Į kelią – su augintiniu

Nors S. Stelmokas užaugo mieste, jis juokiasi esąs tikras gamtos vaikas. Kita vertus, nieko keisto – juk Kaunas apsuptas žalumos. Tad vaikystėje pašnekovas lakstydavo po Kleboniškio mišką, mėgo stovyklauti.

Meilė gamtai neišblėso ir suaugus, o svarbia priežastimi dažnai žygiuoti į mišką tapo šeimos augintinis – šuo Vudis.

„Vudis mūsų šeimoje gyvena jau trylika metų, tad yra tikras draugas ir bendražygis. Jaunystėje buvo labai padykęs, krėsdavo šunybes, todėl pavadinome jį pagal animacinio filmuko personažą išdykusį geniuką, – pasakoja Saulius. – Anksčiau gyvenome sodyboje, tad Vudis galėdavo prisilakstyti lauke. Kai persikraustėme į daugiabutį, aktyvaus laiko gamtoje sumažėjo. Pamatęs, kad Vudžiui ėmė augti svoris, nusprendžiau su juo važiuoti į miškus, kad šuo galėtų išsilakstyti, o aš – pasigrožėti gamta.“

Iš pradžių Saulius su Vudžiu vykdavo į netoli Kauno esančias gamtos buveines, į Kazlų Rūdos miškus. Tačiau po kelių mėnesių visos lankomos vietos tapo pernelyg pažįstamos. Pamažu Lietuvos gamtos objektų geografija vis plėtėsi, ir S. Stelmokas su augintiniu ėmė keliauti po visą šalį.

Pašnekovui patinka mažiau civilizacijos paliesti gamtos kampeliai, kuriuos nelabai paprasta tyrinėti – reikia brautis per brūzgynus, perlipti nuvirtusius medžius, nepatogiose vietose kirsti upelius. Todėl į savo žygius jis leidžiasi tik dviese su Vudžiu.

Nors pašnekovo gyvenimo draugė Rasa su dukra Vasare taip pat mėgsta gamtą, tokios klajonės joms pernelyg sudėtingos. Tad su šeima Saulius vyksta į civilizuotesnes keliones, aplanko pažintinius takus, parkus.

Atoku: gamtoje Saulių žavi pelkės, apaugusios gailių ir vaivorų krūmais. Žygeivio neišgąsdino net Kaukoline vadinama pelkė Prienų rajone. / S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Netikėtumai atokiose vietose

Gamtoje S. Stelmoką labai traukia nedidelės upės ir upeliai. Tad keliaudamas jis ieško civilizacijos mažiau paliestų upokšnių.

„Viskas prasidėjo nuo Pilvės upelio, tekančio per Kazlų Rūdos miškus. Žemėlapyje pamatęs, kad yra toks upelis, pradėjau ieškoti priėjimo prie jo. Po ilgų klajonių pasisekė rasti prie upelio vedančius takus. Tačiau iš pradžių tiesiog žygiavau per brūzgynus – kas man labiausiai ir patinka, – pasakoja jis. – Savo tikra meile vadinu upę Dubysą, kurios abiem krantais esu išvaikščiojęs nuo Katauskių iki beveik Seredžiaus. Ilgą laiką tai buvo pagrindinė mano vaikščiojimo vieta, nes ši upė ir jos pakrantės – nuostabaus grožio.“

Pasak S. Stelmoko, dabar Dubysos apylinkės jau sutvarkytos ir pritaikytos turistams.

„Džiugu, kad atsiranda vis daugiau vietų, kur žmonės gali aktyviai leisti laiką gamtoje. Kita vertus, man labiau patinka laukinės gamtos buveinės. Čia gali pamatyti gražių dalykų, apie kuriuos nedaug kas žino“, – pastebi keliautojas.

Pavyzdžiui, klajojant po žmonių mažai lankomas vietas, S. Stelmokui pavyko atrasti upelį, kuris žemėlapyje net nepažymėtas, ir įspūdingą krioklį.

„Tai buvo vienas įdomiausių mano atradimų. Šis pavadinimo neturintis upelis teka Šventosios upės pakrantėje. O prieš įtekėdamas į Šventąją jis krinta maždaug iš 1,5 m aukščio ir atrodo labai žavingai. Patogiai prie jo prieiti nėra kaip, tenka brautis brūzgynais. Šį upelį pamatyti gali nebent pro šalį plaukiantys baidarininkai. Tačiau krioklys nuo Šventosios yra nutolęs per kelis metrus, tad, plaukdamas baidare, gali jį nebent išgirsti“, – atskleidžia pašnekovas.

Griuvėsiai: S. Stelmokas žygiuose aplanko ir įvairių statinių griuvėsius, kuriuos pamažu pasiima gamta. Labiausiai jam įsiminė buvusių sovietinių raketų bazių liekanos. / S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Kaukolinė pelkė neišgąsdino

S. Stelmokui taip pat patinka kelionės į pelkes, į kurias pašnekovas išsiruošia rudens pradžioje. Prieš kelerius metus pirmą kartą pabandęs eiti pelke, jis susižavėjo šių gamtos darinių grožiu.

„Pirmoji pelkė, į kurią susiruošiau, buvo Kaukolinė pelkė Prienų rajone. Ji taip vadinama, nes pelkės vaizdas iš viršaus primena kaukolę. Kitados šioje vietoje buvo vienas didelis ežeras, tačiau jis užako ir liko trys mažesni ežeriukai, kurie išsidėstę taip, kad šiek tiek primena kaukolės formą. Vienas bičiulis ją pavadino Klyksmu, nes pelkė jam priminė Weso Craveno filmo herojų, vaikščiojusį su balta kauke, – pasakoja Saulius. – Nors ši pelkė vadinama Kaukoline, ji manęs visai neišgąsdino. Atvirkščiai – pamatęs ją, tiesiog susirgau pelkėmis ir ėmiau jų lankyti vis daugiau. Kaukolinė pelkė man yra viena gražiausių, kurias teko aplankyti. Sužavėjo ežeriukai ir jų pakraščiuose augantys berželiai, kurie rudenį pasidabina geltonomis kasomis. Vaizdas tiesiog fantastiškas.“

Laikausi tokio buvimo gamtoje principo: turi ateiti ne kaip galingos žmonių civilizacijos atstovas, o sugrįžti kaip gamtos dalis.

Saulius pasakoja labai ruošęsis kelionei į pirmąją pelkę. Pašnekovas pripažįsta, kad buvo baisoka, nes teko girdėti pasakojimų, jog ten galima rimtai įklimpti. Vis dėlto pelkė pasirodė nesanti tokia jau pavojinga ir sužavėjo keliautoją grožiu.

„Nepažįstu nė vieno žygeivio, kuris būtų paskendęs pelkėje, – juokiasi jis. – Iš tikrųjų keliaujant į pelkę ypatingo pasiruošimo nė nereikia. Pirmą kartą pasiėmiau vaikščiojimo lazdas, kurių paprastai nenaudoju, kad eidamas galėčiau pasitikrinti, ar klimpsta. Tačiau to neprireikė. Jei labai norisi patikrinti pelkės klampumą, galima naudoti paprasčiausią pagalį, kurį nesunkiai rasite miške. Svarbiausia turėti neperšlampamą avalynę – tinka botai ar tiesiog geri odiniai batai. Einant reikia žiūrėti, kur dedi koją, ir per ilgai nestovėti vienoje vietoje. Jei nejudėsi, gali pradėti palengva grimzti.“

Pasak pašnekovo, žengiant per lengvai liūliuojančias pelkės samanas ir kiminus, apima nuostabus jausmas. Didysis pelkės grožis atsiveria priėjus pelkinius ežeriukus, kuriuos supa pušelės, gailių ir vaivorų krūmai, spanguolių kilimai.

Upėmis: S. Stelmokui patinka žygiuoti upių pakrantėmis. Į tokius žygius jis išsiruošia rudenį ir pavasarį, nes vasarą paupiai pernelyg užžėlę. / S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Griuvėsių pėdsakais

Pasak pašnekovo, žygiai jam yra tikra meditacija. Išėjęs į mišką, jis visus darbo ir buities rūpesčius kuriam laikui pamiršta.

„Miške lieka tik paprasti rūpesčiai – kur pasukti, kaip įveikti kliūtį, kur įsitaisyti pietums. Mėgaujuosi buvimu čia ir dabar, o visi kiti gyvenimo reikalai laukia, kol grįšiu iš miško, – atskleidžia Saulius. – Į mišką einu ne kaip svečias, o tarsi grįžtu į antrus namus. Laikausi tokio buvimo gamtoje principo: turi ateiti ne kaip galingos žmonių civilizacijos atstovas, o sugrįžti kaip gamtos dalis.“

Nors svarbiausias S. Stelmoko žygių tikslas yra pati gamta, jis išvykų metu kartais aplanko ir įvairių statinių griuvėsius.

„Visada gražu pamatyti apleistus vandens malūnus ir pasiklausyti, kaip pro juos čiurlena vanduo. Vandens malūnų mūsų šalyje buvo pristatyta gana daug, tad tokių griuvėsių yra nemažai. Neseniai buvome prie Siesarties upės Ukmergės rajone, tad tokius malūnus matėme net du, – atskleidžia jis. – Vaikščiodamas palei Dubysą dažnai randu apleistų sodybų ar jų likučių – trobesių pamatų, išlikusių darželių su gėlėmis. Išvydęs tokį statinį supranti, kad čia kažkada buvo sodyba, gyveno žmonės, tačiau dabar visą tai pasiima gamta. Įdomu aplankyti ir apleistas sovietines raketų bazes, kurios taip pat pamažu virsta gamtos dalimi. Ant bazių plytinių pastatų ir gelžbetoninių konstrukcijų šiandien auga žolės, krūmai, medžiai. Lietuvoje yra kelios tokios bazės, aš esu aplankęs Gulbiniškių raketų bazę netoli Jonavos ir Kopūstėlių bazę netoli Ukmergės. Tai išties dėmesio verti objektai, leidžiantys prisiliesti prie istorijos.“

S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Akistata su vilku

Žygiuojant po mažiau žmonių lankomas gamtos buveines, kartais Saulius su Vudžiu sutinka ir miško gyventojų. Dažniausiai keliautojai mato stirnų, zuikių.

„Pavasarį, einant palei Dubysą, vienas zuikis mums vos ne iš po kojų iššoko ir nuskuodė tolyn. Ėjome per pievą, o jis ten, matyt, buvo įmigęs ir išsigando mūsų, – prisimena Saulius. – Vienu iš įdomiausių susidūrimų tapo akistata su vilku Kauno marių regioniniame parke. Mums su šunimi bevaikščiojant po parką, vilkas išlindo iš vienos raguvos, mus pamatęs sustojo, kokias 10 sekundžių stebėjo, o paskui apsisuko ir nuėjo. Stovėti miške ir žiūrėti vilkui į akis buvo išties įdomi patirtis, juk tai vienas protingiausių ir didžiausių mūsų miškų plėšrūnų.“

Kartais Sauliui pavyksta vieną kitą gražuolį miško gyventoją užfiksuoti fotoaparatu. Tačiau tai nėra dažnai pašnekovo praktikuojama veikla.

„Gyvūnus fotografuoti man sudėtinga, nes, norint tai daryti, neužtenka vien vaikščioti po gamtą. Tada jau reikia tupėti pasislėpus vienoje vietoje ir laukti. Be to, gamtoje aš vaikštau su šunimi, kuris yra plėšrūnas. Tad mus pajutę gyvūnai iškart bėga tolyn. Stirną pavyksta nufotografuoti tik tada, kai ji dar nebūna mūsų pastebėjusi arba jos nebūna pastebėjęs Vudis, – pasakoja pašnekovas. – Deja, įdomiausi momentai dažniausiai lieka neužfiksuoti fotoaparatu. Žygio metu mąstai, kaip kirsti upelį ar pereiti brūzgynus, o apie nuotraukas pagalvoji tik vėliau.“

Pasak Sauliaus, vienas įspūdingiausių su gyvąja gamta susijusių nutikimų prieš kelerius metus įvyko Siesarties ir Šventosios upių santakoje.

„Tą rudenį teko stebėti neršti atplaukusias lašišas. Jas išvydome visiškai netikėtai, tiesiog vaikščiojome ir grožėjomės gamta, kai staiga pamatėme, kad seklumoje kažkas juda. Priėję išvydome, kad neršia kelios didžiulės – apie 140 cm ilgio – lašišos. Vaizdas buvo išties įspūdingas, lašišas sustoję stebėjome apie pusvalandį, – atskleidžia jis. – Vėlesniais metais specialiai važiuodavau į šią vietą, dairydavausi, bet nieko panašaus nemačiau.“

S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Iššūkiai miške

Pašnekovo teigimu, Lietuvos gamta nėra labai atšiauri ar pavojinga, tad žygiai po ją nebūna itin ekstremalūs. Tačiau jų metu vis tiek pasitaiko įvairių patirčių ir iššūkių. Kartą teko susidurti su piktu kiauninių šeimos žvėreliu.

„Nesu tikras, ar tai buvo šeškas, ar kiaunė. Užklupome gyvūnėlį netikėtai, pievoje palipę ant paaukštėjimo, kur jis buvo įsitaisęs. Užuot bėgęs, žvėrelis nusprendė stoti į kovą su šunimi. Pasirodo, tokiose situacijose kiaunės juda ant dviejų galinių letenų. Pirmą kartą gamtoje sutikau kiaunę ir pirmą kartą mačiau ją stovinčią ant dviejų kojų. Susiklostė tokia situacija: urzgiantis šuo, o prieš jį – agresyviai nusiteikusi kiaunė. Man stengiantis patraukti šunį, kiaunė bandė pulti ir mane. Nors vaizdas buvo truputėlį komiškas, reikia nepamiršti, kokie aštrūs šio žvėrelio nagai ir dantys. Susidūrimas truko vos keliolika sekundžių. Kai nutempiau šunį šalin, kiaunė nubėgo į krūmus. Situacija abiem pusėms pasibaigė laimingai, bet adrenalino netrūko“, – juokiasi jis.

Iššūkių žygeiviams kilo ir lankant Kopūstėlių raketų bazę. Grįžtant atgal, kelią pastojo nemenkai patvinusi upė Žirnaja, tad teko ieškoti būdų persikelti per ją.

„Radome per upę nuvirtusį šakotą medį. Jis buvo gana tvirtas, kad mus išlaikytų, bet ne itin storas, kad būtų patogu pereiti, o dar reikėjo perlipti šakas. Man juo pereiti nebuvo sudėtinga, tačiau pervesti šunį – jau  sudėtingiau. Labai nesinorėjo, kad jis žiemą įkristų į ledinį vandenį, – pasakoja Saulius. – Visaip stengiausi Vudį laikyti, kad nenukristų. Tąkart tikrai buvo labai neramu dėl draugo. Tačiau jis medžiu perėjo lengvai, kaip katinas, – matyt, ne be reikalo gyvena kartu su murkliu.“

S. Stelmokui įsiminė pasivaikščiojimas Pilvės upės pakrantėmis. Sugrįžti atgal keliautojas sumanė ne miško takais, o pakrančių pievomis. Pakeliui jis atsirėmė į labai tankų krūmynų ruožą.

