Pateikė ateities viziją

Iki balandžio pabaigos visos valstybinės kolegijos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai turėjo pateikti įstaigų ateities vizijos planus.

Tai padaryti buvo privaloma laikantis Vyriausybės nutarimo dėl kolegijų stiprinimo.

Praėjusią savaitę Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje specialiai komisijai Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (LAJM) vadovas Vaclavas Stankevičius kartu su VILNIUS TECH rektoriumi Romualdu Kliuku pateikė LAJM stiprinimo planą.

„Pristatėme mūsų viziją, kaip mes galėtume prisijungti prie VILNIUS TECH universiteto. Pateikėme motyvus, atsakėme į klausimus. Sprendimo aiškaus dar nėra, jo laukiame birželio 1 d. Yra kiek abejojama dėl atstumų, bet dabartiniais laikais atstumai yra nebe problema, juolab mes jau keletą metų bendradarbiaujame su VILNIUS TECH, būtent todėl mes gerai suprantame vieni kitus“, – kalbėjo S. Stankevičius.

Jo teigimu, dar prieš pusantrų metų iki reformos LAJM kartu su VILNIUS TECH įkūrė transporto ir logistikos klasterį.

Taip pat buvo įkurta jungtinė magistrantūra, specializuota bakalaurams, ko esą įstaigai labai reikėjo, nes niekada LAJM to neturėjo.

„Rudenį mažiausiai trys mūsų dėstytojai stos į VILNIUS TECH doktorantūrą. Tuo labai sustiprinsime mūsų įstaigą. Taigi, jei mes pasieksime savo ir mums bus leista dirbti kartu su VILNIUS TECH, po šio universiteto stogu bus ruošiami specialistai visų rūšių transportui Lietuvoje“, – pabrėžė V. Stankevičius.

Su šiomis įstaigomis mes nerengėme jokio stiprinimo plano.

Pavadinimas – ne tik vardas

Plane numatytas ir įstaigos pavadinimo keitimas į Lietuvos jūreivystės akademiją. Komisija tam esą neprieštarauja.

Anot V. Stankevičiaus, Lietuvos jūreivystės akademija jam asmeniškai ir jo kolegoms – ne tik pavadinimas.

Pavadinimą privalės atitikti ir turinys, todėl esą teks pakelti įstaigos lygį.

„Su VILNIUS TECH, esu tikras, mes tai padarysime. Būtume kaip atskiras padalinys prie šio universiteto. Kalbant apie mūsų įstaigos stiprinimą, mes sustiprėsime tik kartu su VILNIUS TECH, todėl ir pasirinkome tokį sprendimą. Pas mus išvystyta laivų inžinerija, mes ruošiame laivavedžius, laivų mechanikus, inžinierius, elektros inžinierius, o VILNIUS TECH rengia specialistus sausumos transportui, geležinkeliui ir aviacijai. Šio universiteto dalis yra Aviacijos institutas“, – vardijo V. Stankevičius.

Buvo ir kitų norų

V. Stankevičius teigė, kad per prisistatymą ministerijoje nuotoliu prie posėdžio prisijungė ir Klaipėdos valstybinės kolegijos bei Klaipėdos universiteto (KU) atstovai, kurie išsakė savo planus dėl LAJM ateities.

„Su šiomis įstaigomis mes nerengėme jokio stiprinimo plano, bet per posėdį Klaipėdos valstybinės kolegijos vadovė išdėstė keletą punktų, kad būtų naudinga, jei mes būtume prijungti prie šios kolegijos. Jie su jūrų transportu nieko bendra neturi, bet tokį norą pareiškė. Tą patį norą turi ir KU, nors mes su jais taip pat neruošėme jokio plano“, – kalbėjo V. Stankevičius.

Dabar esą laukiama Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimo, kuris turėtų būti paskelbtas birželio 1 d.

Buvo du pasirinkimai

Pagal Vyriausybės nutarimą, iki gegužės 1-osios valstybinės kolegijos turi pateikti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai savo įstaigos stiprinimo planus arba ateities vizijas.

Kiekviena kolegija turi pasirinkimo teisę – dirbti kaip iki šiol, autonomiškai, arba tapti kokio nors universiteto dalimi.

„Kolegijai nusprendus likti autonomiška, pagal naujus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos reikalavimus, joje turėtų būti ne mažiau kaip 1,2 tūkst. studentų. Pas mus dabar yra apie 800 studentų, tad šio reikalavimo mes tikrai negalėtume įgyvendinti. Kitas variantas kolegijai – jungtis prie kurio nors universiteto, jį mes ir pasirinkome“, – pasakojo Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (LAJM) direktorius Vaclavas Stankevičius.

