„Viasna“ teisių aktyvistai sužinojo apie tinklaraštininko „Gypsynkov“ sulaikymą. Jis Baltarusijoje gerai žinomas dėl savo pokštų tviteryje socialinėmis ir politinėmis temomis“, – paskelbė centras.

„Gypsynkov“, kuris turi beveik 11,5 tūkst. prenumeratorių, sulaikymo detalės neskelbiamos.

„Paaiškėjo, kad buvo sulaikyti ir keli kiti tinklaraštininkai, turintys po mažiausiai tūkstantį prenumeratorių „Twitter“, – nurodė „Viasna“.

Nuomonės lyderių socialiniuose tinkluose pasirodančios nuotraukos, žinutės, video su prekinių ženklų rekomendacijomis yra gana pastebimi ir nors daugelis sekėjų įsitikinę – tokia reklama jų neveikia, tyrimai rodo priešingai. Kas verčia tikėti ir pasitikėti nuomonės lyderiais?

Nuomonės lyderių reklama – neveikia?

Nuomonės lyderių sekėjų požiūrio tyrime nustatyta, kad 82 proc. socialinių tinklų vartotojų pastebi nuomonės lyderių profiliuose skelbiamą reklaminio pobūdžio informaciją ir 70 proc. lyderių sekėjų ja pasitiki. „Apklaustieji įsitikinę, kad reklama jų neveikia, nors tyrimas atskleidžia, kad jie vis tiek įsigyja tam tikrus produktus ar paslaugas pasinaudoję lyderių rekomendacija ir taip iš esmės keičia savo pirkimo įpročius“, – atliktą tyrimą komentuoja Monika Užgalytė. Tyrimo metu apklaususi daugiau nei du šimtus 15–46 metų nuomonės lyderių sekėjų socialiniame tinkle „Facebook“, ji aiškinosi, dėl kokių savybių bei informacijos nuomonės lyderių sekėjai jais domisi ir ar pasitiki jų skelbiama informacija. 

Agentūrų atlikti tyrimai taip pat patvirtina nuomonės lyderių daromos reklamos efektyvumą, kurio dažnas net nenutuokia. Nuomonės lyderių rinkodaros agentūros „Mediakix“ darytame socialinio tinklo „Twitter“ tyrime nustatyta, kad 49 proc. vartotojų ieško nuomonės lyderių komentarų apie produktus, kuriuos norėtų įsigyti, ir net 40 proc. apklaustųjų teigė, jog nusipirko produktą paklausę įtakingo asmens patarimų. Tendenciją patvirtina ir rinkos tyrimų bendrovės „Nielsen“ atliktos apklausos rezultatai, kurie parodė, kad iš joje dalyvavusių 26 000 interneto vartotojų, 78 proc. naudojasi internete rastomis rekomendacijomis apie prekes ir paslaugas. 61 proc. iš jų mano, kad sekami nuomonės lyderiai yra patikimiausias informacijos šaltinis.

Kodėl mums reikia nuomonės lyderių?

Prekę įsigijusių ar paslaugą išbandžiusių draugų bei artimųjų, kitaip „iš lūpų į lūpas“ rekomendacijos, yra laikomos viena efektyviausių reklamos priemonių. „Plintant inovacijoms internetas vis sparčiau keičia tradicinius marketingo sprendimus. Vienas iš pavyzdžių – elektroninės „iš lūpų į lūpas“ komunikacijos atsiradimas. Tai yra interaktyvus ir nekomercinis tekstinis bendravimas tarp vartotojų, kuris kitaip nei gyvas informacijos perdavimas sklinda greičiau, plačiau, tai daro skirtingais būdais bei turi didesnį poveikį vartotojų informacijos paieškai ir sprendimams pirkti“, – pastebi tyrimą atlikusi M. Užgalytė.

Anot jos, socialiniai tinklai – geriausia vieta pasireikšti nuomonės lyderiams: „Nuomonės lyderių tikslas – dalintis informacija apie tam tikrą reiškinį, prekę ar paslaugą, taip siekiant daryti įtaką vartotojo pasirinkimams ir net padidinti tam tikrų produktų perkamumo rodiklius. Priemonės gali būti įvairios – buitiniu stiliumi parašyta žinutė socialiniame tinkle, publicistinis straipsnis ar net vizualine medžiaga papildytas komentaras. Svarbiausia, kad visa komunikacija atrodytų patikima ir pritrauktų sekėjų dėmesį“.

