Ribojimas – 2035-aisiais?

Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto profesorius, Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys Vytautas Nekrošius prognozuoja, kad ne viena jų nuostata atsidurs ir Konstituciniame Teisme (KT).

Nuo rugsėjo įsigaliojusiame Rinkimų kodekse įteisinta, kad meru nebegalės būti renkamas asmuo, kuris jau tris kadencijas iš eilės ėjo šias pareigas. Pasak V.Nekrošiaus, formuluotė gudri, leidžia traktuoti ir taip, ir kitaip. „Bet mano, kaip teisininko, manymu, vienareikšmiškai šiuose rinkimuose galės kandidatuoti visi esami merai, nepriklausomai nuo to, kiek kadencijų jais yra buvę“, – neabejoja VU profesorius ir aiškina, kodėl.

Teisės sistemoje jau kokius 2 tūkst. metų yra bendras principas, kad teisės norma atgal negalioja. Atgal galioti ji gali tik dviem atvejais: jei yra švelnesnė, nei lig tol buvusi, ir jei įstatymas įsakmiai numato, kad jo normos galioja atgal. Šiuo atveju nėra nė vienos iš šių sąlygų. Pirma, aiškiai nepasakyta, kad įstatymo norma galioja atgal, t. y. kad ji galioja merams, kurie šias pareigas jau užėmė tris kadencijas iš eilės. Antros sąlygos irgi nėra, nes ji nėra švelnesnė nei anksčiau, nes lig šiol kadencijos visai nebuvo ribojamos.

Ką tai turi bendra su sąžininga rinkimų kampanija? Parašysime pavadinime vardą ir pavardę ar neparašysime, tas svarbiausias vardas ir pavardė vis tiek bus pirmas sąraše.

„Tuo remiantis, mano giliu įsitikinimu, ši norma galės būti pradėta taikyti tik po to, kai kitų metų kovo mėnesį išrinkti merai išbus tris kadencijas, t. y. dar po dvylikos metų“, – pabrėžia V.Nekrošius.

Draudimų – kuo mažiau

Jis kritikuoja ir draudimą rinkimų kampanijos metu burti politinių partijų ir komitetų koalicijas. Leidžiama į rinkimus kartu eiti kelių partijų ar kelių komitetų bendru sąrašu, tačiau partijų su komitetais – ne. Motyvuota, kad taip siekta išvengti situacijos, kai partijos, o jos visuomenėje nepopuliarios, pristeigtų visokių komitetų, sudarytų su jais koaliciją ir – į rinkimus. Laimėtų komitetas, nors realiai – partija.

V.Nekrošius problemos čia neįžvelgia. Pasak jo, reikia pasitikėti žmonėmis, o rinkimų kampanija tam ir yra, kad jos metu politiniai konkurentai rinkėjams aiškintų, kas yra kas: „Jei matote, kad įsisteigė komitetas, kuris realiai yra partijos padalinys, o joks ne komitetas, tai aiškinkite žmonėms, kas atsitiko. Bet mes einame paprasčiausiu draudimų keliu – viską draudžiame, ir viso gero. Tai, mano supratimu, neteisingas požiūris.“

Teisininko požiūriu, pažeidžiamas ir lygybės principas. Komitetai ir partijos yra lygiaverčiai politinės kovos subjektai, jie rinkimuose turi tokias pačias teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu. Tai kodėl jiems draudžiama sudaryti koalicijas? V.Nekrošiaus manymu, šis draudimas mažiausiai visai nepagrįstas, o jei patektų į KT rankas, keltų ir klausimų dėl jo konstitucingumo.

Jį stebina ir kai kurie kiti nauji draudimai, pavyzdžiui, partijų ar komitetų pavadinimuose naudoti vardus ir pavardes: „Ką tai turi bendra su sąžininga rinkimų kampanija? Parašysime pavadinime vardą ir pavardę ar neparašysime, tas svarbiausias vardas ir pavardė vis tiek bus pirmas sąraše. Tokie draudimai nieko nesprendžia, o teisėje draudimų reikėtų maksimaliai vengti. Kad būtų veiksmingi, jie turėtų būti reti, labai aiškūs ir motyvuoti. Visiems aišku, kodėl kaimo keliu negalima važiuoti 150 km per valandą, nes tai visuomenės interesas, kad jei tu kvailys, neturi kelti pavojaus kitiems protingiems žmonėms. Draudimas pavadinimuose neminėti pavardžių nieko nesprendžia, visiškai nereikalingas ir neefektyvus.“

Rinkimų kodekse yra nemažai neaiškumų, pavyzdžiui, dėl neatlygintinės reklamos. Bet V.Nekrošius siūlo palaukti Vyriausiosios rinkimų komisijos išaiškinimų, kurie tikrai turėtų būti, nes naujame įstatyme šiais klausimais yra labai daug neaiškumų.

