Festivalio programą sudaro ne tik spektakliai ir pasirodymai, bet ir edukacinės veiklos. Organizatoriai kviečia susipažinti ir prisijaukinti įtraukiantį teatrą, kuriame reikia pasikliauti savo pojūčiais, būti atviriems ir smalsiems: įsitraukti kartu į čia ir dabar vykstantį kūrybinį procesą.

Festivalis vyks istorija alsuojančiame pastate. Buvusios mokyklos pastatą pastatė ir 1903–1904 m. fundavo žydas Leiba M.Markusas. Jame veikė 2-asis Kauno tvirtovės pėstininkų pulkas, vėliau jame buvo įsikūrusios įvairios Lietuvos kariuomenės įstaigos. Kai stabilizavosi valstybės gyvenimas, nuo 1935 m. pastate ėmė veikti 28-oji Kauno miesto pradinė mokykla.

Renginį atidarys suomių kolektyvas "Center Of Everything" teatriniu emociniu užtaisu intriguojančiu pavadinimu "Pojūčių kokteilių baras".

Režisieriaus Sami Henrikas Haapala pasirodymas idealiai tinka tiems, kurie dar niekada nėra buvę įtraukiančio teatro pasirodyme ir nežino, ar tikrai jam toks teatras patiks. Tai 20 koncentruotų minučių, kurių metu aktoriai iš jūsų pasirinktų ingredientų jums asmeniškai sukurs vaidinimą, t.y. suplaks pojūčių kokteilį.

"Pojūčių kokteilių baro" pasirodymas bus pritaikytas festivalio erdvei – vienai seniausių buvusių Kauno medinių mokyklų ir visuomenės aktualijoms. Atvykę suomiai kauniečiams sukurs  100 individualių teatro kokteilių. Žiūrovai galės išsirinkti jiems patinkantį kokteilį iš meniu arba susidaryti savo asmeninį receptą iš norimų ingredientų.

S.H.Haapala – beveik 20 metų dirba prodiuseriumi, režisieriumi ir atlikėju Suomijoje, šiuo metu yra teatro "Center Of Everything" meno vadovas. Kompanijos didžiausias dėmesys skirtas jungti meną su mokslu ir technologijomis. Prieš kelionę į Kauną suomių menininkas papasakojo apie save ir netradicinį kūrybos meniu.

Siūlau iš anksto pasvarstyti, kokio kokteilio norėsite: lengvo ir atpalaiduojančio ar šiek tiek stipresnio ir intensyvesnio.

– Kaip ir kada gimė idėja sukurti "Pojūčių kokteilių baro" pasirodymą?

– "Pojūčių kokteilių baro" spektaklio idėja gimė vieno iš įtraukiančio teatro pasirodymo metu, "Turku – Europos kultūros sostinė 2011" programos dalyje. Sakyčiau, kad tai bendras kūrybinis darbas, o ne vienam žmogui gimusi mintis. Norėjome triukšmingo ir įtraukiančio pasirodymo, kuris galėtų atidaryti "Patirčių parko Turku 2011" programą, klubo koncepcija labai tiko.

– Koks kokteilis pasirodymo metu buvo pats netikėčiausias?

– Festivalyje "Flow" Helsinkyje žiūrovams sukūrėme 250 pojūčių kokteilių. Bendras pasirodymo laikas truko ilgiau nei 13 valandų. Vienas juokingiausių ir įsimintiniausių momentų nutiko būtent šio festivalio metu. Vieną dalyvių nuvedžiau į specialią palapinę trumpo poilsio, nes jis kaip ingredientą pasirinko relaksaciją. Pats buvau toks pavargęs, kad šį dalyvį pamiršau ir išėjau vaidinti kito kokteilio. Paliktąjį prisiminiau tik po geros valandos, kai buvo užsakytas panašus kokteilis, apsilankyti poilsio palapinėje. Kai atėjome kartu su nauju žiūrovu, paliktasis žiūrovas saldžiai miegojo.

– Ką turėtų žinoti žiūrovai, prieš ateidami į spektaklį? Ar reikia kažką specialiai pasiruošti?

– Žiūrovas neturi nieko žinoti ar specialiai ruoštis. Pasirodymas sukurtas taip, kad juo gera mėgautis, jeigu neturi jokių išankstinių lūkesčių. Jeigu vis tiek kankina nežinia ir norite bent kažką žinoti apie pasirodymą, tuomet siūlau iš anksto pasvarstyti, kokio kokteilio norėsite: lengvo ir atpalaiduojančio ar šiek tiek stipresnio ir intensyvesnio.

