Noras su grafike Indraja Raudonikyte pakalbėti apie grafikos padėtį Lietuvoje nejučia virto pokalbiu apie švietimą. Žmonės nesupranta, kas yra geras, profesionalus menas, nes nėra to mokomi nuo mažų dienų, sako menininkė, vis dar tikinti, kad menas gali išgelbėti pasaulį.

Pokalbis su grafike, Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos sekcijos pirmininke Kaune I.Raudonikyte – apie jai artimą dailės sritį, menininkės patirtis ir norą dalytis meile menui.

– Sakote, ieškote būdų, kaip menu išgelbėti pasaulį. Mintyse sušmėžuoja Fiodoro Dostojevskio frazė: "Grožis išgelbės pasaulį". Kokios, jūsų nuomone, yra šiuolaikinio pasaulio problemos? Ar jau atradote, kaip menas padeda jas spręsti?

– Gilinuosi į švietimo sistemos problemas mūsų šalyje. Mažais žingsneliais bandau kreipti jaunus žmones, kuriuos mokau, tinkama linkme, kartu darydama įtaką pačiai švietimo sistemai.

Mano manymu, yra daug mokytojų, kurie užuot pasidaliję savo žiniomis ir padėję pasirinkti profesiją moksleiviams, neretai juos traumuoja, vadovaudamiesi mokymo metodikomis, kurios yra užsilikusios nuo sovietinių laikų. Tai būdinga bet kokam dalykui, dėstomam mokykloje, ne tik menams. Skandinavų, olandų, japonų švietimo sistemos ir ugdymo principai remiasi tuo, kad vaikai daug dažniau ir aktyviau skatinami pažinti pasaulį per meną, estetiką.

  Jei vaikai nuo mažų dienų būtų matę meno kūrinių, kuriuose vaizduojamas nuogas vyro ar moters kūnas – gražus, taisyklingų proporcijų – bręstančiam vaikui ar jaunam žmogui nekiltų noro kažką užpulti, nurengti ir tyrinėti, kaip ten viskas atrodo. Nusikaltimai, iškrypimai kyla iš urvinio žmogaus smalsumo, nes tam tikru raidos tarpsniu vaikas negauna reikalingų žinių. Aš tikiu, jei švietimo sistema būtų tobulesnė, viskas būtų daug geriau. Taigi noriu pakeisti pasaulį ir viliuosi, kad gal menas tą pasaulį išgelbės.

– Jūsų kūrybos sritys be galo įvairios: grafika, dizainas, iliustracija, tapyba, meniniai objektai, keramika. Profesionalumas įvairiose meninėse srityse rodo kūrėjo universalumą, lankstumą. Ar pritariate minčiai, kad šių dienų menininkui nebepakanka būti vienos srities profesionalu?

– Šiuolaikiniam menininkui aktualu turėti daug žinių ir jomis "laviruoti". Kuo daugiau žinai, tuo stipresnis esi.

– Teigiate, kad būtent grafikos menas yra jūsų pašaukimas. Kurdama raižinius jaučiate džiaugsmą, kurį siekiate perduoti žiūrovui. Kas grafikos mene jaudina jus labiausiai?

– Neretai grafikos menas yra sureikšminamas: teigiama, jog žinia, perduodama kūriniu, turi būti tiksli, darbo atlikimo technika – meistriškai ištobulinta. O žvelgiant į mūsų tautodailę, Rytų kultūrų palikimą, svarbi kūrinio dvasinė įkrova, kuri kiekvieno į kūrinį žvelgiančio žiūrovo juntama skirtingai.

Indijos, Kinijos, Japonijos meno istorijoje yra daugybė pavyzdžių, įrodančių, kad audiniams marginti jau nuo senų laikų buvo naudojama atspaudų technika: štampavimas, trafaretavimas. Pas mus šios technikos yra vertinamos paviršutiniškai, į jas žvelgiama ironiškai, jos nėra priskiriamos  grafikos technikoms. Tačiau atspaudų kūrimas yra įėjęs į grafikos raidos istoriją, o žvelgiant pasauliniu mastu – ši technika atspindi ne tik norą dauginti informaciją, tai – visavertė meninė raiška, turinti tradicijas.