„Ten – šernų karalija, tad krūmynai buvo pilni šernų takų. Vudis šiais takais sėkmingai judėjo pirmyn. Deja, aš esu kitokių gabaritų nei šernai ar šuo – kojos lengvai judėjo per šernų išmintą purvynę, tačiau viršutinei kūno daliai teko brautis per brūzgynus. Ruožą įveikiau iki kraujo subraižytomis rankomis. Po šio žygio įsigijau pirštines su apsaugais, kurias neretai užsimaunu net karštomis dienomis“, – paaiškina jis.

Gana ekstremalus buvo ir vienas pirmųjų Sauliaus žygių, kurį jis suplanavo dar žiemą, o žygiavo vasarą.

„Pusmetį tyrinėjau žemėlapius ieškodamas takų eiti Dubysos pakrantėmis. Dabar suprantu, kad tada dar trūko patirties. Žygio pradžioje atsirėmiau į žalią krūmų ir dilgėlių sieną, tad pasirinkau bristi upe. Prieš srovę bridau maždaug kilometrą. Vandens – iki juosmens, o kai kur – ir iki krūtinės. Viena ranka teko šunį už petnešų laikyti vandens paviršiuje ir plukdyti jį, nes pačiam prieš srovę plaukti jam būtų buvę pernelyg sudėtinga“, – pasakoja žygeivis.

Į mišką – visus metus

Ruošdamasis žygiui S. Stelmokas pasirenka tam tikrą teritoriją, kurią tyrinės. Jei ši vieta pasirodo įdomi, pašnekovas kitą kartą ten vyksta ir vėl, pasirinkdamas kiek kitokį maršrutą.

„Klaidžiodamas po mišką dažniausiai vis tiek ką nors įdomaus pamatai – ar seną ąžuolą, ar gražų upelį. Tiek ir užtenka, kad pasijaustum maloniai, – sako jis. – Žinoma, kartais būna ir tokių žygių, kurių metu nieko ypač gražaus neišvysti. Tačiau dažniausiai gamtos grožio nė toli ieškoti nereikia. Prieš kelias dienas netoli Kauno radau miškelį, kurio dar nesu išvaikščiojęs. Visai netyčia ten stabtelėjau ir išvydau didžiulius šimtamečius ąžuolus, prie kurių buvo informacinė lentelė, skelbianti, kad čia – kertinė miško buveinė. Vadinasi, ši vieta išties verta dėmesio.“

Į gamtą pašnekovas keliauja visais metų laikais, bet kokiu oru. Jei S. Stelmokas turi laisvą dieną, kurią gali skirti žygiui, šį laiką, nesirinkdamas oro sąlygų, tikslingai išnaudoja.

„Kiekvienu metų laiku gamta būna skirtinga ir turi savo žavesio ir savų iššūkių. Žiemos metu žygiuoti man mažiausiai patinka, ypač kai būna daug sniego. Iš pradžių sniegas džiugina, tačiau vėliau užsinori daugiau spalvų. Maloniausias laikas pasivaikščioti gamtoje yra pavasaris ir ruduo. Pavasaris man patinka savo bundančia žaluma. Be to, šiuo metų laiku miškas dar nebūna toks užžėlęs, tad paprasčiau juo eiti. Žygius į tam tikras vietoves dažnai planuoju pagal metų laiką, nes žinau, kad, pavyzdžiui, paupiai vasarą bus pernelyg užžėlę ir praeiti neįmanoma, – paaiškina jis. – Na, o ruduo žavi auksiniais lapais ir pelkių grožiu.“

S. Stel­mo­ko asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – pagarba gamtai

Savo kelionėmis ir nuotykiais S. Stelmokas dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje klajunas.lt. Pašnekovas juokiasi, kad šiuo socialiniu tinklu prieš šešerius metus pradėjo naudotis atsitiktinai – paprašius dukrai. Vis dėlto, susikūrus paskyrą, Sauliui patiko dalytis savo kelionių akimirkomis ir burti žygeivių bendruomenę.

„Klajūnas LT iš pradžių buvo tik mano pseudonimas „Instagram“ paskyroje. Šiandien tai jau komandos vardas. Anksčiau šunį veždavau į miškus pasivaikščioti, o šiandien einame į žygius kaip tikra komanda. Per ilgus metus, praleistus kartu, puikiai išmokome vienas kitą suprasti ir pajusti iš pusės žodžio, judesio, žvilgsnio. Džiaugiuosi turėdamas geriausią bendražygį pasaulyje ir didžiuojuosi būdamas jo komandos dalimi“, – šypsosi pašnekovas.

Keliautojas atkreipia dėmesį, kad Kaunas yra įsikūręs labai gražioje ir žalioje teritorijoje. Tad, nenorint keliauti toli, daugybę puikių gamtos buveinių galima atrasti ir savo mieste ar šalia jo.

„Kauno marių regioninis parkas yra nuostabaus grožio ir turi patogiai parengtas trasas, kuriomis galima pasivaikščioti. Aišku, norint eiti kai kuriomis parko vietomis, prireiks pastangų, nes teks lipti skardžiu, atodangomis. Tačiau atsiveriantys vaizdai yra tiesiog fantastiški. Šiame parke taip pat yra storiausia Lietuvoje pušis, iki kurios praktiškai galima privažiuoti automobiliu. Pakeliui galima sustoti prie labai gražaus Paežerojų ežero. Pelkių gerbėjams patiks ir šio ežero pelkėti krantai. Kauną taip pat supa Jonavos ir Kazlų Rūdos miškų masyvai, tad, norint žygiuoti mišku, kauniečiams tikrai yra iš ko rinktis, – akcentuoja jis. – Labai svarbu nepabijoti pasukti iš pagrindinio tako. Tada galima atrasti niekur nepažymėtų įdomių objektų ar gražių reginių. Net Kauno marių pakrantėse tokių yra, bet neišduosiu, kur ir kokių, – paieškokite patys, nes tai ir yra smagiausia tyrinėjant.“

Keliaudamas į gamtą S. Stelmokas laikosi principo: ką atsinešei, tą ir išsinešk. Šios taisyklės nepamiršti jis ragina ir kitus.

„Liūdna atvykus į gražią stovyklavietę išvysti šiukšlių krūvas. Galbūt dėl to man taip ir patinka laukinės gamtos teritorijos. Jos sunkiau prieinamos, tad šiukšlių paliekantys žmonės ten tiesiog nesilanko“, – pastebi pašnekovas.

Automobilių aikštelę prie „Švyturio“ arenos nuo ryto okupavo automobiliai, kurių savininkai prekiauja iš bagažinės. Tokie turgūs uostamiestyje visą vasarą vyks kas antrą savaitgalį.

Vieniems tai puikiausia proga patuštint perkimštas spintas, kitiems – atsikratyti dešimtmečiais kaupiamų senienų, tretiems – savotiškas verslas užsidirbti parduodant užsienyje prisirinktus nebereikalingus bei kolekcinius daiktus.

Didžioji dauguma prekių tokiame turgelyje – drabužiai ir avalynė vaikams. Jų kainos nedidelės – nuo kelių eurų iki tiesiog dovanai atiduodamų.

Daug prekeivių parduoda senus indus, stalo bei darbo įrankius, atgyvenusią buitinę techniką, kuri visai neseniai iš atgyvenusios tapo antikvarine.

Melomanai čia randa sau mėgiamų įrašų vinilinių bei kompaktinių plokštelių krūvose. Karo ir pokario senienų ieškantys žmonės randa karinės amunicijos detalių bei taikaus meto ženkliukų.

Šįkart, kol moterys vaikštinėjo po bagažinių turgų ir sodinukų mugę, kuri buvo gretimoje arenos aikštelėje, vyrai apžiūrinėjo senas mašinas. Jų džiaugsmui šeštadienį prie „Švyturio“ arenos savo automobilius atvairavo senovinių automobilių asociacijos „Seni kibirai“ nariai.

Aikštelės gale prieš pietus rinkosi motociklininkai. Pasišnekučiavę jie pajudėjo miesto gatvėmis, traukdami į save mugių lankytojų dėmesį.

Žygiai tapo kasdienybe

Mėgstamiausia aktyvios moters laisvalaikio veikla – ilgi žygiai ir trumpesni pasivaikščiojimai gamtoje. Išėjusi į šalia namų esančią Šimonių girią, V. Jakubėnienė kartais nė nepajunta, kaip nužygiuoja dešimt ir daugiau kilometrų. Pasak jos, judėjimas gamtoje yra nuostabus geros nuotaikos, puikios savijautos ir stipraus imuniteto šaltinis.

Išsiruošusi į žygį moteris taip pat neretai įamžina kvapą gniaužiančių gamtos vaizdų. Ypač jei iškeliauja anksti ryte. Šis paros laikas – tiesiog stebuklingas, nes leidžia tapti dar tik bundančio miško dalimi. „Į žygius su kuprinėmis, laužu ir ant jo keptais lašiniais tėtis mane vesdavosi nuo pat vaikystės. Tad tikriausiai dar tada mano galvoje užsifiksavo, kad tai labai smagus dalykas. Aktyvaus gyvenimo būdo neapleidau ir mokyklos laikais, o studijų metais prasidėjo pirmieji ilgi žygiai su nakvynėmis ir giliais miškais. Taip šio hobio ir nebepaleidau“, – pasakoja V. Jakubėnienė.

Gyvendama Kaune pašnekovė pėsčiomis apeidavo kone visą miestą, o pajutusi didesnį gamtos poreikį, keliaudavo į netoli esančius Kazlų Rūdos miškus, Labanoro girią ar Dzūkiją. „Kaunas man labai patinka savo žaluma ir nuostabiais gamtos objektais. Tad labai dažnai lankydavausi Panemunės šile, Kleboniškio miške, Kauno marių regioniniame parke, apeidavau Nemuno ir Nevėžio santaką. Studijų metais daugiausia visur vaikščiodavau pėstute. Namus ir Senamiestį skyrė 7 km, tad juos smagiai nukulniuodavau per Ąžuolyną ir Laisvės alėją – prisimena Viktorija. – Prieš porą metų su vyru apsigyvenome Šimonių girios pakraštyje, vienkiemyje, 15 km nutolusiame nuo Anykščių. Gamta čia tiesiog nuostabi, tad džiaugėmės atrastais žygių takais.“

Atsipalaidavimas: žygių metu V. Jakubėnienei patinka fiksuoti gamtos grožį. Anot jos, tai veikia kaip pati geriausia meditacija. / V. Jakubėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Moteris pasakoja į gamtą žygiuojanti kone kasdien. Laisvadieniais neretai susiruošia į ilgus, visos dienos žygius. Kai trūksta laiko, bent jau vakare netoliese esančioje girioje nukulniuoja kelis kilometrus. „Dirbu sėdimą darbą, tad dienos pabaigoje dažniausiai jau svajoju apie pasivaikščiojimą gamtoje. Labai džiaugiuosi gyvendama girios pašonėje – neturint daug laiko, visada galima trumpai pasivaikščioti bent šalia namų. Tačiau, vos tik turime galimybę, su vyru stengiamės atrasti dar nežinomų takų. Važiuojame į regioninius parkus, ežerais garsėjantį Molėtų kraštą, apleistų dvarų gausias Rokiškio apylinkes. Kiekvieną kartą susidėliojame vis kitokį maršrutą, surandame įdomių lankytinų objektų“, – pasakoja V. Jakubėnienė.

Svarbiausia – klausyti širdies

Žygiuose Viktoriją dažnai lydi vyras Julius. Netgi pirmuoju poros pasimatymu tapo 17 km žygis pusnynais Šimonių girioje. Jakubėnai gamtoje ir susituokė, atšventė vestuves. Šventė įvyko trobelėje viduryje miško su tik gamtos teikiamais patogumais. „Daugelis skeptiškai žiūrėjo į mūsų idėją, tačiau vėliau neliko nė vieno abejingo miškui. Visi svečiai pripažino, kad svarbiausia elgtis taip, kaip nori širdis“, – šypsosi moteris.

Jei į kelią mylimasis leistis negali, pašnekovė žygiuoja viena. Daug laiko gamtoje vienumoje V. Jakubėnienė leisdavo per karantinus, dar gyvendama Kaune. „Susidėdavau reikalingus daiktus, pasiimdavau maisto, susirasdavau įdomų maršrutą ir išvažiuodavau į mišką. Namo grįždavau tik vakare, iki soties pasigrožėjusi gamta. Žinoma, mamai tokia mano veikla nelabai patikdavo, – sako ji. – Ypač mėgstu žygiuoti viena tada, kai esu blogos nuotaikos, jaučiu įtampą, stresą. Laikas gamtoje veikia kaip terapija ir leidžia pasijausti geriau. Vienu metu buvau užsikrėtusi ilgais žygiais, tad per dieną nueidavau net 20–25 km. Vėliau supratau, kad tikrai nebūtina tiek nužygiuoti, jog laikas gamtoje būtų vertingas.“

Ekstremalūs potyriai – įsimintiniausi

V. Jakubėnienė su malonumu prisimena visas savo išvykas į gamtą. Vis dėlto, pasak pašnekovės, labiausiai jai įsimena ekstremalūs žygiai, kuriuose viskas vyksta ne pagal planą.

Laikas gamtoje veikia kaip terapija ir leidžia pasijausti geriau.

„Įsimintiniausias žygis įvyko žiemą. Pūtė labai stiprus vėjas, naktį temperatūra siekė apie –10 °C, o gal net –15 °C. Eidami nuklydome į šoną ir vietoje suplanuotų 20 km nuėjome beveik 30 km. Ėjome per sniegą, ledą, pelkynus. Buvo taip šalta, kad net vanduo gertuvėse užšalo ir pavirto į šerbetą. Kadangi pasiklydome, į stovyklavietę sugrįžome ne dvyliktą valandą nakties, kaip planavome, bet antrą, o gal net pusę trijų. Tačiau niekas neberūpėjo, norėjosi tik atsigulti, sušilti ir užmigti. To įspūdžio niekada nepamiršiu, – atskleidė pašnekovė. – Taip pat teko trečią valandą nakties leistis iš Aukštųjų Tatrų, merkiant ne šiaip lietučiui o stipriam dušui. Nepadėjo nė speciali apranga, buvome šlapi iki paskutinio siūlelio. Laimei, avėjome kokybiškus batus, tad bent pėdos liko sausos. Nusileidome sušalę, pavargę, bet linksmai nusiteikę – bent jau tol, kol radome lietaus apsemtas palapines kempinge.“

Viena įsimintiniausių kelionių Viktorijai tapo išvyka plaukiant baidarėmis nuo Palūšės į Kauną. Į šią kelionę ji leidosi kartu su tėčiu. „Nemažu iššūkiu tapo irklavimas Lūšių, Šakarvos ir Žeimenio ežerais. Juose darbą palengvinančios srovės nėra, tad teko paklaidžioti, kol radome Žeimenos upės ištakas. Buvo tiesiog nepakartojama perplaukti upę nuo pačių ištakų iki kol ji įteka į Nerį. Žeimena yra pati vingiuočiausia upė, kokia man teko plaukti, jos ilgis – net 79,6 km. Tad kelionė paliko nepakartojamų prisiminimų, – pasakoja pašnekovė. – Ypač įsiminė užklupęs lietus – mūsų lietpalčiai įdėti kažkur toli tarp daiktų bagažo skyreliuose, o mes – viduryje Labanoro girios, tad išlipti nėra kur. Tokiomis akimirkomis susitaikai su viskuo ir gėriesi lietumi, giria, upe, neišlipamais krantais ir skardžiais. Kelionė truko keturias paras. Už Jonavos, nepasiekę Kauno, ją baigėme, nes paskutinę naktį mūsų palapinę miegant permerkė lietus. Tad viduryje nakties nubėgome į šalia buvusios negyvenamos trobelės pastogę. Rytas buvo gražus ir giedras, o šalia miegojo susirangęs kačiukas – kaip geras ženklas, kad viskas praeina.“

Pasak V. Jakubėnienės, žygiai, kuriuose sušąli, sulyji, pasiklysti, ir būna  patys įsimintiniausi ir smagiausi. „Įdomiausia tai, kad nė po vieno tokio žygio nesu susirgusi. Matyt, laimės hormonai išties stiprina imunitetą“, – svarsto ji.

