Su tokia dilema susidūrė vieno labiausiai „apsėstų“ Teksaso viešbučių „Driskill“ generalinis direktorius Markusas Puereschitzas.

Pasak istorikų, 1886 m. galvijų baronas Jesse Lincolnas Driskillas už 8 tūkst. dolerių įsigytoje žemėje atidarė prabangiausią Ostino viešbutį. Jis mirė vos po ketverių metų nuo atidarymo, tačiau ar visiškai iškeliavo į amžinybę, klausimas lieka atviras.

Viešbučio vestibiulyje iki šiol kabo J. L. Driskillo portretas, o svečiai, ypač jaunos moterys, yra pasakojusios, kad kartais užuodžia jo cigarų dūmus, nors tuo metu aplink niekas nerūko.

Svečiams, kurie nori patirti antgamtišką susitikimą, skiriamas kambarys penktajame viešbučio aukšte. Čia įprastai apgyvendinami vaiduoklių medžiotojai ar kiti smalsuoliai.

Prieš daugelį metų šiame aukšte tą pačią dieną žuvo dvi moterys, kurios ruošėsi vedyboms. Dešimtmečiais faktai maišėsi su legendomis, tačiau yra daugybė pasakojimų apie viešbučio „nuotakas savižudes“, kurias svečiai matę liftuose ar praeinančias pro 525 kambario, kuriame žuvo bent viena jų, duris.

Dainininkė Annie Lennox teigė, kad viena iš nuotakų padėjo jai išsirinkti suknelę. Ji, prieš eidama į dušą, ant lovos padėjo du variantus, o kai grįžo, viena suknelių buvo padėta atgal į spintą.

Dalis svečių atviravo, kad eidami į savo kambarius jaučia nerimą, ypač vaikščiodami koridoriais, kuriuose iš Viktorijos laikų stiliaus paveikslų žvelgia ne itin draugiški veidai.

Kai kuriuos neva persekioja mažos mergaitės, paveiksle laikančios laišką ir gėlių puokštę, dvasia. Manoma, kad ji – Samantha Houston, JAV senatoriaus Temple Lea Houstono dukra.

Abu jie buvo „Driskill“ svečiai 1887 m. Tačiau jų vizitas baigėsi nesėkmingai. Samantha mirė, nes nukrito nuo viešbučio didžiųjų laiptų kartu su savo kamuoliu.

Paveiksle pavaizduota mergina nėra Samantha, tačiau kai kurie lankytojai teigė ją matę. Kiti pasakojo girdėję mažos mergaitės kikenimą ir laiptais žemyn šokinėjantį kamuolį.

Ši, atrodytų, niekuo neišskirtinė bažnyčia buvo pastatyta 1352 m.

1796 m. įsiplieskęs gaisras sunaikino didžiąją konstrukcijų dalį, liko tik presbiterijos ir zakristijos, palaikančios byrančius pastato „kaulus“, fragmentai.

Nuo 1968 m., kai per vienas laidotuves įgriuvo stogas, daug žmonių pradėjo galvoti, kad šioje vietoje vaidenasi, tad nusprendė galiausiai bažnyčią apleisti, o pamaldas kurį laiką rengė lauke.

Kadangi daugelis gyventojų bažnyčią laikė svarbia miesto istorijos dalimi, norėjo, kad ji būtų restauruota.

2012 m. vietos gyventojas savanoris bažnyčios prižiūrėtojas Petras Kouklis norėjo surinkti lėšų jos remontui, bet nežinojo, kaip tą padaryti.

Tad pasitelkė į pagalbą studentą Jakubą Hadravą, kuris vaiduoklių instaliaciją sukūrė kaip savo diplominį darbą.

Studentas sukūrė gipsinius tikrų žmonių modelius, po to uždengė juos drobulėmis ir „pasodino“ bažnyčios suoluose, tarsi besimeldžiančius ir laukiančius tuoj pat prasidėsiančių mišių.

Instaliaciją, kurią menininkas pavadino „My mind“ („Mano mintys“), iš viso sudaro apie 20 gipsinių statulų, išsibarsčiusių po visą Šv. Jurgio bažnyčią.

Anot J. Hadravo, skulptūros simbolizuoja prieš Antrąjį pasaulinį karą Lukovoje gyvenusių Sudetų krašto vokiečių, kurie kiekvieną sekmadienį ateidavo melstis į šią bažnyčią, vaiduoklius.

„Tikiuosi parodyti pasauliui, kad ši vieta turėjo praeitį ir maldos buvo kasdienė žmonių gyvenimo dalis, o likimas viską sudėliojo kitaip“, – priminė menininkas.

Per pastaruosius dešimt metų vaiduokliai tarsi atgaivino bažnyčią. Čia plaukė turistų srautai iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Australijos, Brazilijos.

Bažnyčiai atstatyti reikalingos lėšos buvo surinktos vos per kelis mėnesius. Siekiant pritraukti dar daugiau turistų, bažnyčioje ir dabar kartais rengiami koncertai.

Šiurpą keliantys "apsireiškimai" kelia klausimą: ar vaikai tikrai gali matyti vaiduoklius? Ar jie tiesiog jautresni tam, kas sunkiai paaiškinama?

Tėvai dalijosi panašiais pasakojimais, kai vaikai sėdėdavo įsistebeiliję į lubas, koridorių, kambario sieną, paskui išsigąsdavo ir imdavo verkti.

Teksaso universiteto psichologijos profesorė Jacqueline Woolley savo tyrimuose daugiausia dėmesio skyrė vaikų gebėjimui atskirti fantaziją nuo tikrovės.