Universitete teko išklausyti paskaitų ciklą apie lietuvišką tautodailę ir rašyti darbą apie XIX a. kurtą skrynią, kurią saugau savo namuose. Analizuojant jos dekorą, paaiškėjo, kad skryniai marginti yra panaudoti iš bulvių ar kitų šakniavaisių pagaminti atspaudai, kurie buvo atspaudžiami marginant skrynios išorę.

– Pagal tai, koks piešinio atlikimo būdas, išskiriama daug grafikos kūrimo technikų: raižinys, sausoji adata, ofortas ir kt. Kokia grafikos meno technika yra artimiausia jums?

– Man patinka medžio raižiniai. Ne klasikiniai raižiniai, kai kūrinys yra raižomas ant raudonmedžio ar kokio nors kito medžio. Man įdomu raižyti ant lietuviškos medienos, pavyzdžiui, spygliuočio, nors teoriškai tokia mediena grafikai nedera. Neturėdama griežto piešinio galiu mėgautis medžio suteikiama kryptimi, tam tikru plyšimo kampu. Galėčiau apibūdinti tai kaip bendradarbiavimą su kliše - ji diktuoja tam tikras salygas, o menininkas bando rasti būdų, kaip prie jos prieiti. Dirbdama su medžiu jaučiu betarpišką ryšį su aplinka.

O linoleumas yra puiki medžiaga kurti, nes jis kaip molis – gali imti ir "minkyti" jį kaip nori – tai labai plastiška medžiaga. Raižant išgaunami įvairūs efektai – kūrėjas gali visiškai savęs neriboti.

Dirbant su cinko graviūromis, ofortais ir kitomis metalo graviūrų rūšimis, kuriose piešinys yra ėsdinamas, pagrindinė problema yra darbo toksiškumas. Menininkai, dirbantys su cinku, ofortais ir kt., perpratę šių technikų subtilybes, lieka prie jų, kadangi įgauna įdirbį, pasiekia aukštą, profesionalų kūrybos lygį.

Su grafika yra taip: kur pasijunti stiprus, įgauni įdirbį, ten  pasilieki.

– Plačios raiškos galimybės išskiria grafiką iš kitų vaizduojamojo meno sričių. Ar XXI a. tobulėjant technologijoms, grafika taip pat sparčiai keičiasi?

– Teko dalyvauti Vilniuje surengtame seminare, kuriame švedų grafikės mokė nekenksmingomis technikomis dirbti su cinko graviūromis. Ant cinko ploštelės yra "užnešama" speciali plėvelė (kuri naudojama elektronikoje). Naudojant vakuumo stalą ir ultravioletinius spindulius, plėvelė yra išėsdinama nekenkiant nei pačiam menininkui, nei aplinkai. Ėsdinimas vyksta plėvelės paviršių nuplaunant sodos tirpalu, o rezultatas pasiekiamas sklandžiau ir lengviau, nei kuriant klasikine technika. Dirbant su viena kliše, per vieną "nuodijimą", galima išgauti ir rezervažo, minkštojo lako, ir akvatintos ar grynojo oforto efektus.

– Jūsų kuriami grafikos darbai trykšta spalvomis. Kokia yra spalvos reikšmė? Kiek ji svarbi kūrinio koncepcijai pagrįsti?