Supainiotos funkcijos

Teisininko įsitikinimu, nieko bendra su Konstitucija neturi ir nauja Vietos savivaldos įstatymo nuostata, kad meras pirmininkaus savivaldybės tarybai: „KT pasakė keletą dalykų, iš kurių vienas labai svarbus: mūsų Konstitucija kategoriškai draudžia painioti atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios kompetencijas. Kai suteikiame merui pareigą ir kartu teisę pirmininkauti savivaldybės tarybos posėdžiams, tai neabejotinai savivaldos tarybos funkcijos paėmimas ir atidavimas vykdomosios valdžios atstovui.“

Pasak V.Nekrošiaus, nors aiškinama, kad taip yra Slovėnijoje ar dar kitur, bet gal ten kitokia konstitucija, gal kitoks jos aiškinimas, gal tradiciškai kitaip susiformavę. Pas mus yra taip, kaip yra, – draudžiama painioti vykdomosios ir atstovaujamosios valdžios funkcijas. Tačiau laikomasi požiūrio, kad kažką duosime, kažką uždrausime, ir taip išspręsime problemą, nors, teisininko įsitikinimu, jokios problemos taip neišspręsime.

Pasak jo, nors niekas garsiai nesako, bet tyliai kalbama, kam merams reikalingi kažkokie konkuruojantys asmenys, kurie pradės varžytis dėl valdžios. Bet jie negali varžytis dėl valdžios, nes jų funkcijos atskirtos. Be to, merams nereikėtų bijoti, kad šalia jų pasirodys dar kokia ryški asmenybė, nes tam ir yra politinė konkurencija.

„Sakymas, kad meras, kuris pirmininkauja tarybai, galės normaliai dirbti, yra pasaka tikrąja to žodžio prasme: jei meras neturės daugumos taryboje, jis gali jai pirmininkauti, gali nepirmininkauti, rezultatas bus toks pats – sprendimai nebus priimami, jokio darbo nebus, kol meras nesusitars su dauguma. Normalaus politinio dialogo kelias yra tik per susitarimą su tarybos dauguma, o bandome tai padaryti įstatymų pakeitimais, kad taryba būtų niekam neįdomi; tegu rankutes kilnoja, o viską darys meras“, – mano V.Nekrošius.

Jis pabrėžia, kad esame demokratinė valstybė, kuri funkcionuoja atstovaujamosios demokratijos pagrindu, ir pagrindinė savivaldos institucija yra ne meras, o taryba. Tai turėtume labai aiškiai suprasti ir to link eiti. „Meras yra vykdomoji institucija, kuri vykdo tarybos sprendimus ir atstovauja savivaldybei įvairiose institucijose, renginiuose, ir taškas. Politika, kaip gyvensime, kokius pagrindinius sprendimus darysime, yra tarybos, o ne mero kompetencija,“ – pabrėžia VU profesorius.

Skyrimas kelia juoką

V.Nekrošius pastebi, kad tiesiogiai įstatyme nepasakyta, nutarta patylėti, jog vicemerai negali būti tarybos nariai. „Bet pagal įstatymą, paskyrus vicemerą, meras jam paskiria vykdyti dalį savo funkcijų, pavyzdžiui, vicemeras bus atsakingas už švietimą ir vykdys šias funkcijas, kurias vykdytų meras, jei nebūtų vicemero. Vadinasi, jei meras negali būti tarybos narys, ir vicemeras negali juo būti, čia aišku kaip dukart du keturi“, – aiškina jis.