Ji įsitikinusi, kad daugelis pranešimų apie vaiduoklių stebėjimus yra kultūrinės įtakos rezultatas, ir teigė, kad jei namuose kalbama apie dvasias, toks vaikas jas bus linkęs pamatyti labiau negu tas, kurio namuose apie dvasias apskritai nekalbama.

"Jei gruodžio 23 d. paklausite vaiko, ar jis tiki Kalėdų Seneliu, žinoma, išgirsite teigiamą atsakymą", – pastebėjo psichologė.

Tas pats ir kalbant apie Heloviną, ar net siaubo filmus.

Jei Helovinas šeimoje švenčiamas arba mėgstama žiūrėti siaubo filmus, vaikas bus linkęs susieti, kad vaiduokliai, kaip ir Kalėdų Senelis – tikri, o ne išgalvoti.

Tačiau pasakyti vaikui, kad vaiduokliai neegzistuoja nebūtų pats geriausias nuraminimas. Kadangi vaikas dažniausiai pats suvokia, kad jo matomas "vaiduoklis" nėra fiziškai realus, taip pat žino, kad po jo lova nieko nėra.

Jis esą junta stiprias emocijas, per kurias pasireiškia sunkiai valdomas nerimas. Tad J.Woolley siūlė ieškoti būdų, padėsiančių nerimą suvaldyti.

Pavyzdžiui, jei vaikas išsigando "vaiduoklio", reikėtų paprašyti, kad jis detaliai apibūdintų jo figūrą, o jei "vaiduoklis" turi siaubią keliančių bruožų – aštrius dantis – galima pasakyti, kad "vaiduoklio" dantys iškrito.

Jei laikui bėgant nerimas neatslūgs ir vaikas bijos pasilikti vienas arba jam bus sunku užmigti, patariama kreiptis į specialistus.

Net miesto širdyje – Senamiestyje ar Centre – ramus pasivaikščiojimas gali baigti skaudžia nelaime. Tuo akivaizdžiai galima įsitikinti, apsukus ratą apie bene didžiausią Senamiesčio gėdą, griūvančią vadinamąją Žydų ligoninę.

„Kauno dienoje“ rašyta, kad, pūstelėjus stipresniam vėjui ir paskalavus lietui, A.Jakšto gatvėje vėl pabiro buvusios Žydų ligoninės pastato liekanos. Šįkart senos plytos nugarmėjo nuo kamino ir apgadino kitoje gatvelės pusėje stovintį pastatą. Tik per atsitiktinumą niekas nenukentėjo, bet juk jau rytoj plytos gali užkristi ir ant praeivių galvų.

Atsakingi savivaldybės darbuotojai tik skėsčioja rankomis, kad mokesčius pastato savininkui padidino. Viskas? Šiuo atveju to tikrai nepakanka. Visiškai suprantamas kaimynų ir praeivių pasipiktinimas. Juk daug metų buvusi Žydų ligoninė kelia pavojų, o pastato niekas nesiruošia tvarkyti.

2018 m., kai Kaune lankėsi popiežius, pastatas buvo uždengtas tentu. Paslėpėme gėdą ir to pakanka? Absurdas, kai jau nuo pastato krinta plytos, o gal greitai nuvirs ir sienos. Juk Žydų ligonės pastatas aukcione parduotas dar 2010-aisiais, po trejų metų išduotas rekonstrukcijos leidimas.

Stop, ponai, o kur jūs buvote devynerius metus, kodėl neprižiūrėjote savo nuosavybės, atvirkščiai – leidote paveldo statiniui griūti.

Suprantu, kad padidinti mokesčiai ar kelis šimtus eurų siekiančios baudos situacijos nepakeis. Tačiau savivaldybės atstovai per Kaune rinktus Seimo narius gali inicijuoti teisės aktų pataisas, kad pavojų aplinkiniams keliančių statinių šeimininkai neišvengtų atsakomybės ir būtų suinteresuoti tvarkytis.

Žydų ligoninė yra bene bjauriausia rakštis Senamiestyje, o Centre turime kitą – „Britanikos“ viešbutį vaiduoklį. Tik čia situacija kitokia, verslininkams trukdoma tvarkytis.

Prieš keletą metų jau buvo sužibusi viltis, kad šis monolitinis pastatas atgims, tačiau viską sustabdė keisti politiniai viražai. Naujieji „Britanikos“ šeimininkai kreipėsi į Kauno miesto tarybą, prašydami leisti naują pastatą statyti ties šaligatviu. Iš pradžių politikai tokiam prašymui pritarė, tačiau vėliau atmetė leidimą. Ginčai persikėlė į teismus, o „Britanika“ toliau stūkso apleista ir nežinia kieno interesai jai trukdo atgimti.

Dėl teisinių ginčų nebaigtas statyti viešbutis „Britanika“ iki šiol darko Kauno įvaizdį.

Vaiduoklių gausa

Kauno miesto taryba kasmet patvirtina apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą. Jo savininkams tenka mokėti didesnius mokesčius, bet retas objektas sulaukia permainų. Kauniečiai priversti kantriai laukti, kol iš jų akiračio išnyks atvirukams netinkami pastatai.

„2021 m. į apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą buvo įtraukti 205 objektai. Didžiausią apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašo dalį sudaro objektai, priklausantys Centro, Panemunės, Dainavos ir Šančių seniūnijoms“, – teigė Kauno miesto savivaldybės administracijos Licencijų, leidimų ir paslaugų skyriaus vedėja Sonata Šėlienė.

Apleisti pastatai dažnai tampa atliekų vieta. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Metų pradžioje miesto politikai į minėtą sąrašą įtraukė 52 nekilnojamojo turto objektus, priklausančius 36 juridiniams ir fiziniams asmenims. Pasak „Kauno dienos“ kalbintos specialistės, dažniau Kaune apleistais pastatais nesirūpina juridiniai asmenys.