Kartelę kelia aukščiau

Permainų suplanuota ir daugiau. Nuo 2024 m. bus reikalaujama jau trijų valstybinių egzaminų, kad norintieji galėtų studijuoti aukštojoje mokykloje. Dabar pakanka tik vieno.

Nuo kitų metų bus fiksuotas priėmimo į aukštąją mokyklą balas, kad norintysis galėtų įstoti.

Jei mes pasieksime savo ir mums bus leista dirbti kartu su VILNIUS TECH, po šio universiteto stogu bus ruošiami specialistai visų rūšių transportui Lietuvoje.

Dabar balas yra tik rekomenduojamas, todėl nemažai kolegijų iki šiol priimdavo ir tokius asmenis, kurių balai būdavo žemesni nei rekomenduota. Nuo 2024 m. taip jau nebebus.

„Be šių dalykų, Lietuvoje dar susiklostė ir neigiama demografinė situacija. Todėl mums būtina stiprinti savo įstaigą, ir mes pasirinkome tai daryti kartu su VILNIUS TECH universitetu. Planas jau parengtas ir artimiausiomis dienomis jį pateiksime ministerijai. Paskui komisija analizuos kolegijų stiprinimo planus kartu su Vyriausybe, nes ji yra kolegijų steigėja, spręs, pritarti konkrečiam planui, ar ne“, – kalbėjo V. Stankevičius.

Kas nulėmė pasirinkimą?

Jei LAJM stiprinimo planui bus pritarta, tada, pasak V. Stankevičiaus, įstaiga ims kartu veikti su VILNIUS TECH.

Jei planui nebus pritarta, ministerija priims savarankišką sprendimą, ką su LAJM daryti toliau.

„Jei mūsų planui pritartų, mes norėtume keisti mūsų įstaigos pavadinimą iš LAJM į Lietuvos jūreivystės akademiją. Tai neprieštarautų įstatymams. Ir mes būtume kaip atskiras padalinys prie VILNIUS TECH universiteto. Kalbant apie mūsų įstaigos stiprinimą, mes sustiprėsime tik kartu su VILNIUS TECH, todėl ir pasirinkome tokį sprendimą. Pas mus išvystyta laivų inžinerija, mes ruošiame laivavedžius, laivų mechanikus, inžinierius, elektros inžinierius“, – vardijo V. Stankevičius.

LAJM ruošia specialistus jūriniam transportui ir jūriniam sektoriui, o VILNIUS TECH – sausumos transportui, geležinkeliui ir aviacijai (šio universiteto dalis yra Aviacijos institutas).

„Jei mes pasieksime savo ir mums bus leista dirbti kartu su VILNIUS TECH, po šio universiteto stogu bus ruošiami specialistai visų rūšių transportui Lietuvoje, todėl mūsų bendruomenė pasirinko VILNIUS TECH universitetą“, – pabrėžė V. Stankevičius.

Gimė istorinėje Krėvoje

– Jūsų biografijoje įrašyta, jog gimėte Baltarusijoje.

– Taip, esu gimęs Baltarusijoje 1954 m. Tačiau 1958 m., kai man buvo ketveri, šeima išvažiavo gyventi į Lietuvą. Mano tėvas, plataus profilio mechanizatorius, buvo paskirtas dirbti į kolūkį Buivydžiuose. Užaugau Lietuvoje, gyvenimo Baltarusijoje neprisimenu, tik žinau, kad ten mano gimtinė ir to neslepiu.

– Kaip vadinasi jūsų gimtinė?

– Tėvai gyveno Arleniatų kaime, Smargainių rajone, o gimiau aš istorinėje vietoje – Krėvoje. Šioje vietovėje 1385 m. buvo pasirašyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės pirmoji unija. Ten dar tebėra anų laikų pilies griuvėsiai.

Panašus į Baltarusijos prezidentą?

– Ar teisybė, kad tą pačią dieną, kaip jūs, gimė ir Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka?

