Apie tai paskelbta, Maskvai toliau be jokių įrodymų kaltinant Vakarų šalis ir Ukrainą dėl praėjusį mėnesį įvykdyto išpuolio koncertų salėje, per kurį žuvo 144 žmonės.

Atsakomybę už išpuolį „Crocus City Hall“ koncertų salėje Pamaskvėje prisiėmė grupuotė „Islamo valstybė“ (IS), o JAV pareigūnai teigė įspėję Maskvą apie gresiančią ataką.

Ukraina ir Vakarai neigia, kad turi ką nors bendra su ta ataka.

Maskvos tyrimų komitetas pareiškė, kad „tiria milijoninių pajamų šaltinius“ ir „konkrečių asmenų, priklausančių Vakarų šalių vyriausybių pareigūnams ir valstybinėms komercinėms organizacijoms, dalyvavimą“.

Komiteto pranešime buvo paminėtas įmonės, kurioje dirbo JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baideno) sūnus Hunteris Bidenas (Hanteris Baidenas), pavadinimas.

„Nustatyta, kad finansinės lėšos, gautos per komercines organizacijas, įskaitant naftos ir dujų bendrovę „Burisma Holding“, kuri pastaraisiais metais dirbo Ukrainoje, buvo naudojamos teroro aktams Rusijoje vykdyti“, – teigė komitetas.

Jis teigė, kad tyrimo metu siekiama nustatyti „tiesioginių teroro aktų vykdytojų ryšius su jų kuratoriais, organizacijomis ir rėmėjais užsienyje“.

Šis žingsnis žengtas tuo metu, kai JAV respublikonai bando pakenkti demokratų prezidentui, kaltindami jį naudojantis savo įtaka, kad padėtų savo sūnui sudaryti verslo sandorius Ukrainoje.

J. Bidenas ir jo sūnus teigia nepadarę nieko neteisėto.

Vasarį buvo sulaikytas buvęs Federalinio tyrimų biuro (FTB) informatorius, įtariamas išgalvojęs kaltinimus korupcija H. Bidenui ir pačiam prezidentui.

„Rusija jau tris kartus pademonstravo (...), kad ji pasiryžusi su savo kariuomene žygiuoti per tarptautiniu mastu pripažintas sienas, užpulti tautas, jų žemes ir pavergti jų žmones. Taigi nekyla abejonių – mes žinome, kad Rusija ir vėl tai padarys“, – Eltai duotame interviu teigė Ph. Breedlove‘as, svarstydamas, kad kitu Rusijos taikiniu gali tapti Sakartvelas arba Moldova.

Nors buvęs NATO karinių pajėgų vadas viliasi, kad Rusija nemėgins patikrinti NATO sienų, visgi, pasak jo, ir tokiam scenarijui yra būtina ruoštis.

Ph. Breedlove‘as atkreipia dėmesį, kad po Sovietų Sąjungos griūties Vakarų valstybės „išėjo beveik 20 metų trukusių atostogų“, kurių metu buvo nustota investuoti į savo karinių pajėgų stiprinimą.

„Dabar mūsų pajėgos yra seniausios ir mažiausios, kokios kada nors buvo. To nepataisysi per vienerius metus. Dabar reikia nuolatinių pastangų, kad ištaisytume 20 metų darytą klaidą“, – akcentavo jis.

Kovo mėnesį Vilniuje vykusioje tarptautinėje Baltijos karinėje konferencijoje dalyvavęs buvęs NATO karinių pajėgų įvardino ir esminę strateginę klaidą, padarytą Rusijai užpuolus Ukrainą.

„Manau, kad buvo didžiulė klaida karo pradžioje V. Putinui pateikti ilgą sąrašą dalykų, kurių neketiname daryti: jokių dislokuotų pajėgų, jokių naikintuvų ir t.t. (...) Tai buvo strateginė klaida. Manau, kad V. Putinas turėtų nerimauti dėl to, ką mes ketiname daryti toliau“, – pabrėžė jis.

– Lietuvoje jau kuris laikas netyla kalbos apie Rusijos keliamą karinę grėsmę, šalies politikai ragina ruoštis blogiausiam scenarijui. Lenkijos prezidentas Duda taip pat įspėja, kad Rusija gali užpulti NATO jau 2026 ar 2027 metais. Kaip manote, kiek toks scenarijus yra realus? Ir kiek tikėtina, kad Baltijos šalys bus kitas Rusijos taikinys?

– Visų pirma, manau, svarbu pasiruošti šiai galimybei, nesvarbu, ar laikome ją tikėtina, ar gal ne tokia tikėtina – mes turime ruoštis. Būtent tai ir darome kariuomenėje. Negalime tiesiog sėdėti ir sakyti, kad turime laiko. Noriu pabrėžti, kad svarbu ruoštis pradėti jau dabar. Ši šalis (Lenkija – ELTA) jau anksčiau pradėjo tai daryti. Ir ją reikia su tuo pasveikinti. Šios šalies kariuomenė juda teisinga kryptimi ir investuoja į savo saugumą teisingais būdais. Dėl to, ką daro ši šalis, niekas neturi priekaištų. Jie pateisina visus lūkesčius – net ir buvusio prezidento D. Trumpo.

V. Putino kariuomenė Ukrainoje patyrė labai didelį smūgį. Ukraina nepaprastai sumažino jų kovinę galią, ir (atsistatymas – ELTA) užtruks. Bet nežinau, ar tie atstatymo terminai sutampa su tuo, ką sako prezidentas Duda. Bet atsistatyti jie turės. Taigi dar kartą kartoju, kad asmeniškai nežinau, per kokį laikotarpį tai įvyks, bet turime pradėti dirbti dabar ir stengtis, kad būtume pasiruošę anksčiau nei Rusija bus pasiruošusi. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad Rusija jau tris kartus pademonstravo (...), kad ji pasiryžusi su savo kariuomene žygiuoti per tarptautiniu mastu pripažintas sienas, užpulti tautas, jų žemes ir pavergti jų žmones. Taigi nekyla abejonių – mes žinome, kad Rusija ir vėl tai padarys.