Apleistų pastatų savininkai šiemet mokės didesnius mokesčius. Jei ir kitais metais pastatai bus neprižiūrimi, didesni mokesčiai bus taikomi ir toliau.

„Apleisto ir neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašas yra sudaromas kiekvienais metais ir galioja tik tam mokestiniam laikotarpiui. Į sąrašą įtraukto turto savininkai (fiziniai ir juridiniai asmenys) privalo mokėti 3 proc. didesnį nekilnojamojo turto mokestį“, – aiškino S.Šėlienė.

Įvairūs statiniai

Sąraše yra ir seniai Kauno piktžaizdėmis tapusių pastatų, ir tokių, kuriais savininkai nesirūpina kelerius metus ir kuriuos užfiksavo seniūnijų specialistai. Statiniai taip pat skirtingos paskirties. Šeimininkai nesirūpina ir gyvenamaisiais namais, ir buvusiomis gamyklomis, ir komercinėmis patalpomis.

Štai pačiame miesto centre vis dar vaidenasi „Britanikos“ viešbutis. Prieš keletą metų buvo sužibusi viltis, kad pastatas bus nugriautas, o jo vietoje atsiras naujas ir modernus viešbutis su konferencijų salėmis. Miestas net buvo davęs sutikimą naują pastatą statyti ties šaligatviu, tačiau netrukus sprendimas buvo panaikintas ir įsisuko teismų karuselė, o milžiniškas betono pastatas taip ir liko stovėti.

Akis toliau bado ir apleista buvusi žydų ligoninė. Šis pastatas uždengtas tentu, tačiau jį vėjas dažnai nuplėšia, tad atsiveria apgriuvusių plytų vaizdas.

Centrinėje dalyje niekaip ledai nepajuda su buvusiu „Laisvės“ kino teatru. Kiek anksčiu „Kauno dienai“ pastato savininkai tikino, kad remontuojamas vidus, vėliau bus tvarkoma išorė, o viską sutvarkius pastate esą vyks kultūrinė veikla. Tačiau detalesnių terminų savininkai nenurodė.

Savanorių pr. taip pat stūkso senasis kino teatras „Daina“, kuris vis dar laukia galimybės atgimti. Netoli stoties vaizdą gadina ir nebaigtas statyti kelių aukštų turgaus pastatas. Šios vietos jau seniai vilioja viešąją tvarką pažeisti norinčius asmenis.

Dabar apleistų pastatų sąrašą papildė ir Aleksote stovinti buvusi aviacijos gamykla, keli objektai Europos prospekte ir Veiverių gatvėje. Centrinėje Kauno dalyje, Šv.Gertrūdos ir Nemuno gatvėse, stūkso netvarkomi vaiduokliai, tad savivaldybė ir juos įtraukė į sąrašą ir apmokestino didesniais mokesčiais.

Gal galima pritaikyti?

Pasak Kauno savivaldybės atstovų, kai kuriose vietose situacija gali pasikeisti. Jau priimti arba ruošiami sprendimai dėl kai kurių apleistų pastatų perėmimo visuomenės poreikiams. Miestas turi vizijų, kaip sutvarkyti apleistas vietas, kai kuriuos pastatus, tikėtina, reikės nugriauti.

Štai pernai miesto taryba perėmė nebaigtą statyti stoties turgų, esantį Šaulių g. 30. Teritorijoje yra nebaigtas statyti pastatų kompleksas. Jį norima pritaikyti Kauno socialinės infrastruktūros plėtrai. Svarstoma čia įkurti vaikų darželį, priglausti kelias nevyriausybines organizacijas. Savivaldybės atstovai buvo minėję, kad greičiausiai pastatas bus nugriautas.

Tvarkyti ketinama ir Linkuvos dvaro sodybos komplekso pastatus, čia planuojama ne tik išsaugoti paveldą, bet ir pritaikyti statinius visuomenės reikmėms.

Didžiausią apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašo dalį sudaro objektai, priklausantys Centro, Panemunės, Dainavos, Šančių seniūnijoms.

„Visuomenės poreikiams miestas norėtų pritaikyti statinius, esančius Karaliaus Mindaugo pr. 52, Medekšinės g. 6 (teritorijoje vietoj ten esančių menkaverčių statinių planuojama įrengti biblioteką ir kitoms kultūrinėms ir bendruomeninėms veikloms skirtas patalpas), Kruonio g. 21 (planuojama K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės plėtra). Šiuo metu rengiami detaliojo planavimo dokumentai, kuriuose bus pagrįstas poreikis ir būtinybė nurodytas teritorijas paimti visuomenės poreikiams“, – dienraščiui teigė Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjo pavaduotoja Jolanta Žemaitienė.

„Per pastaruosius penkerius–septynerius metus Kaune daugybė istorinių pastatų buvo ir yra tvarkoma ir pritaikoma naujai paskirčiai. Pavyzdžiui, pastatai, esantys Laisvės al. 18, Laisvės al. 21 ir Vilties g. 2. Taip pat sutvarkytas Jėgerių bataliono kareivinių pastatas Plento g., dalis Šančių karinio miestelio kareivinių, pastatas Karaliaus Mindaugo g. 9, buvęs fabriko „Mielspir“ kompleksas Karaliaus Mindaugo pr. 187“, – vardijo Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Ragina tvarkytis

Apleistų pastatų galėtų dar sumažėti, jei gyventojai pasinaudotų paveldotvarkos programa. Jau aštuonerius metus savivaldybė finansuoja iki pusės pastatų fasadų tvarkymo kainos, tad gyventojams sumažėja remonto išlaidos. Pasinaudoję „Svajonių kiemo“ programa, kauniečiai taip pat gali susitvarkyti ir aplinką.