– Ne visai. Tiesa, A.Lukašenka gimė 1954 m., kaip ir aš, bet jis gimė Rytų Baltarusijoje, o aš – Vakarų. O tai didelis skirtumas, nes Vakarų Baltarusija į Sovietų Sąjungos įtaką pateko tik 1939 m. rudenį, o rytinė jos dalis sovietine tapo jau po 1917 m. Vakarų Baltarusija iki 1939 m. priklausė Lenkijai. Kai 1939 m. rugsėjo 1-ąją vokiečiai pradėjo karą su lenkais, po kelių savaičių, rugsėjo 17-ąją, dalį Lenkijos teritorijos užėmė sovietai. Taip ši teritorija tapo tarybine, o iki tol ten buvo lenkiška tvarka. Vakarų Baltarusija nuo Rytų Baltarusijos labai skiriasi ir dabar. Pirmiausia, Vakarų Baltarusijoje dabar gyvena maždaug 80 proc. katalikų, mūsų šeima – visi katalikai, o Rytų Baltarusijoje dominuoja stačiatikiai. Ir kai manęs klausia, kur aš gimiau, visada pabrėžiu, jog Vakarų Baltarusijoje. Kas bent kiek domisi istorija, supras skirtumą. Taigi su A.Lukašenka gimėme tais pačiais metais, tik skirtingose Baltarusijos vietose, aš rugpjūčio 6-ąją, o jis – rugpjūčio 30 dieną.

– Ar jums niekada niekas nesakė, kad jūs su prezidentu A.Lukašenka panašus išoriškai?

– Kai dirbau Seime, kur darbavausi dvi kadencijas, buvau NATO reikalų komisijos pirmininkas, tad būdavo labai daug susitikimų su užsieniečiais. Pamenu, turėjome susitikimą su Belgijos delegacija. Mes sėdime, kalbame ir vienas belgas staiga manęs klausia: "Are You Mr. A.Lukoshenka?" ("Ar jūs ponas A.Lukašenka?"). Mes panašūs, tas tiesa.

– Ar yra tekę susitikti ir bendrauti su prezidentu A.Lukašenka?

– Ne, bendrauti neteko. Nors, prisipažinsiu, dirbdamas Seime, nebuvau abejingas Baltarusijos reikalams, nes puikiai žinau savo kilmę, stengiuosi nepamiršti baltarusių kalbos. Dirbdamas Seime su Baltarusijos žurnalistais kalbėdavau baltarusiškai. Jiems tai buvo netikėtas dalykas, kad Lietuvos parlamentaras su jais bendrauja be vertėjo. Su pačiu prezidentu A.Lukašenka bendrauti man taip ir neteko, jis – valstybės vadovas, aš – tik Seimo narys. Bet Baltarusijoje teko būti, kartą jų parlamente sakiau kalbą kaip Lietuvos delegacijos narys Europos Taryboje (ET). Kalbėjau apie mirties bausmės sustabdymą. Kalbėti privalėjau angliškai. Turėjau išreikšti ET poziciją, kaip svarbu puoselėti humanizmą ir siekti, kad Europoje neliktų mirties bausmės. Tačiau mano kalbos įžanga nuskambėjo baltarusiškai. Jiems tai buvo labai netikėta. Mačiau, kad padarė įspūdį. Beje, ne visi Baltarusijoje moka baltarusiškai, ten yra dvi valstybinės kalbos – rusų ir baltarusių, ir jie renkasi, ką nori. Tačiau man, gimusiam Baltarusijoje, svarbu nepamiršti gimtosios kalbos.

Ir avis sveika, ir vilkas sotus

– Kur buvo sudėtingiausia dirbti – jūroje, Seime ar diplomatinėje tarnyboje?

– Mano, kaip buvusio profesionalaus jūrininko, kelias, buvo netradicinis. 17 metų praleidau jūroje, paskui atsidūriau Seime, vėliau – Užsienio reikalų ministerijoje. Visur pradžia būdavo nelengva, ypač parlamente, kur patekau pratęs prie kitokios tvarkos, nei ta, kuri vyravo laivyne.

– Seime buvote NATO reikalų komisijos pirmininkas, kai Lietuva dar tik ruošėsi tapti NATO nare. Kuo užsiėmė jūsų vadovaujama komisija?

– 2000 m. tai buvo politizuotas postas, maža to, tokiai komisijai vadovavo ne lietuvis. Mūsų komisija labai daug dirbo ir darė, ką galėjo, kad įstotume į NATO.

– Ar per tą laiką iki 2004-ųjų buvo abejonių, kad mūsų nepriims?

– Buvo. Bet mūsų šalies struktūros, kurios tuo rūpinosi, taip pat ir Seimo komisija, nuolat važinėjome, bendravome, kalbėjome su NATO valstybių atstovais. Pats vykau ir į JAV, kalbėjausi su jų parlamentarais. Ir kai kurių atstovų reakcija buvo labai skirtinga. Puikiai pamenu, kad vokiečiai ir prancūzai turėjo abejonių, ar verta mus kviesti. Ir tos abejonės NATO šalių atstovams kilo todėl, kad niekas nenorėjo sugadinti santykių su Rusija. Reikėjo išlaviruoti taip, kad Lietuva būtų priimta į NATO ir Rusija liktų patenkinta arba beveik patenkinta.