– Vadinasi, tai tik laiko klausimas?

– Taip, manau, kad klausimas – kada. Tačiau, mano nuomone, mažiau tikėtina, kad kitas taikinys bus NATO šalis. Esu didelis Sakartvelo gerbėjas, taip pat esu Moldovos gerbėjas ir manau, kad dabar šios šalys patiria spaudimą. Todėl nesu tikras, kad Baltijos šalys būtų kitos. Tikiu, kad V. Putinas supranta, ką reiškia NATO siena.

Mano nuomone, mažiau tikėtina, kad kitas taikinys bus NATO šalis.

– Tačiau jei šie perspėjimai teisingi, ar įmanoma, kad NATO aljansas bus pasirengęs atremti Rusijos puolimą per ateinančius porą metų?

– Manau, kad atsakymas į šį klausimą yra – vienareikšmiškai taip. Manau, kad NATO jau dabar yra pasirengusi. Bet turime būti pasirengę dar labiau. Tačiau, manau, Ukrainoje visi pamatėme, jog Rusijos kariuomenė nėra tokia, kokią mes visi manėme ją esanti. Ji pasirodė labai prastai. Todėl manau, kad V. Putinui būtų labai blogas sprendimas pulti NATO.

– O kokių veiksmų turėtume imtis, kad būtume dar labiau pasirengę?

– Suprantame, kad yra daug dalykų, kuriuos turime padaryti, kad būtume geriau pasiruošę. Turime turėti daugiau priešakinių karinių pajėgų. Ne mažiau svarbu už karines pajėgas yra turėti daugiau amunicijos ir atsargų. Taip pat yra visa eilė dalykų, kuriuos vadiname pagalbinėmis priemonėmis: oro gynyba, artilerinė žvalgyba, sekimas. Šitų dalykų mums nepakanka, reikia daugiau šių priemonių. Taigi, šalys turi siekti tų ilgalaikių pajėgumų, kurie leistų mus kovoti.

– Tačiau yra manančių, kad kalbos apie karą tik kelia paniką visuomenėje. Taip suprantu, kad jūs nesate tokio požiūrio šalininkas?

– Nemanau, kad turėtume kelti paniką visuomenėje, tačiau turime informuoti visuomenę, kad dar tikrai yra ką nuveikti. Po to, kai sugriuvo (Berlyno – ELTA) siena ir devintojo dešimtmečio pabaigoje, devintojo dešimtmečio pradžioje subyrėjo Sovietų Sąjunga – mes beveik 20 metų atostogavome viešųjų pirkimų srityje. Nustojome investuoti į savo pajėgas. Nustojome pirkti tai, ką reikėjo pirkti. Dabar mūsų pajėgos yra seniausios ir mažiausios, kokios kada nors buvo. To nepataisysi per vienerius metus. Dabar reikia nuolatinių pastangų, kad ištaisytume 20 metų klaidą. Tai ką padarėme yra klaida. Ir dabar mums reikia, kad visi sutelktų dėmesį į tai, kad turime priešą. Tai ne panika, bet turime sąžiningai suprasti, kad turime priešą ir kad tas priešas ketina žygiuoti per sienas ir pulti Europos tautas.

– Lietuvoje taip pat esama nemažai nerimo, kad mes smarkiai vėluojame su pasirengimu atremti Rusijos agresiją. Šių diskusijų kontekste pasikeitė ir krašto apsaugos ministras. Iš naujojo ministerijos vadovo tikimasi didesnio tempo stiprinant krašto apsaugą. Kaip vertinate Lietuvos pasirengimą galimai grėsmei? Ar mums tikrai reikia susiimti?

– Prieš pradėdamas kalbėti apie Lietuvą, norėčiau pasakyti, kad kiekviena NATO šalis turi imtis aktyvesnių veiksmų. Turbūt vienintelė tauta, kuri iš tikrųjų į tai žiūri taip rimtai, kaip, mano nuomone, mums reikia, yra Lenkija. Lenkija labai daug dėmesio skiria savo kariuomenės stiprinimui. Mano šalis (JAV – ELTA) taip pat turi daug nuveikti, kad kariuomenė būtų geros formos. Mes taip pat turime investuoti į tai, nes buvome išėję ilgų atostogų. Turime tai ištaisyti. Turime grįžti prie savo karinių pajėgų sutvarkymo. Manau, kad Lietuva tvarkosi puikiai. Vienas iš dalykų šios viešnagės metu, buvo kelionė į čia esantį poligoną. Ten mums buvo surengtas instruktažas apie visas statybas, vykstančias aplink Lietuvą: bazes, poligonus ir kitus dalykus. Ir galiu pasakyti, kad Lietuva investuoja išmintingai. Per pastarąsias dienas girdėjau daug žmonių sakant, kad mes visi turime daugiau investuoti. (...) Taigi, Lietuva dirba gerai. Tačiau mums visiems reikia dirbti dar geriau.

– Bet reikia įsivertinti ir tai, kad Lietuva yra labai sudėtingoje geografinėje situacijoje. Tai daro mus gerokai labiau pažeidžiamais. Todėl mes turime daryti daugiau nei kitos NATO valstybės.

– Taip, gyvenate sunkioje kaimynystėje. Kai aš buvau NATO karinių pajėgų vadas, visi kartojo 5 straipsnis, 5 straipsnis, 5 straipsnis. O aš sakiau – 3 straipsnis, 3 straipsnis, 3 straipsnis. Nes gynyba prasideda namuose. O kai sugebėsite geriau apsiginti patys, tuomet turite sugebėti sukurti pajėgumus, kurie padėtų apginti aljansą. Taigi taip, mes visi turime dėti pastangas, kad būtume stipresni.

