Nors žvėrių keliamas pavojus eismo dalyviams didesnis būna rudenį, šiltuoju metų laiku vairuotojams miškingose vietovėse atsipalaiduoti taip pat nederėtų. Draudikai tikina, kad kiekvieną savaitę sulaukia pranešimų apie susidūrimus su gyvūnais. Susiduriama ne tik su laukiniais, išbėgusiais į kelią gyvūnais, bet ir su naminiais – karvėmis, šunimis ar vištomis. Žinoma, gyvūno dydis dažniausiai lemia, kokie bus avarijos padariniai.

Pasitaiko atvejų, kai vairuotojas net nesupranta partrenkęs nedidelį žvėrį – tik grįžęs namo ir išlipęs iš automobilio pastebi, kad, pavyzdžiui, priekiniame buferyje įstrigęs nedidelis žvėris. Nors automobilis apgadinamas nestipriai, incidentas vis tiek nėra malonus.

Apie laukinių gyvūnų keliamą pavojų kelyje dažniausiai įspėja kelio ženklai, o nutikus nelaimei, kai susidūrus laukinis gyvūnas buvo sužeistas arba nugaišo ar buvo sužeisti arba žuvo žmonės, apgadintos transporto priemonės, statiniai, kelio ženklai, atitvarai, kitokie kelio elementai, vairuotojas privalo apie eismo įvykį pranešti policijai ir vykdyti pareigūnų nurodymus.

Vasarai persiritus į antrąją pusę draudikai pastebi ir dar vieną avarijų priežastį – tai šalikelėse miško gėrybes pardavinėjantys žmonės. Tokių prekeivių suvilioti vairuotojai retkarčiais neapgalvotai ima elgtis kelyje ir sukelia pavojų sau ir aplinkiniams. Išvydę prekiautojus vairuotojai kartais ima staigiai stabdyti, atlieka kitus pavojingus manevrus arba pamiršta rodyti posūkio signalą. Tuo metu iš paskos važiuojantys vairuotojai ne visada spėja sustoti ir laiku išvengti netikėtos kliūties. Vairuotojai vietovėse, kur šalikelėje būna prekeivių, raginami laikytis saugaus atstumo iki kitų transporto priemonių, neviršyti greičio ir savo manevrus atlikti palengva, apie juos iš anksto įspėjant posūkio signalais.

Šuo Kofas – vienas iš 130 pasieniečių keturkojų, apmokytų ieškoti žmonių. Prieš porą mėnesių jis prie sienos su Baltarusija padėjo sulaikyti tris cigarečių kontrabandą gabenusius asmenis. Tačiau šunims tenka gaudyti ne tik nusikaltėlius. Kasmet apie keliasdešimt kartų kinologai kviečiami ieškoti miškuose pasiklydusių žmonių. Pasieniečių šunys apmokyti užuosti net 8 val. senumo pėdsakus, o ieškant žmogaus tenka nueiti ne vieną kilometrą.

„Jei pėdsakai švieži, šuo pats bėga ir veržiasi į priekį, jei senesni, jam reikia vadovautis žemutine uosle. Tada šuo būna labai prigludęs prie žemės. Šalia gamyklinių teritorijų arba įvairiose gyvenvietėse šuniui sunkiau ieškoti, nes ten daug pašalinių kvapų“, – pasakoja Valstybinės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos kinologė Dovilė Gudonytė.

Antroji vasaros pusė pats darbymetis kinologams. Miškuose prasidėjus grybų ir uogų sezonui pasiklysta daugiausia žmonių. Dažniausiai, tai vaikai ar vyresnio amžiaus asmenys. Kartais pavyksta pasiklydusįjį rasti per valandą ar trumpiau, tačiau yra pasitaikę atvejų, kai kinologai buvo bejėgiai – šunys pameta pėdsakus, todėl į orą tenka kelti sraigtasparnį su termokamera. 

„Visas dėmesys skiriamas uogavimui, grybavimui ir nekreipiama dėmesio į vietovę. Kai žmogus pasiklysta, pradeda nervintis, o nervindamasis dar labiau pasimeta“, – akcentuoja laikinasis VSAT Kinologinės veiklos skyriaus vyrišninkas Kęstutis Kriaučiūnas.

Taip žmonės nuklysta net į atokiausias vietoves. Kartą kinologams teko gelbėti žmogų nuėjusį į Čepkelių raisto gilumą, kur nei šunys, nei pasieniečiai negalėjo įžengti. Pasitaikė ir atvejų, kai žmonės rasti iki kaklo įbridę į ežerą ar įkritę į gilų griovį.

Ne visos paieškos baigiasi sėkmingai – dalies nebespėjama rasti gyvų, todėl, ypač vėsesniu laikotarpiu, brangi kiekviena minutė, sako pareigūnai. 

„Pirmiausia reikia kuo tiksliau nurodyti vietovę – rajonas, gyvenvietė ir tikslus miško pavadinimas. Taip pat, kiek galima tiksliau nurodyti orientyrą – ežeras, upelis – kuo detaliau paaiškinti“, – sako K. Kriaučiūnas.

Priklausomai nuo situacijos sudėtingumo, paieškose vienu metu gali dirbti iki dešimties kinologų su šunimis. Vienos komandos darbo pusdienis kainuoja ne vieną šimtą eurų, o jei tenka į orą kelti ir sraigtasparnį, paieškų kaina išauga net dešimt kartų.

Vis dėlto mėlynių Kleboniškyje yra nedaug, jos labai smulkios ir dar nelabai sunokusios. Kai lankiausi miške, uogautojų beveik nesutikau. Tik pensininkų porelė skanavo nedideles uogas ir gynėsi nuo uodų.

