme, natūralumu. Ar nuoširdžiai aktorė tikėjo komunizmo idėjomis, ar tik taikėsi prie esamos situacijos, bet kokiu atveju tai nesumenkina jos įnašo į lietuvių teatro istoriją.

Tremtis į Rokiškį

Dar vienas įdomus O.Kurmytės biografijos faktas – 1929 m. spalio 8 d. Kauno karo komendanto įsakymu ji buvo ištremta trims mėnesiams iš Kauno į Rokiškį. Tuo metu spaudoje rašė: "Ištremta kaipo pavojinga visuomenės tvarkai, nes jos bute darant kratą rasta tam tikrų dokumentų. Ji turėjusi artimų santykių su aukštai stovėjusiu valstybės vaire asmeniu" ("Mūsų laikraštis").

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotr.

Šis "aukštai stovėjęs" asmuo – Lietuvos ministras pirmininkas, istorijos profesorius Augustinas Voldemaras. Šią svarbią asmenybę lydėję nemažai skandalingų istorijų, mat turėjęs silpnybę gražioms ir protingoms moterims. Meilės strėlėmis jam pavyko perverti netgi savo kolegų žmonų širdis. Žmona Matilda buvo viena jų, tačiau, vedęs ją, jis toliau megzdavo naujas pažintis ir kuo daugiau kliūčių būdavo, tuo daugiau entuziazmo ministras pirmininkas rodė. Siekė jis net ir Smetonienės sesers Jadvygos Chodakauskaitės meilės.

Visas tuometinis Kaunas šnibždėjosi matydamas A.Voldemaro mezgamus meilės voratinklius, į kuriuos įkliuvo ir O.Kurmytė. Kiek rimtas buvęs jos romanas su ministru pirmininku, lieka paslaptyje, tačiau žinoma, kad jie susitikinėję ir Ona kurį laiką nuolat vėluodavusi į repeticijas. Be aktorės jos neprasidėdavusios, tad kolegos kantriai laukdavę ir, baimindamiesi A.Voldemaro, nieko jos neklausinėdavę. 1929 m. rugsėjo 23 d. jis A.Smetonos buvo nušalintas nuo ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigų, pateikus  kaltinimus dėl pogrindyje organizuojamo valstybinio perversmo.

Redakcijos archyvo nuotr.

Apie seserų Kurmyčių charizmą ir drąsą būtų galima dar ilgai kalbėti. Prisilietus prie jų likimų sunku atsiplėšti. Norisi vis, įsivaizduojant save sėdint žiūrovų salėje pirmajame mūsų teatre, stebėti aktores, išskirtines to meto dekoracijas, išgirsti jų balsus, muziką, apsižvalgyti aplink, įsižiūrėti į tamsoje skendinčius veidus, išeiti į tarpukario Laisvės alėją. Pabaigoje norisi tik pasidžiaugti, kad yra išlikę fotografijų, leidžiančių tai padaryti ir įsitikinti, kad aktorės seserys iš tiesų buvo nepamainomos.

Taip teatras atsirado erdvėse Turgaus g. 9. Prie naujų patalpų pamažu priprato tiek teatro žmonės, tiek žiūrovai: seną prisiminimą apie buvusį banką palengva pakeitė šen bei ten pastatyti kubai, akvariumas su teatrui dovanotomis žuvytėmis, mediniai arkliukai, rodyti spektakliai, rugsėjį įvykusi pirmoji lietuviška lėlių teatro vitrina „Materia Magica LT“ ir pavasarį organizuotas tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, spektaklių premjeros ir stovyklos, šiuo metu veikianti Linos Itagaki iliustracijų paroda „Sakmė apie Neringą ir jūrų slibiną“.

Taip istorinis pastatas Turgaus g. 9 tapo teatru, Klaipėdos lėlių teatro namais. O rugsėjo 21 d. teatras pradės naują sezoną.

Džiugi žinia ir tiems, kurie pasiilgo jaukiojo namelio Vežėjų g. 4, – jau visai netrukus bus baigta senojo lėlių teatro namelio rekonstrukcija. Jame įsikurs Klaipėdos lėlių teatro edukacinis centras, namelyje vyks įvairios edukacinės veiklos, parodos, bus įrengtas muziejus.

Klaipėdos lėlių teatro direktorė Aušra Juknevičienė pastebi, kad namelį paversti šeimos ir vaikų traukos centru – sena Klaipėdos lėlininkų svajonė. Vis dėlto nusimato ilgas, daug kūrybinių ambicijų turintis ir daug energijos reikalaujantis projektas, tad šiais metais bus žengiami tik pirmieji idėjos įgyvendinimo žingsniai.

Klaipėdos lėlių teatro direktorė Aušra Juknevičienė pastebi, kad namelį paversti šeimos ir vaikų traukos centru – sena Klaipėdos lėlininkų svajonė.

Edukaciniame centre nuo šio sezono pradžios vyks „Karakumų Asilėlio mokyklėlės“ užsiėmimai. „Karakumų Asilėlio mokyklėlė“ savo veiklą vykdo daugiau nei 10 metų – ši edukacinė programa turi savo sistemą, metodus: mokyklėlei parengta unikali edukacinė programa, pritaikyta vaikams pagal jų raidos ypatumus nuo kūdikystės iki mokyklinio amžiaus.

Na, o mokyklinio amžiaus vaikai, kaip ir praėjusiais metais, bus kviečiami į interaktyvią edukacinę programą „Lėlių teatro magija“.

Klaipėdos lėlių teatro erdvėse Turgaus g. 9 ir toliau bus rodomi klaipėdiečių pamėgti repertuariniai spektakliai kūdikiams, vaikams ir suaugusiesiems. Spektaklius galės žiūrėti ne tik pavieniai žiūrovai, bet ir organizuotos grupės iš Klaipėdos rajonų bei mokyklų.

Čia žiūrovai išvys ir lėlių teatro premjeras: jau rugsėjo pabaigoje žiūrovai bus kviečiami į premjerinį lėlių spektaklį „Namai“ (rež. Aušra Bakanaitė). Visai šeimai skirtame spektaklyje paprastai ir įtaigiai atsiskleidžia, kaip pamažu vystosi dviejų žmonių draugystė, išauga į meilę, į bendrą gyvenimą kartu, kuriame yra ir juoko, ir rūpesčio.

Mažiesiems žiūrovams stengiamasi parodyti, kad už visų tų menkų tėvų nesutarimų vis tiek slypi didelė ir stipri meilė. Svarbu akcentuoti, kad spektaklis „Namai“ įtrauktas į Kultūros paso programą. Mokiniai turės galimybę ne tik pažiūrėti spektaklį, bet ir sudalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse bei pokalbyje po spektaklio.

Mažiesiems žiūrovams stengiamasi parodyti, kad už visų tų menkų tėvų nesutarimų vis tiek slypi didelė ir stipri meilė.

Antroji premjera numatoma lapkritį – žiūrovams bus pristatytas lėlių ir judesio spektaklis suaugusiesiems „Meistras“ (pagal M. Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“, rež. Gintarė Radvilavičiūtė), o visai netrukus po šios premjeros, gruodžio mėnesį, duris tradiciškai atvers „Kalėdų Senelio namelis“.

2020-ųjų metų kovo pabaigoje vyks paskutinė šio sezono premjera – Klaipėdos miesto gyventojai ir miesto svečiai bus kviečiami pamatyti lėlių spektaklį „Didysis sprogimas“ (rež. Zvi Sachar).

Šis spektaklis – tai Klaipėdos lėlių teatro ir „Itim Ensemble“ (Izraelis) koprodukcija. Šiuo metu vyksta pirmasis spektaklio etaptas – paruošiamieji darbai ir repeticijos, tačiau jau lapkričio mėnesį šio spektaklio repeticijos bus pristatomos „Print Screen“ festivalyje Jeruzalėje.

