-
Iki 2,5 tūkst. svarų uždirbančiam lietuviui Anglija – per greita 6
„Šis miestas labai pagreitina gyvenimą, gyvenimo tempą, ir laikas tiesiog skrieja. Ne taip, kaip Lietuvoje: kur būdavo valanda dvi, čia skrieja savaitė dvi. Čia tik prasidėjo vasara, ir jau jos nebėra. Darbas, namai, dar kažkokia veikla priverčia tavo gyvenimą suktis labai greitai. Tai man nelabai patinka“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ sako jaunas virėjas. (vaizdo įrašą galite rasti čia)
Piešė liūdniausią ateitį
Žmonės negailestingi – vieni kitiems linkę klijuoti įvairiausias etiketes, ir dažnai šios nebūna pačios gražiausios. Savo etiketę turėjo ir 23-ejų metų Redas Ridikas iš nedidelio Krakių miestelio Kėdainių rajone. Gimtinėje jis nepasižymėjo dideliais gebėjimais, dažnai įsiveldavo į nemalonias situacijas, keldavo nemalonumų ne tik sau, bet ir kitiems. Štai kodėl ilgainiui Redą vietiniai ėmė vadinti vaikščiojančia bėda. Žmonės gimtinėje sakydavo, kad jis nieko gyvenime nepasieks, nieko neišmoks, ir piešė jam pačią liūdniausią ateitį.
„Tikrai nebuvau saldainiukas, darydavau daug klaidų ir tikrai galėjau atsidurti kur nors patvoryje“, – dabar, praėjus laikui, sako pats Redas. Šiandien su juo susitinkame naujais namais tapusiame Londone. Vos baigęs mokyklą, jis atvažiavo čia. Ir sau pažadėjo, kad tiems, kurie sakydavo, kad jis nieko vertas, reikia kažką įrodyti.
Redas nežinojo, kas jį domina, ką jis moka, ir apskritai – ko nori iš gyvenimo. Tačiau aplinkybės pačios netyčia susidėliojo taip, kad viskas nuolat keitėsi į gerą.
„Buvau pažemintas šiek tiek mokykloje, dėl nesimokymo. Sakydavo, kad nesišvietė man ateitis labai gera. [Taip sakydavo] mokytojai, tarpusavyje kalbos sklisdavo, kad ateities gyvenime nelabai ir turėsiu. Buvau toks labiau „iš banditų“. Bet viskas pasisuko kita linkme, kai atvažiavęs čia pradėjau dirbti – pradėjau ne nuo paties geriausio darbo“, – „Emigrantams“ sako lietuvis.
Pradžia – indų plovėjas
Apie Angliją ir tos šalies galimybes Redas sugalvojo ne pats. Tokią mintį jam pametėjo vyresnė sesuo, kuri jau ilgą laiką gyveno ir dirbo Londone. Tai ji įtikino brolį, kad net ir iš pačios niūriausios situacijos yra išeitis.
Pats Redas niekada net ir nesidomėjo, ar įmanoma Lietuvoje susirasti darbą, ar galima mūsų šalyje ką nors pasiekti. Į Angliją jis važiavo, nes jam tiesiog būtinai norėjosi pakeisti aplinką ir atsidurti tarp tokių žmonių, kurie jam nedarytų blogos įtakos. O gimtajame miestelyje tokių – darančių blogą įtaką – buvo ne vienas ir ne du.
Pasirinkęs Angliją Redas žinojo, kad nieko gero čia nebus, kad negalės keliauti ir grožėtis vietos gamta, kad tikrai netinginiaus ant sofutės. Ši šalis jam reiškė sunkų, juodą darbą.
„Pradžia iš tikrųjų buvo sunki. Atvažiavome čia, pradėjau dirbti gal po dviejų dienų, – su sesės pagalba. Įsidarbinau šitame viešbutyje kaip virtuvės porteris, indų plovėjas ir visa kita. Tai pats pirmas mano darbas, pirmas žingsnis į darbą ir tuos pinigus“, – prisimena Redas. Jo teigimu, nebuvo jokio skirtumo, kokį darbą dirbti, nes į Angliją važiavo užsidirbti pinigų.
