Šilta šių metų žiema gali iškrėsti išdaigų klaipėdiečių sodams ir gėlynams. Prieš pat Kalėdas brinkstančiais pumpurais apsipylė magnolijos, serbentai. Rododendrai, atrodo, tuojau irgi pražys.

O štai miškuose pasirodė pirmieji žibuoklių žiedai. Po mėlynai nuspalvintas miško paklotes braido ne tik Kretingos, bet ir Šiaulių, Ignalinos rajonų gyventojai.

"Ši žiema labai šilta. Stebėdami fenologinius procesus, matome, kad tam tikri dalykai gamtoje yra pasislinkę. Žiema prasideda sausį. O balandį vis dar turime žiemą. Maždaug per dešimtmetį visi šie procesai tapo labai aiškūs ir ryškūs. Baltasis sezonas vietoj gruodžio prasideda sausį", – tikino Klaipėdos universiteto Botanikos sodo direktorė Asta Klimienė.

Jei netinkamu metu žiedai pražysta, veikiausiai jie pavasarį bus labai silpni ar net gali žūti.

Šių metų šilta kalendorinė žiemos pradžia gali turėti pražūtingų pasekmių.

"Augalų pasaulyje žiema skirta poilsiui. Atšalus orams augalai turi ruoštis žiemai, o ne žydėjimui. Atšilus orams augalai vėl prabunda ir pradeda vegetaciją. Jei netinkamu metu žiedai pražysta, veikiausiai jie pavasarį bus labai silpni ar net gali žūti", – tikino specialistė.

Soduose ir daržuose staiga pradėję krauti pumpurus serbentai ir šilauogės gali kitais metais neturėti tinkamo derliaus.

Pajūryje kai kur smulkius žiedelius parodė erikinių šeimos augalai – daugiamečiai, visžaliai krūmeliai, krūmokšniai arba daugiamečiai žoliniai augalai.

(Olesios Ulkinos nuotr.)

"Erikinių šeimos augalai yra šiek tiek atsparesni. Net ir pražydę, jie dar gali visai neblogai žydėti pavasarį. O žibuoklės, ramunės ar kiaulpienės, išsiskleidusios žiemą, pavasarį gali žūti. Viskas priklausys nuo to, ar bus sniego. Jei sausis ir vasaris bus šalti, tačiau be sniego, galime tikėtis liūdnų padarinių. Tokių augalų šaknys tampa silpnos, jie išeikvoja maisto medžiagas", – pasakojo A.Klimienė.

Klaipėdos universiteto Botanikos sode pumpurus krauna ne tik magnolijos. Žydėjimui pasiruošę ir lazdynai.

"Botanikos sode neseniai žiedais nustebino aguonos. Žydinčios žibutės jau ne naujiena, tačiau aguonos tokiu laiku tikrai neturėtų žydėti", – pastebėjo A. Klimienė.

Klaipėdos universiteto Botanikos sode pražydo astrinių šeimos augalas bobramunis, flioksas, medetkos, Bodnantenso putinas.

Augina gamta

Mūsų kraštuose gausiai mėlynuojanti triskiautė žibuoklė – daugiametis žolinis augalas, iš kurio šakniastiebio galima spėti žibuoklės amžių: jis kasmet išleidžia naują šaknų ratą, pagal kuriuos ir skaičiuojami metai.

Triskiaučiai lapeliai turi ilgus kotelius su plaukeliais, kurie padeda ištverti žiemą. Kai žiedai išsiskleidžia, lapai jau būna atlikę savo pareigą – sunyksta, o vietoje jų išauga nauji šviesiai žali lapeliai.

Peržydėjusios žibuoklės užaugina vaisius – vienasėklius riešutėlius, kuriuose yra ataugėlių su aliejaus lašeliais. Tai skruzdėlių gardėsis – jo ragaudamos, skruzdėlės išplatina žibuoklių sėklas, todėl ir mėlynuoja žibuoklių kilimai.

Mėgstamos ir darželiuose

Prigimtinė žibuoklių spalva – mėlyna, kuri gali būti nuo šviesių iki nakties dangaus atspalvių, tačiau pasitaiko baltų, rausvų, net ir margų žiedlapių. Vieni botanikai aiškina, kad spalva priklauso nuo to, kaip gerai apšviestoje vietoje žibuoklės auga, kiti – kad nuo dirvos rūgštingumo.

Kultūrinių veislių žibuoklių spalvinė gama – daug platesnė: jos būna rožinės, tamsiai raudonos, purpurinės, violetinės, žalios, baltos, blyškiai geltonos spalvos. Dėl daugybės išvestų spalvų ir formų šios trapiosios gėlelės domina augintojus. Šios gėlytės gražiai atrodo kartu su snieguolėmis, krokais, scylėmis, žemaūgiais irisais.

Žibuoklės dauginamos sėklomis ir vegetatyviškai. Jei neturite kantrybės sudaiginti sėklų, galite dauginti ir šakniastiebiais. Sodinkite ne saulės atokaitoje (saulėje jos mažiau ir trumpiau žydės), o pusšešėlyje arba lapuočių medžių, krūmų pavėsyje.