– Lietuvoje lankęsis Jungtinių Valstijų (JAV) atsargos generolas Benas Hodgesas įspėjo, kad blogiausiu scenarijumi Lietuvai gali tekti dvi savaites gintis vienai. Ar sutinkate su šiuo matymu ir ką toks scenarijus reikštų Lietuvai?

– Benas yra mano vienas geriausių draugų. Aš buvau jo vadas, kai užėmiau NATO karinių pajėgų vado poziciją. Mes kartu dirbame visą laiką. Manau, kad Benas Hodgesas bando pabrėžti, jog nereikėtų kliautis, kad iš karto sulauksite atsakymo. Reikia sugebėti išlaikyti liniją. Ar dvi savaitės yra teisinga, ar dvi dienos yra teisinga (prognozė – ELTA) – galbūt nesu taip įsitikinęs, kaip Benas Hodgesas, tačiau faktas yra tas, kad jo mintis yra teisinga. Pagal 3 NATO straipsnį mes turime gintis. Ir tada Aljansas priims sprendimą. (...)

Konferencijoje man buvo užduotas panašus klausimas, ar NATO iš karto imsis ginti. Atsakiau – na, žinote, NATO balsuoja ir NAC (Šiaurės Atlanto Taryba – ELTA) nusprendžia, ar mes ketiname paskelbti 5 straipsnį ir ginti, ar ne. Tikiuosi, kad tai įvyktų greitai, tačiau taip pat žinau, jog kad ir ką darytų NAC, kai kurios NATO šalys laikysis savo dvišalių susitarimų ir atvyks kovoti. (...) NATO sureaguos, manau, kad tinkamu laiku, bet ne iš karto. Bet viskas priklausys nuo scenarijaus.

– Atsispiriant nuo Hodgeso pasisakymų, tarp Lietuvos politikų kilo diskusija ir apie tai, kad Lenkijos kariai užpuolimo atveju į Lietuvą siunčiami nebūtų. Lenkijos politikai tai paneigė, tačiau Lietuvoje pradėta kalbėti apie poreikį labiau glaudinti karinį dvišalį bendradarbiavimą. Kaip jūs tai vertinate? Gal Lietuvai reikia ne su vokiečiais, o su kaimynais lenkais labiau stiprinti bendradarbiavimą šioje srityje? Jūs jau mūsų pokalbio metu pagyrėte Lenkijos karinį pasirengimą.

– Man sunku įsivaizduoti tokį scenarijų, kad Rusija puola Lietuvą, bet nepuola Lenkijos. Taigi, Lenkija tikriausiai aktyviai dalyvaus ginant save tokio scenarijaus atveju. Todėl niekada nesakyčiau: rinkitės šią šalį, o ne šią šalį. Manau, kad mes visi esame sąjungininkai ir turėtume dirbti kartu. Turėtume dirbti su abiem šalimis kartu. Ir aš džiaugiuosi, kad vokiečiai nusprendė dislokuoti į Lietuvą savo labai pajėgų karinį junginį. Taigi, manau, kad santykiai su Vokietija ateityje bus labai svarbūs, tačiau taip pat manau, kad Lenkija visada rūpinosi Baltijos valstybėmis. Todėl šis ryšys taip pat labai svarbus.

Man sunku įsivaizduoti tokį scenarijų, kad Rusija puola Lietuvą, bet nepuola Lenkijos.

– Viešoje erdvėje daug kalbėta, ką reiškia V. Putino perrinkimas Rusijos prezidentu. Ar galima tai sieti su kokia nors naujo etapo žyme tiek kare su Ukraina, tiek ir Rusijos konfrontacijoje su NATO? Ko mes galime tikėtis?

– O manote, kad tai buvo teisėti rinkimai?

– Aš užtikrinta, kad ne...

– Taigi, tai nėra rinkimai ir tai nėra rinkimų procesas. V. Putinas ketina vienaip ar kitaip išsilaikyti valdžioje. Toks yra jo planas. Taigi turime tokį Putiną, kokį turime, su kuriuo teks susitvarkyti.

– Tai manote, kad kažkokių pokyčių nereikėtų tikėtis?

– Nemanau. V. Putino tikslai Europoje yra labai aiškūs – atkurti Rusijos įtakos sferą, atkurti buferines valstybes tarp jos ir NATO ir t. t. Atkurti Varšuvos paktą ir Sovietų sąjungą.

– Dar viena svarbi tema – diskusija dėl karių siuntimo į Ukrainą. Ši Prancūzijos prezidento E. Macrono idėja jau kurį laiką buvo viešų diskusijų objektu. Kaip manote, ar tai pozityvus signalas? Ar realu dėl tokio žingsnio sutarti ir kiek jis būtų reikšmingas?

– Esu įsitikinęs, kad tai teigiamas ženklas. Labai džiaugiuosi, kad prezidentas E. Macronas išsakė šias pastabas. Manau, kad buvo didžiulė tiek mano šalies, tiek ir kitų šalių klaida karo pradžioje pateikti ilgą sąrašą dalykų, kurių pasakėme V. Putinui, kad neketiname daryti: jokių dislokuotų pajėgų, jokių naikintuvų ir t.t. Mes viešai pasakėme V. Putinui visą sąrašą dalykų, kurių neketiname daryti, kad jam nereikėtų dėl jų nerimauti. Manau, kad tai buvo strateginė klaida. Manau, kad V. Putinas turėtų nerimauti, ką mes ketiname daryti toliau.

– Bet ar toks sprendimas nereikštų, kad formaliai valstybės įsitrauktų į karinius veiksmus Ukrainoje? Nes galima įtarti, kad būtent to valstybės baiminasi, todėl šis žingsnis ir nėra žengiamas.

– Manau, kad sutinkate su visomis priežastimis, dėl kurių žmonės priėmė sprendimus pasakyti ponui Putinui, ko mes neketiname daryti. Aš tik sakau, kaip kariškis, kad paskutinis dalykas, kurį norėčiau pasakyti savo priešui, kad nesijaudinkite dėl to – mes to nedarysime. Mūsų priešas turėtų nerimauti, ką darysime toliau. Atrodo, kad mes nuolat nerimaujame, ką ponas Putinas darys. Ir mes praradome iniciatyvą. Mes esame atgrasyti. Ir Rusija nesijaudina dėl daugelio dalykų, dėl kurių mes liepėme nesijaudinti.