Milžiniškas, brangus keturių žvaigždučių viešbutis Londono centre tapo lietuvio naujo gyvenimo pradžia. Kiekvieną kartą, atėjęs prie šio pastato, Redas į jį žvelgia ne kaip į paprastą darbo vietą, o kaip į kokį universitetą, kurio pirmas kursas buvo išplauti kalnus purvinų indų.
„[Iki tol] gyvenau su mama, net savo lėkščių neplaudavau, nes visą laiką viską padarydavo mama. Sunku buvo iš tikrųjų, sunku labai eiti kažkur, plauti. Nemalonus darbas. Dirbti su ta visa įranga, kai jautiesi tikrai blogai, nėra tas maloniausias darbas“, – prisipažįsta laidos „Emigrantai“ pašnekovas.
Redas ragina netikėti tais lietuviais, kurie sako, kad Anglijoje dirbti lengva. „Į kiekvieną atvykėlį čia žiūrima ne kaip į žmogų, o kaip į juodo darbo jėgą. Tik tam ir esame reikalingi, tą valdžia iš karto leidžia suprasti“, – aiškina jis.
„Kai reikėdavo dirbti nuo 16 iki 18 valandų per parą, atsikeldavau anksti ryte, važiuodavau į darbą, dirbdavau visą dieną, grįždavau namo, neturėdavau nei šeimos, nei tėvų šalia, nei draugų. Kartais atrodė, kad jau palūšiu, noriu važiuoti namo ir viskas, bet su sesės pagalba išsilaikiau, ir įveikėme visus sunkumus“, – jam tekusius iššūkius vardija Redas.
Nori įrodyti, ką pasiekė
Jaunas vaikinas tikina, kad beveik visi lietuviai meluoja, kai sako, kad, gyvendami Anglijoje, apie Lietuvą negalvoja. Iš tikrųjų yra visai kitaip. Anot Redo, kiekvienas emigrantas giliai galvoje rezga mintį grįžti ir visiems tautiečiams parodyti, kiek uždirbo, ko išmoko ir kad gyvenime šį tą pasiekė. Tokią užduotį ir jis sau kėlė, nuo pirmos dienos svetimame krašte galvodamas apie grįžimą į savo šalį.
„[Mano] pirma alga – dabar sunku net prisiminti – nesiekė 300 svarų per savaitę, bet, dirbdavau viršvalandžius, po 16 val. per dieną, iki 60–70 val.per savaitę“, – apie sunkias sąlygas kalba lietuvis.
Anglija – irgi ne rojus
Dirbi tarsi vergovėje, neturi nieko daugiau, išskyrus ilgas pamainas... Daugelis emigrantų pradeda nuo to paties, kas antras neištveria, susipranta, kad Anglija – irgi ne rojus, kuriame pinigai ant medžių kabo.
Šėlti Lietuvoje mėgusiam Redui irgi buvo krizių, kai galvojo, kad neištvers, kai vienintelė mintis būdavo – nuo viso šito pabėgti ir vėl prisiglausti po šiltu mamos sparneliu gimtosiose Krakėse.
„Buvo vienas blogas momentas, kai po dviejų mėnesių jau buvau apsisprendęs važiuoti namo, vos ne su ašaromis sakiau, kad aš nebegaliu ir nebenoriu, nes jaučiau, kad tas darbas ne man“, – atskleidžia savo išgyvenimus Redas.
Vis dėlto išdidumas neleido palūžti. „Kai atrodė, kad daugiau šiame pragare neištversiu, galvodavau apie tai, ką Lietuvoje sakys manimi netikėję žmonės. Jeigu apsisukčiau ir grįžčiau atgal, tik leisčiau jiems iš manęs pasijuokti“, – mintis, kuri tuo metu sukdavosi Redo galvoje. Štai kodėl niekada nepasidavė.