– Viena mano dižiųjų aistrų, dar besimokant mokykloje, buvo tapyba. Dėl to atsirado spalvota grafika. O jei gilintumėmės į spaudos istoriją, išryškėtų faktas, kad grafikos menas atsirado ne kaip savarankiška vaizduojamosios dailės rūšis. Ji patenkino poreikį dauginti tam tikrus spaudinius (tiek iliustracijas, tiek tekstus). Žmonės, stengdamiesi perduoti žinias, koncentruodavosi į informaciją, kurią perduoda: ar tai būtų piešinys, tekstas, ar viena klišė, kurią atspaudžiant informacija gali būti pakartojama daugybę kartų. Vėliau, kai ekonominių galimybų atsirado daugiau, atrastos naujos grafikos technikos. Tada buvo pastebėta, kad viename atspaude galima derinti kelias spalvas.

– Studijavote meno kūrinių restauraciją ir konservavimą J.Vienožinskio menų fakultete, vėliau – įgijote meno magistro laipsnį taikomosios grafikos srityje Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF), darbo patirties sėmėtės Airijoje, tačiau sugrįžote į gimtąjį miestą pasidalyti įgyta patirtimi ir tęsti pradėtos veiklos. Ar neviliojo darbo perspektyvos likti užsienyje? O gal svarstėte galimybę persikelti į sostinę?

– Mokytis grafinio dizaino aš atėjau motyvuota: turėdama minčių ir norų šioje srityje kažką nuveikti, ne tik gauti diplomą.

Kai įstojau į VDA KF, taikomosios grafikos katedra buvo sujungta su dizaino katedra. Tai atvėrė galimybes išmokti klasikinių grafikos technikų ir jas sujungti su šiuolaikinėmis technologijomis. Klasikinės grafikos žinias perėmiau iš rimtų specialistų, profesionalių grafikų: Egidijaus Rudinsko, Edmundo Saladžiaus, Danguolės Dauknytės, Algės Varnaitės, Arūno Gelūno. Šių kūrėjų mokymo metodikos, perduotos žinios leido man plačiai išnaudoti studijuojant sukauptą patirtį.

Visi įgūdžiai, meilė savo darbui ir profesijai ateina per tai, kaip sutikti mokytojai juos perteikia, dėl to dažnai prisimenu mokytojus, kurie mokė Dailės gimnazijoje, taip pat geru žodžiu galiu paminėti ir VDA KF dėstytojus.

Žmonės neretai mano, kad visko išmokti galima iš vadovėlių, ar internetu (tai labai populiaru šiandien, tačiau tai žmogaus nemotyvuoja, neskatina jo. Žmogus perims perskaitytą informaciją, ir viskas. O kai jauną žmogų ugdo dėstytojai, jie pastebi kiekvieno gebėjimus, padeda atrasti savąsias stiprybes ir skatina imtis to, kam yra gabus. Tik paskatintas žmogus tobulėja.

– Rodos, kurį laiką grafikos menas buvo primirštas, tačiau dabar jaučiamas šios meno šakos populiarėjimas (šiemet Kaune prasidėjo pirmoji tarptautinė grafikos bienalė "Kultūros linija"; šios srities kūrėjai aktyviau reiškiasi Lietuvos meniniame lauke). Ką manote apie šią situaciją?

– Dešimtmetį kūriau reklamas. Grafiką pasitelkdavau tiek, kiek tai buvo reikalinga mano darbui. Grįžusi į aktyvesnį meninį lauką pamačiau, kad vis dar kuria tie patys vyresniosios kartos grafikai, kurie dirba 30–40 metų. Tai daug kuriantys, stiprūs dailininkai. Man atrodo, kad grafikos primiršimas sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, tuomet susiklosčiusiomis istorinėmis sąlygomis. Nuo 1990 m. vyravo suirutė. Žmonės buvo išsigandę dėl savo ateities, nežinojo, kaip viskas toliau klostysis. Menininkai, baigę aukštojo mokslo studijas, rinkosi profesijas, kurios garantuotų stabilų uždarbį, leidžiantį oriai gyventi, ir laiko kūrybinei raiškai tikriausiai nebelikdavo. Jiems reikėjo dešimties metų, kad suvoktų, ar jie gali kurti tik tam, kad užsidirbų duonai, ar vis dėlto gali sukurti kažką vertesnio, kad parodytų kolegoms bei visuomenei.