Žibuoklės nemėgsta sunkios, molingos žemės – jas reikėtų sodinti į purią, nepiktžolėtą ir drėgną žemę. Žiemai žibuoklių kerelius pamulčiuokite gerai perpuvusiu kompostu arba durpėmis.

Puošni šeima

Gentyje yra apie 6–10 žibuoklių rūšių, kurios paplitusios pasaulyje. Kai kurios žibuoklių rūšys įrašytos į Raudonąją knygą (Vokietijoje, Švedijoje, Rusijoje). Lietuvoje auga tik vienintelė rūšis – triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis).

Yra daug išvestinių rūšių, kurios įvairiose šalyse auginamos kaip dekoratyvinės gėlės. Ypač žibuoklių auginimas yra populiarus Japonijoje. Tekančios saulės šalyje žibuoklių auginimas yra populiarus, nuo XVIII a. vidurio čia išvesta daugybė jų rūšių. Įspūdingiausios žibuoklės – Hepatica nobilis var. japonica veislės, iš kurios išvesta daug įvairių dekoratyvinių pilnavidurių veislių.

Iš centrinės Rumunijos kilusi transilvaninė žibuoklė pasipuošia devynlapiais žiedeliais. Londono dendrariume išvesta nauja jos rūšis London Blue.

Žavinga, bet pavojinga

Liaudies medicinoje vartojama žibuoklių žolė, lapai ir žiedai. Lapai pjaunami tik jauni, be lapkočių, augalams peržydėjus, o žiedai – žydėjimo pradžioje. Tačiau šie augalai, kaip ir dauguma vėdryninių šeimos atstovų, yra nuodingi. Gyvuliai žibuokles net iš šieno atrenka dėl aitraus skonio, kurį suteikia tam tikra medžiaga anemonalis.

Tačiau nemažai jų net neįtaria, kad visai šalia yra šlaitas, tiesiog mėlynuojantis nuo šių pavasarinių gėlių. Žibuoklių jame – labai daug, šiemet tiek dar neteko matyti. Gėlės auga greta garažų, prie siauro takelio, kuriuo galima nusileisti į R.Kalantos gatvę.

Pirmadienį kelių aplinkinių namų gyventojų pasiteiravau, ar jie matė netoliese žydinčias žibuokles. Visi jie gerokai nustebo, sužinoję tokią naujieną.

„Tikrai yra? Nemačiau, nes niekada ten nevaikštau“, - sakė vidutinio amžiaus vyras.

„Mes į tą pusę neiname, nieko nežinome apie žibuokles“, - teigė dvi besišnekučiuojančios moterys.

Vieta, kurioje gausu žibučių, nors ir netoli M.Romerio gatvės daugiabučių, ne pati jaukiausia. Joje nesutikau nei žibuokliaujančių, nei pro šalį praeinančių žmonių. Pastebėjau, kad žibutės auga ne pačiose gražiausiose gamtos vietose – šlaituose, tarp šiukšlių.

Žibuoklių yra šalia šių garažų, kurių kaimynystėje patogiai įsitaisęs snaudė katinas.

Jau visą mėnesį esame pavasaryje. Taip taip, nuo vasario vidurio orai mums šnibžda tik vieną šį pasirinkimą – vadinti tokį gražų metą ne žiema, o pavasariu. Žinoma, pradžia buvo kaip ir visos pradžios – dar be šilumos, be plačių sparnų. Tačiau pavasaris visada pilnas optimizmo ir veržlumo, kiekviena jo diena yra ne naujiena, o reiškinys. Ką galima sudėlioti iš tokių reiškinių? Kas gali sutalpinti visas pavasario dienų žinias, įvykius ir tempą?

Jau kelios dienos regime šilumą, kuri buvo mūsų laukiama, bet mes nežinome, ar ji išliks. Tačiau jos pakako kai kuriems gyvūnams ir augalams apsispręsti. Štai ir ketvirtadienį, šv. Juozapo ir Pempės dieną, mes jau nesižvalgome sugrįžtančių pempių ir žiūrime, ar, prieš mėnesį sugrįžusios, jos nesuka lizdų. Gali būti, kad paukščiai neskubės, nors kas ten žino...

Štai peri ne tik krankliai, bet ir lizduose tupinėja varnos, kovai subruzdo savo kolonijose. Miestuose, kur iki kovo pirmosios nesuskubta išardyti jų lizdų, dabar tą daryti vėlu – draudžia įstatymas. Taigi paukščiai turės laisvę ir būtinai ją realizuos.

Beje, ar perėjimas anksčiau įprasto laiko gali paveikti paukščių įpročius ir biologiją? Taip, tokie pokyčiai galimi, nes Vakarų Europoje ir Britų salose, jausdami žmogaus sukurtų sąlygų svarbą, kai kurie paukščiai pasimetė savo veisimosi terminuose. Čia karveliai keršuliai randami perintys net žiemą, varnėnai jauniklius maitina kovą, o didžiosios antys peri nuo vasario iki spalio. Paklausite, ar nuo to paukščių gali būti daugiau? Ko gero, taip. Ypač kai kurių rūšių.