– Kodėl jus traukia alternatyvus teatras?

– Teatras turėtų būti erdvė nuolatiniam kūrimui ir vystymuisi visais aspektais – ne viena forma. Jei laikomės vienos formos, apribojame meno galimybes. Kalbant apie normas, viena forma taip pat rodo hegemonijos pasaulį. Noriu pasipriešinti hegemonijoms ir siekti įvairiapusiškumo, ar kalba eitų apie meno formas, ar jūsų tapatybę, lytį, seksualumą, etninę kilmę.

Vasaros sezono atidarymo šventėje dalyvavo Eimutis Kvoščiauskas, Edita Užaitė, Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė, Sakalas Uždavinys, Vaidotas Martinaitis, Julius Žalakevičius, Justė Zinkevičiūtė, Agnė Levickaitė ir kiti linksmai nusiteikę, įspūdingai apsirengę ir pasiruošę patirti spalvotus vasaros nuotykius aktoriai.

„Visus metus labai laukiame šio renginio, nes tai puiki vasaros pradžios tradicija, kuri suburia visą „Domino“ teatro komandą bendram ir linksmam nuotykiui. Šiais metais mums teko pamankštinti protus ir parodyti savo kūrybiškumą linksmose protmūšio užduotyse, energiją išlieti spalvotų kamuoliukų mūšyje bei susivienyti kuriant įspūdingą nuotrauką iš dangaus“, – džiaugiasi „Domino“ teatro vadovė Diana Bukantaitė-Kutkevičienė. 

„Domino“ teatro vasaros atidarymo šventėje aktoriai ne tik varžėsi protmūšio rungtyse, bet taip pat prisiminė patirtus didžiausius vasaros, vaikystės ar net viso gyvenimo nuotykius, kuriais su jumis dalinasi.

„Joninės yra pats geriausias vasaros nuotykis, su paparčio žiedo ieškojimu, įvairiomis užduotimis, šokiais“, – nesuabejoja aktorė Ineta Stasiulytė. Ji taip pat atskleidžia, kad vasara jai asocijuojasi ir su maistu: „Beveik kiekvieną vakarą su visa šeima gaminame kažką ypatingo, išbandome naujus receptus. Tai tarsi mūsų mažosios atostogos!“.

„Iš vaikystės geriausiai prisimenu senąją Palangą, su ankstesne Basanavičiaus alėja, savo ypatingu kvapu. Ji man buvo lyg kokia stebuklinga planeta, kurioje įvykę labai daug nuostabių dalykų... – dalinasi aktorius S. Uždavinys. – O iš šių laikų labiausiai įsiminė praėjusią vasarą patirtas nuotykis – trise iš Lietuvos su sklandytuvais nuskridome net iki Ukrainos! Nors visi sakė, kad tai neįmanoma, niekas dar nėra tokio atstumo (1800 km) nėra įveikęs, bet mums pavyko! Nuo Baltijos iki Juodosios jūros nuskridom per 5 dienas. Nerealus jausmas – lyg būčiau į Everestą įkopęs!“.

Aktorius Dovydas Stončius su nostalgija prisimena vieną vasaros nuotykį Vokietijoje, kur prieš dešimtmetį teko dalyvauti teatrų festivalyje: „Teatro kieme viena iš teatro trupių rengė pasirodymą, kurio metu buvo galima laimėti automobilį. Nusprendžiau sudalyvauti. Žaidimo esmė – kuo ilgiau išlaikyti padėtą plaštaką ant automobilio stogo. Pradžioje dalyvių buvo daug, bet su laiku jų vis mažėjo, kol galiausiai, apie 6 val. ryto, likome dviese su vokiečiu apšvietėju. Abu sušalę ir peralkę laikėmės iki 9 val. ryto, kol pagaliau vokietis nebeištvėrė ir išbėgo į tualetą. Taip aš laimėjau 1987 m. gamybos automobilį „Peugeot 105“, – su plačia šypsena užbaigia pasakojimą D. Stončius.

„Draugų suorganizuotas bernvakaris“ – tokioje frazėje jau užkoduotas tikrų tikriausias nuotykis. Rokas Petrauskas tą tik patvirtina: „Per bernvakarį mane pagrobė, ant galvos uždėjo gobtuvą, išmetė laukuose ir liepė rasti kelią namo – per miškus ir dilgėlių pievas. Miške radau kompasą, kirvį ir banano kostiumą, tad kelionę turėjau tęsti kaip „žmogus – bananas“. Išėjęs iš miško stabdžiau pravažiuojančius automobilius, bet žmonės bijojo sustoti „bananui“ su kirviu rankose. Draugai tikrai pasistengė, kad to nuotykio nepamirščiau visą gyvenimą!“.