Patirčių kolekcija

Savo žygių akimirkomis V. Jakubėnienė dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Kilometrų kolekcija“. Pašnekovės teigimu, žygiuodama ji kolekcionuoja ne tik kilometrus, bet ir pačias geriausias patirtis ir emocijas. Be to, pašnekovei patinka ne tik žygiuoti, bet ir važiuoti dviračiu ar riedučiais, plaukti baidarėmis. Tokiose kelionėse visada laukia kas nors netikėto.

„Žygių ir kelionių metu mėgstu fiksuoti gamtos vaizdus, tad džiaugiuosi nemaža nuostabių fotografijų kolekcija. Gamta yra graži visais metų laikais, o šio grožio fiksavimas veikia kaip pati geriausia meditacija, – sako pašnekovė. – Žygiuodamas išmoksti ne vieną svarbią pamoką, o vertingiausių patirčių dovanoja žygiai, kuriuose ne viskas klostosi sklandžiai. Pavyzdžiui, visai neseniai su vyru nusižiūrėjome vieną ežerą ir nusprendėme jį apeiti. Pradėję žygį, supratome, kad einame visiška pelke. Pažiūrėję į satelitinį mūsų pasirinktos vietovės vaizdą pamatėme, kad šio ežero ištakos tiesiog išraizgytos upeliais. Tačiau vis tiek įvykdėme savo planą ir patyrėme ne vieną smagų nuotykį. Tokie žygiai išmoko būti kantriam, prisitaikyti. Tada nebeatrodo baisus nei sniegas, nei vėjas, nei lietus, nei kitose gyvenimo srityse kylantys iššūkiai.“

Gyvenimas girios pakraštyje

Viktorijos ir jos vyro naujieji namai – Šimonių girios pakraštyje, 15 km už Anykščių. Vienkiemį iš skirtingų pusių supa laukai, upelis ir miškai.

Namai: gamtą mylinti V. Jakubėnienė neseniai apsigyveno Šimonių girios pakraštyje. Miškas čia – visiškai laukinis, tad pro namų langus galima stebėti girios gyventojus. / V. Jakubėnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Gamta čia visiškai laukinė, tad išėję pasivaikščioti kone kaskart sutinkame elnių ar briedžių, arba bent jau randame jų pėdsakų. Per langą dažnai matome, kaip netoliese ateina pasiganyti elniai. Lauko gale esame jiems sukrovę šieno kupetą, tad rytais pusryčiaudami išjungiame šviesą ir pro langą stebime gražiuosius svečius. Galbūt todėl ir neturime televizoriaus – kam jo reikia, kai pro langą matyti kur kas įdomesnių dalykų? – juokiasi moteris. – Mus supanti gamta žavi visais metų laikais. Šiltuoju sezonu rytais pažadina garsus paukščių klegėjimas. Kas gali būti romantiškiau? Žinoma, pavasarį puikiai girdisi ir visi kiti miško garsai – besiporuojančių elnių baubimas, lapių lojimas, kitaip sakant, atbunda visa, kas gyva. Jei pavasarį, kylant saulei, išeini į žygį, pamatai patį gražiausią saulėtekį ir rūką, spinduliuojantį magišką energiją.“

Žiemą, iškritus sniegui, išėjusi į kiemą V. Jakubėnienė pamato daugybę laukinių gyvūnų paliktų pėdsakų. Pasak pašnekovės, tyliai sėlindamas ir jais sekdamas, gali vos ne akis į akį sutikti ir pačius pėdsakų savininkus.

„Gyvendami šalia gamtos, išmokome pastebėti mažus, kitiems galbūt nepastebimus dalykus. Išėję pasivaikščioti aptinkame elnių miego vietas, nes jos būna išgulėtos, pastebime nuskabytus krūmelius – vadinasi, jie čia pietavo. Tai išties stebuklinga, – šypsosi ji. – Netoli namų teko aptikti ir vilko pėdsakus. Tada vienu metu aplankė ir džiaugsmas, ir nuostaba, ir lengvas išgąstis.“

Į kelią – bet kokiu oru

Dar viena V. Jakubėnienės aistra – kalnai. Tad ne vieną vasarą atostogauti žygeivė išsiruošdavo į kalnuotų vietovių turinčias užsienio valstybes. Praėjusi vasara buvo pirmoji per ilgą laiką, kai pašnekovė pasiliko Lietuvoje. Bet atostogas ji vis vien praleido turiningai – su vyru išmaišė visą Žemaitiją. Pasak pašnekovės, gimtinėje yra išties gausu nuostabių gamtos buveinių, kurias verta aplankyti ne tik vasarą, bet ir žiemą. Žiemą žygiai dažnai būna įsimintinesni dėl gražių peizažų ir ekstremalesnių sąlygų. Tačiau neretai žmonės nesiryžta žygiuoti šaltuoju metų periodu, nes baiminasi šalčio ir galimų iššūkių. Moters įsitikinimu, blogo oro nėra – gali būti tik netinkama apranga. Tad išties verta pasirūpinti svarbiausiais žygio atributais ir leistis į kelią.

Atsipalaidavimas: žygių metu V. Jakubėnienei patinka fiksuoti gamtos grožį. Anot jos, tai veikia kaip pati geriausia meditacija. / V. Jakubėnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Visa ko pagrindas yra geri žygio batai. Įsigijus kokybiškus, juos galima nešioti visais metų laikais. Taip pat žiemą svarbu pasirinkti tinkamus drabužius. Patarčiau nesirengti pernelyg storo drabužių sluoksnio, nes jis trukdys judėti, bus nepatogu. Idealu – trys kokybiškų, šiltų ir drėgmę garinančių drabužių sluoksniai. Puikiai tiks apatiniai termodrabužiai, kokybiškas megztinis ir striukė. Svarbu geros pirštinės ir kepurė, nes pirmiausia mes atšąlame per galvą. Visada praverčia vėjui ir lietui atsparūs viršutiniai drabužiai. Taip pat galima tiesiog kuprinėje turėti lietpaltį. Tada nuotaikos nesugadins jokios oro sąlygos, – vardija moteris. – Jeigu labai bijote šalčio, galima įsigyti nebrangius specialius rankų ir pėdų šiltukus. Juos įdėjus į pirštines ar batus, jie šildys net dvylika ar daugiau valandų. Jei ruošiatės ilgesniam žygiui, patarčiau nepamiršti skalsių užkandžių ir šiltos arbatos – padės nesušalti ir palaikyti reikiamą energijos lygį.“

Pašnekovė pataria nesistengti savęs įsprausti į rėmus. Ji pastebi, kad žodis „žygis“ gali labai įpareigoti ir išgąsdinti. Tačiau, norint pasidžiaugti gamta ir įkvėpti gryno oro, tikrai nereikia didelio pasiruošimo ir ilgo žygiavimo, užteks ir poros kilometrų.

„Įsitikinimas, kad žygiai privalo būti ilgi, dalį žmonių nuo jų atbaido. Pati prieš kelerius metus taip pat maniau: jei žygio metu nenueini bent 15 km, neverta eiti išvis. Tačiau tai netiesa. Kiekvienas galime žygiuoti pagal savo galimybes ir smagiai praleisti laiką gamtoje. To visiems ir palinkėčiau: daugiau gražių akimirkų gryname ore, kolekcionuojant pačias nuostabiausias patirtis“, – šypsosi Viktorija.

Anglijoje lengviau

Tautvydas – anykštėnas, gyvenantis Lutone (Jungtinė Karalystė). Jis su žmona Diana augina aštuonerių dukrą Kamilę, turinčią Dauno sindromą. Todėl emigrantų pora tokių vaikų socializacijos problematiką mato iš labai arti. Su stereotipais ir pačiomis įvairiausiomis žmonių reakcijomis, pasak pašnekovo, jų šeima susidūrė jau gimdymo namuose.

„Kad ir kaip būtų skaudu pripažinti, Anglijoje tokiam vaikui gyventi daug lengviau, o Lietuvoje žmonės, turintys Dauno sindromą, vis dar lieka užribyje“, – pastebėjo mažametės tėtis.

Siekdamas šviesti visuomenę ir padėti ypatingiems vaikams nelikti paribiuose, Tautvydas jau penkerius metus rengia socialinę akciją – su palaikymo komanda mina dviratį iš Anglijos į Lietuvą arba maršrutui renkasi mūsų šalies miestus.

„Žygio metu renkame aukas ir šiuos pinigus skiriame šviečiamosioms programoms Lietuvoje, kad kuo didesnė visuomenės dalis sužinotų: žmonės, turintys Dauno sindromą, yra visiškai tokie patys, kaip ir mes – nori gyventi, mylėti, dirbti, o svarbiausia – nebūti atskirtyje“, – pasakojo vyras, kurio veiklą jau įvertino pavieniai žmonės, pastebėjo ir aukščiausieji mūsų šalies vadovai.

Pokalbio į „Kauno dienos“ redakciją Tautvydas atvyko iškart po iškilmingo renginio Prezidentūroje. Čia vyko pilietinės iniciatyvos „Lietuvos galia“ apdovanojimų ceremonija. Nors emigranto vykdomos tarptautinės socialinės akcijos „Galiu daugiau, nei tu manai“ tarp nugalėtojų nebuvo, nominantas sulaukė daugybės palaikymo iš Lietuvos žmonių.

„Tai jau didžiulis laimėjimas. Kai žmonės palaiko, vadinasi, viską darome tinkamai“, – jis neslėpė emocijų ir teigė esantis dėkingas kiekvienam, įvertinusiam jo veiklą.

Kitokia: Dauno sindromo sutrikimą turinčią Kamilę auginantys tėvai dukrą vadina didžiausia Dievo dovana. Asmeninio arch. nuotr.

Pažintis Kaune

Tautvydas ne iš Kauno, tačiau teigė jaučiantis ypatingą ryšį su šiuo miestu.

„Mano žmona – iš Kauno, čia ir susipažinome. Kaune turiu daug puikių bičiulių, visada labai laukiu, kol galėsiu juos aplankyti“, – pažintimi su „Kauno dienos“ redakcija džiaugėsi pašnekovas.

Pažintis žmonos gimtajame mieste peraugo į gražią draugystę. Diana Kaune dirbo medike, o Tautvydas čia atvykdavo dirbti iš Anykščių. 2013-aisiais pora nusprendė pirmą kartą išvykti į Angliją užsidirbti šiek tiek papildomų pinigų.

„Kai grįžome į Lietuvą, sužinojome, kad Diana laukiasi. Žinia buvo netikėta, nes vaikelio dar neplanavome“, – atvirai pasakojo pašnekovas. Tada gyvenimą jau reikėjo planuoti visai kitaip. Tautvydas susirado pelningesnį darbą Anglijoje ir išvyko ten, o žmona liko Kaune.

„Su Diana nuolat bendraudavome telefonu, nėštumas buvo sklandus. Per vizitus pas gydytojus jokio galimo vaiko apsigimimo niekas nematė“, – į prisiminimus nuklydo Tautvydas ir akcentavo, kad žinojimas apie galimą genetinį apsigimimą nebūtų kaip nors pakeitęs jų sprendimo susilaukti mažylės.

Labai skaudu pripažinti, tačiau Lietuvoje dar trūksta pakantumo, o ką jau kalbėti apie integraciją ugdymo įstaigose.

Akibrokštas ligoninėje

Tuo metu, kai gimė dukra, Tautvydas buvo Anglijoje. „Tada buvo sunkus laikas. Pinigų vos užtekdavo sumokėti už kambarį, pavalgyti ir dar reikdavo atsiųsti žmonai“, – aiškino pašnekovas ir kaip šiandien teigė prisimenantis lemtingą pokalbį su ką tik pagimdžiusia žmona.

„Paskambinusi ji verkė. Iš pradžių pagalvojau, kad iš džiaugsmo. Tada virpančiu balsu ji man pasakė, kad Kamilei – Dauno sindromas“, – gyvenimą aukštyn kojomis apvertusią akimirką nupasakojo jis.

Kaip Tautvydui sakė žmona, po gimdymo medikai mažylę atskyrė, nes iškart įtarė, kad ji – kitokia.

„Tačiau niekas tiesiai šviesiai žmonai apie tai nesakė. Tik kiek vėliau į palatą atėjusi seselė Dianai padėjo lankstinukus, kuriuose – informacija apie Dauno sindromą turinčius vaikus. Kai ji paklausė, kam viso to reikia, medikė tik drėbtelėjo: „Ką, tu dar nežinai?“ Ar tokia žinia tėvams neturėtų būti pranešta kažkaip jautriai?“ – svarstė vyras ir prasitarė, kad žmonai ligoninėje buvo net pasiūlyta vaiką palikti.

Kitokia: Dauno sindromo sutrikimą turinčią Kamilę auginantys tėvai dukrą vadina didžiausia Dievo dovana. Asmeninio arch. nuotr.

Kodėl man?

Žinią apie kitokį vaiką, pasak Tautvydo, jiedu su žmona priėmė skirtingai.

„Nors visais būdais stengiausi raminti Dianą, pačiam nuolat viduje kirbėjo klausimas: „Kodėl man?“ Tačiau praėjus savaitei, viskas pasikeitė – pasakiau sau ir visiems aplinkiniams, kad Kamilė man – didžiausia Dievo dovana. Ji mano vaikas ir myliu ją labiau už viską pasaulyje. Esu pats laimingiausias tėtis! Per tą laiką žmona taip pat nurimo – tiesiog ėmė ieškoti informacijos apie tokius ypatingus vaikus“, – toliau pasakojo jis.

Tautvydas dukrą pamatė praėjus keliems mėnesiams. Tik tada atsirado finansinė galimybė grįžti į Lietuvą.

„Niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai oro uoste pamačiau savo Kamilę. Tą akimirką supratau, kad gyvenime nieko brangesnio negali būti. Ji buvo įsukta į rudą pleduką, tokia visai mažytė. Kai paėmiau ją, supratau, kas yra laimė“, – jautrią akimirką prisiminė mergaitės tėtis ir pridūrė: „Dabar jau net neįsivaizduojame, kad galėtume turėti geresnį vaiką nei ji. Nors neslėpsiu – ji tikrai labai išdykusi ir užsispyrusi (juokiasi).“

Teko pasirinkti

Vis dėlto šeima Lietuvoje ilgai neužsibuvo. Ne todėl, kad Lietuvos nebrangina. Kaip teigė Tautvydas, tokį sprendimą teko priimti dėl dukros gerovės.

„Būsiu atviras – tai paskatino mūsų šalyje vis dar esanti netolerancija kitokiems vaikams, problemos dėl jų socializacijos. Tačiau kartu noriu pasidžiaugti, kad dabar Lietuvoje situacija keičiasi. Galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet, kaip sakoma, viskas prasideda nuo mažų žingsnių“, – argumentavo Tautvydas.

Jis prisiminė, kad vos atvykę į Angliją susitvarkė visus reikiamus dokumentus ir iškart sulaukė didžiulio specialistų dėmesio, nors Kamilei tuomet buvo tik keletas mėnesių.

„Be viso to, viešumoje niekada nesame sulaukę kokių nors nemalonių žvilgsnių, replikų. Priešingai, mergaitė kaip magnetas traukia žmones  – jie dovanoja jai šypsenas ir pagyrimus. Labai skaudu pripažinti, tačiau Lietuvoje dar trūksta pakantumo, o ką jau kalbėti apie integraciją ugdymo įstaigose. Nesakau, kad viskas yra blogai, kai kurie įstatymai jau juda į priekį. Tačiau tai, kas Anglijoje yra norma, čia dar tik pradeda formuotis“, – pastebėjo pašnekovas.

Jis atkreipė dėmesį į situaciją svečios šalies ugdymo įstaigose: „Kamilė Lutone nuo pat pradžių ėjo į darželį su sveikais vaikais. Taip pat šiuo metu yra ir su mokykla. Visus tuos metus jai buvo skirtas žmogus, kuris atliko pagalbininko funkciją. Toks vaikas gali jaustis visavertis, nes nereikia ieškoti specializuotos ugdymo įstaigos.“

Išdykusi smaližė

Nors ir labai myli savo vaiką, Tautvydas neslepia – būna ir labai sunkių akimirkų.

„Pagalbos mokantis reikia penkis ar net dešimt kartų daugiau nei įprastam vaikui. Tuo daugiausia užsiima mano žmona, todėl vis negaliu atsigėrėti jos neišsenkama kantrybe. Mūsų Kamilei sunkiau susikaupti, susikoncentruoti. Kai kuriuos dalykus reikia kartoti ne vieną ir ne kelis kartus. Kol kas sunkiai sekasi dėlioti sakinius, tačiau kuo puikiausiai ją suprantame iš vieno žodžio. Nors tai galiu įvardyti kaip sunkumus, mums tai atrodo įprastas gyvenimo ritmas. Kamilytė toks pat vaikas kaip ir kiti – su savo kaprizais, išdykusi. Kartais girdžiu, kad Dauno sindromą turintys vaikai – uždaresni, sunkiai prisileidžia svetimus. Tačiau tik ne mūsiškė. Ji tikras geros nuotaikos užtaisas  – ji kaip magnetas traukia ne tik bendraamžius, bet ir suaugusiuosius. Mokykloje ji yra viena iš mylimiausių“, – vardijo pašnekovas ir pridūrė: „Ji turi viena chromosoma daugiau už mus visus. Vadinasi, yra gerokai turtingesnė.“

Anot tėčio, sudėtingiausia Kamilę atpratinti nuo saldumynų. Mergaitė jų susiranda net tada, kai tėvai paslepia.

„Išgirstame saldainių popierėlių čežėjimą ir einame ieškoti mažosios nenaudėlės. O ji išlenda iš kur nors visa šokoladuota. Pasirodo, ji valgo ne po vieną, o išsilupa iškart dešimt saldainių!“ – apie Kamilės išdaigas pasakojo Tautvydas.

Ji tikras geros nuotaikos užtaisas, ji kaip magnetas traukia ne tik bendraamžius, bet ir suaugusiuosius. Mokykloje ji yra viena iš mylimiausių.

Pirmoji kelionė

Dauno sindromą turinti Tautvydo dukra – ir jo įkvėpimo šaltinis. Tai geriausiai iliustruoja prieš penkerius metus kilusi idėja pirmą kartą dviračiu važiuoti iš Anglijos į Lietuvą.

„Per Kamilės gimtadienį pasakiau bičiuliams apie savo planus. Tuomet jie tik nusijuokė manydami, kad fantazuoju. Tačiau kitą rytą ėmiau planuoti maršrutą ir visiems teko patikėti“, – tradicinės socialinės akcijos pradžią prisiminė jis.

Anot vyro, dviratis buvo jo nuolatinis palydovas, tačiau numinti tiek kilometrų niekada neteko.

„Nei žinojau, kaip ruoštis kelionei, nei klausiau kieno nors patarimų. Tačiau žinojau, kodėl tai darysiu, ir viską atidaviau likimui į rankas“, – užsispyrimas Tautvydui padėjo sėkmingai savo tikslą įveikti per kelias savaites.

Prisiminęs šį nuotykį, vyras neslėpė – buvo net kritinių akimirkų.

„Didžiulė kuprinė, kurią vežiausi, nuspaudė petį ir užspaudė nervą. Ne vieną kilometrą teko vairuoti viena ranka. Tačiau, kai buvo labai sunku, sustodavau, išsitraukdavau iš kuprinės dukrytės nuotrauką, pasižiūrėdavau ir pagalvodavau: „Aš tavęs nenuvilsiu. Aš galiu“, – būtent mažoji Kamilė ir yra viena pagrindinių priežasčių, neleidžiančių tėčiui pasiduoti. Iš jo lūpų net ir numynus daugybę kilometrų neišnyksta šypsena.

Emigrantai: nors Tautvydas ir Diana jau aštuonerius metus gyvena Jungtinėje Karalystėje, jie tikri – į Lietuvą dar sugrįš. Asmeninio arch. nuotr.

Kilnūs darbai

Nors iš pradžių tai tebuvo noras nuvažiuoti dviračiu iš Anglijos į Lietuvą, jis vėliau peraugo į dviračių žygį ir tūkstančius kilometrų kitokių vaikų labui. Tautvydas pasiryžęs bent kiek prisidėti, kad žmonių, turinčių negalią, gyvenimas Lietuvoje taptų lengvesnis. Todėl kiekvienas jo žygis – tai ir pinigų rinkimo maratonas.

„Per praėjusius metus žygių metu neabejingų žmonių̨ paaukotos lėšos buvo skirtos įvairioms edukacinėms programoms, Dauno sindromą turinčių vaikų sveikatinimui. Šiomis lėšomis finansuotas socialinis filmas moksleiviams „Ne nurašyk, o palaikyk“ apie jų̨ bendraamžius, turinč̌ius šį sindromą̨. Lietuvos Seime surengta konferencija „Specialių poreikių (negalią) turinčių vaikų ugdymo problemos ir perspektyvos“. Pinigai buvo skirti vaikų, turinčių Dauno sindromą, gyvenančių Lietuvos vaikų globos namuose, terapijai su žirgais. Taip pat šeimų, kuriose auga tokie vaikai, specializuotoms vasaros stovykloms.

Stengiamės kuo daugiau padėti sunkiau besiverčiančioms šeimoms ir kitokius vaikus auginančioms šeimoms iš karo siaubiamos Ukrainos“, – jau atliktus apčiuopiamus darbus detalizavo tautietis.

Žygis aplink Lietuvą

Tiesa, šiais metais, kaip ir ateinančiais, dviračių žygis vyko jau gimtinėje. Apvažiavę ne vieną Lietuvos miestą, geradariai džiaugiasi sulaukiantys tautiečių palaikymo.

„Tikrai buvo vietų, kur žmonės mus pasitiko itin šiltai! Širdį glosto, kad lietuviai mus mato, girdi mūsų skleidžiamą idėją“, – kiekvienam palaikančiam padėkos žodžius skyrė Tautvydas. Nors jau aštuonerius metus jis gyvena Jungtinėje Karalystėje, vyras tikras – į Lietuvą jis dar sugrįš.

2023-iųjų liepos pab.–rugpjūčio pr. Tautvydas su bendražygiais vėl planuoja tęsti tradiciją ir surengti dviračių žygį.

„Jau dėliojame maršrutą, aplankysime nemažai Lietuvos miestų. Tiesiog norime skleisti žinutę, kad kiekvienam žmogui turi būti suteikta galimybė įrodyti, kad jis kažką gali. Prieš pirmąją kelionę ir man sakė, kad aš to nepadarysiu, nenuvažiuosiu, man bus blogai, tai neįmanoma. Tačiau mes įrodėme, kad viskas įmanoma“, – optimistiškai pokalbį baigė vyras.

– Kiek metų esate žygeivė?

– Aktyvi veikla lydi visą gyvenimą, tačiau per pastaruosius penkerius metus tai mane įtraukė daug labiau: kalnų žygiai, slidinėjimas, o ypač žavi kanjoningas (ekstremalaus sporto, sportinio turizmo kalnuotose vietovėse rūšis, susijusi su leidimusi kriokliais, laipiojimu uolomis, čiuožimu ar šokinėjimu nuo uolų į vandenį, brovimusi per plyšius ir pan. – red. past.).

– Kas užkrėtė jus šia manija?

– Visuomet domėjausi ir svajojau savo jėgas išbandyti įvairiose aktyviose veiklose. Žinodavau, kad tikrai ateis diena, kai pagaliau tai patirsiu. Tačiau labiausiai mane išjudino užkietėjęs keliautojas ir žygeivis Skirmantas Paukštys. Sakoma, kad mes aplinkybių nesirenkame, o tik jos – mus. Taip nutiko ir šįkart. Su Skirmantu atsitiktinai susidūrėme mieste, o jis ėmė ir prikalbino vykti su jo grupe į mano pirmąjį kanjoningą Maroke. Taip ir prasidėjo.

– Kaip jūs pati save apibūdintumėte?

– Manau, kad didžiausias mano įvairiausių patirčių kaltininkas yra smalsumas ir avantiūrizmas. Labai dažnai pirminio ir didžiausio entuziazmo metu, kilus bet kokiai idėjai, pridedu žingsnių, iš kurių kelio atgal jau nebėra, kai entuziazmas praeina. Tuomet neturiu kitos išeities, kaip tik sumanymą įgyvendinti iki galo. Taip nutiko ir su žygio aplink Monblaną idėja. Norėjau jau seniai, tačiau vis delsiau, kol vieną naktį ėmiau ir nusipirkau bilietus. Teko pradėti ruoštis. Taigi, save apibūdinčiau kaip smalsią.

– Pabaikite sakinį: kelionės tai...

– ...nepamirštamas gyvenimo prieskonis.

– Kiek dienų per metus praleidžiate keliaudama?

– Per metus pasitaiko dvi trys įvairios trukmės kelionės. Būna metų, kai tenka džiaugtis tik viena kelione. Ne visada jos būna kalnuose ar labai ekstremalios. Prisipažinsiu: poilsinėje kelionėje dar nesu buvusi.

– Įspūdingiausia, labiausiai įsiminusi kelionė.

– Išskirčiau galbūt net ne vieną, o dvi. Viena, kaip jau galima buvo suprasti, susijusi su kanjoningu – dvi savaites La Reunjono saloje (Prancūzija, Indijos vandenynas) vykome į neapsakomo grožio kanjoningo žygius. Sala, būdama visai nedidelė, yra labai kontrastinga: čia ir paplūdimiai, ir gilūs upių kanjonai. Teko leistis ir nuo 100 m aukščio krioklio, kai leidžiantis nesimato apačios, o tokio ilgio sušlapusi virvė, kurią leidžiantis reikia vis kilstelėti, yra tokia sunki, kad reikia pusiaukelėje stabtelėti pailsėti.

Kita kelionė – iš šio pavasario. Džiaugiuosi, kad kartais pavyksta pažinimo troškimą patenkinti tiek per profesinę, tiek per mokslinę prizmę. Kadangi šiuo metu studijuoju doktorantūroje, buvau pakviesta pavasarį dalyvauti dviejų mėnesių stažuotėje Ispanijoje. Aplinkybėms susiklosčius palankiai, vykau su šeima. Nutarėme pasimatuoti kemperį. Todėl du mėnesius laisvu nuo mano studijų metu – savaitgaliais ir per ispaniškas atostogas – keliavome po Ispaniją ir Portugaliją. Pabuvojome ir Pirėnų kalnuose. Šios kelionės metu aplankėme devynias šalis, nuvažiavome daugiau nei 12 000 km., įsitikinome tokio tipo kemperio pranašumais ir trūkumais.

Receptas: džiugiausias akimirkas keliautoja kūrė pati, stabtelėdama ilgų ir dažnų pertraukų, kad sugertų akimirkos ir grožio malonumą. / Paulinos Palujanskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip kilo mintis apeiti Monblano masyvą ir kodėl nusprendėte šį iššūkį įveikti viena?

– Monblano viršūnė buvo mano praėjusių metų tikslas. Nepavykus įkopti, pradėjau daugiau domėtis aukščiausia Alpių viršūne ir sužinojau, kad į Monblaną galima ne tik įkopti, bet ir aplink jį eiti. Keliauti nusprendžiau viena, nes tada sudedi visus taškus ant i, perkrauni smegenis.

– Kokiose valstybėse ir kiek kilometrų įveikėte per tas dešimt dienų?

– Iššūkis nebuvo lengvas: 170 km – trasa Alpių kalnuose, aplink Monblano masyvą, besidriekianti per Prancūziją, Italiją ir Šveicariją. Įveikiau visą trasą pėsčiomis, nepraleisdama nė vienos atkarpos. Treko maršrute užtrukau dešimt dienų, iš kurių devynias ėjau, o vieną turėjau laisvą dėl lietaus.

– Sudėtingiausia situacija. Apibūdinkite ją.

– Sudėtingiausia buvo ne besikaitaliojantys aukščiai, kopėtėlės, o kuprinės svoris – 15 kg. Tai ir buvo priežastis, kodėl kelionės metu ne pirmo būtinumo daiktų teko atsisakyti. Tokios kelionės puikiai atveria akis.

– Kokia akimirka buvo džiugiausia?

– Ne, tai nebuvo finišas. Pabaigus treką, buvo džiugu, kad man tai pavyko, tačiau liūdna, kad tai baigėsi, nes labai patiko grožėtis Monblanu. Džiugiausias akimirkas kūriau pati, stabtelėdama ilgų ir dažnų pertraukų, kad sugerčiau akimirkos ir grožio malonumą.

– Sakoma: kalnai nepaleidžia. Galbūt turite planų įkopti į Monblaną?