„Nepaisant sudėtingos situacijos – kainų šuolio, žaliavų pristatymo sutrikimų ar darbuotojų trūkumo – Paveldotvarkos programa toliau vykdoma pilnu tempu ir purto dulkes nuo papilkėjusių ir sunykusių fasadų. Per 2021 m. atnaujinta penkiolika pastatų, dar daugiau tvarkybos darbų perkelta į šiuos metus. Skelbiame naują paraiškų priėmimo sezoną. Šiemet Paveldotvarkos programos sąlygos paprastesnės ir patrauklesnės, o geografija – platesnė“, – teigė S.Rimas.

Nebaigtą statyti turgų planuojama nugriauti ir statyti vaikų darželį. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Šiemet Paveldotvarkos programa nestokoja naujovių: mediniams pastatams atnaujinti gali būti skirta iki 75 proc. visų reikalingų lėšų, o mūrinių statinių senamiestyje ir naujamiestyje tvarkybos darbams numatytas iki 50 proc. dalinis finansavimas. Už šias lėšas gali būti tvarkomi fasadai, įrengiamas dekoratyvinis apšvietimas, pastatai pritaikomi neįgaliųjų poreikiams.

Gyventojų patogumui gerokai supaprastinta mažesnės apimties darbų atlikimo tvarka. Kai tvarkant fasadus nekeičiama apdailos spalva ir medžiagos, gyventojai programoje gali dalyvauti ir neturėdami techninio projekto ir statybos leidimo, jei tai leidžia Statybos įstatymas.

Pastatų savininkai paraiškas dalyvauti paveldotvarkos programoje gali teikti iki kovo vidurio.

Ar laukia kompensacijų?

Buvę mažieji žvejybiniai laivai virto laužynu. Ne vienas laivas šiame uostelyje ne kartą skendęs, vėl ištrauktas ir vėl pririštas prie krantinės.

Stovi niekam nereikalingi, teršia vandenis. Valstybinės institucijos juos nuskendusius aptveria bonomis, surenka teršalus, o jie stovi toliau.

Ko tų laivų savininkai laukia? Gal žvejai tikisi kompensacijų iš ES? Pusę to laivyno drąsiai galima supjaustyti į metalo laužą.

Panaudojimas: senas laivas tapo grafičių mėgėjų susibūrimų vieta. / Redakcijos archyvo nuotr.

Aplink Baltijos jūrą yra daug žvejų uostelių, bet tokio apleisto žvejų laivyno niekur daugiau nepamatysi.

Nežvejojo dešimtmetį

Svarbiausia, kad to laužyno ir likviduoti neįmanoma. Viskas šiose krantinėse keistai susipynę. Dalis to metalo laužo jau ne žvejų, o bankų – perimta už neišmokėtas paskolas.

Misija: žvejų uostelis buvo statytas kaip perspektyvi ir laivams patraukli vieta, bet virto laužynu. / Redakcijos archyvo nuotr.

Todėl dalies laivų supjaustyti net nėra teorinių galimybių. Juo labiau gauti už juos kompensacijų. Jas žadama mokėti tik už laivus, kurie bus žvejoję pastaruosius 2–3 metus. Dalis šitų vaiduoklių nežvejoję dešimtmetį ir daugiau.

Paradoksas: nereikalingi laivai šalia metalo laužo krūvų stovi dešimtmečiais, bet patys metalo laužu nevirto. / Redakcijos archyvo nuotr.

Ką su jais daryti – kol kas niekas nežino. Laivai lyg ir turi savininkus, bet jų lyg ir nėra.

Vienas laivas šiame uostelyje jau skendo gal kokius 2–3 kartus. Kai už tai jo savininką norėjo prigriebti Uosto direkcija, buvo įvelta į ilgai trukusį teisinį ginčą.

Apie Klondaiką žvejų uoste jau buvo rašoma ir prieš dešimtmetį, bet per tą laiką nedaug kas pasikeitė.

Vaiduokliška ir žvejyba

Neatsitiktinai Klaipėdos žvejų uosteliui jau suteiktas vaiduok-lių uostelio pavadinimas. Vaiduokliai ne tik laivai, bet ir Baltijos jūros žvejyba tampa vaiduokliška. Menkių žvejyba uždrausta, kitų žuvų kvotos sumažintos.

Klausimas: kas žino, ko dar galima tikėtis iš šio laivo? / Redakcijos archyvo nuotr.

Iš vaiduoklyno klaipėdiečiai juokiasi. Teko skaityti tokį atsiliepimą – „koks gražus Klaipėdos uosto portretas su tais žvejų laivais. Tai tik pradžia – kai nebebus baltarusių krovinių, taip atrodys visas uostas“.

Incidentas: vienas iš skendusių žvejų uostelio laivų. / Redakcijos archyvo nuotr.

Gili potekstė, bet jei baltarusių krovinių nebebūtų, tiesiog mažiau atplauktų į uostą laivų, nes baltarusių krovinius ne lietuviai plukdo.

Mieste taip pat tęsiami lietuvių kino filmo „Deguonis“ ir „Netflix“ serialo apie detektyvą Kurtą Valanderį filmavimo darbai.

Šiuo metu Vilniuje kuriama ir nauja lietuviška komedija „Moters kailyje“ bei filmuojamas režisieriaus Vytauto Katkaus naujas trumpametražis filmas „Vilnius Zoo“ bei režisierės Klaudijos Matvejenaitės trumpametražis filmas „Pabelsk tris kartus“.