Aktorė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė pasakoja apie vieną grėsmingą ir labiausiai atmintyje išlikusį nuotykį Afrikoje: „Keliaudami su šeima Namibijoje, vieną vakarą palapinę pasistatėme upės saloje, net nenutuokdami, kas gali mūsų laukti. Naktį prasidėjo liūtis, o ryte pamatėme, kad paprasta upė virto didžiuliu vandens srautu, nešančiu viską savo kelyje. Buvo labai baisu, ar pavyks ją perbristi. Kai pavyko, aplankė toks džiaugsmas, kad likome gyvi – tai buvo didžiausias mūsų nuotykis“.

Jei ir jūs jau pasiilgote vasaros nuotykių, kolektyvas siūlo apsilankyti „Domino“ teatre. Kaip ir kasmet, teatro gastrolės suplanuotos visoje Lietuvoje – spektakliai bus rodomi ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Druskininkuose, Palangoje, Šiauliuose bei Panevėžyje. Kaip sako mylimas „Domino“ teatro aktorius Juozas Gaižauskas: „Jei jūs sėdite kiauras dienas ofise, o po to kiurksote namie prie televizoriaus, tai kokie nuotykiai jus gali ištikti? Užlieti lubas kaimynai?“. 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras yra vienas iš aktyviausiai edukacinę veiklą vykdančių teatrų. Projekto „Lietuvos vizija 2119“ metu siekiama skatinti regionuose gyvenančių žmonių pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo gimtaisiais miesteliais, bendruomenių nariai raginami aktyviai įsitraukti į savo gimtinės ir šalies ateities planavimą bei kūrimą.

Šiemet kuriant Lietuvos viziją siūloma apsvarstyti namų kaip vertybės sąvoką, kuri itin susijusi su teatro išgyvenamu laikotarpiu. Vykdant rekonstrukciją, laikinais LNDT namais tampa visos Lietuvos teatrų, kultūros namų, pramogų arenų scenos, kur rodomi spektakliai. Tad ir „Lietuvos vizijos 2119“ kūrybiniuose ieškojimuose miestelių žmonės kviečiami apsvarstyti savo santykį su namais, gimtuoju miesteliu, tėvyne.

Visi trys projektai kuriami pasitelkiant teatro priemones ir būdus. „Taip kaip mes dirbame analizuodami pjesę, taip analizuojame konkrečios vietos bendruomenės problematiką. Taip kaip mes teatre ieškome koncepcinių sprendimų spektakliui, taip mes generuojame kūrybines idėjas su savo tiksline auditorija“, – sako vienas iš koordinatorių Paulius Tamolė.

Paulius Tamole / D. Matvejev nuotr.

Kalveliuose esančiame Vilniaus rajono šeimos ir vaiko krizių centre, dažnai susirenka vietos gyventojai, tačiau „Lietuvos vizijos 2119“ kūrėjai pastebėjo, kad plynoje teritorijoje trūksta objekto, kviečiančio susiburti ir ilgiau pabūti kartu. Skulptorius ir tapytojas Darius Bastys bei jo žmona grafikos dizainerė Lina Bastienė kartu su bendruomene šioje vietoje sodins įvairių augalų sodą. Pirmiausiai kartu su bendruomene jie kūrė svajonių sodo maketus, o vėliau drauge sodins medelius. Numatomas rezultatų pristatymas – birželio 1 d.

Lina ir Darius Basčiai / Asmeninio archyvo nuotr.

Nemenčinės Vaikų ir paauglių socialiniame centre dirba režisieriaus ir aktoriaus Pauliaus Tamolės vadovaujama komanda. P. Tamolė siekia visuomenei suteikti daugiau žinių apie be tėvų augančius vaikus ir paauglius. Kartu su scenografu Vladu Suncovu jie kuria interaktyvią lentą, sudarytą iš keturių plokštumų, kuriose bus atskleidžiami faktai apie šių vaikų gyvenimą. Pirmiausiai menininkų komanda susitiko su įvairaus amžiaus vaikais ir jaunuoliais, klausėsi jų istorijų ir visą informaciją susistemino pagal tris amžiaus grupes. Sukurtas objektas Nemenčinės bendruomenei bus pristatytas gegužės 31 d. Tikimasi, kad vėliau jis keliaus po įvairias vietas, ir svarbiausia – po valdžios institucijas, kur priimami sprendimai dėl vaikų likimo.