– Bet Rusija liko nepatenkinta?

– Pastaruoju metu taip. Tada, kai įstojome, situacija buvo kita. Rusijoje dėl to nevyko jokių demonstracijų ar kitokio nepasitenkinimo. Nors tada prezidentas jau buvo Vladimiras Putinas. Pamenu, pas jį skrido JAV lyderis G.W.Bushas, kuris bandė įtikinti, kad priimdami Baltijos šalis į NATO neturi jokių ketinimų kurti priešpriešą. Jis kalbėjo, kad Lietuva, Latvija ir Estija nenorėtų likti "pilkoje" zonoje. Prezidentas G.W.Bushas labai daug prisidėjo prie to, kad būtų susitarta su Rusija. Kompromisas buvo surastas. Mes įstojome į NATO 2004 m. kovo 29 d. Kaip tik tuo metu buvau prezidento Valdo Adamkaus delegacijoje, kai vykome į Prahą, NATO viršūnių susitikimą, kur buvome oficialiai pakviesti. Turint omenyje šiandieninę geopolitinę situaciją, dabar veikiausiai mums būtų daug sudėtingiau tapti aljanso nariais.

Kas yra mūsų draugai?

– Užsiminėte, kad buvo abejojančių, ar mus verta priimti NATO. O draugų, kurie mus palaikė, turėjome?

– Žinoma, pirmiausia – JAV (jų indėlis buvo labai didelis) ir Lenkija, kuri aljansui priklausė nuo 1999 m. Lietuva turėjo didelį privalumą tarp kitų šalių kandidačių, kad turime bendrą sieną su Lenkija – NATO valstybe, kuri aljanso struktūrose jau turėjo tvirtą balsą. Lenkai tuo klausimu labai advokatavo mūsų naudai. Jie mums labai daug padėjo, daug padėjo jų kariškiai mūsų kariškiams. Taigi tarp draugų, be JAV, pirmiausia įvardyčiau lenkus.

– Gal todėl Prezidentas Gitanas Nausėda pirmojo vizito išvyko būtent į Lenkiją?

– Be abejo, ir dabar saugumo klausimas yra aktualus. Lenkija – didelė šalis, įtakinga, manau, jei prireiktų pagalbos, pirmiausia jos sulauktume iš lenkų.

– Ar šiandien Lenkijoje dar pamenama, kaip prisidėjo Lietuva gelbstint internuotus lenkų kariškius, kurie čia rado prieglobstį, kai 1939 m. į Lenkiją įsiveržė hitlerininkai?

– Tikrai nepamiršo. Galiu tą paliudyti, nes tuomet, kai dirbau Lenkijoje diplomatinėje tarnyboje, jie nuolat prisimindavo šitą istorinį momentą. Jie mano, kad Lietuva tada pasielgė labai kilniai. Lenkai už tai lig šiol dėkingi Lietuvai, nepaisant to, kad valstybių santykiai tada buvo komplikuoti dėl Vilniaus krašto okupacijos.

Sąlyčio taškų paieškos

– Šiandien pasigirsta kai kurių politikų pasvarstymai, kad gal mums nereikėjo stoti į NATO. Kaip vertinate tokią nuomonę?

– Pamenate istoriją, kai prieš 10 metų 11 klaipėdiečių jūrininkų buvo nekaltai patekę į JAV kalėjimą. Tada su tuomečiu Lietuvos ambasadoriumi JAV Vygaudu Ušacku dėjome dideles pastangas, kad juos išlaisvintume. Ir nuolat akcentuodavome, kad jie yra Lietuvos piliečiai, kuri yra ne šiaip kokia trečiaeilė šalis, o NATO valstybė. Ir mums pavyko. Lietuva šiandien yra saugesnė nei bet kada anksčiau. Lietuva yra pripažinta, matoma, gerbiama valstybė. Manyčiau, kad Lietuva atrodytų blankiai, jei nepriklausytų NATO ir ES, vis dėlto tai yra elitiniai klubai. Gyvenime nebūna taip, kad visi šimtu procentų su tam tikrais dalykais sutiktų, bet didžioji dalis piliečių tam pritarė, kad užtikrintume saugų, laisvą ir nepriklausomą savo gyvenimą.