Sekėjai vienokius ar kitokius nuomonės lyderius renkasi sekti dėl įvairiausių priežasčių. VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto absolventės tyrimas atskleidė, kad daugelis, rinkdamasis sekamas įžymybes, labiausiai vertina asmenybės išskirtinumą (24 proc.), humoro jausmą (18 proc.), kompetencijas savo veiklos srityje (16 proc.) bei tinkamų vertybių ir idėjų propagavimą (15 proc.). Analizuojant nuomonės lyderių komunikacijos aktualumą vartotojui, nustatyta, kad labiausiai sekėjams aktualus turinys yra naujienos. Taip pat juos domina ir atsiliepimai apie įvairias prekes bei paslaugas, nuomonės lyderių asmeninių gyvenimų faktai bei gražios nuotraukos.

Kodėl pasitikime nuomonės lyderiais?

Bene svarbiausias nuomonės lyderio bruožas siekiant vartotojų pasitikėjimo – jų panašumas į mus pačius. Ši idėja iškelta Kembridžo mokslininkų Darono Acemoglu ir Asumano Ozdaglar atliktame nuomonių dinamikų ir mokymosi socialiniuose tinkluose tyrime, pasak kurio, kuo panašiau lyderis gyvena ir kuo panašesnes problemas aptarinėja, tuo labiau vartotojas nori juo pasitikėti.

Todėl, anot M. Užgalytės, nuomonės lyderių komunikaciją bandoma pasitelkti taip, kad reklaminė žinutė sklistų iš reikiamo – patikimo – šaltino, parenkant jį pagal produkto rūšį: „Reklamuojant prabangos prekes – aprangą ir aksesuarus, lankytinas vietas, įvairias grožio procedūras – dažniausiai pasirenkamos garsenybės, pramogų pasaulio atstovai, menininkai, nes žmonės yra linkę populiariosios kultūros atstovus tapatinti su brangių ir išskirtinių prekių vartojimu. Jeigu reklamuojamas produktas turi tam tikrų specifinių ar techninių savybių, jos reklamai efektyviai naudojami srities ekspertai ar įmonės vadovas, dėl geriausio produkto veikimo supratimo ir gebėjimo paaiškinti naudojimosi procesą. Kasdienio vartojimo prekių reklamai įprastai pasirenkami paprasti vartotojai, dėl panašumo į galutinį vartotoją“, – pastebi absolventė.

Anot tyrimo autorės, kadangi reklama turi sukelti pasitikėjimą tiek žinutės šaltiniu, tiek ir pačiu produktu, savo demografiniais rodikliais nuomonės lyderis turi būti kuo panašesnis į galutinį produkto vartotoją, bendrauti familiariai, buitiškai ir sudaryti įspūdį, kad reklamuojamą produktą vartoja kasdien. „Reklamos užsakovai siekia, kad tipinis produkto vartotojas su produktu būtų susijęs asmeniniame gyvenime ir savo reklaminėje komunikacijoje galėtų pabrėžti, jog yra išbandęs kitas produkto alternatyvas ir aiškiai žino reklamuojamo produkto pranašumus. Tokiu būdu galutiniam vartotojui siekiama sukelti didesnį pasitikėjimą ir pabrėžti reklamuojamo prekės ženklo ar produkto kokybę“, – atkreipia dėmesį M. Užgalytė.

– Nustebote, kai jūsų paskutinioji knyga Pasaulio kulinarinių knygų apdovanojimuose užėmė trečią vietą?

– Pirmoji nuostaba aplankė dar tada, kai buvo nominuota. Juk knygų iš įvairių pasaulio šalių konkursui daug pasiūlyta. Žinoma, kai sužinojau užėmusi garbingą trečią vietą, buvo malonu, nes ir konkurentai pakankamai stiprūs pasitaikė. Konkurse daugiau vertinamas ne turinys, bet daugiau tai, kaip knyga vizualiai apipavidalinta, kiek atitinka šiuolaikines tendencijas. Beje, toks kulinarinių knygų konkursas yra vienintelis pasaulyje.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado aistra kulinarijai?