– Kaip manote, ar apskritai įmanoma laimėti karą Ukrainoje į tai neįtraukus platesnio kontinento? Ar situacijoje, kai Globalūs pietūs neatsistoja Vakarų pusėje, galima išvengti plataus masto konflikto?

– Manau, kad Ukraina gali įveikti Rusiją, jei suteiksime jai reikiamą įrangą. Jie strategiškai nugalėjo Rusiją šiaurinėje Kijevo pusėje ir sudraskė du geriausius Rusijos kariuomenės dalinius. Jie (ukrainiečiai – ELTA) strategiškai nugalėjo Rusiją šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje Charkovo pusėje ir visiškai sužlugdė tose vietovėse esančias Rusijos pajėgas. Taigi, kai duodame Ukrainai tai, ko jai reikia, ji nugali rusus.

Bet jūsų klausimas yra platesnis. Ir faktas yra tas, kad V. Putinas pagrasino, jog jei jis pralaimės arba jei Amerika padarys tą ar aną, ar NATO padarys aną, jis ketina išplėsti karą. Jis visą laiką grasina mums branduoliniais ginklais. Beje, ką mes pasakėme ponui Putinui karo pradžioje? Kad ko mes bijome? Sakėme, kad padarysime viską, ką galime, kad išvengtume karo išplitimo, ir padarysime viską, ką galime, kad išvengtume atakų branduoliniais ginklais. Taigi, ir vėl pasakėme V. Putinui – dėl šių dalykų jums nereikia nerimauti, nes mes nesiruošiame daryti nieko, kas tai sukeltų. Bet ponas Putinas, manau, žino, kad jei jis pradės pralaimėti, išplėsdamas karą ir darydamas tokius dalykus, tai darys spaudimą Vakarams, nes Vakarai tai įvardijo kaip baimes, su kuriomis turime susidoroti.

– Taigi, jūs manote, kad Rusija gali būti sustabdyta Ukrainoje?

– Taip.

– Ir nesutinkate su požiūriu, kad tiek karą laimėjęs, tiek ir pralaimėjęs režimas, bet kokiu scenarijumi, dar labiau links į dar didesnę eskalaciją, į didesnę destrukciją.

– Taip, Rusija tikrai žino, kad tai mus gąsdina, ir nuolat mums kartoja, kad taip elgsis, jei pradės pralaimėti.

– Bet ar tai grasinimas, ar visgi realus scenarijus?

– Manau, kad turime būti akademiškai sąžiningi ir suprasti, kad galimi visi scenarijai. Žmonės nori rasti nerizikingą išeitį iš šio karo. Nėra jokių nerizikingų išeičių iš šio karo. Viskas, ką darome, yra rizikinga. Jei tiesiog leisime Rusijai užvaldyti Ukrainą. Kas bus toliau? Kas toliau? 2008 m. atlyginome Rusijai už blogą elgesį Sakartvele. Mes apdovanojome blogą Rusijos elgesį 2014 m. Ukrainoje ir Kryme. Tai jei vėl apdovanosime blogą elgesį suteikdami Rusijai daugiau žemių ir didesnę Ukrainos kontrolę, ar po blogo elgesio staiga Rusijos elgesys taps geru? Ne. Taigi, nėra jokio nerizikingo kelio. Kaip vienas konferencijos dalyvis gerai pastebėjo – Rusija nesustos Ukrainoje. Rusija turės būti sustabdyta.

– Ir pakalbėkime šiek tiek apie Jungtines Amerikos Valstijas. Daug nerimo kyla ir dėl artėjančių JAV prezidento rinkimų, tai yra susiję su D. Trumpo pareiškimais apie pasitraukimą iš NATO. D. Trumpas sako, kad išlaikys Jungtines Valstijas NATO tuo atveju, jei visos valstybės mokės sąžiningą dalį. Ką manote apie šį pareiškimą? Ar apskritai galima įsivaizduoti NATO be JAV?

– Suprantu, ką prezidentas Trumpas nori pasakyti, bet jo žodžiai netikslūs. Tie žodžiai iš tikrųjų skirti amerikiečiams. Jis nori, kad amerikiečiai galvotų, kad kiti nemoka savo dalies. Tiesą sakant, visos tautos moka tiek, kiek priklauso bendram finansavimui. Tai, apie ką jis iš tikrųjų kalba, yra valstybių investavimas į save. 2 proc. įstatymas yra susijęs su investicijomis į savo šalį. (...) Jo žodžiai labiau skirti amerikiečiams nei europiečiams. Ir ši frazė puikiai tinka Amerikos rinkėjams.

Mes ketverius metus turėjome prezidentą Trumpą – NATO vis dar čia. Vis dar gerai veikia, Amerika vis dar yra NATO. Ir aš manau, kad prezidentas Trumpas tikrai padarys mūsų visų gyvenimą įdomesnį, bet NATO išliks ir Amerika toliau bus NATO. Viskas bus gerai.

– Visgi hipotetiškai pasimuliuokime situaciją, jei Amerika išstotų iš NATO. Kyla kone hamletiškas klausimas, ar Europa be JAV yra pajėgi būti tvirtu, save apginančiu organizmu. Kaip jūs tokiu atveju įsivaizduotumėte situaciją Europoje? Ką tai reikštų Baltijos valstybėms?