– Bet pastaruoju metu santykiai su Rusija labai įtempti?

– Kelerius metus dirbau Lietuvos generaliniu konsulu Kaliningrade. Teko daug bendrauti su vietos valdžia. Iš jų nuotaikų buvo matyti, jog dominuoja Kremliaus diktatas, su kuriuo jie galbūt ne visada sutinka. Privačiuose pokalbiuose teko išgirsti ir kitokių nuomonių. Tas valstybinių santykių paaštrėjimas yra, bet nemanau, kad situacija beviltiška. Prisiminkime 1990-uosius, kaip Rusijos piliečiai palaikė Baltijos šalių norą tapti nepriklausomomis valstybėmis. Ir tai nebuvo spontaniška akcija. Visi suprato, kad dėl tų ne visai sąžiningų istorinių pasekmių patekome į sovietinę erdvę. Manyčiau, kad su Rusija mes dar rasime bendrą kalbą. Jie turi savo matymą, mes – savo, bet sąlyčio taškų reikia ieškoti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1954 m. rugpjūčio 6 d. Krėvoje, Baltarusijoje.

Nuo 1958 m. su tėvais gyveno Lietuvoje.

1971 m. baigė Buivydžių vidurinę mokyklą.

Klaipėdos jūreivystės mokykloje įgijo laivavedžio specialybę.

1978–1984 m. Kaliningrado technikos institute įgijo inžinieriaus laivavedžio specialybę.

1985–1991 m. šiame institute įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę.

1974–1991 m. – gamybinio susivienijimo "Litrybprom" laivo kapitono padėjėjas, vyresnysis kapitono padėjėjas, kapitonas direktorius.

1992–2000 m. bendrovės "Klaipėdos transporto laivynas" viceprezidentas.

1997–2000 m. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys.

2000–2008 m. Seimo narys.

2009–2014 m. vadovavo generaliniam konsulatui Rusijos Kaliningrado srityje.

2015–2019 m. – Lietuvos konsulas Seinuose, Lenkijoje.

Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

2005 m. dienraščio "Klaipėda" žurnalistų išrinktas Metų tolerancijos žmogumi.

Žmona Rima, sūnūs Aleksejus ir Andrejus.

Po 10 metų darbo Užsienio reikalų ministerijoje diplomatas ir jūrininkas, buvęs politikas klaipėdietis V.Stankevičius ryžosi dalyvauti atrankos konkurse į Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos vadovo vietą ir jį laimėjo. Beje, jis pats yra šios mokymo įstaigos absolventas.

"Esu tas žmogus, kuris gali palyginti, kaip atrodė ši įstaiga prieš kelis dešimtmečius ir dabar. Tada ji vadinosi Klaipėdos jūreivystės mokykla, dabar – Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. Pasikeitė labai daug kas, ne tik pavadinimas. Ir tik į geresnę pusę. Tai didelis prof. Viktoro Senčilos ir viso kolektyvo nuopelnas. Tikrai yra kuo pasidžiaugti, šuolis į priekį yra milžiniškas", – atviravo V.Stankevičius.

64-erių V.Stankevičius tolimojo plaukiojimo jūrų kapitonu dirbo 17 metų.

Po to krante buvo Klaipėdos transporto laivyno (iki jo privatizacijos) direktoriumi laivyno eksploatacijai, kompanijos viceprezidentu.

Buvo išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą, o 2000–2008 m. buvo Seimo nariu, priklausė Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijai.

Vėliau, nuo 2009-ųjų iki 2014-ųjų, V.Stankevičius vadovavo Generaliniam konsulatui Rusijos Kaliningrado srityje, nuo 2015-ųjų yra Lietuvos konsulas Seinuose, Lenkijoje.

"Užsienio reikalų ministerijoje dirbau lygiai dešimt metų. Atėjo laikas, išėjau. Gailiuosi tik vieno, kad ne viską spėjau padaryti. Dabar tenka gilintis visai į kitus dalykus. Niekada gyvenime neplanavau, kad dirbsiu švietimo sistemoje. Mokykloje dirbu jau antrą savaitę, įspūdžiai labai geri, puikus darbo kolektyvas, aukštos kvalifikacijos dėstytojai. Kol kas vyksta studentų priėmimas", – kalbėjo naujasis įstaigos vadovas.

Laukia teismo sprendimo

Daugiausia vertinimų ir nuostabos sulaukė buvusio Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovo Arvydo Vaitkaus atleidimas. Jis vertinamas kaip politizuotas. Dėl šio atleidimo šiuo metu vyksta teismo procesas.