Su Rukainių bendruomene dirba skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis. Sukūręs didžiulį (apie 3 metrų aukščio) rutulį, ant jo skulptorius drauge su vietos žmonėmis sumodeliuos Rukainių žemėlapį. Bendromis jėgomis apipavidalintas kūrinys bus pastatytas Rukainių kultūros centro kieme, kur puikiai matysis keliaujant pagrindine miestelio gatve. Projekto pristatymas vietos bendruomenei numatytas birželio pabaigoje.

Donato Jankausko-Duonio sukurtas rutulys

„Projektu „Lietuvos vizija 2119“, kurį Lietuvos nacionalinis dramos teatras vykdo bendradarbiaudamas su Britų taryba, siekiama supažindinti regionų gyventojus su teatru ir menininkais profesionalais, plėsti vietos žmonių akiratį pristatant tarpsritinio bendradarbiavimo galimybes, sukurti regionams aktualius kultūros produktus, atitinkančiųs jų  lūkesčius ir poreikius, suaktyvinti kultūrinį gyvenimą, kelti kultūros kokybę, formuoti teigiamą požiūrį į savo miesto ir šalies kultūrą, prisidėti prie gerovės skatinimo regionuose“, – sako LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis.

„Vienas iš Britų tarybos prioritetų yra veiklos įvairiuose Lietuvos regionuose. Siekiame sukurti galimybes žmonėms burtis, pažinti ir keisti savo aplinką, kūrybiškais metodais ugdytis bendruomeniškumo įgūdžius. Esame įsitikinę, kad bendradarbiaudami su LNDT vykdant „Lietuvos viziją 2119“ padedame bendruomenėms tapti savo ateities šeimininkėmis“, – sako Britų tarybos Lietuvos biuro direktorius dr. Artūras Vasiliauskas.

Projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su Rusijos teatro sąjunga. Režisūrinėje laboratorijoje dalyvavo režisieriai Lera Surkova, Talgatas Batalovas ir Filipas Vinogradovas. Gegužės 19 d., sekmadienį įvyko viešas visų trijų režisierių parengtų eskizų pristatymas, kuriame dalyvavo didžioji dalis LRDT aktorių trupės. Žiūrovai ir LRDT Meno taryba, pažiūrėjusi L.Surkovos eskizą „Kalniukas“ pagal Aleksejaus Žitkovskio pjesę, F.Vinogradovo eskizą „Kalėjimo psichologė“ pagal Jelenos Isajevos pjesę ir T.Batalovo eskizą „Kaip estai hipiai sugriovė Sovietų Sąjungą“ pagal Michailo Durnenkovo pjesę, turėjo galimybę balsuoti už labiausiai patikusį kūrinį. Suskaičiavus žiūrovų ir Meno tarybos balsus geriausiu 2019 metų režisūrinės laboratorijos eskizu išrinktas L.Surkovos „Kalniukas“ pagal A.Žitkovskio pjesę. Eskize vaidino LRDT aktoriai Julijana Volodko, Aleksandras Kanajevas, Inga Stankaitytė, Anžela Bizunovič, Jekaterina Makarova, Edita Gončarova, Maksimas Tuchvatulinas ir Vladimiras Serovas.

Pagal projekto sąlygas šio eskizo režisierė L.Surkova kurs spektaklį „Kalniukas“, kurio premjera planuojama 2020 metais. Geriausia 2018 metų teatrinio Rusijos sezono rusiška pjese tituluojamas dramaturgo Aleksejaus Žitkovskio „Kalniukas“ prisiliečia prie ypač jautrios „mažų“ žmonių ir jų kasdienio heroizmo temos. Pagrindinė pjesės herojė – jauna vaikų darželio auklėtoja, kasdien susidurianti su absurdiška kasdienybe. Sąmoju, ironija išsiskiriančiuose A.Žitkovskio dialoguose susiduria rutininė kasdienybės agresija, neviltis su egzistenciniu heroizmo ir nuoširdžiu meilės ilgesiu.