– Šio kalno dar nėra mano įskaitoje. Pernai to siekiau. Šiais metais viena iš praėjusių metų grupės bendražygių iš trečio karto pagaliau pasiekė viršūnę su užsienio profesionalaus vedlio pagalba. Pagarbos vertas kalnas. Norėčiau įkopti, tačiau tam reikia daug daugiau pasiruošimo. Lengvabūdiškas mąstymas, klaidos čia brangiai kainuoja. Ne veltui kopdami į Monblaną kasmet žūsta vidutiniškai 100 alpinistų. Net ir atsakingas požiūris ne visada apsaugo, tačiau jį matyti ir nenorėti į jį užkopti – sunku, todėl, taip – aš to norėčiau.

– Kokios kitos kelionės planai jau dėliojasi jūsų mintyse?

– Nieko neplanuoju, pasitikiu Visata.

– Jūsų feisbuko profilyje – dykumos nuotrauka su Lietuvos vėliava. Kokią žinutę siunčiate šia nuotrauka? Galbūt svajojate įveikti kokią nors dykumą ir išties joje įsmeigti Trispalvę?

– Trispalvė dykumoje ant Erg Chebbi – vienos aukščiausių Sacharos kopų, iš ankstesnės kelionės Maroke. Žinutė yra tokia: pasaulis nesibaigia mūsų kiemu ar šalimi. Gera ir net reikalinga keliauti, pažinti, pasisemti įspūdžių, įgyti patirties, bet suvokti, kad ir kur atsirastum, turi savo kraštą – savo namus. Iš kelionės žmogus jau niekada negrįžta toks pats, koks į ją išvyko.

Į kelią – nuo vienų metų

Aktyvų laisvalaikį mėgstantys Raimonda ir Tadas pasakoja, kad jiems abiem meilę kelionėms įskiepijo tėvai.

„Situacija kartojasi – tėvai mus imdavo visur, kur tik keliavo, o dabar ir mes patys į visas keliones vežamės sūnų. Vienintele išimtimi tapo 50 km žygis pėsčiomis pajūriu. Kerniaus paklausėme, ar jis nori žygiuoti, ar likti su močiute? Išgirdęs, kad eiti teks visą dieną, jis nusprendė geriau  laiką leisti močiutės kompanijoje. Tačiau tai vienintelis kartas, kai buvome išsiskyrę ilgiau nei pusei paros, – tikina Raimonda. – Šiuo metu Kerniui – ketveri su puse. Kartu aktyviai keliaujame nuo tada, kai jam suėjo vieni. Tiesa, į keliones leidomės ir iki tol, tik ne taip dažnai. Dar norėjosi šiek tiek sustiprėti ir palaukti pavasario. Juk žiemą dėl oro sąlygų keliauti su kūdikiu ant rankų gali būti nesaugu. 2019-ųjų pavasarį atšventę Kerniaus pirmąjį gimtadienį, pradėjome tikrus savo trijulės nuotykius. Pirmoji mūsų kelionė nuvedė į Dubingius. Tai nuostabiai graži Lietuvos vieta: galima aplankyti didingą Dubingių piliakalnį, tiltą, vedantį per ilgiausią Lietuvos ežerą Asveją, kalvotą Jurkiškio upelio pažintinį taką, Gurakalnės pelkę, Liudgardo šlaitą. Tad pirmoje trijulės kelionėje nuostabiai praleidome laiką gamtos apsuptyje.“

Neretai tėvai į aktyvesnes keliones mažų vaikų imti nedrįsta. Baiminamasi, kad mažylis pavargs, ims zirzti, jam bus nuobodu. Tačiau Raimonda tikina, kad, artėjant savaitgaliui, Kernius pats ima klausinėti, ką šeima veiks, kur keliaus. Pasak pašnekovės, keturmečiui labai patinka keliauti, tiesiog svarbu atliepti jo poreikius.

„Važiuodami automobiliu, sūnui skaitome knygeles, tad jam nenuobodu. Kernius jau paaugęs, todėl drąsiai galime keliauti visą dieną. Sūnus puikiai ištveria net dešimties valandų ar ilgesnes keliones automobiliu. Tereikia iš anksto apgalvoti, kuo vaiką užimti. Mums labiausiai tinka skaitymas ir užduočių knygelės, – atskleidžia mama. – Kiek mažiau sūnui įdomios žygiavimo kelionės, kurias mes su vyru labai mėgstame. Kita vertus, jis be vargo nužygiuoja 8–10 km. Sūnaus rekordas – 16 km, o juk jam tik ketveri! Žinoma, žygį reikia mokėti vaikui pateikti įdomiai. Jei mažajam reikėtų tik eiti ir dairytis aplink, kelionė būtų nesėkminga.“

Pasak R.Kirpliukaitės-Baliukynės, pirmiausia vaikas turi žinoti kelionės tikslą. Be to, keliaujant reikėtų mažyliui smagaus ir įdomaus žaidimo. Jis gali būti paremtas skaityta ar matyta istorija, vaiko mėgstamais herojais ar pan. Be abejonės, reguliariai reikėtų sustoti pailsėti ir užkąsti. Verta į kelią pasiimti rimtesnio maisto ir skanumynų, kurie suteiks greitos energijos ir papildomo džiaugsmo.

„Jei į kelionę vežatės visai mažą vaikelį, be abejo, jis turi būti pavalgęs, sausomis sauskelnėmis ir pailsėjęs. Mažiems vaikams miegas ypač svarbus. Tad jei šie pagrindiniai poreikiai bus patenkinti, zirzimo neturėtų kilti. Jei vaikas neramus, verta paieškoti priežasčių, kodėl taip yra. Gal drabužėliai ar avalynė nepatogūs, gal jis pavargo ar tiesiog įspūdžių jam yra per daug?“ – pataria pašnekovė.

Požiūris: pasak R. ir T. Baliukynų, į kelią galima leistis ir šaltuoju periodu. Svarbiausia – gera nuotaika ir tinkama apranga. / Baliukynų asmeninio archyvo nuotr.

Laukia palapinių sezono

Aktyvų laisvalaikį vertinantys R. ir T.Baliukynai tiki, kad kelionės padeda formuoti asmenybę. Nuo mažumės keliaudamas, vaikas plečia savo akiratį, susipažįsta su skirtingais žmonėmis ir kultūromis, išmoksta pagarbiai elgtis su gamta. Galų gale, jis daugiau juda ir būna gryname ore, o tai labai svarbu. Baliukynų šeimai patinka ne tokios patogios kelionės – leidžiant laiką gamtoje, be komfortiškų viešbučių. Pašnekovai tikina, kad jos yra pačios smagiausios.

„Jei Kerniaus paklaustumėte, kur jam labiau patinka nakvoti – palapinėje ar apartamentuose, jis rinktųsi palapinę. Sūnus visada laukia palapinių sezono, nes stovyklaudami patiriame daug nuotykių, – juokiasi R.Kirpliukaitė-Baliukynė. – Tiesa, kartais tenka apsistoti apartamentuose, o viešbučių vengiame. Vis dėlto labiausiai mums patinka išeiti iš komforto zonos ir patirti iššūkių.“

Pašnekovė pastebi, kad viešbutyje gyventi labai paprasta – pusryčiai patiekti, kambariai sutvarkyti, daiktų gausu. Gyvenimas palapinėje – kiek kitoks. Čia ne taip patogu, o ir pusryčius tenka gamintis pačiam.

„Mes naudojame turistinę viryklę – verdame arbatą ir kavą, pusryčių košę ar kitą maistą. Įsivaizduokite rytą, kai prabundi ir pamatai, kad smarkiai lyja lietus. Nelabai patogu ir smagu lįsti iš palapinės, tiesa? Kita vertus, tai požiūrio ir nusiteikimo klausimas, – mintimis dalijasi R.Kirpliukaitė-Baliukynė. – Vyras visada prie palapinės sukonstruoja papildomą tentą, kuris atstoja stogą nuo lietaus ir saulės. Tad, net ir lyjant lietui, lendame iš palapinės, pasistatome staliuką ir kėdes, pasitiesiame staltiesėlę, išsikrauname daiktus ir gaminame maistą klausydamiesi lietaus garsų muzikos. Tokios akimirkos drauge yra išties magiškos ir romantiškos. Tikrai verta kartais palikti komforto zoną, nes tada visai kitaip įvertini namus, šiltą lovą ir kitus patogumus.“

Baliukynai kelionėse renkasi mokamus kempingus. Pirmiausia – dėl saugumo. Kempinguose yra tualetas, dušas, virtuvė, skalbykla, žaidimų aikštelė, o tai labai aktualu keliaujant su vaikais. Keliautojams patinka ir pabendrauti su stovyklavietės kaimynais.

„Keliaudami po Čekiją įsikūrėme kempinge ir ėmėme gaminti vakarienę. Kernius džiaugsmingai lakstė aplink ir traukė kaimynų dėmesį. Prie sūnaus priėjo vienas senolis ir pradėjo jį kalbinti. Kažkokiu būdu abu susikalbėjo, senelis sūnų pavaišino sausainiais. Pamatęs mūsų automobilį su lietuviškais numeriais, jis ėmė mūsų klausinėti, kaip gyvename, kur keliaujame. Jis klausė čekiškai, o mes atsakėme visomis kalbomis, kokias tik mokėjome. Susikalbėjome! Apėmė toks geras bendrystės jausmas ir supratimas, kad vieni su kitais galime susikalbėti akimis, širdimis, šypsenomis“, – pasakoja Raimonda.

Iššūkiai užgrūdina

Keliones gamtoje dievinantys Baliukynai savo nuotykiais ir patirtimi dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Įkvėpti kelionių“. Čia galima rasti kelionių Lietuvoje ir užsienyje idėjų, patarimų apie pasiruošimą žygiui, aktyvų keliavimą su vaikais.

Šeima jau aplankė nemažai užsienio šalių. Pašnekovai stovyklavo Škotijoje, Šveicarijoje, Maltoje, Islandijoje, Ispanijoje ir jos salose: Tenerifėje, Gran Kanarijoje, Fuerteventūroje. Egzotikos netrūko Sakartvele, Nepale. Vis dėlto, pasak keliautojų, svarbus ne šalių skaičius, o patirtys. Į tą pačią vietą šeimai patinka sugrįžti kelis kartus – ją tyrinėti, keičiantis sezonams pamatyti naujai, sutikti vis kitų žmonių.

Atgaiva: praėjusią vasarą šeima keliavo po Austrijos Alpes. Tėvai tikisi, kad pavyko sūnų užkrėsti meile kalnams. / Baliukynų asmeninio archyvo nuotr.

„Labiausiai įsiminė žygis pėsčiomis Himalajuose aplink Anapurną ir žygis Monblano kalnų masyve. Taip pat atmintyje įsirėžė kelionė Islandijoje tarp ledynų, ugnikalnių ir krioklių, Sakartvele – Svanetijos regionas su Kaukazo kalnais, – vardija R.Kirpliukaitė-Baliukynė. – Naujausia mūsų išvyka – dviejų savaičių kelionė po Austrijos Alpes. Apie tokias atostogas svajojau jau kelerius metus. Ši kelionė – emocinė atgaiva po pandemijos, nes jau buvome išsiilgę kalnų ir juose apimančio gero jausmo. Šiuo jausmu norime užkrėsti ir sūnų.“

Aktyviose kelionėse šeimai ne kartą teko susidurti su įvairiais iššūkiais. Tikras nuotykis laukė gūsingais vėjais garsėjančioje Islandijoje. Įsikūrę palapinėje, ryte keliautojai prabudo nuo milžiniško vėjo ir smarkaus lietaus, kuris pastogę tiesiog talžė.

Prieš kiekvieną žygį kalbamės, planuojame ir papasakojame vaikui, kur važiuosime, ką pamatysime – ežerą, upę ar piliakalnį. Tai padeda visiems džiugiai nusiteikti kelionei.

„Gulėjome ir galvojome, ką daryti. Laukti, kol nurims vėjas ir lietus, ar vis dėlto bandyti pakuotis daiktus ir bėgti iš ten? – prisimena tuomet apėmusį nerimą pašnekovė. – Patikrinę orų prognozę, pamatėme, kad situacija nepagerės. Tad vienam teko lįsti iš palapinės, o kitam likti joje, nes gūsingas vėjas palapinę su visais daiktais būtų tiesiog nunešęs tolyn.“

Rudeniniai maršrutai

Žvilgsnį traukiančių vietų yra ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, tad Baliukynai dažnai išsiruošia į keliones po gimtinę. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą šeima išpildė seną Raimondos svajonę geriau pažinti Žemaitiją. Keliautojai aplankė Medvėgalio kompleksą, Šatrijos piliakalnį, pakeliavo po Platelius, ėjo Šauklių riedulyno pažintiniu taku, apsilankė Šaltojo karo ir Vaclovo Into akmenų muziejuose.

„Esame tiesiog įsimylėję netoli namų esantį Dūkštos pažintinį taką. Jis – vos 5 km ilgio, bet čia galima rasti tiek daug: piliakalnių, sraunų Dūkštos upelį, kelių šimtų metų ąžuolą ir kitų gamtos paminklų. Esame vilniečiai, tad mums patinka pasivaikščioti ir Sapieginės miške, kuris primena Šveicariją – yra žalias ir tvarkingas“, – atskleidžia R.Kirpliukaitė-Baliukynė.

Dažniausiai į keliones po Lietuvą išsiruošia šiltuoju metų laiku. Tačiau Baliukynai tikina, kad gilesnei pažinčiai su gimtine drąsiai galima rinktis ir vėlyvą rudenį, ir žiemą. Tereikia apgalvoti, kokios kelionės tikitės – lengvo pasivaikščiojimo ar sudėtingesnio žygio, ir pasirūpinti tinkama apranga.

„Mums patinka ilgesni – bent 8–10 km ilgio pažintiniai takai. Pavyzdžiui, nuostabaus grožio pažintinis takas aplink Alnio ežerą, Ščiūro rago takas, taip pat takai netoli marių Kuršių nerijoje. Čia galima užkilti iki Vecekrugo ir Preilos (Menininkų) kopų Juodkrantės sengirėje, kur rasite didžiulę garsų gaudyklę, – pataria R.Kirpliukaitė-Baliukynė. – Galima aplankyti Sudargo piliakalnius Šakių rajone, nuo jų atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuno vingius, Labanoro girios ar Kačėniškės piliakalnio pažintinius takus, kurie, nors ir trumpi, yra labai vaizdingi. Jei dar nesilankėte, pasivaikščiokite Varnikų, Anupriškių, Dubravos, Aukštumalos pelkių takais. Net šaltuoju periodu verta aplankyti Mažosios Lietuvos perlus – Rusnę, Ventės ragą, Kintus. Žinoma, puiki kryptis su daug pramogų yra Anykščiai.“

Būtina tinkama apranga

Norint kelionėje nesušalti, pašnekovė pataria rengtis sluoksniais. Pagrindinį sluoksnį turėtų sudaryti vadinamieji termo marškinėliai ir apatinės kelnės, kurios pravers esant minusinei temperatūrai. Viduriniam sluoksniui rinkitės merinosų vilnos marškinėlius ilgomis rankovėmis ir džemperį iš fliso audinio. Išoriniam sluoksniui tiks techninio audinio „kvėpuojanti“ striukė, atspari vandeniui ir vėjui, ir techninio audinio kelnės.