– Meilė maistui, jo gamybai „įaugusi“ kraujyje nuo mažumės. Ją įskiepijo močiutės ir mama: visada buvo įprasta maistą gaminti namuose, mano močiutė Druskininkuose ruošdavo patiekalus dzūkiškoms vestuvėms. Kol gyvenau su tėvais, tiek daug negamindavau, daugiau namiškius palepindavau savaitgaliais. Kai ištekėjau, maždaug prieš dvidešimt metų, prasidėjo mano kulinarinė karjera (šypsosi).

– Tai, kad neturite specialaus išsilavinimo, netrukdo dalyti patarimus apie sveiką mitybą?

Savęs jokiu būdu netapatinu su mitybos specialistais ar juo labiau dietologais. Paprasčiausiai esu tinklaraštininkė, kuri stengiasi šeimą maitinti sveikiau ir nori patirtimi pasidalinti su kitais.

– Nesu profesionali kulinarė, greičiau – namų virtuvės profesionalė. Savęs jokiu būdu netapatinu su mitybos specialistais ar juo labiau dietologais. Paprasčiausiai esu tinklaraštininkė, kuri stengiasi šeimą maitinti sveikiau ir nori patirtimi pasidalinti su kitais. Todėl knygų serijoje apie sveiką maistą į pagalbą pasikviečiau dietistę – ji aprašė kiekvieną receptą, įvertino naudą sveikatai. Tai, kas susiję su sveikata, turi aiškinti išmanantys žmonės. Mano tikslas – dalintis receptais, kurie būtų ir sveiki, ir skanūs. Bet neturiu jokių pretenzijų ką nors smulkiau aiškinti apie sudedamąsias medžiagas, jų naudą ar kenksmingumą ir pan. Aišku, pati rinkdamasi produktus parduotuvėje atidžiai analizuoju etiketes.

– Negi išties lietuviams prireikė mokytis gaminti maistą iš sezoniškų produktų?

– Tuo metu, kai prieš septynerius metus pradėjau rašyti tinklaraštį, apie maisto sezoniškumą dar nelabai kas kalbėjo. Kai atsirado prekybos centrai, daržovių, vaisių pasiūla „ištrynė ribas“ tarp metų laikų. Tuomet vos ne gero gyvenimo pavyzdžiu tapo tai, kad gali ir žiemą nusipirkti pomidorų, agurkų ir pasidaryti graikines salotas. Tačiau į kokybę kreipta mažiau dėmesio. Vis dėlto pastaraisiais metais situacija yra pasikeitusi. Lietuviams ima daugiau skirti dėmesio maisto sezoniškumui – juk tokie produktai yra daug sveikesni, maistingesni.

– Šiandien dažnas teisinasi, kad suktis virtuvėje paprasčiausiai neturi laiko.

– Išties ne visada tam reikia tiek daug laiko, kiek gali atrodyti. Tereikia imti ir daryti. Pavyzdžiui, dabar populiarus augalinis pienas. Pasižiūrėkite į parduotuvėje parduodamą migdolų pieną, kiek jis galioja, kokia jo sudėtis – ten greičiausiai vos trys procentai migdolų yra. O pačiam pasigaminti migdolų pieno yra vienas juokas. Tereikia vakare užmerkti stiklinę migdolų, o ryte išbrinkusius riešutus sudėti į trintuvą ir įpylus tris stiklines vandens suplakti. Vieną kartą perkošti per sietelį, kiek pasaldinti ir viskas. Tai – paprastas pavyzdys, kad sveikai maitintis nėra sudėtinga. Tereikia noro. Mano knygos ir turėtų pagelbėti norintiesiems pradėti gyventi sveikiau, bet nebūtinai kardinaliai keisti mitybą. Patys skaitytojai pastebi, kad receptai nėra sudėtingi ir nereikia iš pagrindų keisti valgiaraščio.

– Visgi nemažai žmonių peržvelgti mitybą ryžtasi tik jau ligoms prispaudus.