Klaipėdos lėlių teatras ir toliau aktyviai dalyvaus tarptautiniuose renginiuose: rugpjūčio pabaigoje Klaipėdos lėlių teatras Balstogės lėlių teatre (Lenkija) rodė lėlių spektaklį suaugusiesiems „Malina“ ir lėlių spektaklį visai šeimai „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Kitos teatro gastrolės numatomos lapkritį – teatras pakviestas į tarptautinį lėlių teatro festivalį, vyksiantį Torūnėje, Lenkijoje.

Spalį finišo tiesąją pasieks tarptautinis edukacinis projektas „Off-book“: Klaipėdos lėlių teatras kartu su projekto rengėjais iš Klaipėdos universiteto, projekto partneriais Klaipėdos miesto mokyklomis bei teatralais iš Italijos ir Rumunijos šio tarptautinio teatro edukacijos projekto metu rengė šiuolaikišką edukacinę programą su vaizdo medžiaga, kurią vaikų ugdymui galėtų naudoti visos švietimo įstaigos.

Aktyviai lankęsi Klaipėdos mokyklose, bendradarbiavę su mokytojais, praktiniuose užsiėmimuose įgyvendinę ankstesniais projekto etapais atrinktus teatrinio ugdymo metodus bei filmavę visus užsiėmimus, projekto dalyviai paruošė vaizdo įrašą ir metodinį leidinį. Ši mokomoji medžiaga padės sukurtas ir aprašytas projekto veiklas praktiškai įgyvendinti mokyklose.

Pokyčiai dažnai būna nelengvi, tačiau beveik visada – atnešantys naujas galimybes, skatinantys ieškoti naujų sprendimų, prisitaikymų, plečiantys veiklos lauką. Edukacinio centro atidarymas – sena svajonė, tačiau ir nemenkas iššūkis. Vis dėlto belieka tikėtis, kad pamažu ir jame šen bei ten atsiras kubai, mediniai arkliukai, tuščios patalpos prisipildys veiklomis, istorijomis, nuotykiais, pamažu senasis namelis vėl taps jaukiais namais.

Naujas Klaipėdos lėlių teatro sezonas – jau greitai: pirmasis sezono savaitgalis skiriamas teatro mažiausiesiems gerbėjams, kūdikiams. Iki pasimatymo rugsėjo 21 d. 11 ir 12 val. lėlių spektaklyje „Sapnų pasakėlė – diena / naktis“!

Pasibaigus teatro scenos rekonstrukcijai, naujosios rampos šviesas išvys kita pirmą kartą Kaune statoma opera – Giuseppe's Verdi "Makbetas": premjera numatoma gruodžio viduryje.

Šių operų premjeromis, taip pat ir 2020 m. suplanuotu nauju G.Verdi "Traviatos" spektakliu teatras pasitinka lietuviškos profesionaliosios operos 100-metį. Iki operos "Makbetas" premjeros gruodį teatras rodys koncertus ir spektaklius kitose scenose.

Kaune dar nematyta

Teatro vadovas Benjaminas Želvys džiaugiasi, kad V.Bellini opera "Kapulečiai ir Montekiai" KVMT repertuare – jau ketvirtas bendras kūrybinis darbas su Estijos menininkais ir žinomu tarptautiniu operos festivaliu "PromFest".

Žvelgdamas į jau aštuonerius metus trunkančią bendradarbiavimo istoriją, B.Želvys vertina ją kaip svarbią ir ypatingą teatro kolektyvo patirtį. Kauniečiams menininkams dalyvauti kaskart vis brandesniame aukšto meninio lygio operą propaguojančiame renginyje yra didžiulė paskata kelti profesinį meistriškumą.

Dėl šios draugystės kas dvejus metus teatro repertuare randasi papildomas projektinis operos spektaklis, kuris, nebūdamas tiek brangus finansiškai, tampa brangus kaip papildomas meninis įvykis, suburiantis įspūdingą atlikėjų komandą, džiuginantis profesionalia kuriančių asmenybių bendryste, skatinantis įvairiapusiškai tobulėti ir palaikyti aukštą teatro meno kolektyvų meistriškumą. Kauniečiams jis dovanoja susitikimą su elitiniais dainininkais ir gražiausiais operų pavyzdžiais.

"PromFest" idėjinis ir meninis lyderis estų dirigentas Erkis Pehkas, dar 1996 m. vykusį pirmąjį operos dainininkų konkursą išplėtojo iki tarptautinio aukšto meninio lygio operos festivalio. Nuo 2001 m. jis organizuojamas kas porą metų, jo metu vyksta tarptautinis Klaudios Taev operos dainininkų konkursas ir pristatomi operos spektakliai, kuriuose pagrindines partijas atlieka šio konkurso laureatai.

Realizuoti festivalio operų spektakliu kviečiami Kauno muzikinio teatro meniniai kolektyvai – orkestras ir choras, vaidmenis kūrė ir teatro solistai. Projektiniai operų spektakliai sėkmingai įsiliedavo į Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuarą, žiūrovai matė intriguojančias operų G.Verdi "Atila" (2011) ir "Traviata" (2017), Nikolajaus Rimskio-Korsakovo "Caro sužadėtinė" (2013) interpretacijas.

Šiais metais pasirinktą V.Bellini operą "Kapulečiai ir Montekiai" festivalis "PromFest" pristatė labiau tradiciniu pavadinimu "Romeo ir Džuljeta", nors Felice Romani libretą sukūrė ne pagal Williamą Shakespeare'ą, o pagal Luigi Scevolos to paties pavadinimo pjesę (1818).

Mažiau populiari tragiškųjų įsimylėjėlių istorijos versija paskatino kūrėjus pateikti savą, sunkiai nupasakojamą pagrindinių herojų santykių traktuotę. Dirigentas E.Pehkas ir festivalio operų scenografas bei kostiumų dailininkas Madis Nurmsas išsiskiria itin moderniu ir netradiciniu požiūriu į operos veikalų siužeto interpretacijas.

Abu menininkai pasirinktų statyti operų libretuose linkę ieškoti užslėptų minčių, kodų, kelti kuo daugiau klausimų, kartais net sunkiai suvokiamų prielaidų, atvirai siekiantys šokiruoti žiūrovus, įtraukti juos į savų minčių tėkmę ir ieškoti atsakymų drauge, pripažįstantys, kad tų atsakymų gali ir nebūti. Tačiau toks požiūris siekiant palaikyti operos žanro gyvastį visiškai pasiteisina, o daugelį jaunų žiūrovų ir žavi. Kiekvienas naujas auditorijos teismui pateiktas spektaklis sukelia pačių įvairiausių emocijų: nuo "Baisu, kaip šitaip galima?" iki "Kaip įspūdinga ir kūrybinga!"

Darnus solistų ansamblis

Realizuoti netradicinę operos "Kapulečiai ir Montekiai" viziją dirigentas ir dailininkas pasikvietė estų režisierę Katrin Tegovą ir kauniečius – chormeisterę Rasą Vaitkevičiūtę bei choreografą Dainių Bervingį. Kaip festivalio programoje, taip ir premjeroje Kaune dainuos puikus tarptautinis dainininkų ansamblis.

2017 m. konkurso nugalėtoja amerikietė Abigail Levis (Romeo, mecosopranas) ir žiūrovų prizo laureatė baltarusė Margarita Levčuk (Džuljeta, sopranas). A.Levis padarė puikią dainininkės karjerą JAV ir Kanadoje, dainavo Berlyno operoje, o šiuo metu dirba Šveicarijoje, Liucernos operos teatre. Sėkmė ir žiūrovų pripažinimas nuostabų sopraną M.Levčuk atvedė į pagrindinę Baltarusijos Didžiojo operos teatro solistų trupę.