„Rudeniui ir žiemai skirtas striukes ir kelnes rinkitės atsižvelgdami į oro sąlygas. Nepamirškite kaklajuostės, kepurės ir šiltų pirštinių. Kojinės labiausiai tiks iš merinosų vilnos arba storesnės, pagamintos iš sintetinio pluošto. Ilgiems žygiams rekomenduoju turėti papildomą kojinių porą, jei pirmoji sušlaptų. Jokiais būdais nesirinkite medvilninių kojinių, nes jei jos sušlaps ar suprakaituos, ilgai džius ir kojos pradės šalti, – atkreipia dėmesį Raimonda. –  Merinosų vilnos ar storesnės dirbtinio pluošto kojinės lengvai garina drėgmę ir kojos nesušąla. Avalynė turėti būti atspari vandeniui, su didesniu pado protektoriumi. Jokiu būdu netestuokite naujų batų ilgesniame žygyje. Aukitės tik tokius, su kuriais jau ėjote ne vieną kilometrą. Pravartu turėti ir lietaus skraistę – tam atvejui, jei imtų smarkiai lyti. Be to, ji bus puiki papildoma apsauga nuo vėjo.“

Pašnekovė pataria į žygį pasiimti termosą šilto gėrimo, užkandžių, prožektorių. Žinoma, mobilusis telefonas turėtų būti pakrautas. Kuprinėje turėkite vaistų nuo skausmo, pleistrų. Žiemą reikėtų pasiimti ir kremo nuo šalčio veido odai apsaugoti, lūpų vazelino. Jei žygis ilgas, rekomenduojamos ir vaikščiojimo lazdos, ir patogi kuprinė daiktams, sujuosiama per liemenį.

Vis dėlto svarbiausia – gera nuotaika ir noras patirti ką nors naujo. Jei nepavyksta nuspręsti, kur norėtumėte nukeliauti, verta pasinaudoti kitų keliautojų tinklaraščiais ir jų socialinių tinklų paskyromis, pasidairyti kelionių knygų ir žinynų, kuriuose galima rasti daug naudingos informacijos.

Kaip sudominti mažylį

Pasak R.Kirpliukaitės-Baliukynės, žygiai su vaikais – puikus būdas sustiprinti šeimos santykius. Tačiau svarbu pasirūpinti, kad smagu būtų ne tik tėvams, bet ir mažiesiems. Kitaip keliones gamtoje atžala ims sieti su neigiamomis emocijomis.

Atgaiva: praėjusią vasarą šeima keliavo po Austrijos Alpes. Tėvai tikisi, kad pavyko sūnų užkrėsti meile kalnams. / Baliukynų asmeninio archyvo nuotr.

„Prieš kiekvieną žygį kalbamės, planuojame ir papasakojame vaikui, kur važiuosime, ką pamatysime – ežerą, upę ar piliakalnį. Tai padeda visiems džiugiai nusiteikti kelionei. Atvykę į žygio vietą, pradžios taške paskaitome informacinį stendą. Taip užmezgame ryšį su vietos gamta ir istorija. Be to, čia galima rasti ne vieną užuominą, kuri padės sukurti įdomų pasakojimą. Pavyzdžiui, Ščiūro rago tako stende perskaitėme, kad einant taku galima sutikti Lakajų dvasią. Kernius taip susidomėjo, kad vis jos ieškojo, klausinėjo apie ją ir kūrė įvairias istorijas, – šypsosi keliautoja. – Reikėtų nepamiršti ir poilsio su nedideliu pikniku. Suaugusiam žmogui rekomenduojama žygyje kas 45 minutes daryti pertrauką. Keliaudami su vaiku, žinoma, sustojame dažniau. Pertraukos metu pailsime fiziškai, papildome išsekusias angliavandenių atsargas.“

Raimondos teigimu, žygiuojant su vaikais verta ieškoti įdomių šakų, lapų, smilgų. Tada mažasis galės įsijausti į miško užkariautojo, dvasių ieškotojo ar indėnų genties vado vaidmenis. Nepamirškite su atžala stebėti gamtos, klausytis jos garsų: supažindinkite mažąjį su medžiais, pamatytais paukščiais ar žvėreliais, jų pėdsakais, upėmis ir ežerais.

„Jei takas sužymėtas nuorodomis, tegul mažasis būna atsakingas už jūsų ėjimo kryptį. Jis turi pamatyti nuorodas, jas nuskaityti ir rodyti kelią, kuriuo turite keliauti. Tokia užduotis vaikui suteikia pasididžiavimo savimi jausmą, pasitikėjimo ir drąsos, – atkreipia dėmesį pašnekovė. – Renkantis žygio atstumą, būtinai atsižvelkite į atžalos amžių. Trejų–penkerių metų vaikai pajėgūs nueiti 5–7 km, o vyresni – iki 12 km. Be abejonės, svarbi ir patogi avalynė, judesių nevaržanti apranga. Neaprenkite vaiko nei per daug, nei per plonai – sluoksniavimas yra geriausias variantas.“

Kiekvieno žygio metu Baliukynai sūnų skatina pagarbiai elgtis su gamta, gerbti aplinkinius, sveikintis su kelyje sutiktais žygeiviais ir ištiesti pagalbos ranką, jei jos reikia. Keliautojų nuomone, žygiuose mažieji gali išmokti svarbių gyvenimo pamokų ir įgyti patirties.

Ieškojo bendraminčių

O prasidėjo viskas taip... Vilniuje gyvenanti jauna mama Ringailė Kreivėnė su sūnumi Danieliumi daug laiko leisdavo lauke, eidavo į šalia esantį mišką. Ir mamos galva pailsėdavo, ir vaikas geriau miegodavo. Tai buvo palaima tiek jos kūnui, tiek sielai.

„Kartą taip bevaikštinėjant gimė mintis, kaip būtų smagu, jeigu daugiau mamų gamtoje kartu leistų laiką su savo vaikais, – pasakoja pašnekovė. – Pradėjau ieškoti, ar nėra žygiuojančių mamų bendruomenės – būčiau mielai prisijungusi. Tada supratau, kad tokio dalyko Lietuvoje nėra – kažką panašaus mačiau tik užsienyje. Taip ir gimė idėja pabandyti suburti mamas, organizuoti žygius šeimoms su kūdikiais ir mažais vaikais.“

Ji sumanė žygį ir feisbuke pakvietė prisijungti mamas su vaikais. Tikėjosi, kad susirinks gal 20 mamų ir taip pavyks suburti bent nedidelę bendraminčių grupelę. Tačiau realybė pranoko lūkesčius – dalyvauti žygyje užsiregistravo apie 170 mamų su vaikais, atvyko beveik 100.

„Tas pirmasis žygis, įvykęs šiek tiek daugiau nei prieš trejus metus, savo masiškumu mane pačią labai nustebino, – sako moteris. – Iki dabar prisimenu, kaip buvo visiems smagu.“

Ringailė įsitikino, kad yra mamų, kurioms reikia to paties kaip ir jai – bendruomenės, bendraminčių, buvimo gamtoje kartu. Nors Lietuvoje netrūksta organizacijų, rengiančių žygius, tačiau nedaug jų pritaikyti žygiuoti su vaikais. Juk būtina atsižvelgti į atstumą, kurį vaikai gali įveikti, į žygiavimo sąlygas, nes kai kurios mamos vaikus vežasi vežimėliais. Galiausiai reikia sugalvoti, kaip motyvuoti vaiką eiti.

„Kai mano vaikas paaugo ir pradėjo vaikščioti, atsirado problemėlė: kaip pasiekti, kad vaikas nueitų tam tikrą maršrutą? Juk jis mieliau pastovės prie kokio krūmo ar tiesiog atsisėdęs pažais, – dalijasi Rimgailė. – Pastebėjau, kad vaikai lengviau įveikia kelią etapais, kai nuėjus iki tam tikro taško, jo laukia paskatinimas. Tuo ir skiriasi mūsų žygiai nuo kitų, kad mes sugalvojame pramogų mažiesiems ir užduočių vyresniems, taip motyvuodami juos eiti nuo vieno taško iki kito. Pamažu jie įveikia apie 5 km – optimaliausią atstumą eiti su mažais vaikais.“

5 km nuotykių ir emocijų

R.Kreivėnės teigimu, kai kurie vaikai be vargo gali įveikti ir didesnį atstumą, tačiau toli gražu ne visada pavyksta išvengti ašarų, o tada nei tėvams malonu eiti, nei vaikams. Todėl tų 5 km atstumo rengiant žygius stengiamasi laikytis. Nors pasitaiko visko, vis dėlto dažniausiai į finišą visi dar atkeliauja su šypsena ir gera emocija.

Tuo ir skiriasi mūsų žygiai nuo kitų, kad mes sugalvojame pramogų mažiesiems ir užduočių vyresniems, taip skatindami juos eiti nuo vieno taško iki kito.

Nuotykių žygiuose taip pat netrūksta. Būna, kad kas nors nuklysta ne ten, kur turėtų: dažniausiai dėl to, kad kokie nors piktavaliai žmonės nuima ar nusuka maršrutą žyminčius ženklus. Laimė, dažniausiai tėveliai rūpestingi – pasiima maršruto žemėlapius, kurie būna paviešinti internete.

„Manau, žmonės, kurie renkasi tokias pramogas, o ne kiną ar žaidimų aikštelę, yra drąsesni. Juk nepabūgsta iššūkio žygiuoti su kūdikiais, su vaikais. O su vaikais visko nutinka – ir ašarų būna, ir ožiukų. Tad čia reikia nemažai tėvų vidinės stiprybės, savitvardos, gebėjimo kažkaip susitarti su vaiku ir įveikti visą maršrutą“, – svarsto pašnekovė.

Rezultatas: mamų su vaikais žygiai tapo šeimų žygiais, visiems teikiančiais daug džiaugsmo. N. Žilinskaitės nuotr.

Nors pirminė jos idėja buvo žygiai mamoms su vaikais, greitai pastebėjo, kad ir tėveliai labai nori prisijungti. Šiais metais vis daugiau atsiranda tėčių, žygiuojančių su vaikais. Matyt, išeidama į žygį šeima leidžia mamai atsipalaiduoti, pailsėti.

Tad nors judėjimas vadinasi „Mamos žygeivės“, jam jau reikėtų naujo pavadinimo – „Šeimõs žygeiviai“.

Prireikia kūrybiškumo

Kai žygiai tapo masiškesni, jų iniciatorei teko permąstyti idėją, ieškoti rėmėjų. Kad nebūtų taip paprasta užsiregistruoti į žygį, o paskui jame nedalyvauti, žygiai tapo mokami. Tačiau vis tiek į juos kaskart susirenka apie 100 šeimų.

Žygius buvo gerokai pristabdęs karantinas, bet šiais metais, kai buvo panaikinti ribojimai, bendruomenė vėl noriai renkasi. Vilniuje šiemet įvyko keturi žygiai, Kaune – du. Tiesa, pastarieji nebuvo labai sėkmingi, nes tomis dienomis lijo. Vis dėlto prastas oras žygeivių neatbaidė.

Ringailė planuoja surengti žygį ir žiemą, nors žygiuoti su mažais vaikais, ypač su kūdikiais, žiemą sudėtinga – nelengva pamaitinti, pakeisti sauskelnes. „Tiems, kurie organizuoja žygius suaugusiesiems, tokių problemų kaip mums nekyla“, – juokiasi iniciatyvi moteris.

Ji pasakoja, kad ir parinkti maršrutą, kuriuo vyks „Mamų žygeivių“ žygis, gana sudėtingas darbas, reikia apie daug ką pagalvoti. „Žygis negali vykti mieste – jis turi vykti tikrame miške, gamtoje, jokiu būdu ne asfaltuotais takeliais. Ruošdamiesi žygiui maršrutus išbandome, tikriname, ar įmanoma kelią su vežimėliu įveikti“, – aiškina Ringailė.

Kitas labai svarbus dalykas – automobilių statymas. Juk jeigu žygyje dalyvauja šimtas šeimų, vadinasi, kažkur reikės pastatyti maždaug šimtą automobilių.

Dar svarbu, kad žygio vietoje būtų kažkokių įdomesnių objektų, kad ji nebūtų nutrypta lankytojų ar tiesiog nuobodi.

„Ieškoti vietos, organizuoti žygius, vesti pačius renginius man dažnai labai padeda kitos mamos, nes vienai visa tai padaryti nelengva, – sako pašnekovė. – Dauguma žygiuose dalyvaujančių šeimų susibūrė į gana stiprią bendruomenę, vieni kitiems padeda, bendrauja ne tik žygiuose, bet ir po jų. Sulaukiame ir naujų žygeivių, jais tikrai džiaugiamės. Didelis tokių žygių pliusas – jei tu nori pabūti su savo šeima, tam yra visos sąlygos, o jeigu esi kompanijos žmogus, nori bendrauti su kitomis šeimomis – irgi puiku.“

Gyvenimą pakeitė vaikas

Tai, kuo dabar užsiima R.Kreivėnė, ir jai pačiai, ir daug kam – staigmena. Mat iki motinystės atostogų ji dirbo administratore. Tačiau gimus vaikui ji susikūrė galimybę išreikšti save nauju amplua – kaip renginių organizatorė.

„Kol pati nesusilaukiau vaiko, būdavo labai keista girdėti, kad moterys, kurios iki gimdymo dirba vadinamąjį ofisinį darbą, sulaukusios vaiko nori kažką kardinaliai gyvenime pakeisti. Dabar pačiai atsitiko panašiai – norėjosi kažko kūrybiško“, – sako Ringailė.

Dabar kūrybos yra daug, nes kiekvienam žygiui tenka galvoti vis kitą idėją, programą, scenarijų. Pavyzdžiui, neseniai vykusiame „Miško pasakų žygyje“ šeimos miške ieškojo pasislėpusių elfių ir jas sutiko, „Mažųjų riterių“ žygyje bus ir riterių, ir princų, ir princesių, ir pilių. Kiekviename žygyje – vis naujos užduotys, nauji personažai, nauja istorija.

„Labiausiai šiame projekte man ir patinka tai, kad galiu kūrybiškai išreikšti save, įgyvendinti savo idėjas, o idėjų turiu begalę“, – tikina pašnekovė.

Šeima: Ringailės ir Rimanto gyvenimas pasikeitė gimus sūnui – jie ne tik patys išmoko linksmai leisti laiką kartu gamtoje, bet ir kitus to moko. Asm. archyvo nuotr.

Paklausta, iš kur pomėgis žygiams, Ringailė pasakoja, kad vaikystėje gyveno dviejų namų kaimelyje, į mokyklą pėsčiomis eidavo po 2,5 km bet kokiu oru. Tad ir tada vaikščiojo, ir dabar vaikšto daug. Negana to, iki devyniolikos metų ji lankė orientacinį sportą ir dalyvaudavo varžybose. Galbūt dėl to dabar ir gimė žygių su užduotimis, kurie skatina vaikus judėti ir mąstyti, idėja.