„Teismas vyksta ne mano asmens, o valstybės atžvilgiu“ - teigė A.Vaitkus. Pagrindinis klausimas yra, ar ministrui gali būti suteiktos tokios galios, kad jis priimtų sprendimą nesant jokio nusižengimo, tik numatant, kad kažkas gali įvykti, nes uosto direkcijos vadovas ir dviejų uosto bendrovių vadovai yra toje pačioje partijoje ir toje pačioje Klaipėdos miesto taryboje.

Ar ministrui gali būti suteikta visiška laisvė atleisti valstybės įmonių vadovus, jei jų veiklos rezultatai yra geri, už tai sumokėta premija?

Teismo posėdyje aiškintasi ir tai, kodėl vadovas atleistas be Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo.

Analizuota uosto valdymo sistema ir tai, kad Uosto direkcijos vadovas negali vienas priimti jokių svarbių, strateginių sprendimų vienos ar kitos uosto bendrovės naudai. Į bylą, anot A.Vaitkaus, įtraukti ir duomenys apie galimai suklastotą Uosto direkcijos valdybos sprendimą, kuris lėmęs jo atleidimą.

A.Vaitkaus teigimu, praėjusios savaitės viduryje teisme vyko vienos ir kitos pusės argumentų dėstymas. Pats sprendimas teisme turėtų būti priimtas šią arba kitą savaitę.

Keitėsi mokyklos vadovas

Kitas praėjusią savaitę nustebinęs pasikeitimas buvo Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Vietoje ilgamečio šios mokyklos vadovo Viktoro Senčilos paskirtas jūrų kapitonas, diplomatas Vaclav Stankevičius.

Kadangi V.Senčila dalyvavo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos rinkimuose tos pačios partijos sąraše kaip ir A. Vaitkus, kilo klausimas, ar ir čia nėra kokios nors politinės įtakos?

„Jokios politikos“, - teigė V.Senčila. Lietuvos aukštojo profesinio mokslo juridinė bazė numato, kad tas pats asmuo mokyklai gali vadovauti dvi kadencijas po penkerius merus.

„Aš mokyklai vadovavau ilgiau nei 10 metų, nes per tą laiką buvo dvi rimtos reformos. Dabar jau atėjo laikas tą postą užleisti kitiems. Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla turi tarybą, kuri ir renka vadovą. Tarybą sudaro 11 narių - po penkis iš pačios mokyklos ir socialiniai partneriai iš jūrinio verslo, vienas studentų atstovas. Taryboje yra profesionalūs žmonės“, - dėstė V.Senčila.

Jis į naujo vadovo postą nebekandidatavo. Konkurse dėl Lietuvos aukštosios jūreivystės vadovo posto varžėsi Inga Bartusevičienė, Gintautas Kutka, Marius Lanskoronskis, Valdas Lukauskas, Gintaras Valančius ir V. Stankevičius, kuris ir išrinktas vadovu.

V.Senčila liks dėstytoju mokykloje, taip pat užsiims, kaip pats sakė, labai atsakinga veikla Klaipėdos miesto taryboje. 

KLASCO vadovų pokyčiai

Dar vienas ne mažiau nustebinęs vadovo atleidimas buvo Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje (KLASCO).

KLASCO komercijos direktoriumi buvęs Vytautas Kaunas, praėjusių metų viduryje pakeitęs ilgametį KLASCO vadovą Audrių Paužą, šiemet balandį pats pasitraukė iš šios bendrovės generalinio direktoriaus pareigų.

Jis šio pasitraukimo nekomentavo, tik paaiškino, kad „iš darbo išėjo savo iniciatyva, sutarus su akcininkais“.

Pasitraukimas sutapo su vasario pabaigoje vykusiu gaisru, kai užsidegė grūdų terminalo krovos transporteris. Gal tai tik sutapimas, bet 2018 m. vasarą A.Pauža taip pat buvo atleistas po to, kai dėl karštų orų nuo KLASCO krovos aikštelių, gyventojų tikinimu, pasklido dideli dulkių debesys.

Su „Achemos grupe“ susijusiose uosto bendrovėse vyko ir daugiau vadovų pasikeitimų. Pernai buvo pakeistas „Klaipėdos laivų remontui“ kurį laiką vadovavęs Benediktas Petrauskas. Jis šiuo metu jau dirba Klaipėdos universiteto Infrastruktūros ir plėtros prorektoriumi. Į šios bendrovės vadovo pareigas buvo sugrąžintas kurį laiką bendrovės „Laivų techninės priežiūros bazė“ vadovu buvęs Alvydas Butkus.