Vilniaus kino biuras informuoja, jog filmavimų metu daugelyje vietų bus ribojamas eismas:

– spalio 4 d. 9-11.30 val., trumpam (iki 2 min.) draudžiamas automobilių transporto priemonių eismas vienoje eismo juostoje Jūratės gatvės dalyje nuo L. Sapiegos iki Kuosų gatvės;

– spalio 5 d. 10-19 val. draudžiamas automobilių transporto priemonių eismas (išskyrus viešąjį ir gyventojų transportą) Didlaukio gatvės dalyje nuo pastato Didlaukio g. 62 iki pastato Didlaukio g. 28;

– spalio 5 d. 8-20 val. ribojamas automobilių transporto priemonių eismas ir statymas gyvenamųjų namų kieme Ukmergės g. 208, 210, 212, 214. Gyventojams yra paruoštos alternatyvios automobilių statymo vietos (100 vietų), o 18-20 val. trumpam (iki 3 min.) stabdomas pėsčiųjų eismas prie minėtų pastatų;

– spalio 5 d. 20-23 val. trumpam (iki 3 min.) stabdomas automobilių transporto priemonių eismas šalia Šeškinės g. 32;

– spalio 7 d. 14-18 val. Šv. Dvasios g. trumpam (iki 2 min.) ribojamas pėsčiųjų eismas;

– spalio 7 d. 10-14 val.  draudžiamas automobilių transporto priemonių eismas Šv. Kazimiero gatvėje nuo Subačiaus iki Augustijonų gatvės;

– spalio 7 d. 18.30-21.30 val. trumpam (iki 5 min.) draudžiamas transporto priemonių eismas Šv. Jono gatvėje;

– spalio 8 d. 9-11.30 val. trumpam (iki 3 min.) draudžiamas transporto priemonių eismas L. Sapiegos ir Mildos gatvių sankryžoje;

– spalio 8 d. 12-14 val. trumpam (iki 3 min.) draudžiamas transporto priemonių eismas Mildos ir M. K. Paco gatvių sankryžoje;

– spalio 8 d. 15-17 val. trumpam (iki 5 min.) draudžiamas automobilių transporto priemonių eismas Malūnų ir Užupio gatvių sankryžoje;

– spalio 9 d. 7-11 val. Vingrių gatvės dalyje nuo Jono Basanavičiaus iki Pylimo gatvės draudžiamas transporto priemonių eismas, išskyrus gyventojų ir aptarnaujantį transportą, o 11–19 val. draudžiamas transporto priemonių eismą minėtoje Vingrių gatvės dalyje;

– spalio 10 d. 13-14 val. Vingrių gatvės dalyje nuo Jono Basanavičiaus iki Pylimo gatvės draudžiamas transporto priemonių eismas, išskyrus gyventojų ir aptarnaujantį transportą, o 14–19 val. draudžiamas transporto priemonių eismą minėtoje Vingrių gatvės dalyje;

– spalio 10 d. 11-13 val. trumpam (iki 3 min.) draudžiamas eismas Savičiaus ir Bokšto gatvėse; spalio 11 d. 19–22 val. trumpam (iki 3min.) draudžiamas automobilių transporto priemonių eismas Šv. Kazimiero ir Bokšto gatvių sankryžoje bei Bokšto ir Onos Šimaitės gatvių sankryžoje;

– nuo spalio 16 d. 15 val. iki spalio 17 d. 3 val. filmavimai vyks Gaono gatvės dalyje nuo Švarco iki Šv. Jono gatvės draudžiant transporto priemonių eismą, o Stiklių ir Švarco gatvėse draudžiamas transporto priemonių eismas, išskyrus gyventojų ir aptarnaujantį.

Taip pat organizatoriai primena apie anksčiau skelbtus eismo ribojimus filmavimų metu:

– spalio 9 d. 8-18 val. filmavimai vyks gyvenamųjų namų kieme tarp pastatų Ukmergės g. 208, 210, 212 ir 214, kadro metu trumpam (iki 3 min.) ribojamas pėsčiųjų eismas, nuo spalio 7 d. 8 val. iki spalio 9 d. 20 val. draudžiamas transporto eismas minėtame kieme;

– spalio 11 d. 8-20 val. draudžiamas pėsčiųjų eismas Neries pakrante nuo Žaliojo tilto iki Mindaugo tilto;

– spalio 12 d. 8 val. iki spalio 13 d. 18 val. draudžiamas transporto priemonių eismas Vilniaus gatvės dalyje nuo Islandijos gatvės ir Labdarių gatvės;

– spalio 14 d. 8-11 val. trumpam (iki 3min.) draudžiamas transporto priemonių eismas Jočionių gatvėje šalia pastato Jočionių g. 13.

Niūrus vaizdas

Po Antrojo pasaulinio karo suniokota Kauno geležinkelio stotis atstatyta XX a. viduryje. Architektas Piotras Ašastinas mūrinį stoties pastatą padalijo į tris dalis – masyviausia viduryje, šonuose įrengtos tarnybinės patalpos. Bėgant metams pats pastatas buvo remontuojamas. 2003 m. geležinkelio stotis įtraukta į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Tačiau vien gražios stoties neužtenka. Dabar traukiniais atvykusius keleivius pasitinka niūrios geležinkelio stoties prieigos. M.K.Čiurlionio gatvės ir Vytauto prospekto sankryžoje kėpso ne vienas apleistas pastatas. Neprižiūrėtų statinių yra ir visai šalia geležinkelio stoties.

"Sako, kad ši vieta yra Kauno vartai. Turistams turėtų būti itin nejauku išlipti į tokią aplinką, kur pasitinka aptrupėjusios, pilkos pastatų sienos. Viename tų namų net medžiai auga. Tikrai graži vizitinė Kauno kortelė", – ironijos neslėpė kaunietis Vitalijus.

Pasak kauniečio, dabar gražiai apšviesta geležinkelio stotis nedera su šalia stovinčiais pastatais vaiduokliais.