Solisčių duetas pavergė festivalio publiką – merginos puikiai tiko spektaklio kūrėjų sumąstyto asmenybės susidvejinimo vizijai įgyvendinti, o melomanus pakerėjo kaip reta derančiais, fantastiškų techninių galimybių ir plačios emocinės skalės balsais. Jų duetą papildė ryškus jaunosios kartos Rusijos tenoras, Klaudios Taev konkurso 2015 m. trečios vietos laimėtojas, Rusijos Gnesinų muzikos akademijos auklėtinis Jurijus Rostockis (Tebaldas). Kitas dvi vyrų partijas spektaklyje dainuoja savo vokalo meistriškumu, puikia aktoryste ir sceniniu žavesiu ne tik publiką, bet ir operas žiūrėjusią tarptautinę konkurso komisiją sužavėję Liudas Mikalauskas (Kapelijus, Džuljetos tėvas) ir Andrius Apšega (Lorensas).

Operos pastatyme svarbus vaidmuo skiriamas ir muzikinio teatro choristams vyrams, jiems tenka kurti mistišką, net atšiaurią pasakojamos istorijos atmosferą, emocijas įprasminti judesiu, atlikti mažus vaidmenis. Dirigentas E.Pehkas reikšmingoje mizanscenoje į muzikinį skambesį įliejo ir operos partitūroje nenumatyto moterų choro balsus.

Svečiuosis kitose scenose

Kol vyksta KVMT scenos ir orkestro ložės rekonstrukcija, teatras spektaklius rodo Lietuvos regionuose, rinkdamasis tas sales, kurios gali sutalpinti didžiulį menininkų kolektyvą. Pirmoji sezono premjera "Kapulečiai ir Montekiai" vyks Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiojoje salėje, o kitus koncertus, operečių, miuziklų, šokio spektaklius pamatys Šakių kultūros centro, Šiaulių arenos, Marijampolės kultūros centro, Alytaus kultūros ir komunikacijų centro žiūrovai.

Šiose scenose bus parodyti didelio auditorijos palankumo sulaukę spektakliai: miuziklai "Adamsų šeimynėlė", "Aida" bei "Džekilas ir Haidas", operetės "Silva" ir "Balius Savojoje", šokio spektaklis Notrdamo legenda, o Šakių rajono pedagogai bus pasveikinti įspūdingu koncertu – KVMT šou.

Solisčių duetas pavergė festivalio publiką – merginos puikiai tiko spektaklio kūrėjų sumąstyto asmenybės susidvejinimo vizijai įgyvendinti.

Dviguba premjera

Gruodžio mėnesį teatras planuoja išleisti pirmąkart Kauno scenoje statomą G.Verdi operą "Makbetas". Šioje psichologinėje ir giliai mistinėje W.Shakespeare'o dramos tobuloje muzikinėje versijoje Makbeto partiją dainuos kauniečiams jau pažįstamas, ryškiausias baltarusių baritonas Stanislavas Trifonovas ir lietuvis Dainius Stumbras, Ledi Makbet partiją – teatro primadonos Gitana Pečkytė ir Raminta Vaicekauskaitė, kitas partijas – teatro ir kviestiniai solistai.

Operos režisierius Sankt Peterburgo konservatorijos profesorius Gintautas Želvys žada intriguojantį, tačiau nuo tradicinio įvaizdžio per daug nenutolusį reginį. Dirigentai Jonas Janulevičius ir Julius Geniušas pripažįsta, kad tai bus itin sudėtingas ir iš esmės meninio kolektyvo kūrybines galias išbandantis darbas.

Slėpiningą tragedijos koloritą kuria jauna rusų dailininkė Taisija Chiža. Pasak teatro vadovo B.Želvio, tai, kad ši G.Verdi opera įtraukta į teatro repertuarą, lėmė vienas svarbiausių teatro trupėse kūrybinių faktorių – čia dirba brandžios, solidžios patirties ir gilaus vaidybinio meistriškumo įgijusios solistės G.Pečkytė ir R.Vaicekausakitė.

Operos melomanai aukščiausiais balais įvertino jų paruoštą ir padainuotą Liučijos partiją G.Donizetti operoje, taip pat judviejų Rozinas ("Sevilijos kirpėjas)", Violetas ("Traviata"), Ponias Flut ("Vindzoro šmaikštuolės"), o kur dar įspūdingas pagrindinių vaidmenų kraitis operetėse. O būtent Ledi Makbet partija, pageidaujant realizuoti šią G.Verdi operą, dažnai trupei būna beviltiškas iššūkis. Operoje sudėtingą ir didžiulį draminį bei režisūrinį krūvį turi choras, tai tiesiog dar vienas reikšmingas kolektyvinis personažas, o dabartinis choristų kolektyvas yra pajėgus ir gali imtis tokių sudėtingų veikalų.

Anot vyriausiosios chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės, "tai labai sudėtinga opera chorui, šiam spektakliui ruošiamės visą pusmetį ir tikimės statytojų lūkesčius patenkinti".

Teatro žiūrovams naują intriguojantį šokio spektaklį ruošia teatro baleto trupė, o pavasarį laukia miuziklo premjera.

Pagal Federico Garcios Lorcos ir Luigi Pirandello kūrinius pastatytame spektaklyje-pamąstyme tyrinėjama teatro prigimtis, melo ir tiesos santykis jame ir tai, kas yra teatras šiandien. Taip pat cituodamas savo ankstesnius kūrinius režisierius G.Varnas apmąsto ir savo paties nueitą kūrybinį kelią. Apie tai, kuo spektaklis yra drąsus ir aktualus – pokalbis su režisieriumi.

– Spektaklyje kalbate apie šiandienos teatrą, kuriam būdingas prieštaringas santykis su publika: vieni jame atranda centrą išcentrinėje šiuolaikinėje visuomenėje, kiti žvelgia į jį įtariai, vakarus leisdami kitur, kur galima patirti daugiau pramogų. Kaip jums atrodo, kur reikėtų ieškoti priežasčių – pačiame teatre ar visuomenėje?

– Teatras vystosi negilaus teatro linkme. Nes visuomenė iš esmės tampa priklausoma nuo tikrąja to žodžio prasme pramogų. Pramogų verslas, pramogų žvaigždės, pramogų pasaulio gyvenimas visuomenę traukia, jis jai yra įdomus. Yra atvejų, kai teatras mėgina sąmoningai artėti prie to pramogų verslo ir tai jau kvepia prostitucija. Ir apie tokį teatrą aš net nenorėčiau kalbėti. Komercinis teatras – vienas iš mano labiausiai nekenčiamų dalykų gyvenime.

Girdėjau teatro kritikių pareiškimą, kad režisūrinis teatras pas mus miršta. Tad toms pakasynoms spektaklis ir skiriamas.

Reikėtų susitarti dėl termino "teatras". Aš žodžiu "teatras" vadinu tą teatrą, kuris yra menas. Visuomenė pramogėja ir sparčiais žingsniais artėja į Aldouso Huxley aprašytą antiutopiją knygoje "Puikus naujas pasaulis". Knyga parašyta beveik prieš 100 metų, bet mes prie tos antiutopijos artėjame būtent dabar. Tame pasaulyje Williamas Shakespeare'as yra uždraustas kaip protus jaukiantis menininkas. Tokiai visuomenei nereikia meno. Mąstydamas apie teatrą spektaklyje sugrįžtu prie F.Garcios Lorcos dramaturgijos. Bent jau iš esmės prie šio autoriaus grįžtu esminiais momentais, o dabar tas esmės momentas – teatras. Spektaklis gimė iš keleto meto abejonių, ar verta toliau kurti teatrą.

– Kiek realūs šie svarstymai? Ar iš tiesų žadate padėti tašką kūryboje?

– Kažkada tą tašką reikia padėti. Klausimas tik – anksčiau ar vėliau. Kol kas apie tai rimtai kalbėti nesinori. Viską palieku laikui. Bet, mano manymu, yra ir prasmingesnių veiklų už teatro kūrimą. Pavyzdžiui, saugoti gamtą.

– Spektaklyje keliate ne tik teatro savasties, bet ir melo bei tiesos santykio jame klausimą. Kaip jums atrodo, ko šiandien jame daugiau?