Vėliau jis tapo „Achemos grupės“ bendrovės „Kruizinių laivų terminalas“ vadovu.

Liepos 1 d. baigiasi Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus profesoriaus Viktoro Senčilos kadencija.

Paaiškėjo, jog naujojo vadovo atrankos konkursą laimėjo diplomatas, tolimojo plaukiojimo kapitonas, buvęs parlamentaras klaipėdietis V.Stankevičius, kuris ir pats yra šios mokymo įstaigos absolventas.

"Teisybė, grįžtu į Klaipėdą. Pastebėjau, kad paskelbtas Aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus konkursas, pateikiau dokumentus ir laimėjau. Noriu grįžti į Klaipėdą, jau seniai to norėjau, bet buvo kitaip gyvenimas susiklostęs. Dabar pasitaikė galimybė, nutrauksiu diplomatinę tarnybą ir parvažiuosiu. Šeima labai apsidžiaugė, nes namie labai mažai būdavau", – atviravo V.Stankevičius.

Naujoji darbo sutartis su V.Stankevičiumi dar nepasirašyta. Artimiausiu metu tai bus padaryta, o darbą jis pradės nuo liepos 1 d.

64-erių V.Stankevičius tolimojo plaukiojimo jūrų kapitonu dirbo 17 metų. Po to krante buvo Klaipėdos transporto laivyno (iki jo privatizacijos) direktorius laivyno eksploatacijai, kompanijos viceprezidentas.

Buvo išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą, o 2000–2008 m. jis buvo Seimo narys, priklausė Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijai.

Vėliau, nuo 2009-ųjų iki 2014-ųjų, V.Stankevičius vadovavo Generaliniam konsulatui Rusijos Kaliningrado srityje, nuo 2015-ųjų yra Lietuvos konsulas Seinuose, Lenkijoje.

"Labai džiaugiuosi patirtimi Lenkijoje. Čia labai aukšto lygio, išsilavinusi lietuvių bendruomenė. Punske veikia lietuviškas licėjus, Seinuose – lietuviška pagrindinė mokykla. Aktyvi lietuvių veikla – ir Suvalkuose. Man labai patiko čia dirbti", – kalbėjo V.Stankevičius.

Po daugiau nei metų pertraukos Klaipėdoje pagaliau reziduoja naujasis Rusijos Federacijos generalinis konsulas Aleksandras Gračiovas. Kaliningrade ir Sankt Peterburge Lietuva savo konsulatuose taip pat netrukus turės nuolatinius vadovus. Šie faktai tarsi patvirtina, kad diplomatiniame Lietuvos–Rusijos fronte prasidėjo tam tikras atšilimas.

Praėjusį pavasarį padidėjusią įtampą tarp šalių liudijo Rusijos Federacijos generalinio konsulo Vladimiro Malygino atšaukimas iš Klaipėdos, taip pat Lietuvos diplomatų Vaclavo Stankevičiaus ir Aušros Semaškienės išsiuntimas iš Kaliningrado bei Sankt Peterburgo.

Daugiau nei metus abiejų valstybių konsulatai šiuose miestuose neturėjo nuolatinių vadovų. Tačiau esą netrukus situacija turėtų pasikeisti. Nauji Lietuvos generaliniai konsulai tiek Kaliningrade, tiek ir Sankt Peterburge yra patvirtinti ir laukia darbo vizų.

Na, o buvęs Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrade klaipėdietis Vaclavas Stankevičius jau lygiai mėnesį darbuojasi Seinuose, Lenkijoje, Lietuvos Respublikos konsulate. Jis pakeitė buvusią konsulato vadovę Vidą Montvydaitę, kuri paskirta į Tautinių mažumų departamento direktoriaus postą.

Visoje Lenkijoje gyvena apie puspenkto tūkstančio lietuvių, 4 tūkst. iš jų – Seinų konsulinėje apygardoje. Pasak naujojo konsulo V.Stankevičiaus, lietuvių bendruomenė ten yra labai aktyvi.

"Po darbo Kaliningrade čia jaučiamas didelis skirtumas, Seinai – nedidelis miestas. Tačiau čia yra labai gausi ir šauni lietuvių bendruomenė, aktyviai sauganti lietuvybę", – įspūdžiais dalijosi V.Stankevičius.

61-erių diplomatas yra gimęs Vakarų Baltarusijoje, katalikiškoje šeimoje, kuri po kelerių metų persikėlė į Vilniaus rajoną. V.Stankevičius puikiai moka lietuvių, anglų, lenkų, rusų ir baltarusių kalbas.