– Aš tiesiog neatsakysiu į šį hipotetinį klausimą. Nes net neįsivaizduoju NATO be Jungtinių Valstijų. Tai yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Tai nėra Europos sutarties organizacija. Tai susiję tiek su mūsų, tiek su jūsų gynyba. Jei Europoje, kuri sudaro pusę Amerikos prekybos ir BVP, atsitiktų kokia nors katastrofa, mūsų ekonomikai būtų galas. Todėl manau, kad tokių hipotezių net neverta svarstyti. Mūsų valdžia sudaryta iš trijų galių: prezidentas, kuris yra vykdomoji valdžia, įstatymų leidžiamoji valdžia – Kongresas, kuris kontroliuoja kiekvieną Amerikos biudžeto centą, ir teisminė valdžia. Ir visos trys vaidina tam tikrą vaidmenį. Manau, kad visai neseniai mes priėmėme ir įstatymą, kuris sako, kad prezidentas negali mūsų išvesti iš NATO. Taigi, nesakau, kad D. Trumpas negalėtų kardinaliai pakeisti santykių, bet aš tiesiog neįsivaizduoju NATO be Jungtinių Valstijų. Tai yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacija.

Kremliuje vykusioje ceremonijoje V. Putinas prisaikdino daugiau nei dvidešimt naujų ambasadorių, tarp kurių buvo ir pasiuntiniai iš Didžiosios Britanijos bei Vokietijos, su kuriomis santykiai per 21 mėnesį trunkantį karą buvo itin įtempti.

„Nelengvi laikai“, – pasakė V. Putinas pasiuntiniams. Maskvos puolimui besitęsiant jau antrą žiemą, Vakarų valstybės įvedė Rusijai keletą raundų precedento neturinčių sankcijų.

Kreipdamasis į naująjį JK, su kuria santykiai buvo ypač šalti dar iki karo Ukrainoje pradžios, ambasadorių, jis pasakė, kad Maskva ir Londonas dvidešimtajame amžiuje sugebėjo išspręsti savo nesutarimus.

„Po (Antrojo pasaulinio karo) ir dar visai neseniai mūsų šalys sugebėjo kurti santykius“, – sakė Rusijos vadovas.

„Tačiau tai, kaip viskas yra dabar... yra gerai žinoma ir reikia tikėtis, kad ši padėtis mūsų šalių ir tautų labui pasikeis į geresniąją pusę.“

Vokietijos ambasadoriui V. Putinas pasakė apgailestaujantis, kad Berlynas palaipsniui atsisako Rusiškos energijos.

„Daugiau nei šimtmetį sugebėjome su Vokietija kurti pragmatišką verslo metodą, kuris buvo patogus tiek mūsų šalims, tiek visam Europos žemynui“, – teigė vokiškai kalbantis ir darbo KGB metu Dresdene tarnavęs V. Putinas.

„Mūsų šalis nuolat tiekė Vokietijai ekologiškas švarias dujas“, – sakė jis.

„Ši partnerystė tiesiogine to žodžio prasme sprogo, kai sprogo dujotiekis“, – pridūrė jis, turėdamas omenyje Baltijos jūros dugne nutiestą dujotiekį „Nord Stream“, kurį 2022 m. rugsėjį apgadino nežinia kokiu būdu įvykę sprogimai.

Naujajam Švedijos ambasadoriui V. Putinas pasakė, kad su stoti į NATO besirengiančiu Stokholmu „visiškai nėra jokio ryšio“.

V. Putinas taip pat apgailestavo dėl prastų santykių su Vakarų sąjungininke Pietų Korėja.

„Gerai žinoma, kad Rusijos ir Korėjos santykiai šiuo metu išgyvena ne geriausią laikotarpį“, – pasakė jis, pridurdamas, jog yra „pasirengęs“ juos pagerinti.

V. Putinas papykdė Seulą, rugsėjį Rusijoje priimdamas Šiaurės Korėjos lyderį Kim Jong Uną. Jis taip pat priėmė kvietimą apsilankyti Pchenjane.

Po to, kai Azerbaidžano pajėgos antradienį surengė karinę operaciją šioje kalnuotoje teritorijoje, kurioje dominuoja etniniai armėnai ir kurią nuo 10-o dešimtmečio valdė separatistai, Prancūzija sušaukė skubų JT Saugumo Tarybos posėdį.

Susitikimo metu Armėnijos užsienio reikalų ministras Aratas Mirzojanas paragino pasaulį nustoti kalbėti apie dvi puses.

„Konflikte nebėra pusių, tik kaltininkai ir aukos. Jau nebėra konflikto, bet yra realus žiaurumo pavojus“, – pareiškė ministras.

„Tiesiogine prasme visa Kalnų Karabacho teritorija buvo intensyviai ir beatodairiškai apšaudoma iš raketų, sunkiosios artilerijos, įskaitant ir draudžiamą kasetinę amuniciją“, – nurodė A. Mirzojanas.

„Puolimo intensyvumas ir žiaurumas aiškiai rodo, kad siekiama užbaigti etninį armėnų gyventojų valymą“, – pridūrė jis.

Anot etninių armėnų separatistų, per vieną dieną trukusį puolimą žuvo mažiausiai 200 žmonių ir dar 400 buvo sužeisti.

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Jeyhunas Bayramovas (Džeichunas Bairamovas) apkaltino Armėniją dezinformacijos skleidimu.

„Armėnijos bandymas pasinaudoti JT Saugumo Taryba savo kampanijoje siekiant suklaidinti tarptautinę bendruomenę yra apgailėtinas“, – teigė jis.

Apkaltinęs JT Saugumo Tarybą šališkumu, jis nurodė, kad Jerevanas jau seniai kursto separatizmą Kalnų Karabache, taip pat teikia karinę paramą separatistams.

Vakarų valstybės paragino Azerbaidžaną apsaugoti Kalnų Karabacho gyventojus.

„Jei Azerbaidžanas tikrai nori taikaus sprendimo derybomis, jis turi nedelsdamas pateikti apčiuopiamas garantijas“, – sakė Prancūzijos užsienio reikalų ministrė Catherine Colonna (Katrin Kolona).

Ji paragino Baku dalyvauti geranoriškose diskusijose dėl gyventojų apsaugos ir susilaikyti nuo bet kokio jėgos panaudojimo.