– Šiandien dažnai sveika mityba prilyginama svorio metimui. Tačiau į tai kurdama receptus tikrai nesiorientuoju. Sveikas maistas duoda ilgalaikę naudą, o ne greitą rezultatą. Daugelis žmonių paprieštarauja, kad štai esam jauni, valgom traškučius, šokoladus ir gerai jaučiamės. Tačiau toks nesveikas maistas veikia kaip uždelsto veikimo bomba. Kol jaunas, juo gali pakankamai ilgai maitintis. O po to organizmas staiga duoda suprasti, kad teršei savo kūną. Sveikas maistas – tai ilgalaikė investicija į save.

– O su vaikų užgaidomis virtuvėje kovoti netenka?

– Be abejo, jiems visada kyla ir ne tokio sveiko maisto pagundų. Tačiau stengiuosi ieškoti alternatyvų, jų mėgstamus patiekalus padaryti sveikesnius. Pavyzdžiui, penktadieniais kartu su šeima kepame picas. Tai nėra taip nesveika, bet, kai jas gamini namuose, pasirenki kokybiškus produktus. Vaikų mėgstamus mėsos kukuliukus vietoj džiūvėsėlių pagardinu įvairiausiomis daržovėmis ir kepu orkaitėje. Garnyrui galima patiekti kietagrūdžių miltų makaronų – gausime puikų maistingą patiekalą.

Viena dažniausių tinklaraštinikų bėdų – negalėjimas rašyti nuolat

Blogas – interneto puslapis, kuriame vienas ar keli žmonės nepriklausomai dalijasi savo mintimis įvairiomis temomis, arba, parasčiau, rašo interneto dienoraštį. Lietuviškai blogai vadinami tinklaraščiais, o jų kūrėjai – blogeriai – tinklaraštininkais.

Viena iš agentūros „Geri blogai“, talpinančios tinklaraštininkų įrašus vienoje vietoje, įkūrėjų V. Povilienė sako, kad tinklaraščių rašymas ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje jau nebėra naujiena. Šiandien jų yra begalė.

Vieni rašo apie madą, kosmetiką, kiti – apie politiką, treti dalijasi receptais, kelionių įspūdžiais, ar rankdarbiais. Vien po puslapiu „Geri blogai“ buriasi apie 2 tūkst. tinklaraščių. Iš tiesų tinklaraštininkais galime būti kiekvienas, sukūręs blogą vienoje iš internete esančių rašymo platformų, tačiau ne kiekvieno rašytojo puslapis sulaukia sėkmės.

„Skaitytojas dabar ieško kokybiško, gero ir jam patinkančio turinio. Ieško ne tik naujienų, bet ir istorijų. Dabar tinklaraštininkai supranta, kad rašoma ne tik tam, kad parašytum, išreikštum emociją. Jie supranta, kad rašo ne dėl savęs, labiau bendrauja su savo skaitytojais, bando juos suprasti. Taip pat bando suprasti, kas buriasi po tinklaraščio stogu“, – tvirtina V. Povilienė.

Jos pastebėjimu, dažna tinklaraštininkų bėda – negalėjimas rašyti nuolat: „Tinklaraštininkui sunku [...] dovanoti turinį tam tikru dažniu. Kai neturi laiko, dažniausiai neturi ir įkvėpimo, neturi tikslo, kodėl tai darai. Kartais atsitinka gyvenimas ir atsiranda kiti svarbūs dalykai, svarbesni už tinklaraštį. Kai tinklaraštininkas turi tikslą, jis dažniausiai planuoja, ką nuveiks, kur bus, ką kalbins, ką fotografuos, ką nori savo skaitytojui parodyti.“

Pataria rašyti tai, kas įdomu pačiam autoriui

Vienas pirmųjų tinklaraštininkų, rašančių iki šiol, – Ričardas Savukynas. Jau daugiau nei dešimtmetį interneto erdvėje jis pasivadinęs Rokiškiu Rabinovičiumi. Kaip pasakoja tinklaraštininkas, šis pavadinimas gimė kaip smagus žaidimas.

„Pats to projekto pavadinimas buvo kodinis – tiesiog Rokiškis, kaip vienas iš nedidelių Lietuvos miestų. Paskui prireikė uždėti kažkokį paveiksliuką. Uždėjau žiurkėną. Prireikė pavardės. Kadangi viena iš mano pravardžių vienoje darbovietėje buvo Rabinovičius, padariau, kad autorius yra Rokiškis Rabinovičius. Kadangi jis – žiurkėnas, darantis nesąmones, tai jis – visatos valdovas. Kadangi labai mažiukas, tai nori viską užvaldyti. Visa tai išėjo kaip žaidimas. Tiesiog dėl smagumo“, – pasakoja R. Savukynas.