Įstatymas numato, kad vicemeras yra skiriamas tarybos pritarimu. Tačiau jo skyrimo procedūra tokia, kad, pasak V.Nekrošiaus, už pilvo susiėmus galima juoktis. „Meras kreipiasi į tarybą, siūlo savo kandidatą, jei taryba nepritaria, meras į ją kreipiasi antrą kartą, siūlydamas tą patį ar kitą kandidatą. Bet jei ir vėl nepritaria, tada meras sako: jūs man atsibodote, aš visai su jumis nesitarsiu, skiriu šį asmenį vicemeru. Turi būti arba vienaip, arba kitaip, bet nedarykite nesąmonės. Ką reiškia, kad įstatyme parašyta, jog vicemerai skiriami tarybos pritarimu, bet tai galioja tik du kartus?“

V.Nekrošiaus įsitikinimu, jei įstatyme pasakyta, kad vicemeras skiriamas tarybos pritarimu, tai ir turi būti tarybos pritarimas – kol meras nesusitars su taryba, tol nebus vicemerų. „Bandome problemą išspręsti neišsprendžiamu būdu. Ką reiškia, kad meras, nepaisant, jog taryba du kartus jam pasakys ne, vis tiek paskirs savo pasirinktą vicemerą? Tai užprogramuotas didelis konfliktas, darbas negalės normaliai vykti. Demokratinėse valstybėse politikos pagrindas – susitarimas. Kuo greičiau tai suprasime ir imsime tai įgyvendinti, tuo greičiau pradėsime normaliai gyventi.“

Situacija: V.Nekrošiaus įsitikinimu, rinkimuose kitų metų kovą galės kandidatuoti visi esami merai, nepriklausomai, kiek kadencijų jais yra buvę. Trijų kadencijų riba galės būti pradėta taikyti tik po dvylikos metų. (J. Elinsko/BNS nuotr.)

Teisininko manymu, nauja teisinė nuostata, kad meras ir vicemerai nebus tarybos nariai, neturės jokių neigiamų padarinių. Jiems reikės bendradarbiauti su taryba, jei turės joje daugumą, visi klausimai bus išsprendžiami; jei neturės, kaip dabar, taip ir pagal naują įstatymą darbo iš esmės nebus.

„Mano supratimu, naujas įstatymas merą padarė net stipresnį, o ne silpnesnį, kaip kad daugelis sako, nes jis turi visas vykdomosios valdžios funkcijas, be to, pirmininkauja tarybos posėdžiams, sudaro darbotvarkes. Iš esmės taryba palikta balsuotoja, ir tai man labai nepatinka, nes atstovaujamąją instituciją silpnina, o vienasmenę stiprina. Kas būna, kai stiprinamos vienasmenės institucijos, matome pas mūsų kaimynus. Kuo labiau skatinsime vienasmenių institucijų stiprėjimą, tuo labiau bus pavojus atkeliauti į kokį nors autokratinį valdymo modelį. To labai nenorėčiau“, – pabrėžia V.Nekrošius.

Pavėlinti, bet teigiami

Jo nuomone, kelia abejonių ir kai kurios kitos naujai priimtų rinkimus, politines organizacijas ir savivaldybių veiklą reglamentuojančių įstatymų nuostatos. Pavyzdžiui, nors teisės požiūriu nekliūva, bet, jo manymu, Rinkimų kodekse įteisinta prievolė partijoms ir komitetams surinkti nustatytą skaičių parašų, jei anksčiau toje savivaldybėje nedalyvavo rinkimuose, yra perteklinė. Kad partija galėtų veikti, reikia 2 tūkst. narių, tad kokie dar gali būti parašai prieš rinkimus, jei ir taip partiją palaiko bent pora tūkstančių rinkėjų.

Teisininkas neatmeta tikimybės, kad jau po savivaldos rinkimų bus grįžta ir prie komitetų finansavimo iš valstybės biudžeto klausimo. Pagal naują Politinių organizacijų įstatymą komitetai įgyja praktiškai analogiškas kaip ir partijoms prievoles, tačiau, skirtingai nei partijos, ir toliau negaus dotacijų iš valstybės biudžeto.

V.Nekrošiaus vertinimu, kad yra nelygybė – taip, bet jai yra pagrindo: „Partijos veikia visos Lietuvos mastu, o komitetai – tik atskirų savivaldybių rajonų ribose. Būčiau už tai, kad komitetai galėtų būti finansuojami iš valstybės biudžeto, bet tam turėtų būti priimtas atskiras įstatymas su atskiromis sąlygomis tai daryti. Jei pritaikytume politinių partijų finansavimo reikalavimus, nė vienas komitetas negautų finansavimo, nes vienoje savivaldybėje nė vienas nesurinktų reikalingo finansavimui gauti skaičiaus balsų.“

Bet jei ir vėl nepritaria, tada meras sako: jūs man atsibodote, aš visai su jumis nesitarsiu, skiriu šį asmenį vicemeru.