LRDT dėkoja projekte aktyviai dalyvavusiam ir nuoširdžiai idėją palaikiusiam visam teatro kolektyvui – aktoriams, techninėms tarnyboms, administracijai, projekto partneriui Rusijos teatro sąjungai ir fantastiškiems žiūrovams, azartiškai nulėmusiems šio projekto tęsinį. Pasak LRDT vadovės Olgos Polevikovos, „režisūrinė laboratorija - tai puikus formatas, leidžiantis eksperimentuoti ir kūrybiškai paišdykauti. Nieko panašaus iki šiol mūsų teatre nevyko, ir galbūt tas momentas, kai nežinai, ko gi laukti iš proceso, pažadino ir smalsumą, ir azartą, ir labai gerą nuotaiką. Be to, tai labai saugus būdas susipažinti su talentingiausiais šiuolaikinio teatro kūrėjais, su šiuolaikine dramaturgija, kuri tiesą sakant dažnam žiūrovui yra terra incognita: pirmas grubesnis žodis užkerta kelia medžiagos priėmimui ir susitapatinimui. Norėtųsi pratęsti šitas pažintis, diskutuoti kartu su kolegomis ir žiūrovais, atrasti naujus tekstus teatrui. Režisūrinės laboratorijos formatas – puikus būdas nustebinti vieni kitus, todėl darysime viską, kad šis projektas taptu kasmetine LRDT pavasario sezono tradicija.“

Spektaklio dailininkė – Irina Komissarova. Vaidmenis kuria Aleksandras Agarkovas (Serebriakovas), Juliana Volodko (Jelena Andrejevna), Jelena Orlova (Sonia), Inga Maškarina (Voinickaja), Viačeslav Lukjanov (Voinickis), Andrius Darela (Astrovas), Jurij Ščiuckij (Teleginas) ir kt. Spektaklio trukmė – 1 val. 15 min. Spektaklis bus vaidinamas rusų kalba.

Režisierius ir aktorius Tadas Montrimas yra studijavęs vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Jono Vaitkaus kursas) ir režisūrą Maskvos akademinio dailės teatro studijoje (MCHAT, Viktoro Ryžakovo kursas). Režisavo 16 spektaklių, dirbo Lietuvos ir užsienio teatruose, organizavo ir koordinavo didelio masto renginių. Kaip aktorius yra vaidinęs ne viename užsienio ir Lietuvos filme, serialuose.

– Kodėl pasirinkote statyti būtent Antono Čechovo „Dėdę Vanią“?

– Dar studijuodamas V. Ryžakovo kurse Maskvoje, sulaukiau vadovo pasiūlymo gilintis į šį kūrinį. Kuo daugiau juo domėjausi, tuo jis man tapo artimesnis ir brangesnis. Nors  garsiausios Čechovo pjesės man įdomios, bet iš keturių žinomiausių pasirinkau „Dėdę Vanią“. Kiekviename šios pjesės personaže atrandu dalelę savęs, tiesiog suprantu, kad tie jausmai, kuriais jie gyvena, ir aš pats gyvenu dabar ar gyvenau anksčiau - tiek viskas iki kraujo pažįstama. Iš esmės ten nedaug buities, bet labai daug gyvenimiškos filosofijos.

– Gal atskleistumėte Lietuvoje dar mažai girdėtą imersinio (įtraukiančio, interaktyvaus) teatro sąvoką?

– Šis teatro žanras gana populiarus Vakaruose ir Rusijoje. Norėjosi ir į Lietuvą atnešti kitokio teatro pavyzdžių, nes turėjau tiesioginės pažinties su šiuo teatru Rusijoje ir Vengrijoje. Kiek žinau, imersinio teatro pabandymų Lietuvoje jau yra buvę – Kaune buvo sukurtas spektaklis vieno kambario bute, bet tokio masto ir rimtumo spektaklio tikrai neturėjome. „Dėdė Vania“ man atrodo tiesiog tobulas šiai teatro formai. Vien žiūrovų bus apie 60, o kadangi spektaklis bus rodomas po du kartus per vieną vakarą, taigi laukiame iki 120-ties žiūrovų, kuriuos, suskirstytus į keturias grupes, lydės gidai-palydovai.  Dar prasitarsiu, kad naudosime unikalias kaukes, jog žiūrovas būtų visiškai su savimi, su savo mintimis, nesiblaškytų, o taptų „nematomu“ tame vyksme ir žvelgtų tarsi pro filmavimo kameros akutę. Žiūrovai nesėdės vienoje vietoje, galės judėti, pasirinkti savo žiūrėjimo kampą, galės būti ir labai arti aktoriaus, pavyzdžiui, pažvelgti jam per petį, ką aktoriaus vaidinamas personažas valgo ar rašo prie stalo. Tai bus tarsi koks dėmesingas pasivaikščiojimas po gyvenimą, po „Dėdės Vanios“ pasaulį. Bus ir tam tikrų reikalavimų žiūrovams, pavyzdžiui, visiškai išjungti mobiliuosius telefonus, nebendrauti tarpusavyje, nenusiimti kaukių iki spektaklio pabaigos.