Pašnekovas mano, kad blogo sėkmę lemia tai, ar kuriamas turinys įdomus pačiam autoriui: „Kai rašai apie tai, kas pačiam įdomu, tada ir kitiems įdomu. Jeigu bandai rašyti tyčia taikydamas į kažkokios publikos skonį, tai arba pataikai į labai prastą publiką, su kuria tiesiog nėra apie ką šnekėti, arba iš viso niekam neįdomu. Jeigu kažkas įdomu man, tai reiškia, kad tai įdomu ir kažkuriam skaičiui kitų žmonių.“

Tinklaraštininkus burianti V. Povilienė sako, kad svarbu įsiklausyti ir į skaitytojo norus. Ypač, jeigu tikslas – atkreipti į save dėmesį. „Pačioje pradžioje, kai pradedi rašyti tinklaraštį, visada rašai tai, kas susikaupia – visos patirtys. Kiekvienas tinklaraštis turi savo ciklą. Pradedi rašyti, tai tokia kylanti banga, apima labai didelė euforija, gauni daug dėmesio. Viskas nuostabu, esi fantastiškas, bet ateina tas taškas, kai tavo idėjos išsisemia. Tada ieškai idėjų, ką rašyti toliau, nes tau tas tinklaraštis tampa kažkiek brangus. Tada atsigręži į skaitytoją ir klausi – ką nori, kad aš tau dar parašyčiau?“

Ilgametis blogeris R. Savukynas pastebi, kad skaitytojų auditorija kasmet auga vis sparčiau, todėl nenuostabu, kad tinklaraštininkus pradėta vertinti labiau. „Iš tiesų prieš dešimt metų buvo taip – jeigu turi 200 lankytojų, jau esi nemažas blogeris. Dabar nemaži blogeriai turi tūkstančius lankytojų per dieną. Į mano tinklaraštį per dieną kartais ateina 10–20 tūkst. žmonių, jeigu parašau kažkokį svarbesnį straipsnį. Tai reiškia, kad mėnesio skaičiai jau gali pasiekti dešimtis tūkstančių. Apimtys išaugo labai smarkiai“, – teigia R. Savukynas.

Toks tinklaraščių populiarumas kelia daugybę diskusijų – ar jie kada nors prilygs žiniasklaidai ir su ja konkuruos. Patys tinklaraštininkai mano, kad nuo žurnalistų skiriasi. „Jeigu žiniasklaidą apribosime iki informavimo apie įvykius ir visokius kitus dalykus, tai tinklaraščiai paprastai tuo neužsiima. Tinklaraščiai atstovauja kažkokio žmogaus nuomonę ir poziciją. Tai nėra tokia žiniasklaida, kaip įprasta“, – tikina R. Savukynas.

Jis prideda – žiniasklaidoje naudojamas komentaro žanras, kai pasakoma autoriaus nuomonė apie įvykius ar reiškinius, kas gali būti panašu į blogą. „Ta nuomonė nebūtinai reiškia, kad faktai teisingi, tikslūs, bet tai reiškia, kad žmogus kažką interpretuoja. Tinklaraštis savo esme ir yra tokios interpretacijos – žmonės rašo apie dalykus taip, kaip juos supranta. Dėl to aš tinklaraščių iki šiol nelaikyčiau žiniasklaida. Skirtumas yra būtent tas, kad žiniasklaida tikrina faktus, informacijos šaltinius. Mūsų darbas gerokai skiriasi“, – teigia R. Savukynas.

Tinklaraštininkų darbą pakeitė socialiniai tinklai

Vieni populiariausių blogų šiandien – apie madą ir grožį. Viena pirmųjų Lietuvos stiliaus tinklaraštininkių S. Ubartienė savo mintimis internete dalintis nusprendė prieš aštuonerius metus. Tuomet dar pirmame studijų kurse ji sukūrė blogą pavadinimu „Kur mano raktai?“ Nors jį aktyviai pildo ir šiandien, blogerė pastebi, kad daug laiko atima naujos platformos, pavyzdžiui, socialiniai tinklai.