– Kada tiesa ar melas nugali, yra labai sunku pasakyti. Iš esmės pati teatro prigimtis yra nieko bendra su realybe neturintis dalykas, tai fiktyvi realybė, kur žmonės vaidina kažką, kuo jie nėra. Kitaip tariant, meluoja. Bet geriausiais atvejais tas melas būna toks tobulas, kad virsta tiesa. Tai iliuzija, kuri žmones užburia. Kiekvieną kartą tas pats spektaklis gali dvelkti melu ir virsti tiesa.

Gintaras Varnas / Laimio Steponavičiaus nuotr.

Lygiai kaip yra ir kalbant apie vaidmenis. Dėstant studentams akademijoje visada kyla klausimas kur yra ta tiesa, juk aš – ne aš. Kaip tą tiesą apčiuopti? Ir turbūt tik tais atvejais, kai aktorius labai stipriai įsileidžia personažą, tą fantomą, į save, su juo iš dalies sutampa, tada ta tiesa gimsta. Bet aš kalbu jau labiau apie tokį senovinį teatrą, apie vadinamąjį oldskūlą. Tai yra režisūrinis teatras. Girdėjau iš teatro kritikių pareiškimą, kad režisūrinis teatras pas mus miršta. Tad toms pakasynoms spektaklis ir skiriamas.

– Spektaklyje į dialogą jungiami F.Garcios Lorcos ir L.Pirandello tekstai. Ar šių skirtingų autorių požiūriai į tikrojo teatro esmę sutampa?

– Abu į teatrą žvelgia panašiai. Kita situacija, kitos aplinkybės, bet esmė labai panaši: ir vienas, ir kitas stipriai nepasitiki teatru. Būtent ne pačia teatro idėja, kaip idealia meno forma, – ja jie pasitiki, o tuo teatru, kuris juos supo jų laiku. Kaip ir dabar. Iš esmės teatru tu tiki, bet tuo teatru, kuris tave supa, – ne. Teatras tampa utopija. Atsakymai nėra pateikiami ir spektaklis gali būti tiek pat melagingas, kiek ir teisingas. Galbūt jis man pačiam kažką įrodys.

Spektaklyje naudojama F.Garcios Lorcos nebaigta rašyti pjesė vadinama "Pjese be pavadinimo". Nors dabar ji jau vadinama "Gyvenimo sapnas", neseniai atsiradus šiam antrajam pavadinimui. Scenoje paliekame pirmąjį šios pjesės veiksmą ir F.Garcios Lorcos dialogą, kurį jis parašė būdamas dvidešimties. Dialogas "Sombras" ("Šešėliai"), kuris ir davė pavadinimą spektakliui. Ir tai nėra pjesė, o keliolikos puslapių dialogas. Be šios pagrindinės medžiagos, dar naudoju ir kelias scenas iš kitų jo pjesių – "Jei praeitų penkeri metai" ir "Publika". L.Pirandello garsioji pjesė "Šeši personažai ieško autoriaus" XX a. sukėlė didelį lūžį dramaturgijos istorijoje. Kaip modernus, visiškai kitu kampu į teatro situaciją žvelgiantis kūrinys. Žanro požiūriu spektaklis yra koliažas, sudarytas iš įvairių dramų.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Iš dalies tai nėra visai harmoningas šių dviejų autorių sulipdymas. F.Garcia Lorca, net ir kalbėdamas proza, vis vien yra labai poetiškas, o L.Pirandellas – itin proziškas. Bet tai dar ne pats svarbiausias dalykas. Svarbu tai, kad F.Garcia Lorca buvo antifašistas ir jį nužudė fašistai. O L.Pirandello buvo fašistas, nors vėliau ir pasitraukė iš tos partijos. Kita vertus, pats F.Garcia Lorca vienoje savo esė apie teatrą minėjo L.Pirandello kaip vieną iš to laiko modernizmo dramaturgijoje pavyzdžių. Tad gal F.Garcia Lorca labai nepyks, kad šalia yra L.Pirandello.

– Stebint jaunosios kartos režisierių spektaklius taip pat aplanko tiesos momentas, nors spektaklio forma ir vaidyba – visai kitokia, nei, kaip jūs įvardijote, oldskūliniame teatre. Kaip jūs vertinate jaunųjų kūrybą?

– Kalbant apie jaunąją režisierių kartą, yra puikių menininkų. Kad ir Kamilė Gudmonaitė, Povilas Makauskas, kuriantys puikius spektaklius. Nesakau, kad jaunieji būtinai turi statyti Antoną Čechovą, Henriką Ibseną ar W.Shakespeare'ą. Bet matau ir labai paviršutiniško teatro. Esu matęs tokių darbų, kad žiūri ir nesupranti, ką jie vaidina ir kodėl tai daro. Jie dažnai nebekvaršina sau galvos pagrindiniu klausimu "Kodėl aš tai darau?" Nei kodėl personažas elgiasi vienaip ar kitaip. Kodėl reikia scenoje aktoriui rėkti, parkristi ir pan.? Kas tuo norima pasakyti? To "kodėl" nebereikia. To pagrindinio pateisinimo, be kurio mes teatre negalime žengti nė žingsnio. Tai projektinis, arba taikomasis, teatras, kaip aš vadinu.

Be to, ką įvardijau, jaunieji neturi dar vieno dalyko – jie tarsi negalvoja apie tai, kad teatras visada yra susijęs su magija. Galbūt jie numano, bet nežino, kaip ją sukurti. Dažniausiai toks teatras yra šaltas kaip ledas. Toks tarsi susirašinėjimo – žinučių – teatras. Man asmeniškai tai nėra teatras. Suprantu, kad teatras gali būti visoks, bet jame nerandu sau nieko. Apie tai mąstome spektaklyje.

– Teatro magija – kas ji, jūsų akimis?

– Žinoma, žodžiais sunku nusakyti, bet ji arba yra, arba ne. Pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus cukraus gabaliukai "Kvadrate" arba langas spektaklyje "Pirosmani, Pirosmani" – tai buvo tikra magija. Rimo Tumino spektakliuose yra daug atmosferinių, magiškų dalykų. Atrodo, kad jaunieji skeptiškai žvelgia į metaforas. Sako, kad to jau nebereikia. Aš viską suprantu, naujos kartos nori viską daryti pagal save, griauti tai, kas sena, bet man atrodo, kad kur kas įdomiau, kai teatre yra magijos.

Jeigu iš tikrųjų visuomenė taip sparčiai artės prie minėtos A.Huxley antiutopijos, teatras tiesiog praras savo probleminę dimensiją, tai, kas jis visada ir buvo. Vakarų teatras gimė Graikijoje. Kas yra graikų tragedijos, kam jos buvo skirtos? Jų tikslas buvo vystyti žmogų, versti jį mąstyti, išgyventi, atjausti, personažams susidūrus su esminiais egzistenciniais konfliktais. Taip pat ir su dievais. Graikų teatras tuo metu buvo graikų visuomenės aukštoji mokykla.

Kitaip sakant, jis turėjo labai aiškų tikslą, kurio ilgus šimtmečius iki dabar ir buvo siekiama. Bet vis dažniau jau nebe. Čia ir yra ta pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi spektaklis. Nutolsime galutinai nuo graikų ar ne? Kaip klausia vienas personažas L.Pirandello pjesėje: "Jūs man galite pasakyti, kas jūs esate?" Tai ir būtų pagrindinis klausimas šiandienos teatrui: "Kas tu esi?"

Vardai ir veidai

Spektaklio "Sombras" kūrybinė komanda: režisierius – Gintaras Varnas, režisieriaus asistentas – Povilas Makauskas, scenografijos dailininkė – Julija Skuratova, kostiumų dailininkas – Juozas Valenta. Muzika – iš ankstesnių G.Varno spektaklių: Onutės Narbutaitės, Vidmanto Bartulio, Giedriaus Puskunigio, Claudio Monteverdi ir sefardų (žydų, gyvenusių Ispanijoje iki XV a.) melodijos.

