Šešis metus ir tris mėnesius, kol juos atrado ir išgelbėjo, negyvenamoje saloje Špicbergeno archipelage praleido keturi pomorai – prie Baltosios jūros gyvenę žvejai ir jūros žvėrių medžiotojai.
 

Šešis metus ir tris mėnesius, kol juos atrado ir išgelbėjo, negyvenamoje saloje Špicbergeno archipelage praleido keturi pomorai – prie Baltosios jūros gyvenę žvejai ir jūros žvėrių medžiotojai.

Pragaištingas žygis

Pomorų „robinzonų“ istorija prasidėjo 1743 metų vasarą. Vienas Mezenės gyvenvietės pirklys pasiuntė savo laivą į Špicbergeno salyną medžioti jūros žvėrių. Po kelių dienų kilusi audra ir stiprus priešinis vėjas privertė laivo kapitoną pakeisti kursą ir ieškoti prieglobsčio prie atokios Malyj Burun salos. Dabar ši sala priklauso Norvegijai ir pavadinta jos atradėjo Tomo Edge vardu

Belaukiant ramesnio oro, laivas įstrigo tarp pakrantės ledų. Kadangi nebuvo nei mažiausios vilties, jog pavyks greitai išsilaisvinti, 14 įgulos narių nutarė peržiemoti saloje, kurioje jų nuomone turėjo būti trobelė prieš keletą metų pastatyta kitų medžiotojų.

Norėdamas įsitikinti, kad ji tikrai tebėra, škiperis pasiuntė keturis savo komandos narius į krantą žvalgybai. Jie turėjo surasti trobelę, ją apžiūrėti, įsitikinti ar tikrai ji tinkama žiemojimui. Žvalgai su dideliu vargu per ledų sangrūdas pasiekė krantą, esantį už kelių kilometrų, ir atrado gerai išsilaikiusį medinį pastatą. Kadangi jau pradėjo temti, o vyrai buvo gerokai išvargę, jie nutarė pernakvoti trobelėje ir kitą rytą su gera žinia grįžti į laivą.

Koks buvo jų nustebimas ir siaubas, kai atėję prie kranto jie nebepamatė savo laivo. Tikriausiai naktį kilusi audra išnešiojo ledo laukus, kartu su jais nusinešdama ir laiviūkštį su dešimčia žmonių. Kaip vėliau paaiškėjo, ledų nuneštas laivas dingo be žinios.

Vieni negyvenamoje saloje

Keturių vyrų (47 metų Aleksejus Chimkovas, 23 metų jo krikštasūnis Ivanas Chimkovas, 35metų Stepanas Šarapovas,ir 30 metų Fiodoras Veriginas) likusių krante, padėtis buvo katastrofiška. Jie puikiai žinojo, kad medžiotojai ir žvejai labai retai lanko šią didelę, bet atokią salą. Anglų, norvegų, amerikiečių ruonių medžiotojai dažniausiai lankosi Špicbergeno archipelago pietvakariuose. O tai reiškė, kad jie jokios pagalbos gali išvis nesulaukti.

Medžiotojų trobelėje į bėdą patekę vyrai nerado jokių maisto atsargų. Gerai dar, kad gyvenimo Šiaurėje pamokyti pomorai ne tuščiomis rankomis išėjo ieškoti pastato, kuriame galėtų saugiai peržiemoti. Jie buvo pasiėmę šautuvą su 12 šovinių, kirvį, keletą peilių, skiltuvą, pintį, katilėlį maistui virti ir kelis kilogramus miltų.

Svarbiausia buvo išgyventi

Užgrūdinti nelengvoje kovoje su šiaurės gamta, medžiotojai energingai pradėjo ruoštis žiemojimui negyvenamoje saloje. Pirmiausia susiremontavo apleistą trobelę. Iš audros išmestų medžio šakų pasidarė lanką, bet jiems nepasisekė rasti ką nors panašaus į templę. Pagaliau sugalvojo kaip ir šią problemą išspręsti. Pasidirbę dvi raguotes, vyrai nudobė baltąją mešką ir iš jos tvirtų gyslų sumeistravo templę. Išgriebtoje iš jūros lentoje jie aptiko keletą vinių, kurias panaudojo strėlių antgaliams.