Norit kažką sukurti parodai – per akimirką to įgyvendinti nepavyks. Visą laiką reikia nuosekliai dirbti, kad pasiektum rezultatą.

Nuo 2000 m. Kauno grafikai Jolanta Galdikaitė, Egidijus Rudinskas, Jūratė Rekevičiūtė, Algė Varnaitė (atsiprašau, jei kažko nepaminėjau) organizavo kasmetes grafikų parodas Kauno paveikslų galerijoje. Tai buvo ne tik parodos, kuriose galėdavai pajusti grafikos pulsą, bet ir neblogas tramplinas studentams – jie turėjo galimybę pristatyti savo kūrinius greta didžiųjų grafikos meistrų.

Evaldo Mikalausko organizuota tarptautinė grafikos bienalė turėjo paskatinti didesnį susidomėjimą grafikos menu, jo sklaidą viešojoje erdvėje. Su šia bienale susijęs mano pastebėjimas yra toks: ar ne per staigiai ir ne per aukštai buvo iškelta kartelė?

– Kasmet VDA KF baigia būrelis jaunųjų grafikų, tačiau ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos meniniame lauke jie dalyvauja ne itin aktyviai. Kaip manote, kodėl? Ar jauni kūrėjai nepasitiki savimi, bijo, kad bus neįvertinti, jų menas nieko nesudomins?

– Jaunajai kartai reikia pasitikėjimo savimi ir savikritikos. Tarp kolegų vis dar gajus etikečių klijavimas, visuomenė į menininkus vis dar žiūri kreivai, tad jaunam kūrėjui reikia būti drąsiam, iškelti galvą ir eiti į priekį.

Grįžtame prie švietimo sistemos spragų: Lietuvoje nėra meno vartojimo, nes žmonės nesupranta, kas yra geras, profesionalus menas. Jei vaikai būtų tinkamai lavinami nuo mažų dienų – meno rinka būtų susiformavusi. O dabar žmogus nejaučia skirtumo tarp reprodukcijos ir orginalaus, unikalaus, vienetinio meno kūrinio.

Senosios kartos nepakeisime, bet auga nauja karta, kurią galime edukuoti. Opi problema yra ta, kad mes turime sistemą, kuri leidžia ugdyti asmenybes, bet neturime specialistų, kurių mokymo metodikos atitiktų jaunosios kartos poreikius.

– Vis dėlto teigiate, jog jūsų duona kasdieninė yra vizualių komunikacijų kūrimas. Kaip pavyksta balansuoti tarp pašaukimo (grafikos) ir kasdienio darbo?

– Grynasis menas yra kaip meilė. Tai jausmas, kai gali skrajoti padebesiais, o reklama – kūrimas už pinigus, kai darai tai, ko pageidauja klientas. Bet vėlgi, susidūrus su protingais, išmintingais žmonėmis, kurie nori ne tik kompiuteriu braižyto kvadratėlio su tekstu, o siekia gauti išskirtinį produktą, nebijo būti kitokie ir supranta meną bei estetiką – galima kūrybiškai išnaudoti savo profesines žinias. Kaip laisvai samdoma dizainerė dirbau septynerius metus, dar tiek pat – darbuojuosi savo grafinio dizaino studijoje ir per visą šį laikotarpį turėjau keletą klientų, su kuriais buvo gera dirbti, nes jie matė mano galimybes ir suvokė, jog meniniai sprendimai gali būti sėkmingai integruojami į komercinius dalykus.

Esu dirbusi su gėrimų importuotojais, kurie labai norėjo, kad jų gaminių reklamose būtų juntamas skysčio medžiagiškumas. Kad atskleistume gėrimo substanciją, naudojome akvarelę, pasitelkėme ir kitų priemonių, kurios reikalauja vandens (įvairūs dažai, akvareliniai pieštukai ir pan.), stengdamiesi perteikti medžiagiškumą – gėrimo bendrystę su vandeniu.