Vaidina: Dainius Svobonas, Vytautas Anužis, Jovita Jankelaitytė, Vilija Grigaitytė, Gytis Laskovas, Vaidas Maršalka, Saulius Čiučelis, Jūratė Onaitytė, Matas Sigliukas, Albinas Budnikas, Liubomiras Laucevičius, Sigitas Šidlauskas, Ričardas Vitkaitis, Audronė Paškonytė, Dovydas Pabarčius, Pijus Narijauskas, Daiva Rudokaitė, Andrius Alešiūnas, Gintautas Bejeris, Inga Mikutavičiūtė, Martyna Gedvilaitė, Aistė Zabotkaitė, Robertas Petraitis, Mantas Pauliukonis, Milė Šablauskaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Liucija Rukšnaitytė.

Premjera – rugsėjo 6, 7, 8 d.

Rugsėjo 6 d. 17.30 val. Didžiosios scenos fojė vyks dailininko Mindaugo Juodžio tapybos darbų parodos "Upė teka" atidarymas.

Šį sezoną teatras minės ir garbingą muzikinio teatro užuomazgų Klaipėdoje 200 metų sukaktį, nes  pirmasis operos spektaklis mieste buvo pastatytas 1820 m. pradžioje mediniuose Vaidinimų namuose ant Danės upės kranto.

Plaukiame į Tilžę

Ką tik pristatęs žiūrovams šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras išliks kompozitoriaus E. Balsio (1919-1984) jubiliejiniams metams skirtų renginių centru. Jau lapkričio 22 dieną Žvejų rūmuose vyks vienintelės E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjera. Naujam gyvenimui operą prikels patyręs režisierius ir dėstytojas Gytis Padegimas. Pastatymo muzikos vadovu taps Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, scenografiją kurs Birutė Ukrinaitė.

Pirmoji ir lig šiol vienintelė E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjera 1980 m. įvyko Vilniuje, Operos ir baleto teatre. Naujam gyvenimui po beveik keturių dešimtmečių pertraukos Klaipėdoje prikeltas veikalas  užbaigs E. Balsio jubiliejinių renginių ciklą, prisidės prie platesnio iš pajūrio krašto kilusio kompozitoriaus kūrybos garsinimo.

Opera „Kelionė į Tilžę“ buvo sukurta pagal iškilaus vokiečių rašytojo ir dramaturgo Hermano Zudermano (1857–1928), gimusio Macikų kaime netoli Šilutės, to paties pavadinimo apysaką. Siužetas gvildena tragišką meilės trikampį. Žvejų kaimelyje gyveno graži ir darbšti šeimyna: tėtis Ansas, mama Indrė ir trys jų vaikučiai. Jie sukosi savo įprastiniuose darbuose, kol nepasirodė samdinė Bušė – ramios ir tylios Indrės priešingybė. Bušė ne tik apsuko Ansą aplink pirštą, bet ir įkalbėjo nuskandinti Indrę jiems Nemunu keliaujant į Tilžę. Žiaurusis Bušės planas nepavyko, nes kelionėje Ansui tarsi atsivėrė akys: jis supranta, kad pati nuostabiausia, žaviausia ir ištikimiausia pasaulio moteris yra jo žmona…

Kūrinys pasakoja ne apie upe įveiktus atstumus, o apie asmenybės vidinę kelionę, žmogiškuosius atradimus ir paklydimus. Tai – dvasinės kelionės simbolis ir kartu viena įstabiausių kelionių tiek mūsų krašto literatūros, tiek ir operos istorijoje.

Gruodžio 20 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje, o gruodžio 27 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovams bus įteikta kalėdinė staigmena – viso pasaulio muzikiniuose teatruose naujametiniu laikotarpiu šokamas Piotro Čaikovskio „Spragtukas“. Klaipėdoje jį statys garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas, padedamas kostiumus ir scenografiją spektakliui kursiančių dailininkų Jekaterinos Zlajos ir Aleksandro Barmenkovo.

Apie šeimyninį gyvenimą – su ironiška šypsena

Muzikinio teatro ištakų uostamiestyje 200 metų jubiliejų Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasitiks su Jacques‘o Offenbacho operete „Orfėjas pragare“, kurios premjera Žvejų rūmuose numatyta 2020 m. balandžio 17 d. Būtent ši operetė, pirmąkart suvaidinta Paryžiuje 1858 m., Europos scenose įtvirtino ir išpopuliarino garsųjį šokį – kankaną. 

Devynioliktame amžiuje Paryžius buvo žėrintis pramogų pasaulio centras, o kompozitoriui J. Offenbachui patiko laužyti nusistovėjusias „rimtosios operos“ tradicijas. Jo operetėje „Orfėjas pragare“ regime ironišką antikinio mito apie Orfėją ir Euridikę versiją, primenančią šeimyninio gyvenimo realybę. Pagyvenusi kartu, mitinė įsimylėjėlių pora pavargsta vienas nuo kito. Euridikė jaučiasi apleista, ją erzina vyro aistra muzikai. Savo ruožtu Orfėją žeidžia žmonos abejingumas jo talentui. Atšalę tarpusavio santykiai verčia sutuoktinius dairytis kitos draugijos: Orfėjas asistuoja nimfai Chlojai, Euridikė užmezga meilės ryšį su kaimynu - bitininku Aristėju, kuris iš tiesų yra dievas Plutonas, siekiantis nusigabenti Euridikę į pragarą. Kai jo sumanymas pavyksta, Orfėjas, susirūpinęs grėsme savo reputacijai, prašo dievo Jupiterio pagalbos. O Jupiteris turi pavydžią žmoną Junoną, įtariančią, kad Euridikė ir jos vyras palaiko slaptą meilės ryšį... Taip įsisuka kunkuliuojantis svetimavimo ir įtarinėjimų kupinas verpetas, primenantis tikrų tikriausią pragarą. Tačiau stebėti jį iš šono nuobodu nebus.

Į premjeras nesuskubusiems

Naujausi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymai: opera „Don Žuanas“ ir šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ – žiūrovų lauks ir rudens sezone. „Don Žuano“ spektakliai Žvejų rūmuose bus rodomi spalio 10 ir 11 d., o „Eglės žalčių karalienės“ – spalio 26 ir 27 d.

Režisierius Jonas Vaitkus Klaipėdoje pristatė savo originalų požiūrį į Don Žuano personažą ir netgi pakeitė garsiosios W. A. Mozarto operos finalą. Įdomu, jog be įprastinio operos spektaklio parengta ir trumpesnė „Don Žuano“ versija, skirta įvairioms netradicinėms bei edukacinėms erdvėms. Ji keliaus po Vakarų Lietuvos regiono mokyklas ir bendruomenes, tad norintiems pasikviesti „Don Žuaną“ į svečius tereikia kreiptis į teatro administraciją.

Choreografo Martyno Rimeikio pastatyta „Eglė žalčių karalienė“ iki ašarų žavėjo iš visos Lietuvos į pajūrį sugužėjusius žiūrovus. Nuostabi E. Balsio muzika naujam gyvenimui prikelta jautria, plastiška ir emocinga šiuolaikinio šokio kalba, kuriai niekas nepajėgė likti abejingas. Klaipėdoje „Eglė žalčių karalienė“ žada tapti dar įspūdingesnė!

Dinozaurai sugrįžta

Neliks nuskriausti ir mažieji žiūrovai: lapkričio 16 ir gruodžio 15 dienomis Žvejų rūmuose jų laukia Aušros Krasauskaitės šokio spektaklis „Tikroji dinozaurų istorija“. Ji vaikams atveria astronominės Saulės sistemos duris, supažindina su simpatiškais (ir visais nebaisiais) dinozaurais bei atskleidžia tikrąją jų egzistavimo priežastį. Spektaklio kūrybinė komanda vaikams pristato tai, ko nėra nė viename istorijos vadovėlyje: tik čia smalsuoliai pamatys, kaip susikūrė Visata, kodėl išnyko dinozaurai ir kokiu būdu pirmasis žmogus pasiekė Marsą.