Didesni mokesčiai

Ties Vytauto prospekto ir M.K.Čiurlionio gatvių sankryža esantys vaiduokliai jau seniai stūkso apšepusiomis sienomis, o viršutiniai aukštai neturi gyventojų. Prie pat stoties yra dar keli objektai. Vienas jų perleistas Turto bankui, kiti priklauso privatiems savininkams.

Kauno vicemeras Povilas Mačiulis tikino, kad bent kiek pagražinti vaizdą tikrai galima. Pastatų savininkai gali pasinaudoti Kauno parama ir sutvarkyti fasadus, kitaip teks mokėti didesnius mokesčius.

Turistams turėtų būti itin nejauku išlipti į tokią aplinką, kur pasitinka aptrupėjusios, pilkos pastatų sienos. Viename tų namų net medžiai auga. Tikrai graži vizitinė Kauno kortelė.

"Apleisti pastatai visada erzina, tad jie yra apmokestinti didesniais nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčiais. Deja, bet nieko kito mes daugiau negalime padaryti. Yra bizūno ir meduolio principas, kai mes apmokestiname didesniais mokesčiais ir tai tikrai  skaudu savininkams. Mes tik norime, kad jie judėtų į priekį, todėl siūlome atnaujinti fasadus.

Pasinaudojus paveldotvarkos programa, miestas gali padengti iki pusės fasado tvarkymo darbų sumos. Gaila, kad iš Vytauto prospekto ir M.K.Čiurlionio gatvės sankirtoje įsikūrusių pastatų savininkų tokių prašymų nesulaukėme", – sakė vicemeras.

Jis tikino, kad laikinai stoties prieigas gali pagražinti ir menininkai. Šiuo metu kitoje nuo stoties esančioje M.K.Čiurlionio gatvės pusėje keleivius pasitinka ant sienos išpieštas didelis dviratis. Pasak vicemero, tokių kūrybinių išraiškų galėtų atsirasti ir daugiau bei jos pagyvintų niūrų šio rajono vaizdą.

"Mes laukiame įvairiausių menininkų iniciatyvų. Jei jie pasiūlys, ką daryti su aplink geležinkelio stotį esančiais pastatais, mes tikrai tarpininkausime ir su "Lietuvos geležinkeliais", kad tai būtų įgyvendinta", – pridūrė P.Mačiulis.

Parduodamas viešbutis

Vienas iš miestą teršiančių vaiduoklių ieško naujų šeimininkų. Buvęs "Lozanos" viešbutis (Vytauto pr. 2) skelbimų portaluose šmėžuoja jau maždaug pusmetį. Pastato pardavėjai pripažino, kad pardavimo procesas vyksta vangiai, nors besidominčiųjų šiuo pastatu netrūksta.

"Būna, ir skambina, ir vietoje pastatą apžiūri. Tačiau pirkti nesiryžta, nes ties šiuo pastatu nėra didelės automobilių aikštelės. Be to, pastatas yra paveldo zonoje ir jam reikalingas didelis remontas, tad reikia papildomai nemažai investicijų. Ko gero, šie aspektai ir stabdo pirkėjus, nors vieta yra labai gera, su visais rajonais galima susisiekti, centras visai šalia", – "Kauno dienai" sakė pastato pardavimu besirūpinanti nekilnojamojo turto agentė Dalia Žemulaitienė.

Specialistė tikino, kad jau teko kainą sumažinti, tačiau pirkėjų vis tiek neatsiranda. Šiuo metu pastatą, esantį Vytauto pr. 2, norima parduoti už 670 tūkst. eurų.

Kitoje gatvės pusėje esančio pastato ateitis kol kas taip pat nežinoma. Sklinda gandai, kad pastatas yra parduotas, buvo minčių čia įrengti prie stoties tinkantį pigesnį viešbutuką, tačiau jokie darbai tikros formos neįgavo.

Parkavimo problemos

Kauno valdžia ir "Lietuvos geležinkelių" atstovai pirmiausia siekia prie stoties išspręsti eismo problemas. Šiuo metu šalia stoties yra automobilių aikštelė, kurios dalis priklauso miestui, kita dalis – "Lietuvos geležinkeliams". Joje transporto priemonės vos telpa, tad siekiama rasti geriausią sprendimą, kaip padaryti, kad keleiviams būtų patogesnis parkavimas.

"Lietuvos geležinkeliai" siekia pritraukti kuo daugiau keleivių į Kauno geležinkelio stotį, todėl kartu su Kauno savivaldybe sprendžia keleivių transporto (tiek automobilių, tiek dviračių) parkavimo stoties prieigose klausimą. Siekiame, kad keleiviams parkavimas būtų kuo patogesnis", – sakė "Lietuvos geležinkelių" komunikacijos specialistė Inga Čiuberkytė.

Kauno vicemeras P.Mačiulis teigė, kad tiek miestas, tiek bendrovė siekia padaryti patrauklesnes ir patogesnes stoties prieigas. Norima iki pat geležinkelio stoties atnaujinti infrastruktūrą.

"Tie, kurie važinėja traukiniais, žino, kad ties Kauno geležinkelio stotimi yra chaotiška automobilių aikštelė. Norime aikštelėje suvienodinti įkainius. Yra minčių, kad stovėjimo vieta galėtų būti susieta su traukinio bilietu, kad, nusipirkęs traukinio bilietą, žmogus galėtų gauti nuolaidų. Dar dėl konkrečios kainodaros nesame apsisprendę, tačiau yra abipusis noras sujungti aikštelę, galbūt praplėsti jos ribas bei padaryti saugius išvažiavimo keliukus į M.K.Čiurlionio gatvę, nes dabar tai – gan pavojinga zona", – pastebėjo mero pavaduotojas.