– Pasirinkote teatrui neįprastą labai įdomią erdvę, į kurią net smalsūs vilniečiai ne kasdien užsuka.

– Taip, norėjome išnaudoti nestandartinę erdvę šiam spektakliui – pasirinkome nuostabią Markučių dvaro sodybą, kur įsikūręs Literatūrinis A. Puškino muziejus, mielai sutikęs mus įsileisti. Seniau tai buvo Vilniaus Markučių priemiestis, kur gyveno poeto Aleksandro Puškino sūnus Grigorijus su žmona Varvara. Dabar čia patogu atkakti sostinės gyventojams ir turistams, be to, šie memorialiniai kambariai išsaugoję labai unikalią XX amžiaus pradžios atmosferą, kurią siekiame perteikti per tiksliai atkurtus senovinius to laikmečio baldus, kostiumus, kvapus, apšvietimą. Šiuo metu dalyje namo įkurdinta ekspozicija, o kita pusė yra palikta autentiška, kokia buvo prieš 100 metų: tapetai, grindys, durys, baldai, šviestuvai – viskas labai tikra. Pamaniau, kad čia išties tiktų perteikti tą A. Čechovo pavaizduotą gyvenimo atmosferą, juolab ir pjesė „Dėdė Vania“ paties autoriaus vadinama „scenomis iš provincijos gyvenimo“.

– Ką galite pažadėti žiūrovams, kurie gal net neįsivaizduoja, kas jų laukia Markučiuose?

– Norėdamas suintriguoti, galiu pažadėti, kad žiūrovams tai bus visiškai nauja patirtis, nes jie čia jausis kitaip negu tradiciniame teatre, tikrai patirs absoliučiai nekasdieniškų pojūčių. Mes juk ne kasdien būname labai arti kažkokio konflikto, santykių aiškinimosi – čia žiūrovai taps tarsi nematomais, vaikščiojančiais po svetimą gyvenimą, galės išgirsti labai daug gyvenimiškos filosofijos, pasimokyti iš svetimų klaidų, kurias savo pjesėje rodo A. Čechovas. Pasaulio praktika liudija, kad imersinis teatras labai stipriai veikia ir kad žiūrovas gauna daug naujų potyrių, dėl kurių mūsų laikais ir einama į teatrą.

Man asmeniškai toks potyris buvo labai intymus susitikimas su savimi šalia daugelio teigiamų nustebimų. Žinoma, daug priklausys nuo paties žiūrovo nusiteikimo ir noro dalyvauti šiame dar nepatirtame teatro nuotykyje. Priklausomai nuo to, kiek jis bus aktyvus ir pastabus, kiekvienas žiūrovas pamatys savo spektaklį. O spektaklyje bus ir išties mistinių momentų, netgi detektyvo niuansų.

– Ačiū už intriguojantį pokalbį.

Sezonui artėjant į pabaigą, teatro laukia pasikeitimai: po dviejų metų darbo Kaune, dalis iš dešimties profesionalių šokėjų išvyksta tęsti karjeros į kitas šalis. Tačiau prieš didžiuosius pokyčius, gegužės 20 ir 21 dienomis, teatro vadovės ir choreografės Birutė Letukaitės vadovaujama šokio trupė paskutinį kartą publikai sušoks populiariausius „Auros“ spektaklius „Godos“ ir „Sprendimas“.

Paskutines šį sezoną „Godas“ scenoje atlikti garbė teks tris metus „Auroje“ kūrusiam šokėjui iš Rusijos Evgeniyui Kalachovui, kuris dar karjeros  pradžioje yra prisipažinęs, kad šokti solisto partiją šiame B.Letukaitės spektaklyje jo svajonių vaidmuo. Išskirtinės sėkmės Lietuvoje ir už jos ribų susilaukęs 2016 m. kartu su Norvegijos kūrėjais pastatytas spektaklis „Godos“ skina laurus ne tik Lietuvos teatrų festivaliuose: jau nustebino Europos, Kinijos, Indijos, JAV, Meksikos ir Turkijos publikas ir iki šiandien tęsia gastroles po pasaulį. Dviejų dalių spektaklis įvairiapusiai nagrinėja lietuvišką „godų“ fenomeną: šiaurietiško prieskonio turinčias mergautines praeities godas ir futuristinę jų ateities viziją, lydimą elektroninės kompozitoriaus Antano Jasenkos muzikos.