Gruodžio 8 dieną Žvejų rūmuose mažųjų žiūrovų lauks „Žvaigždžių opera“ – naujausia ir paskutinioji Antano Kučinsko vaikiškų operų trilogijos dalis. O gruodžio 11-ąją Žvejų rūmuose numatyta Rasos Dikčienės operelių vaikams „Kabakšt Kabaldakšt“ ir „Muzikantas, velnias ir perkūnas“ premjera. Jai ruoštis pusantro šimto pajūrio krašto vaikų paskatino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro edukacinis projektas „Statykime operą“, suteiksiantis mažiesiems unikalią galimybę vaidinti, šokti ir dainuoti profesionalioje scenoje.

Romantikams ir ne tik

Romantiškai nusiteikusių vyresnių klaipėdiečių lapkričio 23-iąją Žvejų rūmuose lauks ilgesingas „Romansų vakaras“.

Dar  šįmet į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą sugrįš populiarusis Jerry Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ ir nemažiau gerbėjų turintis šokio spektaklis „Altorių šešėlyje“, sukurtas Vinco Mykolaičio-Putino romano motyvais. Bus galima pasigrožėti istorine kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“ ir išgirsti komišką istoriją iš vienuolių gyvenimo Dano Goggino miuzikle „Šounuolynas“.

Šokio gerbėjų lauks spektaklis „Graikas Zorba“, sukurtas pagal legendinio graikų kompozitoriaus Mikio Theodorakio muziką. Jį uostamiesčiui padovanojo pasaulinio garso choreografas ir spektaklio libreto autorius Lorca Massine. Graiko Zorbos partiją atlikęs LNOBT baleto artistas Mantas Daraškevičius už šį vaidmenį pelnė „Auksinį scenos kryžių“.

Gastrolės: nuo Plungės iki Vilniaus

Be savos pastogės laikinai likęs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras numato ir nemažai gastrolinių spektaklių. Jau rugsėjo 14-ąją Plungėje kraštiečiai su 80-mečiu galės pasveikinti iš šio miesto kilusį garsų batutos meistrą Stasį Domarką: garbingai dirigento sukakčiai jo kolegos dedikuos koncertą „Operetės šventė“.

E. Balsio jubiliejiniams metams skirtas jo simfoninės muzikos koncertas rudenį bus pristatytas Kauno ir Vilniaus publikai: spalio 5 d. jis skambės Kauno valstybinėje filharmonijoje, o spalio 6 d. – Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje. Kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru, diriguojamu Tomo Ambrozaičio, grieš tarptautinį pripažinimą pelniusi smuikininkė, buvusi Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos auklėtinė, o dabar – šios gimnazijos dėstytoja Lina Marija Songailė.

Metų gastrolėmis galima tituluoti suplanuotus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklius Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Lapkričio 15 d. vilniečiai išvys G. Kuprevičiaus operą „Prūsai“, o gruodžio 3 d. – E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjerą.

Ketvirtadienį 17.30–19 val. – susitikimų ratas Dramos teatro Mažojoje salėje. Žiūrovai galės susitikti su menininkais, kurių premjeros įvyks iki Naujų metų: aktoriumi ir režisieriumi Mariumi Pažerecku, aktoriumi, režisieriumi ir pedagogu Dariumi Meškausku, dramaturgu Gintaru Grajausku, Lietuvoje mylima latvių režisiere Mara Kimele.

M.Pažereckas papasakos apie J.Anouilho „Euridikės“ premjerą, D.Meškauskas – apie A.Strindbergo „Kreditorius“, G.Grajauskas pristatys Oskaro Koršunovo spektaklį „Mūsų klasė“ (pjesės autorius – T.Slobodzianekas), M.Kimelė – J.Anouilho „Antigonės“ premjerą. Publika galės pabendrauti su kūrėjais, užduoti jiems klausimų.

Tą patį vakarą 19–19.30 val. antrojo aukšto fojė bus proga apžiūrėti Artūros Ostrianicos portretų parodą „Personažai“ ir parašyti atvirlaiškius – linkėjimus Klaipėdos dramos teatro aktoriams. Teatro paštas juos pristatys adresatams.

Režisierė M.Kimelė ir spektaklio „Antigonė“ kūrybinė grupė pakvies į atvirą repeticiją Mažojoje salėje, kur ji vyks 19.30–20.30 val. Publika galės pamatyti truputį teatro „virtuvės“.

Visi sezono atidarymo renginiai – nemokami, bet vietų skaičius ribotas. Žiūrovai prašomi registruotis internetu (registracijos atskiros – į susitikimus ir į repeticiją). Registruotis galima pasinaudojus šiais QR kodais arba teatro paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Ministrų kabinetas pritarė Kultūros ministerijos siūlymui panaudos sutartį pratęsti dešimčiai metų. Ministerija pabrėžė, kad 1998-aisiais įkurta įstaiga aktyviai dalyvavo, kūrė spektaklius, rodė juos Lietuvoje ir garsiausiuose festivaliuose visame pasaulyje.

Pažymima, kad pagrindinė teatro misija po režisieriaus mirties pernai lapkritį yra išsaugoti jo sukurtus ir dar rodomus spektaklius, skleisti informaciją apie režisieriaus kūrybą, taip pat „ telkti jaunus menininkus, kuriems darė įtaką šio išskirtinio menininko kūryba ir sudaryti jiems sąlygas kurti naujus scenos meno darbus“.

Daugiau nei 500 kvadratinių metrų ploto teatro studijos ir administracinės patalpos yra sostinės senamiestyje, Bernardinų gatvėje, šalia įsikūręs ir šiuolaikinių scenos menų centras „Menų spaustuvė“.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas E. Nekrošius mirė pernai lapkričio 20-ąją, likus dienai iki 66-ojo gimtadienio. Pasaulyje žinomas režisierius per savo karjerą jis yra sukūręs beveik pusšimtį spektaklių.

Priešistorė

Neseniai Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTKD) pavedė Lietuvos kultūros ministerijai (LKM) išplatinti teatrams raštą, kuriame minimas įstatymas, nurodantis "draudimą rūkyti tabako gaminius ir elektronines cigaretes laisvalaikio praleidimo įstaigose, kitose žmonėms aptarnauti skirtose patalpose". Pažymima, kad juridiniai asmenys privalo užtikrinti šio įstatymo laikymąsi. Teatruose šie gaminiai iš viso negali būti rūkomi. Nevykdant nurodymų bus taikoma įstatymo numatyta atsakomybė. Raštą inspiravo vienos pilietės skundas, kad konkretaus spektaklio metu buvo rūkoma pučiant dūmus į žiūrovus. LKM šiuo klausimu sušaukė Profesionaliojo scenos meno įstaigų tarybos posėdį, kuriame priimtas ne draudžiamojo pobūdžio siūlymas: "Rekomenduoti, kad bilietų pardavimų vietose teatrai informuotų bilietų pirkėjus, jog spektaklyje yra galimai sveikatą trikdančių pavojų (dūmų, lazerių, didelio garso slėgio efektų ir kt.)." Tačiau NTKD nusprendė nesivadovauti kultūros specialistų išvadomis, motyvuojant tuo, kad šios priemonės neįgyvendins minėto įstatymo normų.

Apie galias, adekvatumą ir kontrolę

Visi gerai žinome, kad demokratinėje valstybėje įstatymų laikytis privalu, kaip žinome ir tai, kad kartais jie kertasi su realybe ir ne visuomet būna adekvatūs konkrečioms situacijoms. Taip nutiko ir šiuokart. Tačiau pradžioje apie galias. Įstatymas nėra kartą ir visiems laikams iš dangaus nuleistas sprendimas, patvirtinantis vienintelės aukščiausios tiesos galiojimą. Nuolatiniai redagavimai, pataisos įgalina suspenduoti jo vykdomąją galią ir patikslinti anksčiau patvirtintas nuostatas. Tačiau tam reikalinga kruopšti analizė, kurią atliktų su įstatymu susijusios institucijos specialistai. Teatrui tiesiogiai atstovaujantis įstatymo organas yra Kultūros ministerija, meno sektorių reguliuojančius sprendimus priimanti aukščiausios kvalifikacijos tyrėjų, geriausiai išmanančių savo sritį, ir meno profesionalų pagalba. Departamentas, atsisakęs vadovautis jų siūlymais, eilinį kartą patvirtino šios ministerijos nereikšmingumą ir simbolinį podukros vaidmenį valstybės galių žaidimuose – ji neturi jokios įtakos net sprendžiant jai pavaldžių įstaigų reikalus.