Svarstoma ir galimybė čia įrengti "Kiss and Ride" aikštelę. Ją įrengus būtų galima privažiuoti prie stoties, išlaipinti keleivius ir laisvai išvažiuoti. Jei būtų galimybių, tokia trumpo sustojimo vieta atsirastų už viešojo transporto stotelės esančioje aikštelėje, netoli laiptų į požeminę pėsčiųjų perėją.

"Dar reikia atsiklausti paveldosaugininkų bei architektų, ar tokią aikštelę čia būtų galima įrengti. Kadangi tai ypatinga teritorija, tad projektų rengimas gali užtrukti", – pridūrė P.Mačiulis.

Dėmesys pėstiesiems

Ties M.K.Čiurlionio, Girstupio bei Tunelių gatvių sankryža esantis autobusų apsisukimas taip pat turėtų būti sutvarkytas P.Mačiulis tikino, kad jau yra parengti techniniai projektai, tad miestas ketina ten įrengti civilizuotą autobusų bazę.

Miestas ruošiasi tvarkyti ir pėsčiųjų viadukus, vedančius per Tunelio gatvę. "Kauno diena" yra rašiusi, kad arčiau geležinkelio stoties esantis viadukas bus pritaikytas žmonėms, turintiems negalią. Taip pat bus sutvarkyti į viaduką vedantys laiptai. Planuojama darbus pradėti kitais metais. Tuomet pėstieji saugiai galės ne tik kirsti judrią Kauno gatvę, bet ir patekti į geležinkelio stotį.

Dviračių saugykla

Vasarą Kauno miesto savivaldybė "Lietuvos geležinkeliams" metė iššūkį – jei bendrovė sutiks traukiniais iš Kauno į Vinių ir atgal nemokamai vežti dviračius, Kauno miestas prie geležinkelio stoties įrengs dviračių saugyklas. "Lietuvos geležinkeliai" pasiūlymą priėmė, tad saugyklos jau pradėtos montuoti.

"Dviračių saugykla jau pradėta konstruoti. Jose bus įrengtos penkios vietos dviračiams, kurie galės būti užrakinami atskiruose segmentuose. Dabar derinamas rakinimo mechanizmas. Yra du variantai: arba su geležinkelių lojalumo kortele, arba su elektroniniu bilietu", – komentavo Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

"Projektas ir jos detalės yra derinamos. Mes sieksime, kad keleiviams būtų patogu palikti savo transporto priemonę ir vis daugiau žmonių rinktųsi kelionę traukiniu. Juolab kad nemažai Kauno gyventojų dirba Vilniuje, tad kelionė traukiniu į darbą ir iš jo jiems būtų puikus pasirinkimas", – teigė "Lietuvos geležinkelių" atstovė I.Čiuberkytė.

Kauno miestui saugykla su penkiomis elektroninėmis spynomis kainuos 10 tūkst. eurų. Ją planuojama įrengti pavasario pradžioje.

"Lozanos" viešbutis

Pasak Marijos Oniščik, Vytauto pr. 2 esantis pastatas (architektas Eduardas Peyeris) seniau veikė kaip "Locarno" viešbutis, tačiau vėliau pavadintas  "Lozana". Jo apvalus kampas žymi Vytauto prospekto, o kartu ir Kauno naujamiesčio pradžią. Senose nuotraukose trijų aukštų viešbutis šalia anuomet prospekte stovėjusių mažų carinių mūrinių namelių atrodė didingai. Grakštus suapvalinto pastato kampas atkartojamas kiekviename aukšte. Pastebima, kad tokie stiklai buvo retenybė, tad ir dabar Kaune išlikę mažai tokių pavyzdžių.

Anksčiau pirmame aukšte buvo įsikūręs populiarus restoranas. Sakoma, kad viešbutis gero vardo neturėjo. Tiek viešbučio, tiek restorano reputacija kiek pasitaisė, kai verslą nusipirko Amerikos lietuvis. Suremontuotame restorane "Lozana" grojo Jurgio Akelio džiazo kapela, Sašos Stupelio orkestras. Lankytojų laukė smagios pramoginės programos, pasak istoriko Alvido Jancevičiaus, "Lozanoje" galėjai pasižiūrėti dar neišvykusio į Italiją arba jau iš ten grįžusio bene garsiausio to meto Lietuvos cirko artisto Mykolo Vilenčiko rekordinių ekvilibristikos ir persirengimo triukų ar nuoširdžiai pasijuokti klausydamas, tegu ir primityvių, bet aštrių Juozo Biržinio kupletų."

Šaltinis: http://marijosblogas.blogspot.com

Vilniuje, pačiame sostinės centre, lietuvių filosofo, teologo ir poeto Adomo Dambrausko-Jakšto garbei pavadintoje gatvėje esantis išskirtinis statinys, pažymėtas 9-uoju numeriu, saugo ypatingą istoriją.

Keturių aukštų neogotikos stiliaus mūrinis pastatas buvo suprojektuotas žymaus rusų architekto Michailo Prozorovo. XIX a. pabaigoje iškilusiame name architektui ir jo šeimai priklausė 14 kambarių, o kitos patalpos buvo išnuomotos parduotuvėms, geležinkelininkų klubui ir kitiems privačių asmenų poreikiams.

Pastate buvo įrengta puošni salė, kurioje vyko menininkų, politikų, mokslininkų ir kitų inteligentų susitikimai. Dar 1905 metais joje suvaidintas spektaklis „Amerika pirtyje”. Po kelių dešimtmečių režisierius Juozas Kanopka su savo studentais įkūrė „Skrajojamąjį Vaidilos“ teatrą. Kurį laiką pastate tarpukariu ir karo metu veikė pradinė mokykla bei Vytauto Didžiojo gimnazija. Tačiau šį kultūros ir verslo lopšį miesto širdyje sukrėtė tragiškas įvykis – aviakatastrofa.