V.Nekrošiaus manymu, tikrai neigiamas dalykas, galintis sukelti problemų, kad toks svarbus visa apimantis dokumentas, kaip kad Rinkimų kodeksas, priimtas iki rinkimų likus mažiau nei metams. Neaiškumų labai daug – kad ir dėl merų, jau dirbančių tris kadencijas, registravimo, tad gali būti ir teisinių ginčų. „Reikėtų, kad tokie įstatymai būtų priimti likus bent metams ar dvejiems iki rinkimų, tada iki jų būtų galima viską išsiaiškinti, ir niekam nekiltų jokių klausimų. Dabar tokių klausimų bus, ir tai rinkimams negerai“, – pabrėžia teisininkas.

Jis neabejoja, kad po rinkimų bus ir kreipimųsi į KT. Dabar galėtų kreiptis tik Seimas, bet, jo manymu, tikriausiai iki rinkimų tai nebus daroma, nes niekas nenori judinti ir taip sunkiai pasiekto susitarimo, kuris leido padaryti įmanomus rinkimus pagal naują tvarką jau 2023 metų kovą. Konkretūs asmenys su individualiais skundais į KT gali kreiptis tik po to, kai jų teisė pažeidžiama, tad pirma turi atsirasti realus pažeidimas.

Nepaisant trūkumų, V.Nekrošiaus vertinimu, teigiamas dalykas, kad visi rinkimų klausimai sukodifikuoti viename konstituciniame įstatyme. Jį keisti sunku – tam reikia daug daugiau Seimo narių balsų nei priimant paprastą įstatymą. „Vadinasi, galime tikėtis iš esmės stabilios tvarkos artėjantiems visiems kitiems rinkimams“, – pabrėžia V.Nekrošius.

„Keli argumentai, kodėl nesąmonė yra nesąmonė. Pirma, siūloma papildyti Civilinio kodekso antrą knygą, kurios reguliavimas visiškai neatitinka to, kas yra siūloma. Panašūs dalykai turi būti reguliuojami Civilinio kodekso trečiojoje knygoje, kurioje kalbama apie šeimos teisinius santykius, bet juk suprasdami projekto rengėjų siekius, suprantame, kad čia net minčių apie šeimą būti negali“, – asmeninėje feisbuko paskyroje rašo profesorius.

Anot V. Nekrošiaus, „artimo ryšio“ sąvoka taip pat negali būti apibrėžiama teisinėmis kategorijomis, mat, anot jo, asmenų jausmai ir emocijos nėra teisiškai vertinamos.

„Bandymas apibrėžti artimo ryšio kategoriją yra tas pats kas bandymas apibrėžti meilę. Tai iš principo neapibrėžiamos teisinėmis kategorijomis žmonių sielos, jausminės, emocinės būsenos. Todėl pasakymas, kad tai yra asmens santykis, kylantis iš tvaraus ir pasitikėjimu grįsto asmens socialinio ryšio, yra apibrėžimas apie nieką“, – pažymėjo V. Nekrošius.

Profesoriaus teigimu, nelogiška ir tai, kad nėra siūloma keisti Civilinio kodekso trečiosios knygos nuostatų dėl partnerystės.

Pasakymas, kad tai yra asmens santykis, kylantis iš tvaraus ir pasitikėjimu grįsto asmens socialinio ryšio, yra apibrėžimas apie nieką.

„Todėl dar labiau nelogiška tampa šita nesąmonė“, – kritikavo jis.

Taip pat V. Nekrošiui abejonių kelia, kad siūlyme teigiama, jog artimas ryšys teisines pasekmes sukuria tik įstatymų numatytais atvejais.

„O tai čia reikia suprasti, kad visais kitais atvejais įstatymu apibrėžiamas reiškinys nieko nereiškia? O jeigu kils pasekmė, kuri nenumatyta, bet turėtų sukelti teisines pasekmes, tai nieko nereikš, nors kitais atvejais turėtų tas pasekmes sukelti?“, – svarstė profesorius.