Ji taip pat paragino visiškai atidaryti Lačino koridorių, jungiantį Armėniją su Kalnų Karabachu, kuriuo karinės operacijos išvakarėse, po kelis mėnesius trukusio delsimo, buvo leista pristatyti pagalbą.

„Jie turi pagaliau pripažinti tarptautinės humanitarinės pagalbos buvimą. Tai būtina artėjant žiemai“, – nurodė C. Colonna.

„Be šių garantijų nebus įmanoma rasti sprendimo“, – pridūrė ministrė.

Prancūzija, kurioje gyvena didelė armėnų diaspora, ir JAV, kuri vadovavo diplomatinėms pastangoms, pasmerkė Azerbaidžano karinę operaciją.

Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock (Analena Bėrbok) taip pat sukritikavo Azerbaidžaną ir pareiškė, kad Baku nutarė karine jėga pakeisti padėtį Kalnų Karabache. 

Baltarusijos teigimu, šis sukilimas gali turėti katastrofiškų pasekmių.

„Bet kokia provokacija, bet koks vidinis konfliktas kariniuose ar politiniuose sluoksniuose, informacinėje srityje ar pilietinėje visuomenėje yra dovana kolektyviniams Vakarams“, – pareiškė Baltarusijos užsienio reikalų ministerija, cituodama Minsko Saugumo tarybos išplatintą pareiškimą.

Šią savaitę devynios Vakarų šalys uždarė savo konsulatus Stambule arba, motyvuodamos grėsmėmis saugumui, perspėjo Turkijoje viešinčius piliečius dėl kelionių. Šios priemonės papiktino Turkiją, kuri ketvirtadienį protestuodama iškvietė šių šalių ambasadorius. Turkijos vidaus reikalų ministras apkaltino šalis, kad jos vykdo „psichologinį karą“ ir bando sužlugdyti Turkijos turizmo pramonę.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu (Mevliutas Čavušohlus) tvirtino, kad devynios šalys nepasidalijo su Turkijos pareigūnais informacija apie įtariamą grėsmę saugumui. Jo ministerija nurodė, kad tos devynios šalys yra Jungtinės Valstijos, Nyderlandai, Šveicarija, Švedija, Britanija, Vokietija, Belgija, Prancūzija ir Italija.

„Jie mums sako, kad turi konkrečios informacijos apie grėsmę. (...) Bet iš kur ji atsirado, kur yra grėsmė, kas ją įvykdys? Apie tai nėra jokios informacijos“, – sakė M. Cavusoglu per bendrą spaudos konferenciją su savo kolega iš Argentinos.

„Paklausėme mūsų Vidaus reikalų ministerijos. Jie sako, kad konkrečia informacija nesidalijama. (...) Paklausėme mūsų žvalgybos agentūros. Konkretaus keitimosi informacija nėra“, – skundėsi jis.

Ministras taip pat teigė, kad Turkija įtaria, jog dėl uždarymo yra „paslėptų motyvų“, įskaitant tariamą ketinimą pakenkti prezidento Recepo Tayyipo Erdogano (Redžepo Tajipo Erdohano) valdančiajai partijai prieš prezidento ir parlamento rinkimus, kurie planuojami gegužės 14 dieną.

„Jei jie bando sukurti įvaizdį, kad Turkija yra nestabili ir kad kyla terorizmo grėsmė, tai neatitinka nei draugystės, nei Aljanso dvasios, – sakė jis. – Tai ypač aktualu prieš rinkimus. Jei jie bando pastatyti [valdančiosios partijos] vyriausybę, prezidento vyriausybę, į sunkią padėtį, mūsų žmonės puikiai žino, kas už to slypi. (...) Tai nepasitarnaus jų tikslams.“

Šią savaitę Vokietijos ambasada, pranešdama apie savo konsulato uždarymą, nurodė galimų atsakomųjų išpuolių riziką po Korano deginimo incidentų kai kuriose Europos šalyse. JAV ambasada perspėjo savo piliečius dėl galimų išpuolių prieš bažnyčias, sinagogas ir diplomatines atstovybes bei kitas vietas, kuriose dažnai lankosi vakariečiai.

Lapkričio mėnesį per sprogimą populiariame Stambulo pėsčiųjų Istiklalo prospekte, esančiame pačioje miesto širdyje ir netoli kelių užsienio konsulatų, žuvo šeši žmonės, dar keli buvo sužeisti. Turkijos pareigūnai dėl išpuolio kaltino kurdų kovotojus.

Radikalios islamo grupuotės ir kairieji kovotojai taip pat yra surengę kruvinų išpuolių Turkijoje.

Vidaus reikalų ministras Suleymanas Soylu (Siuleimanas Soilu) ketvirtadienį sakė, kad Turkija šiemet jau surengė 60 operacijų prieš „Islamo valstybės“ grupuotę ir sulaikė 95 žmones. Praėjusiais metais per daugiau kaip 1 000 operacijų prieš šią grupuotę buvo sulaikyta beveik 2 000 IS įtariamųjų, sakė jis.

Turkijos užsienio reikalų ministerija praėjusį savaitgalį paskelbė perspėjimą Europos šalims dėl antiturkiškų demonstracijų ir to, ką ji pavadino islamofobija. Įspėjimas buvo paskelbtas po prieš savaitę vykusių demonstracijų prie Turkijos ambasados Švedijoje, kur prieš islamą nusiteikęs aktyvistas sudegino Koraną, o prokurdiškos grupės protestavo prieš Turkiją.

Duodamas interviu Vengrijos valstybiniam radijui Viktoras Orbanas teigė, kad trečiadienį priimtas Vokietijos sprendimas nusiųsti Ukrainai 14 tankų „Leopard 2 A6“ simbolizuoja didėjantį Vakarų šalių vaidmenį 12-ą mėnesį vykstančiame kare.

Užuot ginklavę Ukrainą, Vakarai turėtų siekti „paliaubų ir taikos derybų“, sakė V. Orbanas, nepateikdamas detalių apie tai, ką, jo manymu, tokios derybos reikštų Ukrainos teritoriniam vientisumui.