Tam tikra edukacija

„Atvykus iš kaimo mokytis į Vilnių gyvenimas buvo smarkiai pasikeitęs, audringesnis, bet gimus vaikui vėl sulėtėjo. Interesai pasikeitė, galima sakyti, grįžau prie ištakų, – juokiasi Ringailė. – Net ir tos pačios kelionės gimus vaikui labai pasikeitė. Jeigu anksčiau su vyru rinkdavomės keliones ten, kur šilta ir „viskas įskaičiuota“, kai tik guli, valgai ir deginiesi, tai gimus vaikui pirmą kartą išvykome į kalnus, Danielių pasisodinę į nešyklę. Tai buvo, galima sakyti, pačios fantastiškiausios atostogos, kokias esame turėję. Vaiko gimimas mums buvo nauja pradžia.“

Poros sūnus Danielius – labai aktyvus. Jam augant, keičiasi ir Ringailės organizuojami žygiai. „Kadangi turiu labai aktyvų vaiką, kuris ne visada nori manęs klausyti, teko galvoti, kaip jį paskatinti, sudominti. Tada ir atrandi kažkokių įdomesnių sprendimų", – teigia kūrybinga mama.

Ji įsitikino, kad daug šeimų susiduria su ta pačia problema. Kai kurie vien dėl to vengia eiti į žygius – galvoja, kad bus gėda prieš kitus, kai vaikai neklausys, bėgs į skirtingas puses.

„Jie klaidingai įsivaizduoja, kad tėvų, kurie pasirenka žygiavimą, vaikai išauklėti, paklusnūs ir kaip kareivėliai eina ten, kur liepiama. Tikrai taip nėra – dauguma vaikų ir tingi eiti, ir verkia. Kiekvieno žygio metu nejučia vyksta tam tikra edukacija: ne tik vaikams, bet ir patiems tėvams, kaip sudominti vaiką, atkreipti jo dėmesį, veikti komandoje“, – atskleidžia privalumus šeimos žygių iniciatorė.

Ringailės vyras Rimantas jos rengiamuose žygiuose dažniausiai nedalyvauja – jam tenka būti su sūnumi, kuriam mama žygio metu negali skirti pakankamai dėmesio, nes turi rūpintis žygio dalyviais. Tačiau visa šeima kartu vyksta ieškoti naujų žygių takų, juos išbando ir smagiai leidžia laiką.

Turi naujų planų

Ringailė prisipažįsta turinti dar vieną norą: grįžti prie tos idėjos, nuo ko viskas prasidėjo, – siekio sujungti žmones į tam tikrą žygeivių bendruomenę. Tad dabar kuria interneto puslapį, kuriame kiekviena norinti šeima turėtų galimybę užsiregistruoti ir susikurti savo profilį.

Tarkime, šeima su vaikais planuoja važiuoti pasivaikščioti į Anykščius. Ji galėtų pakviesti prisijungti kitas šeimas, kurios norėtų tuo pat metu ten nukeliauti. Masiniai žygiai ir toliau vyktų, bet žmonės ir savarankiškai galėtų organizuoti savo išvykas.

„Mano svajonė padaryti taip, kad čia būtų tarsi pažinčių svetainė žygius ir gamtą mėgstančioms šeimoms, – sako idėjų nestokojanti R.Kreivėnė. – Tikiuosi, greitu metu tai išbandysime ir sužinosime, ar Lietuvoje kam nors tai reikalinga. Daugelis tėvų siekia, kad vaikai nesėdėtų namuose. Tai bus puiki galimybė susipažinti ir bendrauti.“

Padeda darbo įgūdžiai

Pažadintas iš gilaus miego matematikas prabiltų formulėmis, chemikas – elementais iš Mendelejevo lentelės, specialiųjų pajėgų kariškis – šaunamųjų ginklų kalibrais ir sprogstamosiomis medžiagomis, o 39-erių Mindaugas Kubilius greitakalbe pabertų, kaip reiškia rengti vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų planus, vandens gerinimo ir nuotekų valymo įrenginių schemas, kaip projektuoti vietinius kelius ir nesudėtingus hidrotechnikos statinius. Papasakotų apie visas procedūras, susijusias su statybos leidimų gavimu. „Vanduo mano gyvenime jau seniai. Jis yra mano darbdavys“, – savo darbovietėje mus sveikino M.Kubilius.

Universalus: projektų derintojas ir individualiai dirbantis Mindaugas kietas ne tik savo srityje, bet ir klaidžiuose miško takuose. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Būdamas devyniolikos, panevėžietis persikėlė į Kauną, įstojo į tuometį Lietuvos žemės ūkio universitetą ir baigė hidrotechnikos inžinerijos studijas. Daugumai bendramokslių pasirinkus darbą periferijoje, Mindaugas nusprendė likti Kaune, kur iš dalies įgyvendino savo slaptą svajonę.

„Galvojau, kad dirbsiu Panevėžyje, „Aukštaitijos vandenyse“, o išėjo, kad atsidūriau „Kauno vandenyse“, – M.Kubilius buvo dėkingas povandeninėms srovėmis, atnešusiomis jį ten, kur skaičiuoja jau trečius metus.

Paklaustas apie savo darbo specifiką, Mindaugas labai nesiplėtė. Trumpai papasakojo, kad tikrina projektuotojų darbą, gina „Kauno vandenų“ interesus, ir džiaugėsi, kad įgytas išsilavinimas drauge su darbo patirtimi praverčia kitose gyvenimiškose situacijose. Tarkim, žygiuose, kuriuose jis organizuoja drauge su bendraminčiais.

Futbolą pakeitė žygiai

Ilgą laiką aktyviai žaidęs futbolą, po stiprios kelio traumos, kurią patyrė prieš devynerius metus, jaunas vyras išgirdo medikų verdiktą – būtina metų pertrauka ir ramybė. Sąvoka „ramybė“ supratęs savaip, entuziastas užsirašė į pėsčiųjų žygį. Pirmą keitė antras, šį – trečias, ketvirtas ir penktas, kol galiausiai po dvejų metų judėjimo aktyvus žygeivis buvo pakviestas į kitą barikadų pusę – žygiuose dalyvauti ne kaip dalyviui, o kaip vienam iš organizatorių.

Virsmas: taip Mindaugas atrodo, kai nusimeta darbinį kostiumą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Miško istorijų“ branduoliui patiko Mindaugo strateginis mąstymas, jo gebėjimas orientuotis aplinkoje, topografinė ir fotografinė atmintis. Pasiūlymas pasirodė patrauklus ir pačiam žygeiviui.

„Kai sėdžiu savo kabinete, dirba mano smegenys, bet kūnas mažai juda. Žygių metu kūnas daug juda, bet pailsi smegenys“, – vedami to paties noro, žmonės esą renkasi „Miško istorijų“ žygius, kuriuos M.Kubilius linkęs vadinti mažais spektakliais, dovanojančiais naujų potyrių. Žygių metu, kurių tikslas anaiptol nėra vien tik kilometrai, žmonės pajunta, kaip miško paklotė kutena basas pėdas, ką reiškia keliauti tyloje, tarsi burną prisisėmus vandens.

„Organizuojame labai įvairius žygius. Pavyzdžiui, basomis. Taip einame ne visą laiką, o tam tikrą atkarpą, tarkim, pajūriu, – akmenukai po kojomis, anot pašnekovo, masažuoja tam tikrus padų taškus, o žygiai tylomis sustiprina kitus pojūčius. – Dažnai eidami ir kalbėdami nepastebime daug gražių dalykų. Žygiai tylomis leidžia tai pamatyti ir suvokti, kad net ir be žodžių gali susikalbėti su kitais. Gestais, žvilgsniais.“

Kitaip: žygis be žodžių – tik su rankos palietimu ar iškalbingu žvilgsniu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Žmones iki šiol labai vilioja baltų mitologijos žygiai. Jų metu dalyviai susipažįsta su laumėmis, pasikalba su pasalūnu Pinčiuku. Ko gero, tikrai žinote elnią devyniaragį – senovės lietuvių mitologinę būtybę, savo raguose nešančią dangaus kūnus. Dažniausiai – mėnulį, kiek rečiau – saulę. Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas, todėl žygeiviai prieš kiekvienas Kūčias leidžiasi į miškus, kad ten nusilenktų devyniaragiui ir įvykdytų jo pateiktas užduotis.

„Labai smagu stebėti, kaip žmonės tampa žaidimo dalimi. Jie išpiešia savo veidus vandens ženklais, saulėmis, ragais“, – įsitraukti, anot M.Kubiliaus, labai svarbu, tačiau to daryti niekas neverčia. Nors dauguma į žygius registruojasi dėl pramogos, galbūt dėl naujų pažinčių, yra ir tokių, kurie ateina tiesiog pabūti su savimi.

Atsakingas už maršrutą

Kiekvienas žygis – komandinis darbas. Vieni kolegos atsakingi už žygių informacijos sklaidą, kiti – už personažų įkūnijimą ir užduočių įvairovę. Mindaugui patikėta viena svarbiausių dalių – sudaryti maršrutą ir suplanuoti laiką. Tarkim, kada žygeiviai pajudės iš vietos, kada stabtelės užkąsti.

„Tie, kurie organizuoja, apie tokius dalykus ne visada pagalvoja, o juk reikia žinoti, kada ir kiek galima sustoti, kad žiemą žygį baigtų iki sutemų“, – M.Kubilius tikino visus šiuos niuansus puikiai išmanantis.

Kaip vyksta maršrutų paieškos? Yra vietų, tarkim, gimtajame Panevėžyje, į kurias Mindaugas nueitų pats ir kitus nuvestų užsimerkęs. Save pusiau kauniečiu vadinantis vyras tokių maršrutų rastų ir aplink Kauną. Norėdamas aptikti tinkamų vietų kitose apylinkėse, jis leidžiasi į jų paieškas.

Kaskart prieš naują žygį, kurių iki pandemijos vykdavo po vieną ar du per mėnesį, Mindaugas į rankas ima atspausdintą žemėlapį, o rastą atkarpą žymi sutartiniais ženklais: „nuvirtusi eglė“, „griovys“, „gatvės šviestuvas“.

„Kokių nors netikėtumų ieškant maršrutų nebūna. Didžiausi, kai į žvalgybą leidiesi pavasarį, o į žygį – vasarą arba į žvalgybą – rudenį, o į žygį – žiemą. Tada būna pasikeitusios miškų kvartalinės linijos, keliukai. Atrodo, vienu metu ėjai ir buvo sausa, o po kurio laiko plotas vandeniu pažliugo“, – paklaustas apie sezoniškumą, M.Kubilius pasakojo į žygius kviečiantis visais metų laikais, nepriklausomai nuo oro sąlygų.

Ne kartą yra tekę eiti žliaugiant lietui ar per stiprią pūgą, veidą čaižant aštrioms snaigėms. Žmonių tokie iššūkiai taip pat nebaugina. Prie visų sąlygų jie prisitaiko ir tik retam nuotaiką sugadina netikėtai prapliupęs lietus.

„Asmeniškai man galbūt labiausiai patinka žygiuoti pavasarį, nors šiaip tinka bet koks laikas. Svarbiausia yra apranga“, – seną tiesą priminė pašnekovas.

Nenugalimi: žygeiviams oras nė motais – jie eina ir saulei plieskiant, ir pūgai siaučiant. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Variklis – dėkingi žmonės

Pasirinkęs žiedinio žygio principą, Mindaugas į maršrutą įtraukia tris, jo manymu, svarbiausius elementus – mišką, kokį nors vandens telkinį ir gyvenvietę.

„Asfalto mes ir taip sočiai matome, todėl stengiamės apsieiti be jo“, – M.Kubilius pasakojo, kad žmonėms sudaryti maršrutai patinka. Jie klauso iš anksto paruoštų teminių pasakojimų, vykdo užduotis ir akylai seka paskui grupės vedlį. Atsilikusių nuo būrio, kurį dažniausiai sudaro apie 40 žmonių, visuomet palaukiama.

Žygių metu kūnas daug juda, bet pailsi smegenys.

„35–40 dalyvių yra komfortiškas skaičius. Yra tekę eiti ir su 130 žmonių būriu. Čia jau didesnis iššūkis, nes reikia suvaldyti minią“, – tokiais atvejais, anot pašnekovo, įsijungia daugiau prižiūrinčių žmonių.

Žygių metu nueinama apie 20 km. Dažniausiai žygiai prasideda ryte, o jų trukmę diktuoja metų laikas. Tarkim, vasarą galima keliauti visą dieną, o žiemą finišuoti stengiamasi, iki kol nusileis saulė.

„Miško istorijos“ organizuoja ir naktinius žygius, tik kol kas dieniniai juos lenkia savo populiarumu.

„Žinote, kas smagiausia visame šiame darbe? Žmonių dėkingumas, jų spindinčios akys. Baigiantis kiekvienam žygiui susėdame ratu ir pasidalijame įspūdžiais. Smagu girdėti gerų atsiliepimų, matyti šypsenas ir žinoti, kad dalis jų skirtos būtent tau, – tokie pašnekesiai, anot M.Kubiliaus, padeda tobulėti, mokytis iš klaidų. – Aš ir pats nevengiu kritikos sau. Būna, pasakau: va, tą kilometrą nuėjau ne taip. Svarbiausia, kad tuo metu žmonės nieko nesuprato. Žygio metu svarbu neparodyti, kad esi sutrikęs, o tiesiog žygiuoti į priekį, – reikalingą kelią vis vien atrasi.“

Svajoja apie Sakartvelą

Artimiausias „Miško istorijos“ žygis numatytas vasario mėnesį Jurbarke. Kauno ir jo apylinkių greitu metu nežadama naršyti, nors praktika rodo, kad būtent čia susirenka daugiausia dalyvių.

Savo žygių kaip nors susieti su neeiliniais Kauno – kultūros sostinės metais organizatoriai neplanuoja. Tiesa, turi kitų minčių. Vasarą ruošiasi surengti tradicinę vegetarišką stovyklą. Be to, savo žygius žada rengti platesniu spinduliu, labiau priartėti prie Lenkijos ir Latvijos pasienio ruožų, o programą paįvairinti ne tik ėjimu pėsčiomis, bet ir kelionėmis traukiniais.

Asmeninių planų turi ir pats Mindaugas. Keliavęs po Karpatus, Islandiją, ėjęs užšalusia Dubysa, vyras norėtų, kad jo kelionių skaitiklis pasipildytų didesniu nueitų kilometrų skaičiumi. Tik ne kaip organizatoriaus, o dalyvio.

„Galvoju apie Sakartvelą. Labai norėčiau ten nuvykti per atostogas, pasisamdyti vietos gidą ir pasivaikščioti“, – M.Kubilius tikino nesąs nusiteikęs prieš poilsines keliones su vaisių kokteiliu rankoje ir tingiais pasivartymais prie baseino. Tik, priešingai nei tiems, kurie ant gultų priešais saulę tirpsta po savaitę ar daugiau, jam esą tam pakaktų poros dienų.