Be to, V. Nekrošius siūlyme įžvelgė ir vertinamojo kriterijaus įvedimą.

„Penktojoje dalyje numatyta, kad šeimos narius siejantis artimas ryšys yra artimesnis už artimą. Na, nežinau, kaip čia su nediskriminavimu ir asmenų lygybe, bet pats vertinamojo kriterijaus įvedimas man čia atrodo visai netinkamas“, – rašė V. Nekrošius.

„Tų pastabų būtų galima dar rašyti ir rašyti, bet, tiesą pasakius, atsibodo. Kvailystei, teisuoliškumui ir fanatizmui ribų tikrai nėra“, – pridūrė jis.

ELTA primena, kad šeštadienį Paulius Saudargas kartu su kitais įvairioms frakcijoms atstovaujančiais Seimo nariais įregistravo kodekso papildymo projektą, kuriuo siūloma į Civilinį kodeksą įtraukti „artimo ryšio“ sąvoką. Kodekso straipsnyje „asmens teisės į artimą ryšį pripažinimas“ taip pat siūloma numatyti, kad „artimą ryšį savaime turi šeimos nariai bei artimieji giminaičiai“.

Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys P. Saudargas nelepia, kad siūlymas į Civilinį kodeksą įtraukti „artimo ryšio“ sąvoką yra alternatyva Civilinės sąjungos įstatymo projektui. P. Saudargo teigimu, Civilinio kodekso pataisa yra „pozityvesnė“ vienos lyties asmenų santykius reglamentuojanti iniciatyva, todėl jis ją kartu su opozicijos atstovais ketina pateikti tuo pačiu metu, kai Seimą pasieks Civilinės sąjungos įstatymo projektas.

Praėjusią savaitę valdantieji pristatė Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Valdančiųjų teigimu, šis įstatymo projektas yra kompromisinis variantas, parengtas įsiklausius į nuotaikas visuomenėje.

Notarų savivaldos institucija samdė slaptus pirkėjus ir aiškinosi, kas taip elgiasi, paskui kvietė pasiaiškinti piktnaudžiaujančius, tačiau nelegalūs susitarimai klesti.

Pasak Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto profesoriaus Vytauto Nekrošiaus, „otkatus“ mokančius notarus reikia vyti iš darbo.

„Notaro administracinė ar baudžiamoji atsakomybė - kaip valstybės tarnautojo. Tokiose veiklose galima įžvelgti korupcijos bruožų, todėl reikia sėsti kartu su atitinkamomis valstybės institucijomis, padaryti aiškų planą ir vieną kartą apsivalyti nuo žmonių, kurie savo kolegas kvailiukais laiko ir, pažeisdami kodeksą, kurį patys priėmė, diskredituoja notaro vardą“, - Eltai sakė prof. V. Nekrošius.

Pirma problema, kad proceso dalyviai patenkinti - ir tas, kuris duoda, ir tas, kuris gauna. Antra problema, kad slapto pirkėjo nusiuntimas nieko savaime neįrodo.

Nepriekaištinga notaro reputacija ir atsakomybė akcentuojama dar teisininkų studijų metais, universitete. Tačiau, prof. V. Nekrošiaus žodžiais, daliai notarų koją pakiša labai didelis noras uždirbti papildomą eurą.

„Tokiu atveju mano išvada labai paprasta - tokie žmonės negali būti notarai“, - kategoriškas teisėtyrininkas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso rengėjas bei tobulintojas.

Eltos žiniomis, metų metais veikia ta pati paprasta schema: dalis notarų susitaria su nekilnojamojo turto vystytojais ir brokeriais už tam tikrą procentą (paprastai 10-20 proc. nuo notarinio mokesčio dydžio) vesti klientus atsiskaitantiems už paslaugą „juodais pinigais“.

Pasak „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų koordinatorius Paulius Murausko, neapskaityti mokėjimai grynaisiais už paslaugas nėra teisėta veikla.

„Teisės aktai notarams kelia nepriekaištingos reputacijos ir sąžiningumo reikalavimus. Akivaizdu, kad neapskaityti mokėjimai nėra su jais suderinami“, - sakė „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atstovas.