Neretai dirbant reklamos srityje, susiduriama su išankstiniais klientų įsitikinimais, nuostatomis, psichologiniais faktoriais, kai klientas turi konkrečių nuostatų, o šios dažnai skatina konfliktines situacijas.

Prieš įkurdama savo vardo grafinio dizaino studiją ("A.I. Grafika") patirties įgyjau dirbdama reklamos agentūrose, užsienio reklamos firmose. Sukaupiau žinių apie technologinę reklamos pusę, pakuočių, spaudos kūrimą, tai leido man pradėti dirbti savarankiškai.

– Sakote, kad būtumėte trečios kartos keramikė, jei ne grafikos studijų pasirinkimas. Kuo ši dailės rūšis jums įdomi?

– Mano močiutė ir mama buvo keramikės. Dar būdama vaikas mačiau, kiek kuriant yra įdedama darbo, kad įgyvendintum savo idėją. Grynoji grafika nėra taikomasis menas, ji priklauso vizualiųjų menų sričiai, todėl dailininkas visada turi galimybę šiek tiek "sumeluoti", jei kuriant kažkas nepavyksta taip, kaip buvo planuota. O keramika yra taikomasis menas, čia meluoti negali. Mano mama su močiute iš pradžių kūrė keraminius indus, o vėliau persiorientavo į mažąją keramiką, t.y. papuošalus, suvenyrus ir kt. Keramikoje bemaž 30 procentų broko: dėl džiovinimo proceso, temperatūrų kaitos ir pačios kūriniui pasirinktos masės traukimosi degimo metu sutrūksta, suskyla, nudūžta detalės, dirbinys pasidaro aštrus – tokio deformuoto, nekokybiško indo niekam nereikia. Papuošalus, jei žala minimali, galima juvelyriškai koreguoti, dirbinį galima suremontuoti, prikelti naujam gyvenimui.

– Vytauto Didžiojo Universitete dėstote grafinį dizainą. Kaip atradote norą mokyti? Kokio grįžtamojo atsako sulaukiate iš savo studentų?

– Universitete dėstant teko susidurti su keliomis problemomis: vieni  jaunuoliai nori prastumti laiką universitete ir kuo greičiau gauti diplomą, kiti įsitikinę, kad viską moka. Vienu metu galvojau, jog studentai patys kalti dėl tokio požiūrio į studijas, kadangi į universitetus stoja iš karto baigę mokyklą.

Galbūt, noras mokyti kitus, dalytis žiniomis ir patirtimi yra genuose. Visi mano seneliai, išskyrus vieną močiutę, buvo dėstytojai: tėčio tėvelis buvo matematikas, mama – lituanistė; mano mamos tėtis visą gyvenimą dirbo Veterinarijos akademijoje dėstytoju.

Mokymo patirties įgijau Kauno "Santaros" gimnazijoje, ten panaudojau savo žinias, įgytas VDA KF mokantis pedagogikos pagrindų. Darbas su moksleiviais šiek tiek išgądino, nes suvaldyti 30 aktyvių dešimtmečių – nelengva, tačiau noras mokyti buvo stipresnis.

Tikriausiai siekis dalytis žiniomis – tai ne tik genai. Jaučiuosi labai dėkinga visiems savo mokytojams ir dėstytojams, kuriuos sutikau. Mokydama kitus, tarsi grąžinu skolą jiems.

Dar viena paskata, nulėmusi norą dėstyti – mūsų švietimo sistema. Lietuvos valstybė atkurta neseniai (palyginkime ją su 25 metų jaunuoliu. Jis ne visada žino, ko nori gyvenime, koks jo tikrasis kelias). Mūsų švietimo sistema šlubuoja, ypač mažai dėmesio skiriama vaikų meniniam, estetiniam ugdymui. Susidomėjau šia situacija, nes norėjosi tą nevaldomą, dirbtinai suformuotą meninio estetinio ugdymo kryptį nukreipti tinkamesne linkme. Skaitau specializuotą literatūrą, analizuoju pasaulinę praktiką ir matau, kad mūsų švietimo sistemoje yra ką keisti.