Pirmuosius elnius maistui vyrai sumedžiojo panaudoję savo šautuvą. Kai šoviniai baigėsi, teko griebtis lanko. Negyvenamoje saloje neišbaidyti žvėrys nelabai saugojosi žmonių, tad „robinzonams“ nesunkiai pavyko nudobti kelias dešimtis meškų, iš kurių kailių siuvosi rūbus ir apavą. Su lanku medžiodavo elnius. Meniu paįvairindavo rinkdami paukščių kiaušinius.

Mėsos užteko, tačiau saloje, kaip ir visoje užpoliarėje, neaugo beveik jokių medžių, kurių reikia ugniakurui. Tad neretai tekdavo valgyti žalią arba saulėje išdžiovintą mėsą. Norėdami apsisaugoti nuo cingos (mediciniškai – skorbutas) vyrai gerdavo elnių kraują. Ši priemonė pasirodė esanti labai efektyvi. Per šešerius metus, praleistus negyvenamoje poliarinėje saloje, mirė tik vienas vyras. Tas, kuris atsisakydavo gerti elnių kraują.

Patyrę jūrų medžiotojai pagal saulės aukštį ir žvaigždes apytiksliai nustatydavo paros laiką ir skaičiavo dienas. Vasarą pakrantėse surinkę bangų išmestus rąstigalius ar kitokias medžio nuolaužas, jie ant stataus kranto susikrovė didžiulį laužą, kurį galėtų uždegti horizonte pasirodžius kokiam nors laivui. Poliariniai robinzonai neprarado vilties, kad anksčiau ar vėliau kas nors užklys į šią vietą.

Netikėtas išsigelbėjimas

Nežinia kaip būtų pasibaigęs jų gyvenimas negyvenamoje atšiaurioje saloje, jei 1749 metais prie salos atsitiktinai nebūtų pasirodęs Archangelsko jūros žvėrių medžiotojo Amoso Kornilovo laivas. Jis ir pastebėjo iš salos kylantį juodų dūmų stulpą. Nutarę pažiūrėti kas ten dedasi, jūreiviai atrado laužą kūrenančius tris vyrus. Jie buvo apsivilkę žvėrių kailiais ir apsiginklavę ietimis. Taip po šešių metų ir trijų mėnesių atėjo ilgai laukta išsigelbėjimo valanda.

Įdomiausia, kad taip ilgai saloje gyvenę poliariniai robinzonai nebuvo praradę veiklumo. Į išgelbėtojų laivą jie pakrovė kelis šimtus elnių ir meškų kailių, poliarinių lapių kailiukų, kuriuos vėliau pelningai pardavė Archangelske.

Nuotykius aprašė prancūzas

Pomorų – poliarinių robinzonų istorija susidomėjo Rusijos Mokslų akademijos profesoriai. Speciali komisija išsamiai išklausinėjo Mezenės jūros žvėrių medžiotojus apie tai, kaip jie gyveno ir ką veikė ilgus metus poliarinėje saloje

Tuo metu Rusijoje profesoriavęs prancūzas Pjeras Lui Lerua, susipažinęs su medžiotojų apklausos dokumentais, apie jų nuotykius papasakojo knygoje, kuri 1766 metais prancūzų kalba buvo išleista Peterburge. Baigdamas savo pasakojimą, profesorius pažymi, kad išbandymai tekę rusų pomorams, buvo žymiai sunkesni ir pavojingesni, negu Defo knygos herojui Robinzonui Kruzui.

Ši knyga sulaukė didelio susidomėjimo užsienyje, buvo verčiama į daugelį kalbų. Poliarinių robinzonų iš Mezenės istorija neretai prisimenama ir šiandien.