„Kuo toliau, tuo sunkiau privilioti skaitytoją į blogą, nes visi žmonės lekia, skuba, trumpam greitai pagriebia telefoną, kažką pasižiūri, išjungia ir bėga toliau užsiimti milijonu reikalų. Taip kiekvieną dieną. Vis sunkiau prikviesti pasižiūrėti, kiek tu darbo įdėjai, ko prirašei, o gal pridėjai krūvas nuotraukų ar dar kažką padarei. Socialiniai tinklai tikrai ima viršų“, – įsitikinusi S. Ubartienė.

V. Povilienė mano, kad socialiniai tinklai neišvengiama šiuolaikinių tinklaraštininkų veiklos dalis: „Protinga būti ten, kur yra tavo skaitytojas. Protingiausia – socialinėje medijoje atkreipti dėmesį į save ir tą dėmesį atsivesti į tinklaraštį. Tada jau tą dėmesį tinklaraštyje kažkaip konvertuoji – ar tau reikalinga, kad žmogus atiduotų savo elektroninio pašto adresą, prisiregistruotų į tavo renginį, nusipirktų tavo knygą, ateitų su tavimi susitikti. Rašyti tinklaraštį užima laiką, reikia skirti dėmesio. Tiek pat, gal netgi ir daugiau reikia skirti puslapio ir turinio populiarinimui.“

Kai kurie tinklaraštininkai šiandien iš savo rašymo gali ir užsidirbti. Pasak V. Povilienės, tai įmanoma tik tuomet, kai į šią veiklą pradedama žiūrėti kaip į darbą. „Tinklaraštis yra puiki priemonė verslo pradžiai. Reikia suprasti, kad tai darbas. Tu turi dirbti, planuoti, daryti. Kartais tai gali užimti visą darbo dieną, kaip einant į darbą nuo ryto iki vakaro. Sėkmės istorijos atsitinka dėl to, kad žmogus nenustoja rašyti ir nenustoja dirbti“, – tikina V. Povilienė.

Vis dėlto mados tinklaraštininkė S. Ubartienė pastebi, kad Lietuvoje užsidirbti tik iš savo puslapio kūrimo vis dar nelengva. Nors įmonės ir skiria dėmesio tinklaraštininkams, už reklamą ir nuomonę mokėti neskuba: „Lietuvoje šis dalykas dar labai neišsivystęs. Prekiniai ženklai mieliau moka pinigus Lietuvos įžymybėms už nuotraukas socialiniuose tinkluose, paprasčiausius paminėjimus. Kai reikalas pasisuka link to, kad bendrovė nori pasireklamuoti bloge, kai nori, kad jų produkcija, paslaugos būtų apžvelgiamos ir aprašomos, tai išeina tai, kad didžioji dalis nori atsiskaityti tik natūriniais mainais [vadinamuoju barteriu, – LRT.lt past].“

S. Ubartienės nuomone, tai rodo kultūros stoką ir padėties suvokimo problemą, nes bendrovės tiesiog neįvertina, kad už reklamą atsilyginti reikia ir tinklaraštininkams. Pašnekovės teigimu, apie madą, stilių rašantys blogeriai paprastai iš to nepragyvena.

„Nelabai pažįstu, kas laisvai galėtų išgyventi iš šios veiklos. Kai kurios bando tai daryti pilnu etatu, bet tai pas mus nėra labai paprasta. Blogas – darbas kurti kokybišką turinį, vizualus, parengti išsamius straipsnius. Gamintojai supranta, kad reikia mokėti už reklamą žurnale, televizijoje, visur kitur, bet blogų kažkodėl neįvertina kaip dar vieno reklamos sklaidos kanalo“, – pastebi S. Ubartienė.

"Dabar pas mus neapibrėžtos tinklaraštininkų veiklos ribos, todėl egzistuoja būtinybė teisiškai sureguliuoti šią sritį", - per parlamento žmogaus teisių komiteto posėdį sakė Žiniasklaidos tarybos pirmininkas Aflatunas Amashovas (Aflatunas Amašovas)

Šią įstatymo leidėjo iniciatyvą palaikė aukšto rango parlamento narys Sarvanas Sardygovas: "Kiekvienas rašo ką panorėjęs. Todėl šioje srityje viešpatauja visiškas chaosas. Būtina šią sritį reguliuoti įstatymu."