Tačiau kitoms rūšims ta pati Vakarų Europa, deja, yra naikinimo vieta. Štai ką tik skambinęs gamtininkas pasiguodė, kad beveik 300 hektarų lauke Švenčionių rajone, kur pavasarį giedodavo bent dešimt vieversių, dabar neišgirdo nė vieno. Na, gal dar sugrįš, gal suplazdės vienas kitas. Tačiau čia turėtų perėti bent dvidešimt ar trisdešimt jų porų.

Jei nežinotume, kad visą žiemą pempes, vieversius, strazdus ir kitus mūsų krašto paukščius Vakarų ir Pietų Europos žmonės milijonais šaudo ir valgo, nerastume paaiškinimo, kuri jie pradingsta. Juk mes juos mylime, saugome, jų laukiame.

Švystelėjus saulutei, ėmė plazdėti geltonsparniai drugiai citrinukai, skraidyti dilgėlinukai, spungės. Žibuoklėse ir darželio snieguolėse supasi bitės. Pavasaris žingsniuoja pirmyn. Ir jo gyvybės neužgniauš nei atvėsęs oras, nei sniegelis ar lietus. Taigi likime ir gyvenkime su pavasariu, nes tik jis mus moko teisingų dalykų – optimizmo, darbštumo ir atsakomybės už visus savo veiksmus.

Atšilus orams žibuoklės vis drąsiau kelia galvas. Nuo jų mėlynuojantys pakaunės šlaitai traukia ir vaikų, ir suaugusiųjų žvilgsnius.

“Važiavome pro šalį ir nesusilaikiau nesustojusi”, – pasakojo su vaikais netoli Vaišvydavos žibuokliavusi moteris. Kelias gėleles rankoje laikęs jos mažametis sūnus užsiėmė vyriškais reikalais – žaidė su lėktuvėliu. Tuo metu vyresnė dukra jau buvo spėjusi sudėlioti pavasarinę puokštelę.

Ką veiks su priskintais žiedais? Abu jaunieji žibuokliautojai sutartinai sakė juos padovanosiantys močiutei.

Aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas primena, kad žibuokles skinti galima, tačiau siūlo tai daryti saikingai – jos labai greitai nuvysta, tad pamerktos džiugins dieną ar dvi.

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius įspėja gėlių nerinkti valstybės saugomose teritorijose, nes jos kaip tik ir buvo įsteigtos biologinei įvairovei išsaugoti.

Norint žibuokles ir kitus leidžiamus skinti augalus pardavinėti, būtinas leidimas. Visi fiziniai ir juridiniai asmenys, prekiaujantys laukiniais augalais, prekybos vietoje turi turėti Kauno miesto savivaldybės išduotą leidimą.

Už prekybą laukiniais augalais (ar jų dalimis) pažeidžiant nustatytą tvarką skiriama administracinė bauda nuo 25 iki 100 litų, o pareigūnams – nuo 250 iki 500 litų.

Miške pasirodžiusias pirmąsias žibuokles netruko aptikti jų pardavėjai. Prie požeminės perėjos Vilniaus gatvėje Kaune pirmadienį dviejose vietose buvo prekiaujama šiomis mėlynžiedėmis.

Į pundelius surištos žibuoklės labiausiai traukė moterų akį. „Daugiausiai perka jaunos“, – patvirtino žibuoklėmis prekiavusi moteris. Ji už puokštelę prašė dviejų litų. Iki pietų buvo pardavusi 7 iš 15 turėtų.

„Rinkau netoli namų – prie žydų kapinių, ant šlaito. Sako, kad negalima žibuoklių skinti, bet kad ten jų labai daug“, – patraukė pečiais moteris.

Anot pašnekovės, ne taip lengva rasti jau prasiskleidusių žibuoklių.

„Dėl to, kad šaltos naktys“, – konkurentę papildė netoliese žibuoklėmis prekiavęs pensininkas. Jis puokštelę buvo įkainojęs taip pat dviem litais.

Jis teigė žibuokliavęs Vytėnuose. Pasakojo iki pietų pardavęs 7 puokšteles, dar tiek pat likę.

Aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento atstovė Aušra Žilinskienė sakė, jog žibuoklių skinti įstatymas nedraudžia, tačiau pardavinėti jas galima tik su leidimu.

„Visi fiziniai ir juridiniai asmenys, prekiaujantys laukiniais augalais, prekybos vietoje turi turėti Kauno miesto savivaldybės išduotą leidimą prekiauti nustatytoje vietoje“, – sakė A. Žilinskienė.

Už prekybą laukiniais augalais (ar jų dalimis) pažeidžiant nustatytą tvarką skiriama administracinė bauda nuo 25 iki 100 litų, o pareigūnams – nuo 250 iki 500 litų.