„Viskas prasidėjo nuo to, jog vokiečiai pasakė, kad yra pasirengę siųsti šalmus, nes jie nesiųstų mirtinų įrankių į karą, kadangi tai reikštų dalyvavimą jame. Nuo to mes ir pradėjome, – sakė V. Orbanas. – Dabar siunčiame kovinius tankus ir jie jau kalba apie lėktuvus.“

V. Orbanas, kuris atsisakė siųsti ginklus kaimyninei Ukrainai ir stabdė kai kurias Europos Sąjungos pastangas teikti pagalbą Kyjivui, nuolat pasisako prieš ES sankcijas Maskvai, o Ukrainai padedančias šalis vaizduoja karo šalininkėmis.

Pastarąjį dešimtmetį jo dešinioji populistinė vyriausybė palaikė vis glaudesnius ekonominius ir diplomatinius ryšius su Rusija, sudarė svarbių susitarimų dėl rusiškų dujų, naftos ir branduolinio kuro pirkimo. Vengrija pagrasino vetuoti bet kokias ES sankcijas, kurios paveiktų jos galimybes gauti Rusijos energijos.

V. Orbanas penktadienį sakė, kad apie Vengrijos įsitraukimą į karą Ukrainoje „kol aš esu ministras pirmininkas, negali būti nė kalbos“, tačiau pridūrė manantis, kad kitoms Europos šalims jau per vėlu.

„Kitoms šalims ne tik gresia pavojus – jos jau nuneštos, – sakė jis. – Jei siunčiate ginklus, jei finansuojate visą metinį vienos iš kariaujančių šalių biudžetą, jei žadate vis daugiau ir daugiau ginklų, vis modernesnių ginklų, tuomet galite sakyti ką norite. Nesvarbu, ką sakote – jūs dalyvaujate kare“.

Premjeras Yairas Lapidas (Jairas Lapidas) šį ruošiamą susitarimą pavadino „blogu sandoriu“ ir leido suprasti, kad J. Bidenas nesilaiko raudonų linijų, kurias anksčiau žadėjo nubrėžti.

„Vakarų šalys brėžia raudoną liniją, iraniečiai jos nepaiso, ir raudonoji linija juda“, – Jeruzalėje surengtoje spaudos konferencijoje žurnalistams sakė Y. Lapidas.

Pasak jo, artėjantis susitarimas „neatitinka paties prezidento J. Bideno nustatytų standartų: neleisti Iranui tapti branduoline valstybe“.

J. Bidenas siekė atgaivinti 2015 metų susitarimą, pagal kurį Iranui buvo sušvelnintos sankcijos mainais į Irano branduolinės programos apribojimus. Pirminis susitarimas žlugo 2018 metais, kai tuometis prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas), stipriai skatinamas Izraelio, iš jo vienašališkai pasitraukė ir vėl įvedė sankcijas Iranui.

Vis dar neaišku, ar Jungtinėms Valstijoms ir Iranui pavyks pasiekti naują paktą, tačiau Vašingtonas per derybas koordinuojančią Europos Sąjungą pateikė savo atsakymą į Teherano komentarus dėl Bendrijos pasiūlyto galutinio susitarimo juodraščio.

Atrodo, kad susitarimas jau ranka pasiekiamas, tačiau Izraelis deda daugiau pastangų, kad jį užblokuotų.

Iranas tvirtina, kad jo branduolinė programa yra skirta tik taikiems tikslams. Šiitiška respublika vis dažniau tvirtina, jog amerikiečiai dabar vilkina susitarimą, nors Teheranas kelis mėnesius praleido derybose, kurios buvo įstrigusios ir Vienoje, ir Katare.

Y. Lapidas perspėjo, kad Iranas gali nukreipti milijardus dolerių neįšaldytų lėšų priešiškoms kovotojų grupuotėms, pavyzdžiui, „Hezbollah“ kaimyniniame Libane, kurios kelia grėsmę Izraeliui.

„Šiais pinigais bus finansuojama Revoliucinė gvardija, – sakė Y. Lapidas, o vėliau pridūrė: – Iš šių pinigų bus finansuojama daugiau išpuolių prieš Amerikos bazes Artimuosiuose Rytuose. Jie bus naudojami „Hezbollah“, „Hamas“ ir „Islamo džihadui“ stiprinti.“

Dėl akivaizdžios pažangos derybose jis tiesiogiai nekaltino nė vienos iš jose dalyvaujančių šalių, tačiau savo pareiškimą trečiadienį Y. Lapidas pradėjo išskirdamas Europos Sąjungą ir leisdamas suprasti, kad ji ir kiti derybų dalyviai nusileidžia paskutinę minutę Irano pateiktiems reikalavimams.

„Iraniečiai vėl kelia reikalavimus. Derybininkai vėl pasirengę padaryti nuolaidų“, – kalbėjo Y. Lapidas.

Tačiau jis apdairiai pakartojo, kad praėjusį mėnesį Izraelyje lankęsis J. Bidenas išlieka tvirtas žydų valstybės sąjungininkas.

Izraelio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Eyalas Hulata (Ejalas Hulata) šią savaitę atvyko į Vašingtoną derybų su J. Bideno administracijos pareigūnais. Izraelio gynybos ministras Benny Gantzas ketvirtadienį  taip pat vyks į JAV, kur susitiks su JAV kariuomenės Centrinės vadovybės, prižiūrinčios operacijas Artimuosiuose Rytuose, vadovu ir patarėju nacionalinio saugumo klausimais Jake'u Sullivanu (Džeiku Salivanu).

Y. Lapidas Izraelio laikinojo ministro pirmininko pareigas eina iki lapkričio 1 dieną įvyksiančių rinkimų, kuriuose jis varžysis su buvusiu ministru pirmininku Benjaminu Netanyahu (Benjaminu Netanjahumi) ir kitais varžovais. Nors abu varžovai labai skiriasi, jų pozicijos Irano atžvilgiu iš esmės sutampa. 2015 metais dabar opozicijai vadovaujantis B. Netanyahu sakė kalbą Kongrese, nesėkmingai bandydamas sužlugdyti tai, kas turėjo tapti prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) svarbiu užsienio politikos pasiekimu.