Turkijos premjeras Ahmetas Davutoglu (Achmetas Davutohlu) sulaukė pašaipų dėl savo geopolitikos ir geometrijos žinių, kai pareiškė, kad Turkijoje praktikuojamas Islamas „360 laipsnių skiriasi“ nuo grupuotės „Islamo valstybė“ (IS) Islamo.

Šį akivaizdų liapsusą A.Davutoglu padarė kalbėdamas per Turkijos televiziją, norėdamas atmesti kaltinimus, jog vyriausybė nesugeba pričiupti IS džihadistų, atsakingų už 99 žmonių gyvybes šeštadienį nusinešusius du sprogimus Ankaroje.

„Tarp mūsų ginamo Islamo ir to, apie ką galvoje turi „Daesh“, yra 360, o ne 180 laipsnių skirtumas“, – sakė premjeras trečiadienio vakarą vienoje televizijos laidoje, kurioje pavartojo kitą gerai žinomą šios grupuotės pavadinimą.

„Vienas (IS) siekia pašalinti konkurentus, o kitas (turkiškasis) yra tolerantiškas ir tarnaujantis pavyzdžiu, kaip demokratija ir Islamas gali gyvuoti drauge“, – sakė jis.

Premjero kritikai ir tinklaraštininkai greitai suskubo paaiškinti, kad 360 laipsnių sudaro visą apskritimą, todėl A.Davutoglu greičiausiai pasakė ne tai, ką norėjo.

„Labai akivaizdu, kas atsitiko strateginėms gelmėms, o dabar tai įvyko ir geometrinėms“, – šmaikštavo prokurdiškos Liaudies demokratinės partijos (HDP) parlamentaras Idris Balukenas socialiame tinkle „Twitter“.

„Strateginės gelmės“ yra gerai žinomos A.Davutoglu knygos apie Turkijos užsienio politiką pavadinimas.

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininko Dainiaus Radzevičiaus tinklaraštis jau dvi savaites nepasiekiamas ne tik skaitytojams, bet ir pačiam autoriui – tuo pasirūpino vienas programišius.

Apsilankę interneto adresu, kuriuo paprastai buvo pasiekiamas D.Radzevičiaus tinklaraštis, lankytojai pamato žodžius "Hacked by Mir Bey – The Sniper" (Nulaužta Mir Bey – Snaiperio – angl.), užrašytus Turkijos vėliavos fone. Jokių veiksmų tinklalapyje lankytojams atlikti neleidžiama.

D.Radzevičius aiškino, kad dalis tinklalapio jau atgauta iš programišiaus, tačiau dar reikia atkurti svarbiausiąją dalį – turinį.

"Tą dalį, į kurią įsilaužė, atsiėmėme, bet turinys yra perdarytas. Mūsų kompiuteristas, kuris tvarko šią problemą, sako, kad tikėtina, jog per kažkurį įskiepį įlindo ne tik pas mus. Aš ieškojau to paties veikėjo nulaužtų puslapių ir jų radau ganėtinai daug", – situaciją aiškino LŽS pirmininkas.

Jis pastebėjo, kad daugiausia su šiuo kibernetinių išpuolių organizatoriumi susidūrė tinklaraštininkai, besinaudojantys "WordPress" turinio valdymo sistemos paslaugomis.

"Bandome atkurti tą turinį, kuris buvo sudėtas į tinklaraštį. Dabar kol kas jis negali grįžti į viešumą tokiu pat būdu, kokiu buvo pateiktas. Jeigu pavyks, artimiausiu metu paleisime. Turėtume šiandien tai nuspręsti", – sakė D.Radzevičius.

Pašnekovas nesiryžo spėlioti, kodėl buvo nulaužtas jo tinklalapis: ar tai buvo padaryta atsitiktinai, ar pasirinkta specialiai.

"Jeigu nepavyks atkurti, toliau iš naujo tai darysime. Tuo pačiu adresu, tuo pačiu būdu bendrausime toliau. Nieko labai baisaus neįvyko", – nenusimena D.Radzevičius. Taip pat jis palinkėjo saugoti savo duomenis, esančius interneto erdvėje.