O kas nutinka tuomet, kai meno sektoriaus reikalus ima reguliuoti valstybės klerkai, irgi gerai žinome. Minėtame rašte sakoma, kad įstatymo normos – imperatyvios, ir nenumato išimčių teatrams. Reikalaujama laikytis įstatymo, visiškai nenutuokiant šio meno specifikos, veikimo dėsnių. Valdininkams atrodo, kad teatras yra tokia pati vieta kaip valgykla, autobusų stotelė ar sporto stadionas, kad jokie kūrybos principai čia negalioja. Teatras jiems – tik patalpos, kuriose neturėtų būti rūkoma. Bet jeigu valdžios atstovai nors kartą čia lankėsi, turėjo pastebėti, kad, gerbiant šalia esantį kaimyną, teatro patalpose – nei salėje, nei fojė, nei kavinėse – niekada ir nebuvo rūkoma (bent jau aš tokių atvejų neprisimenu).

Kitas dalykas yra nuo žiūrovų atskirta scena, suvokiama kaip autonomiškas meno pasaulis, menininkų vaizduotės, kūrybos ir laisvės pasireiškimo vieta, nepavaldi jokiems politiniams reikalavimams, išskyrus tuos laikus, kai menininkų laisvę kontroliavo visagalė cenzūra. Valdininkai turėtų žinoti, kad rūkymas scenoje nėra asmeninė aktoriaus užgaida, tai veiksmas, išreiškiantis personažo charakteristikas. Net ir betikslis cigaretės laikymas rankoje kartais apie veikėjus pasako daugiau nei žodžiai. Taigi rūkymas teatre yra meninė išraiškos priemonė. Šiuo atveju draudimas peržengia civilinio įstatymo ribas ir yra tiesiogiai nukreiptas į pačią meno sferą. Kitaip tariant, naujasis potvarkis imasi reglamentuoti ne žmonių elgesį viešosiose erdvėse, bet kėsinasi į kūrybos lauką, bando reguliuoti teatro vidines taisykles ir išraiškos priemones. O kaip kitaip tai įvardyti, jeigu ne naująja cenzūra?

Mąstant vien sveikatingumo kategorijomis, teatrą apskritai reikėtų uždaryti, nes pavojingiausios čia – teatro dulkės.

Teatras, kaip ir bet kuri kita meno sritis, yra nuolat besivystantis mechanizmas, todėl net ir vienas, regis, neesminis draudimas gali sugriauti naujai besiformuojančias raiškas. Jau kuris laikas scenos menas, su pavydu žvelgdamas į kiną, stengiasi vengti dirbtinio vaizdavimo ir siekia natūralumo estetikos. Minėtas įstatymas grąžina teatrą prie senųjų dirbtinių modelių. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad aktorius vaidina blogietį kanibalą Leksterį. Režisierius, norėdamas išgauti maksimalų tikrumo efektą scenoje, paveda jam pjaustyti žalią, dar krauju atsiduodančią mėsą, tačiau rūkyti vis tiek teks cigaretę su degančia lempute. Vadinasi, visa režisieriaus sumanyta poveikio strategija nueina per niek. Taigi įstatymas suvaržo ne tik menininko išraiškos laisvę, bet ir tam tikros (anti)estetinės kalbos plėtojimą. Ateityje tai gali apriboti ir pasirinkimą temų, kuriose veikia per nepriimtinus gestus apibrėžiami personažai.

Beje, ankstesnės valdžios nematė būtinybės kištis į meno vidinius reikalus (įstatymas teatrui ilgą laiką negaliojo). Kažkodėl tuo susirūpino tik dabartinė valdžia, vykdanti "sveikatinimosi" politiką. Nesu prieš sveiką gyvenseną (anaiptol, visaip kaip ją palaikau), tačiau kai minėta politika ima virsti vyraujančia ideologija, nurodančia, kaip kitiems gyventi, galima pradėti kalbėti apie žmonių kūnus disciplinuojančius policinės valstybės metodus. Tik šiuokart jie kruopščiai slepiami po humanizmo kauke. Negalima nustatyti visiems vienodų gyvenimo normų, sveikumo ar normalumo standartų. Tai tas pats, kas vyriausybė išleistų įstatymą, draudžiantį žudytis ar tik sveikai maitintis. Kiekvienas gyvenimą jaučia skirtingai, nelygu kokia patirtis jį aplankė, todėl tik pats žmogus gali nuspręsti, kas jam kenksminga. Draudimais nurodinėjant, kas priimtina, o kas ne, greitai reikės ginti asmens teisę į nesveiką gyvenseną, būti nelaimingu, depresyviu, nepatraukliu.

Teatras, nuo amžių kalbėjęs apie žmogų, visada buvo dėmesingas skaudžioms gyvenimo temoms, priešinosi ideologiniams spaudimams, moraliniams suvaržymams, juokėsi iš visuomenės ydų, kėlė klausimus ir ieškojo atsakymų. Manyti, kad žiūrovai čia susirenka tik pramogauti ir smagiai praleisti laiką, gali tik atsitiktinai jame atsidūręs žiūrovas. Šiuolaikinis teatras – su savo priemonėmis, temomis, iššūkiais – apskritai yra "pavojinga" vieta, sąmoningai griaunanti įsivaizduojamą žiūrovų saugumą tam, kad keistų nusistovėjusius įsitikinimus, provokuotų kritiškus apmąstymus. Žiūrovai į jį eina toli gražu ne malonumo ieškoti. Tikėtis, kad teatras bus patogus, nekenksmingas ir sterilus, išvalytas nuo keiksmažodžių, nepadorių nuogybių, dūmų ar kitokio gyvenimo tvaiko, reiškia norėti atimti iš jo pačią svarbiausią savybę, dėl kurios čia vis dar nesinešama spragėsių – tai būti masinės kultūros alternatyva ir kritiškai atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra – su visais įmanomais kvapais ir pojūčiais.

Ką šiuo atveju signalizuoja minėtas draudimas? Ar tik ne tai, kad teatras turi būti "kultūringa" vieta, skirta ramiam, nedirgliam poilsiui? Yra žiūrovų, kurie išpažįsta tik aukštąją kultūrą ir kuriems niekada nepatiks įžūlus, piktas, provokuojantis teatras. O tokio Lietuvoje pastaruoju metu daugėja, tad suprantama, kad auga ir nepasitenkinimas jo raiška. Nesakau, kad viena ar kita estetika yra vertingesnė. Scenos menas turi būti visoks, efektingiausiai jis funkcionuoja tada, kai atsižvelgiama į įvairius publikos skonius, lūkesčius. Tačiau įstatymas, išstumdamas tam tikras išraiškos priemones, privilegijuoja būtent "nekenksmingo", patogaus, dirbtinio teatro estetiką, o tai pražūtinga visam scenos meno laukui.

Negalima teatro vertinti sveikatingumo matais, net jeigu kažkas ir nusprendė, kad rūkymas – vienareikšmiškai blogai. Ar rūkymas scenoje žaloja žiūrovo sveikatą, gali nuspręsti irgi tik jis pats. Toleruoti tam tikras raiškas ar ne, yra jo pasirinkimo laisvė. Jeigu žiūrovas nusipirko bilietą į spektaklį, ant kurio nurodyta, kad bus rūkoma, vadinasi jis netraktuoja rūkymo kaip žalos sau ir toleruoja režisieriaus sprendimus, suprasdamas tai kaip būtiną personažo atskleidimą ir meninę strategiją. Mąstant vien sveikatingumo kategorijomis, teatrą apskritai reikėtų uždaryti, nes pavojingiausios čia – teatro dulkės. Laisvoje šalyje nei menininkams, nei žiūrovams valstybė neturėtų nurodinėti, kas jiems gerai.