Uogauti nebuvo smagu,  nes uodai labai kandžiojosi. Jų buvo tiek pat, kiek ir uogų, ne mažiau.  „Neberinksime mėlynių, uodai veja iš miško“, - pasiguodė sutikti uogautojai.

Miške matėsi ir viena kita žemuogė.

Mėlynės Lietuvoje paprastai sunoksta liepos pradžioje. Jų prisirinkti galima beveik iki vasaros pabaigos, tačiau rugpjūčio viduryje šių uogų jau būna nedaug. Neprinokusių mėlynių geriau nevalgyti, nes nesveika.

Mėlynėms reikia drėgnesnių miškų, žemumų. Jos auga miškuose, kur yra pušų, eglių.

Surinktos dar neprinokusios uogos prasčiau laikosi. Nors ir parausta, bet jose būna mažiau organinių rūgščių, fruktozės ir gliukozės, kitų vertingų medžiagų.

Uogauti galima visur, kur nėra draudžiamas lankymasis – tiek valstybiniuose, tiek ir privačiuose miškuose. Tačiau aplinkosaugininkai primena – draudžiama rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti specialias šukas ir kitas mechanines priemones.

Renkant medžių ir krūmų uogas bei vaisius (įskaitant sėklas), draudžiama pjaustyti, kapoti, laužyti ar kitaip žaloti šių medžių ar krūmų šakas ir kamienus. Renkant šaltalankių uogas, leidžiama karpyti iki 30 cm augalo šakeles.

Rezervatuose gali būti leidžiama uogauti vietiniams gyventojams rezervatų nuostatuose nustatyta tvarka, pavyzdžiui, Žuvinto rezervate uogauti leidžiama Žuvinto biosferos rezervato direkcijos nustatytuose plotuose vietos gyventojams, deklaravusiems gyvenamąją vietą kaimuose, kurių sąrašą tvirtina Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Uogauti leidžiama šviesiu paros metu (iki 17 valandos) vieną dieną trijų dienų laikotarpiu nuo rugsėjo mėnesio pirmojo šeštadienio, turint direkcijos išduotą leidimą su nuotrauka arba leidimą be nuotraukos ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą su nuotrauka. Leidimai uogauti yra nemokami.

Didelė žala gamtai daroma, kai uogautojai miške numeta polietileninius maišelius, plastikinius butelius ar kitas ilgai yrančias atliekas. Už tokius veiksmus aplinkos teršėjams gresia administracinės baudos, o jei atliekų nesurinks, teks atlyginti ir žalą aplinkai.

Liepos 21-osios vakare Šiaulių apskrities policijos Operatyvaus valdymo skyriaus sulaukė Šiaulių rajono, Kužių miestelio, gyventojos telefoninio skambučio, kad iš ryto į Kužių apylinkės miškus išėjo garbaus amžiaus neįgalus jos tėvas ir iki šiol negrįžo. Senolio ieškoti išvykusius pareigūnus atgal grąžino telefonu gauta gera žinia, kad  artimieji ir kaimynai susitiko jį grįžtantį iš Verbūnų miško.

Po keleto valandų,  23 val., nerimo kupinas pareigūnams paskambino vyras, nerandantis savo 83 metų senelio, kuris apie 20 val. išėjo grybauti į Šiaulių rajone esančius Aukštelkės miškus. Senolis buvo prašęs, kad anūkas neišjungtų žoliapjovės, su kuria darbavosi tarp miškų esančioje negyvenamoje sodyboje.   Tai - būsiantis orientyras, padėsiantis jam grįžti iš miško. Deja, šis orientyras buvo niekam tikęs, nes aplink važinėjo dar ir burzgiantys motociklininkai, kurie senolį dezorientavo.

Nuvykę į mišką patruliai ir kinologas pasiklydusįjį bandė prisikviesti automobilio šviesomis ir garso signalais, tačiau nesėkmingai. Senolis atsiliepdavo  mobiliuoju telefonu, sakydavo, kad girdi garsus, tačiau visiškoje tamsoje ir jauno eglyno tankmėje jam orientuotis buvo sunku ir į miško pakraštį  išbristi jam nepavyko. Pagaliau pareigūnus pasiekė  iš miško silpnai atsklindantis vyro balsas. Jis pareigūnams ir nurodė kelią link pasiklydėlio. Prožektoriais aklinoje nakties tamsoje skindamiesi  kelią, patruliai senolį surado - labai išsigandusį, nuvargusį ir išsekusį, su keliais grybais krepšyje.   

O praėjusį šeštadienį ant kojų buvo sukeltos policijos pajėgos dėl  miške pasiklydusios uogautojos. Šiaulių rajone, Meškiškės kaime, uogaudama pasiklydo 83 metų moteris.

Kadangi buvo išeiginė diena, dirbo tik budinčios policijos pareigūnų pajėgos, tad buvo priimtas sprendimas skubiai į darbą  iškviesti visus  besiilsinčius Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato pareigūnus ir pasiųsti juos į mišką ieškoti  senolės.  Pajėgoms pajudėjus į įvykio vietą, sulaukta pranešimo, kad artimieji  ir kaimynai patys rado per puskilometrį nuo namų  į mišką nuklydusią moterį. Paaiškėjo, kad senolė, kuri dėl patirtos sąnario operacijos turėjo judėjimo problemų, ieškodama miško gėrybių, nugriuvo ir atsistoti nebepajėgė.

Šios trys istorijos baigėsi laimingai. Tačiau kiekvienais metais pasitaiko įvykių, kai į mišką išsiruošę senoliai pasiklysta miške ir, nesulaukę pagalbos, išsekę bei sušalę, randami nebegyvi. Tad saugokime savo senjorus ir vienų jų į mišką neišleiskime.