Grįžtamasis ryšys atsiranda tada, kai studentai imliai atlieka užduotis, noriai priima žinias. Semestro pradžioje susitikusi su studentais jaučiu jų abejingumą. Įsibėgėjus mokslo metams, jei pamatau, kad savo žiniomis, metodika sugebėjau juos sudominti, jei jie imasi užduočių ir jos patinka – laikau tai grįžtamuoju ryšiu. Jaunam žmogui reikia pasakyti: jeigu ne dabar, tai – niekada. Dabar arba niekada. Dabar yra duodamos žinios, vėliau, kai tu norėsi tų žinių, tavęs niekas atgal nepriims.

Semestro pabaigoje, vertindama studentų darbus matau, kad kai kurie pasistengė, stropiai lankė paskaitas, išgirdo tai, ką jiems siekiau perduoti. Vadinasi, mano mokymo metodika buvo veiksminga, mano žinios pravertė. Galbūt, po kelerių metų jau susitiksiu su jais kaip su savo kolegomis. Nelabai įsivaizduoju, koks kitoks grįžtamasis ryšys galėtų būti.

– Daugybė veiklų tikriausiai pareikalauja iš jūsų nemažai energijos. Kaip ją atgaunate? Kaip atgaunate vidinę harmoniją, susitelkiate naujiems kūrybiniams darbams?

– Žinoma, pavargstu nuo visų veiklų. Mėgstu senas geras knygas. Senos knygos – kaip brangakmeniai, kurių kiekviena briauna  nugludinta. Knygos, kurios priskiriamos klasikinei literatūrai, padeda harmonizuoti vidų, kai jis išsibalansuoja nuo šiuolaikinio gyvenimo chaoso. Man svarbu turėti savo terpę, erdvę, kurioje galiu "sudėlioti save į vietas". Ne visa veikla turi nešti žinią, galbūt, ji gali  iškelti kažkieno kito žinią iš užmaršties.

Grafika Kaune

Grafika – vaizduojamojo meno rūšis, kurios pagrindinės raiškos priemonės yra piešinys, atspaudas, meninis šriftas, kurie gali būti kuriami įvairiomis nespausdintinės ir spausdintinės grafikos technikomis.

Grafikos meno kūrėjai dirba su medžio, linoleumo raižiniais, taip pat šilkografija, ofortu, spalvotais estampais bei sudėtingomis ėsdinimo technikomis (mecotinta, akvatinta).

Anot grafikės Indrajos Raudonikytės, vyravusiam ramiam vyksmui grafikos raidoje įtaką padarė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, tam tikra suirutė. Tačiau XXI a. grafikos meno sklaida įgavo pagreitį: įkurtas grafikos meno centras su galerija "Kairė – dešinė"; nuo 2000 m. pradėtos organizuoti kasmetės grafikos parodos Vilniuje ir Kaune.

Laikinojoje sostinėje kasmetes grafikos parodas organizavo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus grafikų sekcija, kuri kiekvienai parodai kviesdavosi skirtingus kuratorius. Keletą metų iš eilės kuratore buvo kviečiama Violeta Jacevičiūtė. Prieš kelerius metus nemažai dėmesio sulaukė grupinė grafikų ir skulptorių paroda "Potencija"; šiemet pradėta rengti tarptautinė grafikos bienalė "Kultūros linija", organizuojama Evaldo Mikalausko. Taip pat juntamas aktyvesnis jaunųjų, neseniai studijas baigusių, grafikų sujudimas: jie dalyvauja grupinėse parodose, rengia kamerines personalines parodas, veda kūrybines dirbtuves ir t.t.