Pernai pastytas energija trykštantis šokio spektaklis „Sprendimas“ (chor. B.Letukaitė) jau irgi rado kelią į žiūrovų širdis – abejingų nepalieka nepriekaištinga šokėjų technika bei įspūdingi žymios Nyderlandų menininkės Gudos Koster kurti kostiumai. Skambant kompozitoriaus A. Jasenkos ir grupės  „Royce“ vokalisto Iljos Gun atliekamai muzikai, „Sprendime“ kalbama apie priespaudą, kuri  gali atrodyti saugi ir aiški, tačiau žmogaus prigimtis tam nesutverta – pirmyn veda instinktyvus laisvės troškimas.  Iš karto po pasirodymo Kaune, spektaklio kūrybinė komanda pakuosis lagaminus kelionei į Izraelį, kur yra pakviesta pristatyti šį meno kūrinį prestižiniame „Suzanne Dellal“ šokio ir teatro centre Tel Avive.

Atsisveikinimo turo spektaklius galite išvysti Kaune, verslo lyderių centre „BLC“:

– Gegužės 20 d. 19 val. „Godos“;

– Gegužės 21 d. 19 val. „Sprendimas“.

Vienas po kito

Klaipėdos dramos teatro komandos iniciatyva gegužės 21–26 d. uostamiestyje įvyks pirmoji tokio masto Lietuvos teatro vitrina (angl. Showcase).

Per kelias dienas bus parodyta penkiolika geriausių mūsų šalies kūrėjų darbų, kuriuos stebės kompetentingi užsienio ekspertai.

Programoje – įsimintiniausi pastarųjų kelerių metų lietuvių spektakliai.

Anot organizatorių, teatralams tai puiki proga būti pastebėtiems ir užmegzti naudingų ryšių su žinomais vadybininkais, ekspertais, o Klaipėdos žiūrovams – pamatyti naujausius lietuviškus spektaklius vienoje vietoje.

Pasibaigus vienam renginių maratonui, prasidės kitas.

Birželio 2–16 d. Klaipėdoje jau trečią kartą organizuojamas tarptautinis teatro festivalis "TheATRIUM" į Lietuvos pajūrį atvilios daugybę ryškių užsienio menininkų iš Belgijos, Vokietijos, Graikijos, Čekijos, Prancūzijos, Lenkijos, Pietų Korėjos.

Kokybiškų festivalių sostinė?

Festivalio "TheATRIUM" organizatoriai kruopščiai atrinko ir paruošė dešimties pasirodymų programą, kuri prasidės ir bus uždaryta atlikėjų Alice Phoebe Lou ir Dhafero Youssefo koncertais.

Patys tolimiausi svečiai atvyks net iš Pietų Korėjos.

"Ką tik vyko tarptautinis Klaipėdos violončelės festivalis, prasideda lėlių teatro festivalis "Materia magica". Klaipėda pamažu tampa kokybiškų festivalių miestu. Ir tai galėtų tęstis ne tik gegužę, birželį, bet ir likusiais mėnesiais. Kodėl gi ne? Tai būtų labai gera miesto vizitinė kortelė. Ne masinės šventės su daug alaus ir kvailos muzikos, o civilizuotas miestas Klaipėda. Taip aš jį įsivaizduoju", – apibendrino Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas.

Abiejų teatro renginių biudžetas, numatoma, sieks 230 tūkst. eurų. Tačiau be finansinės uostamiesčio verslininkų pagalbos nei festivalis, nei lietuviško teatro vitrina veikiausiai neįvyktų.

Trečiadienį Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys ir bendrovės "Birių krovinių terminalas" generalinis direktorius Vidmantas Dambrauskas pasirašė festivalio mecenavimo sutartį.

Įmonė įsipareigojo paremti tarptautinį festivalį ir Lietuvos teatro vitriną 30 tūkst. eurų suma, su galimybe pratęsti sutartį dar dviem metams.

Svarbiausias kriterijus – absoliutus skaidrumas, dėl kurio mecenatui nekyla jokių abejonių.