Izraelis jau seniai teigia, kad neleis savo regioniniam varžovui Iranui įgyti branduolinių ginklų ir kad jo nevaržo galingųjų valstybių ir Teherano susitarimai. Jis taip pat ragino paremti diplomatiją „patikimu“ grasinimu, kad, prireikus, Iranas gali sulaukti karinių veiksmų.

„Nesiruošiame gyventi taip, kad virš mūsų galvų būtų pakibusi branduolinė grėsmė, kurią kelią ekstremistinis, smurtinis islamistinis režimas“, – trečiadienį sakė Y. Lapidas. – Taip nebus, nes mes neleisime, kad taip atsitiktų.“

Redaktorius Raimondas Čiuplys

„Tiesiog turime būti pasirengę ilgai kovai“, – žurnalistams sakė generalinis sekretorius. „Nes matome, jog šis karas tampa sekinimo karu“.

Dabar taip nebeatrodo. Vienas iš ženklų – gausėjantys balsai, reikalaujantys, jog Ukraina turi kai ko išsižadėti, kad sustabdytų karą. Italijos „taikos planas“ nebus paskutinis toks mėginimas. „Kodėl neatidavus Rusijai Komo ežero?“ – Odesoje klausia Hana Šelest.

Dar vienas ženklas – kai kurių Europos šalių (ir vėl Italijos, taip pat Austrijos ir, kas nestebina, Vengrijos) karštligiškos pastangos užsitikrinti rusiškų energijos išteklių tiekimą. Ir neužmirškime Vokietijos solipsistinio, nebrandaus filosofavimo: „Ar smurtas gali būti įveiktas smurtu?“

Visgi didžiausią nerimą kelia didėjantis glebumas prieš ateinantį mėnesį Madride vyksiantį NATO viršūnių susitikimą. Dar prieš kelias savaites atrodė aišku, kad Aljansas ketina pakeisti savo požiūrį dėl fronto linijos Baltijos šalyse. Senoji priešakinių pajėgų strategija, paremta pastiprinimo planais ir užmojais išvaduoti bet kokias Rusijos agresorių laikinai užimtas teritorijas, akivaizdžiai pasenusi. Vladimiras Putinas parodė, jog yra linkęs į beatodairiškus karinius sprendimus. Rusijos elgesys su okupuotomis teritorijomis ir gyventojais reiškia, kad Baltijos šalys nenorės sutikti, kad bent vieną žemės pėdą ar bent vieną gyvybę ištiktų toks likimas.

Estijos, Latvijos ir Lietuvos reali gynyba yra labai svarbi. Jos pagrindą turėtų sudaryti didelis skaičius karių iš kitų NATO šalių; jie turėtų būti čia laikomi nuolat arba (kas yra priimtiniau) nuolat rotuojami. Jiems reikės didelių degalų, šaudmenų ir atsarginių dalių atsargų. Dabartinis oro policijos režimas turėtų būti pakeistas tikra oro erdvės gynyba, įskaitant brangius ginklus, kurių Estija, Latvija ir Lietuva negali įpirkti vienos.

Estijos, Latvijos ir Lietuvos reali gynyba yra labai svarbi. Jos pagrindą turėtų sudaryti didelis skaičius karių iš kitų NATO šalių.

Visa tai yra padaroma, tik reikės pinigų ir politinės valios. Kas nors turi parūpinti karių. Kas nors turi sumokėti. Kam nors reikės prastumti sprendimą. Tas „kas nors“ paprastai būna Jungtinės Valstijos. Europiečiai tuo kliovėsi dešimtmečius. Tačiau veltėdžiauti – pavojinga. Trumpuoju laikotarpiu tai tampa amerikiečių kantrybės išbandymu ir gali sukelti katastrofą, jeigu politiniai prioritetai Vašingtone pasikeistų.

Kitas rūpestis Baltijos šalyse kyla dėl priešingos priežasties – kad JAV vaidmuo bus ne per didelis, o per mažas. Jeigu Švedija ir Suomija įstos į NATO, kodėl nepalikus regioninės gynybos šioms šalims? Žinant, kokia didelė yra Lenkija ir kokios turtingos yra Šiaurės šalys, JAV (ir JK) vaidmuo neabejotinai galėtų smarkiai sumažėti.

Juo mažiau žinome apie regioną, juo patrauklesnė gali atrodyti ši mintis. Tiesa, kad Švedija ir Suomija turi stiprias oro pajėgas. Šios šalys atliks gyvybiškai svarbų vaidmenį bet kokioje naujoje strategijoje Baltijos jūros regionui. Tačiau pažeidžiamiausias taškas regione yra Suvalkų–Alytaus koridorius – siaura teritorija, jungianti Lenkiją ir Lietuvą. Iš vienos pusės ji ribojasi su smarkiai militarizuota Kaliningrado sritimi, o iš kitos – su Kremliaus marionete Baltarusija. Tereikia nukirsti šį kaklą, ir Baltijos šalys paklius į rimtą bėdą. Apginti šią teritoriją keblu – tai darbas supervalstybei, pajėgiai prireikus eskaluoti padėtį. Šiuo tikslu JAV gali sutelkti panašiai mąstančių šalių „mažąją koaliciją“, bet vien šioms šalims atsakomybės perkelti negalima.

Kuo viskas baigsis Ukrainoje – vis dar neaišku. Vis dėlto bijau, kad jau akivaizdu, jog varžymosi tarp imperinės Rusijos ir vangių jos priešininkių Vakaruose tolesnis raundas vyks Baltijos regione. Šių grumtynių taisyklės rašomos dabar, riebiu šriftu – prašau, paduokit tiršto juodo rašalo.