Buvęs jūrų kapitonas ir politikas yra apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Estijos Maarjamaa kryžiaus antrojo laipsnio ordinu, Portugalijos Didžiojo kryžiaus ordinu ir Lenkijos Didžiuoju karininko kryžiumi.

Buvęs Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade generalinis konsulas, dabar Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento patarėjas Vaclavas Stankevičius ankstų rytą Palangoje patyrė akistatą su vagimi.

60-metis V.Stankevičius ankstų sekmadienio rytą pastebėjo, kad kaukėtas vyras per pravirą langą bando patekti į jo namus.

Buvęs konsulas gyvena Palangos Vytauto gatvėje, kur yra gana prabangus gyvenamųjų namų kvartalas.

Nors pats V.Stankevičius žiniasklaidai vengė prisipažinti, kad patyrė nemalonų nuotykį, ir tvirtino, jog ne jis, o bendrapavardis vijosi vagį, tačiau aplinkinių namų kaimynai patvirtino, kad vagis brovėsi būtent į buvusio konsulo namus.

Policijos duomenimis, vagis buvo pastebėtas apie 6 valandą.

Įsibrovėlis išsidavė iš karto, kai tik pateko į butą, todėl net nespėjo nieko nugvelbti.

Esą pats V.Stankevičius ėmė vytis neprašytą svečią.
Ilgapirštis nuo būsto šeimininko spruko kaip įmanydamas greičiau. Tačiau bėgdamas jis pametė batus ir kuprinę.
Buvęs konsulas apžiūrėjo įsibrovėlio mantą ir kuprinėje išvydo įsilaužimams į butus naudojamus daiktus.

Vagies palangiškiui nepavyko sučiupti, jis, nors ir basas, sugebėjo pabėgti.

Įvykio aplinkybes tiria ir įsibrovėlio ieško Palangos policijos komisariato pareigūnai.

Tai ne pirmas atvejis, kai vagys pasikėsina į V.Stankevičiaus turtą.

2012-aisiais buvo pavogtas naujutėlaitis tuometinio Lietuvos generalinio konsulo Kaliningrade automobilis BMW X5.

Užsienio reikalų ministerijai priklausiusi mašina buvo pagaminta vos prieš kelis mėnesius. Automobilis buvo paliktas nakčiai užrakintas ir su įjungta apsaugos signalizacija.

Buvęs Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Kaliningrade Vaclavas Stankevičius – jau du mėnesius Lietuvoje. Šiuo metu jis dirba patarėju Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamente.

Penkerius metus Kaliningrade Lietuvos generalinio konsulo pareigas ėjęs V.Stankevičius šių metų gegužę baigė tarnybą šioje Rusijos Federacijos srityje ir sugrįžo į Lietuvą.

Užsienio reikalų ministerija iš Kaliningrado ir Sankt Peterburgo vienu metu atšaukė Lietuvos generalinius konsulus – V.Stankevičių ir Aušrą Semaškienę.

Nors ministerijos atstovai tada šio sprendimo priežasčių neįvardijo, V.Stankevičius tvirtino, kad tiesiog pasibaigė jo kadencija. Kas pakeis buvusius konsulus Rusijos Federacijoje – iki šiol neaišku.

„Ar ilgai dirbsiu patarėjo darbą, priklausys nuo ministerijos vadovybės. Ne kartą minėjau, kad darbuosiuosi ten, kur bus įsakyta. Noriu pasidžiaugti, kad jau esu karjeros diplomatas, su manimi pasirašyta neterminuota darbo sutartis, tai reiškia, kad bet kada galiu būti paskirtas dirbti į bet kurią šalį“, – dienraščiui teigė V.Stankevičius.

Klaipėdietis tvirtino, kad taip jau likimas susiklostė, jog ne kartą teko pakeisti darbo pobūdį.

V.Stankevičius – buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas, buvęs politikas – dvi kadencijas dirbo Seime, dabar – diplomatas.

Beje, prieš daugiau nei du mėnesius savo konsulą Vladimirą Malyginą iš Klaipėdos atšaukė ir Rusija. Esą jis iš Lietuvos išvyko, nes pasibaigė kadencija, V.Malyginas paskirtas dirbti Maskvoje.

Kol kas Klaipėdoje laukiama kito generalinio konsulo. Kas juo taps, nepranešama. Konsulo pareigas laikinai eina patarėjas Vladimiras Novikovas.