Per Europą – upėmis

Klaipėdietis šiemet buvo suplanavęs neįprastą maršrutą savo kelionei – nuo Šiaurės iki Juodosios jūros.

Vyras planavo įveikti Europą upėmis. Per šią kelionę turėjo būti aplankyta dešimt skirtingų valstybių, plaukiama šešiomis upėmis ir kanalais.

Iš planuojamų 90-ies kelionės dienų 78 turėjo būti praleistos irkluojant, o 1,1 tūkst. km planuota plaukti prieš srovę.

"Bet viskas susiklostė visiškai kitaip, nei planavau. Gyvenimas pats mums nurodo kryptį. Bet man patinka avantiūros, patinka gamta. Aš juk šiuo plaukimu norėjau atkreipti žmonių dėmesį, kad jie prisidėtų prie trijų jaunų žmonių idėjų įgyvendinimo. Tačiau nutiko taip, kad mano kelionė, kuri buvo planuota keturiems mėnesiams, buvo kur kas trumpesnė. Aš maniau, kad gal trečią mėnesį mane ištiks kokie nors iššūkiai, kuriuos bus nelengva įveikti. Bet viskas nutiko jau trečią kelionės dieną", – pasakojo klaipėdietis.

Keliautojų maršrute buvo numatyta kirsti dešimt valstybių – Olandiją, Vokietiją, Austriją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Serbiją, Bulgariją, Rumuniją, Ukrainą.

A.Matulis, susikrovęs mantą, susipakavęs Klaipėdą, kuri šiemet tapo Europos jaunimo sostine, garsinančią vėliavą, automobiliu išvyko į Nyderlandus.

"Paprašiau tėčio, kad jis mane nuvežtų iki starto vietos. Tačiau Olandijoje tėtis apsisprendė kartu su manimi keliauti kelias dienas. Trečią dieną, įveikus 100 kilometrų, mes patyrėme nemalonų potyrį upėje", – užsiminė keliautojas.

Baidarę bloškė bangos

Vyrai incidento priežastimi įvardijo nesuvaldytas upių sroves ir nepažabojamą vėją, kuris keliautojams ir pakišo koją.

Gyvenimas pats mums nurodo kryptį.

Baidarė, kuria plaukė Andrius, jo tėtis ir ištikimoji keturkojė Dori, apsivertė.

Po gero pusvalandžio, kuris vyrams pasirodė kaip geras pusdienis, praleisto šaltame vandenyje, visiems trims pavyko pasiekti krantą.

Keliautojai atsipirko keliomis mėlynėmis, keliais prarastais daiktais ir milžinišku išgąsčiu.

"Keliavome Valio upe prieš srovę. Patyrę nemalonumų, visaip narpliojomės, šiaip taip išsikapstėme ir nusprendėme Olandija nebetęsti kelionės. Didieji laivai Europos upėse baidarių ir jų keliauninkų tiesiog nemato", – apie nemalonumus pasakojo A.Matulis.

Netektys dovanojo atradimų

Keliautojai neteko tos įrangos, be kurios kelionė būtų buvusi nesaugi. Bet labiausiai vyrai gailėjo netektos Europos jaunimo sostinės projekto "Choose Klaipėda" vėliavos.

"Prie baidarės buvo sumontuotas laikiklis vėliavai. Kadangi ketinome plaukti prieš srovę, ji turėjo įspūdingai atrodyti. Kartu su manimi keliavo kalytė Dori. Olandijoje pametėme ir jai skirtus daiktus, kelis kelionėje būtinus įrankius", – apgailestavo klaipėdietis.

Įspūdžiai: A.Matulis valtyje kartu su augintine Lietuvos upėmis nukeliavo 700 kilometrų, kiekvieną jų virtualiai parduodamas už paramą jauniesiems talentams. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Tačiau šie praradimai yra laikini. Tai, ką mes su tėčiu patyrėme, buvo kur kas daugiau ir giliau. Reikėjo nukeliauti du tūkstančius kilometrų pirmyn, iki Olandijos, ir du tūkstančius atgal, iki Lietuvos, kad tėčio viduje įvyktų kokybiniai pokyčiai. Mums sugrįžus mama paklausė – ką aš jam padariau? Vidiniai pokyčiai buvo kardinalūs, tuo labai džiaugiuosi. Tereikėjo kelių dienų, praleistų su sūnumi", – šypsojosi klaipėdietis.

Tačiau tikrasis kelionės tikslas juk visai kitoks?

"Taip, pagrindinė mintis buvo prisidėti prie "Choose Klaipėda" projekto ir skatinti miestiečių kūrybiškumą neįprastais būdais. Taip buvo sukurta "The Hero Inside" (liet. "Herojus viduje") iniciatyva. Aš siekiau surinkti lėšų trims jauniems mūsų surastiems herojams – dviem Monikoms ir Mantui. Juos pavadinome magiškuoju trejetu", – pasakojo klaipėdietis.

Kelionę tęsė Lietuvoje

Dėl šio tikslo A.Matulis žygį tęsė Lietuvoje, keliaudamas upėmis baidare.

"Sudarėme naują maršrutą – nuo Ignalinos iki Kuršių marių. Plaukiau kaip ir planavau, tik ne 3,5 tūkst., o 700 kilometrų. Kelionė užtruko tris savaites", – pasakojo A.Matulis.

Jis šalį kirto tomis dienomis, kai aplinkiniuose rajonuose vėtros vartė medžius, škvalai siaubė miškus.

"Tačiau per tris savaites, praleistas baidarėje, dienomis negavau nė vieno lašo lietaus. Tik buvo dvi ar trys naktys, kai lijo. Joninių naktį patyriau tai, ko neteko niekada gyvenime patirti. Atrodė, kad visi žaibai ir škvalo gūsiai buvo susikoncentravę tik virš mano palapinės. Naktį atsimerkti nebuvo įmanoma, nes žaibai akino", – prisiminė keliautojas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žygis prasidėjo ežere Ignalinos rajone, šalia Ginučių kaimo.

Ežerą dar keli upeliukai jungia su Žeimenio ežeru, iš kurio išteka Žeimenos upė. Įveikęs šią upę, dar prieš pasiekdamas Vilnių, Andrius įplaukė į Nerį ir žemyn ja leidosi iki pat Kauno.

Kauno santakoje įplaukė į Nemuną, tačiau nuspręsta juo ilgai nekeliauti, maždaug už 50 km pasukta į Dubysą, kur maršrutas nuvedė aukštyn upe iki pat ištakų.

"Naujas netikėtas atradimas – vienas iš keturių kastinių kanalų Lietuvoje, esantis netoli Šiaulių, kur sujungtos Ventos ir Dubysos upės. Kanalas – apie 15 km ilgio, tačiau jis neprižiūrimas, todėl vietomis apaugęs ir nepraplaukiamas", – pasakojo keliautojas.

Pasiekus Ventos upę, klaipėdiečiui teko baidarę sausuma perkelti į Minijos ištakas. Toliau – žemyn upe, iki Kuršių marių.

Siekė paskatinti jaunuolius

Kadangi A.Matulio maršrutas sutrumpėjo nuo 3,5 tūkst. kilometrų iki 700, planuotos pinigų sumos nepavyko surinkti.

"Tikėjomės surinkti tris tūkstančius eurų, kad kiekvienam mūsų herojui atitektų po tūkstantį. Tačiau pavyko surinkti 351 eurą. Suprantu, kad kažko tokio už tokią sumą nenupirksi. Tačiau, kaip sako viena mūsų herojų, viena iš Monikų, vandenynas yra mumyse. Antroji Monika sako, kad mumyse yra tūkstantis saulių. O Mantas sako, kad kiekviena mūsų širdies dalelė gali pavirsti banga", – šypsojosi A.Matulis.

Keliautojas liejo prakaitą irkluodamas baidarę dėl trijų jaunų klaipėdiečių – Manto Pastolio, Monikos Drazdauskaitės ir Monikos Jarulytės. Tiksliau – dėl galimybės paskatinti jų kūrybines intencijas.

M.Drazdauskaitė kuria rūbus iš ekologiškų dalykų.

"Ji sugeba pritaikyti kaktusų ar ananasų žievę, jos kurti drabužiai yra daugiafunkciai. Vieną rūbą gali derinti aštuoniose variacijose. M.Jarulytė Palangoje šeštus metus organizuoja nemokamą sveikatingumo ir meno festivalį "1000 saulių". M.Pastolis – gamtos mokslų mylėtojas, studijavęs garsiuose pasaulio universitetuose. Jis grįžo į Lietuvą tam, kad taptų mokytoju. Vaikinas nori sukurti internetinę platformą, kurioje skelbs fizikos pamokas pagal mokyklos programą. Tačiau kiekvieną pamoką jis nori paversti įdomiu ir visiems suprantamu dalyku. Jų metu planuojama parodyti eksperimentų, bandymų, kurių vaikai klasėje paprastai nepamatytų. Ir visa tai jis norėtų mokiniams pateikti nemokamai ir laisvai prieinamai. Fizika turėtų būti įdomus dalykas, o pats mokymasis – malonus", – pasakojo A.Matulis.

Lėšos – ir krepšininkams

Tai ne pirmas kartas, kai keliautojas irkluodamas renka lėšas kitiems.

2018-aisiais, irkluodamas per Lietuvą, A.Matulis siekė kiekvieną savo nuplauktą kilometrą parduoti po vieną eurą ir surinkti 700 eurų.

Projekto pabaigoje keliautojas surinko beveik 1 tūkstantį, kuris buvo paskirtas vaikų stovyklos išlaidoms.

"Mintis buvo padėti vaikams iš nepasiturinčių šeimų, bet mylinčių krepšinį. Norėjau sudaryti galimybę dalyvauti vasaros krepšinio stovykloje. Lėšas surinkome per dvi savaites, be jokios sklaidos ir viešinimo. Žmonės aukojo, internetu pirkdami nuplauktus kilometrus ir taip paaukodami. Aš viliuosi, kad kitą kartą kelionė pavyks geriau", – vylėsi klaipėdietis.

Tikėjimas – tik ėjimas

Bekalbant ši dovana ėmė materializuotis ir įgavo aiškų planą – dvylika dienų ir žygis pėsčiomis iš Vilniaus į Karklę, kur būtų pastatyti balansiniai akmens bokštai. Kuo tokia dovana ir iššūkis vertingi bei kaip įmanoma savomis kojomis ir pečiais atlaikyti 485 km ir 585 tūkst. žingsnių per dvylika dienų?

Pasak S.Urbono, labai seniai kariai visuomet į mūšius šimtus kilometrų žygiuodavo pėsčiomis, o pakeliui išspręsdavo savo psichologines problemas. Tai veikia ir šiandien – daug einant, keliaujant, išsprendžiami dalykai, kurių sėdėdami vietoje mes taip greitai nesutvarkytume.

"Šis žygis – tai mano atostogos. Ir dovana. Per savo gimtadienį paprašiau žmonos, kad išleistų mane į dvylikos dienų žygį. Kai gavau tokią dovaną, iš karto pagalvojau, kaip galėčiau tas dvylika dienų išnaudoti taip, kad džiaugtųsi širdis ir būtų smagu. Iki šiol buvau labai daug nužygiavęs vos per tris dienas, maksimalų terminą, kiek galėdavau išeiti iš namų į žygį. Todėl iš Vilniaus per tokius trijų dienų žygius jau buvau nuėjęs į visas puses – Druskininkus, Kėdainius, Visaginą ir t.t. Šį kartą į galvą šovė Karklė. Tai yra vieta, kurioje man labai gera, kurioje labai mėgstu statyti balansinius akmens bokštus. Ir pagalvojau, kodėl man per visą Lietuvą nenuėjus iki Karklės ir nepastačius balansinio akmenų bokšto? Daug žmonių eina į bažnyčią, ten atranda džiaugsmą ir ramybę, o aš viską atrandu savo žygiuose, lietuviškoje gamtoje. Turbūt ne veltui žodis tikėjimas susideda iš dviejų žodžių – tik ėjimas. Ir tai yra mano bažnyčia", – sako žinomas tėtis.

Iššūkis kūnui

Tarp daiktų, kurie prieš didžiausią S.Urbono žygį atsidūrė jo kuprinėje, – mažai netikėtumų: daug labai gerų kojinių, apatiniai, keli šortai, keli marškinėliai, daug pudros kojoms, kad visą laiką būtų sausos. Taip pat kuprinėje vietos rado daugybė laidų ir įkroviklių, ausinės bei vaistai.

Daug žmonių eina į bažnyčią, ten atranda džiaugsmą ir ramybę, o aš viską atrandu savo žygiuose, lietuviškoje gamtoje.

Vienintelis žygiui išsiruošusio vyro draugas kelionėje buvo ant riešo esantis naujasis išmanusis laikrodis "Huawei Watch 3 Pro", kuris ne tik atlaikė visą žygį, bet ir ne sykį pagelbėjo jo metu: skaičiavo nueitą atstumą, sveikatos rodiklius, padėjo sudėlioti maršrutą, suvokti, kada metas pailsėti.

"Didžiausias iššūkis žygio metu tenka būtent kūnui – prisiversti kasdien eiti maratoną. Taip pat nepamiršti ryte ir vakare padaryti mankštą, nes be jos, tikriausiai, jau po poros dienų žygis būtų pasibaigęs. Tik pradėjus eiti kartais pasidaro nuobodu, bet praktiškai kas dieną įvykdavo nuotykių ar iššūkių – nuo autostradoje paklydusios stirnos ir jos lydėjimo atgal į mišką iki patekimo į draustinį, iš kurio kur kas sunkiau išeiti nei įeiti. Be to, eidavau vidutiniškai po 50 tūkst. žingsnių per dieną ir su didele kuprine ant pečių, o beveik visas dienas buvo didesnis nei 30 °C karštis", – įspūdžiais dalijasi S.Urbonas.

Ragina būti pavyzdžiu vaikams

Pasibaigus žygiui, viena pirmųjų Simonui kirbančių minčių – kada planuoti kitą? Kaip teigia žinomas tėtis, svarbiausia yra išdrįsti pradėti eiti į žygius, o toliau Lietuvos gamta ir pamatomi vaizdai padarys viską už jus.

"Lietuva yra be galo graži. Atrodo, pravažiuoji pro tą pačią vietą automobiliu kokius 100 kartų, nieko naujo. Bet kai žygiuoji, net paprastuose dalykuose pamatai kažką naujo. Todėl labai rekomenduoju pradžiai bent iš namų į darbą nueiti pėsčiomis, nes tikrai pamatysite daug naujų ir netikėtų dalykų. Nebijokite keliauti su vaikais, nes kartais suaugusieji sako, kad mūsų vaikai yra dar per maži. Uždėkite jiems laikrodukus ir pažiūrėkite, kas per dieną nueina daugiau. Būkite pavyzdžiu. Nebūtina pradėti iš karto nuo 20 km – nueikite vieną dieną 1 km, kitą – 2 km ir t.t. Pailsėkite, tada po truputį didinkite atstumus. Ir planuojant žygius visai nesvarbu, kuriame Lietuvos gale esate, nes visur yra nuostabių ir netikėtų atkarpų", – apibendrina S.Urbonas.