Nepavykęs skrydis

Anot istoriko Karolio Kučiausko, 1936 m. birželio 8 dieną iš Kirtimų oro uosto prancūzų gamybos lėktuvu „Potez XV“ pakilo lenkų lakūnas Włodzimierzas Paprzyckis ir vilnietis kadetas Czesławas Kiernowiczius. Pastarajam buvo pavesta pilotuoti orlaivį. Įdienojus Vilniaus gyventojai, buvę netoliese dabartinės A. Jakšto gatvės, išgirdo siaubingą garsą – sugedus varikliui lėktuvas smigo žemyn ir rėžėsi į 9-ojo namo stogą.

Orlaivis subyrėjo į šipulius, pramušė stogą ir kelis pastato aukštus – propeleris atsirado tuo metu buvusios pradinės mokyklos mokytojų kambaryje. Deja, bet abu lakūnai tragedijos metu žuvo.

Įsikūrė menininkai ir verslai

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, statinys smarkiai nukentėjo, tačiau po jo buvo atstatytas. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, A. Jakšto 9-ajame name ir vėl ėmė burtis inteligentai, o menininkai rado vietą savo kūrybai – čia pasirodymus rengė Vytautas Kernagis, režisierius Adolfas Večerskis ir kiti.

Dabar Vilniaus centre, tarp Gedimino prospekto ir Neries upės esančiame neogotikiniame name veikia įvairūs verslai ir kultūros centrai. Bene žymiausi – prieš kelis metus duris atvėręs išskirtinio steampunk stiliaus baras „Variokas“ ir virš jo kultūros centru tapęs „Vaidilos teatras“. Čia pat savo veiklą plėtoja ir kelios dešimtys privačias paslaugas teikiančių menininkų, amatininkų, kūrybininkų.

Judanti kėdė – vidury nakties

Ne vienerius metus legendomis apipintame pastate verslaujantis ir steampunk stiliaus barą įkūręs vilnietis Vainius Indreliūnas nesistebi, kad tokią istoriją turinčiame pastate tvyro ypatinga atmosfera.

„Neseniai bare įrengta vaizdo stebėjimo kamera, reaguojanti į judesį, įsijungė vidury nakties, kai netikėtai sujudėjo baro kėdė. Visi lankytojai ir darbuotojai btuo metu buvo išėję, o patalpų durys – užrakintos. Keli tarpusavyje nesusiję klientai man yra pasakoję, kad šioje vietoje matė sušmėžavusį moters siluetą. Šiurpulį sukėlė ir barmenės prisiminimas, kai likusi viena sutvarkyti patalpas po darbo dienos, ji girdėjo tarsi vyriškų batų kulnų kaukšėjimą“, – mistines istorijas pasakojo patalpose įsikūręs V. Indreliūnas.

Užsienio baruose – neramios dvasios

Ne tik viduramžius menančiame Vilniuje galima rasti paslaptingų vietų, apipintų baugiomis istorijomis ir net pasivaidenimais. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje galima aplankyti kelias dešimtis barų, kuriuose iš lūpų į lūpas perduodami šimtmečių senumo pasakojimai apie kadaise tame pastate vykusius keistus nutikimus ar net šiurpias tragedijas.

Štai Sasekse, Anglijoje, esantis baras ir viešbutis „Mermaid Inn Rye“ savo gyvavimą skaičiuoja jau nuo 1156 metų. Patys šeimininkai tiki, kad jų viešbutyje iš tiesų vaidenasi. Kalbama, kad „Kingsmill“ numeryje esanti kėdė naktimis pradeda šokinėti tarsi pašėlusi, todėl kambarinės į šį numerį po vieną nevaikšto. Jos yra girdėjusios pasakojimą, kaip viena amerikietė savo kambaryje prabudo naktį pažadinta senoviškais drabužiais apsirengusio vyriškio. Jis tiesiog sėdėjo ant lovos krašto. Siaubo apimta moteris nubėgo į kitą numerį, kuriame miegojo jos sūnus. Vėliau šio vaiduoklio viešbučio gyventoja nebematė.

Nuo XIII amžiaus veikiančiame „Ye Olde Man and Scythe“ bare Boltone dar 2014 metų vasarį apsaugos vaizdo kameros užfiksavo perregimą žmogaus siluetą, kuris, kaip manoma, sudaužė alaus bokalą. Anot šeimininkų, radusių stiklo šukes ant grindų, tai galėjo būtų aristokrato, buvusio baro savininko Jameso Stanley šmėkla.

Istoriniai faktai liudija, kad jis buvo nužudytas civilinio karo metu 1651-aisiais, kai iki galvos nukirsdinimo savo paskutines valandas vyras praleido sėdėdamas ant baro kėdės. Be to, Boltono apylinkėse karo metu buvo surengtos skerdynės, kuriose žuvo šimtai karių ir civilių. Pasak baro savininkų, skaičiuojama jau daugiau nei 25 pasivaidenimo atvejai.

O ir pačiame Londone esančioje „Spaniards Inn“ užeigoje klientai ir personalas yra matę nerimstančią dvasią. Kaip legenda byloja, du ispanai broliai Francesco ir Juan Porero 1585 metais buvo užsukę į barą išlenkti bokalą. Šiedu akimirksniu pamilo vieną ir tą pačią moterį. Įsiplieskusio kivirčo metu Francesco nužudė Juaną. Iki šiol manoma, kad jo dvasia sušmėžuoja ir bare, ir jo apylinkėse.

Tad ar Jakšto g. 9 esančiame bare „Variokas“ gali vaidentis žuvusių lakūnų dvasios? Spręskite patys, pažiūrėję vaizdo įrašą.