"Mums tai be galo svarbu, nes dėl rėmėjų lėšų mes ir išgyvename, galime organizuoti renginius", – atkreipė dėmesį T.Juočys.

Tikisi savivaldybės pripažinimo

Klaipėdos dramos teatro atstovai norėtų nebespėlioti, ar iš Klaipėdos savivaldybės festivalis gaus finansavimą kitiems metams, bet būti užtikrinti, kad savivaldybė pripažins jį reprezentaciniu ir užtikrins nuolatinį finansavimą.

Jau neturėtų kilti abejonių, kad festivalis reikalingas miesto ir Vakarų regiono kultūriniam gyvenimui.

"Mes norime stabilaus pagrindo po kojomis. Vargina visą laiką vaikščioti peilio ašmenimis. Verslas mums davė labai gerą startą, bet miestas arba turi pripažinti ir išlaikyti renginį, arba ne. Šį klausimą mes norime užduoti savivaldybės tarybai", – kalbėjo T.Juočys.

Antrus metus festivalį bei vadinamąją vitriną remia ir Lietuvos kultūros institutas.

Pasak Lietuvos kultūros instituto atstovės ir teatrologės Vlados Kalpokaitės, festivalio vadovai, rengdami teatro vitriną, patys parodė iniciatyvą ir kreipėsi pagalbos. Todėl institutas dar žiemą suorganizavo Pietų Korėjos teatralų vizitą į Klaipėdos dramos teatrą ir apmoka kelių tolimų svečių keliones į Lietuvos teatro vitriną.

Pirmojo "TheATRIUM" biudžetas buvo apie 105 tūkst. eurų, jame apsilankė 4 tūkst. žiūrovų, antrojo festivalio biudžetas – 195 tūkst. eurų, o apsilankė 5 tūkst. žmonių.

Lietuvos apeliacinis teismas praėjusią savaitę patenkino teatro skundą ir panaikino kovo pradžioje Vilniaus apygardos teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis sustabdytos konkurso procedūros ir uždrausta pasirašyti rangos sutartį. Teismo sprendimas priimtas kovo 1 dieną, o sutartį su „Versina“ teatras turėjo pasirašyti iki kovo 4 dienos.

Teatro vadovė sako, kad artimiausiu metu bus skelbiamas naujas konkursas.

„Taip, be abejo, mes nedelsiant skelbsime naują konkursą. Viską patikrinsime, matyt, teks padirbėti ir su konkurso sąlygomis. Be abejo, didžiausias darbas jau yra padarytas ir tai bus daug greičiau nei buvo iki šiol“, – BNS sakė teatro vadovė Olga Polevikova.

Teatras teismui nurodė negalintis pasirašyti sutarties su restruktūrizuojama Vilniaus statybų bendrove „LitCon“, nes ši nepateikė pasiūlymo užtikrinimo, o kita konkurso dalyvė – Vilniaus statybų bendrovė „Versina“ – neatvyko pasirašyti sutarties.

„Atsižvelgiant į šiuo metu susiklosčiusią situaciją, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebėra tikslingas: visų pirma, civilinė byla pirmosios instancijos teisme jau išnagrinėta ir ieškinys atmestas. Antra, „Versina“ neatvyko pasirašyti sutarties, todėl pirkimo komisija priėmė sprendimą laikyti, kad pirkimas pasibaigė“, – rašoma teismo nutartyje.

O. Polevikova teigė nežinanti, kodėl „Versina“ neatvyko pasirašyti sutarties. Teatro vadovė atsisakė komentuoti, kokias konkurso sąlygas būtų galima koreguoti.

Tuo metu Vilniaus apygardos teismas balandžio 10 dieną atmetė restruktūrizuojamos „LitCon“ pretenzijas dėl sprendimų konkurse.

Anot teismo, teatras sutarties sąlygas dėl pasiūlymo užtikrinimo pagrįstai laikė esminėmis – jos negalėjo būti keičiamos. Nutartį per 14 dienų galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui.

„LitCon“ siekia, kad būtų panaikinti teatro sprendimai atsisakyti pratęsti terminą sutarties garantijos pateikimui ir nevykdyti sutarties.

3,86 mln. eurų vertės konkursą Rusų dramos teatras paskelbė 2018 liepą. Teatro pagalbiniame pastate sostinės Mindaugo gatvėje planuojama įrengti rūsį, keltuvus, liftą, laiptines, išmontuoti vidines laikančias konstrukcijas ir įrengti naujas, atlikti kitus darbus.