Lietuvos notarų rūmų prezidentas, Klaipėdos notaras Marius Stračkaitis pabrėžė, kad Lietuvos notarų rūmai ir Notarų garbės teismas negaili pastangų kovoti su vadinamųjų „otkatų“ praktika, kai nekilnojamojo turto agentams notarai sumoka pinigų mainais už klientus nekilnojamojo turto sandoriams tvirtinti.

„Notariato įstatymas ir Notarų etikos kodeksas kelia išskirtinai aukštus reikalavimus notarams, tuo tarpu mokėjimai nekilnojamojo turto agentams gali būti vertinami vienareikšmiškai - tik kaip piktnaudžiavimas“, - Eltai teigė M. Stračkaitis, mokėjimus NT agentams vadindamas visiškai nederamais ir netoleruotinais.

Lietuvos notarų rūmai kelerius metus vykdė slapto pirkėjo programą, kurios metu, M. Stračkaičio žodžiais, išaiškėjo keli atvejai, kai notarai parodė polinkį elgtis nederamai ir tartis su klientais dėl mokesčio už notarines paslaugas sumažinimo ar dalies jo grąžinimo.

Pasak Notarų rūmų prezidento, notaras neturi teisės be teisėto pagrindo nei atleisti asmenis nuo rinkliavos sumokėjimo, nei grąžinti dalies sumokėtos rinkliavos, nes tai traktuotina kaip nesąžininga tarpusavio konkurencija, šiurkštus notaro etikos pažeidimas, sudarantis pagrindą jam taikyti drausminę atsakomybę.

Slapto pirkėjo surinkti duomenys buvo perduoti Notarų rūmų prezidiumui.

„Deja, tam, kad slapto pirkėjo surinkti duomenys galėtų tapti pagrindu drausminei atsakomybei, būtinos Notariato įstatymo pataisos ir platesni įgaliojimai Notarų rūmams tikrinti notarus. Todėl visi įtarimų šešėlin patekę notarai buvo iškviesti individualių griežtų pokalbių ir įspėti, kad būtina laikytis etikos ir drausmės reikalavimų“, - sakė M. Stračkaitis.

Pasak Eltos kalbintų NT agentų ir notarų, pabarimas rezultatų nedavė, dalis notarų toliau nesąžiningai konkuruoja mokėdami „otkatus“, ir tai - vieša paslaptis.

„Pirma problema, kad proceso dalyviai patenkinti - ir tas, kuris duoda, ir tas, kuris gauna. Antra problema, kad slapto pirkėjo nusiuntimas nieko savaime neįrodo. Remiantis tokio asmens parodymu atleidus piktnaudžiaujantį notarą iš pareigų, jį teismas grąžintų atgal. Kita vertus, reikėtų galvoti, žiūrėti, kaip tokioje situacijoje turėti aiškių įrodymų - vaizdo, garso įrašų. Visa tai padaryti nėra paprasta, bet, aišku, įmanoma bendradarbiaujant su atitinkamomis tarnybomis“, - situaciją komentavo VU Teisės fakulteto profesorius V. Nekrošius.

Notarų rūmų prezidentas M. Stračkaitis prašo asmenų, turinčių patikimos informacijos ir liudijimų apie neteisėtus notarų mokėjimus, informuoti Lietuvos notarų rūmus.

Pagal LR notariato įstatymą, notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų.

„Transparency International“ Lietuvos skyrius neturi duomenų, kiek plačiai yra paplitusi vadinamoji notarų „otkatų“ praktika tarp notarų.

„Visų pirma būtina suprasti, ar Lietuvos notarai ir nekilnojamojo turto brokeriai suvokia tai kaip problemą, ydingą įprotį, kurį būtina keisti. Jei taip nėra, pakeisti jų veikimą tampa daug didesniu iššūkiu, nes vien teisėsaugos dėmesys ar bausmės nepadės. Žodžiu, itin svarbu įtraukti į pokalbį notarų ir nekilnojamojo turto brokerių atstovus, suprasti, kokius sprendimus jie jau yra taikę ir kokių dar tikėtųsi“, - situaciją komentavo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atstovas P. Murauskas.

Pasak jo, visų pirma derėtų ieškoti šios praktikos priežasčių ir jas panaikinti, o ne vien kovoti su pasekmėmis.

ELTA primena, kad notarai savo įgaliojimus vykdo nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos ir paklūsta tik įstatymams.