Mokėti save pateikti
Ploviau indus, kol galiausiai susipažinau su virtuves šefais. Pradėjome artimiau bendrauti. Visi tie kvapai skirtingose virtuvėse pritraukė mane, pradėjau domėtis kulinarija, pradėjau domėtis, kaip jie kepa, verda, ką verda. Klausinėjau jų asmeniškai, [kaip jie gamina]. Ir mūsų pagrindinis bosas pasiūlė darbą virtuvėje, nes pamatė, kad aš galiu dirbti, pamatė kad esu greitas, vikrus, supratingas, greitai mokausi“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja Redas.
Tada, kai reikėjo apsispręsti, ar grįžti nieko nepešus į Lietuvą, ar vis dėlto visomis išgalėmis kabintis į gyvenimą Anglijoje. Redas sako supratęs, kad Londone kiekvienas norintis sėkmės privalo mokėti save teigiamai pateikti. „Aš pirmą kartą gyvenime pats savimi patikėjau ir pasakiau savo viršininkui, kad galiu daug daugiau, nei tik plauti indus“, – lūžį savo istorijoje prisimena jis.
Virėjams Anglijoje keliami dideli reikalavimai, reikalingas specialus išsilavinimas. Štai todėl tik vidurinę mokyklą baigęs Redas pirmiausia buvo pristatytas ruošti pusryčių viešbučio svečiams. Tai pirma stotelė, nuo kurios pradeda visi virtuvės darbuotojai.
Iš ramaus Kėdainių rajono į milijoninį Londoną persikėlęs Redas jautėsi kaip filme, kai paprastas kaimo vaikėzas patenka į prabangią aplinką. Viešbučio, kuriame dirbo, virtuvėje jis pamatė daugybę naujų, niekada nematytų ir neragautų maisto produktų.
Trys žingsniai iki vyriausiojo šefo
Mokslai, kuriuos privalo baigti kiekvienas svajojantis tapti rimtu virėju, kainuoja tūkstančius svarų. Paprastiems atvykėliams, kurie skaičiuoja kiekvieną uždirbtą centą, tai – nereali pinigų suma. Tačiau Redas atsidūrė reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
„Mūsų restorane kompanija tokius mokslus kompensuoja, jeigu ten dirbi su ta įranga, kurią turi virtuvėje. Atvažiuoja mokytojai, turime kažkokius terminus, iki kada mes turime paruošti savo maistą. Baigiau pirmą lygį, gavau pirmą diplomą ir tada perėjau dirbti į pagrindinę virtuvę“, – savo sėkmės istoriją pasakoja lietuvis.
Jo žodžiais, tai buvo didžiulis žingsnis, pradžiuginęs ir jį, ir jo šeimą, suteikęs noro ir energijos stengtis.
Praėjus ilgiems ir sunkiems išbandymams, Redas pagaliau gali išdidžiai iškelti galvą ir visiems savo gimtojo miestelio žmonėms pasakyti, kad jis sugebėjo įgyvendinti savo svajonę – tapo gerbiamu žmogumi ir turi pareigas, kuriomis labai didžiuojasi: Mano pareigos dabar yra chef de partie, vidurinis šefas, trys lygiai prieš vyriausiąjį šefą“.
Šiam vaikinui nebereikia dirbti nežmoniškai ilgų pamainų: dabar jis, kaip ir daugelis anglų, dirba penkias dienas per savaitę po aštuonias valandas.
2 tūkst. 500 svarų per mėnesį
„Uždirbti galima iki 2 tūkst. 500 svarų per mėnesį. Gali pasistengęs, dirbdamas daugiau valandų, dirbdamas dvi pamainas per dieną, užsidirbti daugiau, nes visi viršvalandžiai yra apmokami, viskas yra apmokama, tikrai užsidirbti galima“, – dalijasi „Emigrantų“ pašnekovas.
Kasdien atvykęs į darbą Redas pirmiausiai leidžiasi į rūsį, kuriame įrengtos tarnybinės patalpos – svečiams nematoma milžiniško viešbučio pusė. Redas savo darbo vietoje pasitinkamas net plojimais ir apkabinimais, kolegos be galo vertina mūsų tautietį, nes žino, kaip sunkiai jis pradėjo karjerą.