Keturias dienas intensyviuose Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamuose mokymuose dalyvavę pradedantys rašytojai, dramaturgai, aktoriai siekė perteikti eilinių, negarsių žmonių gyvenimo istorijas. Iš dvylikos dalyvių buvo atrinktos dvi kūrėjos, kurios toliau individualiai tęs darbą su N. Yeoli. Tai – dramaturgė Dovilė Zavedskaitė ir aktorė, performanso menininkė Kristina Marija Kulinič.

Rugpjūčio 26–28 d. laukia antrosios „Versmės“ kūrybinės dirbtuvės su slovėnų dramaturge Simona Semenič. Jaunieji kūrėjai registruotis į jas gali iki rugpjūčio 18 d.

Nuo žiaurios močiutės iki paauglės iš Mažeikių

Dalyvauti kūrybinėse „Versmės“ dirbtuvėse su N. Yoeli panoro per dvidešimt jaunų kūrėjų. Šiemet kviesta gilintis į biografijas žmonių, kurie nėra daugeliui žinomi. Atsiųstose paraiškose, iš kurių atrinkta dvylika, būta įvairiausių asmenybių ir jų gyvenimo istorijų. Bene daugiausiai norėta pasakoti apie artimiausius šeimos narius, pavyzdžiui, apie močiutę, išgyvenusią karo negandas, ir vėliau niekada negebėjusia mylėti savo dukters bei anūkės; apie per senelio pasakojimus ir patirtis atsiskleidžiančius lietuvių ir žydų santykius; apie kitą charizmatišką močiutę, jos lytiškumo brandą, kalbėjimą apie tai su anūke. Buvo nagrinėjama ir dviejų metų vaiko istorija bei kaip jo netikėtas gimimas keičia moters ir vyro gyvenimą, tarpusavio santykius. Kiti dalyviai rinkosi mažiau asmeniškas, tačiau intriguojančias istorijas: apie eutanazijos tabletę pasirinkusį amerikietį ar sovietmečiu į Lietuvą atvykusį ukrainietį, apsigyvenusį perkrautame bendrabučio kambaryje Kaune, atsisakiusį technologijų ir tapusį savotišku ezoteriku.

„Dirbtuvėms pasirinkome asmeninių istorijų temą, nes tai puikus būdas pradėti vystyti originalius pasakojimus, ieškant jiems tinkamos sceninės formos ir santykio su žiūrovu. Tikiuosi, kad mano kaip pasakotojos ir atlikėjos patirtis padėjo talentingiems jauniems menininkams atrasti savo nišą teatro raiškos platybėse. Nuostabu yra tai, kad dalyviai buvo ne tik savo projektus vystantys kūrėjai individualistai, bet ir puikūs kolegos kitiems – atviri vienas kito idėjoms, dosnūs pasiūlymų, patarimų ir pilni entuziazmo“, – sako N. Yoeli.

Laimėtojų idėjos bus pristatytos lapkritį

Toliau vystyti savo idėjas ir pristatyti jas lapkritį vyksiančiame šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ buvo pakviesta dramaturgė D. Zavedskaitė bei aktorė, performanso menininkė K. M. Kulinič. Su N. Yoeli dabar jos bendradarbiaus laiškais, virtualiais pokalbiais, o rugsėjį menininkė iš Izraelio dar kartą apsilankys Vilniuje ir ves individualias kūrybines sesijas „Versmės“ laureatėms. Joms taip pat paskirtos paskatinamosios premijos po 500 eurų.

Dirbtuvėms pasirinkome asmeninių istorijų temą, nes tai puikus būdas pradėti vystyti originalius pasakojimus, ieškant jiems tinkamos sceninės formos ir santykio su žiūrovu.

D. Zavedskaitė savotiškai pratęsia savo pjesės „Dramblys“ temą ir rašo apie iš gyvenimo pasitraukusią charizmatišką mamą. „Vasaros pradžioje kažkur perskaičiau mintį, kad istoriją rašo laimėtojai, ir už jos užkliuvau. Ėmiau galvoti, kaip atrodytų pasaulio istorija, papasakota tų, kurie pralaimėjo, arba tų, kurie dirbo darbus, gimdė vaikus, sekmadieniais kepdavo sausainius ir niekieno nematomi šlavė kiemą. Susitikimas su Naomi vėl grąžino prie šios minties: dirbtuvių metu supratau, kad teatras gali būti vieta, kur kalba ne marytės ir ne melnikaitės, o tie maži, kurie kepė sausainius. Naomi daug dirbo su tuo, kad dramaturgas pats sukurtų ne tik pokalbį, bet ir įvykį – sąlygas, kuriose tas pokalbis galėtų įvykti. Tai buvo labai ryškios dirbtuvės, kuriose visi gyvenome šiek tiek kitokį gyvenimą. Gyvenimą, kupiną labai svarbių įvykių, apie kuriuos paprastai niekas nekalba“, – sako viena „Versmės“ nugalėtojų D. Zavedskaitė.

K. M. Kulinič taip pat pasirinko jai artimo žmogaus, senelio, gyvenimo istoriją: „Mano vystomas darbas yra įkvėptas senelio atminimo. Nerdama į jo biografijos fragmentus, istorijas bei savo atsiminimus, mėginu suvokti jo sudėtingą ir prieštaringą charakterį, kuris vystėsi augant didelėje šeimoje, karo metu gyvenusioje fronto linijoje, galiausiai stipriai nukentėjusioje nuo sovietinės okupacijos. Įdomu gilintis, kaip stiprūs išgyvenimai transformuojasi į nuostatas, auklėjimo priemones, formuoja kasdienius įpročius, gyvenimo būdą, kuris, ypač mano, laisvoje Lietuvoje gimusios anūkės akimis kartais atrodo komiškas. Man įdomus ir dar vienas klausimas – ar galima „iš šalies“ pažvelgti į savo senelį? Tai gana sudėtinga, o ties tam tikra riba atrodo, kad nebelieka skirties tarp biografijos ir autobiografijos.“

Turintiems dramaturginių idėjų – dar vienos dirbtuvės

Vasaros pabaigoje, rugpjūčio 26–28 d., įvyks antrosios „Versmės“ kūrybinės dirbtuvės, kuriose taip pat gali dalyvauti jauni teatro kūrėjai: dramaturgai, aktoriai, režisieriai, rašytojai, kitų sričių menininkai, kuriems įdomu savo idėjoms ieškoti teatrinės raiškos formų. Dirbtuves ves garsi slovėnų dramaturgė Simona Semenič.

S. Semenič gimė 1975 m. Baigė dramaturgijos studijas Teatro, radijo, kino ir televizijos akademijoje Liublianoje. Ji yra apdovanota reikšmingiausiu Slovėnijoje „Prešereno fondo“ apdovanojimu, kasmet skiriamu dviem menininkams už jų svarbią meninę veiklą. Ji taip pat tris kartus laimėjo „Grum“prizą – aukščiausią apdovanojimą už dramaturgiją. Jos pjesės išverstos į keturiolika kalbų ir pastatytos keliose šalyse Europoje, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Vidurio Rytuose. Simona yra eksperimentinių autobiografinių spektaklių autorė ir atlikėja. Šiuo metu gyvena ir kuria Liublianoje. Daugiau informacijos dramaturgę, jos tekstų galima rasti jos asmeninėje svetainėje www.simonasemenic.com.

Šių dirbtuvių dalyviai bus kviečiami vystyti (auto)biografines istorijas. Norinčius dalyvauti prašome atsiųsti savo idėjas (1,5 psl. apimtiems) šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ koordinatorei Agnei Pulokaitei adresu agne.pulokaite@teatras.lt iki rugpjūčio 18 d. Dirbtuvės vyks rugpjūčio 26–28 dienomis nuo 10 iki 17 valandos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4). Atrinkti dalyviai bus informuoti iki rugpjūčio 22 d.