Save Redas iki šiol vadina per plauką neatsidūrusiu patvoryje. Tad visą tai, kuo šiandien gali pasigirti, jam be galo brangu. Per visą laiką Anglijoje jis nė karto nepakeitė darbovietės, nes labai vertina juo patikėjusius žmones.
Senoji darbo vieta nuo naujosios – vos per kelis žingsnius. Bet Redo gyvenimas apsivertė. Pasikeitė ne tik uždarbis, bet ir savęs vertinimas.
Pastaruosius trejus metus Redas nuolat mokosi, nuolat tobulėja ir kelia savo, kaip virėjo kartelę. „Dabar moku net tokių dalykų, kokių daugelis namų šeimininkių Lietuvoje nesuprastų“, – tikina jis ir siūlo paklausyti, kaip beveik parą verda savo ypatingą sultinį.
Nors dirba labai kruopščiai, lietuvis savo darbą prilygina fabrikui, kuris niekada nenustoja suktis. Apsukų skaičius čia privalo būti maksimalus, negali būti jokių trikdžių.
Lietuviai – reti svečiai
Redas sako, kad į jo restoraną lietuviai užsuka labai retai, nes kainos čia aukštos, daugeliui paprastų emigrantų neįkandamos.
Nors Anglijoje Redui labai pasisekė, šios šalies jis taip ir neįsimylėjo. Vaikinui atrodo, kad jam tai, kaip ir daugeliui, tėra laikina stotelė pasimokyti savarankiškumo mokykloje.
„Šitas miestas labai pagreitina gyvenimą, gyvenimo tempą, ir laikas tiesiog skrieja. Ne taip, kaip Lietuvoje: kur būdavo valanda dvi, čia skrieja savaitė dvi. Čia tik prasidėjo vasara, ir jau jos nebėra. Darbas, namai, dar kažkokia veikla priverčia tavo gyvenimą suktis labai greitai. Tai nelabai patinka“, – svarsto emigrantas.
Redas tikisi, kad jam pasiseks sutaupyti apvalią pinigų sumą, o tada juos visus ketina investuoti į nuosavą verslą. Tai būtų ypatingas restoranas su pačiais skaniausiais valgiais. Ir, žinoma, juos gamintų lietuviams Lietuvoje. Nes namo jis dar tikrai sugrįš.
Laida transliuojama antradieniais 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ. Vedėjai – Akvilė Kavaliauskaitė ir Orijus Gasanovas.
-
Verslininkas: Lietuvos kinų restoranuose – statybininkai, o ne virėjai 1
Europą užkariavę kinų restoranai vis dažniau atveria duris ir Lietuvoje. Tačiau kinų tautybės verslininkas, gimęs Klaipėdoje, dažniau draugų vadinamas Visvaldu, pats į restoranų verslą nėrė labai atsargiai. „Lietuvoje žmonės, atėję į kinų restoraną, net nesupranta, ką jie valgo. Visur tie patys patiekalai, tas pat maistas, supjaustytas gabaliukais ir saldžiai rūgščiai apipiltas, pakepintas. Čia yra pats blogiausias greitas maistas, „pagardintas“ natrio gliutamatu“, – sako vyras.
Pats niekaip negalėjęs rasti kvalifikuoto virėjo savo restoranui, verslininkas tikina, jog Lietuvoje kinų restoranuose patiekalus ruošia iš Kinijos suvežti darbininkai, statybininkai, žmonės, neturintys nieko bendro su maistu.
Tuo metu V. Vano tėvai, kilę iš Kinijos ir Korėjos, po žemės drebėjimo Taškente atsikraustė į Lietuvą ir čia pritapo. O jis, užaugęs Lietuvoje, prisipažįsta dėl išvaizdos savas nesąs niekur: nors save ir vadina žemaičiu, lietuviai jį laiko kinu, o kinai vadina Vakarų barbaru.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“.
